Smulkaus verslo praradimai įstojus į ES

TURINYS

1. ĮVADAS ..............................2
2. TEORINĖ DALIS ..............................5
1) PREKYBOS RĖŽIMO (IMPORTO IR EKSPORTO) PASIKEITIMŲ
ĮTAKA VERSLUI..............................5
2) MOKESČIŲ ĮSTATYMŲ POKYČIŲ ĮTAKA VERSLUI...........10
3) TECHNINIŲ REIKALAVIMŲ DERINIMAS.................16
4) LAISVO DARBO JĖGOS JUDĖJIMO PASĖKMĖS VERSLUI.......24
5) KONKURENCIJA..............................26
3. IŠVADOS ..............................31
4.LITERATŪROS SĄRAŠAS............................34
5.PRIEDAI..............................35

1. ĮVADAS

Likus kelioms savaitėms iki Lietuvos narystės ES, įmonės ir valdžios institucijos vis dažniau diskutuoja apie pokyčius verslo aplinkoje. Kyla įvairių kalbų ir nuogąstavimų. Vieni verslininkai baiminasi dėl padidėsiančios konkurencijos, kitus baugina nežinomybė dėl mokesčių administravimo, dar kiti nuogąstauja dėl pabrangsiančių žaliavų. Kai kurie nuogąstavimai yra labiau pagrįsti, kiti – mažiau, tačiau tvirtai galima teigti tai, kad pokyčiai verslo aplinkoje, suusiję su Lietuvos integracija į ES, yra svarbūs beveik visoms Lietuvos įmonėms.
Pirmiausia reikia apibrėžti, kas yra integracija, ką reiškia narystė, įstojimas į ES. Lietuvos integracija į ES apima (1) kliūčių prekių, paslaugų, kapitalo ir asmenų judėjimui tarp Lietuvos ir ES šalinimą, (2) bendrų ES politikos principų ir konkrečių taisyklių (acquis communautaire) įgyvendinimą, (3) sprendimų priėmimo ir jų vykdymo priežiūros galios delegavimą ES institucijoms bei teisę dalyvauti šiose bendrų sprendimų priėmimo struktūrose ir įtakoti tolesnę ES raidą.
Kadangi toliau bus kalbama tik apie ekonominius interesus, reikia pastebėti, joog ES bendrai ar koordinuotai formuojamos politikos sritys šiuo metu apima ir Teisingumą ir vidaus reikalus bei Bendrąją užsienio ir saugumo politiką. Lietuvos prisijungimas prie šių sričių gali sumažinti išorės grėsmes ir sustiprinti vidaus tvarką.
Narystės ES bei Sąjungos teisės no

ormų svarba labai priklauso nuo įmonės veiklos pobūdžio – kokioje srityje ji dirba, kokius produktus gamina bei kur juos parduoda. Pavyzdžiui, įmonėms, kurios galima ar importuoja tiesiogiai su žmonių sveikata ir sauga susijusius produktus – maisto produktus, chemijos ar elektrotechnikos gaminius – ES teisės normos yra svarbesnės, nei, pavyzdžiui, kai kurias paslaugas teikiančioms įmonėms. Įmonėms, kurios prekiauja su ES ar trečiosiomis šalimis narystė ES yra daug svarbesnė nei Lietuvos vidaus rinkoje, ar tuo labiau viename miestelyje prekiaujančioms kompanijoms. Modernią įrangą naudojančioms įmonėms lengviau dirbti laikantis ES reguliavimo normų nei technologijų dar neatnaujinusioms įmonėms. Tačiau galima išskirti kelias tendencijas ir veiksnius, kurie daugiau ar mažiau svarbūs visiems Lietuvos verslininkams ir kuriuos vertėtų žinoti, koreguojant verslo strategiją artimiausiais metais.
Vienas svarbiausių iššūkių daugeliui Lietuvos įmonių yrra darbas naujoje teisinėje aplinkoje. Šiuo metu kai kuriais vertinimais ES priimama apie 80 proc. visų teisės normų, reguliuojančių prekybą tarp valstybių narių. ES teisės normos, kurias perima Lietuva, sudaro apie 80000 puslapių teksto. Tiesa, ES teisės normų, reguliuojančių produktų kokybės normas, gamybos procesą, aplinkosaugos standartus, įgyvendinimas Lietuvoje jau yra beveik baigtas. Apie tai žino ne visos Lietuvos įmonės ir tai gali tapti kliūtimi jų veiklai įstojus į ES, kadangi Europos Komisijos ir kitų valstybių narių dėmesys Sąjungos normų įgyvendinimui naujose narėse augs. Ta
ai reiškia, kad gali didėti įvairių inspekcijų (darbo saugos, mokesčių) vizitų į įmones, vertinant kaip jos laikosi darbo saugos, aplinkos apsaugos ar kitų normų.
Dažniausiai teisės derinimas reiškia griežtesnių normų taikymą, o tai neišvengiamai susiję su investicijomis, kurioms įmonėms turi rasti lėšų (nors dalis jų ir finansuojama iš ES programų). Būtent dėl tokių investicijų poreikio Lietuva išsiderėjo nemažai pereinamųjų laikotarpių, įskaitant produktų kokybės, aplinkos apsaugos ir kitų standartų derinimui. Norintiems tiekti į rinką tuos gaminius, kurių charakteristikas ir jų atitikties vertinimą reguliuoja ES, reikės laikytis nustatytų Sąjungos normų. Tai bus aktualu Lietuvos verslui ir įstojus į ES, nes jau minėta tendencija Sąjungoje toliau griežtinti reguliavimo normas pagal turtingiausių šalių pavyzdį didins įmonių išlaidas.
Dėl ES teisės taikymo Lietuvoje gali kilti ir kuro kainos bei kai kurių į Lietuvą iš ES nepriklausančių šalių įvežamų produktų kainos, nors tai bent iš dalies kompensuos didesnė prekybos laisvė ES rinkoje. ES nereguliuoja tiesioginių mokesčių – pelno ar fizinių asmenų pajamų mokesčių, tačiau netiesioginiai mokesčiai – PVM ir akcizas – yra detaliai reglamentuojami Sąjungos lygiu. Nustatyti minimalūs tarifai, apmokestinimo bazė bei principai. Derinant teisės normas šiose srityse Lietuvoje didinami akcizai kai kuriems produktams – ypač kurui ir cigaretėms – gali didinti šių produktų kainas. Be to, ES taip pat svarstomas kitų produktų (energijos išteklių) ap
pmokestinimo harmonizavimas.
Narystė ES taip pat didins ir svarbių gamybos veiksnių – žemės bei darbo jėgos – kainą. Žemės, ypač žemės ūkio paskirties, kaina didės augant žemės paklausai (kurią ypač didins ES paramos pasiūla). Spaudimą atlyginimų augimui darys potenciali darbo jėgos išvykimo į kitas ES šalis galimybė bei bendras spaudimas kelti atlyginimus. Tiesa, abiem atvejais kainų didėjimą lėtins pereinamųjų laikotarpių – žemės ūkio paskirties pardavimui Lietuvoje ir darbo jėgos imigracijai ES, galinčių trukti iki septynerių metų, taikymas. Be to, net ir formaliai apribojimų darbo jėgos imigracijai iš Lietuvos apribojimų nuo narystės ES datos netaikysiančios šalys užslėptomis priemonėmis ribos darbuotojų atvykimą iš naujų narių. Tačiau ilgainiui minėtų gamybos veiksnių kaina augs.
Galiausiai, su didesnė prekybos laisve ir rinka yra susijusi ir didesnė konkurencija. Tiesa, konkurencija smarkiai neišaugs Lietuvoje nuo narystės ES datos, kadangi Lietuvos ekonomika jau dabar yra santykinai atvira. Tačiau kai kuriose srityse, kurios iki šiol buvo labiausiai saugomos muitais, konkurencija augs. Ji taip pat gali augti ir vien dėl žinios užsienio investuotojams, kad Lietuva tampa ES nare.
Apie visus šiuos pokyčius turi galvoti Lietuvos įmonės bei tinkamai ruoštis pasinaudoti narystės ES teikiamais privalumais ir spręsti naujus iššūkius. Svarbiausia yra surinkti pakankamai informacijos apie pokyčius, svarbius konkrečiam verslui, kurie kyla dėl narystės ES, įvertinti ši
ių pokyčių svarbą bei atitinkamai koreguoti savo verslo strategiją. Vienoms įmonėms gali būti naudinga keisti žaliavų tiekėjus, kitoms – galvoti apie specifinių nišų ES rinkoje paiešką, dar kitoms – apie partnerių paiešką ir susijungimus. Šiuo atžvilgiu integracija į ES yra tik vienas, nors kai kam ir labai svarbus, veiksnys išorinėje verslo aplinkoje.

2. TEORINĖ DALIS

Nors visi girdime tik apie privalumus, kuriuos patirsime įstoję į Europos sąjungą, tačiau visa tai nėra taip jau gražu, kaip yra pateikiama mūsų visuomenei. Mūsų nuomone, įmonės turėtų susipažinti ir su grėsmėmis, kurios jų laukia Lietuvai tapus ES nare, bei tinkamai pasiruošti pasikeitimams, kurie galėtų pakenkti jų veiklai. Taigi grėsmes, kurių reikėtų tikėtis įstojus į ES smulkioms bei vidutinėms įmonėms:
1). Prekybos rėžimo (muitų tarifų) pasikeitimai;
2). Mokesčių įstatymų pokyčiai;
3). Techninių reikalavimų derinimas;
4). Laisvo darbo jėgos judėjimas;
5). Konkurencija;
6). Didelės įėjimo į ES rinkas sąnaudos, įskaitant prekės ženklo populiarinimą ir prekių paskirstymo tinklo kūrimą.

1) PREKYBOS RĖŽIMO (IMPORTO IR EKSPORTO) PASIKEITIMŲ ĮTAKA VERSLUI.
Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą ir pradėjus taikyti Europos Sąjungos muitų režimą, Bendrąją preferencijų sistemą ir bendras Europos Sąjungos rinkos apsaugos priemones, vienas iš neigiamų padarinių verslininkams bus Lietuvos importo ir eksporto rėžimų pasikeitimai.
Šiuo metu Lietuvos užsienio prekyba reguliuojama Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais bei įvairiomis dvišalėmis ar daugiašalėmis tarptautinėmis sutartimis (laisvosios prekybos sutartys, ekonominio bendradarbiavimo sutartys). Pagrindinis užsienio prekybos reglamentavimo instrumentas yra Lietuvos Respublikos muitų tarifų įstatymas. Jame yra numatyti visi importo ir eksporto muitų taikymo atvejai. Antidempingo, kompensacinių ir protekcinių priemonių taikymo galimybes nustato atitinkami Lietuvos Respublikos įstatymai.
Lietuvai tapus Europos Sąjungoje nare Lietuvoje turės būti laikomasi Europos Bendrijos steigimo sutarties nuostatų. Pagal šią sutartį visa užsienio prekyba Europos Sąjungoje reglamentuojama vieningai. Tai reiškia, kad išoriniai muitų tarifai, antidempingo, kompensacinės, protekcinės priemonės, kvotavimas yra vieningi visoms Europos Sąjungos šalims narėms, tame tarpe tai bus taikoma ir Europos Sąjungos nare tapusiai Lietuvai. Todėl labai svarbu išsiaiškinti, kokie pokyčiai įvyks nuo Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą, t.y. kokią įtaką turės prekybos režimų pasikeitimas prekių importui į Lietuvą ir eksportui iš Lietuvos. Svarbu identifikuoti tas problemines sritis, ūkio šakas ir prekes, kurių atžvilgiu prekyba su trečiosiomis šalimis, nesančiomis Europos Sąjungos narėmis, patirs didžiausią poveikį.
Užsienio prekybos rėžimų pokyčiams nustatyti buvo atliktas tyrimas. Jame buvo lyginami Lietuvos ir Europos Sąjungos muitų režimo pokyčiai importui ir eksportui. Tyrimas atliktas remiantis 2001 m. statistiniais duomenimis. Analizuojami prekybos pramoninėmis prekėmis bei maisto prekėmis pokyčiai.Tyrimui atrinktos 15 valstybių (Rusija, JAV, Baltarusija, Japonija, Ukraina, Kinija, Tai¬vanis, Korėjos Respublika, Indija, Uzbekistanas, Kanada, Izraelis, Malaizija, Kazachstanas, Argentina), su kuriomis numatomas prekybos režimo pasikeitimas, Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą. Prekyba su šiomis valstybėmis 2001 m. sudarė 32,6% visos Lietuvos prekybos apyvartos (2000 m. – 32,2%). Importuota iš šių valstybių 2001 m. už 9813,5 mln.Lt (1 lentelė); tai sudarė 38,6% viso Lietuvos importo apimties. Eksportuota į šias valstybes už 4428,7 mln.Lt; tai sudarė 24,6% viso Lietuvos eksporto apimties.Lietuvos importo iš nagrinėjamų valstybių ir Lietuvos eksporto į nagrinėjamas valstybes apimtys, jų santykinės dalys bendrame importe iš nagrinėjamų valstybių ir bendrame eksporte į šias valstybes pateikiamos Lentelėje Nr. 1 (priede)
Tyrime išnagrinėtos šių valstybių prekių, pagal Kombinuotąją prekių nomenklatūrą (toliau – KPN) priskirtų 06-98 grupėms, importo apimtys, kurių vertė yra 9609,6 mln.Lt, tai sudaro 97,9% viso Lietuvos importo iš nagrinėjamų valstybių apimčių.
Atrinktos tik tos prekės, kurių Lietuvos importo tarifo ir ES importo tarifo skirtumo vertinė išraiška didesnė nei 100 tūkst.Lt. Tokių prekių importo iš nagrinėjamų valstybių apimtis yra 2728,3 mln.Lt, tai sudaro 28,4% prekių (KPN 06-98 grupės) importo apimties .
Analogiškai Europos Sąjungai, Jungtinės Amerikos Valstijos, Japonija ir Kanada turi savo bendrąsias preferencijos sistemas. Darbe nagrinėjamos Jungtinių Amerikos Valstijų eksporto prekybos sąlygos, lyginant JAV ir Europos Sąjungos bendrąsias preferencijų sistemas.
1 grafike parodytas Europos Sąjungos ir Lietuvos importo taikomų muitų skirtumas vertine išraiška, kuris sąlygotų importo iš šių šalių „pabrangimą“ 147,3 mln.Lt ir „atpigimą“ 16,4 mln.Lt. Atsižvelgiant į bendrąją preferencijų sistemą, galutinis importo „pabrangimo“ ir „atpigimo“ saldo 2001 m. būtų 111,4 mln.Lt.

