SOCIALINĖS APSAUGOS SISTEMA IR JOS ORGANIZAVIMAS LIETUVOJE

Informacijos šaltiniai

1. Guogis A., Bertonas D.,Useli D., Lietuvos politinių partijų samprata

apie socialinę apsaugą. Vilnius: Eugrimas 2000. Apimtis 160 pusl.

2. Valstybės žinios 1994 05 13, Nr.36, 653 LR vyriausybės nutarimas 1996

10 09

Nr.I-1579 “Socialinių paslaugų įstatymas”.

3. Pieters D. Įvadas į pagrindinius socialinės apsaugos principus.

Vilnius: Eugrimas 1998. apimtis 146 pusl.

4. Žalimienė L., Šileika A., Aktualūs socialinės politikos klausimai

1999/1. Vilnius Agora 1999. apimtis 159 pusl.

5. LR Valstybinio socialinio aprūpinimo sistemų pagrindų įstatymas 1990

10 23 Nr. I-696,.

6. Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje 1997-2001 m.

//http://www.un.lt/hdr/1997/lt/skyrius 5/sk5.phtlm.

7. Volosčiuk I. Red.Socialinė aosauga ir darbas/ Pranešimas apie žmogaus

socialinę raidą Lietuvoje 1998. Vilnius. apimtis 135 pusl.

8. Pastabos ir pasiūlymai dėl valstybinių pensijų sistemos pertvarkymo

koncepcijos 2002 m. vaasaris

//http//www.lrinka.lt/tyrimai/socialn/vastpens.phtlm/

9. Leontjeva Elena, LLRI prezidentė pranešimas”Pensijų fondų įstatymas:

sprendimų alternatyvos” 1998 m. lapkričio 19 d. Vilnius

//http//www.lrinka.lt/rendiniai/penfond 98.phtlm/

10. Rimkutė J. vyr.red. Žmogaus socialinė raida. Vilnius: Homo

Liber,2001m. apimtis 224 pusl.

11. Valstybinė darbo saugos ir sveikatos programa, profesiniai susirgimai

//http//www.socmin.lt/default/dsaug/phtlm/

12. Vainienė Rūta LLRI viceprezidentė. Atviromis akimis į valstybinį

socialinį draudimą. “Laisvoji rinka” 2000 Nr. 2.

Įvadas

Žmogaus socialinė raida – tai procesas, kuris plečia žmonių
pasirinkimo galimybes. Apskritai rinktis galima iš begalinio skaičiaus
alternatyvų, kurios, laikui bėgant, kinta. Tačiau bet kuriame išsivystymo
lygyje žmogus privalo turėti galimybę pasirinkti tris svarbiausius dalykus:
ilgai ir sveikai gyventi, įgyti žinių bei apsirūpinti ištekliais, kurie
reikalingi normaliam gyyvenimo lygiui pasiekti. Jei nėra šių pagrindinių
dalykų, daugelis kitų pasirinkimo galimybių lieka neprieinamos.

Tačiau žmogaus socialinė raida tais dalykais neapsiriboja. Papildomos
pasirinkimo galimybės, labai vertinamos daugelio žmonių, apima politines,
ekonomines ir socialines laisves bei galimybes kurti ir gaminti, gyventi
gerbiant save bei turint žmogaus te

eisių garantijas.

Senatvės socialinę riziką remiasi prielaidą, kad žmogus dėl senyvo
amžiaus nebegali užsidirbti pakankamai lėšų, todėl socialinė apsauga teikia
pajamų kompensavimą tiems, kurie pasiekia tam tikrą amžiaus ribą (senatvės
pensija).

Principai , kuriais pagrįsta socialinio draudimo sistema, jau išlaikė
ne tik pirmuosius bandymus, bet ir užtikrino socialinę rimtį bei didelės
gyventojų socialines pajamas.

Privačių pensijų fondų įstatymo projektas – tai būtinybė suteikti
žmonėms galimybę privačiai kaupti pinigus senatvei. Demografinė padėtis ir
kitos gyvenimo tendencijos rodo, jog negalėsime gyventi, laukdami iš
valdžios malonių, kurių dydis neabejotinai mažės. Vadinasi, kuo anksčiau
pradėsime ruoštis alternatyvoms, tuo lengviau bus pakeisti paternalistinės
valstybės “gyvenimo būdą”, išvengiant esminių krizių. Siūlydami privatų
pensijų kaupimą žmonėms, visą laiką pabrėžiama, kad tai yra ne valdžios, o
rinkos sprendimas. Kiekvienas žmogus, pasirinkdamas privatų draudimą
rinkoje, pasirenka RINKĄ su visais jos bruožais. Rinka, kaip žinia, gali
kilti, gali ir krristi. Svarbu, kad tai sąlygotų jos pačios raida. Deja,
Lietuvoje valdžios sprendimai ir kišimasis išbalansuoja rinką. Tokiom
aplinkybėm rinkos kritimas yra ne jos yda, o kišimosi pasekmė.

Vienos iš didžiausių socialinių nacionalinių biudžeto išlaidų yra
skiriamos šeimos pašalpai.

Yra vykdomas bendruomeninių socialinių paslaugų plėtojimo projektas,
kuriuo tikslas – socialinių paslaugų centrų steigimas vietos bendruomenėse.
Labai aktyviai globos paslaugas seniems žmonėms ir vaikams teikia bažnyčia.
Tačiau ir ji be savivaldybių, valstybės ar kitų remėjų negali įsteigtų
globos įstaigų išlaikyti.

1. Socialinės apsaugos sistemos struktūra Lietuvoje

Lietuvos socialinės apsaugos sistemą sudaro dvi pagrindinės dalys:
socialinis draudimas ir

r socialinė parama. Be to, be socialinės apsaugos,
veikia su ja susijusi specialių socialinių išmokų struktūra.

Didžiausią socialinės apsaugos dalį sudaro socialinis draudimas. Pagal
galiojančius įstatymus juo privalomai draudžiami beveik visi ekonomiškai
aktyvus gyventojai, taip pat ir tie, kuriems numatytos specialios
socialinės išmokos. Taip siekiama įgyvendinti socialinio draudimo
universalumo principą, kad jokia gyventojų grupė neliktų nuošalyje nuo
socialinio draudimo suteikiamų teisių.

Socialinės paramos teisės taip pat pripažįstamos visiems šalies
gyventojams, tačiau jos suteikiamos nepriklausomai nuo tikslinių įmokų
mokėjimų toms gyventojų grupėms, kurios laikomos reikalingos tokios
paramos. Socialinę paramą sudaro piniginė socialinė parama ir socialinės
paslaugos.

Specialiosios socialinės išmokos daugiausia mokamos kaip papildomos
pensijos nusipelniusiems asmenims. Taip pat nukentėjusiems nuo okupacijos
rėžimo asmenims, karo dalyviams.

