pinigų reikšmė šalies ekonomikai

TURINYS

1. Summary
2. Darbo paskirtis
3. 1988m. Lietuvos nacionalinių pinigų įvedimo idėja
3.1. 1988 metai
3.2. Konvertuojamos valiutos sudarytos sąlygos
3.3 O ką galėjo duoti ekonominė nepriklausomybė?
3.4. Kam reikėjo savųjų pinigų?
4. Išėjimas iš rublio zonos ir talonų įvedimas
5. Lito įvedimas
6. Valiutų kursai
7. Fiksuotas valiuotos kursas
7.1. Pasiruošimas susieti litą su užsienio valiuta
7.2. Argumentai prieš fiksuotą valiuotos kursą
7.3. Litas susietas su doleriu
7.4. 1995-1996 m. monetarinė politika Lietuvoje
7.5. Lito ir dolerio susiejimo vertinimai
8. Laisvai plaukiojančio valiutos kurso palyginimas su fiksuotu
9. Lito susiejimas su Euru
9.1. 1997-2002 m. monetarinė politika Lietuvoje
9.2. Euro atsiradimas
9.3. Lietuvos tikslas – Europos Sąjunga
9.4. Lito susiejimo su euru įtaka
9.5. Lito susiejimo su euru ateitis, tendencijos
10. Pagrindiniai BVP kitimo veiksniai
11. 1988-2002 m. monetarinės politikos Lietuvoje

1. SUMMARY

The woork is about influence, national money makes on the national economy; how money influences the inflation and about the benefit of national money for the whole society. We did not analyze the importance of national money in general, though trying to make the work understandable, to concrete case, when in 1988-2002 the problem of national money had been solved. We tried to analyze, how money efforts Lithuanians had to put to achieve the present position of litas; what value litas had inn the beginning of its existence in the market, Lithuanian gained independence and also what influence litas made at the time on the economy of Lithuania. We will not touch the problem of the first litas (the existence time after th

he war) in our work. We will analyze the position of litas during the period starting from 1988 till 2002.
The bringing into existence of national money was very important not only for economical reasons, but also personally for every individual.
In 1988, when Lithuania belonged to the Soviet Union, where the constant problem of inflation existed, people had a lot of money, though the problem of their liquidation was existing, because there were not enough goods to buy for the money. In official documents, given deficit of the budget was 35 mlrd rublis, though in reality it was 3 times bigger. Rublis did not convey its function. Consequently, TSRS was in the big crisis of economy. That’s why, the idea of national money was suggested.
Some skkeptics of National money claimed that Lithuania, as small and independent only in papers country, still dependent economically on Russia, does not need national money; moreover, they incited to come back to rublis. As on example, they gave the USA, saying, that thou would be very harmful if every state decided to invent their own national money. Moreover, there were some other suggestions such as to invent the same money of all Baltic countries. All these suggestions were declined immediately, be
ecause was a belief that Lithuania needs its own money not only there to dissociate itself economically, but also to enforce national spirit of people.
During the time TSRS was collapsing, because of economics inflation, the need for national money was growing more and more. The problem of Lithuanian national money started growing, because the national Bank of TSRS refused to sell money sights of rublis. So, there was no money left in Lithuanian banks, all of them were led in circulation. Dissatisfaction of people was growing.
Trying to illuminate the shortage of national money and at the sum public dissatisfaction, the money, called talonas, was let in circulation in the 1st of May in 1992. This may be considered the beginning of national money coming into the circulation. However, there were a lot of discussions about the idea to insert talonas, because together with talonas, rublis could have been used at the same time, what caused the confusion for many people. Moreover, such double money politics could not exist all the time. Lithuania needed to dissociate itself from rublis.
The comity of litas on the 30th of October in 1992 decided to accept litas as Lithuanian money, but only after stopping the growing and go
oing down of Lithuanian economy. Though a little bit later – was decided to hurry up the birth of litas and to achieve purposes after having litas as national money. So on the 25th of June in 1993 the processes of letting litas into the circulation started, at the same time taking talonas off the circulation.
In 1994 was the high time to think of relating litas to some other national currency, wanting the litas to be reliable, stable and attractive currency. Though the process of relating litas to some other foreign currency could have had bad and good consequences. Good ones – by relating litas to other money, Lithuania can achieve economics stability; bad consequence can be the disappointment of national money. But, in 1994, Lithuania decided to relate litas to American dollar 1:4.
Growing need of Lithuania to integrate with various Europeans associations, rising some changes in the currency sphere; in 1999 it was decided to cut relations of litas with USA dollars and to relate it to euras. Finally, in 2001 was accepted the decision to accept euras in circulation and to keep course of the currency. Now, litas is fixed with the euras, fixed not with the dollar as it used to be before.

2. Darbo pa

askirtis

Šiame darbe mes norime parodyti kokia yra savų pinigų svarba šalies ekonomikai, ir tai įrodyti remdamiesi konkrečiu pavyzdžiu, t.y šis darbas apie lito įvedimo svarbą Lietuvos ekonomikai, su kokiais ekonominiais sunkumais susidūrė Lietuva įvedinėdama ir stiprindama litą 1988- 2002m. laikotarpyje.

Šiame darbe mes norime panagrinėti, kokią įtaką darė mūsų šalies ekonomikai nuosavų pinigų įvedimas, kokį kelią turėjo nueiti Lietuva nuo TSRS Lietuvos laikų iki šių dienų, kad litas būtų toks kaip šiandien. Ir koks jis buvo pačioje jo įvedimo pradžioje, Lietuvai jau atgavus nepriklausomybę, bei kokią įtaką darė ekonomikai. Šiame darbe mes nesigilinsime į tai koks buvo pirmasis litas, t.y. pokario metais, bet panagrinėsime laikotarpį nuo1988m. iki 2002m. Pabandysime parodyti ar tikrai reikėjo lito ir kas buvo daroma ne taip kaip reikėjo daryti.
Nacionalinės valiutos įvedimas buvo labai svarbus mūsų valstybei. Norėtume į tai pažvelgti ne iš istorinės, bet iš ekonominės pusės. 1988m. Lietuva dar buvo Tarybų Sąjungos sudėtyje, kur ilgalaikė infliacija, pinigų žmonės turėjo, bet egzistavo jų likvidumo problema, nes trūko prekių. Oficialus biudžeto deficitas 35 mlrd. rublių, o neoficialiai jis mažiausiai tris kartus didesnis. Rublis nebeatliko savo funkcijų. Taigi tuo metu TSRS išgyveno tikrą ekonominę krizę. Todėl ir iškilo savų pinigų sistemos idėja. Bet ar gali išgelbėti ekonomiką savi pinigai? Kaip tik tai ir bandysime parodyti savo darbe, kokia buvo lito įtaka Lietuvos ekonomikai nuo 1988m. jo įvedimo idėjos atsiradimo iki dabar- 2002- ųjų metų.

Dabartinio lito gyvenime galima išskirti kelis etapus, kurie smulkiau aprašomi šiame darbe:

1. 1988m. TSRS ekonominė padėtis ir Lietuvos nacionalinių pinigų įvedimo idėja,
2. talonų įvedimas,
3. lito įvedimas,
4. lito susiejimas su doleriu,
5. lito susiejimas su euru.

3. 1988 metai:

Tuo metu, Sovietų Sąjungoje egzistavo socialistinės ekonomikos sistema, planinė ekonomija, kuri privedė prie ekonominio nuosmukio. Kai buvo tik pradėtos skelbti 19- 20a. pradž. socializmo idėjos jos autoriai matė tokias ateities perspektyvas: kad bus pasiekta didelio pramonės progreso ir visuomenės gerovės ir lygybės. Bet deja realybė parodė ką kita. Sovietų Sąjungoje žmonės ilgus metus buvo liepiami riboti dabartinį vartojimą dėl geresnio gyvenimo ateityje, o tai nedavė nieko gero tik privedė prie to, kad šalies gyventojai pradėjo niekuo nebetikėti, padažnėjo pravaikštos, padidėjo alkoholizmas, moralės smukimas.
Bet socializmo idėjų kūrėjai ir įgyvendintojai manė kiek kitaip apie jį, nei parodė praktika. Lenkų ekonomistas Leszek Balcerowicz savo knygoje “Socializmas, kapitalizmas, transformacija”(1998m.) aprašo socializmo teoriją ir akcentuoja jos trūkumus: “ Socializmas- tai visuomeninė gamybos priemonių nuosavybė. Pajamos, gaunamos iš privačios nuosavybės (turto pajamos) buvo laikomos “neužtarnautomis”. Teisėtomis buvo laikomos tik “darbinės pajamos”. Vienas apmaudžių šio požiūrio padarinių yra tai, kad, užuot rūpinusis įvairių pajamų dydžio skirtumais, dažnai įsikabinama tik į vienos rūšies pajamas pasmerkiant jas kaip išnaudotojiškas. Privati gamybos priemonių nuosavybė buvo laikoma laisvos konkurencinės rinkos instituciniu pagrindu, o pati rinka savo ruožtu buvo smerkiama kaip itin neefektyvus ekonominės veiklos koordinavimo būdas. Verta, pabrėžti, jog daugeliui iškilių ankstyvųjų socialistų (įskaitant Marksą) didžiausias priešas ir pagrindinis ekonomikos sutrikimų šaltinis buvo rinkos konkurencija, kitaip sakant, ekonominės varžybos. Tad rinkos konkurencija yra nesuderinama su socialistine tradicija.
Kartu buvo laikomasi įsitikinimo, jog įmanoma pakeisti spontaninę rinkos koordinaciją pranašesne sąmoninga ekonominės veiklos harmonizacija, t.y. centralizuotu ekonominiu planavimu. Šiuo požiūriu socialistinės ekonomikos šerdis- tai rinką pakeičiantis visuotinis ekonominis planavimas, o nuosavybė smerkiama todėl, kad leisdama klostytis spontaniniams, anarchiniams ekonominiams santykiams ji daro tokį planavimą neįmanomą.”
“Nedarbo pajamas” savo veikaluose kritikavo 20a. pradž. tokie rašytojai kaip Th. Hodgskin, Ch. Hall, J. Gray, J.F. Bray, taip pat jie pasisakė už kolektyvizmą.
Ypatingai griežtai kolektyvizmo linkme rusų ekonominį gyvenimą pakreipė Stalinas, nustatydamas penkmečio ūkio planus (“piatiletkas”).
Kaip rašo, savo knygoje “Microeconomics”, broliai amerikonai Paul ir Ronald Wonnacott’ai:” Sovietų Sąjungos ekonomika nuo vakarietiškos skiriasi keliais aspektais”:

1) Atsisakyta rinkos ekonomikos ir sukurta centralizuoto komandinio planavimo sistema:
“Daugumą sprendimų Sovietų Sąjungoje priėmė centralizuoto planavimo tarnybos komandinių nurodymų forma. Pirmiausia valdžia nustato norimą ekonomikos augimo procentinį lygį per ateinančius penkerius metus, taip pat šiam augimui užtikrinti būtiną investicijų dydį. Penkmečio planą detalizuoja metiniai planai, konkrečiai nustatantys gamybos apimties užduotis visos ekonomikos mastu.
Taigi Sovietų Sąjungoje vietoj rinkos ekonomikos vyravo centralizuoto komandinio planavimo sistema ir antroji ekonomika, kuri užpildė neišvengiamas planavimo sistemos spragas. Susidarė ir “juodoji rinka”, kai pradedama vogti prekes iš valstybės. Planinio ūkio sistemoje nebuvo aiškios ribos tarp to, kas yra tyliai toleruojama, ir to, už ką yra baudžiama.”(P.,R.Wonnacott)

2) penkmečio planai,
3) smerkiama privati nuosavybė,
4) pagrindiniu rinkos sutrikimų šaltiniu buvo laikoma rinkos konkurencija,
5) pelno vaidmuo išteklių paskirstymo procese nežymus,

“Pelnas skaičiuojamas sulyginant gaunamas įplaukas ir išlaidas, kurias nustato centralizuotos planavimo tarnybos. Jis nėra susijęs su paklausa ir pasiūla. Kadangi pelnas nesuteikia reikiamos informacijos ir neskatina ūkinės iniciatyvos, kaip tai jis daro rinkos ekonomikoje, todėl jo vaidmuo išteklių paskirstymo procese nežymus. Kartais planavimo tarnybų sprendimai riboja pelningą veiklą ir plečia nepelningą. Toks modelis akivaizdžiai skiriasi nuo laisvosios rinkos ekonomikos modelio.”(R.,P. Wonnacott)

6) tarptautinė prekyba neegzistavo,

“Socialistinės planavimo tarnybos skatino natūralų sovietinės ekonomikos priešinimąsi tarptautinei prekybai. Vienas iš priežasčių buvo ta, kad planavimas yra daug sudėtingesnis procesas atviroje tarptautinei prekybai ekonomikoje negu uždaroje.”(P.,R. Wonnacot)

7) gaminamos brangios nekokybiškos prekės,
8) užslėpta infliacija,

Planinės ekonomijos laikais infliacijos nebuvo, “paslėpta” infliacija aišku egzistavo, kadangi visos kainos buvo reguliuojamos valstybės. Valstybės reguliuojamos kainos buvo vadinamos “kabinetinėmis”, nes jos nebuvo susijusios su paklausa ir pasiūla, kaip yra kapitalistinėse valstybėse.
9) nekonvertuojama nacionalinė valiuta,

Taigi stebino ne tai, kad sudėtinga socialistinio ūkio sistema kartais veikė blogai, bet tai, kad ji išviso veikė. Tokia ekonominė sistema privedė šalį prie ekonominio nuosmukio, didelės infliacijos ir nacionalinės valutos nuvertėjimo, rublis tapo nekonvertuojamas. Tuo metu Tarybų Sąjungai atsirado ekonominių santykių, su kitomis valstybėmis, būtinybė. Bet ekonominiai santykiai reikalauja prekinių piniginių santykių formos ir jiems realizuoti būdingų priemonių: pinigų, kainų, finansų, kredito, bankų ir t.t TSRS santykių su kitomis šalimis vystymas, įmonių teisių tarptautininėje prekyboje išplėtimas pareikalavo decentralizuoti užsienio prekybos ir valiutos valstybinių monopolijų įgyvendinimo tvarką, o tai sąlygoja būtinybę pereiti nuo uždaros valiutos prie konvertuojamos. TSRS rublis buvo nekonvertuojama arba uždara valiuta.
Taigi tuo metu pakelti TSRS ekonominiam lygiui reikėjo:

Konvertuojamų pinigų,

Stabilios pinigų sistemos,

Ekonominių santykių su kitomis valstybėmis.

Įvairūs fondai, limitai, skirstymas, “blatai”, spekuliacija fiziškai ir morališkai žmogų alinančios eilės ir kitos blogybės buvo TSRS gyventojų kasdienybė. Taip pat tapo problema pinigą iškeisti į prekę. Todėl rublis vis blogiau pradėjo atlikti ir ekonominio stimulo vaidmenį. To pasekoje didelės eilės ir nusivylę piliečiai.
Buvo siūlomi būdai kaip “išgydyti” rublį, bet vis tiek nebuvo įmanoma jo padaryti konvertuojamu, nes bandant tai būtų reikėję radikalaus ekonominio gyvenimo perversmo, kuris pagrįstai palyginamas su revoliuciniu. Rublis negalėjo sėkmingai atlikti visas pinigų funkcijas. TSRS biudžeto deficitas, ilgalaikė infliacija jį pavertė “mirusia” valiuta.
O kaip žinia, pilnaverčiais gali būti pripažinti tik tie pinigai, kurie sėkmingai atlieka visas pinigams būdingas funkcijas. Atrodo, kad toks lakoniškas pinigų funkcijų pristatymas leidžia suvokti, kad rublis toli gražu neatliko tų visų funkcijų. Todėl čia žmonės susidūrė su pačia bendriausia pinigų likvidumo sąvoka: turi kišenėje pinigų, o negali gauti pačių paprasčiau prekių ar patarnavimų.
“Pinigai, kaip tikslas tampa visuotine darbštumo priemone. Ten, kur patys pinigai nėra visuomeninio ryšio pagrindas, jie neišvengiamai ardo esamą visuomenės ryšį.”( K. Marksas).
Kadangi rublis nebeatliko tokių funkcijų, kurias turėtų atlikti pinigai, tai buvo pradėta siekti savo valiutos konvertavimo, o tai yra valstybės garantuojama galimybė laisvai keisti savo pinigus į užsienio valiutą pagal galiojantį kursą ir atvirkščiai. Tokia valiuta, tai išvystytos ekonomikos požymis ir prielaida. Būtent to ir pradėjo siekti Lietuva, tai buvo pirmasis žingsnis link lito sugrįžimo.

