SOCIALINĖS PARTNERYSTĖS ESMĖ IR ĮGYVENDINIMAS LIETUVOJE

TURINYS

ĮVADAS 3
1. SOCIALINĖS PARTNERYSTĖS ESMĖ 4
1.1. Socialinės partnerystės sąvoka ir principai 4
1.2. Socialinės partnerystės lygiai 4
1.3. Socialinės partnerystės formos 4
1.4. Socialinės partnerystės sistema 5
2. SOCIALINĖS PARTNERYSTĖS ĮGYVENDINIMAS LIETUVOJE 6
2.1. ES ir socialinė partnerystė 6
2.2. Socialinė partnerystė Lietuvoje 7
2.3. Socialinės partnerystės sistema Lietuvoje 8
2.3.1. Lietuvos Respublikos trišalė taryba 8
2.3.2. Lietuvos Respublikos profesinės saugos ir sveikatos komisija 9
2.3.3. Apskričių teritorinės profesinės saugos ir sveikatos komisijos 10
2.3.4. Savivaldybių profesinės saugos ir sveikatos komisijos 10
2.3.5. Darbdavių respublikiniai, šakiniai ir teritoriniai susivienijimai 11
2.3.6. Profesinių sąjungų respublikiniai ir šakiniai susivienijimai 11
2.3.7. Įmonių profesinės saugos ir sveikatos komitetai (darbuotojų atstovai saugai ir sveikatai) 11
2.3.8. Įmonių darbo tarybos (darbuotojų atstovas) 12
2.3.9. Pagrindinės socialinio dialogo vystymo ir skatinimo formos ir kryptys 13
2.3.10. Profesinės sąjungos ir jų organizacijos 15
2.3.11. Darbdavių orrganizacijos 16
2.4. Socialinio dialogo plėtra 19
3. LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS, PROFESINIŲ SĄJUNGŲ IR DARBDAVIŲ ORGANIZACIJŲ SUSITARIMAS DĖL TRIŠALIO BENDRADARBIAVIMO 20
3.1. Prioritetai 20
3.2. Priemonės 21
3.3. Partnerių įsipareigojimai 22
4. LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS, PROFESINIŲ SĄJUNGŲ IR DARBDAVIŲ ORGANIZACIJŲ 2005-2006 METŲ SOCIALINĖS PARTNERYSTĖS PLĖTROS PRIEMONIŲ PLANAS 23
4.1. Socialinės partnerystės sistema ir jos tobulinimas 23
4.2. Socialinės partnerystės teisinės ir norminės bazės tobulinimas 23
4.3. Kolektyvinių darbo santykių tobulinimas 24
4.4. Socialinių partnerių informavimas ir švietimas 25
IŠVADOS 26
LITERATŪRA 27ĮVADAS
Pastaruosius dešimt metų Lietuvoje vyksta procesas, kurio metu nuo griežtai centralizuoto darbo santykių reguliavimo modelio pereinama prie sutartinio šių santykių reguliavimo. Vykstant šiam procesui ir imta vartoti sąvoką – socialiniai partneriai.
Lietuvos Respublikos Darbo kodeksas ir kiti įsstatymai, siekiant įtvirtinti socialinę partnerystę, nustato, kad ji įgyvendinama derybų ir susitarimų būdu.
Socialiniais partneriais yra laikomos darbuotojų ir darbdavių organizacijos, derinančios tarpusavio pozicijas svarbiais darbo, socialiniais ir ekonominiais klausimais.
Lietuvoje, vadovaujantis Europos Sąjungos valstybių patirtimi, stengiamasi socialiniams partneriams suteikti kuo didesnį va

