Pinigų kūrimas bankų sistemoje

PINIGŲ KŪRIMAS BANKŲ SISTEMOJE

Turinys

TURINYS 2
ĮVADAS 3
1. BANKŲ VAIDMUO VISUOMENĖJE 5
2. BANKININKYSTĖ KAIP VERSLAS 6
2.1. DALINIŲ ATSARGŲ BANKININKYSTĖ 7
2.2. CENTRINIO BANKO VAIDMUO BANKŲ SISTEMOJE 9
3. PINIGŲ KŪRIMAS BANKŲ SISTEMOJE 10
3.1. INDĖLIŲ MULTIPLIKATORIUS 16
3.2. BANKŲ SISTEMOS SUKURTŲ PINIGŲ POVEIKIS PINIGŲ MASEI 18
4. KARTOTINIS INDĖLIŲ KŪRIMAS 19
5. PINIGŲ KŪRIMO NUOTĖKIAI 21
IŠVADOS 24
INFORMACINIAI ŠALTINIAI 26

Įvadas

Analizuojant makroekonomikos problemas pinigai, bankai yra svarbūs rinkos ekonomikos elementai. Bankai yra svarbiausi šalies ūkio centrai, kurie leidžia į “ekonominį gamybos darbą” pinigus, jie yra tie šalies smegenys, kurie, leisdami pinigus, žiūri, kad jie dirbtų planingą, šalies ūkiui naudingą darbą. Norint geriau suprasti pinigų kūrimo mechanizmą bankų sistemoje ir pasirinkau šią temą.
Šio darbo tiikslas yra išanalizuoti kaip yra sukuriami pinigai bankų sistemoje. Kaip veikia indėlių (pinigų) multiplikatorius. Kokia įtaką pinigų sukūrimo kiekiui daro centrinio banko politika ir kaip bankų sistemoje sukurti pinigai gali daryti įtaką šalies ekonomikoje.
Šio darbo tyrimo objektas bus bankų sistema ir pinigų kūrimas joje. Taip pat indėlių multiplikatorius jo poveikis bankų sistemos pinigų kūrimo procesui.
Kursinį darbą sudaro penki skyriai. Pradžioje apžvelgiama pati bankų samprata, jų vaidmuo visuomenėje, bei dalinių atsargų bankininkystė, taip pat centrinio banko vaidmuo bankų sistemoje. Toliau aprašomas piinigų kūrimo procesas, bei jį įtakojantys veiksniai, multiplikatoriaus veikimas, bei sukurtų pinigų poveikis cirkuliuojančiai pinigų masei.
Pirmas ir antras skyriai tai lyg įžanga, kad geriau suprasti pati pinigų kūrimo procesą bankų sistemoje. Pirmame skyriuje aprašoma kas yra bankai, jų vaidmuo visuomenėje, ne

es norint nagrinėti pinigų kūrimą bankų sistemoje iš pradžių reikėtų susipažinti su pačia sistema. Taigi pirmas skyrius bus skirtas banko – finansinio tarpininko analizei ir jo vaidmeniui visuomenėje.
Kai jau apibūdinome bankus antrame skyriuje susipažįstama su bankininkystė kaip verslu. Nagrinėjama daliniu atsargų bankininkystė, be ko neveikia nė vienas bankas ir tai pagrindinis veiksnys įtakojantis pinigų kūrimo procesą bankų sistemoje, mat kiekvienas bankas privalo laikyti atsargas. Kad geriau suprasti dalinių atsargų bankininkystė. Ji bus nagrinėjama pasitelkus pavyzdį. Kadangi dalinių atsargų normą nustato centrinis bankas, o taip pat per ilgą bankų sistemos praktiką buvo parodyta, kad jos centralizacija ir kontrolė yra būtina. Todėl antro skyriaus antroje dalyje trumpai apibūdinamas centrinis bankas jo pagrindiniai uždaviniai, funkcijos, taip pat kokią įtaką gali daryti pinigų kūrimui.
Kai iššnagrinėjame pagrindinius veiksnius, kurie įtakoja pinigų kūrimą, tada pradedame nagrinėti patį procesą. Trečiame skyriuje yra analizuojamas pinigų kūrimo bankų sistemoje mechanizmas. Pasitelkus pavyzdį aptariama kaip visoje bankų sistemoje kuriami indėliai padidėja kartotiniu skaičiumi, priklausomai nuo privalomųjų atsargų normos. Kadangi šiame procese multiplikatoriaus pagalba apskaičiuojam galutinė sukurtų indėlių (pinigų) suma tai trečiame skyriuje taip pat yra aprašomas indėlių multiplikatorius.
Bankų sistema kurdama pinigus daro poveikį cirkuliuojančiai pinigų masei. Kaip visa tai vyksta ir koks yra poveikis yra apžvelgiama trečio skyriaus antroje dalyje.
Ketvirtame sk
kyriuje yra apžvelgiama kartotinis indėlių kūrimas.
Kadangi pinigų kūrimo procesas beveik niekada nevyksta tiksliai – kiekviena suma litas į litą. Kuriant indėlius, yra įvairių nuotėkių: privalomosios atsargos, perteklinės atsargos, nuotėkis į pinigus laikomus valiuta arba terminuotais indėliais. Todėl penktame skyriuje aprašome pinigų kūrimo nuotėkiai. Kurie dažniausiai pasitaiko bankų sistemoje, kai vyksta pinigų kūrimas.

Aprašius ir išanalizavus visą pinigų kūrimo procesą gale kursinio darbo pateikiamos išvados ir informacinių šaltinių sąrašas.

