Privatizacijos procesas Lietuvoje

TURINYS

ĮVADAS..............................3
1. PRIVATIZACIJA............................4
1.1. Privatizacijos samprata ir jos esmė..........................4
1.2. Galimi privatizacijos keliai........................6
1.3. Privatizacijos sėkmės vertinimą įtakojantys faktoriai.............7
1.4. Privatizacijos nauda ir trumpalaikiai padariniai, jos kritika............7
2. PRIVATIZACIJA LIETUVOJE..............................11
2.1. Privatizavimo institucijų struktūra ir jų kaita Lietuvoje..............11
2.2. Privatizavimo Lietuvoje būdai ir metodai.......................12
2.3. Privatizavimo etapai Lietuvoje.............................16
2.3.1. Pirmasis privatizavimo etapas Lietuvoje.....................17
2.3.2. Antrasisi privatizavimo etapas Lietuvoje....................19
2.4. Privatizavimo pasekmės Lietuvoje...........................25
IŠVADOS..............................27
LITERATŪRA..............................28ĮVADAS
Privatizacija – įvairių priemonių įgyvendinimas siekiant, kad valstybės vaidmuo fondų bei įmonių valdymo srityje mažėtų, o privačiojo sektoriaus – didėtų. To siekiama norint užtikrint įmonių našumą, pelningumą ir konkurencingumą. Tik patyręs, siekiantis pelno bei sugebantis laviruoti pasiūlos bei paklausos pusiausvyros sąlygomis kompanijos vadovas gali užtikrinti effektyvų kapitalo panaudojimą.

Lietuva atkūrusi nepriklausomybę, kaip ir daugelis kitų šalių, buvusių Sovietų Sąjungos sudėtyje, pradėjo vykdyti privatizacijos procesą. Iki šių dienų visas procesas šalyje jau yra perėjęs keletą etapų ir pasiekęs tikrai daug rezultatų.

Darbo tikslas: apžvelgti privatizavimo procesą ir jo problemas Lietuvoje

Darbo uždaviniai: išanalizuoti privatizacijos sąvoką ir esmę, galimus privatizavimo kelius, jos sėkmę lemiančius faktorius, naudą ir padarinius, Lietuvos privatizavimo institucijų struktūrą, jos funkcijų ir sudėties kitimą nuo pat privatizacijos pradžios, Lietuvos privatizavimo būdus ir metodus, privatizavimo istoriją (etapus) Lietuvoje beei atskleisti pagrindines privatizacijos šalyje pasekmes.1. PRIVATIZACIJA

1.1. Privatizacijos samprata ir jos esmė
Privatizacija (taip pat – denacionalizacija) – turto perdavimas iš visuomeninės arba valstybinės nuosavybės privačiai nuosavybei, taip pat turto valdymo perleidimas privačioms įmonėms. Siaurąja prasme privatizuoti reiškia paversti privačia nuosavybe. Plačiąja – privačios nuosavybės at

tkūrimą – asmens teisės gyventi, vadovaujantis savo protu, pripažinimą. Privatizacija yra įvairių priemonių įgyvendinimas siekiant, kad valstybės veiklos mastai mažėtų, o privačiojo sektoriaus vaidmuo vis didėtų. Taip pat privatizavimas gali būti apibrėžiamas, kaip pagrindinis veiksnys šaliai transformuojantis iš planinės į rinkos ūkio sistemą ir lemiamas faktorius, sąlygojantis ekonominių reformų greitį ir sėkmę. Apie privatinės nuosavybės svarbą byloja istorija. Jau graikų filosofas Aristotelis prieštaravo komunistinei nuosavybei, teigdamas: „ . tuo, kas bendra dideliam skaičiui žmonių, mažiausiai rūpinamasi. Kiekvienas daugiausia galvoja apie savo paties, o ne apie bendrus interesus, ir tik tuomet, galvoja apie bendrus interesus, kada paliečia jį patį kaip individą. Šalia viso kito, žmonės yra linkę apleisti tas pareigas, kurias jie tikisi atliks kiti.“

Tačiau pati privatizacijos sąvoka pradėta naudoti tik 1948 m. ir buvo išpopuliarinta žuurnalo “The Economist” XX a. devintajame dešimtmetyje. Privatizacija paprastai siejama su pramonės ar paslaugų įmonėmis, tačiau gali būti taikoma bet kokiam turtui, pvz., žemei, keliams ir kt. Nuo XX a. pabaigos kai kuriose šalyse privatizacijos objektais tampa ir tokios valstybės anksčiau teiktos paslaugos kaip sveikatos apsauga, švietimas ir municipalinės paslaugos.

Visame pasaulyje vyksta struktūriniai poslinkiai. Sugriuvus socializmo sistemai atsirado globalizmas. Daugelį funkcijų, kurias vykdė valstybė, perima kitos institucijos. Gerovė dar netvirta nei Europoje, nei JAV. Pamažu įsitvirtina šeimyninės vertybės ir religija, ta
aigi padėtis privatizacijai yra labai palanki. Privatizavimas susideda iš tarpusavyje susijusių procesų, priklausančių nuo ekonomikos būsenos. Rinkos ekonomikos šalyse, pavyzdžiui, JAV ar Didžiojoje Britanijoje, pagrindinis etapas yra valstybinio turto perėjimas į privačias rankas, siekiant atskirti ir pašalinti politinius sprendimus, ir taip didinti kapitalo panaudojimo efektyvumą. Besivystančiose šalyse taip pat to siekiama, tačiau kapitalo rinkos plėtra, privatizavimo proceso kūrimas yra ne ką mažesnis tikslas. Nors privatizavimo patirtis įvairiose šalyse skiriasi, privatizacijos argumentai išlieka tokie patys:
 našumas (efektyvumas);
 nuosavybės teisės;
 ištekliai;
 pajamos.
Našumo problema pagrįsta valstybės valdomų įmonių neefektyvumu įvairiose šalyse. Viešosios nuosavybės neefektyvumas yra paremtas valstybės valdomų įmonių pelningumo stoka, jų sąlyginai aukštais įdarbinimo lygiais, faktu, kad jos dažniau moka didesnius, nei rinkos nustatyti, atlyginimus, jų jautrumu politiniams pokyčiams, mažesniu priešinimosi darbo sąjungoms, incidentais dėl korupcijos ir silpnu ar klaidingu vadovavimu. Dėl to valstybės įmonės brangiai kainuoja, yra techniškai neefektyvios, perpildytos ne visada pakankamai kvalifikuotų darbuotojų.

Privačios nuosavybės teisės argumentas teigia, jog privati nuosavybė yra tobulesnė nei valstybės nuosavybė. Net jei rinkos ir nėra tobulos, jos remiamos, nes skatina didinti produktyvumą, būdingą privačiai nuosavybei. Privatūs savininkai stengiasi veikti kuo efektyviau, gauti kuo didesnį pelną, neprarasti nuosavybės. Tuo tarpu valstybės įmonių vadovai ir darbuotojai, priešingai, nerizikuoja. Jie stokoja vadovavimo bei veikimo iniciatyvos bei noro kuo intensyviau dirbti. Dėl to yr
ra tarsi užkertamas kelias optimaliam efektyvumui, kuo produktyviau panaudojant turimą turtą .

Trečiasis privatizacijos argumentas yra susijęs su netinkamu išteklių paskirstymu ir panaudojimu. Tai lemia visuomeninio turto ir valstybės valdomų įmonių kontrolė bei jos kišimasis į ekonomiką. Tai ypatinga politika, prieštaraujanti numatytam tikslui – didinti našumą – bei turi.nti nenumatytų veiksmų, pavyzdžiui, reikalavimas valstybės valdomoms įmonėms įdarbinti papildomai žmonių ten, kur produktyvumas sparčiai mažėja.