aidmenį reguliuojant darbo santykius ir mažinti valstybės galimybę imperatyviai reguliuoti šiuos santykius. Būtent šį procesą apibūdina sąvokos – socialinė partnerystė, socialinis dialogas – kurios naudojamos darbdavių ir darbuotojų atstovų derybų ir konsultacijų procesui apibūdinti.
Socialinis dialogas – tai labai svarbi ir efektyvi priemonė sprendžiant socialinius visuomenės ginčus, kurie labai dažni valstybės socialinės ir ekonominės pertvarkos procese. Šis dialogas padeda sumažinti įtampą tarp atskirų visuomenės sluoksnių, o Vyriausybei sudaromos sąlygos išklausyti suinteresuotų darbo rinkos dalyvių pozicijas ir rasti visiems priimtiniausią sprendimą su mažiausiomis neigiamų pasekmių atsiradimo galimybėmis.
Darbo tarybų įstatymas, priimtas 2004 m. spalio 26 d. Nr.IX-2500 (Žin., 2004, Nr.164-5972), yra labai svarbus žingsnis skatinant socialinį dialogą ir partnerystę Lietuvoje.
Trišalis bendradarbiavimas Lietuvoje labai paplitęs trišaliu lygiu sprendžiant užimtumo, darbo apmokėjimo, darbuotojų socialinių garantijų ir kt. klausimus.(3)1. SOCIALINĖS PARTNERYSTĖS ESMĖ
1.1. Socialinės paartnerystės sąvoka ir principai
Socialinė partnerystė  tai darbuotojų ir darbdavių atstovų bei jų organizacijų, o tam tikrais Lietuvos Respublikos Darbo kodekso bei kitų įstatymų nustatytais atvejais ir valstybės institucijų tarpusavio santykių sistema, kuria siekiama suderinti darbo santykių subjektų interesus.
Socialinė partnerystė grindžiama šiais principais:
1) laisvų kolektyvinių derybų;
2) savanoriškumo ir savarankiškumo priimant šalis susaistančius įsipareigojimus;
3) galiojančios teisinės sistemos nepažeidžiamumo;
4) realaus įsipareigojimų vykdymo;
5) objektyvios informacijos suteikimo;
6) tarpusavio kontrolės ir atsakomybės;
7) šalių lygiateisiškumo, geranoriškumo ir pagarbos teisėtiems savitarpio interesams.
Socialinės partnerystės šalimis  socialiniais partneriais  yra laikomi darbuotojų ir darbdavių atstovai bei jų organizacijos. Tr
rišalės socialinės partnerystės atveju lygiais pagrindais šioje partnerystėje kartu su darbuotojų ir darbdavių atstovais bei jų organizacijomis dalyvauja ir Vyriausybė bei savivaldybių institucijos.1.2. Socialinės partnerystės lygiai
Socialinė partnerystė gali būti vykdoma šiais lygiais:
1) nacionaliniu;
2) šakos (gamybos, paslaugų, profesiniu);
3) teritoriniu (savivaldybės, apskrities);
4) įmonių, įstaigų ar organizacijų ir jų struktūrinių padalinių.1.3. Socialinės partnerystės formos
Socialinė partnerystė įgyvendinama:
1) sudarant trišales ar dvišales tarybas (komisijas, komitetus);
2) naudojantis informavimo ir konsultavimo procedūromis;
3) vedant kolektyvines derybas dėl kolektyvinių sutarčių pasirašymo;
4) kai darbuotojai dalyvauja valdant įmonę.1.4. Socialinės partnerystės sistema
Socialinės partnerystės sistemą sudaro:
1) Lietuvos Respublikos trišalė taryba;
2) kitos trišalės ir dvišalės tarybos (komisijos, komitetai), sudaromos įstatymų ar kolektyvinių sutarčių nustatyta tvarka. (2)2. SOCIALINĖS PARTNERYSTĖS ĮGYVENDINIMAS LIETUVOJE
2.1. ES ir socialinė partnerystė
Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui Europos tautos ėmė ieškoti būdų, kaip stiprinti taiką, derinti įvairių socialinių sluoksnių interesus, spręsti ekonominius ir socialinius konfliktus. 1919 metais Paryžiuje Versalio taikos konferencijos metu buvo įkurta Tarptautinė darbo organizacija (TDO), kuri 1946 m. tapo specializuota, trišaliu principu veikianti Jungtinių Tautų Organizacijos agentūra. Lietuva TDO nare tapo 1921 metais. Atgavus nepriklausomybę mūsų šalies narystė šioje organizacijoje buvo atnaujinta 1991 m. spalio 4 d. Lietuvos interesams joje atstovauja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
Po antro pasaulinio karo tripartizmas daugelyje Europos valstybių tapo visuomenės demokratinės gyvensenos norma. Lietuvoje 1991 metais buvo įsteigtos trišalės komisijos prie teritorinių darbo biržų. Taip pat buvo įsteigtos: Užimtumo taryba prie Socialinės apsaugos ir
r darbo ministerijos, Lietuvos Respublikos saugos darbe komisija, Valstybinio socialinio draudimo fondo taryba, Trišalė komisija prie Respublikinės darbo biržos, Vilniaus miesto trišalė taryba ir kt.
Vienas reikšmingiausių dokumentų, kuriuo grindžiamas trišalis bendradarbiavimas – 1976 m. birželio 2 d. Ženevoje priimta TDO 144 konvencija, kurią 1994 m. birželio 23 d. nutarimu Nr.I-507 ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas. Konvencijos antrame straipsnyje nurodoma, kad kiekviena TDO narė, kuri ratifikuoja šią konvenciją, įsipareigoja įgyvendinti procedūras, garantuojančias efektyvias vyriausybės, darbuotojų ir darbdavių atstovų konsultacijas TDO veiklos klausimais. (5)
Pasirengimo stojimui į Europos Sąjungą laikotarpiu, Lietuva ratifikavo daugelį Tarptautinės darbo organizacijos konvencijų, šalyje paruošti ir veikia teisės aktai, suderinti su Europos teisės nuostatomis.
Ratifikavusi Europos socialinę chartiją ir Tarptautinės Darbo Organizacijos konvenciją Lietuva įsipareigojo teisiškai reglamentuoti darbuotojų teises į saugias ir sveikas darbo sąlygas, teisingą atlyginimą, kolektyvines derybas, informaciją ir konsultavimą, darbuotojų atstovų veiklos garantijas ir kt.
Po intensyvių vyriausybės, darbdavių, profsąjungų, politinių partijų diskusijų, 2002 m. buvo priimtas Lietuvos Respublikos Darbo kodeksas, apjungęs į vientisą dokumentą iki tol galiojusius atskirus įstatymus. Išskirtinis Darbo kodekso bruožas yra tai, kad, reglamentavęs bendruosius profesinės saugos ir sveikatos (Occupational Safety and Health) principus, konkrečią jų reglamentaciją paliko profesinės saugos ir sveikatos įstatymui. Darbo kodekse apibrėžta socialinės partnerystės sąvoka, socialinės partnerystės lygiai, formos, sistema. Darbuotojams suteikiama teisė į informavimą ir konsultavimą, t. y. visą informaciją, su
usijusią su darbo santykiais, darbdavys turi pateikti darbuotojų atstovams ir jų organizacijoms. Konsultavimas reiškia diskusijas tarp darbuotojų atstovų ir jų organizacijų bei darbdavių ir jų organizacijų dėl tam tikrų susitarimų ar bendrų sprendimų priėmimo.
Profesinės saugos ir sveikatos įstatymas detalizuoja Darbo kodekso teisines nuostatas ir reikalavimus siekiant apsaugoti darbuotojus nuo profesinės rizikos ar tokią riziką sumažinti, profesinės saugos ir sveikatos viešąjį administravimą ir valstybės institucijų kompetenciją, darbdavių, darbdavių atstovų ir darbuotojų teises bei pareigas siekiant sudaryti saugias ir sveikas darbo sąlygas, taip pat darbuotojų atstovų teises ir garantijas užtikrinant saugą ir sveikatą darbe.2.2. Socialinė partnerystė Lietuvoje
Socialinės partnerystės srityje – darbdaviui atstovaujantis asmuo, darbdavio įgalioti asmenys privalo informuoti darbuotojus ir su jais konsultuotis visais profesinės saugos ir sveikatos organizavimo, gerinimo priemonių planavimo, įgyvendinimo ir kontrolės klausimais, sudaryti sąlygas darbuotojams, darbuotojų atstovams saugai ir sveikatai dalyvauti diskusijose svarstant profesinės saugos ir sveikatos klausimais.
Socialiniais partneriais (šalimis) yra darbuotojų ir darbdavių atstovai ir jų organizacijos, o trišalės partnerystės atveju – lygiais pagrindais šioje partnerystėje kartu su darbuotojų ir darbdavių organizacijomis dalyvauja ir Vyriausybė bei savivaldybių institucijos.
Lietuvoje veikia 4 Profesinių sąjungų nacionaliniai susivienijimai ir 4 darbdavių organizacijų nacionaliniai susivienijimai. Jie veikia maždaug 10 – tyje procentų visų įmonių ir jungia apie 15 procentų visų dirbančiųjų.
Socialinis dialogas nacionaliniu lygiu vystomas Lietuvos Respublikos Vyriausybės, profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų susitarimais dėl trišalio bendradarbiavimo. Šį bendradarbiavimą skatina Vyriausybė, kuri, pritarus Lietuvos Respublikos Trišalei tarybai, patvirtino specialų socialinės partnerystės plėtros priemonių planą.
Trišaliame bendradarbiavime dalyvaujantys socialiniai partneriai, nors ir atstovauja skirtingus interesus, keisdamiesi informacija, diskutuodami pasiekia interesų balansą. Tokiu būdu trišaliai susitarimai dalyvaujančias organizacijas konsoliduoja ir nustato jų tarpusavio įsipareigojimus.

Faktiškai galime tvirtinti, kad Lietuvoje egzistuoja keturi socialinės partnerystės lygiai:

nacionalinis;

šakinis;

teritorinis;

įmonių.2.3. Socialinės partnerystės sistema Lietuvoje
Socialiniam bendradarbiavimui plėtoti ir vystyti Lietuvoje sukurta socialinės partnerystės sistema, kurią sudaro:
1) Lietuvos Respublikos trišalė taryba.
2) Lietuvos Respublikos profesinės saugos ir sveikatos komisija.
3) Apskričių teritorinės profesinės saugos ir sveikatos komisijos.
4) Savivaldybių profesinės saugos ir sveikatos komisijos.
5) Darbdavių respublikiniai, šakiniai ir teritoriniai susivienijimai.
6) Profesinių sąjungų respublikiniai ir šakiniai susivienijimai.
7) Įmonių profesinės saugos ir sveikatos komitetai (darbuotojų atstovai saugai ir sveikatai).
8) Įmonių profesinių sąjungų komitetai.
9) Įmonių darbo tarybos (darbuotojų atstovas). (6)2.3.1. Lietuvos Respublikos trišalė taryba
Lietuvos Respublikos trišalė taryba buvo įsteigta 1995 m.gegužės 5 d. Šios aukščiausio lygmens socialinio dialogo institucijos Lietuvoje nuostatuose nurodyta, kad ”Taryba yra lygiateisės trišalės partnerystės pagrindu sudarytas organas, kuris tarpusavio susitarimais sprendžia socialines, ekonomines ir darbo problemas, tuo siekdamas palaikyti socialinę taiką visuomenėje.” . (5)
Trišalė taryba yra lygiateisės partnerystės pagrindu sudaryta struktūra, kuri svarsto aktualiausius darbo, socialinius ir su jais susijusius ekonominius klausimus. Trišalė komisija sudaryta pariteto pagrindu iš 15 narių (po 5 narius iš profesinių sąjungų ir darbdavių nacionalinių susivienijimų ir LR Vyriausybės deleguotų atstovų).

