6 tema. RIZIKOS ESMĖ, VEIKSNIAI IR IŠMATAVIMO RODIKLIAI
1. Investicijų rizikos esmė.2. Rizikos veiksniai ir jų klasifikavimas.3. Rizikos klasifikavimas.4. Finansinės rizikos išmatavimo rodikliai.
1. Investicijų rizikos esmė
Investicijos ekonominėje literatūroje yra apibūdinamos labai įvairiai. Kadangi apibrėžimai įvairūs, tiksliausiai būtų nusakyti, kad investicija – pinigų įdėjimas į tam tikrą turtą tikslu ateityje gauti naudą. Rizika ekonomine prasme taip pat apibūdinama labai įvairiai. Šiuolaikiniame ekonomikos terminų enciklopediniame žodyne rizika apibūdinama kaip sprendimų situacija, kurioje įmanomas galimų rezultatų kintamumas ir egzistuoja tikimybė jiems kisti. Lietuvių mokslininkai riziką traktuoja kaip įmonės grėsmę netekti dalies savo kapitalo, negauti reikiamų pajamų bei patirti papildomas išlaidas vykdant gamybinę-komercinę veiklą. Užsienio autoriai dažnai skiria dvi sąvokas: neapibrėžtumą ir riziką (uncertainty and risk). Esminis skirtumas tarp šių dviejų sąvokų yra tas, kad rizika – sprendimų situacija, kai žinoma kiekvieno iš galimų rezultatų pasireiškimo tikimybė. Neapibrėžtumo sąlygomis potencialių rezultatų tikimybės įvertinti neįmanoma. Nepaisant minėtų skirtumų, vertinant riziką, šios dvi sąvokos sutapatinamos. Tokiu būdu praktiniu požiūriu jų atskirti neverta. Ir vienu, ir kitu atveju egzistuoja rezultatų nukrypimo galimybė ir nuo to, ar turima tikimybinė informacija, ar ne, priklauso tik prognozuojamų rezultatų patikimumo laipsnis. Be to, dažniausiai patenkama į situaciją tarp rizikos ir neapibrėžtumo. Rizikuoja tas ūkinis subjektas, kuris, priimdamas vieną ar kitą sprendimą, yra situacijoje, kai būsimos veiklos faktiniai rezultatai gali nukrypti nuo prognozuojamų. Taigi, rizika suprantama kaip sprendimų situacija, kurioje egzistuoja faktinių rezultatų nukrypimo nuo prognozuojamų galimybė. Ekonomine prasme rezultatai gali būti įvairūs – pajamos, išlaidos, pelnas, būsimi pinigų srautai ir pan. Tai priklauso nuo rizikosvertinimo tikslo ir naudojamo metodo, t. y. kokį galimą nukrypimą ir kokiu būdu norima įvertinti. Ūkinių subjektų patiriama rizika yra vadinama įvairiai: ekonomine, verslo, ūkine ir pan. Ūkinės ir verslo rizikų savokos netalpina finansinės rizikos esmės. Ekonominė rizika yra tinkama sąvoka, tačiau fundamentaliuose Vakarų autorių leidiniuose ūkinių subjektų patiriama rizika vadinama kompanijos, firmos, įmonės rizika. Konkreti investicija yra dalis įmonės veiklos. Tokiu būdu, investicijų rizika – sprendimų situacija, kurioje egzistuoja tam tikros įmonės investicijos faktinių rezultatų nukrypimo nuo prognozuojamų galimybė.
2. Rizikos veiksniai ir jų klasifikavimas
Visiškai išvengti rizikos praktiškai neįmanoma. Tačiau, žinant ją sukeliančias priežastis, yra galimybė jos poveikį sumažinti. Rizikos valdymo procesas prasideda nuo ją sąlygojančių veiksnių nustatymo.Literatūros šaltiniuose dažniausiai įvardijamos 4 rizikos veiksnių grupės. Pagal pasireiškimo vietą:– vidiniai;– išoriniai.Pagal proklausomybę nuo ūkinio subjekto:– subjektyvūs;– objektyvūs.Pagal susidarymo šaltinius:– fiziniai;– ekonominiai;– politiniai;– socialiniai.