Ketvirtasis argumentas susijęs su pajamomis. Jis teigia, kad valstybės valdomo įmonių atidavimas privačioms rankoms reikštų valstybės išlaidų mažinimą ir biudžeto deficito balanso atstatymą. Pirma, šalis, turinti didelį biudžeto deficitą bei skolų užsienio šalims, galėtų jas padengti privatizuojant įmones, kurios veikia nuostolingai ir turi būti remiamos vyriausybės. Antra, privatizavimas duoda papildomų pajamų, kurios gali būti panaudojamos einamosioms išlaidoms padengti arba vyriausybės skoloms mažinti.

Dažniausiai literatūroje yra sutinkami trys pagrindiniai privatizacijos tikslai:
 Padidinti efektyvumą siekiant naudos vartotojams;
 Kuo labiau didinti privačiojo sektoriaus dalį ekonomikoje;
 Paduoti valstybinį turtą gaunant pačią didžiausią naudą.1.2. Galimi privatizacijos keliai
Įvairiose šalyse buvo svarstomi du socialistinės santvarkos keitimo kapitalistine keliai: “šoko terapija” ir laipsniškas keitimas.
“Šoko terapijos” šalininkai buvo įsitikinę, jog ekonomika vystysis tuo sėkmingiau, kuo greičiau bus sukurta kapitalistinei valstybei būdinga rinka. Jie manė, jog privatizuoti reikia kuo greičiau ir nesiejant to su kapitalistinei valstybei būdingų teisinių bei finansinių institucijų kūrimu. Buvo manoma, jo
og atsiradus poreikiui šios institucijos susiformuos savaime.
Laipsniško kelio šalininkai nerimavo, jog be kapitalistinės valstybės institucinių struktūrų, kurios gali atsirasti tik laipsniškai, privatizacija gali, užuot paskatinusi gerovės kūrimą, sukelti ekonomikos nuosmukį. Jie įtarė, jog sparti privatizacija gali sutelkti vertybes nedaugelio žmonių rankose, jiems vėliau šia galia įtakojant besiformuojančių institucijų kūrimąsi taip, jog jų įtaka ir turtas būtų ir toliau išsaugoti.
Laikoma, jog privatizacija geriausiai pavyko Kinijoje ir Vietname. Abi šios šalys laikėsi laipsniško kelio strategijos. Kai kada ginčijamasi, jog ten privatizaciją palengvino sąlyginai žemas ekonomikos išsivystymo lygis. Tačiau sąlyginai mažiau išvystytose buvusios Tarybų Sąjungos šalyse (pavyzdžiui, Kirgizijoje) privatizacija nevyko sėkmingiau nei kitose buvusiose respublikose.
1990 metų pradžioje daugelis ekonomistų skelbė darbus, siūlančius jų nuomone optimalius santvarkos pakeitimo kelius. Tuo metu daugelis jų pateikdavo išvadas, skatinančias kuo greitesnę liberalizaciją ir privatizaciją. Tačiau tuo pat metu Lenkija ir Slovėnija, kurios abi laikėsi laipsniško kelio strategijos, keitėsi daug sėkmingiau nei pasirinkusios šoko terapiją. Kai kuriais atvejais jos netgi pažengė toliau liberalizacijos bei privatizacijos keliu. Šiuo metu galima palyginti abiem keliais ėjusias šalis kurios viena lėčiau, kita greičiau, bet jau privatizavo didžiąją dalį valstybinių įmonių. Šie nauji duomenys rodo, jog šoko terapijos kelias buvo mažiau sėkmingas.
Ekonomikos nuosmukis privatizacijos metu neretai aiškinamas ankstesnių ekonominių ryšių su buvusia Tarybų Sąjunga nutrūkimu. Nutrūkę ryšiai ir būtinybė rasti naujas rinkas yra svarbi posocialistinių šalių problema, tačiau nėra akivaizdžios sąsajos tarp ryšių glaudumo ir šalies ekonominės padėties po privatizacijos. Pavyzdžiui, buvusi Jugoslavija buvo tiek geografiškai, tiek ir ekonomiškai daug geriau integruota į Vakarų Europą, tačiau santvarkos kaita ten pavyko daug prasčiau nei daugelyje kitų Rytų Europos ar net ir buvusios Tarybų Sąjungos šalių.
Analitikai pastebi, jog privatizacija valdančiajai partijai yra labai naudinga politiškai, nes iškart sukuria privačius savininkus, kurie nedelsiant užsiima įvairaus tipo lobizmu, skatindami kurti jiems reikalingas valstybės institucijas ir apskritai toliau eiti privatizacijos keliu. Būtent todėl, nepriklausomai nuo ekonominių ir kitokių pasekmių, kartą prasidėjusį privatizacijos procesą sustabdyti labai sunku.1.3. Privatizacijos sėkmės vertinimą įtakojantys faktoriai
Vertinant, kaip vienoje ar kitoje valstybėje pavyko privatizacija, ekonomistai atsižvelgia į vienuolika papildomų faktorių:
1. Valstybės geografinė padėtis.
2. Ankstesnis ekonomikos augimo greitis.
3. Nepriklausomybės turėjimas Tarybų Sąjungos laikais, standartine slenkstine data paprastai laikant 1989 metus.
4. Gamtiniai resursai.
5. Industrializacijos laipsnis.
6. Urbanizacijos laispnis.
7. 1989 pajamos vienam gyventojui.
8. Paslėptoji infliacija.
9. Ekonominė priklausomybė nuo buvusio Sovietų bloko.
10. Juodosios rinkos užsienio valiutos kursas mastas.
11. Socialistinės santvarkos galiojimo šalyje trukmė.1.4. Privatizacijos nauda ir trumpalaikiai padariniai, jos kritika
Privatizacijos nauda
Nėra vieningos nuomonės, kokio didumo turi būti valstybei likęs pramonės sektorius. Manantys, jog valstybinio sektoriaus daugumoje sričių turi nelikti ar jis turi būti kiek įmanoma mažesnis, pateikia tokius argumentus:
• Našumas. Vyriausybė gali rūpintis įmonės darbo našumu tik tada, jei tampa politiškai reikšminga.
• Pertvarkymai. Dėl politinių priežasčių vyriausybė gali vengti įmonių pertvarkymo, ypač jei tenka atleisti dalį darbuotojų.
• Korupcija. Įmonės darbuotojai gali būti pasirenkami pirmiausia dėl politinių priežasčiu.
• Tikslai. Vyriausybė gali pirmiausia siekti ne komercinių, o socialinių tikslų (privatizacijos priešininkai šią ypatybę irgi pateikia kaip argumentą savo naudai).
• Kapitalas. Privačiai įmonei lengviau pritraukti didesnį kapitalą.
• Išlieka nepelningos įmonės. Nepelninga įmonė gali būti ilgą laiką palaikoma valstybės saskaita, kuomet labiau naudinga būtų leisti jai bankrutuoti.
• Politinė įtaka. Įvairūs politikai gali siekti, jog valstybinė įmonė pirktų vietinės gamybos (brangesnę) žaliavą, ribotų pardavimo kainas ar įdarbintų nereikalingų žmonių kovojant su nedarbu. Visa tai gali paversti valstybinę įmonę nepelninga.
Tačiau esama šalių, kur valstybinis sektorius yra pakankamai platus ir dirba veiksmingai. Neretai teigiama, jog tikrai laisvoje, demokratinėje ir skaidrioje valstybėje vyriausybė turi pakankamai (be kita ko ir politinių) priežasčių tinkamai valdyti įmonę: veiksmingas valdymas gali padidinti vyriausybės populiarumą, prisidėti, laimint rinkimus, tuo tarpu prastas daugelio įmonių valdymas gali būti ateinančių rinkimų pralaimėjimo priežastis.
Privatizacijos trumpalaikiai padariniai
Atlikus privatizaciją, pirmieji jos rezultatai neretai būna neigiami. Pavienės nedidelės firmos privatizacija šaliai gali ir neturėti didesnės įtakos, tačiau jei privatizuojama didesnė šalies ūkio dalis, tai neretai sutrikdo visą ekonomiką. Pavyzdžiui, Tarybų Sąjungoje, daugelis naujai privatizuotų įmonių pasirodė esančios nepajėgios išlikti naujomis sąlygomis, išlaidoms tiesiog viršijant pajamas. Rytų Vokietijoje ir Lenkijoje nedarbas po privatizacijos siekė 16 procentų (Lenkija kitur vis viena minima kaip sėkmingą privatizacijos kelią pasirinkusi šalis). Rusija nusmuko nuo vienos galingiausių pasaulio valstybių iki palyginus skurdžios, nors ir didelės, šalies. Iš kitos pusės, neretai tvirtinama, jog ūkio nuosmukis tokiose šalyse galėjo atspindėti bendrą socialistinės sistemos ekonomikos griūtį (gamybos priemonės daugelyje bankrutavusių įmonių daug metų nebuvo atnaujintos) ir nebūti sukeltas būtent privatizacijos. Tikimasi, jog neigiamos privatizacijos pasekmės vis viena turėtų praeiti ir ekonomikos atsigavimas pastebimas jau dabar.
