Tarptautinė prekyba

VADYBOS KATEDRA

DIENINIS SKYRIUS
I KURSAS
PREKYBOS VADYBA

TARPTAUTINĖ PREKYBA
(Makroekonomikos referatas)

Darbą atliko

Darbą tikrino

KLAIPĖDA, 2006

TURINYS
ĮVADAS 3
1. TARPTAUTINĖS PREKYBOS SAMPRATA 4
2. TARPTAUTINĖS PREKYBOS EKONOMINĖS PRIELAIDOS 5
3. LYGINAMOJO PRANAŠUMO PRINCIPAS 6
4. ABSOLIUTAUS PRANAŠUMO PRINCIPAS 7
5. TARPTAUTINĖS PREKYBOS POLITIKA 8

5.1. Tarptautinės prekybos politikos formos 8

5.2. Tarptautinės prekybos politikos priemonės 10

5.3. Naujos tendencijos tarptautinės prekybos politikoje 12

5.4. Užsienio prekybos politikos įgyvendinimas 12
6. TARPTAUTINĖS PARDAVIMŲ OPERACIJOS 15

6.1. Eksporto ir importo operacijos 15

6.2. Reeksporto operacijos 16

6.3. Tranzito operacijos 17
7. UŽSIENIO PREKYBOS APIMTIS IR UŽSIENIO PREKYBOS STATISTIKOJE NAPSKAITOMOS PREKĖS 19
8. TARPTAUTINĖS PREKYBOS NAUDA IR ŽALA 21
9. IŠVADOS 22
10. LITERATŪRA 23

ĮVADAS
Plečiantis pasaulyje ekonomikai ir jos santykiams tarp įvairių valstybių, atsirado tarptautinė prekyba. Daugiau nei prieš 200 metų A. Smitas padarė išvadą, kad tarptautiniai prekių mainai yra viisų šalių didesnio turto šaltinis. Tarptautinė prekyba sudaro galimybes plėtoti specializaciją ir panaudoti šalių ekonominius išteklius. Taip jau susiklostė, kad kiekviena šalis gamina tas prekes, kurias apsimoka gaminti.
XIX a. pradžioje D. Rikardas išplėtė tarptautinės prekybos teoriją. Da. Rikardas įrodė, kad lemiamasis veiksnys – ne našumas gaminti kiekvieną prekę, o kainos santykiai šalyje prieš prasidedant prekybai. Nors šalis ir mažiau naši už kitas šalis, ji gali gauti ne ką mažesnį pelną negu šalys kurios gamina plataus diapozono prekes. Kad tarptautinė prekyba būtų peelninga tereikia, kad vienoje gamybos srityje našumas būtų didesnis negu kitose. Šiam pokyčiui didelės įtakos turėjo Vakarų šalys. Tarptautiniai mainai buvo skatinami griaunant muitų barjerus ir kitas kliūtis, taip pat padidėjus specializacijai skatino prekybą tarp valstybių.
Tarptautinis verslas jau XIX a. pa

abaigoje tapo dabartinės civilizacijos fenomenu, be kurio savo verslo neįsivaizduoja dauguma verslininkų mūsų šalyje ir užsienyje.
Šio darbo tikslas apžvelgti tarptautinės prekybos ekonoines prielaidas, lyginamojo pranašumo teoriją, politiką, pardavimų operacijas, taip pat tarptautinės prekybos naudą ir žalą.

TARPTAUTINĖS PREKYBOS SAMPRATA
Tarptautinė prekyba – tai pardavimo ir pirkimo procesas, vykstantis įvairiose šalyse tarp pardavėjų, pirkėjų ir tarpininkų. [3. 506]
Tarptautinė prekyba neatskiriama šalies tikrovės dalis, kiekvieną dieną mes susiduriame su tarptautinės prekybos elementais. Pasaulyje nėra šalies, kurios ekonominė sisteme būtų uždara (išskirtinis pavyzdys galėų būti gal Albanijos valstybė). Šalyje funkcionuojanti tarptautinės prekybos tvarka daro didžiulę įtaką makroekonominiams procesams: mokėjimo balansui, BNP apimčiai, valiutinei sistemai, šalies ekonomikos augimui. [5. 64]
Tarptautinės prekybos procesui būdingi du pagrindiniai buožai:
1. Jis vykdomas tarp dviejų ar daugiau valstybių. Todėl, kai prekyba vyyksta už valstybės sienų, ji tampa šalies socialinės ir ekonominės politikos objektu.
2. Naudojamos įvairios valiutos su jomis būdingais valiutų kursų svyravimais. Šalys prekiauja viena su kita, kad galėtų įsigyti užsienio prekių žemesnėmis kainomis negu gamindamos tokias pat prekes šalies viduje. Vadinasi, kiekviena šalis iš prekių stengiasi gauti naudos. [3. 506]
Tarptautinės prekybos ekonominį pagrindą sudaro mainai ir specializacija. Tarptautinių mainų prielaida– gamybos sąlygų skirtingumas (skiriasi gamtinės sąlygos, apsirūpinimas ištekliais, darbo jėgos išlaidos, naudojama skirtinga technologija ir t. t.). Gamybos sąlygų skirtingumas lemia ga

amybos kaštų ir kainų skirtumus. Vykstant tarptautiniams mainams, šalys aprūpina pasaulį tokiomis prekėmis, kurių gamyba šalies viduje yra palyginti pigi. Šalys importuoja tokią produkciją ar paslaugas, kurių gamyba šalyje būtų žymiai brangesnė, negu jos įsigyjimas pasaulinėje rinkoje. Vadinasi, kiekviena šalis specializuojasi gaminti tai, kas jai efektyviau. [3. 506]