Vyriausybės nuolatiniai atstovai Taryboje:

Finansų ministerija,

Ūkio ministerija,

Teisingumo ministerija,

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija,

Žemės ūkio ministerija.
Prie Trišalės tarybos veikia keturios nuolatinės specializuotos komisijos:

darbo apmokėjimo,

darbo santykių,

užimtumo ir socialinių garantijų,

trišalių konsultacijų tarptautinėms darbo normoms įgyvendinti.
Specializuotų komisijų tikslas ir paskirtis yra nagrinėti Trišalės tarybos narių pateiktus siūlymus, įstatymų projektus ir teikti išvadas bei pasiūlymus Trišalei tarybai.
1995 m. gegužės 30 d. pirmuoju Lietuvos Respublikos trišalės tarybos pirmininku buvo išrinktas Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas B. Lubys. Šiuo metu Lietuvos Respublikos trišalės tarybos pirmininkas yra Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas J. Guzavičius (išrinktas 2005 m. birželio 28 d.)2.3.2. Lietuvos Respublikos profesinės saugos ir sveikatos komisija
Profesinės saugos ir sveikatos srityje valstybės, darbuotojų ir darbdavių interesams saugos ir sveikatos srityje derinti trišaliu socialinių partnerių (šalių) bendradarbiavimo principu 1994 metais įsteigta Lietuvos Respublikos profesinės saugos ir sveikatos komisija. Komisija sudaroma iš 15 narių: po 5 atstovus iš darbuotojų, darbdavių ir valstybės institucijų atstovų. Komisija analizuoja profesinės saugos ir sveikatos būklę ir siūlo priemones jai gerinti, rengia atitinkamas rekomendacijas bei priemonių projektus, svarsto ir teikia pasiūlymus dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių saugos ir sveikatos darbe klausimus ir kt. Komisijos darbe dalyvauja ir Darbo inspekcijos atstovai. (6)
Lietuvos Respublikos saugos ir sveikatos komisija įsteigta 1994 metais įgyvendinant tuo metu galiojusio Žmonių saugos darbe įstatymo nuostatas. Komisija dalyvauja formuojant ir įgyvendinant saugos darbe politiką; analizuoja saugos darbe būklę ir siūlo priemones jai gerinti, rengia atitinkamas rekomendacijas bei priemonių projektus; svarsto ir teikia pasiūlymus dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių saugos darbe klausimus ir kt. Komisija sudaroma iš 15 lygiateisių narių: po 5 atstovus iš darbuotojų, darbdavių ir valstybės valdymo institucijų atstovų. Komisijai vadovauja pirmininkas, kuris, vadovaujantis rotacijos principu, renkamas iš jos narių tarpo. (1)2.3.3. Apskričių teritorinės profesinės saugos ir sveikatos komisijos
Apskričių teritorinių ir savivaldybių darbuotojų saugos ir sveikatos komisijų steigimo, sudarymo tvarką nustato šalys, kurios atstovauja šiose komisijose, bei šalių atstovų delegavimo į komisijas tvarką.
Apskrities teritorinė darbuotojų saugos ir sveikatos komisija steigiamos trišaliu socialinių partnerių bendradarbiavimo principu ir nagrinėja darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų reikalavimų pažeidimų apskrities ar savivaldybės teritorijoje veikiančiose įmonėse prevencijos klausimus.
Komisijų šalys:

valstybės institucijų ir įstaigų ar savivaldybių institucijų ir įstaigų atstovai;

darbdavių bei jų organizacijų atstovai;

darbuotojų bei jų organizacijų atstovai.
Bendras Apskrities komisijos narių skaičius ne mažiau kaip 9 asmenys (po 3 atstovus iš kiekvienos šalies). Apskrities komisija sudaroma iš vienodo valstybės institucijų ir įstaigų, darbdavių ir darbuotojų bei jų organizacijų atstovų skaičiaus. (4)2.3.4. Savivaldybių profesinės saugos ir sveikatos komisijos
Profesinės saugos ir sveikatos reikalavimų pažeidimų įmonėse prevencijos klausimams nagrinėti trišaliu socialinių partnerių bendradarbiavimo principu 2002 m. įsteigtos teritorinės profesinės saugos ir sveikatos komisijos visose apskrityse (10), o šiais metais pradėtos steigti savivaldybių saugos ir sveikatos komisijos. (Lietuvoje yra 52 savivaldybės ir šioje srityje jos daro pirmuosius žingsnius)
Komisijų sprendimai yra rekomendacinio pobūdžio. Sprendimai priimami šalių atstovų bendru sutarimu, kai jiems pritaria ne mažiau kaip 2/3 kiekvienos šalies atstovų savivaldybių ir apskričių lygyje ir 3/5 kiekvienos šalies atstovų regioniniame ir respublikos lygyje. Pirmininkas renkamas iš šalių atstovų rotacijos būdu. Savivaldybių ir apskričių lygyje – metams, regioniniame ir respublikos lygyje – pusmečiui. (6)2.3.5. Darbdavių respublikiniai, šakiniai ir teritoriniai susivienijimai
Lietuvos pramonininkų konfederacija.
1989 metais atkurta prieškaryje veikusi sąjunga. Konfederacija yra nepolitinė, visuomeninė organizacija, nepriklausoma nuo valstybės. Vienija 41 šakinę ir 8 regionines asociacijas, jungiančias daugiau negu 2700 įvairaus profilio įmonių. Taip pat priklauso bankai, prekybos įmonės, užsienio firmų atstovybės, mokymo įstaigos.

Lietuvos verslo darbdavių konfederacija.
Konfederacija yra asociacijų, įmonių bei fizinių asmenų susivienijimas, atstovaujantis ir ginantis jos narių verslo interesus, pirmiausia atsižvelgiant į smulkų ir vidutinį verslą. Įsikūrė Lietuvai tapus nepriklausoma šalimi.

Žemės ūkio bendrovių asociacija.

Ūkininkų asociacija.2.3.6. Profesinių sąjungų respublikiniai ir šakiniai susivienijimai
Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija.
Tai stambiausias profesinis susivienijimas, iš esmės įsisteigęs buvusių tarybinių profsąjungų bazėje. Jungia dvidešimt keturias šakines profesines sąjungas, asociacijas kurios vienija apie 117 000 narių.

Lietuvos profesinė sąjunga ,,Solidarumas”.
Lietuvos darbininkų sąjunga susiformavo kaip Lietuvos atgimimo judėjimo ,,Sąjūdis” atšaka. 2002 metais pakeitusi pavadinimą, vienija apie 52 000 narių nepriklausomai nuo jų profesijos. Jungia 25 miestų/rajonų darbininkų sąjungas ir 10 profesinių federacijų.

Lietuvos darbo federacija.
Tai nauja profesinė sąjunga, įsisteigusi jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę.. Jungia apie 20 tūkst. narių.2.3.7. Įmonių profesinės saugos ir sveikatos komitetai (darbuotojų atstovai saugai ir sveikatai)
Įmonėse dvišaliu principu – iš vienodo skaičiaus įmonės vadovo paskirtų darbdavio atstovų komitete ir išrinktų įmonės darbuotojų atstovų profesinei saugai ir sveikatai.
Konkreti darbo laiko trukmė komiteto nariams komiteto darbo funkcijoms vykdyti nustatoma įmonės kolektyvinėje sutartyje arba komiteto nuostatuose. Darbuotojų atstovams profesiniai saugai ir sveikatai taikomos Darbo kodekse numatytos garantijos.2.3.8. Įmonių darbo tarybos (darbuotojų atstovas)
Darbo santykių sistemoje svarbų vaidmenį vaidina dvišaliai ir kolektyviniai darbo santykiai, kurių reglamentavimas yra aktualus tiek darbdaviams, tiek darbuotojams.
Darbo kodekse nustatyta, kad atstovauti darbuotojų teisėms ir interesams bei juos ginti esant darbo santykiams gali:

Profesinės sąjungos.