Iš kitos pusės, jei privatizavimo procesas sukūrė tikrą konkurenciją, jo padariniai vartotojams gali būti ir labai teigiami. Pavyzdžiui, privatizavus daugelio Europos ryšių tinklus, konkurencija stipriai sumažino ryšio paslaugų kainas.
Privatizacijos kritika
Valstybinio sektoriaus, socializmo šalininkai pateikia tokius argumentus:
Pelno vaikymasis. Kiekvienas žmogus turi vieną balsą rinkimuose, tačiau rinkoje žmonės “renka” savo pinigais, kurių jie turi ne po tiek pat. Turtingesni žmonės turi daugiau “rinkos balsų”. Todėl privati įmonė gali pradėti tenkinti ne daugumos, o “daugiausia užmokančių” poreikius.
Korupcija. Privatizacijos metu neretai atsiranda galimybių piktnaudžiauti atsakingais postais, paverčiant tai asmeninio praturtėjimo šaltiniu (pavyzdžiui, privatizacija Rusijoje).
Visuomenė nebevaldo įmonės. Privačios įmonės veiksmai bei ketinimai nekontroliuojami valdžios struktūrų. Jie gali nesutapti su iš visuomenės pusės laukiamais ar deklaruojamais veiksmais. Tai svarbu privatizuojant nacionaliniam saugumui reikšmingas ūkio šakas. Pavyzdžiui, greičiausiai negalima laikyti lauktais ir numatytais dalies Lietuvos naftos sektoriaus bendrovės Mažeikių nafta pardavimo Williams kompanijai padarinių (nuosavybė buvo perparduota Rusijai).
P.aslaugų apimties sumažėjimas. Privatizuota įmonė gali nustoti teikti būtinas paslaugas (pavyzdžiui, tokias komunalines paslaugas kaip geriamą vandenį) rajonuose, kur tai nepelninga arba apskritai neapsimoka.
Natūralios monopolijos. Daugelis privataus verslo privalumų sumenksta ar išnyksta jei egzistuoja natūrali monopolija.
Pelno koncentracija. Visas valstybinės įmonės pelnas priklauso valstybei ir gali būti panaudotas daugelio piliečių problemoms spręsti. Privačios įmonės pelnas priklauso jos savininkui, ir tik dalis jo vėliau pasiekia valstybės biudžetą mokesčių pavidalu; todėl sumažėja išteklių perskirstymo galimybė, kuria ir yra pagrįstas valstybės distribucinės (perskirstymo) funkcijos mechanizmas (iš turtingų – vargšams, siekiant lygybės idealų).
Palūkanos. Paprastai valstybinė įmonė gali skolintis iš banko mažesnėmis palūkanomis, nes ji apsaugota nuo bankroto valstybės turtu (pvz., mokesčių mokėtojų pinigais iš valstybės biudžeto).
Degradacija. Kai kada atsiranda prieštaravimai tarp galimo pelno ir teikiamų paslaugų kiekio ar kokybės. Tarkim, gali būti pelningiau panaikinti kai kuriuos autobusų ar traukinių reisus, įdarbinti prastesnės kvalifikacijos darbuotojus ir pan.2. PRIVATIZACIJA LIETUVOJE
2.1. Privatizavimo institucijų struktūra ir jų kaita Lietuvoje
Dabartinė Lietuvos privatizavimo institucijų struktūra susideda iš LR Vyriausybės, Privatizavimo komisijos, Valstybės turto fondo, Lietuvos Respublikos Seimo. Šios skirtingos institucijos, savaime suprantama, turi ir skirtingas funkcijas bei užduotis.
LR Vyriausybė:
 formuoja nuosavybės teise priklausančio turto privatizavimo politiką;
 tvirtina privatizuojamų objektų sąrašą;
 tvirtina privatizavimo programas, sandorius ir projektus;
 sustabdo ir nutraukia programų įgyvendinimą;
 sudaro įmonių, kurios yra svarbios infrastruktūros ar dominuojantys ūkio šakos objektai atrankinio konkurso komisijas.
Kalbant apie Valstybės turto fondo kompetenciją Lietuvos privatizacijos procese, reikia pasakyti, kad jis veikia kaip privatizavimo objekto valdytojas, privatizuojantis valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą. Pagal atskiras sutartis su savivaldybėmis Valstybės turto fondas taip pat gali veikti kaip atskiros savivaldybės atstovas, privatizuojantis savivaldybei nuosavybės teise priklausantį turtą. Dalyvaudami bendrovių valdymo organuose – tarybose ir valdybose – Valstybės turto fondo specialistai turi galimybę geriau pažinti įmonę, jos administraciją, veiksmingiau daryti tiesioginę įtaką įmonės veiklai, operatyviai priimti vienokius ar kitokius sprendimus, turinčius įtakos įmonės finansinei ir ūkinei būklei.
Pagrindinės Valstybės turto fondo funkcijos yra:
 paruošti ir pateikti privatizuojamų objektų sąrašą LR Vyriausybei tvirtinti;
 nustato privatizavimo būdą ir sąlygas;
 sudaro privatizuojamo objekto vertinimą bei nustato pradinę kainą;
 restruktūrizuoja valstybės kontroliuojamą įmonę;
 ieško investuotojų objektui privatizuoti;
 Vyriausybės vardu pasirašo privatizavimo sandorius;
 kontroliuoja privatizavimo sandorių vykdymą, kol bus įvykdytos sąlygos;
 perduoda dokumentus nuosavybės teisę įgijusiam asmeniui;
 kaupia duomenis apie privatizavimo darbus ir k.t.
Privatizavimo komisija yra valstybės institucija, atliekanti privatizavimo priežiūros funkcijas ir veikiantį pagal šį įstatymą bei Vyriausybės pavirtintus nuostatus. Privatizavimo komisija yra atskaitinga Seimui ir ją sudaro 13 narių. Ji pritaria ar nepritaria objektų privatizavimo programų , sandorių bei investuotojų sąrašų projektams.
Privatizavimo komisija turi teisę:
 pritarti arba nepritarti objektų privatizavimo programų projektams;
 pritarti ar nepritarti strateginių investuotojų sąrašo projektui;
 tam tikrais atvejais sustabdyti objekto privatizavimo vykdymą;
 įpareigoti Valstybės turo fondą atlikti jai svarstyti pateiktų dokumentų papildomą ekspertizę ir k.t.
Žvelgiant į visą Lietuvos privatizavimo istoriją, privatizavimo institucijų struktūra kito. Pradedant 1991m. visuotinės nuosavybės perleidimo privačioms rankoms procesą vykdė:
• Centrinė privatizavimo komisija;
• Miestų ir rajonų privatizavimo tarnybos ir komisijos;
• Ekonomikos ministerijos Privatizavimo komisija;
• Ministerijos (įmonių valdytojai).
Lietuvos Respublikos Tarybos nutarimu 1991 m. balandį buvo sukurta Centrinė privatizavimo komisija. Jai suteiktas valstybinio turto pardavėjos vaidmuo, o valstybinio turto savininkais liko ministerijos steigėjos ir savivaldybės. Ministerijos ir savivaldybės buvo suinteresuotos privatizuoti jų valdomą turtą, o Centrinės privatizavimo komisijos užduotis buvo sparčiai vykdyti įmonių išvalstybinimą. Galima teigti, kad tuometinėje privatizavimo organizacinėje struktūroje buvo sukurta privatizavimo interesų priešprieša.
Iki 1995 m. būtent šios institucijos ir vykdė privatizaciją Lietuvoje. Toliau institucijos keitėsi. 1996 m. darbą tęsė jau kitos (išskyrus Ministerijas) privatizavimo institucijos, tokios kaip Privatizavimo komisija, Valstybinė privatizavimo agentūra.2.2. Privatizavimo Lietuvoje būdai ir metodai
Vyriausybė, vykdydama privatizaciją, turi nuspręsti, kaip valstybinis turtas bus perduodamas į privačias rankas. Šį sprendimą labai sunku priimti, nes be ekonominių veiksnių, privatizacijai įtakos turi ir politika. Paprastai parenkant metodą atsižvelgiama į turto nuosavybės istoriją, valstybinių įmonių finansinę ir konkurencinę padėtį, Vyriausybės ideologinį požiūrį į rinką ir kontrolę ir kitus veiksnius. Šio proceso sudėtingumas reiškia, kad skirtingos šalys taiko daugybę skirtingų privatizacijos metodų. Lietuvoje daugiausia taikomi šie skirtingi metodai:
 privatizacija restitucijos būdu;
 privatizacija parduodant valstybės nuosavybę;
 investicinių čekių privatizavimas;
Privatizacija restitucijos būdu tinkama tada, kai žemė arba kita lengvai apibrėžiama nuosavybė, kuri anksčiau buvo nusavinta, gali būti grąžinta tikrajam savininkui ar paveldėtojui. Pagrindinis šio metodo trūkumas yra tas, kad dokumentai, kurių reikia nuosavybės teises įrodyti, dažnai būna prieštaringi.

