Lietuvos žemės ūkio problemos integruojantis į ES

by

TURINYSĮVADAS1. ES PAGRINDINĖS NUOSTATOS IR KELIAMI REIKALAVIMAI ŠALIMS KANDIDATĖMS 3. LIETUVOS PROBLEMOS ŽEMĖS ŪKYJE INTEGRUOJANTIS Į ES3.1 KONKURENCINGUMAS3.2 PIENO RINKA 3.3 MĖSOS IR JOS PRODUKTŲ RINKA 3.4 CUKRAUS RINKA3.5 LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO STRUKTŪRAIŠVADOS LITERATŪROS SĄRAŠAS

ĮVADASPirmieji pokario metai ekonomiškai buvo sunkūs tiek laimėjusioms, tiek pralaimėjusioms karą Europos valstybėms: sugriautas ūkis, pašlijusios pinigų sistemos, nedarbas, apytuštės prekių rinkos, kritusi gyventojų perkamoji galia, smukęs žmonių gyvenimo lygis. Pavieniui ir be išorės paramos valstybėms buvo sunku visą tai įveikti. Reikėjo didelių kapitalo investicijų, bendrų pastangų. Reikėjo pamiršti tai, kokiai kariaujančių valstybių pusei priklausė viena ar kita šalis. Siekdamos įveikti visus šiuos sunkumus, valstybės rinkosi integracijos kelią.Tai nebuvo lengvas kelias. Europa – tautų, kurioms būdinga sava istorija, savitas vertingumo ir nepriklausomybės jausmas, konglomeratas. Valstybės yra ekonomiškai ir techniškai nevienodai išsivysčiusios, skirtingai supranta vertybes, normas, dalykinius ryšius, skiriasi geografine padėtimi, kalba, religija, kultūra. Pirmąjį pokario dešimtmetį kiekviena šalis stengėsi ne tik savarankiškai atkurti savo ūkį, bet ir atnaujinti, plėtoti tarptautinius prekybinius ryšius, šalinti iš prieškario metų išlikusias protekcionistines priemones. Tarptautinei prekybai grėsmę kėlė šalių tarpusavio nepasitikėjimas, įvairių priešiškų blokų ir sąjungų steigimas, jų veikla. 1946 m. 23 valstybės JAV iniciatyva pradėjo derybas, siekdamos pagerinti tarptautinės prekybos sąlygas, mažindamos ir šalindamos muitų ir kitokias kliūtis. Derybos baigėsi 1947 m. priimtu Generaliniu susitarimu dėl tarifų ir prekybos, šiandien žinomu kaip GATT (General Agreement on Tariffs and Trade). Tai buvo trečias svarbus rezultatas po Pasaulio banko (World Bank) ir Tarptautinio valiutos fondo (International Monetary Fund), skirtų daugiašaliam ekonominiam bendradarbiavimui, įsteigimo. Generalinio susitarimo tikslas sudaryti verslininkams saugią ir prognozuojamą tarptautinės prekybos aplinką, kurioje vyktų nepaliaujamas prekybos liberalizavimas, didėtų investicijos, būtų kuriamos darbo vietos ir klestėtų prekyba.Iki šių dienų įvyko aštuoni Generalinio susitarimo prekybos raundai. Paskutiniame Urugvajaus raunde, vykusiame 1986-1993 m., 117 valstybių įsipareigojo mažinti ar panaikinti tarifus, kitus prekybinius apribojimus, atverti rinkas laisvam paslaugų tiekimui bei kitaip liberalizuoti pasaulinę prekybą. Žemės ūkio srityje numatyta atsisakyti kvotų, jas keisti tarifais, kuriuos išsivysčiusios šalys per šešerius metus sumažintų 36 procentais. Remiantis šio raundo nutarimais, nuo 1995.01.01 Generalinis susitarimas buvo pertvarkytas į nuolatinę prekybos koordinacinę struktūrą – Pasaulinę prekybos organizaciją – WTO (World Trade Organization). Beje visai neseniai ir Lietuva tapo jo nare.Taigi, Pasaulinė prekybos organizacija, Pasaulio bankas ir Tarptautinis valiutos fondas yra organizacijos, įtakojančios valstybių integracijos procesus.

Reikšmingas žingsnis Vakarų Europos valstybių integracijos kelyje buvo Europos ekonominės bendrijos (Bendrosios rinkos) įsteigimas. Ją įkūrė tais pačiais metais kaip ir Europos atominės energijos bendriją tie patys steigėjai: Belgija, Italija, Liuksemburgas, Olandija, Prancūzija ir Vakarų Vokietija. Taip atsirado trys organizacijos: Europos anglių ir plieno susivienijimas, Europos atominė bendrija ir Europos ekonominė bendrija. Iš pradžių jos turėjo atskirus valdymo organus. 1967 m. valdymo organai buvo suvienyti ir žinomi kaip Europos Bendrijos valdymo organai. Šios trys organizacijos rėmėsi solidžiais ūkiniais pamatais, turinčiomis privalomąją galią sutartimis. Jos siekė laisvo prekių, kapitalo ir darbo jėgos judėjimo. Valstybės, stodamos į Europos Bendriją, turėjo sudaryti vieną sutartį, kurios vienoje pusėje buvo išvardijamos visos trys organizacijos.