TARPTAUTINĖS PREKYBOS EKONOMINĖS PRIELAIDOS
Kiekvienos didelės ar mažos valstybės ūkis yra pasaulinio ūkio dalis. Jis suprantamas kaip technologinių, informacinių, ekonominių, ekologinių ir kultūrnių ryšių visuma. Pasaulinis ūkis pradėjo formuotis tarptautinės prekybos dėka. Kiekvienos šalies natūralus siekis– gauti ekonominę naudą iš visuomeninio darbo pasidalijimo tarptautiniuose mainuose. [2. 241]
Šiuo metu nė viena valstybė negali pasigaminti visų reikmenų, reikalingų gyventojų poreikiams tenkinti. Taip jau susiklostė, kad kiekviena šalis gamina tas prekes, kurias apsimoka gaminti. [2. 241]
Tarptautinės prekybos ekonominės prielaidos:
1. Skirtingos kiekvienos šalies gamybos sąlygos. Kiekviena valstybė turi skirtingas gamtines sąlygas, todėl importuoti prekes valstybei kainuoja kur kas pigiau nei kurti technoligijas ir trūkstamas prekes gaminti. Mokslininkai įrodė, kad bet kokias daržoves ar vaisius galima išsaugoti kiekvienoje valstybėje, bet kyla sąnaudų klausimas.
2. Sirtingi gamybos našumo lygiai. Kiekviena šalis specializuojasi gaminti tai, kas yra efektyviau, nes tam ji turi savo technologiją, patyrimą, susidaro galimybės tai tobulinti. Dėl to ji gali gaminti tam tikrą prekę ir paslaugą pigiau negu ta prekė ar pa

aslauga gaminama kitur. Tarkime, Šveicarija specializuojasi gaminti geros kokybės laikrodžius, Japonija– elektronikos prekes ir pan.
3. Skonių preriotetas, polinkių įvairovė. Nėra daugiau kitų ekonominių procesų, kurie būtų taip stipriai reglamentuojami kaip tarptautinė prekyba. [5. 64]

LYGINAMOJO PRANAŠUMO PRINCIPAS
Tarkime, kad viena šalis specializuojasi tokių prekių gamyboje ir eksporte, kurias gali gaminti santykinai žemesniais kaštais. Atvirkščiai elgiamasi tada, kai yra importuojama. Tuomet šalis pasirenka tokias prekes, kurių gamybos kaštai būtų santykinai aukštesni palyginti su kitų šalių kaštais. [2. 243]
Santykinai didesnius ar žemesnius kaštus apibūdina pasirinktos galimybės (šanso) kaštų sąvoka. Jie nusako tam tikro pasirenkamo gamybos varianto kaštus kito, alternatyvinio varianto, atžvilgiu. Tokiu atveju, pavyzdžiui, vaizdo magnetofono gamybos kaštai yra toks švarkų kiekis, kurį reikia paaukoti tam, kad būtų pagaminta vienu magnetofonu daugiau.[2. 243]
Lyginamojo pranašumo teoriją iliustruosime pavyzdžiu. Paimsime dvi šalis– JAV ir Didžiąją Britaniją, ir 2 prekes (vaizdo magnetofonus ir švarkus). Tarkime, kad efektyvumo lygių skirtumą lemia technologija ir darbo našumas, o darbo jėga yra vienintelis gamybos veiksnys. 1 lentelėje parodyti prekių gamybos kaštai. [2. 243]
Iš 1 lentelės matyti, kad Amerikoje reikia 30 darbo valandų vieno vaizdo magnetofono gamybai ir 5– vieno švarko gamybai. Didžiojoje Britanijoje darbas ne toks našus, todėl vieno vaizdo magnetofono gamyba truks 60 valandų, o švarko– 6 valandas. Kadangi pavyzdyje darbas yra vienintelis gamybos veiksnys, tai vidutiniai kaštai bu

us lygūs darbo laiko sąnaudų produkcijos vienetui ir valandinio uždarbio sandaugai. Jei nebūtų tarptautinės prekybos, kiekviena šalis gamintų ir pardavinėtų prekes pagal kaštus, nurodytus 1 lentelėje. [2. 243]
Reikia pažymėti, kad JAV, palyginti su Didžiąja Britanija, darbo poreikis yra kur kas mažesnis abiem prekėms. Tačiau JAV darbas santykinai našesnis gaminant būtent vaizdo magnetofonus, o ne švarkus. Didžiojoje Britanijoje vaizdo magnetofono gamyba užtrunka 2 kartus ilgiau nei JAV, o švarko gamyba– 1,2 karto. Jeigu šalys susitaria prekiauti ir gaminti tas prekes, kurios kainuoja santykinai pigiau, tai jos abi bendrai paėmus pagamins daugiau prekių. [2. 243]
1 lentelė
Prekių gamybos kaštai

JAV (dol.) D. Britanija (sv. sterlingai)
Darbo valandų sąnaudos vienam:

vaizdo magnetofonui 30 60

švarkui 5 6

Valandos uždarbis 6 2
Produkcijos vieneto kaštai:

vaizdo magnetofonas 180 120

švarkas 30 12
Šaltinis: Jakutis, A., Petraškevičius, V., Steponovas, A. ir kt. 2000. Ekonomikos teorijos pagrindai. Kaunas: Smaltija.

ABSOLIUTAUS PRANAŠUMO PRINCIPAS
Absoliutus pranašumas – tai sugebėjimas gaminti prekes, sunaudojant darbo sąnaudų produkcijos vienetui mažiau negu kitose šalyse [3. 506]
Reiškia, kad kiekvienoje šalyje yra prekė, kurios, prie yų pačių gamybos sąnaudų, ši šalis gali pagaminti daugiau nei kitos šalys.
Tiek esant, tiek ir nesant tarpusavio prekybai, kiekvienos šalies gamybos ir vartojimo struktūra gali būti išreikšta sąlygine gamybos galimubių kreive.
Nesant tarpusavio prekybos kiekviena šalis vartoja tik tą, ką gamina. Nesant tarpusavio prekybos, prekių kainos Lietuvoje ir kitose šalyse bus skirtingos, jas lems santykiniai gamybos kaštai.
Šaltinis: sudaryta autoriaus remintis destytoja Daiva Viningiene.