Privatizacija parduodant valstybės nuosavybę yra tada, kai vyriausybė parduoda savo nuosavybę į atitinkamą turtą už tam tikrą užmokestį. Ši kategorija skirstoma į dvi grupes: tiesioginis pardavimas, t.y. valstybinių įmonių pardavimas individams, korporacijoms ar investuotojų grupei ir akcijų privatizavimas, kai vyriausybė parduoda visą arba kažkokią dalį valdomą įmonės akcijų viešo pasiūlymo metu. Tos privatizacijos formos yra panašios į privačiojo sektoriaus pradinį viešąjį pasiūlymą
Trečiasis metodas yra masinis ar investicinių čekių privatizavimas, kai pageidaujantys piliečiai gali panaudoti investicinius čekius, gautus už simbolinę kainą, įsigyjant valstybinio turto. Šis metodas buvo taikomas tik Vidurio ir Rytų Europos šalyse ir turėjo nemaža įtakos šių šalių nuosavybės srityje.

Be privatizacijos metodu dar yra išskiriami ir šie būdai:
 viešas akcijų pardavimas;
 viešas aukcionas;
 viešas konkursas;
 tiesioginės derybos;
 valstybės ar savivaldybės kontrolės perdavimas visuomenės kontroliuojamoje įmonėje
 nuoma išsiperkant.
Privatizavimo objekto valdytojas turi teisę pakeisti privatizavimo būdą arba taikyti mišrų privatizacijos būdą. Privatizacijos būdo pakeitimas turi būti patvirtintas Privatizavimo komisijos, o įgyvendinimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Viešasis akcijų pardavimas – valstybei ar savivaldybei priklausančių akcijų pardavimas vidaus ar užsienio vertybinių popierių rinkose, o kaina nustatoma atsižvelgiant į pasiūlos ir paklausos santykį. Viešai parduodant akcijas nėra ribojamos nei akcijų, nei pirkėjų skaičius. Valstybė parduoda visuomenės nariams jai priklausančias akcijas iš karto visas arba dalimis. Yra skiriami du pardavimo būdai: valstybei priklausančių akcijų pardavimas ir nauja akcijų emisija. Pastarojo metodo varianto esmė ta, kad privatus kapitalas „įsilieja“ į valstybinį sektorių tam, kad sumažėtų valstybinio kapitalo dalis. Akcijos parduodamos tokia tvarka: naudojantis investicinio banko konsultacinėmis paslaugomis rengiamas oficialus akcijų pasirašymo dokumentas. Akcijų pardavimo garantas gali būti bankas ar kuri nors kita institucija. Gali būti pasiūlyta akcijų kaina arba paskelbtas konkursas. Akcijos gali būti parduodamos tiek šalies viduje, tiek užsienio investuotojams. Jei akcijos jau išleistos, jos gali būti parduodamos vertybinių popierių biržoje. Tačiau gali būti taikomi apribojimai, kad akcijos neatsidurtų vienuose rankose arba visos užsieniečiams. Kai kada akcijos įmonės darbuotojams ar šalies piliečiams parduodamos už simbolinę kainą. Akcijų pardavimą garantuoja Vyriausybė. Pagrindinis viešo akcijų pardavimo visuomenei pranašumas – šio proceso viešumas, atvirumas, demokratiškumas, taigi šiuo būdu akcijas gali įsigyti visų visuomenės sluoksnių žmonės. Politiniu požiūriu toks pardavimas labiau priimtinas. Vienas iš šio būdo trūkumų yra tai, kad neišplėtota kapitalo rinka. Tai susiję su kapitalo rinkos valstybės reguliavimo klausimu. Vyriausybė turi garantuoti akcijų pardavimą. ir kartais tokios garantijos pasireiškia kraštutinėmis priemonėmis. Šiuo metu viešo pardavimo būdu yra parduodamos tokios įmonės, kaip AB „Aleksotas“, AB „Hidraulinės pavaros“, AB „Gnoma“ ir k.t.

Viešas aukcionas – privatizavimo būdas, kai neribojamas potencialių pirkėjų, dalyvaujančių aukcione, skaičius, o sandoris sudaromas su didžiausia kaina pasiūliusiu pirkėju. Viešo aukciono būdu privatizuojamos įmonės, iš kurių siekiama gauti patį didžiausią pelną, įvykdant privatizavimo programoje nustatytas sąlygas. Šiuo būdu gali būti parduodami tik akcinių, uždarųjų akcinių bendrovių ir ilgalaikio materialaus turto akcijų paketai ( pvz.,UAB „Medicinos technika“, AB „Visagino autotransportas“, UAB „Kauno piligrimas“ ) Šiuo atveju nustatytos objekto privatizavimo sąlygos negali būti keičiamos.