Europos Bendrija savo tikslų siekė bendromis politikomis: žemės ūkio, žvejybos, transporto, aplinkosaugos, užsienio prekybos, konkurencijos, plėtros, energetikos, muitų, o taip pat bendrais veiksmais arba programomis: tyrimo ir vystymo, telekomunikacijos, ūkinės politikos koordinavimo ir kitomis.Europos bendrijos tikslai, jos ekonominiai ir socialiniai pasiekimai skatino ir kitas valstybes jungtis į šią Bendriją: 1973 m. į ją įstojo Airija, Danija ir Didžioji Britanija, 1986 m. – Graikija, Ispanija ir Portugalija. 1991 m. Bendrija žengė dar vieną žingsnį integracijos keliu, nutardama nuo 1993 m. ją reorganizuoti į Europos Sąjungą.Europos Sąjungos sutartis numato vieną bendrą pilietybę. Visi valstybių – narių piliečiai yra Sąjungos piliečiai, kurie turi teisę: laisvai judėti visoje Sąjungos teritorijoje; komunalinių ir Europos Sąjungos organų rinkimų metu gali rinkti ir būti renkami toje valstybėje, kurioje tuo metu gyvena; gali naudotis diplomatinių ar konsulinių organų apsauga kiekvienoje Sąjungos valstybėje; gali įteikti parlamentui peticijas ir naudotis piliečių įgaliotinių paslaugomis.

Nuo 1993 m. į Europos Sąjungą gali jungtis visos norinčios Centro ir Rytų Europos šalys, kai tik jos sugebės užtikrinti narystės įsipareigojimus ekonominėse ir politinėse sąjungose. Dar po metų, 1994 m buvo prieita išvados, kad pagrindinis veiksnys šių šalių pasirengimo įstojimui strategijoje yra jų žemės ūkio problemų sprendimas. Šiuo laikotarpiu į Europos Sąjungą dar įstojo Austrija, Suomija ir Švedija, Sąjungos narių skaičius išaugo iki penkiolikos. Pasirašytas asocijuotos narystės sutartys su dešimt šalių: Lenkija, Vengrija, Čekija, Slovakija, Slovėnija, Bulgarija, Rumunija, Lietuva, Latvija ir Estija. Įvykdžiusios visus Europos Sąjungos reikalavimus, asocijuotos narės bus priimtos tikrosiomis narėmis. Europos ekonominė erdvė tampa daugiau nei paprasta ūkinė teritorija. Tai – didžiulė rinka, teikianti visų čia esančių valstybių verslininkams plačias galimybes. Joje veiks bendros ekonominės, valiutinės, industrinės politikos, ir mokslinių tyrimų bei technologijų kūrimo bei diegimo, gamtos apsaugos, žuvininkystės, plieno pramonės, transporto politikos.Europos ekonominės erdvės susiformavimo su laisvu prekių, kapitalų ir darbo jėgos judėjimu perspektyva suteiks papildomų akstinų ir impulsų sparčiau plėtoti Europos ūkį.

1. ES PAGRINDINĖS NUOSTATOS IR KELIAMI REIKALAVIMAI ŠALIMS KANDIDATĖMS

Europos Sąjunga – tai didžiausias pasaulyje prekybos blokas. Europos Sąjunga: · siekia Vieningos Rinkos sukūrimo, kurios viduje panaikinti visi apribojimai laisvam prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimui; · vykdo bendrą prekybos politiką, numatančią prekybą su trečiosiomis šalimis; · vykdo bendrą politiką tokiose srityse, kaip: žemės ūkis, transportas, energetika, aplinkos apsauga ir kita; · kuria ekonominę ir pinigų sąjungą, numatančią vieną visai Europos Sąjungai piniginį vienetą euro. Pagrindinis Europos Sąjungos tikslas yra sukurti kuo “glaudesnę Europos tautų sąjungą, kurioje sprendimai yra priimami kuo arčiau piliečio” (Europos Sąjungos sutartis). Kiti ES tikslai:· skatinti subalansuotą ekonominę ir socialinę pažangą, sukuriant teritoriją be vidinių sienų, stiprinant socialinę ir ekonominę sanglaudą, įsteigiant ekonominę ir valiutų sąjungą su vieninga valiuta; · ginti jos interesus tarptautinėje arenoje, ypač įgyvendinant bendrą užsienio ir saugumo politiką, įskaitant bendros gynybos politikos plėtojimą, vedantį į bendrą gynybą; · stiprinti jos valstybių narių piliečių teisių ir interesų apsaugą, įvedant ES pilietybę; · plėtoti glaudų bendradarbiavimą teisėsaugos ir vidaus reikalų srityse; · pilnai laikytis acquis communautaire (ES teisės sistema) ir jos papildymų. Europos Sąjunga kaip ir kiekviena valstybė turi savo biudžetą, kurio lėšomis finansuojama visa ES veikla. Biudžetas yra bendras visoms Europos Sąjungos institucijoms ir valstybėms narėms, o jo lėšos skiriamos bendriems ES tikslams bei interesams pasiekti.

Naujos valstybės iš Vidurio ir Rytų Europos, siekiančios narystės ES, turi atitikti tris taip vadinamus Kopenhagos kriterijus. Kopenhagos kriterijai – tai 1993 metais Kopenhagoje vykusio Europos viršūnių tarybos susitikimo išvados, skirtos VRE valstybėms, siekiančioms narystės ES. Kriterijai yra trys: 1) stabilių institucijų, garantuojančių demokratiją, įstatymų viršenybę, žmogaus teises ir pagarbą mažumų apsaugai buvimas; 2) funkcionalios rinkos ekonomikos veikimas, jos pajėgumas atlaikyti konkurencijos spaudimą ir rinkos jėgų veikimą ES; 3) sugebėjimas prisiimti narystės įsipareigojimus, įsipareigojimas siekti politinės, ekonominės ir pinigų sąjungos. Papildomas kriterijus, atsiradęs praėjus dvejiems metams, t.y. 1995 metų Madrido Europos viršūnių susitikime – tai valstybių administracinių struktūrų pertvarkymo bei prisitaikymo prie ES reikalavimų svarba. Kiekvienos kandidatės į ES pasiekimai vertinami pagal Kopenhagos kriterijus, iš kurių žemės ir maisto ūkio sričiai svarbiausi yra funkcionuojanti rinkos ekonomika bei sugebėjimas atlaikyti konkurencinį spaudimą, taip pat sugebėjimas įgyvendinti Bendrijos teisę.Kyla klausimas, kodėl ES suinteresuota plėstis. Atrodytų, kad palyginti silpnos valstybės gali susilpninti visą ES ekonomiką, ypač stiprėjant konkurencijai su JAV. Dėl šios priežasties iš esmės ir susikūrė ES. ES nenaudinga turėti vargstančias, nestabilias kaimynines valstybes. Susivienijus atsiveria geros sąlygos prekybai – išnyksta mokesčių barjerai, žmonės gali laisvai keliauti ir ieškoti darbo visose ES šalyse. Ši galimybė itin vertinta Švedijoje.

