Įvadas…………………………………………………………………………….3Naivuolių šventovėje – velniaraistis………………………………………4Kodėl vagiama?………………………………………………………….. 4Geroj terpėj gera sirpti…………………………………………………….5Vagysčių ir apgaulių požymiai……………………………………………7Susipažinkite: apgavikas………………………………………………….7Kaip pažinti įmonę, kurioje vagiama…………………………………….. 9Įmonės darbuotojų apgaulių prevencija………………………………….11Tinkamas darbo organizavimas – pati geriausia apgaulių prevencija..…. 11Išvados………………………………………………………………………… .13Literatūra……………………………………………………………………… ..13
ĮVADAS
Lietuvos, kaip ir kitų šalių, įmonėse gausu įvairiausių vagysčių ir apgaulių. Iš jų ryškiai išsiskiria vadinamieji namų vagys – įmonių darbuotojai, kuriais pasitikima labiausiai. Bent jau daug labiau nei kontrahentais, o ką jau kalbėti apie konkurentus. Skaičiai rodo, kad šitoks pasitikėjimas dažniausiai būna nepagrįstas. Šio pobūdžio apgaulės tiek paplitusios, kad, jas sisteminant ir grupuojant, jau galima kurti tam tikrą teoriją. Toks jų vislumas, turi būti sąlygotas kokių nors ne tik objektyvių, bet ir subjektyvių priežasčių. Vis dėlto greta vagystes lemiančių motyvų, sąlygos joms veistis, kaip visada, vaidina nors ne lemiamą, bet ir ne paskutinį vaidmenį. O svarbiausia kiekvieno padaro dauginimosi sąlyga, – suprantama, greta maisto, kurio vagys pasirūpina patys, – yra laisvė, o ją, deja, suteikia patys įmonių vadovai. Viena paprasčiausių apgaulių sričių – vidinės įmonių apgaulės. Jų iniciatoriai būna samdomi darbuotojai. Jeigu atsiribotume nuo įmonės aukščiausio rango vadybininkų, vadinamųjų “baltųjų ir žydrųjų apykaklaičių”, specifinių apgaulių, tai galima daryti išvadą, kad žemesnių grandžių darbuotojų apgaulės dažniausiai pasireiškia vagystėmis. Be tiesioginės materialinės žalos, jos gali būti ypač skaudžios įmonei dar ir dėl to, jog duoda akstiną daugeliui apgaulių rūšių įsigalėti įmonėje, nes ką nors nugvelbus būtina sudaryti “viskas tvarkoje” įvaizdį. Paprastai klastojant duomenų pirminio fiksavimo ar buhalterinės apskaitos duomenis. Vagystės anksčiau ar vėliau dažniausiai išaiškėja, deja, kur kas rečiau nustatomi jų iniciatoriai. O tai neišvengiamai sukuria visuotinio įtarinėjimo bent jau nepasitikėjimo atmosferą. Todėl samdomų darbuotojų vagystės gali susilpninti, netgi sužlugdyti įmonę. Tai panašu į savus žaidėjus svetimoje komandoje arba kirvarpas, kurių pragaištingo darbo nematyti, bet po tam tikro laiko namas, visiškai sugraužtas sugriūva. Jeigu vagystėse netiesiogiai dalyvauja ir buhalteriai arba apskaitą vedantys labai patiklūs vėplos, griūtis gali įvykti labai greitai ir dar blogiau – netikėtai. Šiame referate norėčiau aptarti tai, kaip pavaldžių darbuotojų nepratinti, o kartais ir neskatinti vogti.
NAIVUOLIŲ ŠVENTOVĖJE – VELNIARAISTIS
Didžiulis visuotinis pasitikėjimas įmonės darbuotojais – viena reikšmingiausių prielaidų, dėl kurių su vagystėmis kovoti ypač sunku, tiksliau sakant, toje patiklumo oazėje su jomis nė nemėginama kovoti. Šiuo klausimu sėkmingo verslo mokytojas Herbertas N. Kasonas (H.N.Casson) vienoje iš dvylikos užsienio verslininkams sakralinėmis tapusių sėkmingo verslo taisyklių sako: “pirmiausia užsidirbk pinigų, tada apsaugok juos ir panaudok savo nuožiūra – tokia sveiko proto, sąžiningumo ir aukščiausio dorybingumo norma! Kuo daugiau randasi kvailių, tuo sparčiau veisiasi vagys”. “Nevok”,- sako evangelistas Matas. Bet tai tik puse įstatymo. Šį priesaką reikėtų papildyti žodžiais: “ nesileisk apvagiamas”. Tai vis senos kaip gyvenimas tiesos ir visai ne tokios nekaltos, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Pirmiausia dėl to, kad jos grėsmingos patiems patikliesiems, nesvarbu, kodėl jie tokie. Tiems, kurie, patys būdami sąžiningi, mano, jog vogti ne tik negražu, bet “tiesiog neįmanoma”, vertėtų įsikalti į galvas, kad sąžiningo žmogaus nupirkti išties neįmanoma. Tačiau jį galima parduoti. Tai tokia pat tiesa kaip ir toji, jog tik priešai būna tikri, draugų pasitaiko ir klastingų. Todėl šventi naivuoliai, apsistatę tikrais ar tariamais bičiuliais, kartai nejučiomis atsiduria pataikūnų glėbyje, o šie netgi nesusitarę gali negyvai užmyluoti ir bičiulystės bei pasitikėjimo šventyklą mikliai padaryti pragaru. Šventą tikėjimą “Dievas” duos, – niekas nevogs” jie netruks paversti šventvagišku svetimo turto ištąsymu, visiems tai matant ir suprantant, tačiau tarytum ir nepastebint arba dedantis nežinančiais. Kiekvieną vadovą, naiviai manantį, jog “mano įmonėje tikrai nevagiama”, galime užtikrinti,- vagiama. Be to, daug, nes Jūs net nemėginate įtarinėti, todėl – ir apsisaugoti, tiksliau,- apsaugoti svetimą turtą, kuris Jums patikėtas ir už kurio apsaugą bei gausinimą Jums moka savininkai.
