Smulkus ir vidutinis verslas

TURINYS

Įvadas.............................. 3
Smulkaus ir vidutinio verslo subjektų finansinių
galimybių gerinimas..............................4

Smulkaus ir vidutinio verslo teisinės ir
ekonominės aplinkos tobulinimas...................... 5
Verslo savivaldos plėtojimas..............................6

Didelių bei smulkių ir vidutinių įmonių
bendradarbiavimo skatinimas..............................7

Verslo informacijos, mokymo ir konsultavimo
paslaugų teikimas..............................7

Smulkaus ir vidutinio verslo plėtra regionuose................. 8

Mažų ir vidutinių įmonių vaidmuo šalies ūkyje ................9

Eksporto plėtra.............................. 10

Apibendrinimas .............................. 11

Literatūra.............................. . 12

Įvadas

Smulkaus ir vidutinio verslo (SVV) plėtros skatinimas yra vienas svarbiausių ekonominės plėtros uždavinių, nes pagrindiniai šalies raidos tikslai – kurti naujas darbo vietas, stiprinti viduriniąją klasę, spartinti BVP augimą, mažinti regionų socialinius – ekonominius skirtumus – negali būūti pasiekti, labiau neišplėtojus SVV įmonių tinklo. SVV plėtra siejasi su inovacijų komercializavimu, smulkių ir stambių įmonių bendradarbiavimu, verslo infrastruktūros bei savivaldos plėtojimu, ir tai veikia visos šalies ekonomikos ir mokslo raidą. Būtiniausios SVV plėtros sąlygos – žinios, lėšos ir
atitinkama aplinka, skatinanti įmones augti ir stiprėti. Kalbant apie žinias, akcentuotina informacijos apie verslą sklaida ir mokymo bei konsultavimo paslaugų prieinamumas. Gerinant SVV subjektų finansines galimybes, svarbų vaidmenį turėtų vaidinti gerai organizuota ir būtiniausia finansinė valstybės parama. Aplinkos tobulinimas – tai pirmiausia – SVV teeisinės ir ekonominės aplinkos gerinimas, atsižvelgiant į Europos Sąjungos šalių patirtį. Tų trijų būtiniausių sąlygų įgyvendinimas, siekiant paminėtų tikslų,
ir sudaro SVV strateginės raidos esmę . Tikslinti strategines SVV plėtros kryptis ir numatyti bei įgyvendinti tam reikalingas priemones, gerai apgalvoti jų veiksmingumą ir ko

ompleksiškumą, finansines valstybės paramos galimybes, lėšų efektyvaus naudojimo kontrolės metodus, galimybę pritraukti tarptautinių organizacijų ir užsienio valstybių techninę pagalbą, sėkmingo bendradarbiavimo su verslo savivaldos organizacijomis ir regioninėmis verslo rėmimo institucijomis būdus – tai valstybės valdymo ir administravimo institucijų sudėtinga užduotis, kurioje susipina šalies politikų, valstybės tarnautojų, verslininkų, regionų ir savivaldybių, užsienio valstybių atstovų ir kt. interesai. SVV plėtros strateginių krypčių realizavimo proceso tobulinimą galima būtų apibūdinti
kaip naująją viešąją vadybą, kur valstybė minimaliomis pastangomis (finansinėmis, teisinėmis, organizacinėmis, ekonominėmis) siekia efektyviausių SVV plėtros rezultatų.
Šis sudėtingas vadybos procesas reikalauja atitinkamos to proceso dalyvių kvalifikacijos ir nemažų jų pastangų, siekiant nukreipti raidą reikiama linkme. Šio straipsnio tikslas – išryškinti SVV plėtros strategijos formavimo problemas, susijusias su ribotomis valstybės
paramos galimybėmis, lėšų administravimo decentralizavimu į regionus, palikus valstybės mastu ceentralizuotą to administravimo kontrolę, bei įvertinus dabartiniu laikotarpiu ryškėjančias tendencijas siekti SVV plėtros, pasitelkus įvairias galimybes – gaunant tarptautinių organizacijų ir užsienio valstybių finansinę ir techninę pagalbą, taikant naujausias technologijas ir kt.