2 grafike pavaizduotas Lietuvos ir Europos Sąjungos importo taikomų muitų skirtumas vertine išraiška pagal valstybes. Didžiausi importo sąlygų pokyčiai būtų prekyboje su Rusijos Federacija, Japonija, Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, Kinija.

Kitas rodiklis, apibūdinantis prekybos sąlygų pokytį – lyginamasis skirtumas. Šis skirtumas parodo, koks būtų eksporto/importo „pabrangimas“ ar „atpigimas“, išreikštas procentais. Tokia išraiška reikalinga tam, kad būtų galima palyginti prekybos režimo pasikeitimo skirtumus nepriklausomai nuo importo apimčių. Tačiau šių skaičių negalima vertinti kaip absoliučių, kadangi šiame tyrime imami ne 100 procentų apyvartos duomenys. Šie skirtumai apskaičiuojami taip: LS = PE(I) / VSI (kur LS – lyginamasis skirtumas, PE(I) prekės/prekių eksportas/importas, VSI – muitų tarifų skirtumo vertinė išraiška).
Importo į Lietuvą iš šių valstybių „pabrangimas“ 2001 m. duomenimis sudarytų 131 mln. Lt, o „atpigimas“ 19,6 mln.Lt. Palyginus su pokyčiais 2000 m. užsienio prekybos duomenimis, prekių „pabrangimas “ ir „atpigimas“ yra didesni: 2000 m. duomenimis šios apimtys yra atitinkamai 88,2 mln.Lt ir 12,7 mln.Lt. Per metus pasikeitė Lietuvos prekių importo struktūra, Europos Sąjungos importo tarifų ir preferenciniai muitai bei Europos Sąjungos antidempingo priemonės nagrinėtoms šalims ir prekėms.
Iš minėtų valstybių labiausiai eksporto sąlygos 2001 m. būtų pasikeitę su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, Ukraina, Japonija, Uzbekistanu, Kanada ir Izraeliu. Nagrinėtos Jungtinių Amerikos Valstijų ir Ukrainos eksporto sąlygos pagrindinėms prekėms (100 tūkst.Lt muitų skirtumas), lyginant JAV ir ES bei ES ir Ukrainos tarpusavio prekybos režimus. Praktiškai visoms eksportuojamoms į JAV ir Ukrainą prekėms nuo Lietuvos narystės ES datos muitai pakils.
2001 m. apie 80% bendro nagrinėjamų šalių importo prekybos sąlygų pokyčio sudarė Rusijos Federacija, Japonija ir Jungtinės Amerikos Valstijos. 2000 m. šių šalių importo sąlygų pokytis sudarė 70 proc. bendrojo nagrinėjamų šalių pokyčio.
Importo iš Rusijos „pabrangimas“ 2001 m. duomenimis sudarytų 46,5 mln.Lt (2000 m. duomenimis – 33,2 mln.Lt). Santykinis „pabrangimas“ sudarytų 3,1 proc., kai tuo tarpu visoms nagrinėtoms šalims, pritaikius BPS, būtų 4,8 proc.
Prekybos su Rusija atveju, didžiausias pokytis vertine išraiška būtų susidaręs dėl santykinai didelių importo iš Rusijos apimčių, t.y. net nežymiai skiriantis prekybos režimams, importo iš Rusijos absoliutinių dydžių pokyčiai yra nemaži.
Iš 83 importuojamų prekių iš Rusijos tik 18 prekių Lietuva taikė importo muitus, o Europos Sąjunga taikė importo muitus visoms prekėms. Į nagrinėjamų importuojamų iš Rusijos prekių sąrašą pateko 5 prekės, kurioms Europos Sąjunga 2001 m. taikė antidempingo muitą.
Importo iš Jungtinių Amerikos Valstijų „pabrangimas“ 2001 m. būtų sudaręs 18,5 mln.Lt, o vertinant lyginamuoju skirtumu – 8,1 proc.(2000 m. atitinkamai 8,2 mln.Lt ir 6,6 proc.). Šį „pabrangimą“ būtų lėmę Europos Sąjungos naudojami muito mokesčiai visoms importuojamoms iš JAV prekėms, o Lietuva juos taiko tik dvejoms iš 30 prekių sąrašo prekėms (2 lentelė priede).
2000 ir 2001 metais didelę dalį importe iš JAV sudarė nauji bei naudoti automobiliai ir kitos transporto priemonės, skirtos žmonėms vežti. Tačiau 2001 m. importe, lyginant su 2000 m., padidėjo investicinių prekių importo dalis (stiklo arba stiklo dirbinių gamybos arba karšto apdirbimo mašinos).
Importo iš Japonijos „pabrangimas“ 2001 m. būtų sudaręs 25,5 mln.Lt, o vertinant lyginamuoju skirtumu – 8,1 proc.(2000 m. atitinkamai 21 mln.Lt ir 8,6 proc.). Iš Japonijos nebuvo importuojama prekių, kurių importas galėtų „atpigti“. 2001 m. didelę importuojamų prekių dalį sudarė naudoti automobiliai, kuriems šiai metais Lietuva pradėjo taikyti diferencijuotus muito mokesčius. Kitoms prekėms Lietuva muito mokesčių netaikė, o Europos Sąjunga importo muitus taikė be preferencijų visoms prekėms.
Importo iš Baltarusijos „pabrangimas“ 2001 m. duomenimis sudarytų 4,2 mln.Lt (2000 m. duomenimis – 5,8 mln.Lt), o „atpigimas“ siektų 6,4 mln.Lt (2000 m. duomenimis – 7,3 mln.Lt). Baltarusija yra vienintelė iš nagrinėjamų šalių, kurios prekių importo „atpigimas“ yra didesnis už jo „pabrangimą“. Tai galima paaiškinti tuo, kad Lietuvos Respublikos muitų tarifai prekėms, kurių importo apimtys yra sąlyginai didelės, yra didesni už Europos Sąjungos taikomus su preferencine nuolaida muitų tarifus.
Vertinant prekybos su Ukraina pokyčius (2001 m. duomenimis), dėl Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą denonsavus Laisvosios prekybos sutartį eksportas iš Lietuvos “pabrangtų”. Šis „pabrangimas“ būtų didžiausias, lyginant su eksporto į visas tiriamas valstybes pokyčiais. Dėl Ukrainos konvencinių muitų, kurie bus taikomi, 2001 m. duomenimis būtų patiriami nuostoliai, eksportuojant plastmasinius butelius, laidus ir kabelius, šaldytuvus ir šaldiklius, keramikinius dirbinius ir pan. Kai kuriems gaminiams tokie nuostoliai siektų net 20 proc. eksporto vertės.
Importo iš Ukrainos „pabrangimas“ 2001 m. duomenimis sudarytų 7,2 mln.Lt (2000 m. duomenimis – 4,8 mln.Lt), o „atpigimo“ nebūtų, kadangi Lietuva iš Ukrainos importuojamoms prekėms netaiko importo muitų.
Importo iš Kinijos „pabrangimas“ 2001 m. duomenimis sudarytų 14,9 mln.Lt (2000 m. duomenimis – 4,1 mln.Lt), o „atpigimas“ siektų 0,9 mln.Lt (2000 m. duomenimis – 0,6 mln.Lt). Vertinant lyginamuoju skirtumu importo iš Kinijos „pabrangimas“ būtų pats didžiausias nagrinėjamų šalių tarpe – 13,1 proc. Nagrinėjamų 36 importuojamų iš Kinijos prekių, kurių Lietuvos ir Europos Sąjungos muitų skirtumas yra didesnis nei 100 tūkst.Lt, tarpe yra penkios prekės, kurioms Europos Sąjunga 2001 m. taikė antidempingo muitus. Šios prekės didžiąja dalimi ir padidino prekių importo pabrangimą.
Importo iš Korėjos Respublikos „pabrangimas“ 2001 m. duomenimis sudarytų 6,9 mln.Lt (2000 m. duomenimis – 4,0 mln.Lt), o „atpigimas“ siektų 0,2 mln.Lt (2000 m. duomenimis – 0,2 mln.Lt). Nagrinėjamų 20 importuojamų iš Korėjos Respublikos prekių, kurių Lietuvos ir Europos Sąjungos muitų skirtumas yra didesnis nei 100 tūkst.Lt, tarpe yra aštuonios prekės, kurioms Europos Sąjunga 2001 m. taikė antidempingo muitus.
Importo iš Taivanio „pabrangimas“ 2001 m. duomenimis sudarytų 1,3 mln.Lt (2000 m. duomenimis – 1,4 mln.Lt), o „atpigimas“ siektų 0,6 mln.Lt (2000 m. duomenimis – 0,8 mln.Lt). Nagrinėjamų 12 importuojamų iš Taivanio prekių, kurių Lietuvos ir Europos Sąjungos muitų skirtumas yra didesnis nei 100 tūkst.Lt, tarpe yra dvi prekės, kurioms Europos Sąjunga 2001 m. taikė antidempingo muitus.
Importo iš Malaizijos „pabrangimas“ 2001 m. duomenimis sudarytų 1,2 mln.Lt (2000 m. duomenimis – 0,9 mln.Lt), o „atpigimo“ nebūtų (2000 m. duomenimis – 0,1 mln.Lt). Nagrinėjamų 6 importuojamų iš Taivanio prekių, kurių Lietuvos ir Europos Sąjungos muitų skirtumas yra didesnis nei 100 tūkst.Lt, tarpe yra viena prekė, kuriai Europos Sąjunga 2001 m. taikė antidempingo muitą.
Taigi, kadangi Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą reikės įgyvendinti bendrą prekybos politiką, o tai be kitų priemonių reiškia išorinio muito suvienodinimą, suprantama, kad prekybos sąlygos su užsienio valstybėmis pasikeis. Ir kaip matome iš atlikto tyrimo – daugiausiai atvejų pasikeistų Lietuvos verslininkams į neigiamą pusę – importas „pabrangtų“. Tai tikrai neigiamai paveiktų tuos Lietuvos smulkiuosius verslininkus, kurie užsiima prekyba ir importuoja ar eksportuoja produktus į ne Europos Sąjungos šalis, o tokių verslininkų yra tikrai nemažai.