Tačiau paskutiniais metais vyksta kažkokie sveiku protu nepaaiškinami dalykai: išsidalijus valdišką turtą ir didžiajai jo daliai perėjus į privačias rankas, vagišiams keliamų bylų, atrodo, nepadaugėjo.tuo tarpu ilgapirščiai niekur neišvyko, o naujai iškepti savininkai turtą jau tarytum ir išsidalijo, taigi turėtų užtekti laiko jo apsaugai. Čia, be abejo, nekalbame apie sąžiningai kapitalą susikrovusius verslininkus, kurie žino cento vertę ir moka (ar bent jau mokosi) jį saugoti. Aišku, galima daryti prielaidą, kad vadovai, brangindami įmonių prestižą, slepia net išaiškintas vagystes. Bet, iš arčiau susipažinus su tikrove peršasi įkyri mintis: vagystės, kaip ir apgaulės, apskritai – terra incognita daugeliui įmonių vadovų bei vadybininkų. Jie apie šiuos reiškinius daugiau nei “vogti negražu” paprasčiausiai nieko neišmano. Kita dalis įtaria, jog vagiama daug, bet tiesiog bijo tuo įsitikinti. O vagystės plinta kartu su verslu įgaudamos vis daugiau naujų, iki šiol neregėtų atspalvių.KODĖL VAGIAMA?
Priežastys pačios įvairiausios: nuo kleptomanijos iki godumo, taip pat kerštas įmonės vadovams bei savininkams, neapykanta materialiai atsakingiems asmenims, kartais – apskaitininkams ar kontrolieriams, nusivylimas darbu ar netikrumas dėl ateities. Tai vis psichologinio pobūdžio veiksniai, kuriems daugelis vadovų paprastai neskiria reikiamo dėmesio. Žinoma, domėtis žmogumi nei išmokysi, nei išmoksi. Tačiau šį trūkumą galima kompensuoti ir vien administracinėmis priemonėmis: juk didelėse įmonėse yra personalo skyriai, o mažesnėse – juristai, tvarkantys asmenines darbuotojų bylas. Kodėl jiems nepasidomėti ir mikroklimatu kolektyve? Dar lengviau visai mažose įmonėlėse. Čia tikriausiai kiekvienas sužino apie prasiskolinusį, prasilošusį, o gal šiaip turtinių negandų persekiojamą kolegą. Tai turėtų būti daroma, be abejo, labai atsargiai, nesukeliant ažiotažo. Tačiau ir ne atsitiktinai, o sistemingai, nuosekliai.Vagysčių priežastis gali būti ir netobula darbo apmokėjimo sistema. Kad ir kaip būtų keista, šiuo atveju pirmuoju smuiku griežia patys geriausi, darbščiausi darbuotojai, netrunkantys įsitikinti, jog dirba daugiausiai, o atlyginimą gauna kaip visi. Galbūt jie nevagiliaus gvelbdami nesaugomas sąvaržėles, tačiau labai didelė tikimybė, kad vogs darbo laiką – atlyginimais išmokamus pinigus. Juk gabus, neperkrautas specialistas darbų gali atlikti už du.Bendriausiai išorines vagysčių priežastis galima išreikšti kaip nesuderintus interesus labai jaunos demokratijos, tiksliau sakant – ekonominių santykių demokratizavimo laikotarpiu. Netikėtai užklupus jaunai ekonominiai sanklodai, paaiškėjo, kad tiems santykiams nebuvo pasirengusios nei įmonės, nei valdžia, nesugebanti ne tik suderinti skirtingų visuomenės sluoksnių interesų, bet ir negalinti parengti bent jau didžiajai verslininkų daliai suvokiamų įstatymų ir kitų norminių aktų, pirmiausiai – per mokesčių sistemą, galinčią reglamentuoti įmonių ūkinę veiklą. Tokiomis sąlygomis, kai specialioji ir populiarioji spauda nuolat kala vadovams į galvas, kad iš valdžios vogti (pavyzdžiui nesumokant mokesčių) yra moralu, nereikia norėti, kad panašiomis nuotaikomis (vok iš valdžios!) nepersiims ir žemesnių grandžių darbuotojai. O jiems valdžia – įmonės vadovai ir savininkai. Todėl viena reikšmingų vagystes skatinančių priežasčių – tai, kad nėra bendros nuomonės, jog “vogti nevalia”. Tokiomis sąlygomis labai padėtų priimti ir viešai deklaruojami įmonių vidiniai etikos kodeksai. Jų nebuvimas labai didelę įtaką daro kriminogeniniai padėčiai įmonėse.Dar viena itin svarbi priežastis, ne tik neužkertanti kelio klaidoms, bet kartais netgi skatinanti jas, yra ta, kad nenumatoma, bent jau neformalizuojama įmonės darbuotojų atsakomybė. Jeigu su darbuotojais nesudaromos materialinės atsakomybės sutartys, nereikia nė norėti, kad jie rūpestingai atliktų pareigas: teisingai registruotų vertybes, tiksliai jas apskaitytų ir saugotų. Be to, šitokio pobūdžio sutartys apskritai drausmina darbuotojus, o tai visada teigiamas veiksnys, kaip nebaudžiamumas – neigiamas.
