Rinka. Rinkų tipai - Mokslai.lt

RINKA. RINKŲ TIPAI

Kiekvienos šalies ekonominiai ištekliai yra riboti, todėl ekonominei veiklai būdinga specializacija ir mainai.

Specializacija – ekonominės veiklos apribojimas gaminti tam tikrus gaminius ar teikti paslaugas, kurį sąlygoja visuomeninio darbo pasidalijimas.

Ekonomikoje veikia tam tikri mechanizmai, padedantys atsakyti į tris svarbiausius jos kūrimo klausimus :

1. ką gaminti ?

2. kaip gaminti ?

3. kam gaminti ?

Žinomi du svarbiausi mechanizmai, kuriais remiantis galima nagrinėti šiuos klausimus: laisvosios rinkos mechanizmas bei valstybės mechanizmas.

Rinka – ekonominė mainų sistema, kuri garantuoja prekių bei paslaugų pirkimą ir pardavimą; tai vieta, kurioje vyksta mainai. Rinka vadinama laisvąja, kada sandoriai tarp pardavėjų ir pirkėjų sudaromi nesikišant valstybei arba jai kišantis nežymiai.

Rinkoje pardavėjai ir pirkėjai gali susidurti tiesiogiai ir netiesiogiai ( per tarpininkus). Rinkos dalyvių skaičius lemia rinkos tipą.

Rinkų tipai

|Vartotojų |sudaro visumą pavienių asmenų, kurie perka sau |

|rinka |prekes, naudojasi paslaugomis |

|Pramoninių |sudaro visumą organizacijų ir asmenų, kurie superka|

|prekių |medžiagas, gaminius kitoms prekėms gaminti ir |

|rinka |tiekti paslaugas |

|Prekybininkų – |visuma organizacijų ar asmenų, kurie įsigyja prekes|

|tarpininkų |parduoti ar naudoti kitiems vartotojams |

|rinka | |

|Valstybinė |tai valstybinės ir savivaldybių įstaigos, |

|rinka |organizacijos, kurios perka bei nuomoja prekes, |

| |reikalingas joms funkcionuoti |

|Tarptautinė |tai užsieniovalstybių, kurios nori įsigyti mūsų |

|rinka |gaminius, rinka |

RINKOS TYRIMAS. SEGMENTAVIMAS

Rinkodaros efektyvumas priklauso nuo rinkos tyrimų. Rinka tiriama įvairias aspektais ir požymiais. Pirmiausia reikia išsiaiškinti , ar rinka funkcionuojanti , ar ne.

Pagal tai, ar rinka funkcionuoja yra skiriama potenciali ir esama.

Potenciali – kuri nefunkcionuoja dėl kokių nors priežasčių, pavyzdžiui, kai negalima į šalį įvežti kokių nors prekių. Esama rinka – kurioje realiai vyksta pirkimo – pardavimo procesas.

Bet kurioje rinkoje pardavėjas susiduria su daugeliu pirkėjų. Vieni nuo kitų jie skiriasi poreikiais, pajamomis, įpročiais, charakterio savybėmis ir kt. Todėl kiekvieno iš jų reakcija į prekę yra individuali ir juos tenka grupuoti pagal kokius nors požymius. Galimi du grupavimo variantai:

1. Rinkos agregavimas;

2. Rinkos segmentavimas.

Rinkos agregavimas – tiriama rinka yra vienalytė, jo sudėtinės dalys turi pakankamai bendrų bruožų, todėl į skirtumus galima neatsižvelgti. Tai supaprastina rinkodaros veiksmus ir firma vykdo universalią rinkodarą.

Rinkos segmentavimas – vienalytės yra tik tam tikros rinkos dalys (pirkėjų grupės).

Rinkos segmentas – tai rinkos dalis, išskirta pagal tam tikrą požymį.

Iš šios grupės pirkėjų tikimasi vienodos reakcijos į marketingo veiksmus.

Segmentavimo kriterijus galima suskirstyti į dvi grupes:

1. Segmentavimas pagal pirkėjų išorinius požymius:

geografinius;

demografinius;

pajamų lygį ir kt.

2. Segmentavimas pagal pirkėjų elgesį prekės atžvilgiu:

prekės vartojimo lygis;

prekės vartojimo motyvai;

vartotojų prisitaikymo prie prekės greitis.

Segmentavimas remiantis geografiniu požymių – tai rinkos suskaidymas pagal geografinius vienetus : valstybes, regionus, miestus, kaimus, bendrijas. galima skirstyti pagal klimatą ( jūrinis), miestų dydį, reljefą (žemumos, lygumos, kalnai).