1. – 1. lentelė Lietuvos socialinės apsaugos sistemos struktūra
| Socialinė apsauga |  |
|Socialinis | |  |Specialiosios |
| | | |socialinės išmokos |
| |Socialinė parama | | |
|draudimas |Piniginė |Soc. |  |
| | |Paslaugos | |
|Pensijų |Šalpos(socialinė) |Socialinės |Prezidento pensija |
|draudimas | |globos | |
|Ligos ir |pensija |įstaigos |I ir II laipsnio |
|motinystės | | |pensijos |
|draudimas |Šeimos pašalpos |Senelių, |LR pensijos |
| | |invalidų, | |
|Sveikatos |Socialinė pašalpa |našlaičių |Karių ir pareigūnų |
|draudimas | |globos namai |pensijos |
|Nedarbo |Šildymo išlaidos |Dienos |Nukentėjusių asmenų |
|draudimas | |centrai |pensijos |
|Draudimas nuo|ir kitos kompensacijos|Nakvynės |Mokslininkų pensijos |
| | |namai | |
|nelaimingų |  |Pagalba |Artistų renta |
|atsitikimų | |namuose | |
|  |  |Slauga |  |
| | |namuose | |

Socialinės apsaugos sistema, apimanti visą Lietuvą, savo valdymo
pobūdžiu yra ir centralizuota (Sodra, Darbo birža, Darbo rinkos mokymo
tarnyba), ir decentralizuota (savivaldybių socialinės paramos skyriai).
Toks sistemos valdymas turi sa

avo vidinę logiką. Socialinis draudimas šalyje
negali būti organizuojamas atskiro rajono, atskiros savivaldybės mastu vien
todėl, kad dėl skirtingo ekonominio potencialo neatsirastų labai didelių
materialinių skirtumų sprendžiant socialinius klausimus.

Socialinės apsaugos sistemos decentralizavimą inicijavo ir valstybė
ir savivaldybės. Pakeitus Lietuvos administracinį pasiskirstymą ir įvedus
apskritis, kai kurios socialinės apsaugos funkcijos bus perduodamos
apskritims, o tiesioginis administravimas ir finansavimas – tiesiogiai
savivaldybėms. Visų pirmą tai liečia globos įstaigas, kurios pagal
Apskrities valdymo įstatymą turėtų būti apskrities zonoje. Iš visų
valstybinių centralizuotai valdomų globos įstaigų pirmiausia yra numatoma
perduoti senelių namus. Savivaldybės gali pačios steigti vietinio pavaldumo
socialinės globos įstaigas.

Valstybės vaidmens socialinės apsaugos sistemoje principai labai
glaudžiai susiję su socialinės apsaugos modeliais. Partijos linkusios
pritarti trims socialinės apsaugos madeliams:

1. Marginalinis (liberalusis) – remiamasi principu teikti paramą tiems,

kurių pajamos mažesnės už nustatytą ribą.

2. Universalusis (socialdemokratinis) – parama teikiama visiems

paveiktiems socialinės rizikos.

3. Korporatyvinis (konservatoriškas) – parama teikiama tik tiems, kurie

mokės socialinio draudimo įmokas.

Politikos moksluose kalbant apie “kairumą” ir “dešinumą” socialinės
apsaugos srityje akcentuojamas labai svarbus kriterijus parodantis skirtumą
tarp šių dviejų politinių partijų. Kairiosios politinės partijos akcentuoja
didesnį arba absoliutų valstybės kišimąsi į socialinės apsaugos sistemą, o
dešiniosios – žmogaus asmeninę iniciatyvą drausti nuo įvairių socialinės
rizikos atvejų, taip pat privačių institucijų pagalbą socialinės rizikos
ištiktiems žmonėms.

Kurti socialinės apsaugos įstatymus – ne tas pat, kaip juos
įgyvendinti ar taikyti. Norint surinkti socialinei apsaugai būtinų lėšų ir
skirti išmokas jas gauti, reikia užtikrinti socialinės apsaugos valdymą.
Valdymas patikimas
administracinei institucijai, arba įvairioms
administracinėms institucijoms ar net visam jų kompleksui. Kiekviena šių
institucijų paskiriama vykdyti tam tikrą užduotį socialinės apsaugos
sistemos valdyme. Paprastai institucijų yra tiek kiek yra skirtingų
socialinės pasaugos sistemų.

Socialinio draudimo sistemos valdymas

|Metai |Pensinis amžius |Gimimo metai |
|1995 |60 m. 2 mėn. |1935 m. sausio 1 d. – 1935 m. spalio 31d. |
|1996 |60 m. 4 mėn. |1935 m. lapkričio 1 d. – 1936 m. rugpjūčio 31 |
| | |d. |
|1997 |60 m. 6 mėn. |1936 m. rugsėjo 1 d. – 1937 m. birželio 30 d. |
|1998 |60 m. 8 mėn. |1937 m. liepos 1 d. – 1938 m. balandžio 30 d. |
|1999 |60 m. 10 mėn. |1938 m. gegužės 1 d. – 1939 m. vasario 28 d. |
|2000 |61 m. |1939 m. kovo 1 d. – 1939 m. gruodžio 31 d. |
|2001 |61 m. 6 mėn. |1940 m. sausio 1 d. – 1940 m. birželio 30 d. |
|2002 |62 m. |1940 m. liepos 1 d. – 1940 m. gruodžio 31 d. |
|2003 |62 m. 6 mėn. |1941 m. sausio 1 d. ir t.t. |
|Moterys |
|Metai |Pensinis amžius |Gimimo metai |
|1995 |55 m. 4 mėn. |1940 m. sausio 1 d. – 1940 m. rugpjūčio 31 d. |
|1996 |55 m. 8 mėn. |1940 m. rugsėjo 1 d. – 1941 m. balandžio 30 d.|
|1997 |56 m. |1941 m. gegužės 1 d. – 1941 m. gruodžio 31 d. |
|1998 |56 m. 4 mėn. |1942 m. sausio 1 d. – 1942 m. rugpjūčio 31 d. |
|1999 |56 m. 8 mėn. |1942 m. rugsėjo 1 d. – 1943 m. balandžio 30 d.|
|2000 |57 m. |1943 m. gegužės 1 d. – 1943 m. gruodžio 31 d. |
|2001 |57 m. 6 mėn. |1944 m. sausio 1 d. – 1944 m. birželio 30 d. |
|2002 |58 m. |1944 m. liepos 1 d. – 1944 m. gruodžio 31 d. |
|2003 |58 m. 6 mėn. |1945 m. sausio 1 d. – 1945 m. birželio 30 d. |

Šaltinis: Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenys

| |Lietuv|Europos |Lietuvoje |
| |oje |Sąjungoje | |
|1994 m |17,4 |11,1 |3,8 |
|1995 m |17,1 |10,7 |6,1 |
|1996 m |16,4 |10,8 |7,1 |
|1997 m.|14,1 |10,6 |5,9 |
|1998 m.|13,3 |10 |6,4 |
|1999 m.|14,1 |9,5 |8,4 |
|2000 m.|15,4 |8,4 |11,5 |

Šaltinis: remiantis EUROSTAT‘o duomenimis,

ES šalyse 2000 m. pabaigoje buvo 14 mln.bedarbių. Žemiausias nedarbo lygis
buvo Liuksemburge (2%), Nyderlanduose (2.7%), Austrijoje (3.3%), o
aukščiausias –Ispanijoje (13.7%), Suomijoje (9.3%), Pranc8zijoje (8.8%),
Belgijoje ir Vokietijoje (po 8.2%). 

Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001-2004 metų programa (Žin.,
2001, Nr. 40-1404) apibrėžia užimtumo ir darbo rinkos politikos
strateginius tikslus, numatančius įveikti užimtumui ir darbo rinkai daromus
neigiamus struktūrinės ūkio reformos ir išorės poveikio padarinius, didinti
gyventojų užimtumą, mažinti nedarbą ir subalansuoti darbo rinką. Programoje
numatytos penkios svarbiausios nedarbo mažinimo politikos įgyvendinimo
kryptys:  

· darbo vietų kūrimo sistemos plėtojimas (darbo vietų sistemos plėtra,
vietinių užimtumo iniciatyvų skatinimas);

· užimtumo rėmimo tobulinimas (darbo rinkos politikos aktyvinimas, užimtumo
gebėjimų didinimas, profesinio rengimo tobulinimas, užimtumo ir socialinės
sanglaudos stiprinimas);

· gebėjimų prisitaikyti  prie pokyčių didinimas (lanksčių darbo
organizavimo ir apmokėjimo formų plėtojimas, darbuotojų kvalifikacijos
tobulinimas, struktūrinių pokyčių padarinių švelninimas);

· lygių galimybių darbo rinkoje didinimas (visiems prieinamos darbo rinkos
formavimas, vyrų ir moterų lygių galimybių darbo rinkoje užtikrinimas,
asmenų su negalia rėmimas);

· užimtumo politikos integralumo didinimas (užimtumo ir darbo rinkos
valdymo sistemos  tobulinimas, institucinės darbo rinkos sistemos
stiprinimas ir pertvarkymas, atviros darbo rinkos formavimas, privačių
įdarbinimo agentūrų sistemos plėtojimas).

            

 Pasyvi darbo rinkos priemonė yra laikina materialinė parama asmenims,
netekusiems darbo.

Bedarbio pašalpa mokama kas mėnesį, bet ne ilgiau kaip 6 mėnesius per
12 mėnesių laikotarpį. Į bedarbio pašalpos mokėjimo laikotarpį neįskaitomas
laikas, kai bedarbis dirbo viešuosius darbus, Užimtumo fondo remiamus
darbus arba mokėsi pagal profesinio mokymo programas.

Bedarbio pašalpos dydis siejamas su valstybiniu privalomuoju
socialinio draudimo stažu bei darbo netekimo priežastimis. Minimali
bedarbio pašalpa – 135 Lt, t.y. valstybės remiamų pajamų dydžio. Maksimali
pašalpa – 250 Lt, t.y. dviejų minimalių pragyvenimo lygių dydžio.

Bedarbiams iki senatvės pensijos amžiaus likus ne ilgiau kaip 5
metams, pašalpos mokėjimas pratęsiamas dar du mėnesius.

Nuo 2002 m. sausio 9 d. įsigaliojusios Bedarbių rėmimo įstatymo
pataisos (Žin., 2002, Nr.2-51) pagerino priešpensinio amžiaus bedarbių
socialinę apsaugą. Sunkiausiai darbo rinkoje integruojamiems priešpensinio
amžiaus asmenims likus ne ilgiau kaip 2 metams iki senatvės pensijos
amžiaus ir turintiems ne mažesnį kaip 15 metų valstybinio socialinio
draudimo stažą sudaryta galimybė gauti priešpensinę bedarbio pašalpą. Jos
mokėjimo laikotarpiu šiems asmenims netaikomos aktyvios darbo rinkos
politikos priemonės, įsidarbinus – pašalpos mokėjimas sustabdomas.

2002 metų liepos 1 d. teritorinėse darbo biržose buvo įregistruota 29
tūkst., arba 13,7 proc., bedarbių mažiau lyginant su praėjusių metų tuo
pačiu laikotarpiu. Ilgalaikių bedarbių taip pat įregistruota apie 8 tūkst.
mažiau. 2003 m. Balandžio 1 d. nedarbo lygis buvo 11,80 proc.

Asmenys, privalomai draudžiami nelaimingų atsitikimų darbe ir
profesinių ligų socialiniu draudimu (1 proc. tarifas)

Šią asmenų grupę draudžia darbdavys, mokėdamas 1 proc. dydžio įmokas
nuo gauto atlyginimo už darbą. Nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu
draudimu privalomai draudžiami:

• asmenys, draudžiami visu socialiniu draudimu;

• profesinių mokyklų moksleiviai, aukštesniųjų ir aukštųjų mokyklų

studentai jų profesinio mokymo (praktikos) įstaigoje ar įmonėje

metu bei asmenys, darbo biržų siųsti  persikvalifikuoti įmonėse

arba dirbti viešuosius darbus;

• asmenys, esantys socialinės bei psichologinės reabilitacijos

įstaigose, – už jų darbo laiką;

• nuteistieji laisvės atėmimu – už jų darbo laiką.

Siekiant gerinti darbuotojų saugos ir sveikatos darbe būklę šalyje
2001 m. parengta Valstybinė darbo saugos ir sveikatos programa, kurioje
numatytos priemonės 2002-2003 metams. Programos tikslas yra, įvertinus
esamos darbuotojų saugos ir sveikatos būklę, numatyti ir įgyvendinti
nelaimingų atsitikimų darbe profesinių lygų prevencijos priemones.

[pic]

2.2. 1– pav. Žmonių susirgimas profesinėmis lygomis 2002 m. (proc.)

Šaltinis: Darbo rinkos ir lygių galimybių skyriaus duomenys

2.2-2 lentelė Socialinė statistika 2003 m. Balandžio mėnesį

|Rodiklio pavadinimas |Rodiklio |Įsigaliojimo data |
| |dydis | |
|Minimali mėnesinė alga (MMA) |430 lt |1998 06 01 (Žin., 1998, Nr. |
| | |45-1241) |
|Bazinė mėnesinė alga (BMA) |105 lt. |1998 04 01 (Žin.,1998, |
| | |Nr.32-869) |
|Bruto |1145 lt. |2003 02 26 (Žin., 2003, |
| | |informaciniai pranešimai) |
|Neto |815 lt. | |
|Nedarbo lygis 2003 04 01 |11,80 | |
|(proc) | | |
|Bedarbių skaičius 2003 04 01 |191,30 | |
|(tūkst.žm.) | | |
|Minimali bedarbio pašalpa |135 lt | |
|Maksimali bedarbio pašalpa |250 lt | |
|Vidutinė bedarbio pašalpa per|171,50 lt | |
|mėn.(2002 m. IV) | | |
|Vidutinė nedirbančio |327,77 lt. | |
|pensininko senatvės pensija | | |
|Socialinio draudimo bazinė |147 lt. |2002 09 01 (Žin., 2002, |
|pensija | |Nr.84-3657) |
|Valstybinių pensijų bazė |138 lt. |1998 05 01 (Žin., 1998, |
| | |Nr.32-869) |
|2003 metų draudžiamosios |886 lt. |2003 02 07 (Žin., 2003, Nr. |
|pajamos | |14-554) |
|Minimalus gyvenimo lygis- |125 lt. |1998 05 01 (Žin., 1998, Nr. |
|taikomas | |32-869 |
|Minimalus gyvenimo lygis |177 lt. | |
|–skaičiuojamas (2002m. IV | | |
|ketv.) | | |
|Valstybės remiamos pajamos |135 lt. |1998 05 01 (Žin., 1998, Nr. |
| | |32-869) |
|Vartotojų kainų indeksas 2003|0,997 | |
|02 palyginus su 2002 12 | | |

Šaltinis: LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija

3. Socialinė parama

Socialinės paramos sistemą sudaro piniginė socialinė parama ir
socialinės paslaugos. Dalis piniginės socialinės paramos teikiama
įvertinant gavėjų pajamas, kita dalis – tam tikroms gyventojų grupėms be
pajamų patikrinimo. Svarbiausios pagal kategorinį principą mokamos išmokos
yra pašalpos šeimoms, auginančioms vaikus, laidojimo pašalpa ir šalpos
(socialinė) pensija. Tuo tarpu socialinę paramą, teikiamą pagal pajamų
testavimo principą, sudaro socialinė pašalpa, vienkartinės pašalpos
socialiai remtiniems žmonėms bei šildymo išlaidų kompensacija.

Dabartinę socialinės paramos sistemą palankiai vertina tik trys
politinės partijos-Tėvynės sąjunga, Lietuvos krikščionių demokratų partija
ir Lietuvos partija “Socialdemokratija 2000”. Tuo tarpu likusios partijos
vertina neigiamai arba neturi aiškios išreikštos pozicijos šiuo klausimu.