Jeigu įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje nėra veikiančios profesinės sąjungos ir jeigu darbuotojų kolektyvo susirinkimas darbuotojų atstovavimo ir gynimo funkcijos neperdavė atitinkamos ekonominės veiklos šakos profesinei sąjungai, darbuotojams atstovauja darbo taryba.
Darbo tarybų statusą ir sudarymo tvarką nustato įstatymas.
Šiuo metu dar tebevyksta diskusijos apie darbo tarybų įstatymą. Trišalėje Taryboje nepavyko suformuluoti profsąjungoms ir darbdaviams priimtinų pozicijų, todėl galutinio sprendimo teisė palikta Parlamentui.
Darbdaviui atstovauja įmonės vadovas esant tiek kolektyviniams, tiek individualiems darbo santykiams.
Socialinis dialogas įmonės lygmenyje – įmonės darbuotojų, darbuotojų kolektyvo atstovų ir darbdavį atstovaujančio asmens ar jo įgaliotų asmenų tarpusavio santykiai, įgyvendinant profesinės saugos ir sveikatos priemones, vadovaujantis profesinės saugos ir sveikatos užtikrinimo principais, numatytais įstatymais ir profesinės saugos ir sveikatos teisės aktais, bei papildomų, palankesnių negu galiojančiuose profesinės saugos ir sveikatos teisės aktuose, saugių ir sveikų darbo sąlygų sudarymo darbuotojams nuostatos numatymas ir įteisinimas kolektyvinėje sutartyje.
Įstatymuose įtvirtinti darbuotojų ir darbdavių dialogo teisiniai pagrindai. Darbo kodekse nurodyta, kad darbuotojų interesus įmonėje atstovauja profesinės sąjungos, tačiau jeigu įmonėje jos nėra ir jeigu kolektyvo susirinkimas darbuotojų atstovavimo ir gynimo funkcijos neperdavė atitinkamos ekonominės veiklos šakos profesinei sąjungai, darbuotojams atstovauja darbo taryba. Kaip minėjau, darbo tarybų įstatymas dar nepriimtas, o profesinės sąjungos veikia tik nedaugelyje įmonių, todėl kolektyviniai susitarimai pasirašyti ne daugiau kaip 10 proc. visų Respublikoje veikiančių įmonių.
Sudarant darbo sutartį, darbuotojas, norėdamas gauti darbą, dažniausiai sutinka su darbdavio siūlomomis sąlygomis ir sugeba derėtis tik dėl darbo užmokesčio ir tai tik retais atvejais (aukšta kvalifikacija, sudėtinga programa, projektas ir pan.). Kitos, su darbu susijusios problemos, (įmonės finansinė padėtis, valdymas, darbo įrenginių būklė, darbo sąlygos) priimamam į darbą darbuotojui tuo metu atrodo neaktualios, tuo metu svarbiausia – gauti darbą.
Tokioje situacijoje darbuotojas atsiduria akis į akį su darbdaviu ar jį atstovaujančiais asmenimis. Išsilavinimas, teisinės žinios, patirtis deryboms yra aiškiai ne darbuotojo pusėje. Jeigu ir bandoma derėtis minėtais klausimais, tai daugeliu atvejų neduoda darbuotojui norimų rezultatų. Tokioje situacijoje darbdavys nelabai ir nori derėtis – jam priklauso sprendimo teisė – jis gali pasirinkti kitą darbuotoją, kuris vykdys jo reikalavimus (tarp jų ir neteisėtus). Esant aukštam bedarbystės lygiui, darbuotojui atsiranda baimė prarasti darbą, verčianti susitaikyti su esama situacija, juo labiau, kad kartu dirbantys yra panašioje situacijoje.Tai sukelia įtampą, nepasitikėjimą, stresą.
Glazgo universitetas, bendradarbiaudamas su Darbo inspekcijos, Lietuvos darbo medicinos centro tarnybomis atliko tyrimą ,,Požiūriai į profesinę saugą ir sveikatą Lietuvoje”, kurio tikslas įvertinti darbuotojų požiūrį į saugos ir sveikatos problemas darbo vietoje. Tyrimo duomenimis, svarbiausiomis problemomis darbuotojai laiko nedarbą, neišmokamą atlyginimą – rūpestis savo sauga ir sveikata, jų manymu, atsiduria antrame plane.
Apibendrintose tyrimo išvadose konstatuota, kad:
1) darbuotojai jaučiasi nepakankamai saugūs,
2) saugos darbe komitetų gebėjimai nepakankami,
3) silpnos profesinės sąjungos.
Tačiau alternatyvos socialiniam dialogui nėra – ekonominė veikla Europos Sąjungoje skatina įmonių konkurencingumą, kas tiesiogiai pa.liečia ir profesinės saugos ir sveikatos klausimų, atlyginimo ir kitų socialinių problemų sprendimą. Nuo gegužės 1 dienos, Lietuvai tapus ES nare, tam tikra darbuotojų dalis išvyksta dirbti į senąsias ES nares, todėl Lietuvos darbdaviai priversti ir jau pradėjo didinti darbuotojams atlyginimus, atsižvelgti į darbuotojų siūlymus vertinant profesinę riziką ir imantis priemonių jai mažinti. Užmezgant socialiniams partneriams ryšį, jiems prisiimant įsipareigojimus ir atsakomybę už profesinės saugos ir sveikatos gerinimą, Darbo inspekcija tampa aktyvia besikeičiančių procesų dalyve. Čia stengiamasi išnaudoti visas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Darbo inspekcijos galimybes.2.3.9. Pagrindinės socialinio dialogo vystymo ir skatinimo formos ir kryptys
Prie pagrindinių socialinio dialogo vystymo ir skatinimo formų ir krypčių priskiriamos:

Darbo inspekcijos susitarimai su aukščiausio lygio darbuotojus bei darbdavius atstovaujančiais susivienijimais.
Darbo inspekcija yra pasirašiusi specialias bendradarbiavimo sutartis su trimis profesinių sąjungų bei dviem darbdavių organizacijų susivienijimais. Tokiu būdu sudarytas teisinis pagrindas periodiškai keistis informacija, organizuoti bendras informacines ir kontrolines kompanijas, teikti rekomendacijas, bendradarbiauti rengiant teisės aktų projektus, organizuojant seminarus ir pan.

Darbuotojus bei darbdavius atstovaujančių atstovų informavimas ir konsultavimas.
Tai vykdoma įvairiomis formomis: inspektuojant įmones, tiriant socialinių partnerių prašymus, konsultuojant raštu ir žodžiu. Šiems tikslams sistemingai naudojamasi masinės informacijos priemonėmis: radijo laidos kas dvi savaitės, (pakviečiami ir dažnai dalyvauja Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, darbuotojų bei darbdavių organizacijų atstovai), respublikiniai, regioniniai bei specializuoti laikraščiai (juose turime puslapius arba atskiras skiltis), televizija bei specialus biuletenis ,,Saugus darbas”, kuris išleidžiamas kas mėnesį.

Įmonių profesinės saugos ir sveikatos komitetų steigimo bei socialinio dialogo skatinimas.
Darbo inspektoriai dalyvauja darbuotojų atstovų mokymo procese, dalyvauja rengiant jų mokymo programas, skaito paskaitas įmonėse, dalyvauja profesinės saugos ir sveikatos komitetų posėdžiuose arba kviečia darbuotojų atstovus dalyvauti pas įmonės vadovą aptariant inspektavimo rezultatus.

Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų prevencija.
Darbuotojų ir darbdavių atstovai dalyvauja, kai darbo inspektoriai tiria nelaimingus atsitikimus darbe ir profesines ligas, darbuotojų bei darbdavių organizacijų pasiūlymai yra įvertinami, kai skiriamos lėšos prevencijai iš draudimo nuo nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų fondo.