Segmentavimas pagal demografinį principą remiasi rinkos skaidymu pagal įvairius demografinius požymius: lytį, amžių, šeimos dydį, išsilavinimą, pajamų dydį, religiją, rasę, tautybę ir kt. Pavyzdžiui JAV

firmos savo prekes projektuoja konkrečiai klasei :

1. laisvų profesijų;

2. verslo žmonės;

3. kvalifikuoti darbininkai;

4. nekvalifikuoti darbininkai;

5. tarnautojai ir t.t.

Segmentavimas remiantis prekės vartojimo lygiu ( nevartojantys, retkarčiais vartojantys, nuolat vartojantys bei vartojantys dideliais kiekiais).

Prekės vartojimo motyvai gali būti įvairūs : prekės prestižas, prekės praktinės savybės ir kt.

Vartotojų prisitaikymo prie prekės greitis priklauso nuo pačio vartotojų charakterių ypatybių, gali būti: supernovatoriai, novatoriai, vidutiniškai reaguojantys, konservatoriai, superkonservatoriai.

Rinkos segmentavimui keliami reikalavimai:

1. Rinkos segmentai turi būti lengvai identifikuojami;

2. Segmentas turi būti pakankamai didelis ir pelningas, kad pateisintų atsiliepimą į jo poreikius;

3. Segmentas turi būti lengvai pasiekiamas per rėmimo informacijos ir produktų pasiskirstymo kanalus, kad įmonė galėtų informuoti ir įtikinti pirkėją pirkti savo produktą bei padaryti jį lengvai prieinamą įsigyti.

Rinkos segmentavimo privalumas yra toks, kad didėja veiklos pelningumas.

Todėl,kad kuo tiksliau atsiliepiama į įvairių vartotojų poreikius, tuo labiau didėja paklausa.

RINKOS TYRIMŲ BŪDAI

1. Rinkos dydžio nustatymas.

2. Realizacijos analizė.

3. Konkurentų veiklos analizė

Prekių rinkos tyrimo būdų yra daug. Tačiau surinkti gyvenimiškai būtinos informacijos realizavimo problemoms spręsti gali pakakti pagrindinių 5 būdų. Tai:

1. Rinkos dydžio nustatymas;

2. Realizacijos rezultatų analizė;

3. Realizacijos prognozavimas;

4. Pirkėjų pirkimo praktikos, motyvų, ir santykių analizė;

5. Konkurentų veiklos analizė.

1. Rinkos dydžio nustatymas

Tikslas – nustatyti, kokią jos dalį užima pačios firmos prekės. Tai žymiai palengvina realizavimo programų planavimą, realizavimo teritorijų nustatymą, taip pat ruošiant agentų, savų filialų ir didmenininkų veiklą, ir jos įvertinimo kriterijus, įvertinant naujas prekes, organizuojant reklamą ir t.t.

Nežinodami rinkos apimties įmonė gali pasitenkinti nežymiu realizacijos padidinimu, tuo tarpu kai šakos realizacija auga kur kas didesniais tempais. Gali būti ir priešingai. Realizacijos apimties sumažėjimas gali sukelti didelį įmonės susirūpinimą, tuo tarpu kai šakos realizacija mažėja kur kas didesniais tempais ir įmonės dalis rinkoje auga.

Realizavimo vadovai duomenis apie rinkos dydį turi gauti maždaug kiekvieną mėnesį. Tuomet įmonė rinkos kitimo tendencijas gali panaudoti savo naudai. Mažesnė nauda iš duomenų gaunama kas ketvirtį. Trečioje vietoje – duomenys gaunami už metus. Tai blogiausias atvejis. Žinoma, jie irgi gali duoti tam tikrą vaizdą apie rinkos dydį. Metinius duomenis būtina turėti, jei realizavimo ataskaitų neveda nei šaka, nei valstybinės organizacijos.

Jei gamintojo produkciją naudoja kuri nors viena šaka, tai rinkos dydį nustatyti nėra taip sudėtinga. Tik reikia atminti, kad keičiantis gamybos technologijai, gamybinė produkcija (medžiagos ir įrengimai), šiek tiek ją modifikavus arba ir be jos, gali būti pradėta naudoti ir kitose gamybos šakose.

Šalia minėtų duomenų, naudinga turėti žinių apie prekių galutinio naudojimo formas ir metodus. Kai kada prekės rinka ir jos galutinio panaudojimo sfera sutampa. Tačiau dažnai įmonės – vartotojos gamina labai įvairią produkciją. Ir jei gamintojas neturi duomenų apie galutinį jo produkcijos ( medžiagų ir įrengimų) panaudojimą, tai jis faktiškai nežino kokiems gaminiams gaminti naudojamos jo prekės.