Pagal būdingumą ūkio subjektui:– specifiniai;– rinkos.Pirmųjų dviejų veiksnių klasifikacinių grupių reikšmė dažnai yra tapatinama, t.y. vidiniai veiksniai yra tie, kurie įtakoja įmonės veiklą jos viduje ir yra tos įmonės kontroliuojami, t. y. subjektyvūs. Išoriniai veiksniai pasireiškia už įmonės ribų ir dažniausiai jie nekontroliuojami, t. y. nepriklauso nuo įmonės pastangų (objektyvūs), pavyzdžiui, bendraekonominiai svyravimai, klientų skonio pasikeitimai, konkurentų veiksmai, nenumatyti vyriausybiniai sprendimai. Kai kurie veiksniai vienu atveju gali būti vidiniais, kitu – išoriniais, pavyzdžiui, gaisras dėl žaibo ir gaisras dėl techninių nesklandumų. Jeigu kaip rizikos veiksnį nusakysime įmonės konkurenciją, tai ji turėtų ir objektyvių, ir subjektyvių, ir vidinių, ir išorinių veiksnių bruožų. Nepaisant to, pagrindinis išskirtinis šių dviejų klasifkiacinių grupių bruožas būtų galimybė kontroliuoti veiksnių įtaką arba šios galimybės neturėjimas. Specifiniai veiksniai yra tokie, kurie sąlygoja konkrečios įmonės, jos investicijų arba tam tikros pramonės šakos rezultatų kintamumą. Tai būtų vadybos kokybė, darbo santykių padėtis, reklamos lygis, konkurencingumas, gamtiniai ir klimatiniai veiksniai. Tačiau yra bendresni veiksniai, veikiantys visų be išimties ūkinių subjektų rezultatus: investicijų augimas ekonomikoje, vartotojų paklausos lygis, valiutos kurso pasikeitimai, įmonių mokesčių tarifai, palūkanų normos dydis ir pan. Jie funkcionuoja rinkoje ir todėl vadinami rinkos veiksniais. Tarp jų nurodomi du pagrindiniai veiksniai:
– įmonės pajamų jautrumas bendram ekonomikos lygiui ir kitiems makroekonominiams veiksniams;– pastovių ir kintamų išlaidų santykis, t. y. išlaidų jautrumo laipsnis.Kaip pavyzdį galima būtų pateikti maisto produktų ir baldų gamybos įmones. Jeigu ekonomika klesti ir darbo užmokesčio lygis kyla, žmonės laikinai laisvus pinigus gali panaudoti baldų pirkimui. Smunkant ekonomikai ir daugėjant bedarbių, mažėja laikinai laisvų pinigų ir tie patys dažniausiai yra taupomi nežinomai ateičiai, nei leidžiami naujiems baldams pirkti. Iš kitos pusės, paklausa maisto produktams bet kuriomis ekonominėmis sąlygomis išlieka mažai tepakitusi. Tokiu būdu pajamos iš maisto produktų gamybos ir prekybos yra kur kas mažiau jautresnės makroekonominiams veiksniams, nei pajamos iš baldų gamybos ir prekybos. Kalbant apie antrąjį rizikos veiksnį svarbu pažymėti tai, kad kapitalui imlus verslas yra rizikingesnis už darbui imlų verslą, kadangi pirmuoju atveju yra didesnė pastovių išlaidų dalis bendroje išlaidų struktūroje. Tačiau lemiamas yr pirmasis veiksnys, nes, jei pajamos stabilios, įmonė sugeba padengti visas išlaidas, nepriklausomai nuo to, ar jos kintamos, ar pastovios.Fiziniams veiksniams priskiriami fizinės aplinkos veiksniai: klimatas, gamta, ligos, kenkėjai gali turėti didžiulį poveikį net geriausiai suplanuotiems veiklos rezultatams. Ekonominiams veiksniams priklausytų infliacija, politiniams – mokesčių pokyčiai, tarptautinės prekybos apribojimai, socialiniams – vartojimo struktūros pasikeitimai. Verslui vadovauja žmonių grupė ir bent vieno iš jų nesėkmė asmeniniame gyvenime, neteisingi sprendimai, nebūdingos klaidos prisideda prie įmonės rizikos.Kadangi rizikos veiksnių, įtakojančių įmonės veiklą, o kartu ir atskiras investicijas, yra daug ir įvairių, į juos visus atsižvelgti, vertinant riziką, yra sunku ir praktiškai neįmanoma. Todėl svarbu atrinkti tuos veiksnius, kurie daro didžiausią poveikį įmonės veiklai ar pasirinktam investicijų projektui.3. Rizikos klasifikavimasRiziką sukeliančių veiksnių gausa sąlygoja įmonės patiriamos rizikos įvairovę. Ši įvairovė priklauso nuo klasifikavimo kriterijų ir tikslų.