Europos Sąjungos saugos ir sveikatos darbe agentūros (Bilbao) veikla.
Darbo inspekcija vykdo Agentūros Lietuvos ryšių punkto (Focal Point) veiklos organizavimo funkciją. Ryšių punkto nariais yra 26 valstybinių, mokymo ir mokslo įstaigų, darbuotojų bei darbdavių organizacijų atstovai. Šio punkto bei Darbo inspekcijos interneto puslapiuose visi profesinės saugos ir sveikatos procesų dalyviai turi galimybę susipažinti su visais teisės aktais, gera praktika, naujienomis iš Europos Sąjungos bei Lietuvos profesinės saugos ir sveikatos srityje.
Būtina pažymėti, kad socialiniai partneriai aktyviai dalyvauja išgyvendinant tokią negatyvią ne tik ekonominiu požiūriu, bet ir profesinės saugos ir sveikatos prasme tendenciją, kaip nelegalus darbas. Lietuvos Vyriausybė dar prieš 3 metus pavedė Darbo inspekcijai analizuoti įvairias nelegalaus darbo apraiškas ir koordinuoti jo kontrolę, kurią vykdo Darbo inspekcija, Sodra, policija, mokesčių inspekcija, finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba bei rengti atitinkamos teisės bazės tobulinimą. Sudaryta speciali centrinė koordinavimo grupė, tokios grupės įsteigtos ir apskrityse. Iš esmės, mūsų šalyje įdiegtas Prancūzijos nelegalaus darbo kontrolės modelis. Vyriausybės sprendimu kontrolės koordinavimas plečiamas. Šiuo metu vyksta baigiamasis diskusijų etapas su atitinkamomis ministerijomis bei kitomis inspekcijomis bei tarnybomis, vienaip ar kitaip turinčiomis sąsajas su neteisėtos veiklos kontrole, dėl jos koordinavimo tarp 12-14 įvairių žinybų. Socialinių partnerių atstovai taip pat aktyviai skatinami bendradarbiauti ir savo veikla prisidėti prie šešėlinės ekonomikos pasekmių mažinimo.
Europos Sąjungos strategijoje socialiniam dialogui taip pat skiriamas didelis dėmesys. Vienas iš šios veiklos akcentų ir keliamų uždavinių – naujos prevencinės kultūros ugdymas per informavimą, rizikų vertinimo gerinimą, aktyvų dalyvavimą skatinant socialinį dialogą visuose lygiuose, – visų pirma įmonių lygmenyje.2.3.10. Profesinės sąjungos ir jų organizacijos
Lietuvoje veikiantys teisės aktai įteisina tik vieną galimą organizuoto darbuotojų atstovavimo formą – profesines sąjungas. Nacionaliniu lygiu Lietuvoje veikia keturios profesinių sąjungų organizacijos:

Lietuvos darbininkų sąjunga – susiformavo kaip “Lietuvos atgimimo sąjūdžio” atšaka. Pirmoji Darbininkų sąjungos grupė įsikūrė 1988 metais Kaune, o jau 1989 metų vasarą įvyko pirmasis suvažiavimas, kuriame buvo iškelti politiniai ir ekonominiai reikalavimai. Po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo, 1990 metų liepos 1 d. įvykusiame suvažiavime buvo atsisakyta politinių uždavinių ir Lietuvos darbininkų sąjunga buvo paskelbta profesinės sąjungos organizacija. Šiuo metu Lietuvos darbininkų sąjunga jungia 25 miestų/rajonų, t.y. teritorines darbininkų sąjungas ir 12 gamybinių-profesinių federacijų ir vienija iš viso apie 52 tūkst. narių.

Lietuvos darbo federacija – veikia nuo 1919 metų iki 1941 metų. Jos veikla buvo atkurta 1991 metais. Lietuvos darbo federacija 1995 metais susijungė su Lietuvos profesinių sąjungų asociacija, o 1997 metais prisijungė ir Lietuvos regioninių profesinių sąjungų federaciją. Šiuo metu Lietuvos darbo federacija jungia 10 šakinių profesinių sąjungų, veikiančių atskiruose gamybos, pramonės bei regionų lygiuose ir turi iš viso daugiau nei 20 tūkst. narių. Nuo 1996 metų Lietuvos darbo federacija yra pilnateisė Pasaulio darbo konfederacijos narė; (1) nuo 2002 metų – Europos Profesinių Sąjungų Konfederacijos (ETUC (European Trade Uninion Confederation)) narė. Pirmininkas – Vydas Puskepalis. (2)

Lietuvos profesinių sąjungų centras – įkurtas 1993 metų kovo 23 d. ir jungia 14 šakinių profesinių sąjungų su daugiau nei 90 tūkst. narių. Ši organizacija aktyviai dalyvauja Baltijos (Lietuva, Latvija, Estija) šalių prof. sąjungų tarybos veikloje ir deda pastangas užmegzti bendradarbiavimą su Europos šalių bei kitų Baltijos jūros šalių valstybių profesinėmis sąjungomis. Kaip ir kitos trys profesinių sąjungų organizacijos, Lietuvos profesinių sąjungų centras aktyviai dalyvauja įstatymų rengimo procese ir trišaliame dialoge formuojant darbo bei socialinę politiką.

Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija – tai profesinių sąjungų konfederacija, jungianti 26 savarankiškų šakinių profesinių sąjungų. Lietuvos profesinių sąjungų susivienijimas buvo įsteigtas 1992 metų vasario 20 d. laisvųjų profesinių sąjungų susitarimu ir yra sudėtinė Lietuvos profesinių sąjungų judėjimo dalis. 1994 metais ši profesinių sąjungų organizacija tapo Tarptautinės laisvųjų profesinių sąjungų konfederacijos (ICFTU) nare, o 1998 metais Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC) asocijuota nare. Ji taip pat palaiko ryšius su Švedijos, Danijos, Suomijos, Vokietijos ir kitų šalių profesinėmis sąjungomis. Pirmininkas – Artūras Černiauskas.2.3.11. Darbdavių organizacijos
Nacionaliniu lygiu veikia dvi stambios darbdavių konfederacijos:

Lietuvos pramonininkų konfederacija; (1)
Prieš 74 metus, 1930 metų balandžio 12 dieną buvo įsteigta pirmoji Lietuvoje gamybininkų ir prekybininkų organizacija – Lietuvių prekybininkų, pramonininkų ir amatininkų sąjunga.

1 pav. Lietuvių prekybininkų, pramonininkų ir amatininkų sąjungos įstatai

Praėjus beveik 60 metų, 1989 metų birželio mėn. 17 dieną įvyko Steigiamasis Lietuvos pramonininkų asociacijos suvažiavimas, kuris atkūrė prieškaryje veikusią sąjungą. Asociacijos prezidentu buvo išrinktas Rimvydas Jasinavičius. Steigiamajame suvažiavime asociacija buvo įpareigoti kurti tokį Lietuvos pramonės modelį, kuris atitiktų šalies gamtinius, intelektualinius, energetinius ir kitus išteklius, puoselėtų tautinę kultūrą ir tradicijas, keltų Lietuvos piliečių gerovę. Lietuvos pramonininkų asociacija, pasisakydama už ekonomikos dėsniais grindžiamą ūkio tvarkymą, siekė aktyviai bendradarbiauti su vyriausybinėmis, politinėmis, ūkinėmis bei visuomeninėmis organizacijomis stengdamasi, kad Lietuvos pramonė, jos infrastruktūros plėtra taptų Lietuvos, jos gyventojų suklestėjimo prielaida. 1990-1993 metais Lietuvos pramonininkų asociacijai vadovavo Algimantas Matulevičius.
1993 metais įvykęs neeilinis Lietuvos pramonininkų asociacijos suvažiavimas asociaciją reorganizavo į Lietuvos pramonininkų konfederaciją (LPK). Prezidentu buvo išrinktas ir juo yra iki šiol dr. Bronislovas Lubys. Šiuo metu LPK vienija 37 šakines ir 8 regionines asociacijas, jungiančias daugiau negu 2700 įvairaus profilio įmonių. Tačiau yra ir asociacijoms nepriklausančių LPK narių, į Konfederaciją įstojusių individualiai. Konfederacijai priklauso ne tik dauguma gamybos įmonių, bet ir bankai, prekybos įmonės, užsienio firmų atstovybės, moksliniai tiriamieji institutai, mokymo įstaigos. LPK narių veikla apima visas pagrindines pramonės šakas – beveik visos Lietuvoje pagamintos prekės yra jų produkcija.
Lietuvos pramonininkų konfederacija yra ne politinė, visuomeninė organizacija, ji nepriklausoma nuo valstybės. Savo politiką LPK vykdo savarankiškai. Konfederacija turi ženklią įtaką Lietuvos Respublikos Seimui ir Vyriausybei.
Narystė ir dalyvavimas Konfederacijoje pagal Konfederacijos įstatus yra savanoriška. Lietuvos pramonininkai gerai supranta, kad tik vienybėje jėga. Savo veikloje Konfederacija remiasi kolegialumo principu. Konkrečios problemos yra sprendžiamos Konfederacijos Prezidiumo ir konsultaciniuose posėdžiuose, kuriuose aptariami aktualiausi respublikos ekonomikos, finansų, socialiniai ir kiti klausimai, priimami nutarimai, pareiškimai, kreipimaisi ir kiti dokumentai. Visi LPK nariai privalo laikytis Konfederacijos Garbės kodekso.
Lietuvos pramonininkų konfederacijos struktūra. Aukščiausi LPK valdymo organai:
1) Konfederacijos narių suvažiavimas (šaukiamas kartą per 4 metus).
2) Taryba (sudaro 105 nariai).
3) Prezidiumas (sudaro 50 narių).
Einamuosius Konfederacijos reikalus tvarko Vykdomoji direkcija. Konfederacijos dokumentus ruošia 17 nuolatinių komitetų, kuriuose visuomeniniais pagrindais dirba pramonės įmonių vadovai ir kvalifikuoti savo sričių ekspertai. (9)