2) MOKESČIŲ ĮSTATYMŲ POKYČIŲ ĮTAKA VERSLUI
Lietuvos ekonomikoje nuolat vyksta įvairių struktūrinių pokyčių, įmonėms tenka prisitaikyti ne tik prie naujų rinkos tendencijų, bet ir prie nuolat besikeičiančių ūkinę veiklą reglamentuojančių teisės aktų. Pastaruoju metu priimti nauji pelno mokesčio, pridėtinės vertės mokesčio, gyventojų pajamų mokesčių įstatymai, kas leidžia kalbėti apie iš esmės naują mokesčių sistemą.
Dažniausiai oficiali teisės aktų keitimo priežastis – siekis sudaryti verslui geresnes sąlygas, nors iš tiesų kiekvienas pakeitimas įneša daug nesusipratimų, ginčių. Ir tik per ilgesnį įstatymo taikymo laikotarpį, įmonių specialistai ir mokesčių administratoriai įgunda teisingai apskaičiuoti mokesčius.
Pereinant prie naujos mokesčių sistemos, ūkio subjektams, kaip ir visiems mokesčių mokėtojams, kyla daug problemų. Per palyginus trumpą laikotarpį įsigaliojo nauji Juridinių asmenų pelno mokesčio, PVM, Gyventojų pajamų mokesčio įstatymai. Įvesta daug naujų sąvokų, kurių taikymas praktikoje nėra aiškus ir kurias nevienodai supranta ne tik mokesčių mokėtojai, bet ir administratoriai. Šie įstatymai parašyti sudėtinga teisine kalba, jų išaiškinimai arba traktavimai išeina pavėluotai, o visų blogiausia, jie dažnai, kartais net keletą kartų per metus gali būti aiškinami iš esmės skirtingai. Esant tokiai situacijai, įmonių finansininkai tampa nepilnaverčiais patarėjais įmonių vadovams priimant sprendimus ir dažniausiai siūlo nieko nedaryti, nes visa ūkinės operacijos nauda gali būti konfiskuota baudų ar delspinigių pavidalu.
Tačiau kiekvienas naujas dalykas reikalauja laiko ir žinių, kol jis bus perprastas, įsisavintas ir pradėtas tinkamai taikyti. Todėl būtų logiška po tokių įstatymų pokyčių įtvirtinti nuostatą, kad baudos už padarytas klaidas, susijusias su naujų mokesčius reguliuojančių teisės aktų įgyvendinimu, apskritai nebūtų taikomos, o delspinigiai turėtų būti tik keliais punktais didesni nei kainuoja banko paskolos. Įmonei, kuri turi ne mažesnę kaip dviejų ar daugiau metų veiklos istoriją, tikrai nėra didelė problema gauti paskolą banke su 7-8 % metinių palūkanų, kai tuo metu delspinigiai už kiekvieną pradelstą mokesčių sumokėjimo dieną yra 0,04 % , kas sudaro 14,6 % metinių palūkanų.
Įstatymuose ne visada pavyksta reglamentuoti visų ekonomikoje vykstančių procesų apmokestinimo tvarką, todėl dažnai išskiriama atskiri procesų blokai ir pavedama vyriausybei nutarimu ar ministro įsakymu reglamentuoti tokių apmokestinimų tvarką. Todėl ir čia labai svarbu teisingai suprasti ekonomikos procesus ir nesistengti apmokestinti net patiriamų sąnaudų.
Priimant tokius sprendimus, reikėtų realiai suvokti ir suprasti, kokių galima tikėtis rezultatų. Akivaizdu, kad po šių norminių aktų taikymo LR biudžetas gaus viena kitą dešimtį tūkstančių papildomų įmokų. Tai aiškiai suprantamas ir lengvai paskaičiuojamas rezultatas, tačiau šis procesas turi kur kas platesnį poveikį visuomenės socialiniam ekonominiam gyvenimui ir tokių priemonių taikymo neigiami padariniai aiškiai pranoksta tą lengvai suskaičiuojamą kelių dešimčių tūkstančių mokestinę naudą. Visų pirma visuomenė privalės tuos pinigus išleisti šio mokesčio administravimui – programinės įrangos pakeitimams, įvairiems norminių aktų aiškinimams, kontroliuojančių mokesčių administratorių išlaikymui, antra, įmonių apskaitos darbuotojai bus priversti daugiau skirti savo darbo laiko tokių mažareikšmių nuostatų taikymui.
Taip pat reikėtų supaprastinti ir kai kurias sąnaudų pripažinimą reglamentuojančias procedūras. Jos daugiausia susiję su įmonių pastoviosiomis veiklos sąnaudomis, kurias paprastai griežtai kontroliuoja įmonių savininkai. Tai daugiausia susiję su įmonių įvairių reprezentacinių sąnaudų, sunaudoto kuro, mažaverčio inventoriaus nurašymo tvarkomis. Paprastai įmonių apskaitininkai yra priversti įvairiais pjūviais perrašinėti sąskaitas faktūras ir iš tiesų vyksta bereikalingas tiek materialių, tiek žmogiškų resursų švaistymas. Logiška yra kai įmonėje, teikiančioje transporto ar krovinių pervežimo paslaugas, yra vadovo patvirtinta kuro nurašymo tvarka remiantis kelionės lapais, ir tokia tvarka visiškai nereikalinga paslaugas teikiančiose įmonėse. Tam turėtų pakakti tik sąskaitos faktūros.
Naujajame pelno mokesčių įstatyme įvedus susijusių asmenų sąvoką ir suteikus mokesčių administratoriams ypatingas galias koreguoti susijusių asmenų sandorius, yra neišspręstas įmonių grupių valdymo klausimas. Reikia pripažinti, kad tokių įmonių grupių, kurios yra susietos nuosavybės ir bendro valdymo santykiais, Lietuvoje yra nemažai. Akcininkai, siekdami efektingesnio įmonių valdymo, sukuria įmonių grupę ir valdančiose (kontroliuojančiose) įmonėse koncentruoja aukštos kvalifikacijos darbo jėgą šioms įmonėms valdyti. Tam reikalingi finansiniai resursai, kurių pati kontroliuojanti įmonė neuždirba, ji nieko negamina ir niekuo neprekiauja. Paprastai grupės įmonėms yra įvedamas valdymo mokestis. Čia iškyla susijusių asmenų konfliktas, su mokesčių administratoriais kyla įvairių ginčių dėl valdymo paslaugų įforminimo bei šių išlaidų pripažinimo valdomose įmonėse sąnaudomis. Manome, visiškai logiška būtų nustatyti, kad tuo atveju, kai įmonės moka tokius pat mokesčius, t.y. dirba tokioje pat mokestinėje bazėje, sandoriai tarp susijusių įmonių negali būti koreguojami.
Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad įmonių grupių dariniams dabar galiojanti dividendų apmokestinimo tvarka yra visiškai nepriimtina. Pagal dabar galiojantį pelno mokesčio įstatymą trijų pakopų įmonių grupė nuo mokamų dividendų motininėms įmonėms turi tris kartus apskaičiuoti ir sumokėti pelno mokestį. Visiškai yra neatsižvelgta, kad dalis šių dividendų motininėje įmonėje gali virsti veiklos sąnaudomis, dalis gali būti investuota naujų įmonių kūrimui. Todėl visiškai aišku, kad galiojant tokiai neaiškiai ir nepalankiai dividendų apmokestinimo tvarkai Lietuvą tiek dėl verslo valdymo, teik dėl dividendų apmokestinimo aplenks potencialūs investuotojai, nes įmonių neįmanoma valdyti per joms keliamus investuoto kapitalo grąžos rodiklius.

Netiesioginių mokesčių derinimas – dar vienas kainų augimo šaltinis

Kelis dešimtmečius ES buvo suderinti tik importo muitai. Tačiau, prieš porą dešimtmečių pradėjus įgyvendinti Vieningos rinkos programą, Europos Komisija pasiūlė suderinti ir netiesioginius mokesčius – pridėtinės vertės bei akcizo. Tai buvo padaryta paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje.
Lietuva stodama į ES turi suderinti taikomus PVM ir akcizo mokesčius su ES nustatytomis minimaliomis mokesčių normomis, apmokestinimo baze bei administravimo principais. Kaip tik šie pakeitimai pastaruoju metu kelia didžiausią nerimą Lietuvos verslininkams, nes netiesioginių mokesčių reguliavimo pakeitimai svarbūs ne tik prekiaujantiems su ES, kai prekyba su Sąjunga nebebus laikoma importu ir eksportu, bet ir Lietuvos viduje veikiančioms įmonėms. Tad netiesioginių mokesčių atveju galima iliustruoti, kaip derinimas su ES norminiais aktais įtakos verslo sąlygas.

Akcizo mokestis.
Svarbiausios akcizais apmokestinamos prekės, kurios gali brangti (ir jau brangsta) dėl mokesčio didinimo, yra degalai, cigaretės, taip pat elektros energija ir kitos kuro rūšys. Jiems nustatyti ES minimalūs akcizai yra kur kas didesni, nei dabar taikomi Lietuvoje, taigi Lietuva turės juos padidinti. Degalų akcizas baigiamas derinti jau šiais metais, dėl to metų pradžioje padidėjo dyzelino ir benzino kainos. Buvo prognozuojama, kad dėl to benzinas pabrangs maždaug 6 centais (2,6 proc.), o dyzelinas – apie 14 centų (6,9 proc.). Šių akcizais apmokestinamų produktų brangimą, daugiausia aplinkosaugos motyvais, įmonės patiria jau dabar, o jo poveikis perduodamas ne tik tiesiogiai degalus naudojančioms veiklos sritims, pavyzdžiui, transporto įmonėms, bet ir jų paslaugas perkančioms kompanijoms.
Kitiems akcizams suderinti nustatyti pereinamieji laikotarpiai. Pavyzdžiui, elektros energija turėtų būti apmokestinama nuo 2010 m., akcizas cigaretėms bus laipsniškai didinamas iki 2009 m. pabaigos.
Nuo 2004m. sausio 1 d. padidintas specifinis akcizo elementas nuo 42,6 iki 47,5 Lt už 1000 cigarečių ir vertybinis akcizo elementas nuo 10 procentų iki 15 procentų.
Padidinus specifinį akcizo elementą nuo 42,6 iki 47,5 Lt už 1000 cigarečių ir vertybinį akcizo elementą nuo 10 procentų iki 15 procentų, Finansų ministerijos skaičiavimais cigarečių mažmeninė kaina priklausomai nuo cigarečių rūšies padidės nuo 0,24 Lt iki 0,35 Lt už 20 vnt. Žemesnės klasės cigarečių su filtru, gaminamų Lietuvoje, vidutinė mažmeninė kaina padidės 11 proc., aukščiausios klasės cigarečių su filtru, importuojamų ir gaminamų Lietuvoje, vidutinė mažmeninė kaina padidės 9 proc., cigarečių be filtro, gaminamų Lietuvoje, vidutinė mažmeninė kaina padidės 12 proc. Lietuva derybose sutarė dėl pereinamojo laikotarpio iki 2009 m. gruodžio 31 d. minimaliai ES cigarečių akcizo normai pasiekti. Vyriausybė numatė tolesnį akcizų didinimo tvarkaraštį, pagal kurį akcizai cigaretėms nuo 2003 lygmens (16,2 eurų 1000 cigarečių, akcizui sudarant apie 42 proc. nuo populiariausių cigarečių kategorijos pardavimo kainos) iki 64 eurų 1000 cigarečių ir 57 proc. yra didinami iki 2009 m. vidutiniškai po 8 eurus 1000 cigarečių. Atsižvelgiant į šį grafiką, prognozuojama, kad populiariausios kategorijos cigarečių Red & White kaina kils nuo 2,65 Lt (2003 m.) iki 6, 52 Lt už pakelį (2009 m. pabaigos) – vidutiniškai po 15 proc. per metus.
Be viso šito, reiktų paminėti, kad taip pat priimti pakeitimai susiję su kai kuriomis akcizo administravimo taisyklėmis, pavyzdžiui, akcizinių sandėlių naudojimu.
Brangstančios akcizinės prekės neigiamai įtakoja verslą, nes tai visų pirma yra smūgis vartotojams. Grandinine reakcija poveikis perduodamas visoms įmonėms, nes sumažėjusi vartotojų perkamoji galia keičia jų vartojimo prioritetus, apimtis, taigi ir įmonių finansinius rezultatus.