Remiantis modernia vertybinių popierių portfelio teorija bendra įmonės rizika pagal ją sukeliančių veiksnių prigimtį yra skirstoma į sistemingą ir nesistemingą riziką. Nesistemingą riziką sąlygoja veiksniai, būdingi tik konkrečiai įmonei ar pramonės šakai: vadybos kokybė, darbo organizavimas, konkurentų veiksmai, gamtiniai ir technologiniai veiksniai. Sistemingą riziką sukelia bendraekonominiai veiksniai, tokie, kaip šalies ekonominė padėtis, vartotojų paklusos lygis, palūkanų normos kitimas, valiutos kursų pasikeitimai ir pan. Nesisteminga rizika dėl ją sukeliančių veiksnių prigimties vadinama specifine (diversifikuojama), o sisteminga – rinkos (nediversifikuojama) rizika. Šis rizikos klasifikavimas yra naudingas investuotojams į finansinį turtą, formuojant VPP. Teoriniu požiūriu nesisteminga rizika gali būti eliminuojama, jei įmonė suformuoja įvairių vertybinių popierių paketą. Kuo daugiau įvairių įmonių akcijų įsigyjama, tuo didesnė yra apsisaugojimo nuo specifinės rizikos galimybė. Kadangi rinkos portfelis talpina visų įmonių akcijas, jis yra maksimaliai diversifikuotas. Vadinasi, siekiant visiškai pašalinti nesistemingą riziką, reikėtų įsigyti po tam tikrą dalį visų vertybinių popierių biržoje kotiruojamų akcijų. Praktiškai tai neįmanoma. Kai kurie anglų mokslininkai pagal atliktus apskaičiavimus teigia, kad, įsigijus 15 – 20 skirtingų įmonių akcijų (vietoj 7200 kotiruojamų biržoje), galima eliminuoti net 90 proc. nesistemingos rizikos.VPP teorija skirsto riziką į sistemingą ir nesistemingą, Modigliani ir Miller (1958 m.) kapitalo struktūros teorija – į finansinę ir verslo. Apjungus abi teorijas, finansinė rizika yra tik sisteminga, o verslo – dalis sisteminga, dalis – nesisteminga.Sistemingą riziką sąlygoja pajamų jautrumas makroekonominiams veiksniams ir pastovių bei kintamų finansavimo išlaidų santykis. Finansinė rizika siejama su pastovių ir kintamų finansavimo išlaidų santykiu, todėl savo esme yra tik sisteminga. Kintamos finansavimo išlaidos yra dividendai, kurie nebūtina turi būti mokami, o pastovios finansavimo išlaidos – palūkanos, kurios turi būti sumokėtos, nepriklausomai nuo to, ar įmonė gavo pelną, ar ne. Finansinė rizika yra dalis sistemingos rizikos, kurią patiria tik įmonės savininkai ir tik tos įmonės, kurios kapitalo struktūroje yra skolintojų nuosavybės.Finansinę riziką sukelia skolinto kapitalo pirmumas prieš nuosavą kapitalą tiek įmonės kasmetinių grynųjų pinigų srautų paskirstymo, tiek įmonės likvidavimo procese. Kadangi palūkanos turi būti sumokėtos prieš atliekant bet kuriuos dividendų mokėjimus, esant didesnei skolinto kapitalo daliai kapitalo struktūroje, yra didesnė tikimybė, kad įmonei nebeliks pinigų išmokėti dividendams.Verslo rizika priklauso nuo veiklos srities, į kurią investuojama. Sistemingą verslo riziką sąlygoja pajamų jautrumas rinkos veiksniams bei pastovių ir kintamų veiklos išlaidų santykis. Kuo investicinio produkto paklausa yra elastingesnė, tuo investicijų sisteminga verslo rizika yra didesnė, ir atvirkščiai. Kuo didesnę dalį investicijų išlaidų sudaro pastoviosios išlaidos, tuo investicijų sisteminga verslo rizika yra didesnė, ir atvirkščiai.Bendra įmonės rizika siejama su nesugebėjimu padengti veiklos ir finansavimo išlaidų, verslo rizika – su nesugebėjimu padengti veiklos išlaidų, o finansinė rizika – su galimybe, kad gali būti nepadengtos finansavimo išlaidos.Verslo riziką sukelia įmonės pelno iki atskaitant palūkanas ir mokesčius kintamumas, o finansinę riziką – akcijos pelningumo kintamumas. Pelno iki atskaitant palūkanas ir mokesčius kintamumas sąlygoja didesnį akcijos pelningumo kintamumą toje įmonėje, kurios finansavimo struktūroje yra santykinai daugiau skolinto kapitalo, ir atvirkščiai.Pagal