TARPTAUTINĖS PREKYBOS POLITIKA
Tarptautinės prekybos politikos formos
Tarptautinės prekybos politika vykdoma įvairiomis formomis. Pagrindinės jų yra šios:
1. Laisvoji prekyba- tai valstybės ekonominė politika, kai be jokių muitų mokesčių ir suvaržymų visos šalys naudojasi tarptautinio teritorinio gamybos specializavimo privalumais. Laisvoji prekyba šalims suteikia papildomos naudos dėl šių priežasčių:
• laisvoji prekyba skatina konkurenciją ir apriboja monopolijų viešpatavimą. Kai šalis pradeda prekiauti su užsienio firmomis, vietinės monopolijos pradeda savo galią vidaus rinkoje. Išaugusi konkurencija dėl užsienio firmų veiklos priverčia šalies gamintojus taikyti technikos naujoves, pereiti prie gamybos technologijų su žemesniais gamybos kaštais, gerinti produkcijos kokybę, panaudoti naujus gamybos metodus, skatinti ekonomikos augimą;
• laisvoji prekyba suteikia pasirinkimo galimybę vartotojams, nes praplečia produkcijos asortimentą, užtikrina pagamintų produktų gausą ir įvairovę. Kiekvienos laisvąją prekybą valdančios šalies gyventojai gali nusipirkti kitos šalies pagamintų naujų produktų, kurių gamyba šalyje brangiai kainuoja. Užsienio prekyba šalims sudaro sąlygas pačioms gaminti naujus produktus, įsigijus tam tikrų medžiagų, technikos ir pan.;
• pasireiškiant gamybos masto ekonomijos efektui, laisvoji prekyba gali sąlygoti efektyvesnią gamybą. Šiuo atveju nauda- praplėsta laisvosios prekybos rinka. Kadangi, panaikinus bet kokius prekybos apribojimus, kiekvienos šalies gamintojas gali laisvai pardavinėti savo gaminius bet kurioje kitoje šalyje, rinkos plečiasi, o tai leidžia gamintojams gaminti prekes žymiai didesnėmis apimtimis. Ūkio šakose, kuriose reiškiasi masto ekonomija, didesnė gamybos apimtis sąlygoja kaštų mažėjimą, ir tai leidžia pardavinėti prekes žemesnėmis kainomis. Tai naudinga bet kurios šalies vartotojui;
• laisvoji prekyba, vykdoma remiantis palyginamojo pranašumo principu, padeda daug efektviau paskirstyti išteklius ir užtikrinti aukštesnį materialinės gerovės lygį tiek atskirose šalyse, tiek viso pasaulio mastu. Kadangi išteklių struktūra, technologinių žinių lygis kiekvienoje šalyje yra skirtingi, todėl kiekviena šalis gamina tam tikras prekes su skirtingais gamybos kaštais. Jeigu kiekviena šalis gamintų tik tas prekes, kurias gali pagaminti santykinai pigiau (su mažesniais alternatyviniais kaštais) negu jos prekybos partneriai ir mainytų jas į prekes, kurių gamybos kaštai šalyje santykinai aukštesni negu kitose šalyse, tai kiekviena laisvai prekiaujanti šalis ir visa pasaulio ekonomika gautų didžiulių realiųjų pajamų, naudodama tokią išteklių apimtį, kurią turi kiekviena šalis. [3. 520]
2. Protekcionizmas– tai valstybės ekonominė politika, siekianti apsaugoti nacionalinę ekonomiką nuo kitų šalių konkurencijos. Čia naudojami muitai, teikiamos subsidijos nacionalinio ūkio vystymui, kitais būdais apribojamas prekių judėjimas.
Proteknionizmas, taikydamas laisvosios prekybos apribojimus, sumažina naudą iš specializacijos arba visai jos neteikia. Jeigu šalys negali laisvai prekiauti, jos yra priverstos perkelti išteklius iš efektyvios (žemų kaštų) jų naudojimo sferos į neefektyvią, kad patenkintų įvairius savo poreikius.
Protekcionistinių priemonių naudojimas turi įtakos vartotojų ir gamintojų išlaidoms. Dėl prekybinių apribojimų padidėja vartotojų išlaidos, nes:
• padidėja importuojamo produkto kaina;
• aukštesnė importuojamo produkto kaina priverčia kai kuriuos vartotojus pirkti brangesnes vietinės gamybos prekes;
• susilpnėjus konkurencijai šalies vidaus rinkoje dėl aukštų importuojamų produktų kainų, vietinės gamybos prekių kainos gali padidėti.
Vykdant protekcionistinę politiką, didinami importo muitai, eksporto mažinami arba iš viso atsisakoma eksporto muitų. [3. 521]
3. Dempingas– prekių pardavimas užsienio rinkose žemesnėmis negu vidaus ar pasaulinės rinkos kainomis, kartais net žemesnėmis už gamybos kaštus. Dempingas taikomas tokiais pagrindiniais atvejais:
• siekiant įsigalėti užsienio rinkose, užvaldyti jas. Šiuo atveju dempingas taikomas tol, kol vietiniai gamintojai pralaimi konkurencinėje kovoje ir pasitraukia iš rinkos. Tuomet kainos padidinamos ir dažnai viršija iki dempingo buvusį lygį. Taip vyksta tuo atveju, kai įmonės, taikančios dempingą, įgyja toje šalyje monopolinę ar oligopolinę padėtį;
• siekiant išplėsti gamybą, kad būtų gaunama didesnė ekonomija dėl gamybos masto. Šiuo atveju dempingo būdu realizuojama kitose šalyse ta produkcija, kuri neturėjo paklausos šalies vidaus rinkoje;
• norint realizuoti produkcijos perteklių, atsiradusį klaidingai įvertinus prekės paklausą ir pagaminus pernelyg daug prekių. [3. 522]
Atskiros šalys, naudodamos antidempingines priemones (įstatymus, sankcijas, papildomus muitus ir pan.), kovoje su importuojamų prekių dempinginėmis kainomis. [3. 522]