3.1 Konvertuojama valiuta sudaro sąlygas:

efektyviau įsitraukti į tarptautinį darbo pasidalijimą,

prekiauti ir atsiskaityti su kitomis šalimis daugiašaliu pagrindu.
1988m. prasidėjus ekonominei pertvarkai, Lietuvoje pradėta svarstyti savų (nacionalinių ) pinigų sistemos idėja. Lietuvos mokslininkų susitikime su Estijos mokslininkais diskutuota, apie nacionalinės valiutos įvedimo būtinumą.
Buvo pasisakoma ir už ir prieš “savus” pinigus. Kaip pavyzdžiui, 1988m. rugsėjo 3d. “Tiesoje” K.Jaskelevičiaus išspausdinti samprotavimai apie respublikų “nuosavą “ valiutą. Jis pasiūlė pinigų sistemą, kuri būtų “nuosava” tik kelioms respublikoms – Pabaltijui ir Baltarusijai. Iškilo klausimas kuo būtų geresnė keturių respublikų vieninga pinigų sistema už dabartinę- už tuometinę penkiolikos? Niekuo! Išeitis- tik savarankiška pinigų sistema.
Pasaulinė pinigų praktika nestokoja tokių pavyzdžių. Savų pinigų įvedimas- tai pirmas ir neišvengiamas žingsnis norint sukurti savarankišką ir efektyvią ekonominę sistemą. “Savų pinigų klausimas- netik rinkos saugojimo klausimas, bet apima visą kompleksą tikslų, kuriuos siejame su Lietuvos ekonominiu savarankiškumu. Be savų pinigų ekonominis savarankiškumas neįmanomas. Jais apsisaugosime nuo infliacijos, nuo prekių išvežimo. Mūsų parengtos koncepcijos principinis klausimas yra tas, kad savo pinigus reikia įvesti nedelsiant .” (1988m. V. Baldišis, Vilniaus universiteto finansų skyriaus ir kredito katedros asistentas).
Atsirado ir tokių, kurie galvojo, kad respublikinių pinigų turėti nebūtina, lygindami, jog JAV atskiros valstijos jų neturi. Tai nelyginami dalykai. Valstijos- tai Rusijos autonominių teritorijų, o ne suverenių respublikų, kurios privalo turėti valstybingumą, atitikmuo, analogas.
Per visą administracinės valdymo sistemos egzistavimo laikotarpį pastebėtas toks dėsningumas: pinigų vaidmuo buvo visaip menkinimas, jų veikimas dirbtinai ribojamas ir siaurinamas. Ir tai suprantama. Administracinė valdymo sistema, buvo grindžiama ekonominių dėsningumų ignoravimu ir nepaisymu, o pinigų apyvarta objektyviausiai atspindėjo visą ūkinę apyvartą, jos padėtį. Vadinasi, tikrojo pinigų vaidmens pripažinimas ir pinigų cirkuliacijos būklės analizė buvo tapę pavojingi, nes kėlė grėsmę mūsų “popieriniams” pasiekimams, demaskavo subjektyvizmo ir voliuntarizmo pasekmes ekonomikoje. Todėl pinigų vaidmuo ir buvo visaip neigiamas, o visa informacija apie jų cirkuliaciją padaryta didžiausia valstybine paslaptimi. Iš čia ir tradicija menkinti pinigų vaidmenį, ieškoti juose visų negerovių priežasčių.
Bet Lietuvos ekonomikos mokslų daktarai, ir žmonės, suprantantys pinigų reikšmę ekonomikai, pasisakė už tai kad, atėjo laikas, kiekvienai respublikai savo teritorijoje būti pilnateisė šeimininkė. O to siekiant reikėjo pereiti prie ūkininkavimo ekonominiais, o nebe administraciniais metodais, nuo valstybės- prie įmonių, susivienijimų ūkininkavimo, administracinį valdymą neišvengiamai reikėjo keisti į reguliavimą ekonominiais svertais: mokesčiais, palūkanomis, rinka, vertės dėsniu ir t.t Šakinis valdymas turėjo būti keičiamas į rinkos formavimą ir teritorijų ekonominį savarankiškumą, o administracinė integracija, kurią vykdė administraciniai valdymo organai, būtų keičiama į ekonominę integraciją per formuojamus rinkos santykius to padaryti nebuvo galima be savarankiškos valiutos- pagrindinės teritorijų savarankiškumo ir ekonominės integracijos priemonės.
Administracinio- komandinio valdymo pakeitimas ekonominiais ūkininkavimo metodais sąlygoja biurokratinio aparato darbo pakeitimą rinkos darbu- tiesioginiu gamintojų ir pirkėjų darbu. Todėl jų ryšys galimas tik per pinigus, o ne paremtas administratorių įsakymais, potvarkiais.
1988 metais pinigų tema- karštų diskusijų spaudoje, priežastis. Tuometinis TSRS valstybinio banko Lietuvos respublikinio banko pirmininkas Z. Žilevičius spaudoje bandė įrodyti, kad Lietuvai nenaudinga bėgti nuo rublio, nes jeigu visos respublikos įsivestų savus pinigus, tai sukeltų ekonominį chaosą. Bet pačią TSRS ekonomikos padėtį tuo metu jau buvo galima vadinti chaosu. Bandant grąžinti ekonomiką į savo ekonominę vagą, kartu reikėjo grąžinti į savo vietą prekinius piniginius santykius ir pinigus kaip vienintelę priemonę jiems realizuoti, o ryšium su tuo iš ekonominio mechanizmo turėjo būti išmesti visi skirstytojai ir perskirstytojai su savo milžinišku aparatu ir jo fondais, limitais, normatyvais, rodikliais, kabinetinėmis kainomis it t.t. Jie atvedė ekonomiką į krizę. Norėdami iš jos išeiti, privalėjome ekonomikai sugrąžinti prekinę (normalią, o ne deformuotą) gamybą, rinką, prekybą, gamintojus paversti tikrais prekių gamintojais, gamybą skirti pirkėjų paklausai, atstatyti normalius ekonominius tarpusavio ryšius pirkėjų paklausai, atstatyti normalius ekonominius tarpusavio ryšius tarp gamintojo (tiekėjo, pardavėjo) ir pirkėjo. Toks visuomeninis ryšys turėjo būti normalus tik esant normaliems, o ne pseudo pinigams. Ne pro šalį šiuo klausimu įterpti ir K. Markso mintis: pinigai- patys yra visuomeninis ryšys ir nepakenčia virš savęs jokio kito visuomeninio ryšio. Tai reikalauja iki galo išvystyti mainomąsias vertes.
Be pilnaverčių pinigų, įskaitant ir jų veikimą, nėra ir negali būti normalių ekonominių santykių, normalios ekonomikos. O be savo pinigų sistemos nėra ir negali būti normalaus, ekonominio respublikos savarankiškumo.

Kovodama už “savų” pinigų įvedimą, visų pirma Lietuva siekė ekonominės nepriklausomybės nuo Sovietų Sąjungos.

3.2 O ką galėjo duoti ekonominė nepriklausomybė?

Nors dauguma į lito grįžimą žiūrėjo skeptiškai ir su nepasitikėjimu, bet jo įvedimo šalininkai savo nuomonę gynė remdamiesi konkrečiais Lietuvos istorijos faktais: 1922m. Lietuva ir Latvija beveik vienu metu pirmosios Europoje stabilizavo savo valiutas. Lietuvos nacionalinis piniginis vienetas- litas- į apyvartą atėjo 1922m. spalio 2d. Savų pinigų įvedimas vietoj iki tol cirkuliavusių kaizerinių okupantų karo pinigų, vadinamų ostais, Lietuvai buvo ypač svarbus tuo, kad išlaisvino kraštą iš ekonominės priklausomybės nuo Vokietijos.
Litas, įvestas didžiulio nepasitikėjimo, skepticizmo atmosferos sąlygomis, buvo saugomas Lietuvos banko nuo nuvertėjimo. Sutelkus vyriausybės ir banko pastangas, iš karto pavyko pasiekti santykinį lito kurso pastovumą. Muitais, kreditu ir palūkanomis buvo skatinamas eksportas bei ribojamas importas, siekiant plėsti krašto pramonę. Sutelkus vyriausybės ir banko pastangas, iš karto pavyko pasiekti santykinį lito kurso pastovumą.
Apskritai litas išsaugojo nepakeistą aukso turinį ir buvo kotiruojamas užsienio valiutinėse rinkose. Lietuvos vyriausybė ir Lietuvos bankas griežtai pasiekė prieš infliacinę politiką, siekė sudaryti palankias sąlygas gyventojams taupyti užsienio valiutą, spartinti pramonės kūrimą. Beto, lito raidą palankiai veikė nedidelė valstybės skola užsieniui, subalansuotas biudžetas, visuomeninėje gamyboje dominavusi plataus vartojimo prekių gamyba. Prie to taip pat prisidėjo atsargi ir sumani Lietuvos banko vadovybės veikla.
Taigi 1922m. ekonominės nepriklausomybės išsikovojimas padėjo sukurti stabilią pinigų sistemą. Buvo pradėta siekti susikurti geresnį gyvenimą, spartino pramonės kūrimą. Bet laisvosios Lietuvos ekonomika buvo pakeista administracinio valdymo sistemą, planinę ekonomiją. Kuri galiausiai privedė prie ekonominės krizės.

3.3 Kam reikėjo savų pinigų?

1988m. pradėjusi kovodama už “savų” (nacionalinių) pinigų įvedimą, Lietuva siekė:

1. Ekonominės nepriklausomybės,
2. stabilios pinigų ir bankų sistemos, pastovaus lito kurso,
3. valiutos likvidavomo,
4. subalansuoto biudžeto,
5. skatinti eksportą,
6. administracinį valdymą pakeisti į reguliavimą ekonominiais svertais: mokesčiais, palūkanomis, rinka, vertės dėsniu,
7. sukurti sąlygas privačių įmonių kūrimui,
8. užmegsti ekonominius santykius su užsienio valstybėmis,
9. sudaryti sąlygas ūkiniams subjektams darbą orientuoti rinkai ir paklausai, ir taip sukurti ekonominį, o ne agitacinį poreikį konkurencingumui didinti,
10. kainų stabilumo,
11. panakinti “kabinetinių” kainų sistemą,
12. kad gamintojai turėtų galimybę, be sąjunginių komandinių organų limitų patys spręsti (pagal ekonominį tikslingumą), į kokį pasaulinį (tarptautinį) darbo pasidalijimą, į kokią rinką orientuotis,
13. suteikti galimybę žmonėms taupyti savo nacionaline valiuta,

Lito įvedimas turėjo tapti savotišku “skydu” apsiginti nuo neigiamų procesų ( kuriuos aprašėme ankščiau) Rytų rinkoje, pirmiausia rublio zonoje. Tai turėjo apversti visą ekonomiką aukštyn kojomis. Ir žinoma padėti Lietuvai atgauti nepriklausomybę!

4. Išėjimas iš rublio zonos ir talonų įvedimas:

Po TSRS žlugimo įvykę dramatiški pokyčiai Rytų ir Centrinės Europos (RCE) valstybėse turėjo daug bendrų bruožų. Visoms joms buvo būdingi: 1) ryški infliacija ir kainų struktūros pasikeitimas, sąlygotas kainų konvergavimu į pusiausvyrą ir resursų brangimu, 2) žymus BVP sumažėjimas, iššauktas ekonomikos valdymo sistemos pasikeitimų, susiklosčiusių ekonominių ryšių praradimu ir šių aplinkybių sąlygota restruktūrizacija, 3) biudžeto deficito augimas, apspręstas nemažėjančiais socialiniais poreikiais ir sumažėjusiomis pajamomis dėl BVP smukimo, 4) mokėjimų balanso einamosios sąskaitos deficito (ESD) augimas kaip didėjančio vartojimo ir augančių užsienio kapitalo įplaukų rezultatas, 5) realaus efektyvaus nacionalinės valiutos kurso augimas, sąlygotas daugumoje šalių pasirinkto fiksuoto ar kvazi-fiksuoto kurso ir infliacijos šalies viduje ir užsienyje skirtumo, 6) nuosavybės struktūros pokyčiai dėl stambaus masto privatizacijos, 7) spekuliacinio kapitalo srautai, sąlygoti nacionalinės ir tarptautinių finansinių rinkų palūkanų skirtumo bei fiksuoto kurso, didinantys tų šalių finansų sistemų pažeidžiamumą, 8) teisinės ekonomikos reguliavimo bazės formavimas.
Pinigų sistema Tarybų Sąjungoje, pasak Stasio Uosio, reiškė elementarių ekonomikos organizavimo, ekonominių dėsningumų pažeidimą. Tai atitiko neekonominę TSRS organizaciją, likviduotą respublikų savarankiškumą.