Viešas konkursas – vieno arba kelių privatizavimo objektų perdavimas potencialiam pirkėjui, kurio investiciniai pasiūlymai ( pinigai, skirti trumpalaikiam ir ilgalaikiam įmonės įstatinio kapitalo didinimui), įvykdžius minimalaus darbo vietų skaičiaus reikalavimą, yra geriausi. Taip pat gali būti deramasi su 15 proc. geriausių pasiūlymų pateikusiais pirkėjais.Viešo konkurso būdas gali būti taikomas tik tiems objektams, kurių privatizavimo sąlygas ir reikalavimus gali įgyvendinti pirkėjas. Privatizuojant valstybės (savivaldybės) kontroliuojamas įmonės akcijas šiuo būdu, įmonės darbuotojams Vyriausybės nustatyta tvarka gali būti pasiūlyta iki 5 proc. akcijų už nominalią kainą. Šiuo būdu buvo privatizuotos tokios įmonės kaip AB „Alytaus tekstilė“, AB „Viešbutis Lietuva“, AB „Vakarų laivų remontas“ ir t.t.

Tiesioginės derybos – vieno ar kelių privatizavimo objektų pardavimas tiesioginių derybų laimėtojui, kurio pasiūlytos kainos ir investiciniai pasiūlymai, įvykdžius privatizavimo sąlygose nurodytas minimalias darbo vietų išlaikymo sąlygas, yra geriausi. Čia taip pat Vyriausybė gali pasiūlyti įmonės darbuotojams įsigyti iki 5 proc. akcijų už nominalią kainą. Tiesioginių derybų būdu gali būti privatizuojami valstybei arba savivaldybei nuosavybės teise priklausantys pastatai arba patalpos, į kuriuos buvo investuota privataus kapitalo. Šiuo būdu buvo pasirašytas didžiausias Lietuvos istorijoje privatizavimo sandoris – AB „Lietuvos telekomas“ privatizavimas.

Valstybės ar savivaldybės kontrolės perdavimas valstybės arba savivaldybės kontroliuojamoje įmonėje:
 Kontrolės perdavimas valstybės ar savivaldybės kontroliuojamoje įmonėje – konvertuojamų obligacijų arba naujų akcijų emisija iš papildomų įnašų. Dėl emisijos valstybei ar savivaldybei priklausanti įmonės įstatinio kapitalo dalis sumažėja arba gali sumažėti atitinkamai peržengdama du trečdalius, pusę arba trečdalį akcijų, suteikiančių balso teisę visuotiniame akcininkų susirinkime, ribą.
 Kontrolės perdavimo būdu valstybei ar savivaldybei priklausanti įmonė gali būti privatizuojama tik tada, kai šios įmonės akcijų parduoti nepavyko.
 Lėšas, gautas šiuo privatizavimo būdu, kaupia ir apskaičiuoja privatizuojama įmonė.Akcijų ir obligacijų emisijos kainos ir jų nominalios vertės skirtumą privatizuojama įmonė privalo pervesti į Finansų ministerijos atidarytą privatizavimo sąskaitą. Jei obligacijos arba akcijos yra parduodamos už nominalią vertę, privatizavimo išlaidas dengia privatizuojama įmonė.
Nuoma su išpirkimu (išperkamoji nuoma) – viešas privatizavimo būdas, kai potencialus pirkėjas, pasirašęs privatizavimo sandorį ir perėmęs privatizavimo objektą – ilgalaikį materialųjį turtą, įgyja teisę jį valdyti ir naudoti. Nuosavybės teisę pirkėjas įgyja į privatizuojamą objektą tik sumokėjęs už šį objektą ir įvykdęs kitas privatizavimo sąlygas. Nuoma išsiperkant gali būti taikoma privatizuojant: ilgalaikį materialųjį turtą, kurio nepavyko privatizuoti viešo aukciono metu ir valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausančius pastatus arba patalpas, į kurias buvo investuota privataus kapitalo. Už atidėtus mokėjimus pirkėjas turi mokėti palūkanas, kurios apskaičiuojamos vadovaujantis v.idutine komercinių bankų palūkanų norma nuo nesumokėtos visos akcijų paketo sumos.
Privatizavimo būdas dažniausiai parenkamas atsižvelgiant į įmonės dydį, veiklos sritį, akcijų paketo dydį. Privatizacija gali būti vykdoma ir pagal atskirus įstatymus, pavyzdžiui, dalis „ Mažeikių naftos“ akcijų buvo perduotos pagal Viešos apyvartos įstatymą, taip pat pagal atskirus įstatymus privatizuoti valstybės kontroliuoti komerciniai bankai ( Lietuvos Žemės Ūkio Bankas, tapęs Nord/LB Lietuva, Lietuvos Taupomasis bankas, tapęs Hansabanku ir kiti).2.3. Privatizavimo etapai Lietuvoje
Privatizavimas vykdomas todėl, kad rinkos sąlygomis privatūs interesai aktyviau ir sparčiau veikia pasiūlos – paklausos formavimąsi. Kitaip sakant, privačios įmonės efektyviau reaguoja į rinkos signalus. Privataus sektoriaus formavimas sukėlė esminius ir negrįžtamus pokyčius Lietuvos ekonomikoje. Sparčią legalizuotą privataus sektoriaus plėtrą užtikrino sovietmečiu valstybės nusavinto gyventojų turto restitucija ir ypač Valstybinio turto privatizavimo programos įgyvendinimas.
Lietuvoje galima skirti du valstybės turto privatizavimo etapus:
• Privatizavimas už investicinius čekius (1991 – 1995 m.)
• Privatizavimas už grynuosius pinigus (1996 – tęsiasi iki dabar) 2.3.1. Pirmasis privatizavimo etapas Lietuvoje
Lietuvoje pirmasis privatizavimo etapas prasidėjo 1991 metais. Tai buvo labai dinamiškas procesas palyginus su kitomis Centrinės ir Rytų Europos šalimis. Šio etapo tikslas buvo valstybės turto privatizavimas už investicinius čekius (įskaitant dalinius mokėjimus grynaisiais pinigais), kuris leido aktyviai dalyvauti privatizavimo procese. Šiam tikslui buvo atidaryta per 2,6 mln. investicinių sąskaitų bankuose, kuriose buvo sukaupta investicinių čekių daugiau kaip už 10,2 mlrd. litų. Valstybės turtas buvo parduodamas už investicinius čekius, kurie nemokamai buvo išdalinti visiems Lietuvos piliečiams. Kiti fiziniai ir juridiniai asmenys valstybės turtą galėjo privatizuoti už pinigus. Valstybės turtas buvo parduodamas skelbiant viešą ar uždarą akcijų pasirašymą, rengiant viešus ar uždarus aukcionus, perleidžiant turtą restitucijos pagrindais, skelbiant konkursą geriausiam verslo planui ir kitais būdais.
 Per pirmąjį privatizavimo etapą privatizuota 5714 objektų, iš kurių 2928 didelės ir vidutinės įmonės buvo privatizuotos viešo akcijų pasirašymo būdu, 2726 smulkūs objektai parduoti aukcionuose, 12 įmonių parduota paskelbus konkursą geriausiam verslo planui parengti, bei 48 objektai parduoti už laisvai konvertuojamą valiutą.
 Užsienio investuotojai galėjo dalyvauti privatizavimo procese už grynuosius pinigus. Kai kurios pasaulyje gerai žinomos kompanijos atėjo į Lietuvą būtent per pirmąjį privatizavimo etapą (Phillip Morris S. A. ir Kraft General Foods International, Inc.).
 Buvo privatizuota gana daug įvairių ūkio šakų objektų. Privatizuoti 98 procentai statybos ir 97 procentai buitinio aptarnavimo sektoriaus objektų.
Pirmojo etapo vertinimai. Per 1991 – 1995 metus privatizuotas 81 procentas numatyto privatizuoti valstybės turto. Pirmajame valstybės turto privatizavimo etape buvo siekiama sudaryti sąlygas visiems valstybės piliečiams dalyvauti privatizavime, tapti savininkais ir taip užtikrinti socialinį teisingumą. Tuo tikslu didžioji dalis valstybės turto buvo privatizuojama tik už investicinius čekius ir tik Lietuvos piliečiams. Plataus masto privatizavimas už investicinius čekius leido susiformuoti plačiam savininkų sluoksniui; kita vertus, dėl didelio nepatyrusių smulkių savininkų skaičiaus ir užsienio investicijų ribojimo toks privatizavimas neleido greitai ir efektyviai reorganizuoti įmonių, užkirto kelią investicijoms. Netobula įstatyminė bazė bei neskaidrios privatizavimo procedūros sudarė terpę voliuntarizmui ir korupcijai, leido valstybės turtą privatizuoti “apeinant” privatizavimą reglamentuojančias taisykles.
Pirmojo privatizacijos etepo metu, kai valstybės turtas buvo privatizuojamas už investicinius čekius, daugiausia įmonių ( 2224 įmonės ) buvo privatizuota 1992 metais, tačiau didžiausia privatizuoto kapitalo vertė buvo pasiekta 1993 metais, kai privatizuoto kapitalo suma sudarė 1257 mln Lt. Galima pastebėti tokią tendenciją, kad pirmojo privatizavimo etapo pradžioje buvo privatizuojamos mažesnės apimties įmonės, o privatizavimo etapo pabaigoje privatizuojamų įmonių skaičius ženkliai sumažėjo, tačiau privatizuojamos įmonės buvo stambesnės.
2.3.2. Antrasis privatizavimo etapas Lietuvoje
Privatizavimo už grynuosius pinigus specifiniai bruožai:
 įvertintas valstybės ir savivaldybių turtas parduodamas fiziniams bei juridiniams asmenims už grynuosius pinigus rinkos verte;
 vietiniai ir užsienio investuotojai, taip pat fiziniai bei juridiniai asmenys turi lygias teises, privatizuodami valstybės ir savivaldybių turtą.
Vienas iš pagrindinių privatizavimo už grynuosius pinigus tikslų yra privatizuojant valstybei priklausančias įmones padaryti jas pelningas. Be to, abia svarbu perteikti įmonėms potencialių investuotojų žinias ir patirtį, taip pat pritraukti užsienio investuotojų kaip indėlį į Lietuvos ekonomiką.