PVM
Kitas baigiamas derinti mokestis yra PVM. Su šiuo mokesčiu susiję pakeitimai yra svarbūs ne tik dėl kai kurių prekių ir paslaugų apmokestinimo tarifų pakeitimo, bet ir dėl koreguojamų administravimo principų. Kai kurių analitikų vertinimais, derinant Pridėtinės vertės mokesčio įstatymą su ES normomis, buvo keičiami, naikinami ar pildomi 101 iš 129 įstatymo straipsnių. Daugelis jų įsigalioja nuo šių metų gegužės. Pagrindiniai PVM tarifų pakeitimai labiausiai susiję su Lietuvoje anksčiau taikytų lengvatinių kai kurių prekių ir paslaugų apmokestinimo sąlygų pakeitimo (lengvatų mažinimo ar naikinimo). Dėl to, pavyzdžiui, didinamas PVM šildymui. Kartu keičiasi ir apskaitos tvarka, atsakingos institucijos bei Lietuvos įmonių prievolės teikti informaciją. Tiesa, nemaža mokesčio administravimo nuostatų dar iki dabar kėlė neaiškumų. Geriausiai žinomas pavyzdys yra privalomos formos sąskaitų faktūrų atsisakymas. Finansų ministerija siekė šį klausimą nukelti vėlesniam laikui, tačiau, spaudžiant Europos Komisijai, atrodo, kad jų vis dėlto bus atsisakyta nuo narystės ES dienos.
Pradėjus derinti PVM su ES Šeštosios direktyvos reikalavimais imtos naikinti „lietuviškosios“ pridėtinės vertės mokesčio lengvatos. Brangiau jau mokame arba po gegužės 1 d. mokėsime už šildymą, vaistus, karstus, iš ES gaunamą techninę pagalbą ir kt.
Su PVM taikymu susijusios nuostatos yra griežtai reglamentuotos ES mastu, nes šis mokestis turi esminės įtakos kuriant vidaus rinką be sienų. Iki narystės Lietuva dar galėjo savo rinkoje taikyti vienokias ar kitokias išlygas, tačiau tai buvo laikinos priemonės, todėl pataisytame įstatymo projekte jų lieka tik tiek, kiek leidžia ES direktyvos.
Jeigu panagrinėtume veikiantį Pridėtinės vertės įstatymą, pamatysime, kad kai kurios jo nuostatos tiesiog reikalauja kurti įmonių grupes. Pagal įstatymą, sandoriai su vertybiniais popieriais yra neapmokestinami PVM, tačiau gilinantis į atskaitos apskaičiavimo mechanizmą, pasidaro aišku, kad atlikus daugiau nei du vertybinių popierių pardavimo sandorius, gali netekti žymios PVM atskaitos nuo veiklos sąnaudų. Praktiškai tai reiškia netiesioginį šių sandorių apmokestinimą. Kaip žinia, šie sandoriai susiję su nuosavybės pasikeitimu, rinkos segmento dalies valdymu, todėl dažnai dėl šių procesų įvyksta daugiau nei du sandoriai, o bendra jų apimtis gali sudaryti daugiau nei 50 % įmonės įprastinės veiklos pajamų. Todėl tokiems sandoriams logiška būtų taikyti “0” PVM tarifą.
Daug neaiškumų kelia visoms Lietuvos įmonėms svarbus kelių mokestis, kurį kol kas įmonės moka nuo savo apyvartos, neatsižvelgiant į naudojimąsi keliais. Galima teigti, kad toks mokestis neatitinka ES teisės principų – pirmiausia nuostatos, pagal kurią už infrastruktūrą turi būti mokama atsižvelgiant į naudojimąsi ja. Be to, esant PVM, kelių mokestis gali būti laikomas antru mokesčiu nuo apyvartos ir vien dėl to turėtų būti naikinamas. Tačiau iki šiol nėra aišku, kada ir kaip mokestis bus panaikintas. Šiuo atveju pakeitimai gali būti galiausiai priimti tik pradėjus bylinėtis. Tikėtina, kad ir dėl kitų mokesčių gali kilti nemaža teisinių ginčų. Tai patvirtina ir ES praktika, nes iki šiol Europos teisingumo teismas yra nagrinėjęs apie 300 bylų, susijusių vien tik su PVM.
Taip pat derinant PVM įstatymą su ES normomis, kils problemų vežėjams. Iki gegužės vežėjams ir ekspeditoriams už suteiktas tarptautinio vežimo paslaugas taikomas nulinis PVM tarifas. Nuo gegužės ekspeditoriams reikės daugiau apyvartinių lėšų, mat už paslaugas, perkamas iš vežėjų, jie privalės mokėti PVM.
Tačiau, beveik visi Lietuvos ekspeditoriai dirba savo vardu, t.y. užsakovai atsiskaito su ekspeditorių įmonėmis už suteiktas gabenimo paslaugas, o vėliau šie atsiskaito su vežėjais. Taigi gabenimo paslauga perkama du kartus – prekių gavėjai (arba siuntėjai) perka paslaugas iš ekspeditorių, o pastarieji perka paslaugas iš vežėjų. Abu paslaugų pirkėjai taps PVM mokėtojai.
Prognozuojama, kad nauja PVM mokėjimų tvarka gali skatinti įmones ieškoti naujų vežimo paslaugas teikiančių partnerių.
Skaičiuojama, kad dėl naujos PVM mokėjimo tvarkos vietos vežėjams, dirbantiems su Lietuvos ekspeditoriais, reikės daugiau apyvartinių lėšų, mat teikiant sąskaitą faktūrą vietos ekspeditoriui reikės priskaičiuoti 18% PVM ir mokesčius valstybei sumokėti iki kito mėnesio 24 d., nors už paslaugas pinigai nebus gauti. Užsienio ekspeditoriams sąskaita pateikiama nepriskaičiavus PVM.
Priimtas naujas PVM įstatymas taip pat neigiamai paveikė padarytus ilgalaikius įmonių investicinius sprendimus dėl prieš įstatymo įsigaliojimą išperkamosios nuomos būdu įsigytų lengvųjų automobilių. Šis įstatymas neleidžia daryti PVM atskaitos nuo lengvųjų automobilių vertės ir nuomos sąnaudų įsigyjant juos lizingo būdu. Visiškai nepasverta tokių sprendimų įtaka didmeninės prekybos įmonių investicinių sprendimų reikšmei. Lietuvoje tikrai yra ne viena įmonė, kuri 2001 metais priėmė sprendimus pasirašyti sutartis su lizingo bendrovėmis 3-5 metų laikotarpiui dėl nemažo kiekio lengvųjų automobilių įsigijimo išperkamosios nuomos būdu. Investiciniai sprendimai susiję su įmonės konkurencingumo palaikymu, geresnių darbo sąlygų sudarymu, greitesniu klientų aptarnavimu, po šio įstatymo įsigaliojimo įmonėms staiga pabrango 18 %. Galima daryti išvadą, kad šis įstatymas atgaline data apmokestino PVM mokesčiu sprendimus, padarytus iki jo įsigaliojimo datos.

3) TECHNINIŲ REIKALAVIMŲ DERINIMAS

Griežtesni standartai – brangesni produktai

Kalbant apie galimą produktų brangimą, reikia prisiminti ir dar vieną svarbų narystės ES aspektą – privalomą produktų ir gamybos procesų standartų derinimą. Dauguma ES teisės normų skirtos būtent tokių produktų normoms nustatyti. Nemaža Lietuvos įmonių, ypač jau eksportuojančių į ES, žino ir taiko privalomus produktų kokybės reikalavimus. Kitos (daugiausia maisto perdirbimo) įmonės bus pasirengusios jų laikytis po pereinamųjų laikotarpių. Daugelis šių normų siejamos su vartotojų sveikatos apsaugos, aplinkos apsaugos, saugos darbe ir panašiais tikslais.
Lietuvos verslui žengiant į Vakarų Europos rinkas ir jose žvalgantis prekiauti, rasti partnerių, vis aktualesni darosi produkcijos gamybos reikalavimai, kuriuos sudaro Europos Bendrijų teisės aktai, privalomai taikomi vidaus rinką reglamentuojančiose srityse, ir Europos standartai, taikomi savanoriškai. Čia kalbėsime apie standartizaciją, Lietuvos nacionalinės standartizacijos sistemos kūrimą rengiantis Lietuvos narystei Europos Sąjungoje bei jos poveikį verslininkams, taip pat mūsų atveju tai yra ir bus aktualu smulkiesiems bei vidutiniams verslininkams. Taip pat, prie keliamų reikalavimų viena iš pagrindinių sąlygų produktams, tiekiamiems ES rinkai, – produktas turi būti saugus vartotojui, todėl dauguma techninių reikalavimų nustatyti siekiant užtikrinti tinkamą produktų saugos lygį.
Lietuva turės laikytis Sąjungos šalių reikalavimų gaminamai produkcijai (kaip pakuoti produkciją, kokios turi būti etiketės, kokius techninius reikalavimus turi atitikti gaminamas produktas?). Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare tai bus aktualu ne tik eksportuotojams, bet ir tiems gamintojams, kurie savo produkciją parduoda tik Lietuvoje. Taigi, Lietuva turės nemažai dar įdėti pastangų, kad įgyvendintų ir įdiegtų tokias ES direktyvas, reglamentuojančias konkretaus produkto pardavimą ES šalyse, kaip – techniniai reikalavimai produktams; reikalavimai etiketėms; reikalavimai pakuotei; intelektualinės nuosavybės apsauga. Daugelyje šiuo metu Europos Komisijos rengiamų ar jau parengtų siūlymų, kuriuos svarsto ES valstybės narės, o įstojus į Sąjungą prie jų prisijungs ir Lietuva, taip pat raginama griežtinti įvairius aplinkosaugos ir kitus standartus (krovinių transportavimo, darbo saugos, energijos išteklių naudojimo). Jų laikytis dažnai įmanoma tik modernizuojant technologijas ir įrangą, o tam reikia investicijų. Pavyzdžiui, kai kurių mažmeninės prekybos tinklų atstovų teigimu, siekiant prisitaikyti prie ES maisto produktų normų, teko investuoti apie 10 mln. litų. Investuoti į savo veiklos modernizavimą gali tekti ir kitoms gamybinėms ar paslaugas teikiančioms įmonėms, kurių veiklą ar tiekiamus produktus reguliuoja ES normos. Į tai ateityje turėtų atsižvelgti Lietuvos įmonės, planuodamos savo verslą.