3.1. Socialinės paslaugos

Socialinės paslaugos – pagalbos asmenims suteikimas įvairiomis
nepiniginėmis formomis bei globos pinigais. Pagrindinis socialinių paslaugų
tikslas – patenkinti asmens gyvybinius poreikius ir sudaryti žmogaus orumo
nežeminančias gyvenimo sąlygas, kai žmogus pats nepajėgia to padaryti.
Galutinis socialinių paslaugų tikslas – grąžinti asmenims gebėjimą
pasirūpinti savimi ir integruotis visuomenėje.

1996 m. spalio 9 d.priimtas LR socialinių paslaugų įstatymas Nr. I-
1579, kurio paskirtis yra nustatyti teikiamų socialinių paslaugų rūšys,
šių paslaugų organizavimo, teikimo ir gavimo sąlygas, socialinių paslaugų
tiekėjų ir gavėjų santykius, finansavimo principus.

Teisę į socialinę apsaugą turi:

– Lietuvos Respublikos piliečiai;

– Kitų valstybių piliečiai ir asmenys be pilietybės, turintys leidimą

nuolat gyventi Lietuvoje;

Maitinimo organizavimas

Paslauga asmenims, kurie dėl ribotų pajamų , skurdo, nepakankamo
savarankiškumo ar negalios negali prasimaitinti patys. Atsižvelgiant į
asmens materialinę padėtį, socialinį statusą, turtą, sveikatos būklę,
šeimyninę padėtį ir kt., gali būti organizuojamas:

• karšto maisto pristatymas;

• maitinimas valgykloje, bendruomenės centre ar kitoje maitinimo

vietoje;

• talonų maisto produktams nemokamai įsigyti išdavimas;

• sauso maisto daviniai

Pagalba namuose

Teikiama seniems ir pagyvenusiems, neįgaliesiems, vaikams iš šeimų,
turinčių socialinių problemų, rizikos grupių bei kitiems asmenims siekiant
sudaryti normalias gyvenimo sąlygas ir galimybes gyventi pilnavertį
gyvenimą namuose. Įvertinus savarankiškumo laipsnį gali būti teikiamos šios
paslaugos: buto tvarkymas, asmens higienos ir priežiūros paslaugos, maisto
pirkimas ir ruošimas, buto nuomos, komunalinių mokesčių mokėjimas, gydytojo
iškvietimas, vaistų pirkimas, skalbimas, patalynės keitimas, ūkinių darbų
organizavimas ir pan.

Pagalbos namuose organizavimo tvarką nustato kiekviena savivaldybė. Ji
tvirtina paslaugų sąrašą ir paslaugų įkainius. Mokėjimo už paslaugas dydis
priklauso nuo šeimos pajamų, šeimos sudėties, gavėjo sveikatos būklės,
paslaugų pobūdžio ir gavimo trukmės bei kitų aplinkybių. Savivaldybėse,
kuriose dėl objektyvių priežasčių negalima tiesiogiai suteikti pagalbos
namuose paslaugų, gali būti mokami globos pinigai. Tai griežtai apibrėžtą
paskirtį turintys pinigai, skirti asmeniui susimokėti už suteiktas pagalbos
namuose paslaugas. Globos pinigai savivaldybės sprendimu skiriami
atsižvelgiant į asmens sveikatos būklę, paslaugų poreikį ir rūšis,
šeimyninę padėtį, gyvenamąją vietą.

Dienos globos paslaugos

Teikiamos dienos globos įstaigose: vaikų dienos centre, pagyvenusių
žmonių dienos centre, bendruomenės centre, dienos centre neįgaliesiems,
dienos prieglaudoje rizikos grupės asmenims ir kt. Čia klientai gali
praleisti laiką dienos metu, būti ugdomi, poilsiauti ar užsiimti tam tikra
darbine veikla. Esant poreikiui šiose įstaigose gali būti organizuojamas
asmens sveikatos priežiūros, nakvynės ir kitų paslaugų teikimas.
Socialinės reabilitacijos paslaugos .rizikos grupių asmenims

Socialinės reabilitacijos paslaugos teikiamos asmenims grįžusiems iš
įkalinimo, socialinės reabilitacijos įstaigų. Taip pat asmenims,
piktnaudžiaujantiems alkoholiu ar narkotikais, infekuotiems ŽIV, rizikos
grupių asmenų šeimų nariams ir kt. Šios paslaugos yra teikiamos dienos
globos įstaigose, socialinės adaptacijos tarnyboje, socialinės-
psichologinės pagalbos tarnyboje (konsultavimo kabinete), pagalbos šeimai
tarnyboje. Jos skirtos atkurti dėl įvairių rizikos faktorių sutrikusias
asmenų biosocialines funkcijas, atkurti ryšius su juos supančia aplinka ir
bendruomene bei padėti jų šeimos nariams.
Laikinojo apgyvendinimo paslaugos

Šios paslaugos teikiamos asmenims, neturintiems gyvenamosios vietos ar
laikinai negalintiems ja naudotis laikino gyvenimo įstaigose: nakvynės
namuose, krizių centruose, laikino apgyvendinimo įstaigose motinoms ir
vaikams, laikino apgyvendinimo namuose nepilnametėms motinoms su kūdikiais,
pabėgėlių priėmimo centre, socialinės integracijos centre, reintegracijos
centre ir kt. klientai apgyvendinami įstaigose laikotarpiui iki 6 mėn.,
kartais ilgiau, kol pašalinamos patekimo į įstaigą priežastys,
išsprendžiamos problemos ir žmonės grąžinami į šeimą ir/ar bendruomenę.

3.2. Socialinė parama pinigais

Socialinė parama šeimoms ir vaikams

1994 m. lapkričio 3 d. priimtas LR valstybinių pašalpų šeimoms,
auginančioms vaikus įstatymas Nr. I-621. Šis įstatymas reglamentuoja
valstybinių pašalpų mokėjimą auginančius vaikus šeimoms, kurioms labiausiai
reikalinga valstybės parama, taip pat našlaičių ir likusių be tėvų globos
vaikų rėmimą.

Vienas pagrindinių socialinės paramos tikslų – tai padėti tenkinti
būtiniausius poreikius tiems žmonėms, kurių gaunamos pajamos yra
nepakankamos, o gebėjimas pasirūpinti savimi dėl objektyvių, nuo jų
nepriklausančių priežasčių yra ribotas. Todėl ir šeimoms bei vaikams yra
mokamos socialinės išmokos ir teikiamos socialinės garantijos bei
lengvatos.

Valstybinę šeimų ir vaikų rėmimo sistemą sudaro dvi pagrindinės dalys:
nepriklausomai nuo šeimos turto ir pajamų mokamos pašalpos bei mažas
pajamas turinčioms šeimoms teikiama parama įvertinus jų pajamas.

Gerinant socialinės paramos šeimoms ir vaikams sistemą įgyvendinamos
svarbios kryptys: ekonominės socialinės aplinkos kūrimas mažinant nedarbą;
profesinio aktyvumo skatinimas; paramos šeimoms ir vaikams sistemos
tobulinimas; šeimų atsakomybės už šeimos gerovę didinimas; palankių sąlygų
šeimoms kūrimas sprendžiant būsto problemas; pašalpų šeimoms derinimas su
kitomis paramos formomis bei kitos priemonės, skatinančios  žmones 
aktyviau integruotis į darbo rinką, įgyjant išsilavinimą.