Lietuvos verslo darbdavių konfederacija.
Lietuvos verslo darbdavių konfederacija (LVDK) yra nevyriausybinė, ne pelno organizacija. Lietuvos verslo darbdavių konfederacija buvo įsteigta 1999 m. balandžio 24 d., susijungus dviems didžiausioms SVV atstovaujančioms konfederacijoms – Lietuvos verslininkų darbdavių konfederacijai ir Nacionalinei verslininkų konfederacijai. Šių organizacijų ištakos siekia net 1990 metus. Toks žingsnis buvo logiška verslininkų vienijimosi siekiant geriau atstovauti verslo interesus santykiuose su valdžios institucijomis bei socialiniais partneriais pasekmė. Konfederacijos prezidentu išrinktas Viktoras Uspaskich (šiuo metu jis jau atsistatydinęs). Generalinis direktorius – Danas Arlauskas.

Šiuo metu Konfederacija vienija daugiau nei 2000 įmonių ir 49 asocijuotas struktūras (regionin.es ir šakines verslo asociacijas). Tai didžiausia smulkų ir vidutinį verslą atstovaujanti organizacija Lietuvoje. Konfederacijos nariais yra įvairaus dydžio įmonės: pradedant individualiomis įmonėmis, kuriose dirba 1-2 darbuotojai, ir baigiant koncernais, turinčiais iki 3000 darbuotojų. LVDK nariais yra įvairių rūšių įmonės, taip pat užsienio kapitalo bei valstybinės įmonės, viešosios įstaigos. Vis dėlto dauguma Konfederacijos narių (apie 80%) yra smulkaus verslo subjektai – t. y., įmonės, kuriose dirba iki 50 darbuotojų. Į konfederaciją gali jungtis ir fiziniai asmenys stebėtojo teisėmis.
LVDK savo veikla siekia sukurti demokratišką ir palankią verslui plėtotis aplinką šalyje, kuri skatintų naujų darbo vietų kūrimą, iniciatyvą ir kūrybiškumą versle, investicijas į Lietuvos ūkį bei garantuotų jų saugumą.
Konfederacijos struktūra:
Aukščiausias LVDK organas yra Kongresas (visų narių susirinkimas), kurio posėdžiai rengiami 1 kartą metuose. Tarp Kongreso posėdžių 1 kartą per ketvirtį vyksta Tarybos narių susirinkimai (tai visų narių-asociacijų atstovai, filialų Tarybų pirmininkai, konfederacijos Prezidiumo nariai ir Komitetų pirmininkai, iš viso apie 110 atstovų). Kartą per savaitę renkasi Konfederacijos Tarybos išrinktas Prezidiumas, susidedantis iš 19 narių, svarbiausių, įtakingiausių ir aktyviausių įmonių vadovų, kurie sprendžia aktualiausius Konfederacijos klausimus. Tai pati efektyviausia ir mobiliausia Konfederacijos valdymo institucija, galinti greitai priimti svarbiausius sprendimus.
Konfederacijos veiklą organizuoja Konfederacijos administracija, kuriai vadovauja generalinis direktorius D. Arlauskas. Administracijos ekspertai atlieka teisės aktų verslo klausimais ekspertizę, rengia komentarus, dalyvauja juos svarstant įvairiose valdžios ir valdymo institucijose, pateikia komentarus žiniasklaidoje. Administracija taip pat rengia konstruktyvius pasiūlymus ruošiant naujus įstatymų ir kitų teisės aktų projektus. Aktyviai ieškoma verslo galimybių kitose pasaulio šalyse, kaupiama informacija apie SVV padėtį. Pastaruoju metu LVDK aktyviai dirba, siekdama suvienyti verslininkus ir kuo efektyviau dalintis informacija bei gauti greitą grįžtamąjį ryšį. (10)2.4. Socialinio dialogo plėtra
Socialinio dialogo plėtrai numatyta:
1) Europos Sąjungos saugos ir sveikatos darbe strategija 2002 – 2006 metams:

Profesinės saugos ir sveikatos programos 2004 – 2006 metams priemonių planas.

Socialinio draudimo nuo nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų tarifo diferencijavimas, lėšų prevencijai skyrimas.

Prevencinės kultūros stiprinimas per informavimą bei žinių apie rizikas pateikimo gerinimas.

Darbuotojų saugos ir sveikatos komitetų narių mokymas.
2) Nacionalinių, šakinių ir teritorinių bei įmonės dvišalių kolektyvinių sutarčių sudarymas;
3) Teisinės bazės tobulinimas:

Darbo tarybų įstatymo priėmimas;

Poįstatyminių darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų patikslinimas, vadovaujantis darbo kodekso nuostatomis;

Administracinių teisės pažeidimų kodekso nauja redakcija;

Prevencinės politikos įteisinimas, už išnaudojimą darbe, baudžiamajame kodekse;