1. Smulkaus ir vidutinio verslo subjektų finansinių galimybių gerinimas

SVV subjektų finansinės galimybės iki šiol nėra geros, nors ir nemažai stengiamasi jas pagerinti. Pagal ES PHARE kreditines linijas nuo 1993 m. buvo paskirtos 407 paskolos, kurių bendra suma – daugiau kaip 29,5 mln. Vokietijos markių. I ir II kreditinių linijų lėšos 1993 m. ir 1995 m. buvo skirstomos pa

agal ES SVV įmonių statuso apibrėžimą. Nemaža tų lėšų dalis (apie 4,6 mln. Vokietijos markių) tuo metu „užsigulėjo“ bankuose ir į verslo įmones nepateko. 1998 m. priimtas SVV plėtros įstatymas , nusakantis SVV įmonės statusą, ir SVV asocijuotų organizacijų spaudimas pagerino paskolų skyrimo santykį SVV įmonių naudai. Įmonėms, kuriose dirba iki 50 darbuotojų, skirta didžioji dalis (317) paskolų, iš jų 124 paskolos skirtos smulkiosioms įmonėms, kuriose dirba iki 10 darbuotojų. Panaudojus šias lėšas, numatoma sukurti beveik 3000 naujų darbo vietų. Tame kreditavimo procese ypač geranoriškai ir intensyviai su SVV įmonėmis dirbo
AB Šiaulių bankas. Valstybės draudimo garantijos, realizuojamos per UAB draudimo įmonę Lietuvos eksporto ir importo draudimas, mažai skatino bankus teikti SVV subjektams draustus kreditus: iš viso buvo apdrausti tik 35 projektai ir tik 16 įmonių pasinaudojo dalinio paskolų palūkanų kompensavimo lengvata. Tačiau iki šiol buvusi parama netenkina SVV verslininkų poreikių, Lietuvos bankai ir įvairių finansinių institucijų sistema mažai ką nuveikė SVV subjektų labui. Todėl valstybės finansinė parama, numatyta strateginėse kryptyse, turėtų būti įvairiapusiškesnė ir geriau organizuota bei suderinta su Europos Sąjungos taisyklėmis. Realizuojant strategines priemones, siekiant gerinti SVV subjektų finansines galimybes, Lietuvos ūkio institutas prie Ūkio ministerijos yra parengęs finansinės paramos smulkiam ir vidutiniam verslui teisinio reglamentavimo projektą, kuris numato naujas paramos formas: paskolų garantijų teikimą, rizikos kapitalo investavimą, mikrokreditavimo sistemos
sukūrimą. Ta
aip pat numatoma decentralizuoti SVV skatinimo fondo lėšas, koordinuoti institucijų, dirbančių su SVV įmonėmis, veiklą, skatinti tarpusavio bendradarbiavimą ir
geriausios patirties sklaidą. Pradedantiems verslininkams ilgalaikius ir trumpalaikius
mikrokreditus jau teikia Kredito unijos. 2000 m. padarytos Kredito unijų įstatymo pataisos paskatino ryškų kredito unijų narių ir jų aktyvų augimą ir tų metų pabaigoje ji jau vienijo beveik 6000 narių su beveik 14 mln. Lt aktyvais. Numatoma parengti mokestinių paskolų SVV subjektams teikimo tvarką, supaprastinti ir liberalizuoti
mokestinių paskolų sutarčių sudarymo tvarką ir kt. Finansinė parama pradedantiems verslininkams ir kitiems SVV subjektams turi apimti didelę įvairovę finansinių paslaugų – nuo nedidelių paskolų mikrokreditavimo forma iki stambesnių (apie 1 mln. Lt) kreditų su valstybės garantija ir rizikos kapitalo investavimu, išperkant dalį įmonės akcijų ir dalyvaujant jos valdyme iki sėkmingo įmonės plėtros plano įgyvendinimo. Būtina padidinti valstybės paramos SVV įmonėms skaidrumą, pagerinti tos paramos koordinavimą ir jos efektyvumo kontrolę, čia pasinaudoti kitų šalių, ypač Europos Sąjungos valstybių, patirtimi. Valstybės finansinė parama SVV daugiausia turėtų būti teikiama per valstybinį vystymo banką. Tokia praktika taikoma ES šalyse. Tačiau 2000 m. įvykdytas Lietuvos vystymo banko privatizavimas (prieštaraujant
SVV asocijuotoms struktūroms) panaikino tą galimybę.