3.2.-1. lentelė 2001 metų statistiniai duomenys
| |tūkst.Lt |% |% |% |
|2001 m. NB išlaidos |9873554 |100 |  |  |
|iš jų: |  |  |  |  |
|Socialinei apsaugai, globai ir |1081832 |11,0 |100 |  |
|rūpybai | | | | |
|iš jų: |  |  |  |  |
|Socialinei apsaugai |829527 |8,4 |76,7 |100 |
|iš jų: |  |  |  |  |
|Socialinei paramai šeimoms ir |539416 |5,5 |49,9 |65,0 |
|vaikams | | | | |
|iš jų: |  |  |  |  |
|nepriklausomai nuo šeimos turto ir |289401 |2,9 |26,8 |34,9 |
|pajamų | | | | |
|įvertinus šeimos pajamas |250015 |2,5 |23,1 |30,1 |

Šaltinis: Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenys

Pašalpoms bei kitai paramai, teikiamai šeimai ir vaikams, 2001 metais
išleista 539,4 mln. litų. Mažas pajamas turinčioms šeimoms, įvertinus jų
gaunamas pajamas, išleista panaši lėšų suma, kaip ir nepriklausomai nuo
šeimos turto ir pajamų mokamoms pašalpoms. 2001 metų išlaidos
nepasiturinčiųjų paramai sudarė 46 proc. nuo visų išlaidų socialinei
paramai, teikiamai šeimoms ir vaikams, likusi išlaidų dalis (54 proc.) teko
nepriklausomai nuo šeimos turto ir pajamų mokamoms pašalpoms, žr. lentelę:

3.2.-2. lentelė Socialinės paramos išlaidos 2001 m. (tūkst.Lt.)
|Ei|Pašalpos ir kitos paramos formos |Gavėjų skaičius |Išlaidos, |
|l.| | |  |
|Nr| | |tūkst. Lt |
|. | | | |
| | |tūkst. |% nuo | |
| | |žm. * |nuolatini| |
| | | |ų | |
| | | |Lietuvos | |
| | | |gyventojų| |
| | | |sk.** | |
|  |Iš viso (1+2+3) |. |. |539416 |
|  |Iš viso (1+3) |. |. |289401 |
|1.|Valstybinės pašalpos šeimoms, |. |. |260082 |
| |auginančioms vaikus, iš jų: | | | |
|1.|Vienkartinė pašalpa gimus kūdikiui |31,1 |- |23299 |
|1.| | | | |
|1.|Nėštumo pašalpa besimokančioms |0,25 |- |54,5 |
|2.|moterims | | | |
|1.|Šeimos pašalpa |85,2 |2,4 |93043 |
|3.| | | | |
|1.|Pašalpa tikrosios krašto apsaugos |0,07 |- |136,7 |
|4.|tarnybos karių vaikams | | | |
|1.|Pašalpa šeimoms, auginančioms 3 ir |45,8 |3,7 |83016 |
|5.|daugiau vaikų,  iš jų: | | | |
| | su trimis vaikais  |33,4 |2,7 |55059 |
| |su keturiais ir daugiau vaikų |12,5 |1,0 |27957 |
|1.|Vaiko globos (rūpybos) pašalpa |8,4 |0,2 |44515 |
|6.| | | | |
|1.|Našlaičio stipendija |1,95 |0,1 |11670 |
|7.| | | | |
|1.|Pašalpa našlaičiams ir likusiems be |1,28 |0,04 |4348 |
|8.|tėvų globos vaikams įsikurti | | | |
|2.|Pašalpos bei kitos paramos formos |. |. |250015 |
| |mažas pajamas turintiems gyventojams. | | | |
| |iš jų: | | | |
|2.|Socialinė pašalpa |116,5 |3,3 |88059 |
|1.| | | | |
|2.|Šildymo išlaidų ir išlaidų vandeniui |470,1 |13,5 |98317 |
|2.|kompensacijos | | | |
|2.|Vienkartinės pašalpos |41,2 |1,2 |3174 |
|3.| | | | |
|2.|Moksleivių nemokamas maitinimas |159,7 |27,3 |60466 |
|4.| | | | |
|3.|Laidojimo pašalpa |39,1 |1,1 |29319 |

Šaltinis: Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenys

* 1.5 eilutėje daugiavaikės pašalpos gavėjai pateikiami kaip šeimų
skaičius; 2.4 eilutėje pateikiamas nemokamą maitinimą mokyklose gavusių
moksleivių skaičius;

** 2001 m. gyventojų surašymo duomenimis, nuolatinių gyventojų
skaičius Lietuvoje – 3490,8 tūkst. žm.; daugiavaikės pašalpos gavėjų (1.5
eilutė) nurodyta proc. nuo visų šeimų skaičiaus; nemokamą maitinimą
mokyklose gavusių vaikų (2.4 eilutė) nurodyta proc. nuo visų šalies
moksleivių.

Mažas pajamas turinčioms šeimoms, įvertinus jų gaunamas pajamas,
teikiamai paramai 2001 metais buvo išleista 250 mln. litų. Daugiausiai šių
išlaidų skirta būsto šildymo išlaidų ir išlaidų vandeniui kompensacijoms
(98,3 mln.Lt) bei socialinei pašalpai mokėti (88,1 mln.Lt).

Panagrinėjus minėtos paramos gavėjų struktūrą, matyti, kad būsto
šildymo išlaidų ir išlaidų vandeniui kompensacijas šildymo sezono
laikotarpiu 2001 metais gavo 470 tūkst. žm., arba 13,5 proc. visų
nuolatinių Lietuvos gyventojų, socialinę pašalpą  – 117 tūkst. žm., arba
3,3 proc. visų nuolatinių Lietuvos gyventojų. 27 proc. visų Respublikos
moksleivių gavo nemokamą maitinimą bendrojo lavinimo mokyklose. 

Visoms nepriklausomai nuo šeimos turto ir pajamų mokamoms pašalpoms
2001 metais buvo išleista 289,4 mln. litų. Daugiausiai šių išlaidų skirta
vaikus auginančioms šeimoms mokamoms pašalpoms (199,5 mln.Lt). Likusiems be
tėvų globos vaikams teikiamai paramai išleista 60,5 mln.Lt, laidojimo
pašalpai – 29,3 mln. litų.

Didžiausią valstybinių pašalpų gavėjų dalį 2001 metais sudarė šeimos
pašalpų gavėjai (85,2 tūkst. žm., arba 2,4 proc. šalies gyventojų) bei
daugiavaikių šeimų pašalpų gavėjai (45,9 tūkst. šeimų,
Vaiko globos (rūpybos) pašalpa

Pašalpa skiriama vaiko globėjo (rūpintojo) statusą turintiems:

• fiziniam asmeniui;

• šeimynai;

• nevyriausybinei globos institucijai.

Pašalpa mokama nuo pirmos vaiko globos ar rūpybos dienos, iki baigiasi
vaiko globa (rūpyba) (sukanka 18 metų, nepilnametis pripažįstamas veiksniu
ir pan.). Jei sukakęs 18 metų vaikas tęsia mokslus dieninėje bendrojo
lavinimo mokykloje, pašalpa mokama jam pačiam, kol baigs šią mokyklą ir ją
baigus iki tų pačių metų rugsėjo 1 dienos, jeigu jis tuo metu nedirba.