Per 1996 – 1997 metus už 84,2 mln. Litų buvo privatizuoti 324 objektai.

1998 metais už 2,33 mlrd. Litų buvo privatizuoti 344 objektai, iš kurių 131 už 2,3 mlrd. Litų pardavė Valstybės. turto fondas. Pagrindinė pajamų dalis buvo gauta, pardavus 60 procentų AB „Lietuvos telekomas“ akcijų paketo pardavimą.

1999 metais parduoti 693 objektai, už kuriuos gauta 470 mln. Litų. Per 2000 metus parduoti 939 įmonių akcijų paketai ir nekilnojamojo turto objektai už 902 mln. Litų. Per 2001 metus parduota 842 imonių akcijų paketų ir nekilnojamojo turto objektų už 468 mln litų. 2002 metais parduoti 963 objektai už 349 mln. Litų. 2003 metais parduoti 787 objektai už 910,4 mln. Litų.

1999 metais buvo baigtas draudimo sektoriaus privatizavimas, 2000 m. – telekomunikacijų sektoriaus privatizavimas. 2002 m. kovo mėnesį buvo privatizuotas paskutinis valstybinis bankas – AB Lietuvos žemės ūkio bankas. 76 proc. Valstybės nuosavybės teise priklausančių akcijų buvo parduota už 71 mln. Litų. Pirkėjas (Norddeutsche Landesbank Girocentrale) įsipareigojo investuoti 65 mln. Litų. Šio banko pardavimu buvo baigtas finansinio sektoriaus privatizavimas.

AB „Lietuvos dujos“ 34 proc. Valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų pirkimo – pardavimo sutartis buvo pasirašyta 2004 m. sausio 23 d. Sandorio užbaigimas įvyko 2004 m. kovo 24 d., OAO GAZPROM sumokėjus už privatizuojamas akcijas 100 mln. Litų.
2003 m. gegužės mėn. Buvo privatizuotas 80,9 proc. AB „Klaipėdos transporto laivynas“ valstybei nuosavybės teise priklausantis akcijų paketas. Už šias akcijas pirkėjas sumokėjo 48,7 mln. Lt.

2003 m. liepos mėn. Buvo paskelbti AB „Rytų skirstomieji tinklai“ ir AB „Vakarų skirstomieji tinklai“ privatizavimo konkursai. Padedant privatizavimo patarėjams „CA IB Corporate Finance Beratungs GmbH“ (Austrija), buvo sėkmingai užbaigtas AB „Vakarų skirstomieji tinklai“ (VST) privatizavimas: 2003 gruodžio 19 d. su 9-ių Lietuvos fizinių asmenų grupe – Nerijaus Numavičiaus, Žilvino Marcinkevičiaus, Mindaugo Marcinkevičiaus, Igno Staškevičiaus, Renato Vaitkevičiaus, Gintaro Marcinkevičiaus, Mindaugo Bagdonavičiaus, Juliaus Numavičiaus ir Vlado Numavičiaus konsorciumu – buvo pasirašyta AB „Vakarų skirstomieji tinklai“ valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų pirkimo – pardavimo sutartis. Konsorciumas už privatizuojamus 77% bendrovės akcijų sandorio užbaigimo dieną (2003 m. gruodžio 23 d.) sumokėjo 539,846 mln. Lt.

2003 m. vasario mėn. Buvo paskelbtos AB „Stumbras“, AB „Vilniaus degtinė“, AB „Alita“ ir AB „Anykščių vynas“ privatizavimo programos. 2003 m. spalio 21 d. buvo pasirašyta AB „Stumbras“ valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų pirkimo – pardavimo sutartis su konkurso laimėtoja – UAB „Mineraliniai vandenys”, o 2003 m. spalio 27 d. įvyko sandorio užbaigimas, kurio metu už 152,001 mln. Lt pirkėjui buvo perduotos AB „Stumbras“ akcijos.

AB „Vilniaus degtinė“ valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų pirkimo – pardavimo sutartis su SOBIESKI DYSTRYBUCJA Sp.z.o.o. buvo pasirašyta 2003 m. spalio 29 d., o sandorio užbaigimas, pirkėjui sumokėjus 20,7 mln. Lt kainą, įvyko 2003 m. lapkričio 6 d.

AB „Alita“ viešo konkurso laimėtoju buvo pripažintas užsienio fizinis asmuo Luigiterzo Bosca, tačiau jam neatvykus parafuoti šios bendrovės valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų pirkimo – pardavimo sutarties, buvo pradėtos derybos su Vytauto Junevičiaus, Vilmanto Pečiūros, Arvydo Jono Stankevičiaus, Dariaus Vėželio konsorciumu, už akcijas pasiūliusiu 58,05 mln. Lt kainą. AB „Alita“ valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų pirkimo – pardavimo sutarties projektas buvo parafuotas 2003 m. lapkričio mėn., gruodžio pabaigoje jam pritarė ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

2004 m. sausio 6 d. buvo pasirašyta AB „Alita“ valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų pirkimo – pardavimo sutartis su viešo konkurso laimėtoju – Vytauto Junevičiaus, Vilmanto Pečiūros, Arvydo Jono Stankevičiaus, Dariaus Vėželio konsorciumu (UAB „INVINUS“) ir už 58,05 mln. Litų pirkėjui buvo perduotos privatizuojamos bendrovės akcijos.