Rinkos teritorinė analizė

Nustatant rinkos teritorines ribas negalima naudotis šakos gamybos ar realizavimo bendraisiais duomenimis. Šiam tikslui netinka ir atskirų prekių naudojimo sumuoti rezultatai. Vienas iš šios problemos sprendimo kelių, rinkos vieno ar keleto parinktų rodiklių suskaidymas į nedideles zonas, kuriomis jau galima remtis planuojant realizavimą.

Kitas gana paplitęs metodas yra rinkos suskirstymas pagal vartotojų šakinį požymį. Tai galima padaryti pasinaudojant valstybinių įstaigų ir profesionalių asociacijų spausdinama informacija, taip pat informacija, kuri pateikiama įmonių žinynuose. Ja remiantis galima tiksliai nustatyti įmonių skaičių ir dydį kokiame tai geografiniame rajone.

Jei įmonė aptarnauja kokios nors vienos šakos vartotojus ir jei ji realizacijos duomenų rinkimui skiria rimtą dėmesį, tai jos archyvuose taip pat galima rasti duomenų apie realiai esančius ir potencialius klientus.

Remiantis šia informacija galima gana tiksliai nustatyti esamų ir potencialių klientų poreikius atskiroms prekėms.

Savaime suprantama, kad šią informaciją dar reikia palyginti su agentų ir realizavimo darbuotojų operatyvine informacija. Jas abi sugretinus galima gana tiksliai, kokybiškai įvertinti atskirus rinkos geografinius rajonus.

Rinkos apimties nustatymas naujoms prekėms

Kaip taisyklė, naujas gamybine prekes pasiūlo ribotas gamintojų skaičius. Kai kurių prekių šakinės rinkos ir galutinio panaudojimo formos gali būti iš anksto tiksliai žinomos. Tačiau daugeliu atveju ne visada yra taip. Rinkos struktūra dažnai paaiškėja po ilgesnio eksperimentavimo laikotarpio, kurio metu prekė tobulėja. Be to, naujose prekėse slypi tam tikra nežinomybė.

Vartotojai jas perka su tam tikru atsargumu, vengia didelių kiekių, dar pilnai nežino jų eksploatacinių savybių. Ir kainos pradžioje taip pat būna gana aukštos.

Svarbiausias uždavinys – teisingai nustatyti naujos prekės rinkos potencinį imlumą. Rinkos potencinis imlumas yra užpirkimo apimties nustatymas, kuris gali būti gautas iš vartotojų tam tikru laikotarpiu.

Rinkos potencinis imlumas įvertinamas bendrai ir pagal atskiras šakines rinkas, geografinius rajonus ir produkcijos galutinio panaudojimo būdus.

Suprantama, kad tokį rinkos įvertinimą galima duoti tik prognozuojant pirkėjų elgseną. Ši prognozė turi būti kiek galima tikslesnė ir realistiškesnė, nes ja remiantis reikės priimti sprendimus.

Ypač svarbu nustatyti rinkos potencinį imlumą prekės gyvavimo ciklo ankstyvuosiuose etapuose. Jo įvertinimą galima ( ir reikia) pradėti dar naujos prekės sumanymo stadijoje. Jei rinkos potencinis imlumas pasirodys nepakankamas, kad gauti reikiamą pelno lygį, tai vadovybė skaitys netikslinga skirti lėšas tokios idėjos tyrimui arba prekės paruošimui.

Šiame etape rinkos įvertinimas paprastai duodamas apytikriais rodikliais.

Kada prekės kūrimas pereina į išbandymų stadiją, rinkos tyrimas jau gali duoti kiek tikslesnę jos prognozę. Vadovybė šiuo momentu jau gali priimti sprendimą apie tos prekės gamybos organizavimo tikslingumą, jos išėjimo į rinką tvarką ir pan.

Dar tikslesnį rinkos įvertinimą galima duoti pagaminus prekės bandomuosius pavyzdžius. Reikia pažymėti, kad tiek gamybinių, tiek ir vartojimo prekių paklausos kreivės turi bendrą panašumą. Ji pereina keturias stadijas:

1. Lėtas augimas. Jis gali trukti net keletą metų.

2. Po to seka staigus augimas.

3. Stabilizacija.

4. Paklausos mažėjimo stadija.

Rinkos imlumo nustatymas atskiruose prekės gyvavimo cikluose turi savo ypatumų. Prekės, esančios staigaus augimo stadijoje, realizacija pastoviai didėja ir daugeliu atveju rinkos potencinio imlumo įvertinimas nėra toks tikslus, kadangi šio įvertinimo pradiniai duomenys greit sensta, neatspindi rinkos tikrovės.