1. Bankų vaidmuo visuomenėje

Ekonominei sistemai tolydžiai plėtojantis, finansų mechanizmas darosi vis sudėtingesnis, kreditiniai sandoriai vis labiau plinta. Vis daugiau įvairių dydžio verslo atsiskaitymų atliekama per bankus. Taip pat daugėja ir atsiskaitymų ne grynais pinigais fizinių asmenų tarpe. Vis daugiau žmonių naudojasi bankų paslaugomis.
O kas gi yra bankas? Vienas iš banko apibrėžimų būtų. Bankas – finansų institucija, priimanti indėlius iki pareikalavimo ir teikianti komercines paskolas [1, 171]. Kitaip tariant, bankai yra sankcionuota indėlių priėmimo įstaiga. Be to jie telkia laisvas lėšas ir santaupas. Iš sukauptų lėšų bankai teikia kreditus ir dažnai tampa įmonių akcininkais. Vykdant ūkinius sandorius, bankai tarpininkauja piniginiuose atsiskaitymuose ir mokėjimuose. Leidžia apyvarton pinigus, vertybinius popierius ir atlieka su jais susijusias operacijas. Konsultuoja klientus, suteikdami jiems reikiamą ekonominę bei finansinę informacija. Atlikdami šias išvardintas funkcijas bankai veikia tam tikrus ūkio procesus ir gali net juos kontroliuoti. Bankai di

isponuodami piniginėmis lėšomis gali jas perkelti į tas veiklos rūšis kur jų labiausiai trūksta.
Dar vienas šiuolaikinių bankų apibūdinimas – bankai – finansiniai tarpininkai. Finansinis tarpininkas – tai institucija, esanti tarp kreditoriaus ir besiskolinančio, kitaip tariant jungianti paskolos gavėjus, arba taupytojus ir investuotojus. Finansiniai tarpininkai skolinasi pinigus savo vardu, o vėliau juos skolina savo skolininkams. [2, 223]. Finansiniai tarpininkai mainuose, t.y. tarpininkai mainuose tarp prekių savininkų ir pinigų savininkų. Finansiniai tarpininkai tarp skolintojų ir besiskolinančių, t.y. paskolų teikėjai.
Veikdami kaip tarpininkai tarp daugybės skolintojų ir tiek pat gausių skolininkų, bankai sutelkia kapitalą ir skiria jį efektyviai naudoti. Begalės mažų pinigų sumų, kurios taip ir liktų “bevaisėmis” sankaupomis virsta produktyviomis, ir taip bankai padeda perkelti turtą iš vienos vietos į kitą, kur jis bus efektyviai ir pelningai panaudojamas.
Į bankus taip pat galima žiūrėti kaip į pramonines korporacijas perkančias išteklius ir parduodančias produkciją. Tik šiuo atveju ištekliai ir produkcija yra ne fizinis produktas, o pinigai. Taigi bankai perka ir parduoda pinigus, be to tai dažniausiai būna svetimi pinigai.
Taigi galima teigti, kad bankų vaidmuo rinkos ekonomikoje yra dvejopas. Visų pirma bankai yra indėlių priėmimo įstaigos, kurios turi garantuoti jų saugumą tiems, kurie nori taupyti ir patiki bankui savo pinigus. Antras bankų uždavinys – suteikti paskolas tiems, kurie nori investuoti. O paskolos sudaro verslo fi
irmoms sąlygas apmokėti sąskaitas ir atlikti finansines operacijas. Iškilus poreikiui paskolos vartotojai, atskiri gyventojai bei šeimos, gali naudotis prekėmis ir paslaugomis, o apmokėti už jas ateityje iš būsimo atlyginimo. Aišku, tuo pačiu bankas skolindamas pinigus uždirba palūkanas, o priimdamas pinigus jas išmoka.
Taigi galima daryti išvadą, kad bankai veikdami kaip tarpininkai tarp daugybės depozitorių arba skolintojų ir teik pat gausių skolininkų, sutelkia kapitalą ir skiria jį efektyviai naudoti.

2. Bankininkystė kaip verslas

Bankai yra ne tik pinigų surinkėjai ir atsiskaitymų tarpininkas, bet ir aktyvus rinkos subjektas. Jie ne tik “perka” pinigus, bet ir “parduoda”. Taigi jie ne tik saugo pinigus, bet ir jais pasinaudoja, tapdami paskolos teikėjais. Priiminėdami pinigus bankai įsitikina, kad ne visi pinigų savininkai vienu metu pareikalauja sugrąžinti pinigus ir banke nuolat lieka laikinai laisvų piniginių lėšų, kurių nepanaudojant negaunama nauda. Be to, firmoms ir gyventojams visuomet laikinai reikalingos papildomos lėšos, kurias jie gali skolintis iš banko ir už tai jie mokės palūkanas, t.y. grąžins daugiau, negu skolinosi. Tai naudinga ir bankui, ir besiskolinančiajam, nes pirmasis gauna papildomas pajamas, o antrasis gali laikinai panaudoti jam nepriklausančias pinigines lėšas ir gauti naudą. Tačiau bankai negali panaudoti visų lėšų padėtų į jį saugoti, bankas visada turi pasilikti atsargas. Yra skiriamos privalomosios ir perteklinės atsargos, kurias sudėjus kartu gaunamos bendrosios. Privalomąsias atsargas nustato bankas. Kuo šalyje stabilesnė ir patikimesnė bankų sistema, tuo taikoma mažesnė ar tik simbolinė privalomųjų atsargų norma. Ir kaip vėliau pastebėsime, nuo jos dydžio taip pat priklauso pinigų sukūrimo kiekis bankų sistemoje, kad tai geriau suprati kitame skyriuje nagrinėsime dalinių atsargų bankininkystę.