Taip pat Lietuvoje dėl nežabotos infliacijos didėjo grynųjų pinigų (rublių) poreikis. Lietuvos apsirūpinimas grynaisiais pinigais komplikavosi ir todėl, kad TSRS valstybinis bankas nutraukė rublio piniginių ženklų pardavimą, nors iki 1992 m. pradžios juos duodavo nemokamai. Lietuvos banko saugyklose grynųjų pinigų neliko, jie buvo išleisti į apyvartą. Grynųjų pinigų stygių didino ir Vyriausybės politika kelti kainas ir didinti išmokas gyventojams. Dėl šių priežasčių buvo pavėluotai išmokamas darbo užmokestis, pensijos, stipendijos, atsiskaitoma su žemdirbiais už parduotą žemės ūkio produkciją bei kt. Didėjo visuomenės nepasitenkinimas.
TSRS santykių su kitomis šalimis vystymasis, įmonių santykių išplėtimas pareikalavo decentralizuoti užsienio prekybos ir valiutos tarptautinių monopolijų įgyvendinimo tvarką, o tai, profesoriaus Stasio Uosio nuomone, sąlygojo būtinybę pereiti nuo uždaros valiutos, o TSRS rublis jau buvo tapęs nekonvertuojama arba uždara valiuta, prie konvertuojamos. Valiutos konvertavimas – tai valstybės garantuojama galimybė laisvai keisti savo pinigus į užsienio valiutą pagal galiojantį kursą ir atvirkščiai. Vilius Baldišis, to meto Vilniaus universiteto finansų ir kredito katedros dėstytojas mano, jog konvertuojama valiuta – tai išvystytos ekonomikos požymis ir prielaida. Tam reikėjo atstatyti nuosavos valiutos rinką, fondinę biržą, o tai nebuvo įmanoma socialistinių šalių uždarų nacionalinių valiutų nepakeitus konvertuojama valiuta.
Ne pro šalį šiuo klausimu atsiminti ir K.Markso mintis: pinigai – patys yra visuomeninis ryšys ir nepakenčia virš savęs jokio kito visuomeninio ryšio. Tai reikalauja iki galo išvystyti mainomąsias vertes. Pagal jį, ten, kur yra samdomasis darbas, pinigai veikia teigiamai. Pinigai, kaip tikslas, tampa visuotine darbštumo priemone. Ten, kur pinigai nėra visuomeninio ryšio pagrindas, jie neišvengiamai ardo esamą visuomeninį ryšį. (K.Marksas ir F.Engelsas, Raštai, t.46, d.I, p.167,169).
O ir pasaulinė praktika rodo, kad negali būti tikro ekonominio savarankiškumo, be savarankiškos (tautiškos) pinigų sistemos, nes be jos suvereni respublika (tauta) negali atsiriboti nuo kitų respublikų savavaliavimo, vienų blogo darbo pasekmių išsklaidymo po visas respublikas ir išnaudojimo.
Siekiant likviduoti grynųjų pinigų deficitą ir sumažinti socialinę įtampą, buvo nuspręsta nuo 1992 m. gegužės 1 d. i apyvartą išleisti rublių piniginių ženklų pakaitalą – 200 ir 500 kupiūrų talonus, nuo gegužės 25 d. – 50 ir 100, o nuo birželio 26 d. – 10 kupiūrų talonus. Talonai buvo pagaminti Lietuvoje. Jie cirkuliavo kartu su rubliais. 1 talonas buvo prilygintas 1 rubliui. Tai jau buvo savų grynųjų pinigų apyvartos pradžia.
Iš pradžių talonais buvo išmokama iki 40 proc. darbo užmokesčio, pensijų, stipendijų sumos; vėliau, didėjant apyvartoje pinigų kiekiui, – iki 60 proc., o nuo 1992 m. birželio 25 d. leista patiems bankams nuspręsti, kiek išduoti pinigų rubliais ir talonais.
Gyventojai už prekes bei paslaugas galėjo atsiskaityti ir rubliais, ir talonais. Talonų nominali vertė buvo išreikšta rubliais. Atsiskaitymai negrynaisiais buvo atliekami tik rubliais, nes juridinių asmenų pinigai sąskaitose ir gyventojų indėliai bankuose buvo apskaitomi tik rubliais.
Tokia dvilypė pinigų sistema ilgai egzistuoti negalėjo. Lietuvai reikėjo atsiriboti nuo rublio.
Rusija nuo 1992 m. liepos 1 d. užblokavo visų rublio zonos valstybių mokėjimus per buvusias korespondentines sąskaitas (rubliais). Rusijos centrinis bankas atidarė naujas sąskaitas, į kurias įskaitydavo tik Rusijoje emituotų rublių įplaukas. Taigi, pati Rusija panaikino vieningą rublio apyvartos zoną ir vieningą emisijos centrą.
Tik atstatydinus iš Premjerų G. Vagnorių ir į šį postą paskyrus A. Abišalą, buvo parodytas aiškus Vyriausybės apsisprendimas kuo skubiau įvesti savus pinigus. Valdžios viršūnes kamavo tik klausimas: ką litus ar talonus – išleisti? Siekiant rasti argumentuotą atsakymą, 1992 m. rugsėjo 18 d. Ministro Pirmininko Aleksandro Abišalos potvarkiu sudaryta nacionalinių pinigų išleidimo ekspertų grupė. Į ją paskirti: A. Grina(grupės pirmininkas), J. Dusevičius (atsakingasis sekretorius), G. Nakrošytė (techninė sekretorė), A. Balkevičius, A. Giržadas, V. Jurna, E. Leontjeva, K. Lynikas, A. Misiūnienė, B. Povilaitis, V. Terleckas ir H. Zabarauskas. Ši grupė po ilgų ir įtemptų diskusijų rekomendavo Vyriausybei iš pradžių išleisti laikinuosius pinigus-talonus. Pagrindinis tokio ekspertų apsisprendimo motyvas – numatomas infliacijos šuolis dėl Rusijos mėginimo dar sykį pabranginti Lietuvai parduodamus energetikos išteklius. TVF buvo už tai, kad būtų išleisti litai.
Atsižvelgiant į tai, Lietuvos banko valdyba parengė Lito komitetui pasiūlymą “Dėl Lietuvos Respublikos laikinųjų pinigų-talonų įvedimo ir rublių išėmimo iš apyvartos”. 1992 m. rugsėjo 16 d. Lito komitetas pritarė šiam pasiūlymui ir nutarė nuo 1992 m. spalio 1 d. Lietuvos Respublikoje įvesti laikinuosius pinigus-talonus.
Lito komitetas pavedė Vyriausybei ir Lietuvos bankui patvirtinti rublių išėmimo iš apyvartos tvarką ir sąlygas.
Vyriausybė ir Lietuvos banko valdyba, vadovaudamosi Lito komiteto nutarimu, nustatė, jog rubliai Lietuvos Respublikoje naudojami kaip mokėjimo priemonė tik iki 1992 m. rugsėjo 30 d. 24 val. Nuo spalio 1 d. visi mokėjimai atliekami tik Lietuvos Respublikos laikinaisiais pinigais-talonais. Gyventojai iki rugsėjo 30 d. turimus rublius grynaisiais pinigais galėjo naudoti įvairiems mokėjimams arba padėti į esamas arba naujas atidaromas indėlių sąskaitas bankuose. Bankai grynaisiais pinigais rublių į talonus niekam nekeitė. Be to, jie gautų iš prekybos, transporto ir kitų organizacijų rublių į apyvartą jau neišleisdavo.
Po 1992 m. rugsėjo 30 d. rubliai sąskaitose bankuose buvo perrašyti i talonus santykiu 1:1 ir iš bankų išduodami tik talonais. Rubliai buvo sklandžiai keičiami į talonus, nebuvo eilių įmokėti rublius į sąskaitas.
Taigi 1992 m. spalio 1 d. – data, žyminti Lietuvos Respublikos nacionalinių pinigų sistemos sukūrimą, piniginių saitų su Rusija nutraukimą.
Įvedus savus pinigus ir savą emisijos sistemą bei jos pagrindą, Lietuvos bankas jau galėjo ir pradėjo reguliuoti pinigų apyvartą. Pasirašytos tarpvalstybinės sutartys dėl atsiskaitymų su Latvija, Estija, Rusija, Ukraina, Baltarusija ir kai kuriomis kitomis NVS šalimis. laikinųjų pinigų įvedimą teigiamai įvertino Tarptautinis valiutos fondas, kuris pritarė idėjai litą įvesti tik tada, kai stabilizuosis ekonomika.