Rinkos potencinio imlumo koncepcija yra aktuali ir prekei įsitvirtinusiai rinkoje. Šiame etape paprastai ieškoma dar neįsisavintų rinkų, kurios atsiranda kintant technikai ir technologijai. Jos gali būti nutolusios nuo įmonės dabartinės rinkos ribų.

Daug vertingos informacijos įvertinant rinkos apimtį, jos struktūrą, teritorinį pasiskirstymą, prekės galutinio panaudojimo būdus, prekės naujumą ar jos senumą galima rasti spausdinamuose leidiniuose, kituose šaltiniuose. Visus tuos šaltinius reikia stengtis maksimaliai panaudoti.

2. Realizacijos rezultatų analizė

Tikslas – nustatyti svarbiausias pardavimo tendencijas (dabartines ir buvusias), taip pat jo galutinius rezultatus (pelną, išlaidas marketingui ir realizavimo darbams), pelno normos kitimą.

Realizacijos analizę galima vykdyti vertiniais ir fiziniais rodikliais. Dažniausiai naudojami vertiniai rodikliai. Tačiau dažnai tenka naudotis ir fiziniais rodikliais, ypač tada, kai kainos gana žymiai kinta nedidelio laikotarpio bėgyje.

Pardavimo duomenų šaltiniais paprastai tarnauja sąskaitos – faktūros, kurios išrašomos išsiunčiant prekes pirkėjams. Bendra išsiustos produkcijos vertė už tam tikrą laikotarpį bus lygi bendroms pajamoms, gautoms už produkcijos pardavimą. Iš jų atėmus nuolaidų ir pelno sumą, gausime pardavimo grynos sumos rodiklį. Tai patys tiksliausi duomenys.

Galima pasinaudoti ir turimais vartotojų užsakymais. Bet čia gali būti ne mažas laiko tarpas tarp užsakymų gavimo ir produkcijos išsiuntimo užsakovui. Jo metu gali keistis kainos, užsakymo dydis. Todėl remtis vienais užsakymais nėra tikslinga.

Pagrindinis realizaciją charakterizuojantis rodiklis yra konkrečios prekės pardavimas klientui. Pardavimus galima klasifikuoti pagal klientų grupes.

Vartotojų elgesys

Vartotojų elgesys, tai individo veiksmai susiję su prekės įsigijimu ir vartojimu. Vartotojo elgesys turi tam tikrą nuoseklumą, tai yra, jis apima šiuos etapus :

1. Problemos pirkti ir galimybės ją išspręsti atsiradimas;

2. Informacijos surinkimas (geriausio varianto ieškojimas)

3. Galimų pirkimo rezultatų prognozavimas;

4. Sprendimas pirkti ir pirkimas;

5. Reakcija po pirkimo.

Vartotojų elgesio modelis

|Skatinamieji marketingo |Kiti |

|faktoriai |dirgikliai |

|prekė |ekonominiai |

|kaina |mokslo ir technikos |

|pateikimo |Politiniai |

|metodai | |

|realizavimo |kultūriniai |

|stimuliavimas | |

• Vartotojų charakteristikos

• Vartotojo sprendimo priėmimo procesas

|Vartotojo atsakomosios reakcijos |

|Prekės pasirinkimas |

|Dilerio pasirinkimas |

|Laiko pasirinkimas |

|Pirkimo objekto pasirinkimas |

Analizės metu nustatoma pardavimo apimtis ne tik pagal klientus, bet ir pagal teritorijas, ten esančius realizavimo kanalus, jų tipus.

Svarbiausias analizės uždavinys – realizavimo kitimo tendencijų ir jį sąlygojančių veiksnių išaiškinimas. Pagrindinis dėmesys skiriamas stabilių tendencijų išaiškinimui.Šie duomenys gali būti labai naudingi realizacijos, suprantama ir gamybos, planavimui.

Tendencijų žinojimas padeda įmonei nustatyti teisingą politiką rinkos ar jos dalies požiūriu. Tokios analizės eigoje išaiškinama įmonės realizavimo veiklos stipriosios ir silpnosios pusės, jos prekių gerosios ir blogosios pusės, išaiškinami nepanaudoti realizacijos ir pelno rezervai.