2. LIETUVOS NARYSTĖS ES NAUDA

Lietuvos teisinės ir demokratinės valstybės pagrindinis tikslas yra garantuoti savo piliečiams jų teisių apsaugą ir sudaryti sąlygas jų ekonominei bei socialinei gerovei. Stodama į ES Lietuva gautų rimtas saugumo garantijas. Pirmiausia, gerokai išaugtų investicijos į mūsų šalį. Todėl pavojui iškilus Vakarų valstybių vyriausybės darytų viską, kas įmanoma, kad apgintų Lietuvos valstybę, o kartu ir savo piliečių, įmonių, koncernų turtą bei interesus, nuo jų priklausomas darbo vietas savo šalyje. Kita vertus, planuojama iki šiol nelabai aktyvią gynybinę Vakarų Europos Sąjungą integruoti į ES. Taigi, ateityje ES turėtų būti ne tik politinė ir ekonominė, bet ir gynybinė sąjunga su visais iš to kylančiais įsipareigojimais. Vadinamieji Kopenhagos kriterijai, kuriuos ES nustatė kaip derybų dėl narystės pradžios sąlygas, iš esmės atitinka permainų, vykstančių Lietuvoje, tikslus. Todėl Lietuvos narystės ES ar pasirengimo jai sąnaudos iš esmės yra modernios valstybės kūrimo sąnaudos, kuriuos tikslingiau būtų vadinti investicijomis, kurios atsiperka ne iš karto, tačiau būtinos norint garantuoti stabilią ir saugią valstybės plėtrą, kuri yra esminė gerovės augimo sąlyga. Įsijungimo į Sąjungą pasekmės apima ir politinę, ir ekonominę, ir teisinę valstybės sistemas, atsiliepia daugeliui socialinių, profesinių, visuomeninių grupių.Narystė ES ir pasirengimas jai Lietuvos vidaus reformoms suteikia aiškų tikslą, kryptį ir papildomą impulsą. Dabartiniu metu Lietuvos Vyriausybė vykdo kryptingą politiką dėl Europos Sąjungos.Modernios reguliavimo sistemos perėmimas bei lengvesnis patekimas į bendrąją ES rinką yra pagrindiniai Lietuvos ekonomikos augimo veiksniai. Galima prognozuoti, kad, padidėjus masto ekonomijai, pagreitės pramonės restruktūrizacijos tempai, išaugs prekybos su ES apimtis, atsiras daugiau tyrimų ir plėtros galimybių. Prekių, paslaugų, kapitalo ir darbo judėjimo laisvių užtikrinimas paskatins efektyvesnį išteklių skirstymą ir gamybos iškraipymų šalinimą. Įvedus bendrą valiutą, nebus pervedimo ir keitimo išlaidų, didės prekyba bei kitokie ekonominiai mainai.

3. LIETUVOS PROBLEMOS ŽEMĖS ŪKYJE INTEGRUOJANTIS Į ES3.1 KonkurencingumasŽemės ūkis yra vienas iš brangiausių ir labiausiai reglamentuojamų sektorių Europos Sąjungoje. Bendrajai žemės ūkio politikai įgyvendinti skiriama apie pusę ES bendrojo biudžeto lėšų. Žemės ir maisto ūkį reglamentuoja daugiau nei 2500 įvairių ES teisės aktų, o tai reiškia, kad Lietuvai reikia sugebėti įgyvendinti Bendrijos teisę ir sėkmingai atlaikyti konkurencinį spaudimą.Nestokojama įrodinėjimų ir komentarų apie mūsų žemės ūkio visišką bejėgiškumą konkuruoti Europos Sąjungos vidaus rinkoje, jei mūsų valstybė taps ES nare. Analizuojant ir įvertinant šiandienos mūsų valstybės pajėgumo konkuruoti žemės ūkio ir maisto produktų pasaulinėje rinkoje duomenis, galima daryti kai kurias prielaidas apie mūsų pasirengimo ES narystei realias galimybes.Kalbant apie lietuviškų žemės ūkio produktų perspektyvas įsitvirtinti ES vidaus rinkoje, svarbu žinoti, kaip tie produktai sugebėtų joje konkuruoti. Lietuvos eksporte iki šiol vyravo šie produktai – nugriebto pieno milteliai, sūriai, sviestas, grybai, vaisiai, daržovės, rapsai, duonos ir pyrago gaminiai, žuvys.Maisto kokybės ir ypač saugos užtikrinimas Europos Sąjungoje yra griežtai reguliuojamas. Norėdami konkuruoti ES rinkoje Lietuvos ūkininkai turės įgyvendinti ES veterinarijos reglamentų reikalavimus, o maisto pramonės įmonės – įdiegti produktų saugos kontrolės sistemas. Daug teigiamų pokyčių siejame su žemės nuosavybės atstatymu – tai pagyvins žemės rinką ir savo ruožtu skatins žemės konsolidaciją bei ūkių stambėjimą. Dabartinės tendencijos rodo, kad pieno sektorius gebėtų atlaikyti ES konkurenciją. Tačiau reikia įdėti dar daug pastangų pertvarkant pirminę pieno gamybos bei surinkimo grandį. Turime susiklosčiusias geras tradicijas jautienos gamybos sektoriuje, keletas mėsos perdirbimo įmonių jau yra pasirengusios ir laukia ES įvertinimo, leisiančio eksportuoti produkciją į ES. Iš Lietuvos integracijos į ES turės daug naudos visi mūsų ūkininkai, gaminantys ekologiškai švarią produkciją, kurios poreikis ES vidaus rinkoje auga kur kas sparčiau už pasiūlą.Šiuo metu vykstančiose derybose su ES dėl žemės ūkio ir maisto produktų prekybos liberalizavimo Lietuvos derybininkų tikslas yra susitarti dėl kuo didesnių eksporto kvotų pieno, mėsos, perdirbtiems produktams. Lietuviškų prekių eksportą į ES šalis riboja nepakankamas žemės ūkio ir maisto produktų konkurencingumas ES vidaus rinkoje, taip pat prekybos ES rinkoje patirties ir tradicijų stoka. Siekiant didinti lietuviškos kilmės produktų konkurencingumą ES vidaus rinkoje, pirmiausia reikia stengtis, kad produktai kuo labiau atitiktų privalomuosius ES kokybės reikalavimus, stiprinti maisto produktų saugą, spartinti įmonių, gaminančių maisto produktus, sertifikavimą. Kitas, ne mažiau svarbus veiksnys, darantis įtaką produktų konkurencingumui pasaulio rinkoje – gamybos našumo didinimas ir sąnaudų mažinimas, produktų rinkodaros gerinimas bei rinkodaros paskirstymo grandinės tobulinimas.Siekiant, kad Lietuvos žemės ūkio produkcija atitiktų ES kokybės reikalavimus, numatyta stiprinti žemės ūkio ir maisto pramonės lyginamąjį pranašumą. Didžiąją dalį su ES acquis derinamų žemės ūkio sektoriaus teisės aktų sudaro specifiniai, kitiems sektoriams nebūdingi privalomieji kokybės reikalavimai. Šiuo metu tobulinami kokybės nustatymo metodai, diegiama rizikos veiksnių analizės ir svarbių valdymo taškų kontrolės sistema