5. Lito įvedimas:

Savų pinigų būtinybė Lietuvoje iškilo jau 1991 m. viduryje, kuomet po dalinio kainų liberalizavimo, nors ir pasibaigusio nesėkmingai, staigiai pradėjo didėti infliacija, kuri tais metais sudarė 482,7 %. 1992 m. galų gale liberalizavus pagrindinių produktų kainas, ji peraugo į 1263,1% hiperinfliaciją. Pagrindinės jos priežastys buvo šios: 1) kainų konvergavimas į pusiausvyrą, 2) energijos nešėjų kainų staigus augimas, 3) pinigų infliacinė emisija TSRS, 4) laipsniškas importo didėjimas, kuris sąlygojo mažų vietinių ir didelių užsienio prekių kainų suartėjimą.
Lito komitetas 1992 m. spalio 30 d. nutarimu numatė litą įvesti tik stabilizavus Lietuvoje kainų kilimą ir sustabdžius ekonomikos smukimą. Nutarime buvo numatyta visus gyventojų talonus keisti į Litus vienodu santykiu.
Po Seimo rinkimų, pasikeitus valstybės vadovams ir Lietuvos banko valdybai, pasikeitė ir Lito komiteto sudėtis. Jo nariais tapo Lietuvos Respublikos Prezidentas Algirdas Brazauskas, Ministras Pirmininkas Adolfas Šleževičius ir Lietuvos banko valdybos pirmininkas Romualdas Visokavičius.
Naujasis Lito komitetas nusprendė litą įvesti greičiau, nelaukti, kol stabilizuosis ekonomika. Kainų kilimą numatyta stabilizuoti įvedus litą.
Pradėta skubinti įvesti litą, nes buvo remiamasi pasauline praktika, kuri rodė, jog nacionaliniai pinigai normaliai funkcionuoja ten, kur ūkinis gyvenimas grindžiamas ir reguliuojamas ekonominiais dėsniais ir jiems adekvačiais svertais bei parametrais.
To meto Lietuvos socialinio banko valdytoja J. Mikulienė, pasisakiusi už kuo skubesnį lito įvedimą, sakė, kad: “TSRS biudžeto deficitas, infliacija rublį pavertė mirusia valiuta, ir dabar diegiamos priemonės nepadės rubliui artimiausiu metu tapti tvirta valiuta. Todėl mums kalinga nacionalinė pinigų sistema su Lietuvos piniginiu vienetu – litu“.
Įvedant litą, be kitų dalykų, buvo stebimas ir dolerio kurso kitimas. Pasak R. Visokavičiaus: “Lietuvos bankas stebės, kad smarkiai nekristų dolerio vertė. Norima įvesti litą, esant dolerio vertei 430-470 talonų. Jeigu dolerio kursas dar smuktų, bankas yra numatęs priemonių jo kursui pakelti į numatytą lygį. Viena tų priemonių – bankas gali imti supirkinėti valiutą. Mat dolerio smukimas gali neigiamai atsiliepti pramonei. Taigi, stabilizavome taloną, dabar gali tekti stabilizuoti dolerį”.
Iš pradžių litas, sekant prognozėmis, turėjo būti konvertuojamas Lietuvoje. Tačiau Lietuvos bankas, jo valdytojo žodžiais, “Stengsis, kad litas įgautų prieškarinį autoritetą pasaulyje, kad kuo greičiau būtų konvertuojamas ir pripažįstamas pasaulio valiutų tarpe”. Paklaustas, koks numatomas lito ir dolerio santykis, R. Visokavičius atsakė, kad prieškarinis, smetoniškas. Vienas doleris turėtų kainuoti 5-6 litus. Tačiau litas nebus susietas nei su doleriu, nei su kita valiuta – buvo pasirinktas plaukiojančio kurso variantas. Tai yra litas “pririšamas” prie kelių valiutų krepšelio: JAV dolerio, Vokietijos markės, Anglijos svaro sterlingų ir Prancūzijos frankų. Toks variantas pasirinktas, norint laisviau laviruoti, pradedant dirbti su litu.
Pasinaudodamas anksčiau parengtais dokumentais, Lietuvos bankas pateikė Lito komitetui ir Vyriausybei nutarimų bei kitų dokumentų projektus dėl litų įvedimo. Lito komitetas 1993 m. birželio 14 d. priėmė nutarimą “Dėl Lietuvos Respublikos nacionalinių pinigų – talonų išėmimo iš apyvartos”. Nutarime buvo numatyta, kad nuo 1993 m. birželio 25 d. į apyvartą išleidžiami pinigai, kurių vienetas yra litas, o jo šimtoji dalis – centas.Į apyvartą išleidžiami 10, 20, 50 ir 100 litų banknotai, 1, 2, 5 litų ir 1, 2, 5, 10, 20 ir 50 centų monetos.
Nustatyta, kad vienas litas yra lygus 100 laikinųjų pinigų – talonų.
Kodėl buvo nustatytas toks santykis? Tuo metu apyvartoje dėl infliacijos ir kainų augimo cirkuliavo daugiau kaip 30 milijardų talonų, kainos buvo nepaprastai didelės ir dėl to nebuvo galima į apyvartą išleisti tiek milijardų litų. Juk pinigai susidėvi, juos reikia vežioti is banko į banką, inkasuoti, mokėti atlyginimus, skaičiuoti bankuose, parduotuvėse ir t.t. Dėl to kuo daugiau pinigų cirkuliuoja, tuo didesnės išlaidos jiems spausdinti, vežioti, skaičiuoti. Sustambinus kainų mastą, pakeitus santykiu 1:100, ši problema buvo išspręsta.
Buvo reikalaujama indėlius talonais keisti į litus santykiu 1:1, o kai tai nebuvo padaryta, indeksuoti 100 kartų. Ar buvo galima tai padaryti? Tuo metu indėlius perrašyti – 1 taloną į 1 litą – nebuvo galima. Indėlių tuo metu buvo už 7 milijardus talonų. Juos pakeitus santykiu 1:1 arba indeksavus 100 kartų, į apyvartą būtų išleista apie 7 milijardus litų, o atsiradus apyvartoje tokiam pinigų kiekiui, būtų iš karto pašokusios kainos, išaugusi infliacija. Juk 1993 m, liepos mėn. 20 d., kai Lietuvoje liko cirkuliuoti tik litai, jų buvo 395 milijonai. 0 jeigu indėliai būtų pakeisti 1:1 arba indeksuoti 100 kartų, tai apyvartoje būtų atsiradę dar 7 milijardais litų daugiau. Indėlininkai, gavę tokius pinigus, trumpam laikui būtų laimėję, tačiau dauguma dirbančiųjų, pensininkų, kurie indėlių neturėjo, padidėjus kainoms, išaugus infliacijai būtų tapę dar didesniais skurdžiais.
Taigi, Vyriausybė priėmė nutarimą turėtus gyventojų indėlius indeksuoti ne 100, o tik 10 kartų. Buvo atsižvelgta į realias valstybės galimybes. Indeksuotos sumos pamažu išmokamos. Visų pirma pradėtos mokėti kompensacijos už indeksuotus indėlius I grupės invalidams ir asmenims, vyresniems nei 70 metų, ne daugiau kaip 500 litų pagal kiekvieną kompensacinę sąskaitą. Kitų grupių invalidams, pensininkams ir visiems kitiems indėlininkams buvo išmokamos atitinkamai mažesnės sumos.
Buvo nustatyta, kad visų kupiūrų talonai iš apyvartos pradedami išimti nuo 1993 m. birželio 25 d. ir kaip atsiskaitymo bei mokėjimo priemonė nebenaudojami.
Lito komitetas 1993 m. birželio 14 d. priėmė nutarimą, kuriuo įpareigojo Vyriausybę iki rugpjūčio 1 d. indeksuoti gyventojų indėlius, turėtus asmeninėse sąskaitose iki 1991 m. vasario 26 d.
1993 m. birželio 25 d. Lietuvoje prasidėjo litų į apyvartą išleidimas ir laikinųjų pinigų -talonų išėmimas iš apyvartos.
Nuo 1993 m. liepos 20 d. talonai nepriimami mokėjimams. Nuo šios dienos vienintelė teisėta mokėjimų priemonė Lietuvos Respublikoje yra litai ir centai. Atsiskaityti užsienio valiuta Lietuvos Respublikoje nuo 1993 m. rugpjūčio 1 d. draudžiama.
Įmonės, įstaigos ir organizacijos pagal 1993 m. birželio 25 d. būklę privalėjo perrašyti balanso aktyvą ir pasyvą, prekių ir paslaugų kainas, darbo užmokestį, pensijas, stipendijas, pašalpas ir kitas išmokas talonais į litus santykiu 100 : 1.
Bankai pagal 1993 m. birželio 25 d. būklę privalėjo perrašyti įmonių, įstaigų, organizacijų lėšų likučius sąskaitose, skolas, gyventojų indėlius talonais į litus santykiu 100:1.
Nuo 1993 m. birželio 25 d. visose Lietuvos Respublikos įmonėse, įstaigose ir organizacijose apskaita bei atskaitomybė vedama, iš bankų grynieji pinigai visoms reikmėms išmokami ir atsiskaitoma tik litais.
1993 m. birželio 25 d. įvedus litą, Lietuvos bankas palaipsniui įsisavino pagrindines šiuolaikinio centrinio banko pinigų politikos priemones: 1) privalomąsias atsargas, 2) LB kreditų aukcionus komerciniams bankams, 3) komercinių bankų indėlių aukcionus LB, 4) LB tikslines paskolas, 5) tarpbankinius valiutos aukcionus. Tokiu būdu, griežtos ir pilnavertės pinigų politikos dėka pavyko ryškiai pagerinti pagrindinius makroekonominius rodiklius.