Geriausiu atveju Damoklo kardo vaidmenį įmonėse mėgina vaidinti buhalterijos. Tačiau apskritai ne jų pareiga kokiomis nors ypatingomis priemonėmis, išskyrus numatytas ir taikomas apskaitos metodikoje, išaiškinti vagystes. Tuo tarpu buhalterinės apskaitos metodų dažniausiai nepakanka nesąžiningiems darbuotojų poelgiams sustabdyti, kartais – ir nustatyti. Todėl šiems tikslams pasiekti įmonėse prasminga steigti specialius kontrolierių etatus, kurių darbo turinys labai priklauso nuo konkrečių kiekvienos įmonės veiklos ypatumų. Nevalia pamiršti, kad apie pusę klaidų aptinkama atsitiktinai, o apskritai randama tikrai mažiau nei pusė. Todėl kiekvienoje įmonėje turėtų būti specialus darbuotojas, kurio pareiga, be kita ko, ieškoti vagišių ir apgavikų. Ši darbą reikia mokėti dirbti, kad, atlikdami patikrinimus, nevalingai nepaskatintume darbuotojų nesąžiningiems poelgiams ir kad kontroliuodami neatskleistume jiems potencialių grobstymų ar apgaulių galimybių.GEROJ TERPĖJ GERA SIRPTI
Sakoma, kad geros progos yra vienas reikšmingiausių vagystes aktyviai sąlygojančių veiksnių. Kitaip tariant, – beveik jų priežastis. Apskritai kalbant, pirmasis patarimas norintiems išvengti vagysčių – užkamšyti skyles tvorose ir įsitaisyti gerus užraktus sandėliuose. Tuomet ištampyti iš visų pakampių ir parduoti šlamštą. Tada atlikti gerą inventorizaciją ir nuo jos užbaigimo dienos stebėti kiekvienos vertybės judėjimą. Tai, kad finansinės apskaitos specialistai šito nedaro, dar nereiškia, jog to galima atsisakyti įmonės vidinės kontrolės sistemoje.Tokiomis sąlygomis vadovams kartais būna paranki netvarkinga buhalterinė apskaita. Tuomet, pavyzdžiui, prisidengiant draudimu mažinti apmokestinamą pelną reprezentacinėmis sąnaudomis, galima nekontroliuojamam didinti šias išlaidas tam įvairiausiais būdais sudarant neoficialius piniginių lėšų šaltinius. Kadangi į šią veiklą įtraukiami ir vyriausieji buhalteriai, jie taip pat netiesiogiai skatinami neoficialiai ir visiškai neaišku, ar sąžiningai veiklai. Tokius veiksmus neabejotinai mato visi įmonės darbuotojai, ir tai, savaime suprantama, juos veiks demoralizuojamai. Kitaip sakant, netgi skatins amoraliems poelgiams, taip pat ir vagystėms.Ne toks retas reiškinys – elementarios tvarkos nebuvimas įmonių valdymo aparate. Dažniausiai tai ne šiaip nesusitvarkymas, bet sąlygų netvarkingam ūkininkavimui, grobstymams bei klaidoms sudarymas. Padėtis, kai neaišku, kas už ką atsako ir kas kam vadovauja, kai kuriems darbuotojams gali reikšti visišką aiškumą, kad vogti galima. Dar blogiau – nesantaika tarp savininkų. Šiuo atveju laimėjusių nebūna. Kas nors gali perimti net ir visą turtą. Tik klausimas, kiek liks jo neišvogto?Savininkams reikia turėti omenyje, kad samdomi vadovai dažniausiai orientuojasi į artimiausios ateities skaitmeninių rodiklių, apibūdinančių įmonės veiklą, gerinimą, bet kur kas rečiau – į programas, kurios jų vadovavimo metais gali būti nepelningos ar net nuostolingos, tačiau ateityje duos naudos įmonei. Tuo tarpu įmonių veikla – žymiai sudėtingesnė negu tokia, kurią galima būtų išreikšti keletu santykinių dydžių, juo labiau – pinigų suma atsiskaitomoje sąskaitoje. Savininkai turi suprasti, kad jų turto valdytojai sąžiningai dirbs tik turėdami labai ilgalaikio užimtumo įmonėje garantijas, dar geriau – patys turėdami bent nedidelę tos įmonės nuosavybę. Tada jie, kaip ir visi savininkai, stengsis suformuoti tikslią ir teisingą apskaitos informaciją, įgyvendins turto apsaugos priemones. Neretai savininkai tiesiog aklai pasitiki pačių paskirtais įmonių vadovais, nedarydami nė mažiausios prielaidos, kad pastarieji gali klysti, o ką jau kalbėti apie sąmoningas apgaules ar vagystes. O be reikalo. Karti daugelio įmonių patirtis rodo, jog kaip tik “baltosios apykaklaitės” (aukščiausio rango įmonės vadovai) grobsto dažniausiai, be to, pasinaudodami savo administracinėmis galiomis, neretai priverčia “klysti” priklausomus nuo jų apskaitininkus. Štai kokių faktų apie “baltųjų apykaklaičių” dalyvavimą apgaulėse bei vagystėse nustatė Ernst & Young ekspertai: trijuose ketvirtadaliuose įmonių direktoriai ir vyresnysis vadovaujantis personalas gali apeiti kontrolę; tik labai nedidelė darbuotojų dalis tiki, kad direktoriai nusimano apie turtą ar kompiuterius, taigi jie gali privelti ir daug nesąmoningų klaidų, ne tik apgaudinėti. Beje, nereikia pamiršti, kad platus kompiuterizavimas ne tik palengvino valdymo darbus, bet ir atvėrė išties beribes galimybes tiek klaidoms, tiek apgaulėms plisti. Ne veltui aukštą kompiuterizavimo lygį pasiekusiose valstybėse kompiuterinės vagystės nagrinėjamos storose knygose. Šios išvados buvo padarytos tyrinėjant gilias laisvosios rinkos tradicijas turinčias valstybes, o Lietuvoje reikalai vos ne du kartus prastesni. Tai irgi oficiali užsienio ekspertų išvada. Vyriausiesiems buhalteriams praverstų visuomet turėti omenyje: jie su įmonių vadovais dalijasi ne tik parašo teise, bet ir atsakomybe už apgaulingą apskaitos vedimą. Čia pagelbėti gali tik nepriklausomų auditorių atliekami patikrinimai ir, be kita ko, tik tada, jeigu auditorius samdo ne administracijos vadovai, bet, kaip ir turėtų būti, – savininkai. Antrieji klaidų ir grobstymų grandinėje – vidurinio rango valdymo personalas, vadinamosios “žydrosios apykaklaitės”, kuris paprastai yra tiesiogiai atsakingas už ūkinių operacijų atlikimą ir teisingą jų įforminimą pirminiuose dokumentuose. Šių darbuotojų nesąžininga veikla taip pat labai sunkiai atskleidžiama, nes, suklastojus pirminį dokumentą, tai dažniausiai nepasireiškia kaip “nekalta” apskaitos klaida, o ką jau kalbėti apie jos padarymo motyvų išaiškinimą. Pirmiausia reikia pastebėti, kad palankias sąlygas tam dažniausiai sudaro netvarka aukščiausiame lygyje, nes, jeigu klaidos toleruojamos ar netgi skatinamos, sudarant joms tinkamą atmosferą, tai tomis pačiomis sąlygomis pasinaudoja ir žemesnių grandžių darbuotojai. Jie netruks pajusti, jog įmonės apskaitos ir kontrolės sistemos “skylėtos”, o rėtis tam ir skirtas, kad pro jį byrėtų gėrybės. Bet, norint užkamšyti visas skyles, reikia pasitelkti specialias priemones, kurios nepigiai kainuoja. Tačiau joms būtina ryžtis, nes už kitų padarytas klaidas dažniausiai tenka mokėti vadovams.