3.2 Pieno rinkaPieno gamyba yra viena svarbiausių Lietuvos žemės ūkio gamybos struktūroje. 1999 m. ji sudarė 17 procentų šalies bendrosios žemės ūkio bei 41 procentą gyvulininkystės gamybos vertės. Šalyje 1999 m. metų pradžioje buvo laikoma 537,7 tūkst. karvių. 1999 m. pagaminta 1,714 mln. t, pieninės supirko 1,207 mln. t perskaičiuoto į bazinį riebumą pieno.

Šiandieninę pieno gamybos struktūrą įtakojo per pastarąjį dešimtmetį vykusi ekonominė reforma. Ypač didelę įtaką pieno gamybos struktūrai turėjo žemės reforma (restitucija), kurios metu iki-reforminiu laikotarpiu dominavę stambūs ūkiai suskilo į daugybę smulkių. 1989 m. Lietuvoje buvo pagaminta 3,235 mln. t pieno, iš kurio 2,687 mln.t buvo pristatyta į pienines. Iki reformos pradžios Lietuvoje didžioji dalis pieno – per 60 procentų buvo pagaminama stambiuose ūkiuose, likusi dalis – smulkiuose pagalbiniuose ūkiuose. Tuo laiku Lietuvoje buvo laikoma 849,5 tūkst. karvių, kurių vidutinis produktyvumas buvo 3 810 kg/metus. Reformos metu (1991-1999 m.) smulkėjo pieno ūkiai, 40 procentų sumažėjo karvių skaičius, beveik perpus sumažėjo pieno gamyba. Pieną šalyje perdirba 38 įvairaus dydžio ir specializacijos pieno perdirbimo įmonės. Vyksta pramonės įmonių restruktūrizacija ir konsolidacija, gerėja jų gamybos technologijos lygis. Apie 70 procentų pieno žaliavos superka ir perdirba 4 stambios įmonių grupės. Per paskutiniuosius penkerius metus iš esmės pasikeitė gaminamų produktų asortimentas. Pradėti gaminti modernūs pieno gėrimai, jogurtai, švieži sūriai (fresh cheese tipo), pasaulinėje rinkoje paklausą turintys “Parmesan”, “Emental”, “Gouda” tipo fermentiniai sūriai. Tai leidžia šalies pieno perdirbimo įmonėms išlaikyti pakankamai aukštą pieno produktų eksporto lygį.Šalies pieno sektorius tradiciškai orientuotas eksportui. Pieno produktų eksportas sudaro 34 procentus bendrojo žemės ūkio ir maisto produktų eksporto vertės. 18 pieninių turi EB Komisijos patvirtintą veterinarijos numerį, suteikiantį teisę eksportuoti produkciją į ES šalis. Pagrindiniai eksporto produktai – sviestas, sūriai, lieso pieno miltai. Pagrindiniai prekybos partneriai – ES, NVS šalys ir JAV. Eksportuojamų produktų kainos priklauso nuo kainų pokyčių pasaulio rinkose ir pastaraisiais metais dėl Rusijos krizės gana ženkliai sumažėjo (1999 m. lyginant su 1997 m.: sviesto kaina – 30 proc., lieso pieno miltų – 20 proc., sūrio – 7 proc.). Norint išlaikyti eksporto rinkas ir siekiant padėti įmonėms laiku atsiskaityti su pieno gamintojais, buvo remiamas eksportas.Reikia nepamiršti, kad ES rinkoje pieno ir pieno produktų kokybė yra aukštesnė, nes pieno produktai gaminami tik iš pieno žaliavos, atitinkančios ES kokybės reikalavimus, todėl pieno produktų saugos ir kokybės užtikrinimas yra prioritetinis uždavinys. Pieno kokybės gerinimas per visą pieno gamybos grandinę, nuo žalio pieno gamintojo iki perdirbtų pieno produktų pateikimo į rinką, yra viena iš prioritetinių Lietuvos žemės ir maisto ūkio krypčių. Parengtas žalio pieno standartas LST 1137:97, kurio reikalavimai bus kasmet griežtinami tuo būdu laipsniškai juos artinant prie ES reikalavimų.Nes dabar Lietuvoje galiojantis aukščiausią rūšį nustatantis žalio pieno standartas atitinka tik minimalius ES kokybės reikalavimus. Jau perimami ir žalio pieno kokybės tyrimo metodai. Pagal Codex Alimentarius (Maisto kodeksą) bei ES reikalavimus parengti privalomieji perdirbtų pieno produktų kokybės reikalavimai. Siekiant įdiegti privalomuosius pieno produktų kokybės reikalavimus, sukurta nepriklausoma laboratorija „Pieno tyrimai”, kuri atlieka centrinės laboratorijos tyrimus ir yra parengta nacionalinei akreditacijai. 17 didžiausių Lietuvos pieno perdirbimo gamyklų jau turi eurosertifikatus, paliudijančius, jog mūsų pieno produktai gali būti realizuojami ES vidaus rinkoje, t.y. atitinka ES kokybės standartus. Tai džiugina, tačiau turime neužmiršti, kad žaliavinio pieno gamyba neatitinka ES reikalavimų. Šiuo metu pieno perdirbamoji pramonė yra viena iš geriausiai prisitaikiusių konkuruoti ES rinkoje.Siekiant gerinti pieno gamybos efektyvumą, žalio pieno kokybę ir siekiant tenkinti ES veterinarijos ir sanitarijos reikalavimus, turi vykti pieno ūkių restruktūrizacija, kuriant specializuotus pieno gamybos ūkius. O tam reikalingos investicijos. Pagrindinės investicijų kryptys yra gamybinių pastatų statyba ir esamų renovacija, šaldymo bei melžimo įrangos, pašarų ruošimo technikos, mėšlo utilizavimo įrangos įsigijimas bei veislininkystė. Atsižvelgiant į prognozuojamą pieno ūkių skaičių, investicijų poreikis ES reikalavimus atitinkančių pieno ūkių plėtrai stojimo į ES laikotarpiu sudarytų apie 1,1 mrd. Lt.
Investicijos į žemės ūkio gamybą yra vienas iš investicijų pagal SAPARD programą prioritetų, iš kurio 64 procentai lėšų skiriama pienininkystės ūkiams paremti. SAPARD programos lėšomis stojimo laikotarpiu bus paremta 2200 pienininkystės ūkių, bendra investicijų vertė sieks 614,36 mln. Lt.Svarstant mūsų pieno produktų galimybę konkuruoti ES vidaus rinkoje, nevertėtų ignoruoti to, kas jau pasiekta. Svarbiausia šiandien siekti parduoti Lietuvos pieno produktus be jokių kvotinių apribojimų ES vidaus rinkoje ir už tą pačią kainą kaip ES gamintojai, kad mūsų ūkininkai, perdirbėjai, specialistai turėtų galimybių gauti panašių pajamų, kaip ir jų kolegos ES. Tokių galimybių gali suteikti tik Lietuvos narystė ES