Nepaisant aiškiai gerėjančios šalies ekonominės padėties, buvo iškelta valiutų valdybos idėja. Valiutų valdybos įvedimo pasiūlymas buvo sutiktas nevienareikšmiškai. Jos šalininkai akcentavo tokias teigiamas savybes kaip kurso keitimo rizikos eliminavimas ir su tuo susijęs tolesnis palūkanų ir infliacijos mažėjimas, o priešininkai atkreipdavo dėmesį į pagrindinių pinigų politikos priemonių praradimą, galimas problemas su atsiskaitymais, lietuviškų prekių konkurencingumo sumažėjimą tarptautinėje rinkoje. Matyt, kaip kiekviename ginče, iš dalies buvo teisios abi pusės, tačiau nugalėjo politinė valia, ir 1994 m. balandžio 1 d. įsigalėjus Lito patikimumo įstatymui, valiutų valdyba buvo įvesta de jure ir de facto.
Taigi po 53 metų pertraukos Litas vėl sugrįžo.
Apie nacionalinių pinigų įvedimą, ekonomikos stabilizavimą bei apie tai, kokia politika turėtų remtis besivystančios šalys, kalba nedaug ekonomistų. O ir kai kurių jų mintys ne visada tinka pritaikyti mūsų valstybei jos pinigų gimimo stadijoje.
Štai monetaristai mano, jog pinigai turi nenuginčijamai svarbią reikšmę ekonomikai. Jie sako, jog atrodantys net nelabai naudingais, monetarinės politikos pakeitimai šiandien, savo tikrąjį rezultatą parodys tik po 6-12 mėnesių. Ši teorija pasitvirtino Lietuvoje 1993 m., kuomet nacionalinių pinigų skubotas įvedimas ne visiems atrodė tinkamas ir priimtinas.
Keinsistai tiki, kad politiniai veiksmai pinigų politikoje gelbės uždelstų problemų sprendime. Dar daugiau, keinsistai savo istorinėje patirtyje akcentavo fiskalinės, o ne monetarinės politikos naudą. Jie tiki, kad monetarinė politika yra silpna ir negali daryti didelės įtakos ekonominiams procesams. Jei Lietuva būtų rėmusis šiomis pažiūromis, ji vietoje savo nacionalinių pinigų įvedimo galbūt būtų dar padidinus mokesčius, ar kitomis fiskalinėmis priemonėmis būtų bandžiusi “pastatyti Lietuvą ant kojų”. Nagrinėjant minėtus procesus ekonomine prasme pastebėjome, jog keinsistų siūlomi ekonominiai sprendimai nebūtų atnešę Lietuvai sėkmės.

6. Valiutų kursai

Tarptautinėje prekyboje, kitaip nei vidaus rinkoje, atsiskaitymams tarp šalių naudojamos skirtingos valiutos. Pvz. JAV gamintojas, pirkdamas žaliavas Didžiojoje Britanijoje, galėtų už jas sumokėti savo šalies valiuta – doleriais, tačiau tiekėjo šalyje naudojama kitokia valiuta, todėl šis užmokestį norės gauti svarais sterlingų. Tokiu atveju pirkėjas iš JAV iš pradžių turės kreiptis į užsienio valiutų rinką, kurioje galės pasikeisti dolerius į svarus, ir tik tuomet galės įsigyti reikalingų žaliavų. Užsienio valiutų rinkos yra įsteigtos pagrindiniuose centruose, tokiuose kaip Londonas ir Niujorkas. Šiose rinkose vienos šalies pinigai yra keičiami į kitos valstybės pinigus pagal tuo metu esamus tų valiutų kursus.

Valiutos kursas yra svarbus tarptautinės valiutų sistemos elementas, kurioje tarptautinių mokėjimų sąlygos bei būdai remiasi juridinėmis nuostatomis ir papročių normomis (tačiau šios taisyklės gali būti suderintos ir tarptautiniu lygiu ar sutarus atskiroms valstybėms). Valiutos kursas – tai vienos šalies piniginio vieneto išraiška kitos šalies piniginiais vienetais, t.y. vienos valiutos perskaičiavimo į kitą koeficientas, kuris nustatomas pasiūlos ir paklausos santykiu rinkoje. Iš esmės – tai santykis tarp nacionalinės ir užsienio valiutos, kuris nustatomas iš tų valiutų perkamosios galios ir iš jų santykio su kitais tarptautiniais piniginiais apskaitos vienetais.
Valiutos kursas išreiškia istorinį pinigų sistemos vystymąsi, kuris ilgą istorijos tarpsnį priklausė nuo aukso monometalizmo, t.y. kuomet valiutos kurso pagrindas buvo monetinis aukso paritetas – įvairių šalių piniginių vienetų santykis pagal jų metalo turinį. Veikiant šiai sistemai šalių vyriausybės nustatydavo savo šalies piniginio vieneto aukso turinį, turėdavo palaikyti nustatytą santykį tarp aukso atsargų ir vidaus pinigų pasiūlos, taip pat privalėjo leisti laisvai įvežti auksą į šalį ar išvežti. Šiuo metu valiutos kursas remiasi valiutiniu paritetu, t.y. valiutų santykiu, kuris nustatytas įstatymų tvarka ir svyruoja apie jį. 1944 m. atsisakius aukso pariteto sistemos, valiutų kursai buvo nustatomi iš jų (valiutų) santykio su JAV doleriu. Vėliau pagal TVF įstatus, valiutų paritetas buvo nustatomas SDR, EKIU ar kito tarptautinio piniginio vieneto pagrindu, o paskutiniu metu – valiutos rinkinio (krepšio) pagrindu, t.y. kai vienos valiutos kurso vidurkis matuojamas lyginant su atitinkamu kitų valiutų rinkiniu. Valiutos krepšio panaudojimas vietoje dolerio – tai perėjimas prie daugiavaliutinio standarto. Valiutos kurso – laisvai plaukiojančio ar fiksuoto, susieto su kokia nors užsienio valiuta ar valiutų krepšeliu, pasirinkimas tam tikroje valstybėje priklauso nuo vyraujančios politinės-ekonominės padėties šalyje. O valiutos kurso svyravimams įtakos turi daugelis veiksnių – tai ir globaliniai ekonominiai procesai, vykstantys nacionalinės gamybos ir cirkuliacijos sferoje, ir darbo našumo kitimai, infliacija, nacionalinis mokėjimo balansas, taip pat užsienio ekonominių ryšių struktūra, konkreti mokėjimo balanso padėtis su šalimis, kurios turi pagrindines valiutas

7. Fiksuotas valiutos kursas

Lankstaus valiutos kurso alternatyva yra fiksuotas valiutos kursas. Tačiau fiksuotas kursas nebūtinai gali išlikti toks, koks nustatytas (pvz.už 1 $ – 4 litai), nes, visų pirma, valiutų kursus veikia paklausa ir pasiūla. Pasiūla ir paklausa yra kintanti ir priklauso nuo daugelio rinkos veiksnių. Taigi vyriausybės, norėdamos išlaikyti fiksuotus savo valiutų kursus, bus priverstos kištis į valiutų rinką. Yra įvairių būdų, kaip vyriausybės gali bandyti išlaikyti fiksuotą savo valiutos kursą:
1) Jos gali panaudoti užsienio valiutų rezervus, kad paveikti užsienio valiutų rinką. Tokiam atvejui įvairių šalių vyriausybės ir centriniai bankai laiko užsienio valiutų rezervus. Tačiau tai yra dirbtinas valiutos kurso palaikymas.
2) Kur kas veiksmingesnis būdas fiksuotam valiutos kursui išlaikyti būtų vyriausybės griežtos prekybos politikos vykdymas. Tokiu tikslu vyriausybė gali:
• riboti prekių importą iš atininkamos šalies ar bendrai iš užsienio,
• gali skatinti eksportą į kitas šalis arba į konkrečią valstybę,
• padidinus importo muitus, sumažinti prekių importą,
• apmokestinus dividendus ir gaunamus procentus už investuotą kapitalą šalyje, sumažinti vietinės valiutos paklausą dėl sumažėjusių investicijų iš užsienio,
• taip pat siekdama padidinti savo valiutos pasiūlą, ji gali suteikti subsidijas tam tikroms eksporto šakoms.
3) Kartais, vyriausybė siekdama palaikyti stabilų fiksuotos valiutos kursą, gali taikyti valiutos keitimo kontrolę arba normavimą. Tokia politika, kaip ir griežtos prekybos taikymo politika susilaukia daug kritikos. Visų pirma, tokie veiksmai, kaip kvotų taikymas, tarifai, eksporto subsidijos, valiutos keitimo normavimas, panaikina laisvos užsienio prekybos privalumus, ir taip atsiranda diskriminacija tarp importuotojų ir tarp eksportuotojų. Tokią politiką kritikai vadina prievartine, kuri skatina atsirasti “juodajai rinkai”, kur galėtų vykti nelegalūs pirkimo ir pardavimo sandėriai.
4) Dar viena vyriausybės veikla gali palaikyti nepakitusį savo valiutos kursą – tai griežtos fiskalinės ir monetarinės politikos vykdymas, kas sukeltų kainų lygių kritimą lyginant su importuojamomis prekėmis, todėl labiau būtų perkamos vietinės gamybos prekės, taip pat padidėtų valiutos palūkanų normos, dėl ko vietiniai gyventojai bei firmos daugiau lėšų investuotų savo šalyje, taipgi pigesnės prekės ir didesnės palūkanų normos skatintų užsienio šalis importuoti daugiau prekių ir investuoti daugiau kapitalo šioje valstybėje. Visa tai iš dalies sumažintų pradinį šalies mokėjimų balanso deficitą.
Iš apsvarstytų priemonių, kaip palaikyti pastovų fiksuotos valiutos kursą, matyti, kad šie būdai turi nemažai trūkumų: tai ir didėjantis nedarbas, ir žemas kainų lygis, mažėjantis gaminamos produkcijos kiekis. Mokėjimų balanso sureguliavimas ir krašto ekonominis stabilumas yra kiekvienai šaliai svarbiausi ekonominiai tikslai, tačiau įgyvendinti šiuos tikslus yra labai sudėtinga.