2. Smulkaus ir vidutinio verslo teisinės ir
ekonominės aplinkos tobulinimas

Dabartinė teisinė – ekonominė aplinka Lietuvoje dar nėra palanki smulkiam ir vidutiniam verslui plėtoti: nebaigta reformuoti teisinė sistema, išlikę bi

iurokratiniai verslo suvaržymai, netobulos buhalterinės apskaitos ir mokesčių sistemos ir kt. Dėl to pastaraisiais metais mažėja žmonių, dirbančių SVV įmonėse, mažėja eksportuojančių SVV įmonių, daugėja SVV įmonių, sumažinusių gamybos apimtis. Vienas iš biurokratinių suvaržymų yra verslo licencijavimas. Pavyzdžiui, asocijuotos verslo organizacijos įrodė Finansų ministerijai, kad juodųjų ir spalvotųjų metalų
laužo supirkimo licencijavimas akivaizdžiai žalingas, kadangi gaunamas žyminis mokestis nekompensuoja nuostolių dėl darbo vietų mažėjimo, Klaipėdos uosto, autotransporto ir geležinkelio apkrovimo sumažėjimo ir t.t. Ir vis dėlto, kovos su metalo vagystėmis pretekstu 2000 m. Seimas nepritarė Įmonių įstatymo pataisai, pagal kurią
metalo laužo supirkimo licencijavimas turėjo būti panaikintas. Deja, dėl to metalo (daugiausia spalvotojo) vagysčių ne tik nesumažėjo, o 1,3 karto padidėjo. Žyminio mokesčio dydis už licenciją sudaro iki 40 proc. Superkamo metalo laužo vertės. Tai yra akivaizdus pavyzdys, kai valstybinis reguliavimas trukdo SVV plėtrai. Nemažų sunkumų SVV subjektams sudaro netobula mokesčių sistema. Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros
įstatymo [5] 4 str. 1 p. nurodyta, kad SVV subjektai gali pasinaudoti mokestinėmis paskolomis ir mokesčių lengvatomis. Veikiančiame Juridinių asmenų pelno
72 mokesčio įstatyme numatyta, kad šio mokesčio tarifas ūkio subjektams, atitinkantiems SVV apibrėžimą, turi būti 15 proc., o kitoms įmonėms – 24 proc. Lengvatos SVV įmonėms numatytos ir Fizinių asmenų pajamų mokesčių bei Pridėtinės vertės mokesčių įstatymuose. Tačiau naujoje Mokesčių sistemos koncepcijoje praktiškai visos SVV subjektų lengvatos naikinamos: nėra numatyti ne tik lengvatiniai tarifai, bet ir minimalus apmokestinimo ribų dydis. Siekiant išvengti dėl to atsirandančių verslo suvaržymų,
glaudžiau turėtų bendradarbiauti asocijuotos SVV struktūros ir įstatymų leidėjai.
Nemažai priemonių verslo aplinkai tobulinti numatyta SVV plėtros strateginėse kryptyse. Tarp jų paminėtinos šios: apibrėžti kriterijus SVV plėtros įstatymo 4 str. 1 p. nuostatoms realizuoti, patikslinti mokesčių lengvatas, supaprastinti deklaravimo ir mokėjimo tvarką smulkiems PVM mokėtojams, patikslinti ir supaprastinti individualių įmonių atskaitomybės tvarką bei formas, įgyvendinti visus tos srities Nacionalinės ACQUIS programos reikalavimus, patobulinti SVV plėtros įstatymą, kurti Euroinfocentrus. Gerų idėjų sisteminiu požiūriu gerinti SVV teisinę ir ekonominę aplinką buvo pateikta vadinamojoje Saulėtekio programoje, kurios pagrindinės nuostatos – verslo sąlygų
gerinimas ir esamų suvaržymų šalinimas, siekiant sukurti patrauklią investicinę aplinką, užtikrinti ekonomikos plėtrą, naujų darbo vietų kūrimą. Norint mažinti biurokratinius
suvaržymus, buvo pasiūlyta daug naujienų, tačiau realaus jų įgyvendinimo galimybė buvo abejotina, ir dabar, atrodo, jos jau užmirštos. Galimybė realizuoti šioje programoje
buvusius siūlymus ribojama sisteminių verslo sąlygų tyrimų stoka, nes trūksta duomenų įvertinti jų įtaką verslo plėtrai ir valstybės biudžeto pajamoms.