VAGYSČIŲ IR APGAULIŲ POŽYMIAI
Kiekvienam vadovui savininkui svarbu apie apgaules ir įvairias jų išraiškas žinoti kiek įmanoma daugiau. Tai padėtų anksčiau nustatyti šias negeroves ir užkirsti joms kelią, o dalies – apskritai išvengti.Kaip rodo praktika, paskutiniu metu greta tradicinių nuolat atsiranda naujos formos, netradicinių (deja, po kiek laiko jos tampa tradicinėmis) apgaulių. Todėl labai sudėtinga stebėti, ar nevyksta jau žinomos apgaulės, o kartu reikia sugebėti numatyti šios veiklos perspektyvas ir pasistengti iš anksto užkirsti toms negerovėms kelią ar bent jau išvengti neigiamų padarinių. Taigi reikia mokytis ir numatyti ateitį šioje įspūdingai įdomioje, bet ne mažiau įspūdingai pavojingoje veikloje.Apgavikai sugeba pasinaudoti įstatymų netobulumu, daugiareikšmiškumu, finansinių bei ekonominių ryšių sudėtingumu, juos privalančių kontroliuoti darbuotojų nekompetentingumu ar nerūpestingumu, dažnai – ir pernelyg dideliu patiklumu. Jie manipuliuoja padirbtais arba netinkamai parengtais dokumentais, dangstosi atsainiu bankų požiūriu į aptarnaujamų klientų poreikius, neteisingomis finansinėmis ataskaitomis, klaidingomis ar tendencingomis ekspertų išvadomis. Ir ekonominė visuomenės veikla, ir galimybės atlikti nusikalstamus veiksmus yra įvairios. Visus, vykdančius tokią veikla, vienija tai, kad jie gerai susipažinę su atitinkamomis situacijomis, įstatymais, sugeba įgyti juos privalančių kontroliuoti pareigūnų pasitikėjimą. Be to, įmonės apgavikai neretai savo dispozicijoje turi dar ir kitiems asmenims neprieinamų įmonės valdymo priemonių. Juk nemažą dalį apgaulių įvykdo vadinamosios baltosios ir žydrosios apykaklaitės – aukščiausio bei vidutinio įmonių administravimo lygio darbuotojai, pasitelkę originalius įmonės dokumentus, antspaudus, tiksliai susipažinę su visomis nusikalstamos veiklos aplinkybėmis ir jos išaiškinimo galimybėmis.Reikia atsižvelgti ir į tai, kad nusikaltėliai kiekvieną kartą stengiasi nuslėpti savo niekingos veiklos pėdsakus, nesvarbu, kokio masto vienkartinė apgaulė padaryta ar apgaudinėjama nuolatos. Jų veiksmai išoriškai prilygsta normaliems, nepažeidžiantiems teisinių bei ekonominių normų. Tuo tarpu kontroliuojantis aparatas (jeigu jis įmonėje sukurtas) ne visuomet sugeba įtarti nusikalstamą veiklą. Ne visada vagišių bei apgavikų veiksmus apskritai galima patikrinti. Padėtį sunkina dar ir tai, kad nemaža valdymo darbų dalis jau yra kompiuterizuota, o kompiuterizuotas apgaules nustatyti kur kas sudėtingiau: veikia ne tik tai, kad nelengva atskleisti esmines apgaulių aplinkybes, bet ir dar labiau komplikuojantys technologiniai kompiuterizavimo aspektai.Darbuotojai neretai nusikalsta ir kitų, netgi kitose įmonėse dirbančių asmenų skatinami ar net verčiami, kartais pasinaudojama potencialių nusikaltėlių asmeninėmis silpnybėmis, apie kurias nė negali žinoti vadovaujantis bei kontroliuojantis aparatas. Šie darbuotojai gali būti paperkami, šantažuojami, bauginami. Tokius veiksmus dažnai slepia tiek iniciatorius, tiek auka. Geriausiu atveju juos galima įtarti iš asmens, įklimpusio į neteisėtos veiklos liūną, elgesio. Beje, tam tikri ypatingi požymiai būdingi ne tik konkretiems asmenims, bet ir įmonėms, kuriose vykdoma apgaulinga veikla. Taigi norintiems atskleisti slepiamus vagysčių ar kitų apgaulių atvejus neretai tenka remtis netiesioginiais jų buvimo įrodymais, kad kilusius įtarimus vėliau galima būtų patvirtinti ar paneigti kryptingais tyrinėjimais ir iš jų padarytomis išvadomis.
SUSIPAŽNKITE: APGAVIKAS!
Italų psichologų teigimu, ketvirtadalis visų kiekvienos firmos darbuotojų yra sąžiningi, ketvirtadalis laukia tinkamo momento atskleisti įmonių komercines paslaptis ar padaryti kitokią apgaulę, o kita pusė veikia atsižvelgdama į atitinkamas aplinkybes. Žodžiu, taip pat nieko prieš pasukčiauti. Galbūt juos stabdo tik reikiamai sutvarkyta kontrolės sistema ar tam tikromis aplinkybėmis netinkamai elgtis neleidžia jų moralės nuostatos. Tačiau aplinkybės gali ir pasikeisti.Kiekvienas išmintingas vadovas turėtų bent apytikriai žinoti, ar jo pavaldiniai kartais negyvena ne pagal pajamas. Jeigu Jūsų vadovaujamoje bendrovėje nuolatos trūksta pinigų net atlyginimams išmokėti, o vyriausiasis buhalteris nusiperka jachtą, tikrai vertėtų sunerimti. Tai, be abejo, labai reljefiškas pavyzdys, iš kurio išvadas, atsižvelgdamas į konkrečias įmonės pajamas, turėtų padaryti kiekvienas vadovas.
