Siekiant valdyti investicijų riziką svarbu nustatyti ją sąlygojančius veiksnius ir įvertinti riziką pasirinktu metodu. Jeigu rizikos įvertinimo pasirinktu metodu rezultatai yra už leistinos rizikos ribų, įmonių vadovams reikia ieškoti būdų kaip sumažinti įvairių parametrų kintamumą. Taigi, pasirinkus rizikos mažinimo priemones, koreguojami būsimi investicijų rezultatai. Kadangi rizikos mažinimo priemonės turi kainą, įmonės vadovams svarbu jausti, ar ji verta tiek, kad projektas būtų priimtinas.Rizikos mažinimo priemonių yra daug ir įvairių, todėl jas tiriant tikslinga sugrupuoti pagal naudojimo pobūdį: • apsidraudimas – rizikos mažinimas, sudarant prekybinius sandorius; • draudimas (rizikos pardavimas); • rezervų sudarymas (savidrauda). Apsidraudimo proceso metu rizika nėra perduodama kitai šaliai, o tik paskirstoma tarp sandorio dalyvių. Prekės kainos, apimties, pirkimo – pardavimo laikotarpio fiksavimas sutartyje nereiškia, kad viena šalis riziką perduoda kitai šaliai. Ateitis yra nežinoma, todėl neaišku, kuria kryptimi keisis žaliavų ir produkcijos kainos, palūkanų normos, valiutų kursai. Tokio pobūdžio sutartys suteikia saugumą abiems sandorio šalims. Kuriai šaliai ši rizikos mažinimo priemonė bus naudingesnė, priklausys tik nuo situacijos rinkoje ir valstybės vykdomos politikos. Kai, sudarius produkcijos tiekimo-pardavimo sutartį fiksuota kaina, rinkos kaina tampa mažesnė už nurodytą sutartyje, tuomet už apsidraudimą nuo rizikos (prarastos naudos požiūriu) moka pirkėjas, o kai didesnė – tiekėjas. Tokiu būdu ši rizikos mažinimo priemonė apibūdinama kaip investicijų rizikos neutralizavimo politika, naudojant prekybinius sandorius. Viena paprasčiausių apsidraudimo formų yra prekybinio sandorio tarp tiekėjo ir pirkėjo sudarymas. Šiuo metu rinkos situacijos prognozavimo galimybės yra labai ribotos, todėl kol kas ilgalaikės tiekimo sutartys nesudarinėjamos. Tačiau, stabilizuojantis ekonomikai, tokie sandoriai bus įmanomi. Viena iš priežasčių, dėl kurios nesudarinėjamos ilgalaikės pirkimo-pardavimo sutartys yra ta, kad prekybinėje sferoje egzistuoja grandininis ryšys. Tiekėjas, prieš sudarydamas parduodamos produkcijos ar paslaugų sutartį su pirkėju pastovia kaina, visuomet pagalvos apie tai, kad išlaidos jo produkcijos gamybai gali padidėti. Tokiu būdu, prieš sudarant tiekimo sutartį, svarbu turėti ir žaliavų bei medžiagų pirkimo sutartis. Antra, tokių sandorių sudarymą varžo nestabili ekonomika, ypač netolygus infliacijos dydis bei skirtingi gamybinių išteklių kainų kitimo tempai. Nepaisant to, siekiant sumažinti investicijų riziką, tokių galimybių reikia ieškoti. Kai projektas jautrus laiko atžvilgiu, investuotojams svarbu užtikrinti, kad statybos bei įrengimų montavimo darbai būtų atlikti laiku, t.y. pagal planą. Todėl šiuo atveju būtų tikslinga sutartyje nurodyti griežtas darbų atlikimo sąlygas ir sankcijas už jų nesilaikymą.