2.1. Dalinių atsargų bankininkystė

Visa šiuolaikinė bankininkystės sistema yra pagrįsta dalinių atsargų principu. Kad geriau suprasti dalinių atsargų bankininkystės prasmę panagrinėsime pavyzdį iš senovės laikų, kai bankų dar nebuvo ir bankų funkcijas atliko auksakaliai.
Tarkim auksakalių priklausė 20 tūkst. “litų” vertės namas, ir tai buvo jo turtas, ir tarkim kad jis priėmė saugoti 100 tūkst. “litų” vertės auksines monetas, jos tapo auksakalio nuosavybe turtu, todėl galima įrašyti 100 tūkst. “litų” turto pusėje. Kadangi aukso savininkai turėjo teisę bet kada pareikalauti sugrąžinti jiems saugomas auksines monetas, todėl auksakalys turėjo skolinį indėlį “ iki pareikalavimo” lygų tiems patiems 100 tūkst. “litų” vertės auksinėmis monetomis, kurį privalėjo būti pasiruošęs, bet kada grąžinti tikriesiems savininkams kai tik jie pareikalaus. Taigi galima būtų išvesti auksakalio balansą, kur turtas lygus nuosavybei (žr. 1 lentelėje).
1 lentelė. Auksakalio balanso lentelė [1, 217].
Turtas Įsiskolinimai ir nuosavas kapitalas

Skoliniai indėliai
Auksinės monetos 100 000 Lt “iki pareikalavimo” 100 000 Lt
Namas 20 000 Lt Nuosavas kapitalas 20 000 Lt
Iš viso: 120 000 Lt Iš viso: 120 000 Lt

Taigi šiame etape iškyla klausimas, liečiantis auksakalio verslą. Jei tai būtų paprastas sandėlis, kuriame būtų saugomos klientų paliktos auksinės monetos, tai toks verslas nebūtų labai pelningas. Kadangi tai yra vienintelis auksakalio pelno šaltinis jis nori uždirbti kuo daugiau pinigų ir pastebi, kad kiekvieną savaitę keletas žmonių pasiima auksą, o tuo tarpu kiti keletas atneša saugoti. Taigi vyksta pinigų šiuo atveju aukso judėjimas. Bendras aukso įnašas svyruodavo, bet visada likdavo pakankamai daug neatsiimto. Taigi auksakalys priėjo išvados, kad žmonės mažiau išimdavo, negu įnešdavo aukso saugoti. Tad jis pradėjo skolinti dalį indėlininkų aukso tam, kad uždirbtų palūkanas. Iš pradžių jis tai darė atsargiai, ir didžiumą aukso pasilikdavo. Kad galėtų sumokėti klientams, jei keli iš jų staiga pareikalautų savo aukso. Skolindamas auksakalys jau “peržengė sandėlio slenkstį” ir pradėjo užsiimti dalinių atsargų bankininkyste, t.y. jis laikė aukso atsargas, kurios buvo tik dalelė jo skolinio indėlio “iki pareikalavimo”. Taigi auksakalys laikė jas, jeigu kas nors staiga norėtų atsiimti indėlį ir tuo pačiu skolindavo uždirbdamas palūkanas. Tokios buvo dalinių atsargų bankininkystės užuomazgos.
Galima sakyti, kad galiojo tokia taisyklė – kuo mažesnis atsargų lygis, tuo daugiau bankas gali skolinti pinigų, bet ir tuo didesnė banko rizika. Taip yra ir šiais laikais. Kuo mažesnė privalomųjų atsargų norma tuo daugiau bankas gali skolinti ir tuo daugiau bankų sistema gali sukurti pinigų. Maža privalomųjų atsargų norma rodo, kad yra susiformavus stabili, patikima bankų sistema. Pavyzdžiui, ECBS taiko 2 proc. privalomųjų atsargų normą, o Anglijos bankas nuo 2000 m. – tik 0,15 proc. normą. Vienose šalyse bankams privalomosios atsargos nekompensuojamos (Lietuva, Latvija, Prancūzija, Austrija), o kitose – kompensuojamos (Estijoje, Italijoje, Airijoje ir kt.). [6, 49]. Ir atvirkščiai privalomųjų atsargų normos padidinimas gali būti bankų sistemos likvidumo sunkumų priežastis.
Visa šiuolaikinė bankininkystės sistema yra pagrįsta dalinių atsargų principu. Tai reiškia, kad bankai negali skolinti visas turimas lėšas, ir visada turi palikti tam tikras atsargas, kad reikalui esant, galėtų atsiskaityti su indėlininkais. Esant dalinių atsargų sistemai, bankai laiko tik tam tikrą procentą, tik dalį indėlininkų pinigų, o likusią dalį skolina teikdami paskolas. Iš pradžių jie priima pinigus iš indėlininkų, paskui atidėję dalį šių indėlių kaip atsargas, bankai “sukuria” pinigus, skolindami likusius taip išplėsdami pinigų pasiūlą. Taigi galima daryti išvadą, kad privalomųjų atsargų paskirtis – garantuoti bankų likvidumą, t.y. sugebėjimą laiku atsiskaityti su indėlininkais ir garantuoti pasitikėjimą bankų sistema. Kadangi atsargų dydį nustato centrinis bankas kitame skyrelyje apžvelgsime jo vaidmenį bankų sistemoje ir įtaką kuriant pinigus.