3. Verslo savivaldos plėtojimas

Asocijuotos verslo struktūros šiuo metu iš esmės yra nustumtos nuo SVV problemų sprendimo: joms leidžiama pasakyti savo nuomonę, tačiau verslininkams remti skirtos
valstybės lėšos skirstomos per valdžios įsteigtas institucijas, kur lemiamą steigėjo (dalininko) balsą visų pirma turi valstybinė ar savivaldybės institucija. Kelios išimtys
(LVDK Edukacinis centras ir Kauno regiono SVV Verslininkų namai) esmės nekeičia. Ateityje situacija turėtų pasikeisti. Būtina, kad daugumą SVV subjektams reikalingų
paslaugų tiesiogiai teiktų asocijuotos verslo organizacijos. Trys SVV profilio konfederacijos, apimančios dešimtis įvairaus profilio asociacijų visuose Lietuvos regionuose, tikrai yra pajėgios teikti informaciją esamiems ir būsimiems verslininkams apie realizavimo rinkas, konkurencijos sąlygas, laisvos darbo jėgos mastą ir kt. Todėl valstybė turėtų šiek tiek lėšų skirti verslo savivaldai ir organizuoti
tų lėšų panaudojimo kontrolę. Verslo savivaldos institucijos gali suvaidinti svarbų
vaidmenį SVV raidoje. Todėl būtina stiprinti verslo savivaldą ir plėsti verslininkams atstovaujančių organizacijų funkcijas, pavyzdžiui, įtraukti šias organizacijas į Trišalės tarybos (Vyriausybė, profesinės sąjungos, darbdaviai) veiklą. Taip pat reikėtų tobulinti dvišalių susitarimų tarp valstybės valdžios institucijų ir verslininkus vienijančių
organizacijų sistemą.

4. Didelių bei smulkių ir vidutinių įmonių
bendradarbiavimo skatinimas

Pirmas žingsnis plėtojant didelių ir SVV įmonių bendradarbiavimą žengtas 2000 m. Tais metais, finansuojant tarptautinėms organizacijoms, įvyko SVV subjektų ir 3
stambių baldų pramonės, šaldytuvų gamybos (Snaigė) ir elektronikos (Vingis) įmonių atstovų susitikimai, kur aptarti stambių įmonių poreikiai ir SVV subjektų galimybės
užpildyti smulkių, komplektuojamųjų detalių gamybos spragą, tiesiogiai tiekiant jas užsakovui. Nuo tada prasidėjo glaudesnis tų įmonių gamybinis bendradarbiavimas, ir dabar jau matomos to bendradarbiavimo plėtros tendencijos.
Strateginėse SVV plėtros kryptyse tokį naudingą bendradarbiavimą numatoma skatinti visuose pridedamosios vertės sukūrimo etapuose – pradedant žaliavos įsigijimu,
gamyba bei rinkotyra ir baigiant sukurto produkto pateikimu vartotojui. Sėkmingam bendradarbiavimui plėtoti reikia pagrįsti ir sukurti naujus arba pritaikyti praktiškai
patikrintus to bendradarbiavimo modelius (pvz., PLATO), parengti skatinimo priemones, skatinti stambias verslo įmones padėti SVV įmonėms įgyti vadybos, naujų technologijų taikymo ir valdymo įgūdžių ir t.t.