2003 m. spalio 9 d. buvo pasirašyta AB „Anykščių. vynas“ valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų pirkimo – pardavimo sutartis su UAB „Artrio-2“, tačiau pirkėjui nesumokėjus, ši sutartis buvo nutraukta. Lietuvos Respublikos Vyriausybei pritarus, 2003 m. gruodžio mėn. Buvo paskelbta nauja AB „Anykščių vynas“ privatizavimo programa. 2004 m. kovo mėn. Buvo gauti 6 potencialių pirkėjų vokai su viešo konkurso dokumentais, privatizuojant AB „Anykščių vynas“. 2004 m. liepos 8 d. buvo pasirašyta AB „Anykščių vynas“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartis su viešo konkurso laimėtoja – AB „Alita“. Pagal šią sutartį pirkėjas už 72,93 proc. AB „Anykščių vynas“ akcijų sumokėjo 25,61 mln. Litų.

2004 m. gegužės 21 d. buvo pasirašyta AB „Lietuvos centrinis vertybinių popierių depozitoriumas“ bei AB „Nacionalinė vertybinių popierių birža“ valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų pirkimo – pardavimo sutartis su Helsinki Securities and Derivatives Exchange, Clearing House Ltd.

2004 m. gegužės 28 d. įvyko sandorio užbaigimas, kurio metu už 10,824 mln. Litų pirkėjui buvo perduotos bendrovių akcijos. Kartu su valstybei nuosavybės teise priklausančiomis akcijomis buvo parduodamos ir privačių AB „Nacionalinė vertybinių popierių birža“ akcininkų akcijos (pagal atskiras pirkimo-pardavimo sutartis).

Antrojo etapo patirtis rodo, kad atskirų objektų privatizavimas dėl įvairių priežasčių vyksta lėtai, daug objektų neparduodama iš pirmo, antro ar daugiau kartų, parduodamos įmonės turi didelius įsiskolinimus ir nuostolius, privatizavimas visuomenės tarpe neretai tapatinimas su “prichvatizavimu”, privatizuotoms įmonėms sudaromos išskirtinės veiklos sąlygos. Tai rodo, kad privatizavimo vykdytojų iškelti tikslai nėra pasiekiami. Tikslo pasiekimas priklauso nuo pasirinktų priemonių, privatizavimo atveju – žymia dalimi nuo privatizavimo būdų. Netinkamai pasirinkti privatizavimo būdai sumenkina privatizavimo rezultatus.
Antrojo privatizavimo etapo metu, kai valstybės turtas buvo privatizuojamas už grynuosius pinigus, didžiausias privatizuotų įmonių skaičius ir privatizuoto kapitalo suma buvo pasiekta 2000 metais. Šio privatizavimo etapo pradžioje įmonės buvo privatizuojamos gana vangiai, o didžiausias privatizuotų įmonių skaičiaus augimas, lyginant su praėjusiais metais buvo tais pačiais 2000 metasi. Stebint privatizuotų įmonių ir privatizuoto kapitalo santykį į akis krinta 2000 metai, kuriais privatizuotų įmonių skaičius, lyginant su 1999 metais nežymiai sumažėjo, tačiau privatizuoto kapitalo suma išaugo beveik du kartus. Pagrindine tokių rezultatų priežastimi gali būti tai, jog 2000 metais buvo privatizuotos pačios stambiausios šalies įmonės.

2003 – 2005 metais ir privatizuotų įmonių skaičius, ir privatizuoto kapitalo suma tolygiai mažėjo, tuo pačiu metu keitėsi ir privatizuotų įmonių bei privatizuoto kapitalo santykis.Galima pastebėti, kad 2003 metais buvo privatizuota daugiau didesnės apimties įmonių, nei tai buvo padaryta 2004 ar 2005 metais.