4. Embargas– draudimas išvežti iš kurios nors šalies arba įvežti į kurią nors šalį prekes, auksą, vertybinius popierius. Embargas taikomas dėl šių pagrindinių priežasčių:
• politinių. Politinis embergas taikomas prieš šalis, kurios nedemokratiniais būdais bando kitoms šalims primesti savo vystymosi kelią, kišasi į jų reikalus, sukelia karinius konfliktus, vykdo teroristiniuas išpuolius;
• sveikatos apsaugos. Dėl šios priežasties šalių vyriausybės gali uždrausti įvežti į šalį įvairių vaisių, gyvūnų, augalų, daržovių, vaisių, chemikalų ir panašiai;
• moralinių. Dėl kultūrinių ir nacionalinių tradicijų, religinių įsitikinimų draudžiama į atskiras šalis įvežti alkoholinius gėrimus, pornografinę literatūrą ir panašiai. [3. 522]
Tarptautinės prekybos politikos priemonės
Plačiausiai paplitusi tarptautinės prekybos apribojumų priemonė yra įvežimo muitas, kurį moka importuotojas vyriausybei. Pavyzdžiui, nustačius 20 proc. muitą automobiliams, kurių pasaulinė kaina yra 12 000 USD, automobilio importuotojas turi ne tik sumokėti užsienio gamintojui 12 000 USD, bet ir 2400 USD (0,2 x 12 000) vyriausybei. Bendra automobilio kaina importuotojui sudarys 14 400 dolerių. Tai yra minimali kaina, už kurią importuotojas galės parduoti automobilį vidaus rinkoje.
Kadangi muitai didina importuojamų prekių kainas vidaus rinkoje, jie naudingi vietiniams tokių prekių gamintojams, tačiau nuostolingi vartotojams. [3. 522]
Muitai- ne vienintelė tarptautinės prekybos politikos priemonė. Be jų, naudojamos kvotos, netarifiniai apribojimai ir eksporto subsidijos. [3. 528]
Kvota– vyriausybės nustatyta didžiausia leidžiama produkcijos importo ar eksporto apimtis.
1. Importo kvota– tai vyriausybės nustatyta didžiausia leidžiama produkcijos importo apimtis. Importo kvotas šalies vyriausybė naudoja, siekdama konkrečių tikslų:
• apsaugoti šalies gamintojus nuo pernelyg didelės užsienio konkurencijos;
• kainų stabilumui vidaus rinkoje palaikyti;
• ekonomiškiau panaudoti užsienio valiutą;
• gauti ekvivalentines prekybines nuolaidas iš kitų šalių;
• išvengti per didelės šalies priklausomybės tų produktų atžvilgiu, kurių nacionalinis ūkis negamina. [3. 528]
2. Eksporto kvota– tai vyriausybės nustatyta didžiausia leidžiama produkcijos eksporto apimtis. Eksporto kvotas vyriausybė naudoja siekdama:
• aprūpinti šalies vartotojus pakankamomis prekių žemomis kainomis atsargomis, baiminantis, kad baigsis gamtiniai ištekliai;
• didinti eksportuojamų prekių kainas, ribojant jų išvežimą iš šalies.
Nors kvotos apriboja importo kiekį, tačiau tai nereiškia, kad jos neveikia apribojamų kainų vidaus rinkoje. Palyginus kvotas su muitais, išryškėja jų panašumas. Kvotos irgi padidina vidaus kainas ir sudaro sąlygas neefektyviai dirbantiems vidaus gamintojams pagaminti daugiau produkcijos negu esant laisvai prekybai. Kvotos, kaip ir muitai, nuostolingos visuomenei. Tačiau valstybė gali importo kvotas naudoti vietoj muitų dėl kelių priežasčių:
1. Tokia politika garantuoja, kad importo išlaidos, didėjant užsienio konkurencijai, nebedidės. Kai importo apimtis griežtai fiksuota, išaugęs importuojamų prekių konkurentiškumas sumažins jų kainas, o tai tik pagreitins importo mokesčių sumažėjimą. Taigi importo kvotos palengvina mokėjimų balanso reguliavimo procesą.
2. Kvotos naudingos ir tuo, kad sudaro galimybę valstybei lanksčiau vykdyti ekonominę politiką, nes muitų tarifo didinimas reglamentuojamas tarptautiniais prekybiniais susitarimais. Jeigu reikia apsaugoti su importu konkuruojančias šakas, tai vyriausybė gali nustatyti griežtesnes importo kvotas, tuo tarpu ji negali padidinti muito tarifo.
Kadangi kvotos padidina apribojamų prekių kainą vidaus rinkoje, tai užsienio tiekėjai, kuriems pasiseka parduoti savo prekes, gaus didelius pelnus iš šių pardavimų. [3. 528]
Netarifiniai apribojimai – tai administracinis prekybos reguliavimas, naudojamas, kai ekonominiai metodai – nepakankamai efektyvūs.
Gali būti organizuojama vieša agitacija pirkti tik savo šalies prekes; importuojamos prekės sulaikomos pasienyje; taikomi dirbtini formalumai muitinėse; ypač griežta prekių standartų, sertifikatų sistema, tam tikri reikalavimai prekės įpakavimui, licencijavimo sistema ir panašiai. [3. 529]
Eksporto subsidijos – tai vyriausybės piniginiai išmokėjimai ūkio subjektams, eksportuojantiems savo produkciją į užsienio valstybes. Eksporto subsidijos yra:
1. Netiesioginės eksporto subsidijos, kai vyriausybė suteikia paramą eksportuotojams, organizuodama užsienyje parodas, muges; reklamuodama prekes; pateikdama informaciją apie verslo rinkos konjunktūrą; padėdama užmegzti verslo kontaktus. [3. 529]
2. Tiesioginės eksporto subsidijos, kai vyriausybė eksportuotojams skiria pinigines išmokas, kurios būna dviejų rūšių:
• Specifinės eksporto subsidijos, kai nustatoma suma už eksportuojamos prekės vienetą;
• Vertybinės eksporto subsidijos, kai nustatomas fiksuotas procentas nuo eksportuojamos prekės vertės. [3. 529]