Pareiškėjų apsaugos nuo persekiojimo darbe įstatymas; (6)3. LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS, PROFESINIŲ SĄJUNGŲ IR DARBDAVIŲ ORGANIZACIJŲ SUSITARIMAS DĖL TRIŠALIO BENDRADARBIAVIMO
Lietuvos Respublikos Vyriausybė, profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijos siekia tęsti ir tobulinti 1995 m. gegužės 5 d. susitarimu pradėtą ir 1999 m. vasario 11 d. susitarimu toliau plėtojamą trišalį bendradarbiavimą įvairiose bendro intereso darbo ir socialinės apsaugos srityse.
Šiame Susitarime numatytos svarbiausios partneriams veiklos sritys ir priemonės.
Šis Susitarimas apibrėžia bendrus ir individualius kiekvieno iš trijų partnerių įsipareigojimus.3.1. Prioritetai
Prioritetai yra šie:
1) kolektyvinių darbo santykių ir trišalės partnerystės plėtra;
2) pilietinio dialogo struktūros kūrimas;
3) darbo apmokėjimo sistemos tobulinimas;
4) darbo užmokesčio ir socialinės apsaugos išmokų indeksavimo mechanizmų kūrimas ir tobulinimas;
5) gyventojų užimtumo didinimas, nedarbo lygio mažinimas;
6) profesinio mokymo ir kvalifikacijos tobulinimo sistemos plėtra;
7) mokymosi visą gyvenimą galimybių kūrimas;
8) lygių galimybių darbo rinkoje sudarymas;
9) socialinio draudimo ir pensijų sistemos pakankamumo, finansinio gyvybingumo didinimas ir modernizavimas;
10) darbuotojų saugos darbo rinkoje, darbo sąlygų ir darbo kokybės gerinimas;
11) darbo santykių lankstumo derinimo su saugiu užimtumu principo laikymasis tobulinant darbo santykius reglamentuojančius teisės aktus;
12) nelegalaus darbo prevencija;
13) šalies ekonomikos vystymo ir konkurencinių gebėjimų gerinimas;
14) regionų plėtros skatinimas, ekonominių ir socialinių skirtumų mažinimas;
15) socialinės ir ekonominės sanglaudos didinimas;
16) socialinės atskirties ir skurdo mažinimas;
17) klausimų, susijusių su Lietuvos naryste ES, nagrinėjimas.3.2. Priemonės
Lietuvos Respublikos Vyriausybė, profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijos susitaria įgyvendinti šias priemones:
1) Keistis aktualia informacija, konsultuotis dėl šalims priimtinų šių klausimų sprendimo būdų, trišaliu principu rengti ir derinti teisės aktų projektus, aktualiausias problemas svarstyti Lietuvos Respublikos trišalėje taryboje.
2) Vadovautis savo veikloje trišaliais susitarimais ir sprendimais. Trišaliai susitarimai privalomi juos pasirašiusioms šalims.
3) Rengti ir įgyvendinti bendradarbiavimo ir partnerystės vystymo priemonių planus.
4) Rengti ir įgyvendinti projektus dėl tarpininkavimo ir taikinimo procedūrų sprendžiant ekonominius, socialinius ir darbo konfliktus.
5) Esant būtinybei ir galimybei, pasirašyti trišalius susitarimus dėl minimalaus valandinio atlygio ir minimalios mėnesinės algos, neapmokestinamojo minimumo ir kitų aktualiausių darbo, socialinių ir ekonominių klausimų.
6) Parengti ir įgyvendinti šias trišalio bendradarbiavimo programas: dėl partnerystės teisinės bazės tobulinimo, dėl socialinių partnerių švietimo ir mokymo, teisinės bazės tobulinimo.
7) Tęsti trišalio bendradarbiavimo struktūros plėtotę apskrityse ir savivaldybėse, didinti jų veiklos efektyvumą.
8) Bendradarbiauti, konsultuotis ir keistis informacija apie Lietuvos atstovavimą trišaliu principu organizuojamuose tarptautiniuose renginiuose ir organizacijose.
9) Plėtoti darbdavių ir darbuotojų konsultavimą ir informavimą ekonominiais, darbo, socialiniais ir užimtumo klausimais, visokeriopai remti mokymą ir kvalifikacijos tobulinimą, skleisti informaciją apie Europos darbo tarybas.
10) Siekiant įtraukti į dialogą kuo platesnius visuomenės sluoksnius ir atsižvelgiant į uždavinius, kurie iškilo Lietuvai tapus ES nare, kurti ir plėtoti Lietuvoje pilietinio dialogo struktūrą, kuri atitiktų Europos ekonomikos ir socialinio komiteto veiklos praktiką ir uždavinius.
11) Bendradarbiauti ir konsultuotis rengiant išvadas ES institucijoms dėl šių institucijų socialiniams partneriams teikiamų derinti norminių teisės aktų, taip pat dėl Europos ekonomikos ir socialinio komiteto rekomendacijų projektų.
12) Siekti, kad šio Susitarimo nuostatų būtų laikomasi visų lygių organizacijose, kurios veikia partnerių struktūrose.3.3. Partnerių įsipareigojimai
Lietuvos Respublikos Vyriausybė įsipareigoja:
1) Teikti šalims informaciją apie rengiamus teisės aktų ekonomikos, užimtumo, darbo ir socialiniais klausimais, svarbiausių programų, ataskaitų ir pranešimų ES institucijoms apie narystės įsipareigojimų vykdymą projektus ir bent vienos iš šalių pageidavimu teikti juos svarstyti Lietuvos Respublikos trišalėje taryboje.
2) Priimti nutarimus aktualiais ekonomikos, užimtumo, darbo ir socialiniais klausimais tik juos išnagrinėjus šalių pageidavimu Lietuvos Respublikos trišalėje taryboje.
3) Lietuvos Respublikos Seimui teikiamų teisės aktų projektų, kurie buvo svarstyti Lietuvos Respublikos trišalėje taryboje, aiškinamuosiuose raštuose nurodyti svarstymo išvadas.
4) Nustatytąja tvarka finansiškai remti trišalio bendradarbiavimo ir partnerystės plėtros planuose numatytas priemones.
5) Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko potvarkiu skelbti trišalius susitarimus oficialiame leidinyje „Valstybės žinios“.
Profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų nacionaliniai susivienijimai įsipareigoja:
1) Skatinti šias dvišales kolektyvinių darbo santykių subjektų derybas: dėl nacionalinių, šakinių ir teritorinių kolektyvinių sutarčių sudarymo; dėl socialinės ir ekonominės plėtros krypčių; dėl darbuotojų darbo organizavimo ir darbo apmokėjimo; dėl darbo ir sveikatos saugos sąlygų ir socialinių garantijų nustatymo.
2) Neinicijuoti protesto akcijų klausimais, dėl kurių Lietuvos Respublikos Vyriausybė vykdo trišaliais susitarimais prisiimtus įsipareigojimus. Kitais atvejais protesto akcijos (streikai) gali būti organizuojamos (-i) Lietuvos Respublikos darbo kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.
3) Prireikus rengti ir įgyvendinti individualias veiksmų programas, kurios atitinka šio Susitarimo nuostatas ar joms neprieštarauja. (7)

4. LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS, PROFESINIŲ SĄJUNGŲ IR DARBDAVIŲ ORGANIZACIJŲ 2005-2006 METŲ
SOCIALINĖS PARTNERYSTĖS PLĖTROS PRIEMONIŲ PLANAS4.1. Socialinės partnerystės sistema ir jos tobulinimas
1 lentelė
Socialinės partnerystės sistema ir jos tobulinimas

Eil.
Nr. Priemonės pavadinimas Atsakingi
vykdytojai Įgyvendi-nimo data
1. Parengti ir pasirašyti Vyriausybės, profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų susitarimą dėl tolesnio trišalio bendradarbiavimo.
Organizuoti konferenciją, skirtą Trišalės tarybos dešimtmečiui minėti.

Trišalės tarybos sekretoriatas

Socialiniai partneriai 2005m.
gegužės mėn.

2. Parengti priemones dėl Lietuvoje veikiančių socialinių partnerių organizacijų reprezentatyvumo nustatymo apibendrinant užsienio šalių patirtį. Trišalės tarybos sekretoriatas,
Socialiniai partneriai 2005-2006 m.

3. Tęsti priemones (konferencijos, seminarai, mokymai, patirties skleidimas) dėl socialinio dialogo apskričių ir savivaldybių lygmenimis skatinimo

Socialiniai partneriai

2005 – 2006 m.
4. Išnagrinėti tarpininkavimo ir taikinimo procedūrų praktiką Europos Sąjungoje ir Lietuvoje.
Parengti pasiūlymus, kaip spręsti ekonominius, socialinius ir darbo konfliktus, kurie kyla dėl darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių klausimų. Socialiniai partneriai
Trišalės tarybos sekretoriatas 2005-2006 m.
5. Apibendrinti kolektyvinių sutarčių sudarymo patirtį užsienio investitorių įmonėse. Ūkio ministerija

2005-20064.2. Socialinės partnerystės teisinės ir norminės bazės tobulinimas
2 lentelė
Teisinės ir norminės bazės tobulinimas

Eil.
Nr. Priemonės pavadinimas Atsakingi
vykdytojai Įgyvendi-nimo data
1. Parengti Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo pataisas.

Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija
Lietuvos darbo federacija
LPS „Solidarumas“ 2005-2006 m.
2. Išnagrinėti darbdavių organizacijų veiklą reglamentuojančius teisės aktus ir prireikus, pasiūlymų dėl jų tobulinimo. Lietuvos pramonininkų konfederacija
Lietuvos verslo darbdavių konfederacija 2005-2006 m.
3. Parengti ir pasirašyti profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų susitarimą dėl „Darbų ir pareigybių vertinimo metodikos“ taikymo.