Dar vienas jau didesnės apgaulės požymių – perdėtas darbuotojų smalsumas, domėjimasis įmonės reikalais. Be abejo, yra žmonių, kurie mano, kad, disponuodami informacija, jie tampa padėties šeimininkais. Tačiau jeigu įvairiausiais duomenimis apie įmonės veiklą pradeda domėtis darbuotojas, Jūsų nuomone, nelinkęs būti lyderiu, verta suklusti. Tai gali reikšti ketinimus skleisti šią informaciją nepageidaujamiems asmenims. Vertėtų susirūpinti – kokiu tikslu.Nors ir kaip būtų keista, tačiau ir labai didelis pareigingumas kartais reiškia ketinimus apgauti arba tiesiog grobstyti. Pasitaiko žmonių, dirbančių iš idėjos, tačiau jų – mažuma. Be abejo, tokius darbuotojus reikia labai gerbti ir puoselėti. Tačiau jeigu, Jūsų nuomone, ne itin idėjinis svarbių sprendimų priėmėjas, materialinių, ypač piniginių srautų judėjimo organizatorius ar šiaip materialiai atsakingas asmuo niekada nepanaudoja visų jam priklausančių atostogų, – būtinai paklauskite save, ar kartais nebijo, kad, jam atostogaujant, kiti, keičiantys pareigūnai gali išaiškinti visus jo “darbelius”. O gal kurie tiesiogiai su materialinėmis vertybėmis susiję asmenys visada keičia vienas kitą? Šiais metais neprieštaraukite tam, bet, vienam iš jų išėjus atostogauti, netikėtai įveskite naują tvarką ir atostogaujantįjį pakeiskite kitu asmeniu.Tačiau netgi ir pasitvirtinus visiems šiems išsakytiems požymiams, iki galutinio vagystės ar kitokios apgaulės nustatymo dar yra toloka. Žinoma, reikia surinkti gerokai daugiau įrodymų, patvirtinančių, jog kuris nors darbuotojas yra nesąžiningas. Tokiu atveju dažniausiai tenka pradėti nuo pokalbių su juo pačiu. Todėl būtų visiškai ne prošal bent paviršutiniškai susipažinti su tam tikrais asmeninio elgesio požymiais, kurie apibūdina prasižengiantį ar net nusikalstantį asmenį. Taigi kaip pastebėti neteisėta veikla įtariamą asmenį?Žinoma kai kurių bendrų požymių, būdingų visiems ar bent jau daugeliui apgavikų: paprastai jie vengia atrodyti agresyvūs; dažnai būna visiems geri ar bent jau nuolankūs vadovybei; paprastai stengiasi palaikyti gerus santykius su dauguma bendradarbių; visada tvirtina, kad vadovų keliami klausimai jau seniai išspręsti, tik kitais būdais. Gal ir išspręsti…apgavikams naudinga linkme.Taip elgiasi vagys bei apgavikai profesionalai. Tuo tarpu naujokus vargina nuolatinis stresas, kurį išduoda trūkčiojantis balsas ir drebančios rankos. Deja, niekas tiksliai negali pasakyti, kuris apgavikas yra savo veiklos veteranas, o kuris – naujokas, juolab kad iš minėtų požymių apskritai negalima vienareikšmiškai spręsti apie nesąžiningą žmogaus veiklą, nes kiekvienas gali būti susijaudinęs dėl kitų priežasčių, nei aptartos. Tai gali nustatyti ne atsitiktinis stebėtojas, bet specialiai šia veikla užsiimantis pareigūnas, besidomintis ne tik “šiaip darbo reikalais”, bet ir, kiek leidžia padorumas, susipažinęs su bent jau potencialių vagišių asmeninėmis savybėmis.Dažnai nesąžiningą darbuotoją išduoda jo išvaizda, nes toks žmogus visuomet stengiasi atrodyti nerūpestingas. Stengiasi, tačiau toli gražu ne visuomet tai pavyksta. Dažniausiai jį išduoda paraudimas, pasikeitęs kalbėjimo greitis ir balso tembras, rankų bei kojų sukryžiavimas – klasikinė gynimosi reakcija, ir pan. Žinoma ir kitų ne mažiau “populiarių” apgavikų nervinimosi požymių, tokių kaip: nervingas barškinimas pieštuku į vadovo stalą, kai pastarasis iškviečia darbuotoją atsakingam pokalbiui, arba lupinėjimas savo rūbų sagų, neįprastas sukinėjimas plaukų sruogų bei keistų, jam nebūdingų grimasų išdarinėjimas, ypač lūpomis. Taigi, įdėmiai stebint pašnekovą, kai jam yra užduodamas kompromituojantis klausimas, galima padaryti reikšmingų išvadų. Juk dėmesingas žvilgsnis dar labiau trikdo įtariamąjį. Bene ryškiausiai iš sunkios padėties besistengiančius išsinarplioti melagius apibūdina jų pačių kalba: dažniausiai kalbama tempiant laiką, stengiantis išsiaiškinti, kas žinoma apie juos pačius bei nedorus jų darbelius. Sąžiningi, neturėdami tokio slapto tikslo, dažniausiai ramiai ir tiksliai atsakinėja į klausimus. Tuo tarpu apgavikai kartais stengiasi būti perdėtai mandagūs, kartoja klausiančiojo žodžius arba kaip nors kitaip – kartais net bereikšmiais veiksmais – mėgina laimėti laiko, stengiasi suteikti įtikinamumo savo paistalams. Variantų, aišku, daugybė, todėl apgaviką mėginantis demaskuoti pašnekovas būtinai turi pasitelkti intuiciją. Jeigu ji pataria imtis aktyvesnių priemonių, reikia pereiti prie tiesmukesnių klausimų, į kuriuos atsakinėdami melagiai dar labiau išsiduoda. Aišku, čia tik trumpas ekskursas į sudėtingą apgavikų pažinimo sritį. Gerai ją ištyrinėti sugebėtų tik profesionalūs psichologai. Tačiau šiuos išvardintus požymius pravartu žinoti kiekvienam vadovui. Tam, kad, kilus įtarimams, galima būtų pradėti ieškoti kitų, formalesnių kaltės įrodymų ar bent jau svaresnių juos patvirtinančių požymių.KAIP “PAŽINTI” ĮMONĘ, KURIOJE VAGIAMA