5. Verslo informacijos, mokymo ir konsultavimo
paslaugų teikimas
Lietuvoje jau nuo 1999 m. inicijuojami ir vykdomi projektai, kurių metu verslininkams teikiamos subsidijuojamos konsultacijos ir organizuojami mokymai. Šių konsultacijų ir mokymų tikslas:
• suteikti pagrindines žinias, reikalingas verslui pradėti bei vystyti;
• skatinti naujų įmonių steigimą bei veikiančių įmonių plėtrą;
• didinti įmonių konkurencingumą.
5.1. Savivaldybių smulkaus ir vidutinio verslo skatinimo fondai
Daugelyje Lietuvos savivaldybių yra įsteigti Smulkaus ir vidutinio verslo (SVV) skatinimo fondai. SVV skatinimo fondų lėšos gali būti naudojamos subsidijuoti mokymo ir konsultavimo paslaugas verslininkams.
5.2. Verslo inkubatoriai ir verslo informacijos centrai
Paslaugų verslui įstaigų tinklą sudaro verslo inkubatoriai ir verslo informacijos centrai. Šios institucijos lengvatinėmis sąlygomis teikia verslo informacijos, konsultavimo ir mokymo, patalpų nuomos paslaugas smulkaus ir vidutinio verslo subjektams. Valstybė skiria paramą verslo informacijos centrų ir verslo inkubatorių steigimui bei jų veiklai. Šiuo metu Lietuvoje veikia 42 verslo informaciniai centrai ir 7 verslo inkubatoriai. Verslo informacijos centrai verslininkams lengvatinėmis sąlygomis teikia informaciją, konsultacijas ir mokymus įvairiomis verslo organizavimo ir plėtojimo temomis: įmonės steigimo, verslo planų rengimo, darbo teisės, marketingo, finansinės ir buhalterinės apskaitos, mokesčių ir kt. Pagrindinis šių centrų tikslas – teikiant informacinę, konsultacinę ir mokomąją pagalbą, prisidėti prie naujų įmonių steigimosi, padėti jau veikiančioms įmonėms plėtoti veiklą bei prisitaikyti prie kintančių rinkos sąlygų, didinti jų konkurencingumą ir veiklos efektyvumą. Išsamią informaciją apie teikiamas paslaugas galite gauti konkrečiame verslo informaciniame centre. Verslo inkubatoriai lengvatinėmis sąlygomis teikia verslo informacijos, konsultavimo ir mokymo, patalpų nuomos ir kitas paslaugas smulkaus ir vidutinio verslo subjektams. Verslo inkubatorių veiklos tikslas – remti pradedančius verslininkus, skatinti naujų darbo vietų kūrimą, sumažinti veikiančių įmonių veiklos riziką ir padėti įmonėms, turinčioms gerų verslo idėjų, bet finansiškai silpnoms, pasiekti tokį lygį, kai jos gali savarankiškai užsiimti ūkine komercine veikla ir konkuruoti rinkoje.

6. Smulkaus ir vidutinio verslo plėtra regionuose

Dabartiniu laikotarpiu atskirų Lietuvos regionų ekonominės plėtros potencialas labai skirtingas. Net du ir daugiau kartų skiriasi vienam gyventojui tenkančio BVP dydžiai, labai žymūs darbo atlyginimo bei nedarbo ir kitų socialinės ir ekonominės raidos rodiklių skirtumai. Visa tai verčia imtis skubių priemonių, kad visuose Lietuvos regionuose būtų sudarytos sąlygos tolydesnei ilgalaikei ekonominei plėtrai ir išvystymo netolygumams mažinti, kartu gerinant aplinkosaugos būklę ir mažinant gyventojų gyvenimo, kultūros ir išsilavinimo sąlygų skirtumus. SVV plėtros strateginės kryptys regionuose turėtų būti
įgyvendinamos vadovaujantis šiais principais: kiekvienam regionui privalu ištirti savo SVV plėtros problemas ir įvertinti galimybes jas spręsti nacionaliniame SVV strateginių
krypčių kontekste; regionuose rekomenduotina sukurti tokią institucinę verslo infrastruktūra, kuri sudarytų sąlygas minėtoms SVV plėtros regioninėms problemoms spręsti; regioninė plėtra turi būti griežtai koordinuojama, sujungus visų žinybų jėgas ir esamas struktūras.

7. Mažų ir vidutinių įmonių vaidmuo šalies ūkyje
Pastaraisiais metais Lietuvos ekonomikos augimas buvo vienas iš didžiausių tarp ES šalių. 2002 m. Lietuvos bendrasis vidaus produktas (BVP) išaugo 6,8 proc., o 2003 m. – 10,5 proc., tačiau tolesnis BVP augimas sulėtėjo, o jo augimo perspektyvos vertinamos atsargiai, vis didesnį dėmesį teikiant nepakankamoms tiesioginėms užsienio investicijoms. Išankstiniais Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenimis, 2004 m. BVP išaugo 7,0 proc. 2004 m. buvo išskirtiniai ne tik tuo, jog Lietuvos ūkis pasiekė naują vystymosi pakopą, bet ir pasižymėjo istorinių bei politinių įvykių gausa: Lietuva tapo ES bei NATO nare, įvyko Lietuvos Respublikos Prezidento bei Lietuvos Respublikos Seimo rinkimai, Rusijos bankų bei naftos kompanijos “Jukos” krizė, vyravo nepalankūs sezoniniam verslui 2004 m. vasaros orai. Šie išoriškai vienas su kitu nesusiję įvykiai vis dėlto yra sisteminiai ir daro didelę įtaką šalies ekonominiam gyvenimui. Siekiant tai geriau suvokti, pirmiausia nagrinėtinas BVP rodiklis. BVP yra vienas iš svarbiausių rodiklių, kuriuo remiamasi vertinant šalies arba atskiro ūkio sektoriaus ekonominės veiklos rezultatyvumą. BVP yra visų prekių ir paslaugų, sukurtų šalyje per ataskaitinį laikotarpį, bendroji pridėtinė vertė, apskaičiuota rinkos kainomis. Kiekvienos ekonominės veiklos rūšies pridėtinė vertė gaunama iš bendrosios produkcijos vertės atėmus tarpinio vartojimo vertę.