Naujos tendencijos tarptautinės prekybos politikoje
Ypatingą vaidmenį reguliuojant tarptautinę prekybą suvaidino BSTP (GATT- General Agreement on Trade and Tariffs)- bendrasis susitarimas dėl tarifų ir prekybos, veikiantis nuo 1947 metų. Pagrindinis BSTP tikslas buvo- kuo didesnis pasaulinės prekybos liberalizmas. Jo veiklos svarbiausias uždavinys suderinti įvairių šalių pozicijas; siekti muitų ir kitų apribojimų tarptautinėje prekyboje panaikinimo; taisyklių, atmetančių diskriminaciją, parengimas ir pritaikymas; geriausio rėžimo įvedimas ir pritaikymas. [3. 531]
BSTP dėka vidutiniškai 33 proc. buvo sumažinti muitų tarifai prekyboje tarp išsivysčiusių šalių, taip pat panaikinta daug netarifinių apribojimų. Supaprastinus netarifinius apribojimus, pasiektas:
• susitarimas dėl valstybinio supirkimo, atvėręs amerikiečių eksportuojamas papildomas užsienio rinkas;
• susitarimas dėl techninių barjerų palengvinimo ir išplėtoti importą;
• susitarimas dėl subsidijų ir kompensuojančių muitų padėjo partneriams priimti apsaugos priemones tuo atveju, jei materialiniai nuostoliai atsiranda šalies importuotojos šakose, importuojant produkciją dirbtinai sumažintomis kainomis;
• JAV tekstilės pramonei buvo suteiktos papildomos galimybės eksportuoti savo gaminius į Vakarų Europą. [3. 531]
Muitų sumažinimas padarė įtaką 10 proc. pasaulinės prekybos ir didžiausios reikšmės turėjo miško apdirbimo, mašinų gamybos, chemijos pramonei. [3. 531]
Užsienio prekybos politikos įgyvendinimas
Užsienio prekybos srautai daro labai didelę įtaką šalies ūkio augimui bei gyventojų užimtumui ir gerbūviui. Užsienio prekybos skatinimas yra svarbus Lietuvos Respublikos Vyriausybės tikslas, kuris įgyvendinamas užsienio prekybos liberalizavimo priemonėmis bei eksporto skatinimo programomis.
Lietuvos Respublika derina užsienio prekybos politiką su Pasaulinės prekybos organizacijos (PPO), kurios 141 nare Lietuva tapo 2001 m. gegužės 31 dieną, nuostatomis bei Europos Sąjungos užsienio prekybos politikos principais, t.y. prekybos liberalizavimas, konkurencingumo užtikrinimas laisvos rinkos ekonomikos sąlygomis ir dvišalių bei daugiašalių santykių su kitomis valstybėmis gerinimas. Vykdydama liberalią užsienio prekybos politiką, Lietuvos Respublika netaiko kiekybinių apribojimų (kvotų), diskriminacinių vidaus mokesčių, prekybą varžančio licenzijavimo ir pan. Pagrindinė užsienio prekybos politikos reguliavimo priemonė yra importo muitai. [1]
Užsienio prekybos politikos įgyvendinimą – derybas dėl laisvosios prekybos bei prekybinio ir ekonominio bendradarbiavimo (suteikiančių didžiausio palankumo statusą prekyboje) sutarčių bei šių sutarčių priežiūrą prekybos ir tarptautinių ekonominių ryšių srityje – kuruoja Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos Ekonomikos departamentas, dalyvaujant kitoms suinteresuotoms institucijoms. [1]
Šalys – Lietuvos Respublikos užsienio prekybos partnerės – patenka į tris grupes:
1. Palankiausias užsienio prekybos režimas (preferenciniai importo muitai – mažiausi arba nuliniai) yra abipusiai taikomas prekyboje su šalimis, su kuriomis Lietuvos Respublika yra sudariusi laisvosios prekybos sutartis, tai yra:
• Europos Sąjungos šalys (nuo 1995 01 01);
• Europos Laisvosios Prekybos Asociacijos – ELPA – šalys (Islandijos Respublika, Lichtenšteino Kunigaikštystė, Norvegijos Karalystė, Šveicarijos Konfederacija) (nuo 1997 01 01);
• Čekijos Respublika (nuo 1997 07 01);
• Estijos Respublika (nuo 1994 04 01);
• Latvijos Respublika (nuo 1994 04 01);
• Lenkijos Respublika (nuo 1997 01 01);
• Slovakijos Respublika (nuo 1997 07 01);
• Slovėnijos Respublika (nuo 1997 03 01);
• Turkijos Respublika (nuo 1998 03 01);
• Ukraina (nuo 1995 11 21);
• Vengrijos Respublika (nuo 2000 03 01);
• Bulgarija (nuo 2002 03 01);
• Rumunija (nuo 2002 07 01). [1]
2. Prekyboje su šalimis, kurioms galioja didžiausio palankumo prekyboje statusas, yra abipusiai taikomi konvenciniai importo muitai, kurie yra didesni už preferencinius. Lietuvos Respublika taiko didžiausio palankumo prekyboje statusą šioms šalims:
• visoms Pasaulio prekybos organizacijos šalims – narėms (nuo 2001 05 31);
• Baltarusijos Respublikai (nuo 1995 02 23);
• Kazachstano Respublikai (nuo 1998 09 01);
• Kinijos Liaudies Respublikai (nuo 1994 06 29);
• Rusijos Federacijai (nuo 1995 01 18);
• Uzbekistano Respublikai (nuo 1995 08 28);
• Vietnamo Socialistinei Respublikai (nuo 1996 07 24). [1]
3. Prekyboje su šalimis, su kuriomis Lietuvos Respublika nėra pasirašiusi jokių prekybos sutarčių ir kurios nėra PPO narės, yra abipusiai taikomos didžiausios rinkos apsaugos priemonės (autonominiai importo muitai). [1]
Laisvosios prekybos sutartys bei prekybinio ir ekonominio bendradarbiavimo sutartys yra skelbiamos periodiniame leidinyje “Valstybės žinios” ir Lietuvos Respublikos Seimo teisės dokumentų bazėje. [1]