aptartas VPP ir kapitalo struktūros teorijas investicijų bendra rizika yra skirstoma taip pat, kaip ir įmonės bendra rizika. Tai savaime suprantama, kadangi investicijų projektas yra neatsiejamas nuo įmonės veiklos ir tokiu būdu yra jos dalis.Pagal pasireiškimo laipsnį įmonės arba investicijų projekto rizika skirstoma į leistiną, kritinę ir katastrofinę. Leistina rizika laikoma pelno netekimo galimybė iš įmonės veiklos arba atskiro investicijų projekto. Kritinė rizika siejama su galimybe prarasti ne vien pelną, bet ir dengti dalį išlaidų savo sąskaita. Pati pavojingiausia yra katastrofinė rizika, sudaranti sąlygas įmonės bankrotui, t. y. visiškam investicijų praradimui.Literatūroje sutinkama ir daugiau rizikos klasifikacinių grupių, tačiau daugelis jų prieštarauja klasikinėms vertybinių popierių portfelio ir kapitalo struktūros teorijoms.4. Finansinės rizikos išmatavimo rodikliai
Praktiškai priimdamas kapitalo strukūros formavimo sprendimą, finansininkas žinos pelno ir rizikos tarpusavio santykį. Jis taip pat suvoks, kad, pakilus įmonės finansiniam svertui, padidės finansinė rizika, tenkanti įmonės savininkams. To pasekoje savininkai reikalaus kaip kompensacijos papildomo pelno. Finansų teorijoje ir praktikoje kompensacija už riziką yra pelnas iš investicijų, kuris nuosavo kapitalo požiūriu yra dividendų ir nepaskirstytojo pelno derinys. Nepaisant to, įmonės vadovui bei finansininkui reikalingas tiesesnis ir betarpiškesnis kompensacijos už riziką išmatavimas prieš priimant sprendimą didinti įmonės finansinį svertą. Kitaip tariant, jie turi sugebėti įvertinti, ar įmonė bus pajėgi sukurti pakankamą ekstra pelną tam, kad galėtų išmokėti kompensaciją savininkams už padidėjusią riziką. Finansinės rizikos išmatavimui naudojami šie rodikliai:– palūkanų padengimo koeficientas;– pastovių finansavimo išlaidų padengimo koeficientas;– finansinio sverto efektas;– finansinio sverto laipsnis.Palūkanų padengimo koeficientas (interest coverage ratio) yra skaičiuojamas pagal tokią formulę:PPK – palūkanų padengimo koeficientas;P-plm – pelnas iki atskaitant palūkanas ir mokesčius;Pl – palūkanos.Kuo mažesnis santykis, tuo didesnė tikimybė, kad įmonė gali neįvykdyti savo įsipareigojimų. Taigi, mažėjant santykiui, didėja rizika, kylanti iš skolų lygio kapitalo struktūroje. Palūkanų padengimo koeficientas matuoja įmonės sugebėjimą įvykdyti palūkanų mokėjimus, tačiau neišreiškia skolų lygio. Be to, šis rodiklis yra svarbus įmonės kreditorių patiriamos rizikos indikatorius.Palūkanų padengimo koeficientui yra artimas pastoviųjų finansavimo išlaidų padengimo koeficientas (fixed cost coverage ratio). Jis apskaičiuojamas kaip pelno iki atskaitant palūkanas ir mokesčius santykis su visomis įmonės pastoviosiomis finansavimo išlaidomis: palūkanomis, privilegijuotųjų akcijų dividendais ir lizingo operacijų išlaidomis. Pastarąsias sudaro komisinių suma ir palūkanos, jei lizingo davėjas nuomojamam turtui įsigyti naudojo paskolas. Savaime suprantama, kad įmonės, neturinčios privilegijuotųjų akcijų ir nesinaudojančios lizingo davėjų paslaugomis, skaičiuos palūkanų padengimo koeficientą. Svarbu atminti tai, kad tuo atveju, kai įmonės investicijų finansavimui naudojamos privilegijuotosios akcijos, finansinis svertas išlieka tas pats. Tačiau finansinė rizika, tenkanti paprastųjų akcijų savininkams, išauga dėl pastoviųjų finansavimo išlaidų padidėjimo ir tokiu būdu įmonė turi gauti daugiau pelno, kad padengtų šias išlaidas. Dauguma privilegijuotųjų akcijų yra kumuliacinės. Tai reiškia, kad laiku neišmokėti dividendai privalo būti išmokėti, kai tik įmonė sugebės tai atlikti. Jokie išmokėjimai paprastųjų akcijų savininkams nedaromi, kol neišmokėti dividendai privilegijuotųjų akcijų savininkams.