NAUJOS DIREKTYVOS PRODUKTŲ SAUGAI BEI TECHNINIAMS REIKALAVIMAMS

Direktyvos, kaip viena pagrindinių Bendrijos teisės aktų rūšių, reglamentuoja daugelį verslui svarbių sričių, tarp jų ir privalomuosius reikalavimus rinkai tiekiamiems produktams. Techninių reikalavimų produktams derinimo (harmonizavimo) procesas Europos Bendrijoje prasidėjo prieš kelis dešimtmečius. Tuo buvo siekiama dviejų tikslų: užtikrinti laisvą prekybą tarp šalių narių ir aukštą vartotojų apsaugos lygį.
Direktyvų reikalavimai perkeliami į Lietuvos teisės sistemą priimant įstatymus, Vyriausybės nutarimus, išleidžiant techninius reglamentus, higienos normas ir kitus normatyvinius dokumentus.
Lietuvai įstojus į ES, reikalavimai rinkai tiekiamiems produktams suderintose srityse (t.y. tose srityse, kur tokie reikalavimai nustatyti Bendrijos teisės aktuose) bus vienodi ir Lietuvoje, ir ES šalyse. ES teisės normos mūsų šalyje dar negalioja, tačiau artimiausiais mėnesiais įsigalios ir taps privalomos visiems rinkos dalyviams, todėl ES teisinės sistemos pokyčius svarbu analizuoti ir suprasti ne tik Lietuvos eksportuotojams, bet ir įmonėms, gaminančioms produktus vietinei rinkai, importuotojams, prekybos įmonėms, mūsų atveju, smulkiu ir vidutiniu verslu užsiimančiom Lietuvos įmonėms.
Direktyvose reglamentuojami reikalavimai gaminių sudėčiai, kokybei, veikimui, saugai, pakuotei, ženklinimui, produktų patiekimui rinkai. Kai kuriais atvejais gali būti nustatomos bandymų atlikimo sąlygos, reikalavimai gaminių sertifikavimui ir rinkos priežiūrai (t.y. rinkai patiektų produktų kontrolei).
Kai kurios direktyvos nustato labai detalius techninius reikalavimus, kitos apsiriboja kelių esminių reikalavimų saugos, sveikatos ir aplinkosaugos srityse nustatymu didelėms produktų grupėms ar horizontalaus pobūdžio rizikos veiksniams. Šiuo atveju techniniai reikalavimai nustatomi ne pačiose direktyvose, o darniuosiuose Europos standartuose.
Tačiau sunkiai įmanoma nustatyti reikalavimus kiekvienam ES rinkoje esančiam ar naujam pasirodančiam gaminiui. Yra ir bus nemažai produktų, kuriems nėra nustatytų bendrų ES reikalavimų arba šalys narės pačios nustato nacionalinius reikalavimus. Laisvą prekybą tokiais gaminiais tarp ES šalių užtikrina bendrieji produktų saugos reikalavimai ir abipusio pripažinimo principo įgyvendinimas.
Bendroji produktų sauga
Viena iš pagrindinių sąlygų produktams, tiekiamiems ES rinkai, – produktas, vartojant (naudojant) jį įprastomis sąlygomis, turi būti saugus vartotojui. Todėl dauguma techninių reikalavimų nustatyti siekiant užtikrinti tinkamą produktų saugos lygį.
Suderintose srityse rinkai tiekiamas gaminys turi atitikti Bendrijos teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Kaip jau minėta, šie reikalavimai perkeliami į šalių narių nacionalinius teisės aktus. Nesant bendrų ES reikalavimų, gaminiui taikomi tarptautiniai standartai, tos šalies narės, kurioje gaminys tiekiamas rinkai, nacionaliniai reikalavimai, reglamentuojantys produktų saugą, nacionaliniai standartai, geros praktikos kodeksai ir pan.
Jeigu kokiam nors produktui nėra išleista atskiros direktyvos arba direktyvos reglamentuoja ne visus šiam produktui būdingus rizikos veiksnius, tokiu atveju taikoma universalaus pobūdžio Bendrosios produktų saugos direktyva 92/59/EEC, kurios reikalavimai perkelti į Produktų saugos įstatymą.
Tačiau minėtos direktyvos taikymo praktika išryškino tam tikrus trūkumus, todėl 2001 m. buvo priimta nauja Bendrosios produktų saugos direktyva 2001/95/EC. Direktyvos reikalavimus į Lietuvos teisės sistemą planuojama perkelti 2003 m. IV ketv., tačiau Lietuvos bendrovėms būtų pravartu iš anksto susipažinti su pagrindinėmis šio ES teisės akto nuostatomis.
Naujos direktyvos reikalavimai
Nauja Bendrosios produktų saugos direktyva, kurios reikalavimai tapo privalomi nuo 2004 m. sausio 15 d., tiksliau apibrėžė jos taikymo sritį, gamintojų ir platintojų atsakomybę, ryšį tarp šios direktyvos ir atskirus sektorius reglamentuojančių Bendrijos teisės aktų.
Direktyvoje apibrėžta daugelis su produktų sauga susijusių ir gamintojams, eksportuotojams bei importuotojams aktualių dalykų: svarbiausi terminai, bendrieji produktų saugos reikalavimai, gamintojų ir platintojų pareigos, rinkos priežiūros institucijų teisės ribojant rinkai patiektų produktų pardavimą.
Pagrindiniai Bendrosios produktų saugos direktyvos 2001/95/EC bruožai:
• reglamentuoja reikalavimus produktams, kuriems nėra išleista atskirų direktyvų;
• nustato reikalavimus produktams, kai kitos direktyvos neapima visų rizikos veiksnių;
• taikoma plataus vartojimo prekėms (įskaitant parduodamas paštu ar elektroninės prekybos būdu);
• nustato gamintojų ir platintojų pareigas;
• draudžia pavojingų vartotojams produktų eksportą.
Bendrosios produktų saugos direktyva taikoma plataus vartojimo gaminiams, t.y. skirtiems privačiam vartojimui. Tačiau kartais nėra paprasta nubrėžti skiriamąją ribą tarp plataus vartojimo gaminių ir profesionalios ar gamybinės paskirties produkcijos, todėl direktyvos nuostatos gali būti taikomos bet kuriam gaminiui, kurį gali įsigyti vartotojas.
Nors direktyva nereglamentuoja vartotojams teikiamų paslaugų saugos, tačiau galioja produktams, parduodamiems vartotojui suteikiant paslaugą (grožio salonų, patalpų remonto paslaugos ir kt.).
Direktyvoje apibrėžtas “gamintojo” terminas. Gamintojas – tai įmonė, pati pagaminusi produktą arba tiekianti jį rinkai savo vardu (nepriklausomai nuo to, kas jį pagamino), arba jeigu gamintojas yra už Bendrijos ribų – gamintojo atstovas ar importuotojas. Gamintojui tenka visa atsakomybė už produkto atitiktį nustatytiems reikalavimams.
Platintojo (ši sąvoka apima visas tarpines pardavimo grandis, iki gaminys pasiekia vartotoją) veikla neturi tiesioginės įtakos produkto savybėms, išskyrus tuos atvejus, kai pažeidžiamos produkto transportavimo, laikymo sąlygos ir pan., todėl ir jo atsakomybė mažesnė. Tačiau platintojas, būdamas tarpininku tarp gamintojo ir vartotojo, taip pat yra atsakingas už į rinką patenkančių produktų saugą, privalo nuolat sekti šių produktų saugos būklę, bendradarbiauti su rinkos priežiūros institucijomis, teikti informaciją pirkėjams.
Viena iš svarbesnių naujovių – šios direktyvos reglamentavimo srityje bus pradėti leisti darnieji Europos standartai.
Dar vienas naujas reikalavimas – direktyvoje aiškiai užfiksuotas draudimas iš ES į trečiąsias šalis eksportuoti produktus, pripažintus pavojingais vartotojo sveikatai. Tačiau reikėtų pabrėžti, kad nei ši, nei kitos direktyvos nedraudžia į trečiąsias šalis eksportuoti produktų, neatitinkančių ES reikalavimų, nes importuojančios šalies reikalavimai gali nesutapti su ES reikalavimais.
Kaip minėjom, šios naujos direktyvos, reikalavimai techniniam produktų priderinamumui prie ES standartų Lietuvos įmonėms pareikalaus tikrai nemažai investicijų jas įdiegti ir pradėti įgyvendinti. Smulkaus verslo atstovai taip pat turės nemažai sunkumų, kaip ir visos kitos įmonės.

ISO 9000 KOKYBĖS VADYBOS SISTEMOS IR JŲ SERTIFIKAVIMAS

Lietuvos ekonominės plėtros agentūros (LEPA) duomenimis, Lietuvoje vis daugiau užsienio kompanijų (tarp jų ir konsultacinių, atliekančių kitų Vakarų gamybos kompanijų užsakymus) teikia užklausimus dėl partnerystės su Lietuvos firmomis. Vakarų šalių gamintojai vis intensyviau ieško potencialių partnerių Lietuvoje, teikia užsakymus mūsų šalies gamintojams. Su gausėjančiais gamybos užsakymais ir stiprėjančia partneryste auga ir reikalavimai mūsų įmonėms. Užsienio kompanijos nori bendradarbiauti su tomis bendrovėmis, kurios tenkina šias normas: turi eksporto patirties, sugeba operatyviai bendrauti anglų kalba (pabrėžiama, kad ją turi mokėti ne pavieniai žmonės, o grupė darbuotojų), gavusios sertifikatus – ISO 9000, ISO 14000 ir kt. Sertifikatai – vienas iš pagrindinių kriterijų užsienio kompanijoms renkantis partnerėmis mūsų įmones. Pavyzdžiui, “Siemens” prašo rekomenduoti tik turinčias ISO sertifikatus (International Organization for Standartization) firmas. Yra daugybė ir kitų sertifikatų – QS 9000, GMP ir kt. Užsieniečiams verslininkams svarbi ir technologinė įranga, sudaranti sąlygas didinti pajėgumus ir gaminti kokybišką prekę.Mūsų pramonininkai savo ruožtu, dirbdami su Vakarų partneriais ir plėtodami savo verslą Europos Sąjungos rinkos link, susiduria su tarptautiniais prekės ir vadybos kokybės reikalavimais. Neretai įmonės, užmegzdamos verslo ryšius su Europos Sąjungos ir kitų šalių kompanijomis, susiduria su reikalavimu turėti įdiegtą ir sertifikuotą ISO 9000 kokybės vadybos sistemą. Tas aktualu ir smulkiosioms įmonėms, kurios turi ryšių su užsienio kompanijom.
Vienas iš įmonės sėkmės sąlygų yra pateikti klientams kokybiškus produktus, kurie atitiktų jų reikalavimus. Firmos sugebėjimus šiuo požiūriu galima padidinti įdiegus vadybos sistemą, kuri padėtų jai nuolat tenkinti klientų reikalavimus, taip pat gerinti savo veiklą. ISO standartai – Tarptautinės standartizacijos organizacijos (International Organization for Standartization) išleisti standartai, kuriuose išdėstyti kokybės vadybos sistemoms keliami reikalavimai, veiklos gerinimo bei kitos kokybės vadybos rekomendacijos. Šie standartai priimti kaip nacionaliniai daugiau kaip 100 pasaulio šalių. Tai rodo jų populiarumą ir paplitimą visame pasaulyje. 2000 m. redakcijos pagrindinius ISO 9000 serijos standartus sudaro šie: ISO 9000:2000 Kokybės vadybos sistemos. Pagrindai ir terminai bei apibrėžimai. Čia aprašomi kokybės vadybos sistemų pagrindai ir paaiškinami jų terminai. ISO 9001:2000 Kokybės vadybos sistemos. Reikalavimai. Šiame standarte nustatyti kokybės vadybos sistemų reikalavimai produktų, atitinkančių kliento poreikius tiekimui į rinką. Standarto paskirtis – geriau patenkinti klientą. ISO 9004:2000 Kokybės vadybos sistemos. Veikimo gerinimo rekomendacijos. Čia pateikiamos rekomendacijos kaip didinti kokybės vadybos sistemų rezultatyvą ir efektyvumą. Standarto paskirtis – gerinti organizacijos veiklą ir labiau patenkinti klientų poreikius.
ISO standartų diegimo eiga
Norint sutvarkyti įmonės kokybės vadybos sistemą pagal ISO 9000 standarto reikalavimus, reikės skirti laiko, pastangų ir turėti pasiryžimo. Sistemos įdiegimas gali trukti nuo 0,5 iki 1,5 – 2 metų, priklausomai nuo įmonės dydžio, esamos vadybos sistemos būklės, projekto diegimo spartos ir kitų veiksnių. Galima skirti šiuos kokybės vadybos sistemos diegimo etapus: a) Aukščiausiosios vadovybės sprendimas įdiegti ISO 9000 kokybės sistemą. Kadangi įdiegti sistemą reikės tam tikrų išteklių, truks ilgesnį laiką, apims visą įmonę, jos vadovybė turi oficialiai parodyti šio projekto svarbą visai įmonei. b) Projekto valdymo ir darbo grupės sudarymas. Reikia sudaryti projekto koordinacinę grupę, kuri rūpintųsi projekto įgyvendinimu. Iš įvairių padalinių turėtų būti sudarytos darbo grupės, kurios kurtų su savo veikla susijusius kokybės sistemos elementus. c) Kokybės vadybos principų propagavimas ir mokymas. Kokybės vadybos principus pravartu išaiškinti kiekvienam darbuotojui atsižvelgiant į jo vaidmenį sistemoje. Darbuotojai turės išmokti tam tikrų metodikų, reikalingų kokybės sistemai diegti ir palaikyti (pvz., dokumentų rengimas, kokybės sistemos auditas ir kt.). Šis etapas yra vienas iš svarbiausių – tai rezultatyvios ir efektyvios kokybės vadybos sistemos pamatas. d) Esamos sistemos tyrimas (procesų identifikavimas) ir kokybės sistemos įdiegimo veiksmų plano sudarymas. Kadangi kiekvienoje įmonėje egzistuoja vienokia ar kitokia kokybės vadybos sistema, todėl, siekiant išvengti “dviračio išradinėjimo”, reikia išsiaiškinti visus esamus su kokybe susijusius procesus, jų tarpusavio sąsajas ir sąveiką. Tada juos galima palyginti su ISO 9001 standarto reikalavimais ir nustatyti, ką dar reikia padaryti, kad sistema atitiktų standarto reikalavimus. Sudaromas veiksmų planas: numatoma reikalingus atlikti darbus, nurodomi terminai, paskiriami atsakingieji darbuotojai. e) Kokybės sistemos kūrimas (įsk. įforminimą dokumentais). Pagal veiksmų planą kuriami trūkstami sistemos elementai, kokybės sistema įforminama dokumentais (kokybės vadove, procedūrose ir kituose dokumentuose). f) Sistemos veikimo įvadinis laikotarpis. Nustačius kokybės vadybos sistemos procesus, ją įforminus dokumentais, reikia laiko, kad prie naujos tvarkos priprastų darbuotojai. Jie supažindinami su naujomis procedūromis ir reikalavimais. g) Vidaus auditas ir koregavimo veiksmai. Kurį laiką sistemai veikiant pagal ISO 9001 standarto normas, reikia pradėti vidaus auditus (jie turi būti atliekami periodiškai). Dažniausiai jie atliekami pačios įmonės pajėgomis. Radus trūkumų, išsiaiškinamos ir šalinamos jų priežastys. Taip užtikrinama, kad įdiegta sistema įgyvendinama teisingai. h) Vadovybinė analizė ir sistemos tobulinimas. Įmonės vadovybė privalo periodiškai analizuoti sistemos veikimą ir jos rezultatyvumą bei numatyti sistemos gerinimo veiksmus. Neretai įmonės, diegiančios vadybos sistemas, į pagalbą pasitelkia konsultacines įstaigas. Jos padeda įmonėms greičiau ir efektyviau įgyvendinti kokybės sistemos įdiegimo projektą. Lietuvoje tokių įstaigų jau veikia apie porą dešimčių.
Sertifikavimas. Dažnai įmonės pageidauja, kad jose įdiegta kokybės vadybos sistema būtų sertifikuota. Sertifikavimas yra nepriklausomos įstaigos atliekamas įvertinimas ir patvirtinimas, kad įmonėje įdiegta ir veikia kokybės sistema, atitinkanti ISO 9001, 9002 ar 9003 (1994 m.) arba ISO 9001:2000 standarto reikalavimus. Tai taip pat kainuoja ir į šiuos sertifikatus įmonės investuoja, tačiau tik tam, kad paskui investicijos vienu ar kitu būdu atsipirktų.