Pašalpa mokama 4 MGL dydžio kiekvieną mėnesį. Jei globojamas vaikas
įstatymų nustatyta tvarka gauna našlaičio pensiją ar alimentus, mokama
pašalpa lygi skirtumui tarp 4 MGL dydžio ir gaunamos našlaičio pensijos bei
gaunamų alimentų dydžio.(Valstybinių pašalpų šeimoms, auginančioms vaikus,
įstatymas).
Pašalpa našlaičiams ir likusiems be tėvų globos vaikams įsikurti

Vienkartinė 50 MGL dydžio pašalpa skiriama pilnamečiams našlaičiams ir
likusiems be tėvų globos vaikams, kurie buvo išlaikomi valstybės arba
kuriems iki 18 metų buvo nustatyta globa (rūpyba).

Pervedama ne į našlaičio asmeninę sąskaitą, bet pagal tikslinę
paskirtį būstui įsigyti arba gyvenamųjų patalpų nuomai, mokesčiams už
komunalines paslaugas, įsikūrimui (būstui remontuoti, baldams bei namų
apyvokos reikmenims ir kt.), kai našlaitis ar likęs be tėvų globos asmuo
turi nuosavybės teise priklausančią ar savivaldybės jam suteiktą gyvenamąją
patalpą.

Našlaičiai ar likę be tėvų globos asmenys dėl įsikūrimo pašalpos gali
kreiptis iki jiems sukaks 25 metai.( Valstybinių pašalpų šeimoms,
auginančioms vaikus, įstatymas).
Našlaičio stipendija

Stipendija skiriama studentams (moksleiviams), vyresniems kaip 18 metų,
bet nesukakusiems 24 metų, kuriems iki pilnametystės buvo nustatyta globa
(rūpyba), jeigu jie:

• pirmą kartą įgyja profesiją arba specialybę profesinių ir aukštesniųjų

mokyklų dieniniame skyriuje bei bakalauro ar magistro laipsnį aukštųjų

mokyklų dieniniame skyriuje;

• nedirba;

• nėra valstybės išlaikomi (nakvynė ir maistas).
Našlaičio stipendija neskiriama pakartotinai įstojusiems į tos pačios
pakopos mokymosi įstaigą.
Gaunantiems našlaičio stipendiją paliekama teisė gauti stipendijas pagal
mokymosi rezultatus.
Vienkartinė pašalpa gimus kūdikiui

Vienkartinė 6 MGL dydžio pašalpa skiriama motinai (tėvui) už kiekvieną
gimusį (gyvą) kūdikį.
Šeimos pašalpa

Pašalpa 0,75 MGL dydžio per mėnesį skiriama motinai (tėvui) už
kiekvieną iki trijų metų vaiką, kai motina (tėvas) pagal Ligos ir
motinystės socialinio draudimo įstatymą neturi teisės gauti motinystės
(tėvystės) pašalpos arba atitinkamų išmokų pagal profesinę veiklą
reglamentuojančius teisės aktus.

Motinai (tėvui), dirbusiai iki vaiko gimimo, šeimos pašalpa mokama nuo

to laiko, kai pasibaigia motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimas, iki

vaikui sueis treji metai.
Pašalpa šeimoms, auginančioms 4 ir daugiau vaikų

Pašalpa skiriama šeimai, auginančiai 4 ir daugiau vaikų. Už 3 vaikus
mokama 1 MGL dydžio per mėnesį, už ketvirtą ir kiekvieną paskesnį vaiką
pašalpa didinama po 0,3 MGL dydžio per mėnesį.

Pašalpa tikrosios krašto apsaugos tarnybos karių (prievolininkų) vaikams
Pašalpa 1,5 MGL dydžio per mėnesį skiriama motinai, kai vaiko tėvas atlieka
privalomąją karo tarnybą. 

Nėštumo pašalpa besimokančioms moterims

Pašalpa 0,75 MGL dydžio per mėnesį skiriama nėščiai moteriai,
besimokančiai mokymo įstaigos dieniniame skyriuje, kuri pagal Ligos ir
motinystės socialinio draudimo įstatymą nėštumo ir gimdymo laikotarpiu
neturi teisės gauti motinystės pašalpos. Pašalpa mokama suteikus akademines
atostogas už 70 kalendorinių dienų iki gimdymo.(Valstybinių pašalpų
šeimoms, auginančioms vaikus, įstatymas).
Vaiko teisių apsauga

1996 m. kovo 14 d.priimtas LR vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas
Nr. I-1234, kurio pakirtis gerinti vaikų teisinę apsaugą šalyje, nustatant
suderintus su LR Konstitucija ir tarptautinės teisės normomis bei
principais vaiko teisių ir laisvių gynimo pagrindus.

2000 m. gegužės 25 d.priimtas LR Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus
įstatymas Nr.VIII-1708, kuris reglamentuoja vaiko teisių apsaugos
kontrolieriaus veiklą, įstaigos statusą bei struktūrą.

Vaikas yra žmogus, neturintis 18 metų, išskyrus atvejus, kai įstatymai
numato kitaip. Dėl ypatingos savo padėties vaikai yra išskirtinė asmenų
grupė. Jie, kaip ir suaugusieji, turi tokias pačias prigimtines, politines
ir pilietines teises, tačiau dėl neveiksnumo savo teisių patys atstovauti
negali. Vaiko tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą arba valstybė,
jeigu tai yra susiję su viešaisiais interesais, gina arba atstovauja jo
teisėms.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją Seimas ir Prezidento
institucija nustato valstybės politiką vaiko teisių apsaugos srityje, o
Vyriausybė užtikrina šios politikos įgyvendinimą. Kiekvienas ministras
atsako už jam pavestą valstybės valdymo sritį.

Vaiko teisių apsaugos politika yra susijusi su trijų tarpusavyje
suderintų politikos koordinavimo mechanizmų sukūrimu ir jų įgyvendinimu:

• sukurti struktūrą ir nustatyti atsakomybę centriniame valdymo

lygmenyje už vaiko teisių apsaugos politikos įgyvendinimą: išskirti

vieną pagrindinę ministeriją, priskiriant jai vaiko teisių apsaugos

valdymo sritį, nustatyti kitų ministerijų funkcijas vaiko teisių

apsaugos srityje, nustatyti apskričių viršininkų administracijų

atsakomybę šioje srityje;

• poreikiu nustatyti savivaldybių lygmenyje bendradarbiavimą ir

efektyviai veikiantį programų finansavimo mechanizmą vaiko teisių

apsaugos srityje;

• sudaryti  informacijos kaupimo ir apsikeitimo ja būdus tarp

centrinės valdžios institucijų ir savivaldybių institucijų,

atsakingų už vaiko teisių apsaugą.
3.2.-3. lentelė 2002 metų ataskaita apie vaikų globą (rūpyba), bendrieji
duomenys
|Eil.| |Per |Gruodžio |
|Nr. | |metus |31d |
| |Socialinės rizikos šeimos |x |x |
|1. |Į Vaiko teisių apsaugos institucijos įskaitą |2395 |18514 |
| |įtrauktų socialinės rizikos šeimų* skaičius | | |
|2. |Vaikų skaičius jose |4615 |39967 |
|2.1.|iš jų: 0-3 m. |961 |5270 |
|2.2.|4-6 m. |818 |7234 |
|2.3.|7-17 m. |2836 |27463 |
|3. |Iš socialinės rizikos grupės šeimų (1 eil.) dėl|1521 |13146 |
| |girtavimo, psichotropinių medžiagų vartojimo į | | |
| |įskaitą patekusių šeimų skaičius | | |
|4. |Vaikų skaičius jose |3130 |29548 |
|4.1.|iš jų: 0-3 m. |720 |3881 |
|4.2.|4-6 m. |645 |5687 |
|4.3.|7-17 m. |1765 |19980 |
| |Globa (rūpyba) |x |x |
|5. |Šeimų, globojančių (rūpinančių) vaikus, |1029 |5873 |
| |skaičius | | |
|6. |Globojamų vaikų skaičius jose |1359 |7628 |
|6.1.|iš jų: 0-3 m. |203 |427 |
|6.2.|4-6 m. |225 |814 |
|6.3.|7-17 m. |931 |6387 |
|7. |Šeimynų skaičius |3 |44 |
|8. |Globojamų vaikų skaičius jose |36 |359 |
|8.1.|iš jų: 0-3 m. |14 |24 |
|8.2.|4-6 m. |6 |41 |
|8.3.|7-17 m. |16 |294 |
|9. |Institucijose globojamų (rūpinamų) vaikų |1608 |6746 |
| |skaičius | | |
|9.1.|iš jų: 0-3 m. |458 |723 |
|9.2.|4-6 m. |314 |823 |
|9.3.|7-17 m. |836 |5200 |