Vienas iš paprasčiausių vagysčių bei apgaulių rodiklių – netvarka. Nesvarbu, kur ji būtų. Bet kokiai apgaulei labai paranki netvarkinga apskaitos sistema, netobulas darbo organizavimas, bloga apsauga. Norint apsaugoti vertybes, jas pirmiausia būtina ištempti iš visų pakampių ir palėpių, suskaičiuoti, nereikalingas išmesti ir paskui stebėti bei fiksuoti tų vertybių judėjimą pirminiuose pačios įmonės buhalterijos parengtuose dokumentuose. Vagiama ne tai, kas matoma, o tai, kas paslėpta nuo vertybes turinčių apsaugoti pareigūnų. Ypač įdėmiai reikia aiškintis tuos atvejus, kai nesitvarkoma piktybiškai.Kai kurie vyriausieji buhalteriai įtikina įmonių vadovus, jog atsargos turi būti apskaitomos vadinamuoju periodiškai apskaitomu būdu. Tai reiškia, kad šios materialinės vertybės suskaičiuojamos tik per tam tikrą laikotarpį, didelėse įmonėse – tik kartą per metus arba pasikeitus už tas atsargas materialiai atsakingam asmeniui. Tai labai žalinga nuomonė. Be abejo, finansinės apskaitos vedimo bei finansinės atskaitomybės rengimo tikslais atsargos išties turi būti apskaitomos ne nuolat, bet periodiškai. Kitaip ir negali būti. Tačiau visai kitas dalykas – tų pačių atsargų judėjimo nuolatinis stebėjimas bei jų judėjimo dokumentavimas įmonėje. Čia turi būti absoliuti tvarka ir visiškas aiškumas. Tačiau ir tuo atveju, kai šios vertybės nuolatos apskaitomos, kai daromas įrašas apie mažiausią jų pajudėjimą, labai daug dėmesio reikia skirti inventorizacijoms, kurias reikėtų daryti kaip galima dažniau, kartais – netikėtai. Kiekvienas materialinių vertybių ir buhalterijoje užregistruotų duomenų neatitikimas visada traktuotinas kaip reikšmingas vagiliavimo požymis. Beje, tų vertybių ne būtinai turi trūkti. Sunerimti reikia, jeigu nustatomas jų perteklius. Mat grobstant paprastai stengiamasi labai tvarkingai vesti vadinamąją “baltąją” apskaitą. Tuo tarpu “juodoji” vedama bet kaip. Juk vagiama ne planingai, o progai pasitaikius. Visi galai suvedami kartą per mėnesį ar savaitę. Reikia sugebėti pataikyti į tos savaitės vidurį.Tai pasakytina ir apie ilgalaikį turtą. Kiekvienas jo objektas turi būti apskaitytas, kiekvienam suteiktas atitinkamas inventorinis numeris, vedama speciali kortelė, nors mokesčius tikrinančios institucijos to ir nereikalauja. Be to, po dar vienos inventorizacijos gali paaiškėti, kad to turto taip pat yra daugiau, nei buvo tikimasi. Tokiu atveju reikėtų pasidomėti, ar pavaldiniai kartais savavališkai nepasigerino darbo sąlygų. Ko gero, daugeliui mūsų pirmoji mintis apie samdomų darbuotojų vagystes kaip tik ir asocijuojasi su materialiojo turto pasisavinimu. Tačiau šiandien tai sudaro tik dalį visų vagysčių formų. Gudresni apgaudinėtojai gvelbia nematerialųjį turtą, kurio praradimai lygiai taip pat skausmingi, o kartais dar skausmingesni nei atsargų ar ilgalaikio materialiojo turto praradimai. O ką jau kalbėti apie tokius dalykus, kaip įmonės komercinių paslapčių “perleidimas” konkurentams, taip pat kai nemaža darbuotojų dalis grobsto darbo laiką pačiais įvairiausiais būdais: nuo vėlavimo į darbą iki “žiūrėjimo pro langą” šventą darbo valandą. Ir jeigu jiems aiškiai nepasakyta, kad taip daryti nedera, jie nejaučia jokio sąžinės graužimo.Labai reikšmingas vagysčių ir kitų apgaulių požymis įmonėje – fenomenas “pelno yra, pinigų nuolatos trūksta”. Jeigu įmonėje tokia padėtis kartojasi dažnai arba nuolatos lydi, verta sunerimti. Vyriausiasis buhalteris privalo visiškai tiksliai paaiškinti, kokios priežastys tai lemia. Geriausiai, jeigu jis parengtų specialią finansinę ataskaitą, kurią ir valdžiai rengia labai didelės įmonės, vadinamąją pinigų srautų ataskaitą. Joje kaip tik ir išvedamas skirtumas tarp per tam tikrą ataskaitinį laikotarpį uždirbto pelno (ar patirto nuostolio) ir pinigų sumos pasikeitimo per tą patį laikotarpį. Tačiau kartais “pelno yra, pinigų nėra” – visiškai normalus reiškinys. Todėl pirmiausiai reikia nepanikuoti, o nustatyti tokios padėties įmonėje susidarymo priežastis.