Užsienio kompanijos turi galimybę apsidrausti ir nuo palūkanų normos rizikos. Egzistuoja du pagrindiniai šios rizikos mažinimo būdai: išankstinės paskolos ir išankstinės sutartys. Pirmuoju atveju paskola imama anksčiau, nei ji reikalinga kompanijai. Kol skolinti pinigai nereikalingi verslo finansavimui, jie padedami į banką kaip indėlis ir už juos gaunamos palūkanos. Tokiu būdu kompanija apsisaugo nuo palūkanų normos galimo kitimo, kol pinigų prireiks investicijoms. Antrasis būdas yra daug paprastesnis. Kompanija ir bankas iš anksto sutaria dėl būsimos paskolos palūkanų normos. Tokiu būdu, minėtos sutarties dėka klientas tvirtai žino palūkanų normą paskolos, kuri bus reikalinga vėliau, tarkime po pusės metų. Šis palūkanų normos rizikos mažinimo būdas užsienio šalių praktikoje yra plačiai paplitęs ir išankstinės sutartys sudaromos net iki dviejų metų trukmės. Mūsų šalies įmonės šiuo metu neturi realių galimybių pasinaudoti tiek išankstinėmis paskolomis, tiek išankstinėmis sutartimis. Išankstinės paskolos kaip apsidraudimo nuo palūkanų normos kitimo būdas nerealus todėl, kad jis labai brangus. Lietuvos banko duomenimis 1998 metų pirmajame ketvirtyje vidutinės metinės paskolų palūkanos buvo 11.99 proc., o vidutinės metinės indėlių palūkanos – 6,04 proc. Išankstinių sutarčių bankai nesudarinėja dėl nestabilių infliacijos dydžių ir jos prognozavimo ribotumų. Be to, prieš sudarydami su klientu išankstinę paskolos sutartį, bankai norės užsitikrinti tvirtą palūkanų už indėlius normą. Paskolos su kintama palūkanų norma neapsaugo nuo pavojaus, kad vėliau gali tekti mokėti didesnes palūkanas, nei buvo tikėtasi skolinantis. Tačiau, jei palūkanų normos didėjimas atitinka infliacijos procentą, tai įmonė nors iš dalies apsisaugo nuo rizikos, nes skolomis finansuojamos produkcijos kainos taip pat didės. Šiuo atveju yra ne mažiau svarbus kitas rizikos mažinimo būdas – susieti skolų grąžinimo terminus su turto naudingo egzistavimo trukme. Kai kurių projektų finansavimui pakanka skolintis porai metų ir jau pirmaisiais veiklos metais galima grąžinti dalį ilgalaikės paskolos. Tuo tarpu grąžos iššdaugumos žemės ūkio produktų gamybos investicijų, kurias nulemia šios šakos specifika, reikia laukti ilgai. Tai būtų sodų įveisimo, veislinės galvijų fermos įkūrimo ir kiti panašūs investicijų projektai. Jų finansavimui būtų tikslinga skolintis ilgesniam laikui ir susitarti su banku dė lengvatinio periodo – dviejų ar trejų metų – per kurį nereikėtų grąžinti paskolos, o priskaičiuotos palūkanos būtų kaupiamos ir sumokamos, pradedant grąžinti paskolą. Priešingu atveju, nesuderinus terminų, tenka arba refinansuoti paskolą (jei bankas sutinka) arba mokėti delspinigius. Ir vienu, ir kitu atveju padidėja palūkanų išlaidos ir sumažėja investicijų grąža. To pasekoje didėja investicijų rizika. Ne mažiau svarbu, kad paskolos gavimo laikas sutaptų su statybos, įrengimų montavimo bei išteklių įsigijimo grafiku. Nenaudinga paskolą imti anksčiau, nei ji reikalinga. Taip pat negerai, kai darbai atlikti, o pinigų nėra. Įmonės, vystančios užsienio prekybą, susiduria su valiutų kursų svyravimais, kurie padidina jos veiklos riziką. Jeigu įmonė planuoja importuoti įrengimus, žaliavas arba eksportuoti pagamintą