2.2. Centrinio banko vaidmuo bankų sistemoje

Pinigai egzistuoja tūkstantmečius, o centriniai bankai atsirado palyginti neseniai. Vieni iš seniausių bankų – Anglijos bankai ir Švedijos bankas, buvo įsteigti 17 a. pabaigoje. Šiandien bet kurioje šalyje yra savas centrinis bankas. Jis įgyvendina du pagrindinius uždavinius:
1. Centrinis bankas turi užtikrinti ekonominės raidos tolygumą. Jis turi užkirsti kelią kilti finansinei panikai. Įgyvendindamas šį uždavinį centrinis bankas vaidina paskutinės pakopos kreditoriaus vaidmenį. Paskutinės pakopos kreditorius suteikia kreditus finansinėms įstaigoms ir firmoms, gręsiant finansinei krizei.
2. Antroji užduotis – užtikrinti žemą infliacijos lygį ir tuo pačiu neleisti žymiai kilti nedarbo lygiui.
Pagrindinė centrinio banko funkcija yra kontroliuoti ir reguliuoti pinigų pasiūlą šalyje. Viena iš pagrindinių priemonių reguliuojanti pinigų pasiūlą yra privalomųjų atsargų reglamentavimas. Privalomųjų atsargų norma yra privaloma čekinių depozitų sumos dalis, kurią bankai turi laikyti atsargoje. (Privalomosios atsargos yra ir terminuotiems indėliams; jų norma nustatoma atskirai). Privalomųjų atsargų normą komerciniams bankams nustato centrinis bankas kaip procentinį dydį [3], tai yra svarbus jo pinigų politikos įrankis. Kad būtų išvengta finansinės panikos, komerciniai bankai ir kitos depozitinės institucijos privalo laikyti privalomąsias atsargas centriniame banke arba pačiame banke grynųjų pinigų ar rezervinių indėlių pavidalu ir reikalui esant bankai gali iš centrinio banko skolintis.
Lietuvos banko pagrindinis tikslas – siekti kainų stabilumo. [7]
Šiuo metu Centrinis bankas yra nustatęs 6 proc. privalomųjų atsargų norma. [5]
Taigi nustatydamas privalomąsias atsargas centrinis bankas gali riboti pinigų, kuriuos “sukuria” bankų sistema, kiekį. Kuo didesnė bus nustatyta privalomųjų atsargų norma tuo mažiau pinigų kiekvienas bankas galės skolinti ir tuo mažiau pinigų galės sukurti bankų sistema. Galime teigti, kad centrinis bankas keisdamas privalomųjų atsargų normą, gali reguliuoti pinigų kiekio kitimą, tuo pačiu ir pinigų kiekio, kurį gali sukurti bankų sistema, mąstą.

3. Pinigų kūrimas bankų sistemoje

Taigi visa bankų sistema vykdydama savo funkcijas kuria pinigus. Šis procesas susijęs su privalomųjų atsargų normos nustatymu ir perteklinių atsargų susidarymu
Norint plačiau panagrinėti šį procesą laikysimės prielaidų.
Pirma, tarkime, kad visi komerciniai bankai laiko tik būtinąsias atsargas, o visas perteklines paskolina
Antra, paskolintos atsargos bus padėtos į kitą banką.
Trečia, nustatome, kad visų bankų ir visų indėlių būtinųjų atsargų norma r yra vienoda ir lygi 10 proc. (Šiuo metu Lietuvos banko yra nustatyta būtinųjų atsargų norma 6 proc. [4]).
Taigi, tarkime yra 10 bankų, pasiruošusių skolinti pinigus. Būtinųjų atsargų norma yra 10 proc. Tai bankai galės skolinti neviršijant šios normos ir skolins tik 90 proc. bendros depozitų sumos. Viename iš bankų, tarkime “I”, mes kaip indėlininkai, įnešame grynais pinigais 10 tūkst. Lt, atidarome naują depozitinę sąskaitą. Tuo metu banko turtas padidėja 10 tūkst. Lt, ta pačia suma padidėja ir banko skolinis įsipareigojimas. Tačiau bendras pinigų kiekis nepasikeičia, tiktai pakinta pinigų rūšis: grynieji pinigai tampa čekiniu indėliu.
Taigi bankas “I” turi perteklines atsargas (Perteklinės atsargos – tai grynųjų pinigų ar indėlių pavidalu saugomi banko atsargos, kurie viršija juridiškai privalomąsias atsargas [1]). Kadangi bankui nenaudinga laikyti perteklines atsargas jis juos gali skolinti. Visą šį pradinį procesą banko balanso lentelėje galime atvaizduoti (žr. 2 lentelė), kad banko čekinių indėlių įsiskolinimas padidėja 10 tūkst. lt, banko privalomosios atsargos padidėja 1000 Lt (jei privalomųjų atsargų norma – 10 proc. nuo 10 tūkst. lt) taip pat padidėjo ir bendrosios atsargos 10 tūkst. lt grynaisiais pinigais.
2 lentelė. Balansų lentelė kai bankas “I” priima indėlį. [1, 224]
Turtas Įsiskolinimai Pastabos
Grynųjų pinigų atsargos 10 000 Lt Privalomosios 1 000 Lt Perteklinės 9 000 Lt ________________Iš viso: 10 000 Lt Mūsų čekinis indėlis: 10 000Lt ________________Iš viso: 10 000 Lt Kai mes padėjome į banką 10 000 litųBanko atsargos taip pat padidėjo 10000 Lt
Kai bankas priima mūsų 10000 lt indėlį, tai jo turtas ir įsiskolinimai padidėja 10 000 lt