8. Eksporto plėtra
Siekiant sumažinti Lietuvos užsienio prekybos ir paslaugų balanso deficitą bei skatinti Lietuvos Respublikos ekonominę plėtrą, efektyvią Lietuvoje įregistruotų įmonių veiklą, naujų verslų, prekių, paslaugų bei darbo vietų kūrimą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2000 m. rugsėjo 27 d. nutarimu Nr. 1160 patvirtino Eksporto plėtros ir skatinimo strategiją.

Svarbi vieta eksporto plėtojimo strategijoje skirta tiesioginiam ir netiesioginiam eksporto rėmimui. Vyriausybė tiesioginio rėmimo srityje numato:
• sudaryti palankias sąlygas įmonėms eksportuotojoms gauti kreditus ir finansinę paramą eksporto plėtros projektams įgyvendinti;
• tobulinti eksporto plėtrai svarbių finansinių institucijų, teikiančių eksporto kreditus ir jų garantijas, veiklą;
• kasmet rengti pagrindinių užsienio valstybių valiutos kurso pokyčių ir galimos įtakos įmonių eksportuotojų veiklai studijas;
• efektyviau naudoti šalies ir tarptautinių eksporto plėtros programų finansinę ir nefinansinę pagalbą, skirtą strategijai įgyvendinti;
• skatinti tiesiogines užsienio investicijas į tas sritis, kuriose eksportas galėtų didėti;
• tobulinti rinkos priežiūros institucijų infrastruktūrą ir veiklą;
• supaprastinti laikinojo prekių įvežimo perdirbti procedūras;
• sudaryti teisines ir ekonomines sąlygas plėtoti elektroninį verslą;
• skatinti eksportuotojų mokymą bei informacinį aprūpinimą;
• skatinti smulkaus ir vidutinio verslo bei verslo paslaugų sektorių gaminti produkciją ir teikti paslaugas, turinčias paklausą užsienyje.

Apibendrinimas

Valstybės SVV plėtros politika deramai bus įgyvendinta tik tuo atveju, kai ją formuos ir įgyvendins ne tik valstybės įstaigos, bet ir patys verslininkai bei jų organizacijos. Tik aiškiai apibrėžus vykdytojus ir jų funkcijas, įvardijus kiekvienos užduoties konkrečius darbus, jų atlikimo terminus, atsakingus asmenis ir koordinuojančias institucijas,
suteikus reikiamą finansinę ir nefinansinę paramą, griežtai kontroliuojant strateginių krypčių vykdymą, galima bus užtikrinti reikiamą SVV plėtrą, sukurti daug naujų darbo vietų, pertvarkyti šalies ekonomiką.

Literatūra

1. Puškorius S. Viešasis administravimas kuriant informacinę (pilietinę)
visuomenę (vadybinis aspektas). Vilnius: Lietuvos teisės akademija,
2000.
2. Pradedančiojo verslininko žinynas. Panevėžys: Panevėžio Verslo
Konsultacinis centras, 2000.
3. Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros agentūra.
http://www.svv.lt
4. Lietuvos Respublikos Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros įstatymas,
Valstybės žinios, 1998, Nr. 109-2993.
5. Verslo plėtra Lietuvoje ir Vidurio Europoje. Vilnius: LR Ūkio
ministerija, Statistikos departamentas prie LR Vyriausybės, 2000.
6. Pačesa N. Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros Lietuvoje strateginių
principų nustatymas. Daktaro disertacija. Kaunas: Vytauto Didžiojo
Universitetas, 2000.

Leave a Comment