produkciją, jos investicijų riziką padidins kintamas nacionalinės valiutos kursas kitų valiutų atžvilgiu. Valiutų kursų svyravimus sąlygoja valiutų paklausa ir pasiūla, kurią nulemia poreikio vietinei bei užsienio produkcijai ir paslaugoms pasikeitimai, skirtingi augimo bei infliacijos tempai skirtingose šalyse, palūkanų normų kitimai ir pan. Valiutinės rizikos sumažinimui užsienio praktikoje naudojami šie būdai: • natūralus apsidraudimas; • paskolos paėmimas užsienio valiuta; • išankstinių valiutos pirkimo sandorių sudarymas; • fjučerių ir opcionų naudojimas. Pirmuoju atveju dalies valiutinės rizikos išvengiama, kai tarp pirkėjo ir tiekėjo vyksta abipusės importo-eksporto operacijos tuo pačiu metu. Taikant antrąjį rizikos mažinimo būdą, importuotojas gali pasiskolinti reikalingą sumą užsienio valiuta laikotarpiui, kuriam gautas komercinis kreditas. Tuoj pat paskolos sumai atidaromas indėlis banke tam, kad uždirbti palūkanas. Taip darydamas importuotojas apsisaugo nuo galimo užsienio valiutos kurso padidėjimo per laikotarpį, kol sueis apmokėjimo terminas. Tokio apsidraudimo kaina yra skirtumas tarp skolinimo ir skolinimosi kainos, t.y. mokamų ir gaunamų palūkanų normos. Šio valiutinės rizikos mažinimo būdo didžiausias trūkumas yra tas, kad verslininkas privalo skolintis arba atitraukti pinigus iš savo veiklos tam tikram laikotarpiui, dažniausiai trims mėnesiams. Siekiant išvengti šio nepatogumo, galima sudaryti išankstinius valiutos pirkimo sandorius, pagal kuriuos nustatomas fiksuotas valiutos keitimo kursas, atsižvelgiant į esamą kursą ir kompensaciją už išankstinę sutartį. Opcionai suteikia teisę, bet neįpareigoja, o fjučeriai suteikia teisę ir įpareigoja pirkti arba parduoti užsienio valiutą tam tikra iš anksto sutarta kaina ir tam tikru metu. Specifinis sandoris, išreiškiantis ekonominės rizikos pirkimą bei pardavimą, yra draudimas. Rizikos draudimas įkūnija tą rinkos mechanizmo savybę, jog vengiantys rizikos gali ją (arba bent dalį jos) perduoti už tam tikrą mokestį kitiems – geriau pažįstantiems rinką bei drąsesniems ūkinės veiklos dalyviams. Draudimo atveju pati ekonominė rizika tampa savotiška preke, perkama ir parduodama rinkoje panašiai kaip ir kitos prekės. Kadangi rizika yra tam tikras gręsiantis pavojus ūkinės veiklos dalyviui, tai, perduodamas ją draudikui, jis sumoka sutartinę kainą už jam suteiktas draudimo (ūkinio saugumo) paslaugas. Šiuo atveju už riziką kaip prekę sumoka ne pirkėjas, o pardavėjas. Skirtingai nuo kitų prekių rinkoje, realizuojama rizika yra „atvirkščia“ arba neigiama prekė. Lietuvoje draudimo rinka tik formuojasi. Draudimo kompanijos jautriai reaguoja į nūdienos gyvenimo pasikeitimus ir poreikius. Šiuo metu įmonės savo nekilnojamąjį turtą, įrangą, medžiagas dažniausiai draudžia šiais atvejais: • kai nori gauti banke kreditą ir bankas reikalauja, kad užstatomas turtas būtų apdraustas; • kai įmonė turi užsienio dalininką ir jis reikalauja, kad turtas būtų apdraustas; • kai įmonė patiria didelį nuostolį (dėl gaisro, liūties, potvynio ir pan.). Akivaizdu, kad