TARPTAUTINĖS PARDAVIMŲ OPERACIJOS
Eksporto ir importo operacijos
Eksporto ir importo operacijos suprantamos kaip komercinė veikla, susijusi su prekių, turinčių materialią daiktinę formą, pirkimu ir pardavimu. Eksporto operacijos – veikla, susijusi su prekių pardavimu ir išvežimu į užsienį perduoti jas užsienio kontahento nuosavybe. Importo operacijos – veikla, susijusi su užsieninių prekių pirkimu ir įsivežimu, norint paskui jas realizuoti savo šalies vidaus rinkoje. [7. 269]
Tarptautinė komercinė praktika eksportu ir importu paprastai laiko tik operacijas, atliekamas komercijos pagrindu, t. y. tarptautinių prekybinių sandorių – pirkimo-pardavimo sutarčių – sudarymo ir vykdymo pagrindu. Pagalbos, dovanojimo ir kitos formos teikimas atliekamas neatlyginimo pagrindu ir į eksporto bei importo vertę paprastai neįskaitomas, o apskaitomas atskirai. [7. 269]
Eksporto ir importo operacijos laikomos įvykdytomis, jei prekė praleista per kontrahento šalies valstybinę sieną, o tai įmanoma tik atlikus tam tikrus muitinės formalumus ir procedūras, apie kuriuos pateiktos žinios statistinei apskaitai. Eksporto ir importo krovinių muitų apskaita – vienintelis tarptautinių prekių sratų statistinės apskaitos pagrindas. Ši apskaita yra kiekvienos šalies nacionalinės užsienio prekybos pagrindo sudedamoji dalis ir įtraukiama į tarptautinės prekybos statistiką, kurią rengia ir skelbia tarptautinės ekonominės organizacijos. Todėl muitų statistinės apskaitos vedimo vienodumui užtikrinti, sąvokoms unifikuoti, užsienio prekybos dokumentacijai standartizuoti tarptautinui ir nacionaliniu lygiais teikiama ypač didelė reikšmė. [7. 269]
Importas. Importas suprantamas ir statistiškai registruojamas apskaitoje kaip:
 užsieninės kilmės prekių įvežimas į šalį tiesiogiai iš šalies gamintojos arba šalies tarpininkės asmeniniam naudojimui, pramonės, statybos, žemės ūkio ir kitoms įmonėms arba perdirbti, turint tikslą vartoti šalies viduje arba išvežti iš jos;
 prekių iš laisvųjų zonų arba “prirašytų sandėlių” įvežimas;
 įvežimas iš užsienio ankščiau išvežtų ir ten neperdirbtų tėvyninių prekių – toks importas vadinamas reimportu. Prie reimporto priskiriamos prekės, neparduotos aukcione, sugrąžintos iš konsignacinio sandėlio, pirkėjų išbrokuotos ir t. t.;
 prekių įvežimas perdirbti kontroliuojant muitinei. Priskiriamos prekės, įvežamos į šalį perdirbti turint tikslą išvežti gatavą produkciją, į kurios sudėtį įeina importuota perdirbta arba pakeista išvaizdos prekė. Tokiais atvejais importuotojas paprastai atleidžiamas nuo muitų mokesčio įvežant prekę, nes jos perdirbimą kontroliuoja muitinė. Svarbu atsižvelgti į tai, kad į eksporto ir importo vertę muitų sąskaita įskaitomos visos prekės, tiekiamos pirminių kompanijų savo antrinėmis įmonėms, esančioms kitų šalių teritorijoje. Praktiškai tik tokiu būdu apskaitoje registruojami įmonės vidaus mainai, atliekami neperžengiant kompanijų ribų ir įskaitomi į tarptautinius prekių mainus. Muitų statistikos duomenų pagrindu galima numatyti jų dalį tarptautinėje prekyboje. Be to, į prekinio eksporto ir impoto vertę įskaitoma:
• komplektinių įrenginių ir mrdžiagų tiekimo vertė, įskaitant techninių paslaugų vertę;
• kino ir telefilmų nuomos vertė užsienyje;
• licencijų atskaitymas;
• prekių, parduotų arba pirktų mugėse ir parodose per tarpininkus, vertė;
• knygų, brošiūrų, reklaminės medžiagos spausdinimo vertė;
• prekių, paruošiamų užsienio kontrahentui ir pervežamų per muitinės sieną, vertė. [7. 270]
Eksportas ir jo tikslingumas. Eksportas suprantamas ir statistiškai registruojamas apskaitoje kaip:
 išvežimas iš šalies prekių, pagamintų, išaugintų arba išgautų šalyje, taip pat prekių, nkščiau įvežtų iš užsienio ir perdirbtų;
 išveimas ankščiau įvežtų prekių, kurios buvo perdirbamos kontroliuojant muitinei;
 išvežimas į užsienį ankščiau įvežtos prekės, kuri eksportuotojo šalyje niekaip neperdirbta. Toks eksportas vadinamas reeksportu. [7. 270]
Reeksporto operacijos
Reeksporto operacijos yra prekių išvežimo operacijos iš laisvųjų zonų ir “prirašytų sandėlių” teritorijų. Muitų statistikoje jos registruojamos kaip eksporto operacijos. [7. 270]
Reeksporto objektas dažniausiai yra prekės, realizuojamos tarptautiniuse aukcionuose ir prekių biržose. Prie reeksporto operacijų priskiriamos ir operacijos, atliekamos prekės neįvežant į swaov šalį – iš esmės tokios operacijos nepriskiramos konkrečios šalies eksportui arba importui, nors ir įtraukiamos į muitų statistiką. Jos atliekamos komercinių įmonių, siekiant gauti pelną iš tos pačios prekės dėl kainų skirtumo rinkose. [7. 271]
Mažėjant barjerų tarp valstybių svarbai, tebėra nemažai organizacinių techninių, teisinių kultūrinių ir kitų apribojimų įveikimo problemų, todėl operacijos, užtikrinančios tarptautinę prekybą, kartais gali tapti gal ne svarbesnės, bet laikinai aktualesnės už pagrindines operacijas. Pagrindines operacijas padeda atlikti:
 tarptautinis krovinių gabenimas;
 kitos transporto ekspedicinės operacijos;
 krovinių saugojimas ir draudimas;
 muitinės operacijos;
 tarptautiniai atsiskaitymai. [7. 271]
Tranzito operacijos
Tiesioginis prekių tranzitas – tai jų gabenimas iš vienos šalies į kitą per trečiosios šalies teritoriją arba oro erdve. Jis nelaikomas nei eksportu, nei importu ir fiksuojamas pagal transporto priemonių rūšis, vežtų krovinių kiekį, išsiuntimo ir gavimo šalis. Netiesioginis tranzitas – tai prekių laikymas šalies muitinės sandėliuose, kol neperdirbtos jos išgabenamos į kitą šalį. [7. 269]
2 ir 3 lentelėse pateiktas 2004–2005 metų eksportas ir importas pagal valstybes ir pagal Makroekonomikos kategorijų klasifikaciją.