Vienu iš reikšmingų grobstymo rodiklių laikomi dideli atsiskaitymai grynaisiais pinigais, ypač jeigu jų padaugėja be kokių nors svarbių priežasčių. Šis vagysčių bei apgaulių požymis labai reikšmingas, nes, grobstant grynuosius pinigus, visuomet reikia susitarti su mažesniu “kolegų” skaičiumi nei gvelbiant pinigus iš įmonės sąskaitos banke. Beje, ne tik trūkumas, bet dažnas ir tiksliai nepaaiškinamas pinigų perviršis kasoje paprastai reiškia vagystes, nes vagišius nepakankamai kruopščiai apskaito jau pagrobtas sumas ir todėl tiksliai nesutvarko pinigų skirtumą pateisinančių dokumentų. Be to, neretai vagiama tarytum ir ne iš blogų paskatų: tiesiog pasiimama tiek, “kiek būtinai reikia”.Kiekvienas bent kiek didesnės įmonės, turinčios daug smulkių pirkėjų, vadovas žino, kad smulkūs pirkėjai dažnai bankrutuoja negalėdami atsiskaityti su įmone. Visiems aišku ir tai, jog bankrotai neretai būna fiktyvūs. Tačiau ne kiekvienas susimąsto, kad ne taip retai fiktyvus būna ne tik įmonės bankrotas, bet ir jos įsteigimas. Pasaulinė patirtis rodo, kad kai kurių įmonių vadybininkai kartais įsteigia fiktyvias įmones grobstomoms lėšoms perpumpuoti į savo kišenes. Ypač reikia atkreipti dėmesį į pirkėjų sąraše esančias įmones su labai panašiais pavadinimais. O tokių Lietuvoje apstu. Mat kartais grobstoma pačiu banaliausiu būdu: išrašomas mokėjimo pavedimas išgalvotai įmonei, o vadovas, nepastebėjęs klastos, pasirašo tą pavedimą.Būtinai reiktų pasidomėti pirkimus ir pardavimus organizuojančių vadybininkų santykiais su įmonės verslo partneriais. Jie turi būti normalūs. Gali būti blogi, juk darbuotojai nuolatos stengiasi pigiau nupirkti ar brangiau parduoti. Tačiau labai glaudūs ir geri santykiai verčia sunerimti ir dėmesingai stebėti tokius darbuotojus.Svarbus grobstymų rodiklis – be priežasties padidėję įprastu laiku neapmokėti kreditoriniai įsiskolinimai. Reikalas tas, kad pinigai paprastai saugomi, o įmonės įsipareigojimams labai dažnai neteikiama reikiamo dėmesio. Tuo tarpu anksčiau ar vėliau jie padengiami iš tos pačios įmonės sąskaitos ar netgi kasos. Todėl būtina nustatyti, kokia tokio padidėjimo priežastis. Ir labai greitai, nes šitaip vagiantys supranta ką daro ir paprastai laiku “nusiplauna”.Jeigu įmonėje nesutvarkyta analitinė atsiskaitymo su debitoriais ir kreditoriais apskaita, vadinasi, yra visos sąlygos praturtėti daliai buhalterijos darbuotojų. Juk kai kurios skolos tarpais nurašomos kaip beviltiškos. Reikia labai kruopščiai stebėti, kad jos nebūtų nurašytos į skolų tvarkytojų kišenes. Dažnai su beviltišku skolininku susitariama, jog šis perves “bent nedidelę sumą”. Tik ne į įmonės, bet į skolų tvarkytojų sąskaitą. Tai pasakytina ir apie kreditorius. Ne taip retai pasitaiko atvejų, kai įmonė nežino, kur reikia pervesti pinigus (skolintojas pakeitė adresą, uždarė sąskaitą banke, bankrutavo ir t.t.). tokios skolos po trejų metų turi būti nurašomos. Tačiau jos gali būti nurašytos ir į skolų tvarkytojų sąskaitas, nes labai didelė tikimybė, kad šių skolų jau niekas nepareikalaus. Taigi atsiskaitymus su debitoriais ir kreditoriais būtina nuolatos labai kruopščiai kontroliuoti. Tai turi daryti itin patikimi žmonės, o ir juos reikėtų retkarčiais kaitalioti.Kaip jau buvo minėta, gana dažnai apgaudinėjama pasitelkus kompiuterinę techniką. Netinkamai sutvarkyta slaptažodžių sistema, neribota galimybė naudotis kompiuterine informacija visiems darbuotojams, taip pat techniniams kompiuterinių sistemų darbuotojams, paviršutiniškas nesusipratimų kompiuterizuoto informacijos apdorojimo srityje sprendimas – tai požymiai, rodantys didelę tikimybę, jog, pasitelkiant kompiuterinę techniką, vykdomos didesnės ar mažesnės apgaulės.ĮMONĖS DARBUOTOJŲ APGAULIŲ PREVENCIJA
Pirmasis darbas apgaulių prevencijai realizuoti – informacijos apie nusižengimus bei apgaules rinkimas, koncentravimas bei analizavimas. Tai turėtų būti daroma nuolat arba taikant specialius periodinės apskaitos metodus. Tokios informacijos dėka nustatoma, kas yra darbuotojų apgaulė, o kas – klaida, kaip tai įvyksta, kur gali pasireikšti, kokie požymiai rodo apie apgaulių bei vagysčių galimybes. Štai kokias svarbiausias prevencines priemones informacijos formavimo srityje būtina kuo skubiau įgyvendinti, siekiant užkirsti kelią apgaulėms ir vagystėms:
– prevencijos grupė kiekvieną ketvirtį turi kruopščiai išanalizuoti naujus požymius, apibūdinančius apgaules ir vagystes. Būtina numatyti juos sąlygojusius veiksnius ir nedelsiant įgyvendinti šiuos veiksnius naikinančias ar bent jų įtaką mažinančias priemones. Tik tada ieškoma asmenų, kurie įtariami galėję pasinaudoti aplaidumu valdymo sistemoje;– tikslinga apskaičiuoti ir kiekybiniais rodikliais išreikšti apgaulių reikšmingumą bei jų neaptikimo riziką. Tai nelengvas, bet išsprendžiamas uždavinys. Šį uždavinį padėti išspręsti gali profesionalūs auditoriai, kurie vagysčių ir apgaulių riziką gali įvertinti, pasinaudodami modifikuota klaidų rizikos įvertinimo metodika, o didesnę patirtį turintys – ir subjektyviais vertinimais. Tai paskatintų įmonės savininkus bei vadovus bent jau sunerimti, o gal ir skirti pakankamai lėšų bei dėmesio neigiamų reiškinių prevencijai;– jokiu būdu negalima taupyti apskaitos