3.3 Mėsos ir jos produktų rinkaLietuva integruodamasi į Europos Sąjungą susiduria su problemomis ir mėsos pramonėje. Šiame skirsnyje aptarsiu galvijienos, veršienos, kiaulienos, vištienos, avienos ir jų subproduktų perdirbimo, gaminimo, eksportavimo sąlygas.Galvijienos gamyba nuo 1995 m. vidutiniškai sudaro apie 6,4 proc. visos žemės ūkio produktų gamybos. Per pastaruosius 10 metų dėl žemės ūkio reformos, visiškai pasikeitė mėsos gamybos, perdirbimo ir vartojimo struktūra bei apimtys. Stambiems gyvulininkystės ūkiams suskilus į smulkius, net 2,7 karto sumažėjo galvijų skaičius, 3 kartus jautienos gamyba, tačiau vidaus suvartojimas beveik nepakito.Per keletą paskutiniųjų metų skirta valstybės parama (struktūrinė parama, subsidijos) skatino stambesnių, konkurencingų ūkių formavimąsi, o numatoma investicinė parama pagal SAPARD programą dar paspartins mėsos ūkio restruktūrizavimą. 31,9 proc. visų galvijų užauginama ūkiuose, kuriuose laikoma 10 ir daugiau galvijų, ir 41,6 proc. – ūkiuose, kuriuose yra 3 – 9 galvijai.Taigi, jautienos ir veršienos sektorius yra vienas labiausiai remiamų sektorių ES bendrojoje žemės ūkio politikoje (BŽŪP). Parama teikiama vykdant intervencinius pirkimus bei mokant tiesiogines išmokas už galvijus. Nuo 2002 m. liepos mėn. nebebus vykdomi intervenciniai jautienos pirkimai ir bus pradedama teikti parama privačiam jautienos saugojimui.Avienos sektorius reguliuojamas teikiant paramą privačiam avienos saugojimui ir mokant tiesiogines išmokas už ėriavedes. Kiaulienos sektoriuje yra taikoma tik parama privačiam saugojimui. Tuo tarpu, paukštienos ir kiaušinių sektorius – nereguliuojamas. Be išvardintų ES bendrosios rinkos reguliavimo priemonių, yra taikomos eksporto subsidijos. ES vykdomų mėsos rinkos reguliavimo priemonių tikslas yra išlaikyti mėsos produktų pasiūlos ir paklausos pusiausvyrą ES vidaus rinkoje bei užtikrinti ūkių, auginančių gyvulius ir paukščius, pajamas.Galvijų augintojų pajamoms didelę įtaką turi aukštos jautienos supirkimo kainos bei tiesioginės išmokos, mokamos už galvijus ir ėriavedes. Pagal ES BŽŪP nuostatas yra mokamos tiesioginės išmokos už jaučius, karves žindenes, skerdimo išmokos, ekstensyvaus ūkininkavimo skatinimo išmokos, skerdimo sezoniškumo mažinimo išmokos, priemokos už karves žindenes ir iš ES biudžeto suteikiamas nacionalinis priemokų fondas.Būtina paminėti, kad ne visi ūkiai, auginantys galvijus, sugebės konkuruoti ES bendroje rinkoje ir bus priversti atsisakyti šios žemės ūkio veiklos. Svarbu ir tai, kad galvijininkystės ūkiai turės būti modernizuojami, tenkinti gamtosauginius reikalavimus bei laikytis nustatytų intensyvios gamybos apribojimo reikalavimų (ūkininkų, siekiančių gauti tiesiogines išmokas už galvijus, ūkiuose galvijų tankumas negalės viršyti 2 sąlyginių gyvulių vienetų pašarinių augalų ploto hektare).1999 m. kiaulienos gamyba sudarė 12,4 proc. visos žemės ūkio produktų gamybos vertės. Lietuvoje auginama apie 1 mln. kiaulių, kurių 42,3 proc. užauginama ūkiuose, laikančiuose 100 ir daugiau kiaulių. Kiaulininkystės ūkiai turės konkuruoti su moderniais, stambiais ES šalių kiaulininkystės ūkiais. Pagrindinė kiaulininkystės ūkių modernizavimo kryptis turi būti kiaulių penėjimo savikainos mažinimas ir gamtosauginių reikalavimų įgyvendinimas. ES BŽŪP nenumato jokios paramos kiaulių augintojams. Konkurencinėje kovoje išsilaikys tik specializuoti, pakankamai stambūs kiaulininkystės ūkiai.