2 lentelė
Eksportas ir importas pagal Makroekonomikos kategorijų klasifikaciją

Makroekonomikos kategorijų
klasifikacija 2004 m. 2005 m.

Eksportas
% Importas
% Eksportas
% Importas
%
Iš viso 100,0 100,0 100,0 100,0
Investicinės prekės 8,1 18,0 8,2 15,9
Tarpinio vartojimo prekės 53,0 58,4 53,3 61,2
Vartojimo prekės 27,0 17,9 25,7 17,2
Benzinas 8,6 0,0 9,6 0,1
Lengvieji automobiliai 3,2 5,0 3,2 5,2
Kiti 0,1 0,7 0,1 0,4

Šaltinis: Statistikos departamentas/ Užsienio prekyba. [žiūrėta 2006-03-21]. Prieiga internetu www.std.lt

3 lentelė
Eksportas ir importas pagal valstybes

Sąjunga,
valstybė 2004 m. 2005 m.

Eksportas
mln. Lt Importas
mln. Lt Eksportas
mln. Lt Importas
mln. Lt
Iš viso 25819,2 34383,6 32807,3 42974,6
ES 17269,9 21758,2 21458,2 25408,5
Airija 104,7 69,0 169,4 90,3
Belgija 714,5 740,7 638,9 963,5
Danija 1228,9 1238,5 1416,7 1288,2
Estija 1291,3 1109,1 1934,3 1207,9
Ispanija 484,8 329,8 881,5 433,8
Italija 539,4 1109,3 629,2 1269,5
Jungtinė
Karalystė 1373,8 806,3 1535,0 950,2
Latvija 2629,9 1319,0 3370,9 1685,9
Lenkija 1243,6 2630,5 1800,3 3563,5
Nyderlandai 1246,7 1386,2 1045,7 1594,4
Prancūzija 1629,2 1105,0 2299,0 1197,6
Švedija 1305,1 1151,9 1634,5 1481,3
Vokietija 2649,8 5770,3 3076,1 6522,2
NVS 4216,7 9177,8 5815,6 13436,4
Baltarusija 823,5 669,0 1063,1 798,4
Kazachstanas 234,7 26,8 304,0 87,2
Rusija 2394,8 7905,3 3422,8 11961,5
Ukraina 592,9 519,2 743,5 511,1
ELPA 1782,0 524,6 912,1 497,5
Islandija 53,0 40,4 188,2 37,1
Norvegija 548,1 303,6 528,8 222,3
Šveicarija 1179,9 178,4 198,8 236,5
Kitos valstybės 2550,6 2923,0 4621,4 3632,2
Australija 13,2 9,7 19,8 22,0
Bulgarija 40,8 53,4 39,1 48,6
Brazilija 0,7 31,2 1,5 59,8
Indija 49,6 64,8 79,8 54,8
Izraelis 18,1 23,9 20,3 36,6
Japonija 34,9 126,0 43,0 142,3
JAV 1219,6 541,4 1543,4 843,0
Kanada 236,1 40,3 939,5 38,1
Kinija 32,4 818,2 38,4 1005,7
Pakistanas 27,2 37,2 47,8 30,6
Pietų Korėja 54,9 234,3 30,1 246,0
Turkija 420,9 244,0 415,9 281,1

Šaltinis: Statistikos departamentas/ Užsienio prekyba. [žiūrėta 2006-03-21]. Prieiga internetu www.std.lt

UŽSIENIO PREKYBOS APIMTIS IR UŽSIENIO PREKYBOS STATISTIKOJE NEAPSKAITOMOS PREKĖS
Užsienio prekybos apimtis apskaičiuojama remiantis Jungtinių Tautų Statistikos tarnybos Bendrosios prekybos sistemos apibrėžimu. [4.3]
Importe apskaičiuojami šie prekių srautai: prekių importas vartoti viduje, laikinasis prekių įvežimas perdirbti, perdirbtų prekių ir iš jų pagamintų kompensacinių produktų įvežimas (grąžinimas) vartoti viduje ir į muitinių sandėlius, prekių importas į muitinės sandėlius. Eksporte: lietuviškos kilmės prekių eksportas, laikinai įvežtų perdirbti prekių ir iš jų pagamintų kompensacinių produktų eksportas, laisvai cirkuliuojančių anksčiau importuotų prekių reeksportas ir prekių eksportas iš muitinės sandėlių. [4.3]
Eksportuojamos importuojamos prekės užsienio prekybos statistikoje registruojamos pagal muitinės pareigūno žymą Bendrajame dokumente, kuri parodo muitinės procedūros įforminimo datą. [4.3]
Užsienio prekybos statistikoje neapskaitomos prekės:
1. Piniginis auksas.
2. Cirkuliacijoje esantys vertybiniai popieriai, banknotai ir monetos.
3. Laikinai išvežamos ar įvežamos prekės:
• Prekės, skirtos nekomercinėms parodoms, mugėms ir panašiems renginiams;
• Spaudos, radijo, televizijos, kinematografijos, mokslo, švietimo, kultūros, medicinos darbuotojų, sportininkų profesinė įranga;
• Tara ir prekių pavyzdžiai;
• Prekės, skirtos mokymo, mokslo ir kultūros reikmėms;
• Keleivių asmeninio naudojimo daiktai;
• Turizmo reklaminė medžiaga;
• Gyvūnai, įvežami dresiravimo, mokymo, veisimo, demonstravimo, keliavimo, tarnybos (policijos šunys, aklųjų vedliai), gelbėjimo, transporto ar medicinos tikslais;
• Asmeninės ir komercinės transporto priemonės, įskaitant įprastinei jų įrangai priskiriamus reikmenis ir atsargines dalis, taip pat tepalus ir kurą, esančius įprastiniuose bakuose;
• Mašinos, mechanizmai, prietaisai ir aparatūra, įvežama kontrolės, demonstravimo ir naudojimo tikslais;
• Prekės, įvežamos (išvežamos) humanitarinės pagalbos tikslais.
4. Tranzitu gabenamos prekės.
5. Užsienio valstybių ir tarptautinių organizacijų diplomatinių atstovybių Lietuvoje, specializuotų Jungtinių Tautų Organizacijos įstaigų importuojamos prekės ir inventorius.
6.Lietuvoje įregistruotų ir su Lietuvos vėliava plaukiojančių laivų ne Lietuvos teritoriniuose vandenyse sugauta žvejybos produkcija.
7. Prekių pavyzdžiai, reklaminė medžiaga ir mažavertės dovanos.
8. Prekės, nemokamai tiekiamos vietoje brokuotų.
9. Keleivių asmeniniai daiktai.
10. Lietuvoje registruotiems laivams ir lėktuvams tiekiamos atsargos. [4. 3]