Taigi bankas papildomai gavęs pinigų gali suteikti paskolą, duodančią jam palūkanas, ir jis skolina savo perteklines atsargas verslininkui suteikdamas jam paskolą ir perrašydamas į jo čekinę sąskaitą perteklines atsargas 9000 Lt. Šiuo atvejų banko balansų lentelė pasikeičia. Tai parodyta 3 lentelėje.
3 lentelė. Balansų lentelė kai bankas “I” suteikia paskolą [1, 224].
Turtas Įsiskolinimai Pastabos
Grynųjų pinigų atsargos 10 000 Lt +Paskola 9 000 Lt _______________Iš viso: 19 000 Lt Čekiniai indėliai: Mūsų 10 000Lt + Verslininko 9 000 ________________Iš viso: 19 000 Lt Kai mes padėjome į banką 10 000 litųBanko atsargos taip pat padidėjo
Kai bankas paskolina 90000 Lt t.y. čekiniai indėliai perrašomi į verslininko sąskaitą ir jie padidėja

Tuo tarpu verslininkas pirkdamas prekes atsiskaito su tiekėjais AB “Ūkis” ir jiems perveda paskolinta suma 9000 Lt. Tiekėjai AB “Ūkis” gavę pinigus perduoda juos savo bankui “II”. Šio banko turtas atsargų pavidalu padidėjo. Tuo tarpu banko “I” perteklinės atsargos visiškai išnyksta ir bankas subalansuoja savo sąskaitas. Taigi bankas “II” gavęs papildomai 9000 Lt indėlį, turės atidėti 900 Lt būtinąsias atsargas ir turės 8100 Lt perteklinių atsargų. Bankas galės saugiai paskolinti 8100 Lt, gaudamas už tai palūkanas. Taigi bankas skolina tuos pinigus UAB “Firma”. Ši įmonė pasiskolina pinigus žaliavų pirkimui ir už jas atsiskaito su AB “Gamykla”, kurią aptarnauja trečias bankas “III”. Taip bankas “II” praranda perteklines atsargas, o AB “Gamykla” aptarnaujančiame banke analogiškai kaip ir kituose, anksčiau aprašytuose, susidaro perteklinės atsargos, kurios lygios 7290 Lt, mat AB “Gamykla” padeda gautus pinigus į savo banką ir iš tos sumos bankas į privalomąsias atsargas atsideda 10 proc. nuo gautos sumos t.y. 810 Lt. (žr. 4 lentelė). Taigi kai “III” bankas priima indėlį 8100 Lt tai jis, pasilikdamas privalomąsias atsargas 810 Lt., gali toliau saugiai skolinti 7290 Lt perteklines atsargas kitam klientui, kuris jau anksčiau aprašytų būdu taps indėlininku ketvirtame banke “IV”. Ir taip tęsis grandininė reakcija.
4 lentelė. Balansų lentelė, kai vyksta pinigų kūrimas.
Bankas “I”
Turtas Įsiskolinimai
Atsargos 10 000 Lt Privalomieji 1 000 Lt Pertekliniai 9 000 Lt ________________Iš viso: 10 000 Lt Čekiniai indėliai:Mūsų čekinis indėlis: 10 000Lt ________________Iš viso: 10 000 Lt

4 lentelės tęsinys

Bankas “II”
Turtas Įsiskolinimai

9 000 Lt Privalomieji 900 Lt Pertekliniai 8 100 Lt _________________Iš viso: 9 000 Lt Čekiniai indėliai:AB “Ūkis”: 9 000Lt ________________Iš viso: 9 000 Lt
Bankas “III”
Turtas Įsiskolinimai
Rezervai 8 100 Lt Privalomieji 810 Lt Pertekliniai 7 290 Lt ________________Iš viso: 8100 Lt Čekiniai indėliai:AB “Gamykla”: 8 100 Lt. ________________Iš viso: 8 100 Lt

Galima ir toliau būtų tęsti šias pinigų kūrimo proceso operacijas kol nebeliktų ką bankams skolinti. Todėl sustosime ir apibendrinsime. Mūsų pradinis 10 tūkst. Lt indėlis “iki pareikalavimo” sukelia grandininę reakcija, kaip tai parodyta ir 5 lentelėje.
5. lentelė. Daugkartinis banko pinigų išplėtimas [1, 226]
1. Grandininė reakcija
Bankas Įgytosios atsargos ir čekiniai indėliai, Lt Privalomosios atsargos, Lt(2) x 0,10 = (3) Perteklinėsatsargos = paskolos, kurias gali išduoti bankas, Lt(2) – (3) = (4)
1 2 3 4
I 10 000 (mūsų indėlis) 1 000 9 000
II 9 000 (AB “Ūkis”) 900 8 100
III 8 100 (AB “Gamykla”) 810 7 290
IV 7 290 729 6 561
V·· 6 561· · 656·· 5 905
Maksimali suma 100000 10 000 90 000

5 lentelės tęsinys

2. Poveikis visų bankų bendrajai balansų lentelei
Turtas Įsiskolinimai
Atsargos 100 000 Privalomosios 10 000 Perteklinės 90 000 ________________Iš viso: 100000 Čekiniai indėliai: 100 000 ________________Iš viso: 100 000