Vienas skolinto kapitalo privalumų yra tas, kad mokėtinos palūkanos atimamos prieš pelno apmokestinimą. Tokiu būdu, kuo didesnis finansinis svertas, tuo didesnės pelno mokesčio santaupos, esant kitiems veiksniams vienodiems. Ir kuo didesnis pelno mokesčio tarifas, tuo ši santaupų suma yra didesnė. Tai reiškia, kad įmonė, kurios pelnas apmokestinamas didesniu mokesčio tarifu, gali sau leisti turėti didesnį aukštesnį finansinį svertą, negu įmonė, kurios pelnas apmokestinamas mažesniu mokesčio tarifu.Finansinio sverto, palūkanų padengimo ir mokesčio tarifo pasikeitimų bendrą įtaką finansinei rizikai ir pelningumui galima įvertinti finansinio sverto efektu. Finansinio sverto efektas – tai nuosavo kapitalo pelningumo padidėjimas, naudojant skolintą kapitalą. Taip atsitinka tuomet, kai viso kapitalo pelningumas yra didesnis už skolinto kapitalo kainą. Finansinio sverto gilesnei analizei pasitelksime 1 lentelės duomenis. Iš pateiktų duomenų matyti, kad abiejų įmonių pelnas iki atskaitant palūkanas ir mokesčius bei juo remiantis apskaičiuotas viso kapitalo pelningumas yra vienodas – 20 proc. Tačiau nuosavo kapitalo pelningumas prieš apmokestinimą 5 procentiniais punktais didesnis finansinį svertą turinčioje B įmonėje. Šie 5 procentiniai punktai ir yra finansinio sverto efektas.Kai įmonių pelnas apmokestinamas 29 proc. tarifu, tuomet įmonės B nuosavo kapitalo pelningumas didesnis 3,55 procentiniais punktais, negu įmonės A, vien dėl skirtingos kapitalo struktūros. Pelno apmokestinimas sumažino finansinio sverto efektą 1,45 procentiniais punktais. Vadinasi, įmonė, kapitalo struktūroje neturinti skolų, apriboja nuosavo kapitalo pelningumą 71 proc. kapitalo pelningumo (Jeigu pelno mokesčio tarifas būtų 10 proc., tuomet nuosavo kapitalo pelningumas būtų apribotas 90 proc. kapitalo pelningumo). Tuo tarpu įmonė, naudojanti skolintą kapitalą, padidina arba sumažina nuosavo kapitalo pelningumą, priklausomai nuo skolinto ir nuosavo kapitalo santykio bei palūkanų normos. Tuomet ir pasireiškia finansinio sverto efektas: Pnk – nuosavo kapitalo pelningumas; T – pelno mokesčio tarifas; Pvk – viso kapitalo pelningumas;FSE – finansinio sverto efektas.1 lentelė. Nuosavo kapitalo pelningumo apskaičiavimas, esant skirtingoms kapitalo struktūroms
Rodiklių pavadinimas Įmonė A Įmonė BNuosavas kapitalas, tūkst. Lt 1 000 500Skolintas kapitalas, tūkst. Lt – 500Bendras įmonės kapitalas, tūkst. Lt 1 000 1 000Pelnas iki atskaitant palūkanas ir mokesčius, tūkst. Lt 200 200Viso kapitalo pelningumas, 20 20Pastoviosios finansavimo išlaidos (palūkanų norma – 15 ), tūkst. Lt – 75Pelnas, atskaičius palūkanas, tūkst. Lt 200 125Nuosavo kapitalo pelningumas prieš apmokestinimą, 20 25Pelno mokestis (29 ), tūkst. Lt 58,00 36,25Grynasis pelnas, tūkst. Lt 142,00 88,75Nuosavo kapitalo pelningumas, 14,20 17,75
Nesunku pastebėti, kad minėtas efektas pasireiškia dėl kapitalo pelningumo ir skolinto kapitalo kainos – vidutinės palūkanų normos – skirtumo. Kitaip tariant, įmonė turi gauti tokį kapitalo pelningumą, kad kraštutiniu atveju jo pakaktų sumokėti palūkanas. Pirmoji finansinio sverto efekto sudedamoji dalis yra taip vadinamas diferencialas. Jis apskaičiuojamas kaip skirtumas tarp viso kapitalo pelningumo ir vidutinės palūkanų normos (PNv), atsižvelgiant į mokesčio tarifą: (1-T)(Pvk – PNv) = (1-0,29)(20 – 15) = 3,55. Antroji finansinio sverto efekto sudedamoji dalis – sverto petys – charakterizuoja sverto veikimo jėgą. Tai skolinto ir nuosavo kapitalo santykis, kuris įprastai vadinamas finansiniu svertu. Sujungus abi sudedamąsias dalis, galima apskaičiuoti finansinio sverto efektą: Ks – skolintas kapitalas; Kn – nuosavas kapitalas. Finansinio sverto efektas puikus, tačiau labai pavojingas instrumentas. Tereikia diferencialui nusileisti žemiau nulio ir finansinio sverto efektas pradės veikti įmonės nenaudai. Tuomet kuo didesnis bus finansinis svertas (sverto petys), tuo didesnę finansinę riziką patirs įmonės savininkai. Tarkime, kad vidutinė palūkanų norma pakyla iki 22 proc. Tuomet finansinio sverto efektas ir nuosavo kapitalo pelningumas bus atitinkamai -1,42 proc. ir 12,78 proc., t.y. svertinės B įmonės nuosavo kapitalo pelningumas bus 1,42 punktais mažesnis, negu nesvertinės A įmonės. Vienas iš finansinio sverto efekto kintamųjų yra pelno mokesčio tarifas. Pirmoje lentelėje pateikti duomenys rodo, kad, esant mokesčio tarifui 29 proc., įmonė B, palyginus su įmone A, sutaupo 21,75 tūkst. litų pelno mokesčio. Pakeitus mokesčio tarifą, galima įsitikinti, kad jis turi įtaką pelningumui ir finansinei rizikai. Esant 10 proc. mokesčio tarifui, įmonė B sutaupo tik 7,5 tūkst. litų (Įmonių A ir B pelno mokestis būtų atitinkamai 20 ir 12,5 tūkst. litų). Tai rodo, kad finansinis svertas turėtų būti aukštesnis tose įmonėse, kurių pelnas apmokestinamas didesniu mokesčio tarifu, esant kitiems veiksniams vienodiems.
Finansinio sverto efektas yra vienas iš naudingiausių finansinės rizikos įvertinimo rodiklių, nes jis išsiskiria šiais privalumais: • išreiškia trijų parametrų – sverto, palūkanų padengimo ir mokesčių – kombinuotą įtaką finansinei rizikai ir pelningumui.• susieja verslo ir finansinę rizikas, kadangi kapitalo pelningumo iki atskaitant palūkanas ir mokesčius kintamumas yra verslo rizika.Finansinio sverto efekto formulė, kai įmonių pelnas neapmokestinamas, turėtų būti užrašoma taip: Užsienio šalių finansų vadybos teorijoje ir praktikoje naudojamas dar vienas finansinės rizikos indikatorius – finansinio sverto laipsnis (FSL). Tai rodiklis, išmatuojantis akcijos pelningumo jautrumą pelno iki atskaitant palūkanas ir mokesčius kintamumui. Jeigu verslo rizika susijusi su pardavimo pajamų kintamumo įtaka pelnui iki atskaitant palūkanas ir mokesčius, tai finansinė rizika siejama su pelno iki atskaitant palūkanas ir mokesčius kintamumo įtaka paprastųjų akcijų pelningumui. Kai įmonė naudoja finansinį svertą, ji didina kapitalą iš pastovią kainą turinčių šaltinių ir siekia uždirbti daugiau, negu yra to kapitalo kaina. Tas skirtumas atitenka paprastųjų akcijų savininkams. Kai įmonė naudoja santykinai aukštą finansinį svertą, net ir maži minėto pelno pasikeitimai sąlygoja didelį akcijų pelningumo kintamumą. Finansinio sverto laipsnis apskaičiuojamas pagal formulę:FSL – finansinio sverto laipsnis; Pa – akcijos pelningumo kintamumas; P-plm – pelno iki atskaitant palūkanas ir mokesčius kintamumas. Tarkime, kad įmonėje A yra 100 tūkst. paprastųjų akcijų, o įmonėje B – 50 tūkst. paprastųjų akcijų. Esant pelnui iki atskaitant palūkanas ir mokesčius 200 tūkst. litų, įmonių A ir B akcijos pelningumas yra atitinkamai 1,42 ir 1,78 Lt. Tarkime, kad dėl nepalankių rinkos veiksnių ar kitų priežasčių sumažėja pardavimo pajamos ir pelnas iki atskaitant palūkanas ir mokesčius sudaro 180 tūkst. Lt. Tuomet įmonių A ir B akcijos pelningumas pasikeičia atitinkamai nuo 1,42 iki 1,28 Lt ir nuo 1,78 iki 1,49 Lt. Finansino sverto laipsnis įmonėje A ir įmonėje B:
Gauti rezultatai rodo, kad, pelnui iki atskaitant palūkanas ir mokesčius pasikeitus 1 proc., įmonės B akcijos pelningumas pasikeis 1,75 proc. Tačiau minėtam pelnui pasikeitus 20 proc., akcijos pelningumas pasikeis 35 proc. (1,75 x 20). Nesvertinėje A įmonėje finansinio sverto laipsnis visuomet bus lygus 1 (paklaida gauta dėl skaičių apvalinimo). Tai akivaizdžiai rodo, kad įmonės, kurios kapitalo stuktūroje nėra skolų, akcijos pelningumo jautrumas minėto pelno pasikeitimams yra mažesnis, kadangi šios įmonės savininkai nepatiria finansinės rizikos. Finansinio sverto laipsnis yra artimas rodiklis finansinio sverto efektui, kadangi susieja verslo ir finansinę rizikas. Kuo didesnė galima pelno iki atskaitant palūkanas ir mokesčius kitimo amplitudė, tuo atsargesnį sprendimą reikia priimti kapitalo struktūros formavimo klausimu. Tačiau finansinio sverto laipsnis neparodo atskirų parametrų įtakos finansinei rizikai ir pelningumui. Ryšys tarp pelno iki atskaitant palūkanas ir mokesčius ir akcijų pelningumo grafiškai parodomas 1 paveiksle. Statesnis tiesės pasvirimas rodo aukštesnį finansinį svertą ir tuo pačiu didesnį įmonės B akcijos pelningumą. Taškas C parodo pelno iki atskaitant palūkanas ir mokesčius sumą, kuriai esant akcijos pelningumas toks pats svertinės B ir nesvertinės A įmonės. Šis taškas vadinamas finansinio indiferentiškumo tašku (financial indifference point) ir parodo alternatyvias vienodo naudingumo dviejų kapitalo struktūrų naudojimo galimybes. Finansinio indiferentiškumo taškas apskaičiuojamas pagal tokią formulę: T- pelno mokesčio tarifas; P-plm – pelnas iki atskaitant palūkanas ir mokesčius; Pl- palūkanų suma; D- dividendai, tenkantys privilegijuotoms akcijoms; SA ir SB – akcijų skaičius įmonėse A ir B. Įrašę analizuojamus duomenis į formulę apskaičiuojame finansinio indiferentiškumo tašką, kuris išmatuojamas pelnu iki atskaitant palūkanas ir mokesčius:Akcijos pelningumas,Lt
1pav. Finansinio indiferentiškumo ir finansinio lūžio taškų grafinis atvaizdavimas
Jeigu įmonės vadovai tikisi gauti 150 tūkst. litų pelno iki atskaitant palūkanas ir mokesčius, tai jie turėtų vengti planuojamo finansinio sverto, taip eliminuodami betikslę finansinę riziką (ji nebus kompensuojama didesniu akcijos pelningumu).Vienas didžiausių finansinio indiferentiškumo taško nustatymo trūkumų yra tas, kad jis sulygina tik dviejų kapitalo struktūrų naudingumą. Tuo tarpu praktikoje galimi įvairūs finansavimo būdų deriniai. Nagrinėtame pavyzdyje įmonės B finansinis svertas yra lygus vienetui. Remiantis finansinio indiferentiškumo analize ši kapitalo struktūra nepriimtina, jei laukiamas pelnas iki atskaitant palūkanas ir mokesčius bus ne didesnis kaip 150 tūkst. litų. Tačiau analizė neatsako į klausimą ar pageidautinas kitas finansinio sverto dydis (pavyzdžiui, 0,25 arba 0,75). Taigi, jei įmonė tikisi gauti didesnį pelną iki atskaitant palūkanas ir mokesčius, nei esantis finansinio indiferentiškumo taške, ji gali naudoti aukštesnį finansinį svertą. Tačiau šį sprendimą reikia priimti labai atsargiai. Aukštesnis finansinis svertas didins akcijos pelningumo kintamumą ir to pasekoje investitoriai reikalaus didesnio pelningumo, o kreditoriai, teikdami paskolas jau svertinei įmonei – didesnės palūkanų