Profesinių sąjungų susivienijimai
Darbdavių organizacijų susivienijimai kartu su autoriais 2005 m. sausis
I ketvirtis
4. Išnagrinėti kokios darbdavių išlaidos žmoniškųjų resursų vystymui – darbuotojų mokymui, draudimui nuo nelaimingų atsitikimų, sveikatos priežiūrai ir kt. išlaidos galėtų būti pripažintos kaip darbdavio sąnaudos, priskirtos prie leidžiamų atskaitymų ir prireikus, parengti atitinkamus teisės aktų projektus. Lietuvos verslo darbdavių konfederacija
Socialiniai partneriai 2005-2006 m.
5. Apskričių, savivaldybių ir šakų lygmenimis vykstančių derybų, sutarčių pasirašymo, registravimo, vykdymo ir trišalio bendradarbiavimo reglamentą pateikti svarstymui ir tvirtinimui Lietuvos Respublikos trišalėje taryboje. Trišalės tarybos sekretoriatas

2005 m.
I pusmetis4.3. Kolektyvinių darbo santykių tobulinimas
3 lentelė
Kolektyvinių darbo santykių tobulinimas

Eil.
Nr. Priemonės pavadinimas Atsakingi
vykdytojai Įgyvendinimo data
1. Išanalizuoti problemas, kylančias socialiniams partneriams dėl informacijos teikimo bei jos turinio vykstant deryboms dėl kolektyvinių sutarčių ir apsvarstyti situaciją Trišalėje taryboje.

Socialiniai partneriai 2005m.
II pusmetis
2. Tęsti nuolatinius darbdavių ir profesinių sąjungų organizacijų atstovų konsultacinius susitikimus šakos kolektyvinių sutarčių sudarymo klausimais.

Profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų susivienijimai 2005 – 2006 m.
3. Išnagrinėti, kokie darbo laiko ir kiti darbo santykių klausimai gali būti lanksčiau reguliuojami kolektyvinėmis sutartimis, parengti atitinkamus pasiūlymus dėl teisės aktų pakeitimo bei papildymo.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija
Lietuvos pramonininkų konfederacija 2005-2006 m.
4. Išnagrinėti kolektyvinių sutarčių pramonės, paslaugų, valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose sudarymo problemas ir prireikus parengti pasiūlymų, kaip jas spręsti.
Organizuoti patirties skleidimo seminarus, apskrito stalo diskusijas ir kt. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija
Socialiniai partneriai 2005 m.

2006 m.
5. Išanalizuoti apskričių teritorinių darbuotojų saugos ir sveikatos komisijų veiklos problemas ir prireikus parengti pasiūlymus dėl šių komisijų veiklos gerinimo. Valstybinė darbo inspekcija
Socialiniai partneriai 2005-2006 m.
6. Sudaryti ir apibendrinti regioninių trišalių susitarimų patirtį ir problemas. Trišalės tarybos sekretoriatas
Socialiniai partneriai 2005 m.4.4. Socialinių partnerių informavimas ir švietimas
4 lentelė
Socialinių partnerių informavimas ir švietimas

Eil.
Nr. Priemonės pavadinimas Atsakingi
vykdytojai Įgyvendinimo data
1. Skelbti internete informaciją apie Trišalės tarybos veiklą Trišalės tarybos ir Europos ekonomikos ir socialinio komiteto interneto svetainėse.
Parengti Trišalės tarybos interneto svetainėje duomenų bazę apie Lietuvos atstovus EESK, Europarlamente, taip pat apie kitų Lietuvoje veikiančių specializuotų trišalių tarybų ir komisijų veiklą. Trišalės tarybos sekretoriatas 2005 – 2006 m.
2. Rengti Lietuvos radijuje ir televizijoje laidas socialinės partnerystės klausimais.
Skelbti šviečiamuosius straipsnius spaudoje apie socialinę partnerystę pagal darbdavių, profesinių sąjungų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovų teikiamus pasiūlymus visų šakų darbuotojams.
Skelbti straipsnius, skirtus žemdirbiams ir kitiems kaimo gyventojams, apie socialinę partnerystę „Valstiečių laikraštyje“ ir „Ūkininko patarėjuje“. Trišalės tarybos sekretoriatas
Socialiniai partneriai
Žemės ūkio ministerija 2005 – 2006 m.
3. Organizuoti socialinių partnerių švietimo priemonių leidybą.

Trišalės tarybos sekretoriatas
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija 2005 – 2006 m.
4. Organizuoti darbdavių ir profsąjungų organizacijų darbo teisės specialistams seminarus, apskrito stalo diskusijas darbo teisės klausimais, ES direktyvų mokymo ir taikymo darbo teisės srityje klausimais taip pat specialios informacinės medžiagos parengimą bei platinimą, siekiant suderinti požiūrius. Trišalės tarybos sekretoriatas
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija

2005 – 2006 m.
5. Organizuoti šakinių ir teritorinių darbdavių ir darbuotojų organizacijų atstovų konsultacinius susitikimus ir mokymus derybų, informavimo ir konsultavimo, kolektyvinių sutarčių sudarymo, kitais socialinio bendradarbiavimo klausimais.

Socialiniai partneriai 2005 – 2006 m.
6. Didinti socialinių partnerių teikiamų projektų finansavimą siekiant sustiprinti socialinių partnerių pajėgumą. Socialiniai partneriai
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija 2005-2006 m.
7. Remti socialinių partnerių atstovų mokymą, perkvalifikavimą, kvalifikacijos kėlimą. Trišalės tarybos sekretoriatas
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija 2005-2006 m.
8. Vykdyti socialinių partnerių mokymus, stiprinant gebėjimus atstovauti trišalėse tarybose šalies, regionų, įmonės lygiais.

Trišalės tarybos sekretoriatas
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija 2005-2006 m.

(5)IŠVADOS
Socialinė partnerystė visiškai pasiteisino: tai universalus ir veiksmingas būdas, kaip derinti partnerių interesus, palaikyti socialinę santarvę, skatinti ekonominę ir socialinę pažangą. Socialinė partnerystė turi padėti įveikti ir naujus iššūkius, kurie atsirado Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare. Plėtojant socialinę partnerystę, atsižvelgiama į Lisabonos strategijoje nustatytus pagrindinius tikslus – paversti ES ekonomiką konkurencingiausia ir dinamiškiausia žinių pagrindu augančia ekonomika pasaulyje, kurioje socialinė ir ekonominė plėtra būtų suderinta su didesniu užimtumu ir tvirtesne socialine sanglauda. Socialinį dialogą, kurio principus apibrėžia Tarptautinės darbo organizacijos konvencijos ir kurio plėtotė akcentuojama Lisabonos strategijoje, partneriai vertina kaip vieną reikšmingiausių civilizuotos visuomenės instrumentų užsibrėžtiems uždaviniams įgyvendinti.
Socialinis dialogas ir toliau bus pagrindinis būdas, kaip derinti partnerių interesus ir ieškoti labiausiai priimtinų problemų sprendimo. Kartu partneriai, įvertindami būtinybę į dialogą įtraukti kuo platesnius visuomenės sluoksnius, sieks, kad Lietuvoje būtų diegiama Europoje pripažinta ir naujosioms ES narėms rekomenduojama partnerystės praktika kurti ir plėtoti pilietinio dialogo struktūrą, į kurią būtų įtraukiamos įvairios asociacijos.LITERATŪRA
1) Europos saugos ir sveikatos darbe agentūra: Valstybės institucijos ir įstaigos, įgyvendinančios valstybės politiką darbuotojų saugos ir sveikatos srityje. – (2005-05-06).
2) Lietuvos Respublikos Darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas // Valstybės žinios. – 2002, Nr. 64.
3) Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerija: Socialinė partnerystė. – (2005-05-10).
4) Lietuvos Respublikos Sveikatos Apsaugos ministerija: Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymas „Dėl apskričių teritorinių ir savivaldybių darbuotojų saugos ir sveikatos komisijų steigimo, sudarymo tvarkos patvirtinimo“ . – (2003-11-24).
5) Lietuvos Respublikos Trišalė taryba: Trišalė partnerystė ir Lietuva. – < http://www. lrtt.lt/Istorija/partneryste.htm > (2005-06-01).
6) Lietuvos Respublikos Valstybinė darbo inspekcija: Socialiniai partneriai ir darbo inspektavimas – bendradarbiavimo sritys. – (2004-09-01).
7) Lietuvos Respublikos vyriausybės, profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų susitarimas dėl trišalio bendradarbiavimo // Valstybės žinios. 2005, Nr. 137.
8) Lietuvos darbo federacija. – (2005-05-25).
9) Lietuvos pramoninkų konfederacija: Dabartis. – (2005-05-25).
10) Lietuvos verslo darbdavių konfederacija. – (2005-05-25).

Leave a Comment