Prieš “I” bankui suteikiant paskolą, pinigų pasiūla buvo lygi pradiniam indėliui banke t.y. 10 tūkst. lt. Kai “I” bankui suteikus 9000 Lt paskolą, pinigų pasiūla padidėjo iki 19000 Lt. “II” bankui suteikus paskolą, pinigų pasiūla jau buvo 27100 Lt ir taip tęstis gali iki tol kol nebeliks ką skolinti.
Kai bankų sistemoje rezervai padidėja 10 tūkst. Lt, čekiniai indėliai bankų sistemoje padidėja 100000 Lt, kai privalomųjų atsargų norma yra 10 proc. nuo indėlio sumos.
Kiekviename paskolų teikimo etape jų suma sudaro 90 proc. ankstesnio etapo sumos. Taigi kiekvienas naujas indėlis padidina cirkuliuojančių pinigų masę (pasiūlą). Nauji depozitai turi savybę didėti. Kitaip tariant vyksta kartotinis indėlių kūrimas: pradinis atsargų prieaugis sužadina naujų indėlių seriją (žr. 1 pav.). Tai skatina dvi svarbiausios priežastys: pirma, nė viena banko įstaiga nelaiko 100 proc. atsargų nuo įdėtų indėlių, antra, kai viena banko įstaiga praranda atitinkamą atsargų sumą, suteikdama paskolą arba pirkdama vertybinius popierius, tai kita įstaiga ta pačia suma savo rezervus padidina. Kaip matome iš nagrinėto pavyzdžio, kad procesas vyksta vis mažėjančia seka.
Taigi galima daryti išvada, kad kuo mažesnės bus privalomųjų atsargų norma tuo daugiau galima bus skolinti pinigų ir tuo daugiau pinigų galės sukurti bankų sistema.
Taigi per daugkartinį indėlių išplėtimą bankų sistema kaip visuma daro tai, ko vienas bankas negalėtų padaryti. Bankų sistema kaip visuma gali sukurti indėlius, lygius įgyjamų atsargų kartotiniams skaičiui. Tačiau vienas bankas gali sukurti tokio dydžio indėlius, kurie būtų lygus tik vienam rezervo, kurį jis įgyja, kartotiniam skaičiui. Nagrinėjamu atveju jis lygus 90 proc. Taigi kartotinis indėlių kūrimas – yra procesas, kai banke deponuotas litas (piniginis vienetas) per tam tikrą laiką “sukuria” daugiau kaip litą indėlių.
Pinigų kūrimo procesas gali vykti ir nepadidėjus indėliams bankuose, bet centriniam bankui suteikus diskonto paskolą komerciniam bankui arba kai centrinis bankas atviroje rinkoje perka vyriausybės vertybinius popierius iš finansinių tarpininkų

Dabar pasvarstykime, kas atsitiktų, jeigu vyriausybė savo vertybinius popierius parduotų ne gyventojams ir firmoms, o centriniam bankui. Šiuo atveju pagrindinis skirtumas yra tai, kad sukuriami papildomi pinigai; jeigu centrinis bankas pavaldus vyriausybei ir jo pelnas pervedamas į valstybės biudžetą, vyriausybė už centrinio banko nupirktas obligacijas “nieko nemoka”. Jeigu nėra kitų sąlygų ir bankas iš vyriausybės gauna papildomą milijoną litų palūkanų už nupirktus VVP, banko pelnas padidėja milijonu, o šis milijonas savo ruožtu atitenka vyriausybei kaip pelnas.
Kai centrinis bankas perka VVP, jis naudoja naujai “sukurtus” pinigus – paprasčiausiai padidina vyriausybės indėlį centriniame banke. Tuos pinigus vyriausybė išleidžia, kadangi jai reikia dengti tas išlaidas, kurių negali padengti iš savo pajamų. Labai svarbu suprasti, kas atsitinka, kai vyriausybė išleidžia šiuos pinigus. Tarkim, kad ji, norėdama įsigyti naują laivą, centriniam bankui pardavė obligacijų už 100 milijonų litų. Bankas įsigyja šias obligacijas ir sumoka už jas padidindamas vyriausybės indėlį 100 milijonų litų. Tarkim, kad vyriausybė išleidžia šiuos pinigus ir sumoka juos laivų statyklos savininkams, tada vyriausybės indėlis banke sumažėja 100 milijonų litų, laivų statyklos sąskaita viename iš komercinių bankų. pvz., KK, papildoma 100 milijonų litų, o visa tai sudaro sąlygas toliau didėti pinigų pasiūlai. Tai reiškia, kad KK dabar turi didesnes atsargas ir gali pats “kurti” naujus pinigus teikdamas daugiau paskolų.
Žinome, kad pinigų pasiūlos padidėjimas didina ir bendrąją paklausą. Didesnė bendroji paklausa galų gale padidina kainų lygį. Nuolatinis pinigų finansavimas sukelia nuolatinį bendrosios paklausos didėjimą ir infliaciją.
Tačiau panaši situacija gali susiklostyti tokioje šalyje, kurioje veikia valiutų valdybos modelis (pvz., Lietuvoje), nes centrinis bankas neturi galimybių “spausdinti pinigų” ir taip veikti infliacinius procesus. Pinigų pasiūla gali didėti tik tada, kai centrinio banko užsienio valiutos atsargos didėja adekvačiai.