Šaltinis: Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenys

*Socialinės rizikos šeima – šeima, kurioje vyrauja krizė dėl to, kad vienas
ar keli šeimos nariai piktnaudžiauja psichoaktyviomis medžiagomis; yra
priklausomi nuo azartinių lošimų; neprižiūri savo vaikų, leidžia jiems
valkatauti, elgetauti; dėl turimos negalios, skurdo, socialinių įgūdžių
stokos negali ar nemoka prižiūrėti vaikų; naudoja psichologinę, fizinę arba
seksualinę prievartą; gaunamą valstybės paramą naudoja ne šeimos
interesams.
3.2 – 4. lentelė Nustatyta vaikams globa (rūpyba) 2002 m.
|Eil| |Globų (rūpybų) skaičius |
|. | | |
|Nr.| | |
| | |Iš viso |Laikinoj|Nuolatin|
| | | |i |ė |
|1. |šeimose |1359 |945 |414 |
|2. |šeimynose |36 |32 |4 |
|3. |Vaikų globos institucijose |1608 |1421 |187 |
|3.1|kūdikių namuose |254 |231 |23 |
|. | | | | |
|3.2|apskrities vaikų globos namuose |483 |384 |99 |
|. | | | | |
|3.3|globos įstaigose vaikams su negalia |10 |9 |1 |
|. | | | | |
|3.4|bendrojo lavinimo internatinėse mokyklose|45 |45 |0 |
|. | | | | |
|3.5|specialiosiose internatinėse mokyklose |49 |41 |8 |
|. | | | | |
|3.6|savivaldybės vaikų globos namuose |444 |419 |25 |
|. | | | | |
|3.7|savivaldybės vaikų globos grupėse |200 |183 |17 |
|. | | | | |
|3.8|nevyriausybiniuose vaikų globos namuose |123 |109 |14 |
|. | | | | |

Šaltinis: Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenys

Laidojimo pašalpa

Laidojimo pašalpa iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto
buvo mokama nuo 1991 iki 2000 metų pabaigos. Šios pašalpos dydis sudarė 3
MGL už apdraustąjį asmenį. Mirus valstybinio socialinio draudimo pensiją
gaunančiam asmeniui, jo artimiesiems buvo ir šiuo metu išmokama dviejų
mėnesinių pensijų dydžio vienkartinė išmoka. Šioms pašalpoms kasmet
vidutiniškai buvo skiriama 0,5-0,6 proc. valstybinio socialinio draudimo
išlaidų. Nuo 2001 m. sausio 1 d. laidojimo pašalpų mokėjimą perėmė
savivaldybės.

4. Specialiosios socialinės išmokos

Specialiosios išmokos tam tikroms gyventojų grupėms tik su didelėmis
išlygomis gali būti priskiriamos prie socialinės apsaugos sistemos
sudėtinių dalių. Tai yra išmokos kuriomis mokesčių mokėtojų lėšomis tam
tikroms grupėms atlyginama už nuopelnus arba kompensuojama už jų patirtas
skriaudas. Specialiųjų išmokų sistema turėtų būti minimali, tačiau
Lietuvoje ji buvo išplėsta labiau negu būtina. Šiuo metu specialiąsias
socialines išmokas palankiai vertina tik Lietuvos politinių kalinių ir
tremtinių sąjunga, Lietuvos socialistų partija, Lietuvos rusų sąjunga,
Lietuvos nacionalinės partijos ir „Jaunosios Lietuvos“ sąjunga.

Iš socialinio draudimo lėšų vienu metu galima gauti senatvės arba
invalidumo ir našlių pensijas. Iš valstybės biudžeto mokamos vadinamosios
privilegijuotos pensijos: nusipelniusiems asmenims I ir II laipsnio
valstybinės pensijos, nukentėjusių asmenų pensijos, VRM, KAD ir
prokuratūros pareigūnų pensijos, mokslininkų pensijos.

Pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinės pensijos Lietuvos Respublikos
pirmojo arba antrojo laipsnio valstybinės pensijos skiriamos Lietuvos
Respublikos piliečiams, ypač nusipelniusiems Lietuvai kuriant bei plėtojant
jos valstybingumą, ūkį, kultūrą, mokslą, meną ir sportą, ginant valstybės
nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką,
labiausiai pasižymėjusiems pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms
dalyviams, taip pat motinoms, pagimdžiusioms ir išauginusioms bei gerai
išauklėjusioms dešimt ir daugiau vaikų.

Lietuvos Respublikos pirmojo laipsnio valstybinė pensija skiriama
ginkluoto pasipriešinimo(rezistencijos) dalyviams – kariams savanoriams,
1918–1920 metų nepriklausomybės kovų kariams savanoriams, Lietuvos
Nepriklausomybės Akto signatarams, asmenims (ne mažiau kaip dvejus metus)
ėjusiems Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko, Ministro Pirmininko,
Aukščiausiojo Teismo pirmininko, Konstitucinio Teismo pirmininko pareigas.

Visi šie asmenys turi būti sulaukę senatvės pensijos amžiaus arba
pripažinti I ar II grupės invalidais. Šios pensijos skiriamos pagal
Lietuvos Respublikos aukščiausiosios valdžios ir valdymo institucijų
(Seimo, Vyriausybės, ministerijų, Kūno kultūros ir sporto departamento,
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro) pateiktus
prašymus skirti pirmojo arba antrojo laipsnio valstybinė pensijas.

Per vienerius kalendorinius metus negali būti paskirta daugiau kaip 15
pirmojo laipsnio valstybinių pensijų ir ne daugiau kaip 45 antrojo laipsnio
valstybinės pensijos.

Pirmojo laipsnio valstybines pensijas skiria Vyriausybė pagal Lietuvos
Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinių pensijų skyrimo
komisijos teikimą (Žin., 2001, Nr. 99-3556,2002, Nr.104-4668).

Antrojo laipsnio valstybines pensijas skiria Lietuvos Respublikos pirmojo
ir antrojo laipsnių valstybinių pensijų skyrimo komisija prie Socialinės
apsaugos ir darbo ministerijos pagal Lietuvos Respublikos aukščiausiosios
valdžios ir valdymo institucijų teikimus.

Pirmojo arba antrojo laipsnio valstybinės pensijos gavėjui mirus
skiriama valstybinė našlių ir našlaičių pensija tiems asmenims, tokiomis
pačiomis sąlygomis ir gavėjui priklausiusios pensijos dalimis, kaip
nurodyta Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo straipsniuose,
reguliuojančiuose valstybines socialinio draudimo našlių ir našlaičių
pensijas.

Asmeniui, turinčiam teisę gauti valstybinę našlių pensiją už mirusį
pirmojo arba antrojo laipsnio valstybinės pensijos gavėją ir valstybinę
socialinio draudimo našlių pensiją, jo pasirinkimu skiriama ir mokama arba
valstybinė našlių pensija, arba valstybinė socialinio draudimo našlių
pensija.