Avininkystės ūkiai yra smulkūs, o tiesioginės išmokos už ėriavedes gali būti mokamos tik tiems ūkiams, kuriuose yra ne mažiau kaip 10 ėriavedžių. Svarbiausias uždavinys šiame sektoriuje yra skatinti ūkių stambėjimą, kad avis auginantys ūkiai taptų prekiniais ūkiais. Paukščių augintojai, kaip ir kiaulių augintojai susidurs su didele konkurencija. Tam kad Lietuvoje pagaminta paukštiena taptų konkurencinga ES rinkoje yra būtina modernizuoti paukštynų įrangą ir pastatus, reikia mažinti paukštienos savikainą. Didžiausias mėsos perdirbimo pramonės problema yra ta, kad nei viena skerdykla ar mėsos perdirbimo įmonė neatitinka ES veterinarinių-sanitarinių reikalavimų. Dėl tos priežasties mėsos pramonė šiandien dar nėra pasirengusi įsijungti į ES bendrąją rinką. Kiekvienais metais dalis skerdyklų ir mėsos perdirbimo įmonių, nepajėgsiančių tenkinti ES veterinarinių-sanitarinių reikalavimų, bus priverstos nutraukti veiklą, o tai sukels nepageidaujamas socialines pasekmes. Tačiau šią problemą galima išspręsti. Skerdyklas, atitinkančias ES reikalavimus nesunku įrengti per 1-2 metus, panaudojant ES SAPARD programos ir Lietuvos privačių investuotojų lėšas. SAPARD programa jau pradėjo veikti 2000 m. antroje pusėje. Tai speciali priešįstatyminė programa, kurios pagrindinis tikslas – paremti šalių kandidačių žemės ūkio modernizavimą, kaimo plėtrą ir pan. Pagal SAPARD programą numatyta skirti paramą gyvulininkystės ūkių modernizavimui. Ši parama bus skirta 300 mėsinių galvijų ūkių, 60 kiaulininkystės ūkių bei 20 avių ūkių. Bendra investicijų suma – 104 mln. Lt.Tačiau ES veterinarijos ekspertai nemato jokių kliūčių Lietuvoje išaugintų arklių, galvijų įvežimui į ES. Per 1999 m. iš Lietuvos į ES eksportuota 8043 įvairių rūšių naminių gyvulių, beveik 100 tūkst. švelniakailių žvėrelių kailių bei naminių gyvulių odų. Deja, negalėsime jų ten vežti gerokai daugiau ir už juos gauti europietiškas kainas, tol, kol mūsų valstybė netaps ES nare. Iki to laiko teks pasitenkinti nedidelėmis kvotomis ir mažesnėmis kainomis.Taigi norint įeiti į Europos Sąjungos mėsos rinką ir joje konkuruoti visų pirma reikia sutvarkyti mėsos perdirbimo patalpas ir skerdyklas pagal Europos Sąjungos reikalavimus, restruktūrizuoti ūkius, taip pat mažinti produkcijos savikainą.