3.1. Indėlių multiplikatorius

Kalbant apie pinigų kūrimo procesą negalima neužsiminti apie pinigų (ar indėlių) multiplikatorių. Kurio pagalba žinant pradinį įnašą ir privalomąją atsargų normą galima apskaičiuoti kokią pinigų kiekį sukurs bankų sistema.
Iš pateikto pavyzdžio galima matyti, kad įvykių grandinė buvo tokia: 10000, 9000, 8100, 7290 ir taip toliau. Kiekviena suma sudarė 90 proc. ankstesnės sumos, nes privalomųjų atsargų nustatyta norma 10 proc.. Tokia paimta skaičių seka yra geometrinė progresija prasidedanti pradiniu atsargų padidėjimų banke “I” 10 tūkst. Lt indėliu ir turinčiu koeficientą, lygų 0,9. Tokiu atveju bendras indėlių padidėjimas bus lygus progresijos sumai:
10000 Lt. + 10000 Lt. × 0,9 Lt + 10000 Lt 0,92 + 10000 Lt 0,93+ .+
Taip galima būtų tęsti šia progresiją iki maksimumo. Maksimali indėlių suma lygi.
10000 Lt / (1-0,9) = 100000 Lt

Kai bankų sistema įgyja papildomų atsargų, tai jis gali padidinti čekinius indėlius, pakartodama pradinį atsargų padidėjimą. Čekinio indėlio multiplikatorius yra atvirkščiai proporcingas būtinojo rezervo normai rn, išreikštai procentais.
M=(1 / rn) × 100 %
Indėlių multiplikatorius – tai koeficientas, pagal kurį apskaičiuojamas indėlių pokytis, pasikeitus bankų pradinėms atsargoms vienu piniginiu vienetu. [1, 230].
Pagal pateiktą pavyzdį, galima apskaičiuoti, kad indėlių multiplikatorius bus lygus 10, kai privalomųjų atsargų norma 10 proc. Taigi pateiktame pavyzdyje pradinis indėlis 10 tūkst. litų įgalina padidinti pinigų pasiūlą 100 tūkst. lt. Jeigu būtų privalomųjų atsargų norma 20 proc. tai esant tam pačiam pradiniam indėliui, bankų sistema galėtų sukurti 50 tūkst. lt. Iš to galima daryti išvada, kad mažesnės privalomųjų atsargų normos nustatymas, padidina pinigų masę (pasiūlą). Didelis čekinių indėlių pinigų kiekis, gautas iš kur kas mažesnių rezervų gali būti grafiškai pavaizduotas apversta piramide 2 pav.
Taigi indėlių multiplikatorius išreiškia atsargų santykį su indėliais.
Galime daryti išvadą, kai centrinis bankas pakeičia privalomųjų atsargų normą, o tai daryti jam leidžiama, kartu jis akivaizdžiai paveikia paskolų, kurias bankai gali suteikti, ir čekinių indėlių, kuriuos jei gali sukurti, mąstą. Kuo privalomųjų atsargų norma mažesnė tuo bus sukuriami čekiniai indėliai bankų sistemoje didesni
Žinoma, pinigų (ar indėlių) kūrimo procesas iš tikrųjų nevyksta taip idealiai, kaip aprašėme pirmiau. Visada yra tam tikras laiko tarpas, kai indėlis įmokamas ir išduodama paskola. Be to atsargų perteklius ir išduodamų paskolų dydis ne visada sutampa. Dėl to dažnai susidaro perteklinės atsargos, o tai sumažina indėlių multiplikatorių. Trečia, svarbiausia priežastis yra ta, kad gyventojai ar firmos ne tik įmoka pinigus į banką, bet ir išima juos. Dėl šių priežasčių indėlių multiplikatorius paprastai būna gerokai mažesnis.

3.2. Bankų sistemos sukurtų pinigų poveikis pinigų masei

Valstybėje vyksta nepertraukiamas pinigų judėjimas, kuris aptarnauja prekių pirkimą, pardavimą ir kitus reikalingus mokėjimus. Taigi, kaip matėme iš anksčiau nagrinėto pavyzdžio bankų sistema sukuria pinigų kiekį ir tuo pačiu daro poveikį cirkuliuojančių pinigų masei.
Kai mes padedame indėlį į banką, iš anksčiau nagrinėto pavyzdžio, žinome, kad banko balansų lentelėje turte atsiranda padidėjimas 10 tūks. Lt ir įsiskolinimuose atsiranda padidėjimas 10 tūks. Lt. O kaip pasikeičia pinigų kiekis? Atsakymas būtų kad jis nekinta. Pasikeičia tik pinigų rūšis: iš grynųjų pinigų pinigai tampa čekiniu indėliu banke. Tuo pačiu keičiasi ir pinigų masės struktūra: gyventojai padėjus indėlį į banką turi 10 tūks. Lt daugiau pinigų čekiniuose indėliuose ir 10 tūkst. lt. mažiau grynaisiais pinigais. Tačiau bendras pinigų kiekis nepasikeičia.
O kaip viskas vyksta toliau? Bankas skolina pinigus pasilikdamas privalomąsias atsargas. Iš anksčiau minėto pavyzdžio žinome, kad bankas pasilieka 10 proc. privalomųjų atsargų taigi jis skolina 9000 Lt. Taigi bankui paskolinus pinigus, tai gyventojų turimų pinigų masė padidėja paskolinta suma ir tai reiškia, kad bendras cirkuliuojančių pinigų kiekis irgi padidėja. Pinigų masės cirkuliacijos padidėjimą parodo 6 lentelė.
6 lentelė. Pinigų masės cirkuliacijos padidėjimas [1, 225]
Turtas Įsiskolinimai
Atsargos 10 000 LtPrivalomosios Perteklinės 9000 LtPaskola 9000 Lt ____________Iš viso 10000 Lt Mūsų čekiniai indėliai 10000 Lt ________Iš viso 1 0000 Lt
Suteikdamas paskolą bankas nebeturi perteklinių atsargų ir ta suma padidina pinigų masę