Konkurentų veiklos analizė

Konkurencija – tai rinkos situacija, kai yra pakankamai daug pirkėjų ir pardavėjų, egzistuoja laisvo įėjimo į rinką ir išėjimo iš jos galimybės bei prieinama informacija apie kitų gamintojų kainas; tai tokia rinkos sandaros (struktūros) forma, kurioje firmų aptarnaujančių rinką skaičius parodo, kokia yra rinka.

Kitaip tariant, konkurenciją reikėtų suvokti kaip varžybas tarp pirkėjų ir pardavėjų, perkant ir parduodant prekes arba paslaugas. Tai toks reiškinys, kai firmos konkuruoja vienos su kitomis dėl savo prekių pirkėjų (ryški firmų kova, remiantis kainų skirtumais, prekių ir paslaugų įvairovės būdais ir t.t.).

Rinkos struktūra – tai ekonomiškai svarbių rinkos požymių visuma, apsprendžianti gamintojų elgesį; tai rinkos sutvarkymo būdas.

Taigi analizuojant rinką reikia žinoti prekių konkurenciją, t.y. ar pardavėjų yra daug, ar mažai, išsiaiškinti konkrečią įmonių sąveiką. Rinkos struktūra remiasi gamintojų (arba pardavėjų) santykiniu pajėgumu rinkoje, ji analizuoja pardavėjų skaičių, gaminio rūšį, kainos kontrolę, produkto kelio į rinką sąlygas.

Galima išskirti keturias pagrindines rinkos struktūras:

1. tobuloji konkurencija;

2. monopolinė konkurencija;

3. oligopolija;

4. monopolija.

Ekonominių rinkos struktūrų charakteristika

|a – |. |yra |gaminiams |– |

Konkurentų veiklos geras žinojimas, svarbi priemonė ruošiant firmos strategiją ir taktiką realizavimo srityje. Ypač dabartiniu metu, kai nepaprastai išaugo konkurencija visose rinkos veiklos srityse.

Viena iš jų -– naujų prekių kūrimas. Labai išaugo naujų prekių kūrimo tempai. Ryšium su tuo, konkurencija atsiranda visiškai netikėtose srityse.

Konkurentais gali būti ne tik tų pačių prekių gamintojai, bet ir jų pakaitalo gamintojai. Naudojant pakaitalus galima gauti tuos pačius ar net geresnius rezultatus.

Uždavinys – jei ne viršyti, tai bent pasiekti konkurentų veiklos lygį realizacijoje, gamyboje. Tik tada galima jaustis bent kurį laiką, saugiau rinkoje.

Žinios apie konkurentų pagrindinius tikslus, konkuruojančių firmų organizacinę struktūrą, jų taikomą kainų politiką, finansinę būklę, jų prekių savikainą, gaunamo pelno normą, perdavimo filialų ir agentų teritorinį išdėstymą, konkurentų santykiai su pagrindiniais klientais, jų perspektyviniai planai ir t.t. – tai ta informacija, be kurios gamintojas negali išsiversti, jei nori sėkmingai konkuruoti.

Tačiau surinkti šią informaciją nėra lengva. Daugelis firmų ją slepia nuo savo konkurentų. Todėl tos informacijos surinkimui naudojami visi firmai prieinami būdai – valstybiniai oficialūs ir neoficialūs leidiniai, firmų įvairūs leidiniai, asmeniniai vizitai, susitikimai ir pan.

Tik gerai orientuojantis konkurentų veikloje galima kurti savo veiklos planus.

Išvados

Rinka – tai tokia mainų sfera, kurioje vyksta pirkimo ir pardavimo procesas. Rinkodaros efektyvumas priklauso nuo rinkos tyrimų. Rinką tiriame įvairiais aspektais ir požymiais. Tik atlikus išsamią rinkos analizę (vartotojų elgesį, konkurentų veiklą ir kt.) galima pradėti verslą ir sėkmingai jį plėtoti.

Literatūra

1. Martinkus B., Žilinskas V. Ekonomikos pagrindai. – K.:Technologija,

2001.

2. Leonienė B., Verslo pradmenys. – K.,1998

3. Marketingo konspektai.

Panašūs darbai

Vertybinių popierinių rinkos ištakos.

Produkto, kainodaros, paskirstymo strategija, pardavimų matrica ir užsienio ekonominės jėgos

Ekonomikos teorija ir tikslai

Tarptautinė finansų rinka, pokyčiai ir tendencijos

INVESTAVIMO ESMĖ, REALIOS IR FINANSINĖS INVESTICIJOS

Rinkos organizacinės formos ir jų palyginimas