Kaip matoma iš kokybės vadybos sistemos diegimo etapų, tai brangiai kainuojantis, daug laiko užimantis, visą įmonę ir jos darbuotojus aprėpiantis procesas. Žinoma, kad tai kai kurios įmonės laiko viena iš ES atnešančių blogybių Lietuvos verslui, kadangi tai atima be galo daug lėšų tokiai sistemai įdiegti. Kas pasakytina ir apie smulkiam verslui gresiančias didžiules išlaidas.
Iš kitos pusės reikėtų pabrėžti, kad didėja valstybės parama įmonėms, sertifikavusioms kokybės vadybos sistemas.Ūkio ministerija, skatindama, kad įmonės konkurencingai dirbtų vidaus ir Vakarų rinkose, kompensuoja bendrovėms 50 proc. kokybės vadybos sistemų ir 40 proc. gaminių sertifikavimo išlaidų. Nuo šių metų ministerija papildė šią subsidijavimo tvarką ir iš dalies kompensuos aplinkos apsaugos vadybos sertifikavimo išlaidas. Ūkio ministerijos Pramonės konkurencingumo skyriaus vyriausioji specialistė Margarita Saveikytė pažymėjo, kad sparčiai daugėja įmonių, diegiančių kokybės vadybos sistemas ir dirbančių pagal tarptautinius rinkos reikalavimus. Todėl kiekvienais metais ministerija sulaukia vis daugiau norinčiųjų pasinaudoti valstybės pagalba – gauti išlaidų, patirtų dėl kokybės vadybos sistemų sertifikavimo, dalinę kompensaciją. Bendrovių sertifikavimo išlaidos vidutiniškai sudaro nuo 10 iki 30 tūkstančių litų. 1998 m. tokią paramą gavo tik 4 įmonės, o 2000 m. jų skaičius išaugo iki 33. Vien per šių metų pirmąjį pusmetį ministerija gavo 29 paraiškas. Įmonės suvokia, kad ateityje, norint išlikti konkurencingoms, kokybės sistema pagal ISO standartus bus neišvengiama būtinybė, tad šiam iššūkiui, taip pat veikti pagal tarptautines normas jos rengiasi jau dabar. Valstybės dėmesys įmonėms – ne tik finansinė parama Lietuvos Vyriausybė prie įmonių kokybės vadybos stiprinimo ir konkurencingumo didinimo stengiasi prisidėti ne tik finansine parama. Pasaulyje jau senas tradicijas turi ir daug dėmesio sulaukia konkursai kokybės prizui laimėti. Sekdama šiuo pavyzdžiu Lietuva 1998 m. įsteigė Nacionalinį kokybės prizą. Ūkio ministerija ir Kokybės taryba kasmet rengia konkursą Nacionaliniam kokybės prizui laimėti, taip skatindamos įmones diegti efektyvius kokybės vadybos metodus. Konkurso dalyvių veikla vertinama balais pagal 9 kriterijus, kaip ir Europos kokybės vadybos verslo tobulumo modelyje. Pramonės konkurencingumo skyriaus vyr. specialistė Margarita Saveikytė pažymėjo, kad norėdama dalyvauti konkurse įmonė neprivalo turėti sertifikuotos kokybės vadybos sistemos. Tačiau ją turint bendrovei bus daug lengviau dalyvauti konkurse. 1998 m. konkursą laimėjo AB “Utenos trikotažas”, tuo metu bendrovė dar neturėjo sertifikuotos sistemos, bet joje jau efektyviai veikė kokybės vadybos metodai.
Priede Nr.2 pateikiame keletą pavyzdžių apie konkurencingumo strategiją kokybės standartų atžvilgiu bei pavyzdį apie medienos įmones, kurios keičia savo veiklos strateginę kryptį taip pat dėl naujų standartų atėjimo

4) LAISVO DARBO JĖGOS JUDĖJIMO PASĖKMĖS VERSLUI
Laisvas asmenų judėjimas yra viena iš keturių Europos Sąjungos laisvių, sudarančių bendrosios rinkos pagrindą. Laisvo asmenų judėjimo principas taikomas ES piliečiams, kurie vyksta į kitą šalį įsidarbinti pagal darbo sutartį, teikti paslaugas ar kurti įmones, taip pat jų šeimos nariams, studentams, pensininkams, kitiems ekonomiškai neaktyviems asmenims. ES acquis užtikrina šiems piliečiams teisę laisvai kirsti valstybių sienas, apsigyventi, įsidarbinti ar užsiimti savarankiška darbine veikla pagal savo šalyje įgytą išsilavinimą bei profesinę kvalifikaciją, turėti nacionaliniais įstatymais bei kolektyvinėmis sutartimis garantuotas darbo teises bei sąlygas, gauti reikiamą socialinę apsaugą, balsuoti ir kandidatuoti Europos Parlamento bei savivaldybių rinkimuose.
Laisvą darbo jėgos judėjimą gyventojai vertina kaip vieną iš Lietuvos tapimo Europos Sąjungos nare privalumų, ir sieja tai su galimybe pagerinti savo gyvenimo sąlygas, išplėsti profesinę patirtį, pagerinti įgūdžius. Tačiau, nerimą kelia galimos laisvo darbo jėgos judėjimo pasekmės Lietuvai trumpalaikėje ir ilgalaikėje perspektyvoje.
Svarbu tai, kad labiausiai tikėtinos neigiamos laisvo darbo jėgos judėjimo pasekmės Lietuvai bei verslininkams – jaunų ir kvalifikuotų žmonių išvykimas – dažnai turi pozityvų poveikį Europos Sąjungos valstybių narių ekonomikai: darbingo amžiaus gyventojų dalies stabilizavimas vykstant natūraliam gyventojų senėjimui; žmogiškam kapitalui imlių veiklos rūšių aprūpinimas pigiais ištekliais. Tuo pačiu, santykinai nedideli migrantų iš Centrinės ir Rytų Europos šalių srautai turėtų mažai įtakos ES senų valstybių-narių darbo jėgos rinkai.
Taip pat, daug dėmesio yra skiriama įstatymų harmonizavimui, ruošiantis stojimui į ES, tačiau nėra aišku, kiek padidės socialinių išmokų administravimo išlaidos įvairiose valstybinėse institucijose ir savivaldybėse, bei kaip tai paveiks verslininkus.

Atlikus tyrimą apie darbo jėgos judėjimo pobūdį, galima teigti, kad potencialūs migrantai Lietuvoje atkartoja emigrantų į Europos Sąjungą iš kitų šalių bruožus. Emigruoja jaunesnio amžiaus, labiau išsimokslinę, aktyvesni bei mažiau priklausomi nuo kitų (pvz., viengungiai, savarankiški darbuotojai) asmenys. Tai patvirtina ir protų nutekėjimo grėsmę: neturtingos šalys praranda žmogiškąjį kapitalą, kurio ruošimas subsidijuojamas, ir joms ekonomikos atstatymas gali pasunkėti. Kvalifikuoti, jauni ir aktyvūs išvyksta pirmiausia. Turtingos šalys pritraukia kvalifikuotą darbo jėgą ir skatina atotrūkį nuo neturtingų valstybių. Pagrindiniai darbo jėgos emigracijos motyvai taip pat tie patys – geresnės uždarbio ir įsidarbinimo sąlygos.
Nedarbas taip pat yra svarbus Lietuvos gyventojų emigracijos motyvas, tačiau, gyvenimo sąlygų tyrimo duomenimis, iš 100 linkusių emigruoti ilgam laikui 54 turi darbą ir tik 17 jo neturi (likusieji – nedarbingo amžiaus). Kitais žodžiais, iš 4 darbingų linkusių emigruoti 3 turi darbą, o 1 – ne, dėl ko galime teigti, kad tai didelė grėsme Lietuvos smulkiems ir vidutiniams verslininkams. Turintys darbą pagal išsimokslinimą pasiskirstę maždaug tokia proporcija: 16 iš 100 turi pagrindinį arba žemesnį išsimokslinimą, 40 – vidurinį, 44 – aukštąjį. Kitais žodžiais, vienam užimtajam su aukštuoju išsimokslinimu tenka beveik 1 užimtasis su mažesniu negu aukštasis išsimokslinimu, kas dar kartą įrodo protų nutekėjimą.
Apibendrinant galime teigti, kad Lietuvai įstojus į ES ir užtikrinus darbuotojų judejimo laisvę, smulkieji verslininkai iš to turės ir neigiamų pasekmių. Visų pirma, kadangi daugiausiai emigruoja jauni ir išsilavinę žmonės, verslininkai praras gabius ir energingus darbuotojus, kurie galbūt būtų naudingi jų versle. Įrodyta, kad pagrindiniai darbo jėgos emigracijos motyvai yra geresnės uždarbio ir įsidarbinimo sąlygos, bei, kad , daugiausia linkusių emigruoti žmonių turi darbą, Lietuvos verslininkai norėdami išlaikyti darbuotojus turės didinti investicijas į žmones, darbo užmokestį, užimtumą, sukurti geresnes darbo sąlygas. Galiausiai, kadangi stojant į ES harmonizuojami įstatymai, neaišku kiek padidės socialinių išmokų bei kitos išlaidos.