normos. Tai sąlygos finansavimo išlaidų padidėjimą ir akcijos pelningumo sumažėjimą. Taškai D ir E 1 paveiksle yra finansinio lūžio taškai (financial break-even points), rodantys pelno iki atskaitant palūkanas ir mokesčius sumą, kuriai esant akcijų pelningumas lygus nuliui. Savaime aišku, kad esant svertinei kapitalo struktūrai ir tuo pačiu finansinei rizikai, šis lūžio taškas bus didesnis. Finansinio lūžio taško esmė yra ta, kad jis parodo minimalią pelno iki atskaitant palūkanas ir mokesčius sumą, būtiną, kad įmonės išvengtų nuostolių, tenkančių paprastųjų akcijų savininkams. Finansų valdytojas gali palyginti šią minimalią sumą su prognozuojamais rezultatais ir jų tikimybėmis. Kuo aukštesnė tikimybė, kad įmonės veiklos rezultatai bus žemiau finansinio lūžio taško, tuo mažiau tokia kapitalo struktūra yra pageidautina. Matematiškai finansinio lūžio taškas apskaičiuojamas taip: FLT – finansinio lūžio taškas; Pl – palūkanų suma; D – privilegijuotųjų akcijų dividendai; T – pelno mokesčio tarifas.Nesant kapitalo struktūroje privilegijuotų akcijų, finansinio lūžio taškas lygus palūkanų sumai.Visi išanalizuoti finansinės rizikos įvertinimo rodikliai yra statiški išmatavimai, neįvertinantys laiko faktoriaus ir potencialios finansinės rizikos skolos egzistavimo laikotarpiu. Daugeliu atvejų yra daroma prielaida, kad yra vienos rūšies skola ir neribotam laikui, kai tuo tarpu realiam gyvenime egzistuoja skirtingų tipų skolos, turinčios skirtingas palūkanų normas ir grąžinimo terminus. Vadinasi, finansų vadybininkas privalo įvertinti periodinius palūkanų mokėjimus ir skolų grąžinimo terminus bei sumas. Jeigu įmonės finansininkas tiksliai žinotų būsimus pinigų srautus, jis galėtų skolų ir palūkanų mokėjimą išdėstyti pagal pinigų srautų grafiką. To pasekoje pelnas būtų maksimizuotas, nes nereikėtų laikyti mažai pelningo likvidaus turto ir būtų galima turėti santykinai daugiau trumpalaikių skolų (tai aktualu, kai ilgalaikių skolų kaina yra didesnė už trumpalaikių). Tačiau praktikoje faktiniai pinigų srautai nukrypsta nuo laukiamų ir situacija tampa rizikinga. Kuo didesnė nukrypimo tikimybė, tuo įmonei reikalinga didesnė saugumo riba. Ši saugumo riba gali būti sukurta didinant likvidų turtą arba ilginant skolų mokėjimo terminus, tokiu būdu sumažinant pelningumą ir įmonės investicijų potencialią riziką. Visi aptarti finansinės rizikos įvertinimo rodikliai įgyja prasmę tik tuomet, kai praėjusio laikotarpio duomenys palyginami su prognozuojamais rezultatais. Tačiau to nepakanka. Kapitalo struktūros teorija suteikia labai mažai nurodymų ir neatsako į klausimą „ką reikėtų daryti?“ Tokiu būdu saugiausia yra daryti tai, ką daro kas nors kitas. Taigi, viena iš svarbiausių problemų, atsirandančių praktiškai sprendžiant kapitalo struktūros formavimo klausimus, yra statistinių duomenų ir jų patikimumo stoka. Kad įmonės vadovai galėtų įvertinti finansinę riziką, jie turėtų žinoti, koks toje pramonės šakoje yra vidutinis finansinis svertas, akcijų pelningumas, palūkanų padengimo koeficientas. Tokių duomenų sukaupimu ir jų patikimumu turėtų būti suinteresuotos pačios įmonės, kadangi jų vadovai ir savininkai būtų pagrindiniai šios informacijos vartotojai priimant finansinės rizikos valdymo sprendimus. Tai galėtų būti rinkos agentūros, kurios užsiimtų ne vien produkcijos pasiūlos ir paklausos tyrimu, bet ir minėtų duomenų rinkimu bei apdorojimu.