Lietuvos įmonės draudžiasi tiktai verčiamos aplinkybių.Tai nulemia ekonominė įmonių būklė – joms reikalingi pinigai gamybos atnaujinimui ir išplėtimui. Įvertinant paskutiniųjų metų pasirašytų turto draudimo sutarčių skaičių, galima teigti, kad verslininkai ir įmonės siekia sumažinti galimą riziką. Jie žino, kad, įvykus nelaimei, nežlugs ir galės tęsti veiklą. Turtingam draudimas natūraliai tampa būtina gamybos plėtojimo sąlyga. Reikia pažymėti, kad geriausiai draudimo naudą supranta užsienio įmonių filialai ir bendros su užsienio kapitalu įmonės. Jos ateina su nauja technika, tobulesne technologija. Investuodamos į naujus įrengimus, įmonės dalį pinigų skiria ir jų apsaugai, t. y. draudimui. Mat pradėdamos gamybą, įmonės paprastai turi įsipareigojimų partneriams, tad bet kokie gamybos sutrikimai gali virsti dideliais nuostoliais. Vakaruose nerasime įmonės, kuri nebūtų apsidraudusi. Tuo tarpu Lietuvos įmonių vadovai tai daro nenoriai, argumentuodami, kad draudimo paslaugos yra brangios; draudimo kompanija ieško priežasčių, kad iš viso neatlygintų nuostolių; jei ir atlygina, tai tik nedidelę nuostolio dalį. Planuodama ilgalaikes investicijas įmonė turėtų numatyti skirti ar neskirti pinigų turto draudimui. Paprastai, kai planuojamas investicijų pelningumas yra santykinai mažas, draudimo įmokų suma jį dar labiau sumažina ir įmonės draudimo paslaugų atsisako. Savidrauda dažnai apibūdinama kaip specialaus rezervinio fondo sudarymas ir nuostolių padengimas nuosavo apyvartinio turto sąskaita. Privalomi tokio pobūdžio rezervai akcinėse bendrovėse sudaromi atskaitant ne mažiau kaip 1/20 grynojo pelno, kol privalomojo rezervo ir akcijų priedų dydžių suma yra mažesnė kaip 1/10 įstatinio kapitalo. Žemės ūkio bendrovėse metiniai atskaitymai į rezervinio kapitalo fondą sudaro ne mažiau kaip 2 procentus pelno dalies. Privalomo rezervo sudarymas minėtose įmonėse suteikia galimybę patirtus nuostolius nurašyti privalomo rezervo sąskaita, tokiu būdu nemažinant įstatinio (pagrindinio) kapitalo vertės. Tokio rezervo sudarymas yra formalus, nes jį sąlygoja apskaitos ir teisės norminiai aktai. Tuo tarpu praktikoje, kai įmonė negauna pajamų dėl tam tikrų veiksnių neigiamos įtakos, ji dažnai pritrūksta pinigų žaliavų, medžiagų pirkimui, t.y. gamybos ciklo atnaujinimui. Tokiu būdu, savidrauda pasireikštų kaip tam tikro likvidaus turto suma, pastoviai laikoma įmonėje. Svarbu pažymėti tai, kad bet kuri rizikos mažinimo priemonė – apsidraudimas, draudimas ar savidrauda – turi kainą, kuri išreiškiama prarasta nauda arba padidėjusiomis išlaidomis. Iš šių rizikos mažinimo priemonių kainos požiūriu išsiskiria draudimas, kadangi parduodant riziką už ją sumokama, nepriklausomai nuo rizikos pasireiškimo ir tokiu būdu įmonė patiria draudimo išlaidas. Tuo tarpu naudodama savidraudą, įmonė turi laikyti mažiau pelningą likvidų turtą, taip prarasdama potencialią naudą. Apsidrausdama nuo rizikos prekybinių sandorių būdu, įmonė praranda potencialų pelną, kai rinkoje pasireiškia palankesnė situacija, nei buvo tikėtasi, sudarant sandorį.