5) KONKURENCIJA
Sunkumai išliekant konkurentabiliems ES rinkoje
Visuomenė pačia bendriausia prasme konkurenciją, suvokia kaip savarankiškų ūkio subjektų varžybas, kai kiekvienas iš jų, siekdami naudos sau, stengiasi aplenkti savo konkurentus, pateikdami tokias prekes ar paslaugas, kurių reikalauja pirkėjas, įmanomai mažesne kaina, ir tuo užsitikrindami didesnes pardavimų apimtis (rinkos dalį), pajamas ir pelnus. Konkurencijos varžybas laimi tas ūkio subjektas, kuris mažiausiais kaštais sugeba geriausiai patenkinti tam tikrų prekių ar paslaugų mokią paklausą. Didėjanti rinkos dalis reiškia didesnes pajamas ir pelnus, o tai sudaro galimybes plėsti savo veiklą, pritraukiant papildomus ekonominius išteklius: kapitalą, darbą, naujas investicijas. Auganti konkurencija – įsijungimas į Vieningą rinką ir kliūčių mainams šalinimas sąlygoja augančią konkurenciją ir didėjantį rinkos spaudimą mažinti kaštus bei kelti veiklos efektyvumą;
Konkurencijos teisė ES valstybėse narėse yra dviejų lygmenų. Bendrosios rinkos lygmenyje konkurenciją reglamentuoja tiesioginio taikymo ES teisės aktai (sutartys ir reglamentai) ir jų pagrindu priimami Komisijos sprendimai ir rekomendacijos, taip pat sprendimai Europos Teisingumo Teismo bylose. Šiame lygmenyje dėmesys kreipiamas tik į tuos atvejus, kurie gali daryti įtaką konkurencijai ES mastu. Nacionaliniame lygmenyje konkurencijos teisė yra valstybės-narės kompetencija, o tai reiškia, jog nacionalinė konkurencijos teisė nebūtinai turės 100 procentų atitikti ES konkurencijos teisę. Tačiau čia pat verta pabrėžti, kad iš valstybių-kandidačių į ES Komisija reikalauja esminių nacionalinės konkurencijos teisės nuostatų atitikimo ES konkurencijos teisės nuostatoms (greičiausiai siekiant paskatinti didesnį Komisijos vaidmenį ir didesnę integraciją).
Dėl Europos Sąjungos plėtros turėtų sumažėti būsimųjų bloko narių prekybos su ES sąnaudos, atpigti kreditai. Kita vertus, išaugs konkurencija šių šalių vidaus rinkoje, rodo integracijos pasekmių tyrimas.
Europos Sąjungos plėtra turės keleriopą poveikį Vidurio ir Rytų Europos šalims. Tai rodo verslo paslaugų bendrovės “Ernst and Young” (EY) atliktas Europos Sąjungos (ES) plėtros poveikio tyrimas “EU Enlargement: Window of Opportunity”. Tyrime konstatuojama, kad atsižvelgiant į struktūrinių reformų kiekį ir pagerėjusią jų kokybę, taip pat nepalankias ekonomines sąlygas už būsimųjų ES narių sienų, ekonominis šalių augimas šiose šalyse turėtų sulėtėti. Tačiau, iš kitos pusės, galimas ir ūkinės plėtros suaktyvėjimas, jei čia susiformuos palankesnė verslo aplinka bei išaugs investicijų srautas.
“Ernst and Young” mano, kad ekonominio augimo gali būti pirmiausia pasiekta dėl didesnių investicijų srauto, kurį lems ES fondų lėšos ir didesnės tiesioginės užsienio investicijos (TUI). Antra vertus, dėl padidėjusios paklausos darbo rinkoje ekonominį augimą taip pat turėtų skatinti spartesnis darbo vietų kūrimas.Aršesnė konkurencija ES vidaus rinkoje skatins ir spartesnes struktūrines reformas, didesnę įmonių specializaciją, o tai nulems didesnį įmonių našumą. Narystė ES taip pat smarkiai sumažins naujųjų šalių narių investicinę riziką.Be to, prie plėtros neabejotinai prisidės Europos Komisijos ir Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko vykdomos programos, kurios suteiks daugiau galimybių čia tarpti smulkioms ir vidutinėms įmonėms, sustiprins bankų sektorių. Investicijos taip pat numatytos ir į aplinkosaugos projektus, taip pat telekomunikacijų ir plieno pramonę.”Naujos galimybės kils iš paties finansinio paketo, kuris per trejus metus sudarys 25 mlrd. EUR, – kaip parama iš regioninių ir struktūrinių fondų. Trečdalis šių lėšų numatyta sanglaudos skatinimo tikslais, ypač transporto infrastruktūros projektams”, – sakė Matijas Riūtė (Matthias Ruete) iš Europos Komisijos Plėtros generalinio direktorato.
Tačiau EY atkreipia dėmesį, kad aukščiau minėtąjį potencialą būtina vertinti gan atsargiai. Mat Europos pramonės ir prekybos rūmų asociacijos “Eurochambres” apklausa parodė, kad tik 8,8% vietinių kompanijų save laiko gerai informuotomis apie ES įstatymus ir jų keliamus reikalavimus. Juolab kad net kas antra bendrovė 2002 m. pripažino, jog dar nepradėjo rengtis pasikeitimams, kurie jų laukia po ES plėtros. Svarbų vaidmenį regiono integracijoje EY numato tarptautinėms korporacijoms. Būtent jos galėtų prisidėti prie vietinių vyriausybių vykdomų programų per švietimą, į plėtrą orientuotus projektus, aiškias verslo strategijas, inovacinį mąstymą ir gerą vadybą, tuo siekiant sveikos ir konkurencingos verslo aplinkos.

Konkurencijos veiksniai
Priklausomumas nuo įmonės dydžio ir veiklos
Svarbus dalykas – integracijos pasekmių vertinimas priklauso nuo įmonės dydžio ir veiklos pobūdžio. Stambios tarptautinės įmonės turi daugiau išteklių pasinaudoti integracijos galimybėmis bei prisitaikyti prie besikeičiančių kokybės standartų, nei smulkios vietinės įmonės. Todėl smulkios įmonės dažnai atsargiau vertina integracijos pasekmes bei ypač akcentuoja konkurencijos padidėjimą. Galiausiai, minėti vertinimai yra grindžiami ES galiojančių principų ir taisyklių sklandaus įgyvendinimo stojančiose šalyse prielaida ir prognozėmis, jog bet kokia šių šalių įmonių prekių ir paslaugų diskriminacija bus pašalinta įstojus į ES.
Lietuvoje, palyginti su kitomis Vidurio ir Rytų Europos šalimis, klostosi gana nepalanki aplinka plėstis moderniai, intelektinei ekonomikai – tokią išvadą daro Ūkio ministerijos ir Suomijos ekspertai, įvertinę Lietuvos pramonės konkurencingumą. Šio tyrimo tikslas – įvertinti dabartinį pramonės sektorių konkurencingumą ir atskleisti pagrindines priežastis, lėmusias esamą pramonės konkurencingumo padėtį, taip pat numatyti Lietuvos pramonės gaminių eksporto perspektyvas.
Geriausiai konkurenciją ES rinkose atlaikė šakos, tapusios neabejotinomis eksporto lyderėmis. Jau keletą metų Lietuvos eksporto avangarde yra tekstilė, kartkartėmis pasikeisdama vietomis su mineraliniais produktais. Kai kuriais metais tekstilės ir jos produktų eksportas sudarydavo iki 25 % viso šalies eksporto. Vertinant eksporto dalį, eksporto augimo tempus ir užsienio prekybos grynųjų pajamų apimtį bei jų pokytį 1995–1999 m. itin konkurencingi buvo tekstilė ir jos gaminiai, trąšos ir baldai, gana konkurencingi – mineralinis kuras, elektros įrenginiai ir medienos gaminiai. Trąšų pramonė, palyginti su ES šalių užsienio prekybos duomenimis, tais metais buvo konkurencinga ir vidaus rinkoje, ir užsienio šalyse. ES šalių trąšų gamintojai, pabūgę didėjančios konkurencijos, net pradėjo inicijuoti dempingo bylas prieš didžiausią Lietuvos trąšų eksportuotoją – AB “Achema”. Tarp geriausių rezultatų pasiekusių prekių grupių ekspertai išskyrė augalinius tekstilės pluoštus ir verpalus, drabužius ir jų priedus, medieną, dirbinius iš šiaudų ir vytelių, mineralinius produktus, kailius ir jų dirbinius, megztus ir nertus drabužius, pieną ir jo produktus. Dauguma eksportuojančių įmonių ateityje ketina didinti eksporto apimtis – ketvirtis naujųjų technologijų produktų ir medienos apdirbimo pramonės įmonių jį numato didinti kelis kartus.

Pigi darbo jėga
Vertinant pagal santykinį produkcijos gamybos sąnaudų lygį didžiausią konkurencinį pranašumą ES šalių pramonės atžvilgiu 1998 m. buvo įgiję drabužių siuvimo ir jų priedų, trąšų ir plastmasinių dirbinių, elektros įrengimų ir prietaisų bei medicinos, tiksliųjų ir optinių įrankių pramonės sektoriai. Tačiau tik drabužių siuvimo ir trąšų pramonė visiškai išnaudojo konkurencingumo potencialą, produkciją gamindami daugiausia eksportui. Plastmasinių dirbinių pramonė, pasak ekspertų, kol kas ne taip sėkmingai persiorientavo į ES rinkas. Medienos ir baldų pramonės įmonės gamybai naudoja vietinę žaliavą – jos pigumas buvo vienas iš pagrindinių veiksnių, padėjusių plėtoti eksportą. Tuo tarpu tekstilės sektoriuje pagrindiniais įgyto konkurencingumo veiksniais ekspertai laiko prekių kokybę, aukštesnį vadybos ir rinkodaros lygį. Daugeliu atvejų Lietuvos prekės buvo konkurencingos dėl natūralių pranašumų – pigios darbo jėgos (zmogiškųjų išteklių judejimas į kitas ES nares neabejotinas, todėl Lietuvos viduje darbo jėga turėtų brangti todėl ir šiuo aspektu pranašumas bus prarasta) ir žaliavos, geografinės padėties.
Neigiamą įtaką lietuviškos pramonės kokurencingumui 1996–1998 m. turėjo valiutų kurso pokyčiai – dėl LT ir ES šalių valiutų kursų, perskaičiuotų EUR, pasikeitimų didėjo darbo sąnaudos, skaičiuojamos sąlyginiam produkcijos vienetui. Šio rodiklio augimo tempo reikšmė tais metais padidėjo 5,6%. Ekspertai pabrėžė, kad aukštos darbo jėgos kvalifikacijos pramonė pagal sukurtos produkcijos dalį Lietuvoje sudaro tik 3,5%. Tuo tarpu ES, JAV ir Japonijoje šis skaičius sudaro 15–18%. Teigiama, kad Lietuvoje darbo kvalifikacijos potencialas yra išnaudojamas neefektyviai.
Naujųjų technologijų pramonė, ekspertų manymu, sudaro labai mažą visos pramonės produkcijos dalį – 4,4%, tuo tarpu tradicinių technologijų pramonės dalis siekia net 73%. Lietuvoje orientuota į mokslo tyrimus (technologijas) pramonė tesudaro 5,9%. ES, JAV ir Japonijoje ji viršija 20%. Prognozuojama, kad šis neigiamas veiksnys ateityje gali pabloginti Lietuvos pramonės konkurencingumą, nes pasaulis orientuojasi į žinių pagrindu plėtojamą ekonomiką, todėl aukštą gyvenimo lygį gali užtikrinti tik naujų ir vidutiniškai naujų pramonės sektorių plėtra.

Žaliavų netekimas
Nederėtų pamiršti, kad įstojus į ES kai kuriems gamintojams gali tekti atsisakyti tradicinių žaliavų tiekėjų, tarkim, iš Rusijos, Baltarusijos ir kt. Pigi žaliava atpigina produkciją, tai dabar padeda konkuruoti Europos rinkose, tačiau tapusi ES nare Lietuva turės laikytis naujų prekybos taisyklių

Priklausomybė nuo investicijų
Lietuvos pramonėje dominuoja orientuota į reklamą – maisto, tabako, odų avalynės, leidybos – bei kapitalui imli pramonė, t.y. naftos perdirbimo, pagrindinių cheminių medžiagų ir kt. pramonės sektoriai. Europos Komisijos specialistai teigia, kad šiuose sektoriuose darbo produktyvumas yra gana didelis. Struktūrinė pramonės analizė rodo, kad valstybė turėtų labiau skatinti įmonių investicijas į šį nematerialųjį turtą. Šios investicijos pastaruoju metu tampa itin reikšmingos pramonės konkurencingumui augti. Respondentų apklausa rodo, kad Lietuvoje klostosi verslo aplinka, nepalanki plėsti modernią, intelektinę ekonomiką – blogi verslo kreditavimo, vertybinių popierių rinkos kapitalizacijos, kai kurie infrastruktūrą atspindintys rodikliai, žema naujųjų technologijų eksporto dalis. Verslininkai norėtų, kad valstybė tobulintų paramos eksportui teikimo formas.