Pensijų dydžiai

Pirmojo laipsnio valstybinė pensija yra keturių valstybinių pensijų 
bazių dydžio ir sudaro 552 Lt. Antrojo laipsnio valstybinė pensija yra
dviejų valstybinių pensijų bazių dydžio ir sudaro 276 Lt.

5. Socialinės apsaugos finansavimas

Socialinės apsaugos išmokoms reikia nemažai pinigų. Tam tikslui
socialinės apsaugos sistema numato būtinų fondų surinkimą. Dažniausiai
pasitaikantis būdas surinkti lėšas socialinės apsaugos sistemai yra pačių
dalyvių įmokos ir vyriausybės subsidijos. Kartais naudojamos ir kitos
finansavimo formos: tiksliniai mokesčiai , įplaukos gaunamos iš socialinės
apsaugos institucijų kapitalo pajamų ir socialinės apsaugos išmokų gavėjų
įnašai.

Dauguma socialinio draudimo sistemų yra bent iš dalies finansuojamos
iš įmokų, kurias moka patys apdraustieji ir jų darbdaviai. Socialinio
draudimo sistemose darbuotojams skiriamos darbdavio ir pačių darbuotojų
įmokos. Individualia veikla užsiimantiems darbuotojams, negali būti
taikomas įmokų atskaitymų nuo atlyginimų principas. Šiuo atveju įmokų bazė
yra nustatoma remiantis individualiai dirbančiojo realiomis , įvertintomis
ar deklaruotomis pajamomis, gaunamomis iš jo vykdomos veiklos. Socialinio
draudimo sistemose, skirtuose individualiai dirbantiems , gali būti
nustatoma maksimali įmokų bazė, o kartais nustatomas ir minimalus įmokų
dydis. Daugelis valstybinių darbdavių moka ypatingas darbdavio įmokas, jos
sudaro dalį valstybinio darbdavio išlaidų socialinio draudimo išmokoms.
Valstybinės subsidijos , kai įmokos tiesiogiai perduodamos socialinio
draudimo institucijai, įgaliotai jas surinkti.

Socialinio draudimo ir socialinės paramos schemos gali būti
finansuojamos valstybės. Valstybės subsidijos gali padengti visas
socialinės apsaugos sistemos išlaidas arba sudaryti fiksuotą išlaidų
procentą, kai papildomos lėšos yra surenkamos iš įmokų. Be įmokų ir
vyriausybės subsidijų socialinės apsaugos sistemose naudojamos ir kitos
finansavimo formos. Tai „socialinės įplaukos“, „tikslinių ir netikrų“
mokesčių rūšys, kurie neįtraukiami į bendrąsias valstybės pajamas, o
perduodami socialinio draudimo schemai.

Socialinio draudimo sistema veikia einamojo finansavimo (pay-as-you-
go) principu. Tai yra įmokos nekaupiamos jas kapitalizuojant, o iš karto
panaudojamos socialinio draudimo išmokoms padengti.Tik maža dalis privalomų
socialinio draudimo schemų dar veikia pagal kapitalizavimo sistemą , kai
įmokos kaupiamos vėlesnėms pašalpoms išmokėti asmenims, mokėjusiems įmokas.

Socialinės paramos sistema finansuojama iš valstybės ir savivaldybių
biudžetų.

Socialinių paslaugų teikimas finansuojamas iš valstybės, savivaldybių
biudžetų, specialiųjų fondų, įmonių, įstaigų ar organizacijų fondų,
mokesčių už socialines paslaugas, labdaros ir kitų lėšų.

Kalbant apie socialinės apsaugos finansavimą labai svarbus partijų
požiūris į socialinių išmokų didinimo tikslingumą bei jų finansavimo
šaltinius. Remiantis sociologinės apklausos duomenimis galima teigti, kad
visos partijos pasisakė už tai, kad šiuo metu reikia didinti socialines
išmokas. Partijos išskyrė kelis dažniausiai minimus finansavimo šaltinius:
Griežtinti išmokų skyrimo sąlygas, mokesčių surinkimo kontrolę, mažinti
valstybės biudžeto išlaidas kitoms sritims, plėsti pajamų
bazę(apmokestinant naujus gyventojų grupes).

Išvados.

Šiuolaikinėje visuomenėje socialinės apsaugos sistema vaidina svarbų
vaidmenį. Socialinės pasaugos pakitimai yra ypač svarbūs. Kaip pavyzdį
galima pateikti įvairių šalių žmones, kurie, kad šiaip taip sudurtų galus,
priklauso nuo socialinės apsaugos pašalpų, ir socialinės apsaugos išlaidų
dalies, kurią turi padengti vyriausybė valstybės biudžete. Todėl socialinės
apsaugos sistemos valdymas turi būti kruopščiai organizuotas.

Socialinis draudimas veikia įmokų į specialų fondą (Lietuvoje –
“Sodros”) ir išmokų iš jo principu. Tai reiškia, kad socialinio draudimo
išmokas gali gauti tik tie asmenys, kurie yra apdrausti ir moka įmokas.
Pagal draudimo principą išmokų dydis turi priklausyti nuo sumokėtų įmokų.
Mokėdami įmokas Valstybinio socialinio draudimo fondui dabar. Išėję į
pensiją, tapę neįgaliais, susirgę, sulaukę kūdikio, netekę sutuoktinio iš
Fondo jus gausite materialinę pagalbą. Mokėdami socialinio draudimo įmokas
, jūs remiate ne tik savo artimuosius, bet ir visus Lietuvos pensininkus,
sergančiuosius, neįgaliuosius, kitus gaunančius iš mokas žmones , tačiau
nenuskriaudžiate ir savęs, kadangi tuo užsitikrinate saugią ateitį.
Nemokantys įmokų žmonės neturi teisės į socialines garantijas.

Valstybinis socialinis draudimas finansuojamas iš darbdavių ir
dirbančiųjų socialinio draudimo įmokų į atskirą tišaliu principu valdomą
socialinio draudimo fondą. Pastaraisiais metais šis fondas buvo deficitinis
dėl to, kad didėjo išmokos ir jų gavėjų skaičius, o įmokos didėjo lėčiau
dėl mažėjančio įmokų mokėtojų skaičiaus ir paprasčiausio vengimo mokėti
šias įmokas.Valstybė kuo skubiau turėtų imtis priemonių šešėlinei darbo
rinkai sumažinti, tai pat sukurti alternatyvias draudimo sistemas bei
skatinti iniciatyvas, kurios įtrauktų daugiau žmonių į socialinio draudimo
sistemą

Socialinė apsaugos sistema Lietuvoje pagal valdymo pobūdį yra ir
centralizuota ir decentralizuota. Šios sistemos decentralizacija vyksta ir
Vyriausybės ir Savivaldybių iniciatyva. Šiuo metu privati asmenų ir
organizacijų iniciatyva reiškiasi teikiant socialines paslaugas, ypač
įdarbinimo, išnešiojant pensijas. Steigiami alternatyvus globos namai
seneliams ir vaikams. Bet nepaisant to, kad kyla socialinių paslaugų
poreikis vis dar nepakankamai plėtojamas privačių socialinių paslaugų
sektorius.

Pastaraisiais metais Lietuvoje pastebima nedarbo lygio augimo bei
ilgalaikio nedarbo didėjimo tendencija ypač kaimiškose savivaldybėse.
Aukštą nedarbo lygį sąlygoja sunkėjantį žemės ūkyje besiverčiančių žmonių
padėtis.

Leave a Comment