7.1 Pasiruošimas susieti litą su užsienio valiuta:

Lietuvos finansų sektorius yra šalies ekonomikos dalis. Efektyvus finansų sektorius privalo šalies ir užsienio santaupas investuoti į produktyvius pramonės ir paslaugų sektorius, kurie gali padidinti savo produkcijos ir paslaugų apimtis bei pagerinti jų kokybę. Tokiu būdu finansų sektorius įtakoja šalies BVP augimą. Šiandien beveik visuotinai pripažįstama, kad finansinio sektoriaus plėtra įtakoja šalies ekonominio augimo spartą.
Pirmasis Lietuvos banko tikslas – kaip ir visų normalių centrinių bankų – yra saugoti nacionalinės valiutos vertę. Kitais žodžiais tariant, siekti kaip galima mažesnės infliacijos. Šiame darbe prioritetas buvo atiduotas likvidžių piniginių rezervų kiekiui ekonomikoje. Paprastai valiutos vertės didėjimas taip pat padeda išlaikyti mažesnę infliaciją. Bet taip pat, ką dar reikia suprasti, yra tai, kad valiutos kursas šiame kontekste turi tik antraeilį prioritetą monetarinėje politikoje. Ar žemesnis prioritetas kursui yra geriausia Lietuvai?
Bet kuriuo atveju tai buvo politika, kurią vykdė Lietuvos bankas. Tikslai buvo nustatyti kartu su Tarptautinio valiutos fondo ekspertais ir Lietuva pasižadėjo sekti šiais principais memorandumuose, kuriuos šalis pasirašė kaip savo ekonomikos stabilizavimo programos dalį. Užduotis Lietuvai nėra lengva. Techniniu požiūriu Lietuvos centrinis bankas dirbo labai gerai. Be intervencijų, kurias centrinis bankas padarė, kurso svyravimas iš tikrųjų būtų buvusi didesnė problema.
Iš tiktųjų Tarptautinis valiutos fondas neprimygtinai rekomendavo Lietuvai pakeisti užsienio valiutos režimą ir susieti ją su viena valiuta. Jis tik pažadėjo padėti Lietuvos centriniam bankui, jeigu jis nori vienokiu ar kitokiu būdu susieti litą. Toks sprendimas buvo labai sudėtingas, kadangi jam reikia didelio paruošiamojo darbo. Viena aišku yra tai, kad užsienio valiutos režimo pakeitimas nėra tai, kas automatiškai išspręstų visas monetarinės ir valiutos kurso politikos problemas.
Užsienio valiutos režimo pakeitimas gali turėti dvejopas pasekmes. Geriausiu atveju tai padeda šaliai įgauti būtiną ekonominę tvarką ir discipliną. Bet visi priimantys sprendimus privalo suprasti, kad vien tik režimas negali garantuoti šios disciplinos. Blogiausiu atveju – jeigu valiuotos valdyba sužlugtų, naujas valiutinis režimas gali labai stipriai pakeisti pasitikėjimą vietine valiuta. Eidama į atviros rinkos ekonomiką, Lietuva turi sugebėti priimti sunkius ir skaudžius sprendimus. Tokie sprendimai gali ir turi būti priimami esant tiek plaukiojančiam tiek fiksuotam kurso rėžimui.

7.2 Argumentai prieš fiksuotą valiuotos kursą

Pinigų reforma yra pinigų pakeitimas. Pinigų sistemos reforma – tai visų ar keleto sistemos elementų pakeitimas. Savos pinigų sistemos pakeitimas kolonijine, keičiant emisijos pagrindą, kuriant Lietuvos banke Valiutos valdybą, jai suteikiant užsienio valiutos keitimo į litus ir atvirkščiai teisę, priklauso pinigų sistemos, o ne pinigų, reformai. Litų emisijos ir valiutų kurso litais nustatymo pakeitimo būtinumas kartais motyvuojamas tuo, kad, esą, būtina žengti pirmą žingsnį norint liberalizuoti bankų sistemą ir išlaisvinti pinigus nuo politinio ar atskirų grupių manipuliavimo. Tačiau nėra konkrečiai pasakoma kas norima liberalizuoti bankų sistemoje. Todėl galima pradėti galvoti, kad norima išlaisvinti centrinį, emisijos banką nuo nacionalinių pinigų emisijos, jos savarankišką pagrindą iškeisti į užsienio valiutą, kaip nacionalinių pinigų išleidimo į apyvartą pagrindą. Tokį pinigų keitimą atlieka visi bankai, bet tai ne pinigų emisija. Pinigai nėra pavergti ir jų išlaisvinti nereikia. Reikia tik, kad centrinis, emisijos bankas savo pinigų ir kredito politika nebūtų pavaldus Vyriausybei ir Seimui, o jo veikla priklausytų nuo Centrinio-Lietuvos banko įstatymo. Pinigai tautos, jos ūkio, o ne politinių partijų ir grupių. Todėl Lietuvos banko įstatymo turi laikytis ne vien pats bankas, bet ir Seimas, bei Vyriausybė.
Kai kas neprofesionaliai vertina nacionalinės valiuotos „pririšimą“ prie kitos valstybės pinigų ir tarptautinių piniginių vienetų, kaip valiutinių krepšelių (pvz. SDR ar ECU). Pirmu atveju mes gauname perėjimą į kitos valstybės valiutinę zoną, o antru – tarpusavį įsipareigojimą Tarptautiniam valiuotos fondui ar Europos ekonominės bendrijos sistemoje tarpusavy palaikyti valstybių grupės nacionalinį valiutų kursą sutarto santykio lygyje.
Kai kas priskiria šiuos „pririšimo“ privalumus:
1. Fiksuotas nacionalinės valiuotos kursas su bazine užsienio valiuta sudaro tvirtą pagrindą ekonomikai augti, eksporto – importo operacijoms atlikti.
2. Valiutų valdyba skatina užsienio investicijas, leidžia sukurti išplėtotą ir daugelį šalių aptarnaujančią finansų – kredito paslaugų industriją.
3. Valiutų valdyba apsaugo pinigų ūkį nuo politinio spaudimo ir bet kokio savanaudiko manipuliavimo, ji radikaliai apriboja centrinio banko funkcijas ir „sterilizuoja“ patį pinigų politikos šaltinį.
4. Konvertavimas yra esminis Valiuotos valdybos išleistų pinigų bruožas. Jie skiriasi nuo centrinio banko emituojamų tuo, kad jais pasitiki užsienio šalys.
Tačiau yra ir tokių, kurie paneigia tai:
Pinigai yra prekių kainų ekvivalentas. Absoliučiai pastovių prekių kainų nebuvo, nėra ir nebus. Tas pats ir su jų ekvivalentu – pinigais. Net buvusi aukso standartų pinigų sistema neužtikrino nei prekių kainų, nei valiutų kursų. Nepastovumas sugriovė aukso standarto sistemą. Tikėti, kad pastovumą galima be nieko – tik juridiškai nustatant kursų pastovų dydį, yra utopiška. Niekuo nepagrįstas teiginys, kad valiutų kursų ar keitimo santykio pastovumas skatina gamybą. Jei taip būtų, tai seniai nebebūtų nei pačio pasaulio, nei gamybos. Ko gero valiutų keitimo santykio pastovumas laikėsi ūkio disproporcijos ir izoliavimosi nuo pasaulio rinkos sąlygomis. Ekonomikos augimą skatina prekių paklausa, realizacijos galimybė ir pelno siekimas, o ne stabilus, ekonomiškai nepagrįstas, fiksuotas pinigų keitimo santykis, valiutos kursas. Tas pats ir su užsienio prekyba.
Užsienio prekyboje nuo galimų nuostolių, svyruojant prekių kainoms ir valiutų kursams, apsidrausti yra speciali tam sistema ir priemonės. Lietuva nepanaudoja valiutinių įplaukų ne dėl keitimo kursų nepastovumo, o dėl to, kad nėra poreikio ir panaudojimo galimybių, net ir prekių importui, nes nėra realizacijos sąlygų ir savos gamybos ir importuotom prekėm. Yra realizacijos krizė. Bet ją reikia spręsti visai kitomis priemonėmis, o ne lito į valiuotos keitimo santykio stabilizavimu. Nepagrįstas ir teiginys, kad tik pastovus, fiksuotas valiuotos kursas skatina užsienio investicijas. Jei taip būtų iš tikrųjų, tai pasaulis niekada nebūtų atsisakęs aukso standarto pinigų sistemos ir nuo fiksuotų valiuotos kursų perėjęs prie laisvai plaukiojančių.