Išorinė konkurencija
ES užsienio reikalų ministrai pasirašė nutarimą, pagal kurį 95% iš Balkanų šalių importuojamų prekių bus netaikomi importo muitai. Tai apsunkins kai kurių lietuviškų, ypač žemės ūkio, prekių konkurenciją ES. Šia sutartimi Europos Sąjunga (ES) dar kartą įrodo savo rimtus siekius remti karinių konfliktų nualintą regioną. Tikimasi, kad muito mokesčių panaikinimas smarkiai paskatins Balkanų ekonominį vystymąsi ir sudarys palankesnes sąlygas formuotis politiniam stabilumui.
Ispanija, Portugalija ir Italija iš pradžių nesutiko su kai kuriais sutarties punktais, tačiau nusileido, kai joms buvo pažadėta, kad nuolaidos Balkanams gali būti panaikintos, jei ES rinka bus užtvindyta prekėmis iš minėto regiono. Pasirašytą sutartį komisija parengė liepą, ji galios Albanijai, Bosnijai ir Hercegovinai, Kroatijai, Kosovui, buvusiai Jugoslavijos respublikai Makedonijai ir Slovėnijai. Juodkalnija, dar neturinti muitinių, negaus lengvatų, tačiau jai bus leista į ES kasmet eksportuoti 50.000 t neapmokestinamo aliuminio ir jo gaminių. Nors pagal sutartį bus panaikinti muitai 95% minėtų šalių pramonės ir žemės ūkio produktų importui į ES, apribojimai žuviai ir jos produktams bei vynui ir toliau išliks. Italija itin sunerimusi dėl galimo vyno potvynio, tačiau Europos Komisija pažadėjo, kad bendra kvota vynui nepadidės, jei ilgainiui lengvatos būtų teikiamos dar didesniam skaičiui regiono valstybių, ypač tokioms kaip Serbija.
Priede Nr.3 pateikiame tyrimą padedantį atspindėti konkurencijos svarbą.
3. IŠVADOS
Po ilgų derybų su Europos Sąjunga, kaip žinoma, gegužės 1 dieną Lietuva tampa pilnateise Europos Valstybių bendrijos nare. Vykstant šioms deryboms, Lietuvos pasiruošimui bei integracijai į ES, buvo įvairių diskusijų ar komentarų, susijusių su šiuo Lietuvai svarbiu istoriniu įvykiu. Vieni teigė, kad Lietuvos narystė šioje sąjungoje teiks Lietuvai naudą, kiti – kad teiks tik žalą.

Lietuvai įstojus į ES, turėtų keistis ir Lietuvos ekonominė padėtis, kadangi Lietuvai tapus Europos Sąjungoje nare Lietuvoje turės būti laikomasi Europos Bendrijos steigimo sutarties nuostatų, kurie vienaip ar kitaip įtakos Lietuvos ekonominę, socialinę bei politinę padėtis. Dauguma ES reglamentų suderintų su Lietuva nemenkai įtakos Lietuvos verslininkystę. Yra daug nuomonių susijusių su Lietuvos verslu.
Nors visi girdime tik apie privalumus, kuriuos patirsime įstoję į Europos Sąjungą, tačiau visa tai nėra taip jau gražu, kaip yra pateikiama mūsų visuomenei. Taigi mūsų darbo tikslas ir būtų parodyti neigiamą poveikį Lietuvos smulkiam verslui, įstojus į ES. Pateikiant teigiamus aspektus apie ES, stengiamasi neakcentuoti neigiamų, tačiau kaip ir visur jeigu turėsime naudos, vadinasi turesim kažką paaukoti, tam, kad gautume tą laukiamą naudą. Šiame darbe mes atskleidėme ir išanalizavome pačias mūsų nuomone aktualiausias ir didžiausias grėsmes Lietuvos įmonėms, kurios jų laukia Lietuvai tapus ES nare.
Taigi grėsmės, kurių reikėtų tikėtis įstojus į ES smulkioms bei vidutinėms įmonėms:
1). Prekybos rėžimo (muitų tarifų) pasikeitimai.
Kadangi Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą reikės įgyvendinti bendrą prekybos politiką, o tai be kitų priemonių reiškia išorinio muito suvienodinimą, suprantama, kad prekybos sąlygos su užsienio valstybėmis pasikeis. Ir kaip matome iš atlikto tyrimo – daugiausiai atvejų pasikeistų Lietuvos verslininkams į neigiamą pusę – importas „pabrangtų“. Tai tikrai neigiamai paveiktų tuos Lietuvos smulkiuosius verslininkus, kurie užsiima prekyba ir importuoja ar eksportuoja produktus į ne Europos Sąjungos šalis, o tokių verslininkų yra tikrai nemažai.
2). Mokesčių įstatymų pokyčiai;
Įmonėms tenka prisitaikyti ne tik prie naujų rinkos tendencijų, bet ir prie nuolat besikeičiančių ūkinę veiklą reglamentuojančių teisės aktų. Pastaruoju metu priimti nauji pelno mokesčio, pridėtinės vertės mokesčio, gyventojų pajamų mokesčių įstatymai, kas leidžia kalbėti apie iš esmės naują mokesčių sistemą. Įvesta daug naujų sąvokų, kurių taikymas praktikoje nėra aiškus ir kurias nevienodai supranta ne tik mokesčių mokėtojai, bet ir administratoriai. Šie įstatymai parašyti sudėtinga teisine kalba, jų išaiškinimai arba traktavimai išeina pavėluotai, o visų blogiausia, jie dažnai, kartais net keletą kartų per metus gali būti aiškinami iš esmės skirtingai. Esant tokiai situacijai, įmonių finansininkai tampa nepilnaverčiais patarėjais įmonių vadovams priimant sprendimus ir dažniausiai siūlo nieko nedaryti, nes visa ūkinės operacijos nauda gali būti konfiskuota baudų ar delspinigių pavidalu. Naujajame pelno mokesčių įstatyme įvedus susijusių asmenų sąvoką ir suteikus mokesčių administratoriams ypatingas galias koreguoti susijusių asmenų sandorius, yra neišspręstas įmonių grupių valdymo klausimas. Reikia pripažinti, kad tokių įmonių grupių, kurios yra susietos nuosavybės ir bendro valdymo santykiais, Lietuvoje yra nemažai. Brangstančios akcizinės prekės neigiamai įtakoja verslą, nes tai visų pirma yra smūgis vartotojams. Grandinine reakcija poveikis perduodamas visoms įmonėms, nes sumažėjusi vartotojų perkamoji galia keičia jų vartojimo prioritetus, apimtis, taigi ir įmonių finansinius rezultatus. Dar vienas baigiamas derinti mokestis yra PVM. Su šiuo mokesčiu susiję pakeitimai yra svarbūs ne tik dėl kai kurių prekių ir paslaugų apmokestinimo tarifų pakeitimo, bet ir dėl koreguojamų administravimo principų. Taigi PVM įstatymo pakeitimai turės įtakos: brangs šildymas, vaistai, karstai, iš ES gaunama techninė pagalba ir kt. ekspeditoriams reikės daugiau apyvartinių lėšų, mat už paslaugas, perkamas iš vežėjų, jie privalės mokėti PVM. Šis įstatymas taip pat neigiamai paveikė padarytus ilgalaikius įmonių investicinius sprendimus dėl prieš įstatymo įsigaliojimą išperkamosios nuomos būdu įsigytų lengvųjų automobilių. Taigi visi šie mokesčių pakeitimai privers daugeli įmonių priimti naujus sprendimus, nes kitu atveju tai gali labai neigiamai paveikti jų veiklą.
3). Laisvo darbo jėgos judėjimas.
Lietuvai įstojus į ES ir užtikrinus darbuotojų judėjimo laisvę, smulkieji verslininkai iš to turės ir neigiamų pasekmių. Visų pirma, kadangi daugiausiai emigruoja jauni ir išsilavinę žmonės, verslininkai praras gabius ir energingus darbuotojus, kurie galbūt būtų naudingi jų versle. Įrodyta, kad pagrindiniai darbo jėgos emigracijos motyvai yra geresnės uždarbio ir įsidarbinimo sąlygos, bei, kad , daugiausia linkusių emigruoti žmonių turi darbą, Lietuvos verslininkai norėdami išlaikyti darbuotojus turės didinti investicijas į žmones, darbo užmokestį, užimtumą, sukurti geresnes darbo sąlygas. Galiausiai, kadangi stojant į ES harmonizuojami įstatymai, neaišku kiek padidės socialinių išmokų bei kitos išlaidos.
4). Konkurencija.
Šio proceso augimo nevertėtų apibrėžti tik kaip neigiamo padarinio LR smulkaus verslo plėtrai. Juk didėjant konkurencijai, auga ir konkuruojančių įmonių našumas Tačiau galima neabejoti kad ankstyvąjame LR smulkaus verslo raidos etape ES, nuostolius negrįžtamai gali patirti nemažas kiekis įmonių. Todėl įmonėms vertėtų nesigręžioti atgal, ieškant veiksnių, anksčiau padėjusių konkuruoti vidaus ir užsienio rinkose, tokių kaip pigi darbo jėga, pigūs žaliavų srautai iš buvusių postSovietinių respublikų ir kt., tačiau ieškoti kelių tokių kaip investicijų pritraukimo, užplūdus naujai produkcijos bangai, atsverti ją sava, praradus senuosius žaliavų tiekėjus ieškoti naujų jau ES ribose, keičiantis žmogiškųjų išteklių potencialui (migravimas, darbo jėgos brangimas) ieškoti būdu kaip tikslingiau išsiugdyti, šviesti darbuotojus. Taigi norint išlikti ir tapti konkurentabiliems ES ribose teks ieškoti įvairių būdų kaip kelti darbo efektyvumą , todėl konkurencijos procesas pradžioje turėtų sukelti sunkumų (praradimų), tačiau netolimoje ateityje tai turėtų išeiti tik į naudą Lietuvos smulkaus verslo plėtrai.
Apie visus šiuos pokyčius turi galvoti Lietuvos įmonės bei tinkamai ruoštis pasinaudoti narystės ES teikiamais privalumais ir pasiruošti būsimiems trūkumams. Svarbiausia yra surinkti pakankamai informacijos apie pokyčius, svarbius konkrečiam verslui, kurie kyla dėl narystės ES, įvertinti šių pokyčių svarbą bei atitinkamai koreguoti savo verslo strategiją. Vienoms įmonėms gali būti naudinga keisti žaliavų tiekėjus, kitoms – galvoti apie specifinių nišų ES rinkoje paiešką, dar kitoms – apie partnerių paiešką ir susijungimus. Šiuo atžvilgiu integracija į ES yra tik vienas, nors kai kam ir labai svarbus, veiksnys išorinėje verslo aplinkoje.

5. LITERATŪROS SĄRAŠAS

1). Vidas Lazickas, „MG Baltic“ finansų ir ekonomikos direktorius, Lietuva, Tarptautinė konferencija “Mokesčių įtaka šalių konkurencingumui”, Gruodžio 5-6, 2002 m., Vilnius
2). Ramūnas Vilpišauskas, LLRI ekspertas, „Vadovo pasaulis“ 2004 m. Nr.1
3). Ramūnas Vilpišauskas, LLRI ekspertas, pranešimas, skaitytas Centro sąjungos organizuotoje konferencijoje “Lietuvos ekonominiai interesai Europos Sąjungoje (ES)”, Vilnius, 2000 m. birželio 2 d.
4). “Laisvos darbo jėgos judėjimo pasekmės Lietuvai”, Atviros Lietuvos Fondo viešosios politikos plėtros projektas, 2002 m.
Interneto svetainė
5). Rimantas Kairelis “Laisvas asmenų judėjimas – galimybės ar grėsmės?”
6). “Prekybos režimo pokyčių, Lietuvai tapus ES nare, įtakos įvertinimas”, 2002 m.
Interneto svetainė
7). Verslo Žinios 2003 m. liepos 28 d. VŽ Nr. 144
8). Lietuvos rytas/ 2004 m. balandžio 7d., nr. 80
9). Verslo Žinios 2000 m. liepos 14 d. VŽ Nr. 134;
10). Verslo Žinios 2004 m. vasario 11 d. VŽ Nr. 28
11). Rūta Vainienė, LLRI viceprezidentė , “Mokesčių harmonizavimo uždaviniai ir jų įtaka verslui” 2003m. Interneto svetainė

Leave a Comment