ir kontrolės sąskaita. Norint išvengti ne tik apgaulių, bet ir lemtingų klaidų, buhalterija ir vidinio audito tarnyba privalo pateikti kaip galima daugiau finansinės, mokesčių bei menedžmento (vidinės) apskaitos duomenų;– labai reikšminga teisingai formuoti bei kontroliuoti ir patvarkomąją informaciją, nes ne taip retai surašomos sutartys su neegzistuojančiomis įmonėmis dėl realiame gyvenime neegzistuojančių sutarties dalykų, siekiant paprasčiausiai išplauti pinigus. Taigi ir juridiniuose skyriuose turi dirbti ne tik kvalifikuoti, bet ir patikimi darbuotojai, kurių veikla bendra tvarka taip pat turi būti kontroliuojama;– “daug duomenų”, ypač kontrolę vykdantiems pareigūnams būtina derinti su kita taisykle: kiekvienas įmonės darbuotojas turi gauti tik tiek informacijos, kiek būtina tiesioginėms pareigoms atlikti. Deja, labai dažnai padėtis būna priešinga – valdymo aparatai taupumo sumetimais ar dėl nemokšiškumo veikia informacinio bado sąlygomis, kai tuo tarpu komercines paslaptis gali tyrinėti “kiekvienas kas netingi”.TINKAMAS DARBO ORGANIZAVIMAS – PATI GERIAUSIA APGAULIŲ PREVENCIJA
Tinkamas darbo organizavimas pats savaime yra geriausia priemonė užbėgti apgaulėms už akių. Tai sąlygoja visą seką teigiamų poslinkių ir darbuotojų elgsenos ypatumų įmonėje. Klasikinėje grandinėje “geras vadovavimas – geras darbas – geri darbuotojai” nesąžiningai nepritampa, todėl jiems tenka pasikeisti arba palikti savo darbo vietą. Geras vadovavimas reiškia ne “ganymą”, bet tinkamų pareigų, teisių ir darbinių santykių suformavimą. Kai darbuotojams aiškios jų pareigos ir teisės, jie paprastai patys sugeba deramai vykdyti savo darbą ir vengia suklysti. Tokios taisyklės kartu labai greitai “parodo” netinkamus darbuotojus. Taigi:– milžinišką poveikį kontrolei, taigi ir apgaulių bei vagysčių prevencijai daro tinkama įmonės valdymo struktūra. Joje turi būti vienareikšmiškai nustatytas pavaldumas ir atsakomybės sritys, o atsakingų darbuotojų teisė pasirašyti vieną ar kitą dokumentą būtinai turi būti įforminta vadovo įsakymu; – labai daug naudos gali suteikti nepriklausomas auditas. Čia svarbus yra valdymo požiūris į kontrolę ir vadovavimo stilius. Jeigu įmonės vadovai ne tik žodžiais, bet ir veiksmais neparodo, kad vertina vidinės kontrolės reikšmę, jeigu vidaus auditoriui nesuteikiama tam tikra veiksmų laisvė, tokia kontrolė vargu ar bus veiksminga;– vadovai turi stebėti, kad darbuotojai nesijaustų neįvertinti nei moraliai, nei materialiai, kad nejaustų, jog įmonė jiems skolinga;– prieš pradedant darbuotojui dirbti su juo būtina sudaryti materialinės atsakomybės sutartis. Kitaip vargu ar pavyks ką nors išreikalauti kad ir iš didžiausią žalą įmonei padariusių darbuotojų. Be to, šios sutartys atlieka ir svarbų auklėjamąjį darbą, nes verčia kiekvieną jas pasirašiusįjį sunerimti, kartais pareikalauti iš administracijos, kad ši užtikrintų jam patikėtų materialinių gėrybių apsaugą;– visiems įmonės darbuotojams būtinai raštu turi būti nedviprasmiškai pranešta, kad jų veikla yra kontroliuojama. Priešingu atveju įmonėje gali atsirasti visiškai netinkama produktyviam darbui įtampa, ypač kai vidaus auditorius atlikinės konfidencialius nuo kitų darbuotojų patikrinimus;
– įmonėje turi būti formuojama nuostata, kad vagiama ne tik iš savininkų, bet ir iš visų darbuotojų. Būtina aiškinti, kad gali būti vagiami ne tik pinigai, bet ir darbo laikas, apgaudinėjama nekokybiškai atliekant savo pareigas. Skiriasi tik motyvai, o rezultatas – toks pat.IŠVADOS
Baigiant savo referatą norėčiau pabrėžti, kad griežta, racionaliai sutvarkyta vidinės apskaitos ir kontrolės sistema (ją gali sukurti tik gerą patirtį šioje srityje turintys menedžmento apskaitos specialistai), nors ir brangiai kainuoja, vis dėlto, kaip rodo patirtis, visuomet atsiperka. Pirmiausia ji sumažina apgaulių atsiradimo galimybes, nes darbuotojai iš savo bei kolegų patirties netrunka įsitikinti, kad anksčiau ar vėliau kiekvienas apgaulės faktas išaiškėja, nes tikrinama ne atsitiktinai, bet sistemingai. Be abejo, labai svarbu, kad tokia sistema padeda išaiškinti jau vykdomas apgaules, nuo kurių, kaip žinoma, neapsaugota nė viena įmonė. Tačiau šalia konkrečių priemonių, užkertančių kelius apgaulėms ir grobstymams, negalima pamiršti ir etinių verslo normų įgyvendinimo ir apskritai darbuotojų auklėjimo sistemos įdiegimo, pirmiausia – savo pačių rodomo pavyzdžio. Be abejo, etikos kodeksų įgyvendinimas daugeliui įmonių – tolimos prabangos dalykas. Tačiau niekas netrukdo įdiegti bent vidaus tvarkos taisykles, kurios taip pat nemaža dalimi sunormina darbuotojų elgesį ir tarpusavio santykius. Ir dar vienas svarbus elementas kovoje su vagimis ir apgavikais yra tas, kad įgyvendinant prevencinių priemonių, nukreiptų prieš apgaules ir vagystes sistemą, būtina pasitelkti į pagalbą specialistus. Tik pasitelkus reikiamą apsaugos priemonių sistemą, galima tikėtis, kad vagysčių tikimybė ar bent jau jų apimtys sumažės. Geriausiai tiktų auditoriai, nes jų darbas labiausiai susijęs su klaidų, apgaulių ir vagysčių išaiškinimu.
Literatūra:
1. Vadovo pasaulis. Vilnius: Pačiolis, 1998, Nr. 62. Vadovo pasaulis. Vilnius: Pačiolis, 1998, Nr. 7-83. Vadovo pasaulis. Vilnius: Pačiolis, 1998, Nr. 8