TARPTAUTINĖS PREKYBOS NAUDA IR ŽALA
Šalys prekiauja, todėl, kad dėl palyginamojo pranašumo patiria naudą. Jos naudoja pažangesnę technologiją, turi gausesnius gamybos išteklius arba specializuojasi gaminti prekes tokių šakų, kurioms būdinga ekonomija dėl gamybos masto. [3. 519]
Pasaulinis ūkis patiria naudą, kai vyksta mainai tarp atskirų valstybių. Tačiau tarptautinės prekybos teikiami privalumai gali pavirsti trūkumais, o tuomet patiriama ir žala. Pavyzdžiui, XIX a. pabaigoje paplitus šaldytuvams, Argentina tapo šaldytos mėsos tiekėja pasaulinei rinkai. 1913 m. eksportavo apie 400 000 tonų mėsos, nors 1900 m. eksportavo 150 000 tonų skerdienos. Kas laimėjo ir kas pralaimėjo? [3. 519]
Nors Argentinos bendrasisi nacionalinis produktas žymiai padidėjo, tačiau prekbos nauda pasiskirstė labai netolygiai. Pavyzdžiui, Argentinoje pabrango į užsienį,eksportuojama jautiena ir tai pablogino vietinių gyventojų padėtį. Pigesnė jautiena iš Argentinos pagerino Europos ir JAV vartotojų padėtį. [3. 519]
Argentinos galvijų augintojai ir žemės savininkai laimėjo, kadangi, išaugus mėsos paklausai, padidėjo žemės renta. Tačiau Europos ir JAV galvijų augintojai pralaimėjo, nes skerdienos kainos tose šalyse krito. Jos sumažėjo ir pasaulinėje rinkoje. Vadinasi, tiek Argentinoje, tiek visame pasaulyje jaučių augintojams buvo padaryta žala, nes sumažėjo tarptautinės kainos. Tačiau apskritai pasaulinis ūkis laimėjo. Žinoma, laimėjusieji galėtų pasidalyti su pralaimėjusiais, tačiau gyvenime taip atsitinka nedažnai. [3. 519]
Tarptautinių mainų žala gali labai pakenkti tam tikriems visuomenės sluoksniams. Pavyzdžiui, japonų automobiliai džiugina vartotojus, tačiau vietinių automobilių gamintojams sukelia nedarbo grėsmę. Antai, padidėjus automobilių importui į Didžiąją Britaniją, automobilių pramonnėje padidėjo nedarbas, ir vyriausybė buvo priversta apriboti automobilių importą. Tai padidino automobilių kainas vidaus rinkoje. Vadinasi, gamintojai laimėjo, o vartotojai pralaimėjo. [3. 520]
Tarptautinės prekybos padaryta vienai ar kitai šaliai, gyventojų sluoksniams žala išryškėja, vykdant neracionalią užsienio prekybos politiką. Tarptautinės prekybos politiką vykdo vyriausybė, naudodama, įvairias priemones: muitus, subsidijas, tiesioginius importo ar eksporto aprbojimus. [3. 520]

IŠVADOS
Šalys prekiauja todėl, kad dėl lyginamojo pranašumo patiria naudą. Jos naudoja pažangesnę technologiją, turi gausesnius gamybos išteklius arba specializuojasi gaminti prekes tokių šakų, kurios būdinga ekonomija dėl gamybos masto.
Pasaulinis ūkis patiria naudą, kai vyksta mainai tarp atskirų valstybių. Bet tuo pačiu tarptautinės prekybos teikiami privalumai gali pavirsti trūkumais, o tuomet ir žala.
Tarptautiniai mainai leidžia vienos šalies žmonės nedirbtų tų darbų, kuriuose specializuojasi kitų šalių gyventojai. Tada galima verstis tik ta veikla, kurioje gali daugiau pasiekti. Po to eksportuoti savo sukurtas geresnes prekes ar paslaugas. O importuori galima tai, ką žymiai efektyviau padaro kitos šalys. Tai visose šalyse žmonės padeda dirbti našiau ir gali vartoti daugiau prekių ir paslaugų.
Tarptautinės prekybos nauda yra svarbi šalims, kadangi ji padeda šalims keistis prekėmis ir paslaugmis, o pirkėjams pirkti įvairių ir geresnių prekių ir paslaugų.

LITERATŪRA
1. Bendradarbiavimas su tarptautinėmis ekonominėmis organizacijomis. [žiūrėta 2006-03-12]. Prieiga internetu www.urm.lt
2. Jakutis, A., Petraškevičius, V., Steponovas, A. ir kt. 2000. Ekonomikos teorijos pagrindai. Kaunas: Smaltija.
3. KTU. 2002. Makroekonomika. Kaunas. Technologija.
4. Lietuvos statistikos departamentas. 2002. Užsienio prekyba, I ketvirtis. Vilnius.
5. Lileikienė, A. 1999. Makroekonomika, II dalis. Klaipėda.
6. Statistikos departamentas/ Užsienio prekyba. [žiūrėta 2006-03-21]. Prieiga internetu www.std.lt
7. Sūdžius, V. 2002. Pardavimų valdymas: principai ir praktika. Vilnius: Pačiolis.

Leave a Comment