3.4 Cukraus rinkaCukraus sektorius yra vienas iš svarbiausių žemės ūkio bei maisto pramonės sektorių tiek Europos Sąjungoje, tiek Lietuvoje. Be cukraus ir cukraus žaliavos – cukrinių runkelių – Europos Sąjungos cukraus režimas reguliuoja ir kitus saldiklius – klevų cukrų bei klevų sirupą, inulino sirupą bei izogliukozę, taip pat ir kitą cukraus gamybos žaliavą – cukrašvendres. Tačiau išvardintosios produkcijos gamybos apimtys Europos Sąjungos šalyse nėra didelės, o Lietuvoje minėtieji saldikliai negaminami. Ši ūkio šaka turi senas tradicijas. Šalyje auginama apie 30 000 ha cukrinių runkelių. Lietuvos cukraus fabrikų pajėgumai pakankami, kad patenkintų šalies gyventojų poreikį savos gamybos cukrumi. Lyginant šalies cukrinių runkelių perdirbimo rezultatus pagal vidutinį vieno Lietuvos fabriko paros našumą ir cukraus gamybą, Lietuva pirmauja prieš Čekiją, Slovakiją, Rumuniją, Bulgariją ir Latviją. Tačiau, siekdama sėkmingai konkuruoti Europos Sąjungoje, Lietuva turi modernizuoti cukraus pramonę bei gerinti produkcijos kokybę.Palyginus su Lietuvos cukraus pramonės fabrikais, ES cukraus fabrikų našumas, dėl žymiai aukštesnio techninio lygio, yra didesnis. Vakarų Europoje vyksta ryškus kapitalo ir cukraus gamybos koncentracijos procesas. Lietuvos cukraus fabrikų skaičius nepasikeitė. Pastaraisiais metais buvo laikomasi šių pagrindinių cukraus fabrikų techninio vystymo krypčių: didinami cukrinių runkelių perdirbimo pajėgumai, didinama cukraus išeiga iš cukrinių runkelių, siekiama sumažinti žaliavų, medžiagų, energetinių resursų, kuro ir kitas sąnaudas, sprendžiami gamtosauginiai klausimai. Sumažėjo darbuotojų skaičius cukraus pramonėje. Lietuvoje 1 tonai cukraus pagaminti išlaidos cukrinių runkelių žaliavai yra apie 14 proc. didesnės, o perdirbimo išlaidos – 26 proc. mažesnės negu vidutiniškai ES cukraus fabrikuose.

Todėl siekiant padidinti cukraus gamybos efektyvumą būtina gauti didesnį cukrinių runkelių derlingumą, padidinti jų cukringumą, modernizuoti žaliavos išauginimą ir cukraus gamybą fabrikuose.Siekiant gaminti ES kokybės reikalavimus atitinkančius produktus bei išplėsti jų asortimentą, vykdoma cukraus pramonės restruktūrizacija: mažinamas šalies cukraus fabrikų skaičius bei didinamai jų pajėgumai, diegiamos modernios cukraus gamybos technologijos, įgyvendinami ES cukraus kokybės reikalavimai.Šiuo metu yra Lietuvos cukraus pramonės padėtis yra bene sunkiausia. Ji nepajėgi pagaminti ES kokybės standartus atitinkančius cukraus gaminius. Lietuvos cukraus pramonė dar nesugeba gaminti rafinuoto cukraus, itin reikalingo gaivinamųjų gėrimų gamybai, cukraus pudros, skysto cukraus ir dar kitų rūšių cukraus gaminių, todėl juos tenka importuoti iš kitų valstybių, taikant lengvatinius muitus. “Kraft-Jakobs-Suchard” kompanija Lietuvoje negali panaudoti šokolado gamybai kai kurių mūsų fabrikų cukraus produkcijos dėl pernelyg didelio užterštumo mikrobais bei kitų kokybinių rodiklių. Mūsų cukraus fabrikų higieninės sąlygos neatitinka ES fabrikams keliamų reikalavimų, nėra juose šiuolaikinės laboratorinės įrangos.Vargu ar įmanoma Lietuvos cukraus fabrikams, per sezoną pajėgiantiems pagaminti 20-30 tūkst. t. cukraus, įvykdyti visus technologinius ir kitokius reikalavimus, kai šiuolaikiniai fabrikai Europoje gamina 70-150 tūkst. t. cukraus. Tikriausiai neatsitiktinai racionalumu pasižymintys vokiečiai ryžosi po abiejų Vokietijų susijungimo nugriauti sovietinius Rytų Vokietijos cukraus fabrikus ir jų vietoje pastatyti vieną, per sezoną perdirbantį 150 tūkst. t. cukraus.Akivaizdu, kad Lietuvos cukraus pramonę privalo modernizuoti investuotojai į šią pramonės šaką. Tai būtina atlikti per artimiausius kelerius metus, kad cukraus sektorius netaptų kliūtimi Lietuvos žemės ūkio integracijai į ES. Pastarojo meto tendencijos, kai vienos apskrities ar cukraus fabriko interesai yra iškeliami aukščiau valstybinių ir integracijos į ES interesų, gali sutrukdyti ne tik žemės ūkio, bet ir apskritai valstybės integraciniams procesams.Integracija į ES vieningą rinką cukrinių runkelių augintojams turės teigiamą poveikį. Šiek tiek pakils cukrinių runkelių supirkimo kaina, o tai padidins cukrinių runkelių augintojų pajamų lygį. 3.5 Lietuvos žemės ūkio struktūraĮstojus į Europos Sąjungą sunku bus tiems mūsų ūkininkams, kurių ūkiuose dominuoja samdomasis darbas, nes ES žemės ūkyje triūsia savininkai, ir vargu ar kam nors pasaulyje ir kada nors pavyks įrodyti, kad samdinio darbas yra efektyvesnis už savininko darbą. Tad visiems mūsų didžiažemiams ir žemės ūkio bendrovėms vargu ar pavyks sėkmingai konkuruoti su ES, Šiaurės Amerikos, Australijos, Naujosios Zelandijos šeimos ūkiais, su savo brangia ir chemizuota produkcija įsiterpti į ES vidaus rinką.Natūralu Lietuvoje tikėtis didžiausio pasipriešinimo integracijai į ES iš tų, kurie patys nei sėja, nei pjauna bei iš tų žemdirbių organizacijų, kurios atstovauja tokių “žemdirbių” interesams.Visiems Lietuvos šeimos ūkiams mūsų valstybės narystė ES atveria daug galimybių sėkmingai konkuruoti realizuojant savo produkciją ne vien tik ES vidaus rinkoje.Dar viena Lietuvai skaudi, bet neišvengiama problema – itin didelis dirbančių žemės ūkyje žmonių skaičius. Šiek tiek šis skaičius sumažės natūraliai, tačiau reikės ir papildomų priemonių naujoms darbo vietoms kurti.Pasaulinė praktika rodo, kad smulkūs ūkiai, užsiimantys tradicinių žemės ūkio produktų gamyba (grūdai, pienas, mėsa), yra nerentabilūs, todėl neišvengiamai Lietuvoje ūkiai stambės, jie turės būti geriau techniškai aprūpinti.
Beveik trečdalis Lietuvos gyventojų gyvena kaime, kur labai trūksta darbo vietų, todėl reikia dėti visas pastangas joms kurti, taip pat reikia sudaryti sąlygas persiorientuoti tai daliai žemės ūkio dirbančiųjų, kurie negalės pragyventi iš žemės ūkio. ES skiria daug dėmesio tam, kad kaime atsirastų alternatyvių, ne su žemės ūkiu susijusių veiklų bei pajamų šaltinių. Tuo metu, kai tapsime ES nariais, vien žemės ūkyje dirbančių gyventojų skaičius, bus apie 12-15%.Todėl akivaizdu, kad Lietuvos žemės ūkiui yra būtina restruktūrizacija.