Esminis masinės privatizacijos Lietuvoje trūkumas buvo tas, kad investicinių čekių rinka veikė neefektyviai ir privatizuojant valstybės turtą nebuvo perpaskirstomos piniginės lėšos tarp atskirų visuomenės sluoksnių. Visuomenės mažuma, neįdėjusi didesnių piniginių lėšų, įsigijo absoliučią valstybinio turto dalį. Tuo tarpu visuomenės dauguma, pusvelčiui pardavus iš valstybės gautus investicinius čekius, atsisakė bet kokių pretenzijų ne tik į privatizuojamą valstybės turtą, bet ir į priklausiusią kompensaciją. Tai labai apsunkino bendrą visuomenės socialinę būklę ir dar labiau pagilino ūkio krizę. Privačių ūkio subjektų ekonominė būklė santykinai buvo geresnė negu valstybės tiesiogiai kontroliuojamų. Ypač didelę pažangą pasiekė privačios įmonės, kurių kapitalą kontroliavo nedidelis savininkų ratas. Tuo tarpu didelėse įmonėse, turinčiose daug akcininkų, padėtis po privatizacijos mažai tepasikeitė. Kapitalui sutelkti bei veiklai pagerinti šiose įmonėse reikia laiko..2.4. Privatizavimo pasekmės Lietuvoje
Žvelgiant į pirmojo etapo pasekmes reiktų pabrėžti, kad esminis masinės privatizacijos Lietuvoje trūkumas buvo tas, kad investicinių čekių rinka veikė neefektyviai ir privatizuojant valstybės turtą nebuvo perpaskirstomos piniginės lėšos tarp atskirų visuomenės sluoksnių. Visuomenės mažuma, neįdėjusi didesnių piniginių lėšų, įsigijo absoliučią valstybinio turto dalį. Tuo tarpu visuomenės dauguma, pusvelčiui pardavus iš valstybės gautus investicinius čekius, atsisakė bet kokių pretenzijų ne tik į privatizuojamą valstybės turtą, bet ir į priklausiusią kompensaciją. Tai labai apsunkino bendrą visuomenės socialinę būklę ir dar labiau pagilino ūkio krizę. Privačių ūkio subjektų ekonominė būklė santykinai buvo geresnė negu valstybės tiesiogiai kontroliuojamų. Ypač didelę pažangą pasiekė privačios įmonės, kurių kapitalą kontroliavo nedidelis savininkų ratas. Tuo tarpu didelėse įmonėse, turinčiose daug akcininkų, padėtis po privatizacijos mažai tepasikeitė. Kapitalui sutelkti bei veiklai pagerinti šiose įmonėse reikia laiko.
Įvykdžius masinės privatizacijos programą, ryškaus ekonominio šuolio, kurio buvo tikimasi, neįvyko, nes ūkinei veiklai nebuvo palankios vidaus ir išorės sąlygos. Kita vertus, dauguma ūkio subjektų nepajėgė prisitaikyti prie naujų ūkininkavimo sąlygų, produkcijos ir paslaugų rinkų, jų keliamų reikalavimų. Buvo būtina reorganizuoti įmones, gerinti produkcijos kokybę, našiai dirbti konkurencijos sąlygomis. Tačiau privatizavus įmonę gamybos priemonės, technologija, kadrų kvalifikacija ir susiklosčiusios darbo tradicijos išliko tokios pačios.
Nepaisant visų valstybinio turto privatizacijos trūkumų ir nesklandumų, ji iš esmės pasiteisino kaip priemonė perduoti šį turtą privačiam sektoriui. Be didesnės socialinės įtampos 1995 m. pabaigoje daugiau kaip pusė buvusių valstybinio ūkio subjektų tapo privatūs.
Sparti privatizavimo eiga lėmė palankų ekonominių reformų įvaizdį ir užtikrino tarptautinės visuomenės bei tarptautinių finansinių institucijų, tokių kaip TVF, Pasaulio Bankas, paramą. Taip pat greitas privataus kapitalo atsiradimas stimuliavo vertybinių popierių rinkos formavimąsi. 1997 m. Suaktyvėjusi prekyba vertybiniais popieriais rodo, kad vidaus ir užsienio investuotojai noriai renkasi pastarąjį būdą, norėdami įsigyti didesnį ar mažesnį įmonės akcijų paketą. Didėja rinkos likvidumas. Įmonės, norėdamos patekti į oficialų vertybinių popierių biržos sąrašą, yra priverstos viešai platinti informaciją apie savo veiklą. atlikti tarptautinį auditą ir pan. Be to, sparčiai didėja konkurencija tarp ūkio subjektų, siekiančių pritraukti finansinius išteklius per vertybinių popierių rinką Lietuvoje ir užsienyje.
Mūsų šalies privatizavimo praktika rodo, jog per pirmąjį privatizavimo etapą į Lietuvą atėjo vos keli užsienio investuotojai, už laisvai konvertuojamą valiutą buvo privatizuota tik 0,6 proc. privatizuoto valstybinio kapitalo. Tai sako, kad privatizavimas iš esmės buvo uždarojo tipo. Apribojimai pritraukti užsienio investuotojus buvo esminė priežastis, dėl kurios visa užsienio investicijų padėtis Lietuvoje buvo vertinama tik patenkinamai.Tuo tarpu antrajame etape privatizuotini objektai turėjo pritraukti nemažai užsienio investicijų. Dabar jau galime teigti, kad užsienio kapitalas jei dar nespėjo, tai jau baigia užpildyti laisvas Lietuvos kapitalo rinkos nišas. Į užsienio rankas jau dabar atiduota daugelis strateginių Lietuvos įmonių, kaip antai „Mažeikių nafta“, „Lietuvos telekomas“, dauguma finansinių institucijų. Be to Lietuvai tapus ES nare (šių metų gegužės 1-ąją) tikėtinas dar didesnis užsienio investicijų antplūdis.
Pirmajame etape privatizacija daugiau rūpinasi nuosavybės formos pakeitimo klausymu. Taigi pagrindinė antrojo etapo problema – „išugdyti tikrąjį savininką, nes smulkūs, ekonomikos požiūriu menkai išprusę, akcijų savininkai neturi įtakos efektyviam kapitalo naudojimui. Nors antrasis privatizavimo etapas praėjo sklandžiau, visgi galima įžvelgti ir nemažų spragų. Dabar dar negalima vienareikšmiškai v.ertinti šio etapo pasekmių. Vienos privatizuotos įmonės jau dabar veikia labai efektyviai, panaudodamos visą turimą potencialą, kitos dar tik įsibėgėja. Todėl galima teigti, jog tikrosios komercinio privatizavimo pasekmės pasireikš jau netolimoje ateityje.IŠVADOS
Lietuvoje privatizavimas prasidėjęs 1991 m. jau yra pasiekęs tikrai nemažų rezultatų: privatizuota daugelis ne tik mažų, bet ir strateginių mūsų šalies įmonių bei už jas gauta šimtai milijonų litų. Privatizacija nėra savitikslis procesas, o prielaida kelti šalies įmonių veiklos ir valdymo efektyvumą, padidinti investicijas, tarp jų ir užsienio. Pats svarbiausias argumentas privatizacijai buvo įmonių efektyvumo didinimas. Tačiau kas šiandien galėtų pasakyti, kiek padidėjo privatizuotų įmonių efektyvumas. Tyrimai, atlikti Rytų ir Centrinės Europos šalyse, rodo, jog iki šiol yra neįmanoma tiksliai įvertinti našumo padidėjimo. Todėl kyla abejonių dėl bazinio privatizavimo argumento. Kita vertus, restruktūrizacijos procesas tikrai netrumpalaikis procesas, tai galbūt realią naudą dar pajusim ateity.

Negana to, pati privatizavimo eiga Lietuvoje parodė, jog lygios žmonių galimybės gauti investicinius čekius dar nereiškė lygių galimybių juos vienodai pelningai investuoti. Tada ir susidarė pagrindinė turtinė nelygybė tarp Lietuvos gyventojų. Vieni protingai investavę ir pusvelčiui supirkę čekius iš kitų gyventojų, neįsivaizduojamai praturtėjo, o pastarieji liko nieko negavę ir netgi praradę. Čia buvo pažeistas socialinės lygybės argumentas privatizuojant Lietuvos turtą.

Be to, pats privatizavimo įstatymas turi trūkumų, susijusių su objektais, t.y. iš įstatymo aišku, kad atsakomybė yra kolektyvinė, o ne personalinė. Todėl patraukti atsakomybėn kaltus subjektus, netinkamai disponavusius visuomeniniu turtu, praktiškai neįmanoma. Taigi norint išvengti tokių sandorių, kaip „Mažeikių naftos“ privatizavimas, derėtų įteisinti personalinę atsakomybę.

Kaip liaudyje sakoma: pirmas blynas – visada prisvilęs. Visos šalys pradėjusios privatizavimo procesą susidūrė su sunkumais bei padarė klaidų. Lietuva čia neišimtis. Visgi galime pasidžiaugti tuo, kad per visą Lietuvos privatizavimo istoriją tikrai nebuvo padaryta šiurkščių bei Lietuvai pražūtingų sandorių. Nors ir po truputį Lietuvos ekonomika pradėjusi augti praeito dešimtmečio antroje pusėje, dabar yra įgavus pagreitį ir todėl tikrai negalime smerkt to, kas jau įvyko.LITERATŪRA
1. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymas // Žin., 1994. Nr. 43-772.
2. Lietuvos Respublikos Valstybės ir Savivaldybių turto privatizavimo įstatymas. 1997 m. lapkričio 4 d. Nr. VIII – 480. Vilnius.
3. Dėl valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo nuomos su išsipirkimu būdu nuostatų patvirtinimo. 1998 m. balandžio 24 d. Nr 501. Vilnius.
4. Dėl valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo akcijų pardavimo būdu. 1999 m. gruodžio 3 d. Nr. 1354. Vilnius.
5. LTU Valstybės ir savivaldybių turto valdymas. V. Obrazcovas. Vilnius 2001.
6. „Lietuvos ekonomika dabartis ir perspektyvos“. V. Navickas. Vilnius 1999.
7. „Kapitalo Lietuva. Sprendimų technologija“. Ekonomikos tyrimo centras. Vilnius 2002.
8. LTU Valstybės ir savivaldybių turto valdymas. V. Obrazcovas. Vilnius 2000.
9. „Valstybinis nuosavybės privatizavimas Rytų Europos kraštuose: ekonominiai ir socialiniai aspektai“. V. Moščiuskienė. Vilnius 1994.
10. „Ekonomikos reforma Lietuvoje“. A. Šimėnas. Vilnius 1996.
11. www.vtf.lt ( Valstybės turto fondas).
12. www.lrinka.lt (Lietuvos laisvos rinkos institutas).
13. www.std.lt (Statistikos departamentas).
14. Straipsnis iš nemokamos enciklopedijos Vikipedija. Prieiga per Internetą:

Leave a Comment