7.3 Litas susietas su doleriu

1994 m. balandžio mėnesį Lietuvos litas buvo susietas su Jungtinių Amerikos Valstijų doleriu kursu, 4 litai už dolerį. Lito istorija buvo palyginti trumpa – nepilni du dešimtmečiai prieš karą ir naujo laiko penkmetis. Tačiau iš pirmojo periodo žmonės per visą okupacijos pusamžį išlaikė senųjų litų, jausdami taip išlaiką ir savo laisvės dalelę. Senojo pinigo stabilumas laikytas etalonu.
1994 metais paklaustas, ar šiandien litas yra stiprus pinigas, ar jis prilygsta prieškariniam litui, Lietuvos banko valdybos pirmininkas Reinoldijus Šarkinas sakė, kad sunku lyginti šiuos dviejų epochų pinigus. Tada buvo kitokios sąlygos, kitokia ekonomika: „Manyčiau litas šiandien yra pakankamai stiprus, visų gerbiamas ir visų mylimas“. Vis dėl to, valdytojas pripažįsta, kad prieškarinis litas turėjo tvirtesnes tarptautines pozicijas. Lietuvoje litas yra laisvai konvertuojamas į bet kurią užsienio valiutą. „Daugelyje kitų šalių, nors ir ne visur, irgi galima pakeisti“. Ar šalis priima litą konvertuoti daugiausiai priklauso nuo to, kiek šalyje yra turistų, verslininkų iš Lietuvos. Kartais bankai galėjo litų neturėti, nes dėl menkos apyvartos jų keitimas neapsimokėjo.
Specialistų nuomone, susietas su doleriu, litas ir negalėjo išsikovoti didelės pagarbos. „Jei lito stabilumas ir jo pripažinimas būtų ėjęs tokiais šuoliais, kaip pradėjo 1993 metus, pagal klasikinį pinigų politikos modelį, šiandien jis tikrai jau būtų konvertuojamas Vakaruose“.

pav.1

Nuo lito įvedimo iki 1998 m. gyventojų indėlių Lietuvos bankuose padidėjo keturis kartus. Tiesa, didžioji bankų krizė 1995 m. Gruodį gerokai išgąsdino žmones, ir indėlių bankuose buvo ėmę mažėti. Prireikė daugiau negu metų, kad jų kiekis pasiektų ikikrizinį lygį. Tačiau pastebima ir kita tendencija: pamažu, bet nesulaikomai didėjo valiuta, daugiausia JAV doleriais laikomų indėlių dalis (nors palūkanos už valiutinius indėlius yra mažesnės). Tai gali reikšti, kad Lietuvos gyventojai vis daugiau užsidirba užsienio valiuotos. Gal anksčiau daugiau santaupų buvo laikoma litais ir dėl to, kad palūkanų lygis buvo daug didesnis lito nenaudai. 1998 m. Tas skirtumas tapo ne toks ryškus.

7.4 1995-1996 m. monetarinė politika Lietuvoje

1996 m. pasaulis verda, o Lietuvos finansų rinkoje palyginti ramu. Litas balansavo ties riba, kurią jam 1995 m. pradžioje nubrėžė valiutų valdyba. Sumaišties nesukėlė ir 1995 m. pagarsinta Vyriausybės „afera“ su daugiau kaip pusės mlrd. dolerių vertės Lietuvos banko užsienio aktyvais ir kadrų valymu pasibaigę nesutarimai kai kuriuose komerciniuose bankuose. Šiaip jau tradicinėse rinkos šalyse biznio pasaulis įdėmiai stebi ir jautriai reaguoja net į nedidelius konjunktūrinius pasikeitimus tik valstybės centriniame banke. Niujorko biržose kiltų panika ir atpigtų doleris, jeigu spauda pagarsintų, kad Federalinių rezervų banke ar valstybės ižde buvo aptikta pasiklausymo įranga ir į tą istoriją yra įsivėlęs vyriausiasis bankininkas.
Bet pas mus kitokios tradicijos, o ir lito stabilumą garantuoja lito patikimumo įstatymas, ir JAV doleris. Tik nežinia ar ilgam? Nors suinteresuoti politikai ir Naujųjų metų išvakarėse kalbėjo apie valiutų valdybos vertę, reformuojant ekonomiką, visi žino, kad tai netiesa. Finansiniai 1995 m. buvo ne tokie, kokių laukta. Vis labiau panašu, kad tuometinė monetarinė politika neišgydė ekonomikos. Iš Lietuvos banko atsėmusi teisę finansiniai svertais paveikti ekonomiką, Vyriausybė žadėjo pati sustabdyti kainas ir infliaciją. Bet fiksuotas lito kursas nepadėjo sumažinti biudžeto deficitą ir lito infliaciją radikaliai priartinti prie rezervinės valiutos metinės infliacijos. Infliacija 1995 m. balandžio mėn. Ir vėliau beveik neprarado inercijos ir vidutinišku 3,8-4 procentų pagreičiu per mėn. užkopdavo į didesnes aukštumas negu pakilo per metus.
Nepaisant visų ekonomikos teorijų ir dėsnių, vartojimo prekių ir paslaugų kainos augo sparčiau negu „sukosi pinigų spausdinimo mašina“. Dėl to „suplonėjo“ žmonių piniginė ir jie mažiau pirko. Vien balandžio mėn. įmonės pardavė 5,4 % mažiau produkcijos negu kovo. Ši tendencija išliko ir vėliau. Todėl sumažėjo įplaukos į biudžetą, ir Vyriausybė mažino socialinių programų finansavimą. Ekonomikos reformų našta mokesčių pavidalu atsigulė ant skurstančių žmonių pečių, nors valdininkai, prieš įvesdami valiutų valdybą, ir toliau nuolat deklaravo, kad naujoji monetarinė politika palengvins mokesčių mokėtojų gyvenimą. Nepaisant gerų Vyriausybės norų, ir toliau smuko gyvenimo lygis, o visuomenės diferenciacija pagal pajamas vienam šeimos nariui nuolat didėjo. Net 58% pajamų šalies gyventojai 1995 metais išleisdavo maistui. Kaip žinia, mažėjant realiosioms pajamoms, vartojimo išlaidų krepšelyje didėja maisto prekių lyginamasis svoris ir sumažėja kitų prekių ir paslaugų vartojimas. Kai kainos Lietuvoje augo 11 kartų greičiau, negu JAV, lietuviškos produkcijos konkurencingumas nuolat mažėjo ir eksporto deficitas iki metų pabaigos neoficialiais duomenimis pasiekė 1,6 mlrd. Lt., ir palyginti su bendruoju vidaus produktu priartėjo prie kritinės 10% ribos, kai šalies ekonomika gali tapti nebepatraukli užsienio investuotojams. Be abejonės, eksportuotojams būtų geriau, jei lito kursas būtų mažesnis. Tai pripažino ir valdininkai, tačiau prekybą siūlė subalansuoti kreditų pagalba. Tai reikštų, kad galutinai prasiskolintume Vakarams.
Nesėkmingas ekonomikos reformas galima paaiškinti ir nesugebėjimu gerai vykdyti makroekonominio stabilizavimo politiką. Todėl 1995 metų nacionalinis biudžetas turėjo kelių šimtų milijonų litų deficitą. Atrodytų, tuometinė Vyriausybės pinigų politika ir dolerio standartas turėjo užtikrinti žemą infliaciją. To, matyt, tikėtasi. Priešingu atveju, vyriausybė, įvesdama fiksuotą nacionalinės valiuotos kursą, būtų dar labiau „palengvinusi“ litą. Nesutampant infliacijos tempams Lietuvoje ir JAV, litas buvo pervertintas. Tai „nesutaikė“ jo su doleriu, išsibalansavo užsienio prekyba ir atsirado kitų problemų. Tikriausiai ne to buvo siekiama naująja monetarine politika.

7.5 Lito ir dolerio susiejimo vertinimai:

Klemensas Šeputis, Lietuvos pramonininkų konfederacijos vicepirmininkas: „Mes iš tiesų reikalavome nustatyti fiksuotą lito su doleriu santykį, tačiau su viena sąlyga: įvertinti infliacijos koeficientą ir kas ketvirtį tikslinti šį santykį, atsižvelgiant į infliacinius procesus. Litas buvo susietas su doleriu, o sąlyga pamiršta. Infliacija tame santykyje kaupėsi, jį iškreipė, eksportuojančių įmonių pelnas sumažėjo, nes išlaidos, skaičiuojamos litais, nuolat didėjo“
Fiksuoto lito ir dolerio kursas Lietuvoje pramonės įmonėms turėjo skirtingą poveikį ir pagal tai jas galima suskirstyti į tris kategorijas. Pirmoji – tai įmonės, kurios pirko žaliavas Lietuvoje ir produkciją mėgino išvežti į užsienį. Tai blogiausias atvejis: žaliavų, darbo kaina nuolat didėjo, o pajamos iš eksporto liko tos pačios. Tokioje situacijoje atsidūrė šalies maisto pramonė. Antrąją grupę sudarytų tos įmonės, kurios ir žaliavas pirko užsienyje, ir realizuodavo produkciją užsienyje. Pavyzdys – Alytaus „Snaigė“ ir Panevėžio „Ekranas“. Šios įmonės sugebėjo padidinti gamybos apimtis, eksportuoti produkciją į Vakarus, ir liko be pelno. Kuo daugiau eksportuoji, tuo daugiau patiri nuostolio. Trečiąją grupę sudarytų įmonės, kurios iš vietinių žaliavų pagamintą produkciją parduodavo Lietuvoje – jų padėtis buvo geriausia, nes lito ir dolerio kursas neturėjo reikšmės, dėl susiejimo jos sėkmingai gyvavo. Rezultatas – visa apdirbamoji pramonės Lietuvoje 1995 metais patyrė 200 mln. Lt. nuostolį.
Lito ir dolerio kursas buvo palankus importuotojams.

8. Laisvai plaukiojančio valiutos kurso palyginimas su fiksuotu

Nominalus valiutos kursas, tai santykinė dviejų šalių valiutų kaina.
Realus valiutos kursas, tai nominalus valiutos kursas įvertinus šalių infliacijos skirtumus.
Kasdieniniame gyvenime susiduriame su nominaliu valiutos kursu, kuris yra fiksuotas arba laisvai plaukiojantis.

Plaukiojančių valiutos kurso įvedimas buvo vienas iš tarptautinės valiutos sistemos krizės simptomų, svarbiausias jos reformos elementas. Laisvai plaukiojantys valiutos kursai turėjo garantuoti makroekonominių tikslų įvykdymą, atstatyti pusiausvyrą kai kurių šalių mokėjimų balansuose.
Valiutų vertė, besiremianti valiutų krepšeliu keičiasi kasdien, priklausomai nuo rinkos kurso pokyčio tų valiutų, kurios įeina į krepšelį

Leave a Comment