IŠVADOSLietuva priversta taikytis prie aplinkos pokyčių, geopolitinės padėties, priklausomybės nuo prekybos bei mažos rinkos, negali vystytis individualiai. Vienintele gera išeitis – jungtis į Europos Sąjungą. Todėl visa Valstybės politika yra sutelkta šiam tikslui pasiekti. Ir iš tiesų Lietuvai būtų labai naudinga tapti Europos Sąjungos nare. Visų pirma Lietuva gautų rimtas saugumo garantijas, išaugtų investicijos į mūsų šalį. Įsijungimo į Sąjungą pasekmės apima ir politinę, ir ekonominę, ir teisinę valstybės sistemas, atsiliepia daugeliui socialinių, profesinių, visuomeninių grupių.Lietuva yra jau nemažai pasiekusi derybose su Europos Sąjunga, tačiau dar neatitinka visu kriterijų, kuriuos kelia Europos Sąjunga savo narėms.Vienos iš didžiausių problemų integruojantis į Europos Sąjungą iškyla žemės ūkio sektoriuje, kadangi žemės ūkis yra vienas iš brangiausių ir labiausiai reglamentuojamų sektorių Europos Sąjungoje. Į tai atsižvelgusi Europos Sąjunga padeda Lietuvai suteikdama jai finansinę paramą siekiant žemės ūkio politikos atitikimo ES technologiniams reikalavimams (SAPARD programa). Taip pat Europos Sąjunga visokeriopai remia kitas pramonės šakas ir sritis, kurioms reikalingas finansavimas dėl restruktūrizavimo, steigimo ar pan.Siekiant didinti lietuviškos kilmės produktų konkurencingumą ES vidaus rinkoje, pirmiausia reikia stengtis, kad produktai atitiktų privalomuosius ES kokybės reikalavimus, stiprinti maisto produktų saugą, spartinti įmonių, gaminančių maisto produktus, sertifikavimą. Lietuvos eksporte į ES rinką vyrauja pieno produktai, todėl pieno produktų saugos ir kokybės užtikrinimas yra prioritetinis uždavinys. Taip pat labai svarbu parduoti Lietuvos pieno produktus be jokių kvotinių apribojimų ES vidaus rinkoje ir už tą pačią kainą kaip ES gamintojai, kad mūsų ūkininkai, perdirbėjai, specialistai turėtų galimybių gauti panašių pajamų, kaip ir jų kolegos ES. Tokių galimybių gali suteikti tik Lietuvos narystė ES.Mėsos pramonėje silpniausia vieta yra skerdyklų ir perdirbimo įmonių higieninės-sanitarinės sąlygos. Tačiau su ES ir Vyriausybės parama jas galima įveikti prieš įstojant į ES ir sėkmingai konkuruoti su Europos Sąjungos valstybėmis.Šiuo metu sunkiausia yra Lietuvos cukraus pramonės padėtis. Ji nepajėgi pagaminti ES kokybės standartus atitinkančius cukraus gaminius. Lietuvos cukraus pramonę privalo modernizuoti investuotojai į šią pramonės šaką.Taigi, pasiryžusi tapti lygiaverte ES nare, Lietuva turės atlikti nelengvus pasirengimo darbus.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. 10 klausimų apie Lietuvos narystę Europos Sąjungoje. – V, 2000.2. Informacija apie Lietuvos žemės ūkio integraciją į Europos sąjungą. – Vilnius: LR ŽŪM informacinė medžiaga, 1998.3. Junevičius A. Europos Sąjunga. – Kaunas: Technologija, 1999, p. 234.4. Kirdeikienė D. SAPARD programa//Integracijos žinios, 2000 m. kovo 3 d, p. 1.5. Kvietkauskienė P. Konkurencijos tarnyba//Integracijos žinios, Nr. 6 (15), 2000, p. 15. (www.euro.lt)6. Lietuvos integracijos į ES pasekmių įvertinimas, 2000 m. gruodžio 11 d., LŽŪM informacinė medžiaga.

7. Lietuvos integracijos į Europos Sąjungą pasiekimai ir problemos. – Vilnius, 2000. (www.euro.lt )8. Lietuvos ir Europos Sąjungos derybinių pozicijų aiškinamasis raštas, 7 skyrius,Žemės ūkis, 2000 m. gruodžio 18 d., LŽŪM informacinė medžiaga.9. Maniokas K.Lietuvos narystės Europos Sąjungoje nauda ir sąnaudos//Integracijos žinios, 2000, Nr. 6 (15) (www.euro.lt)10. Miniataitė D. Lietuvos žemės ūkio ir maisto pramonės problemos Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą //Integracijos žinios, Nr.6 (15), 2000. (www.euro.lt) arba Tauragiškių balsas 2000 05 04, p. 2.11. Vitkus G., Maniokas K. Lietuvos integracija į Europos Sąjungą, – Vilnius, 1997, p.113.