Taigi iš to matome, kad kiekvienas naujas indėlis banke padidina cirkuliuojančių pinigų masę (pasiūlą). Kiek padidėja pinigų masė galima apskaičiuoti žinant indėlių multiplikatorių, kurio apskaičiavimą nagrinėjome anksčiau (žr. 3.1. skyrių).
Taigi galima daryti išvada, kad bankų sistema “kurdama” pinigus įtakoja pinigų pasiūlą visoje šalyje. Ir gali padidinti pinigų ją šalyje. Taigi nauji indėliai bankų sistemoje turi savybę didėti kitaip tariant vyksta kartotinis indėlių kūrimas ką aprašysime kitame skyriuje.

4. Kartotinis indėlių kūrimas

Per daugkartinį indėlių išplėtimą bankų sistema kaip visuma daro tai, ko vienas bankas negalėtų padaryti. Bankininkystės sistema kaip visuma gali sukuria indėlius, lygius įgyjamų atsargų kartotiniam skaičiui. Tačiau vienas bankas gali sukurti tik tokio dydžio indėlius, kurie būtų lygūs vienam atsargų, kurias jis įgyja, kartotiniam skaičiui. Nagrinėjamu atveju jis būtų lygus 90 proc.
Kartotinis indėlių kūrimas – tai procesas, kai banke deponuotas litas (piniginis vienetas) per tam tikrą laiką “sukuria” daugiau kaip litą indėlių [1, 231].

Panašiai būna ir tada, kai bankai papildo savo atsargas vienu litu kokiu nors kitu būdu, – jų indėliai taip pat padidėja daugiau negu vienu litu. Norint suprasti, kai taip atsitinka, reikia įsidėmėti tris dalykus.

Pirmiausiai tai lemia pati indėlių prigimti, o tai yra vienas iš svarbiausių ir sunkiau suvokiamų dalykų, norint perprasti indėlių kūrimą. Indėlis – tai ne fizinis objektas, kaip grynieji pinigai, bet tiesiog nuosavybės teisė, paliudyta įrašu banko knygose. Indėlio negalima nei pamatyti, nei pačiupinėti, lygiai kaip negalima pačiupinėti teisės į bylos svarstymą teisme arba kieno nors įsipareigojimo. Tai kiek neįtikėtina, nes kai kalbame apie žmogaus paimtą savo indėlį ir mainais už jį gautą valiutą, turime galvoje išduotą tikrai apčiuopiamą daiktą – grynuosius pinigus. Tačiau pasiimdami savo indėlį iš banko mes faktiškai savo teisę ateityje gauti išmokas iš šio banko iškeičiame į valiutą, gaunamą dabar. Kai bankai “kuria” indėlius, jie kažką daro iš nieko, nes nesukuriama nieko, kas egzistuotų fiziškai. Tai žinoti labai svarbu, norint suprasti daugkartinį indėlių išlėtimą.

Taip pat reikia ir įsidėmėti du atvejus kai kartotiniai indėliai “nekuriami”. Tai gali padėti suvokti, kodėl kitais atvejais vyksta indėlių kūrimas.

Pirmuoju atveju kai įstatymas nustato, kad bankai privalo turėti 100 procentų privalomąsias atsargas priimtiems indėliams. Tokiu atveju, jei kas nors įdės į banką 10 tūkst. Lt indėlį grynaisiais pinigais. Supaprastintas banko balansas atrodys kaip pavaizduota 7 lentelėje.
7 lentelė. Supaprastinta banko balanso lentelė.
TURTAS (AKTYVAI) ĮSISKOLINIMAI (PASYVAI)
Grynieji pinigai 10000 Lt Čekiniai indėliai 10000 Lt

Šis bankas dabar išlaiko pusiausvyrą: jo atsargas pagal indėlius kaip tik tokie, kokių reikalauja įstatymas. Taigi iš to matome, kad šiuo atveju mes negalime kalbėti apie kartotinį indėlių kūrimą, nes yra sukurtas 10 tūkst. lt indėlis ir turime 10 tūkst. lt atsargas, kaip įstatymas reikalauja. Taigi santykis 1/1 multiplikatoriaus koeficientas lygus 1 ir jokio pasidauginimo juo labiau pinigų kūrimo nevyksta.

Kitas atvejis, kurio metu irgi nebus kartotinių indėlių kūrimo, yra kai paskola išduodama vien grynaisiais pinigais ir ji niekur nededama, t.y. 100 procentų valiutos nuotėkis. Tarkime, kad privalomųjų atsargų norma yra 10 proc., bet skolininkas visą gautą paskolą pasiima grynaisiais pinigais ir jos jau niekur nepanaudoja. Akivaizdu, kad tokia situacija nereali, nes skolininkas nelaiko be naudos paskolos, jis panaudoja ją pirkiniams įsigyti ar investicijos ar dar kam nors. Kadangi reikalaujama privalomųjų atsargų norma yra mažesnė nei 100 procentų, aukščiau minėtas supaprastintas banko balansas, jau nebetiks pusiausvyrai banke apibūdinti. Bankas dabar gali didinti savo pelną, iš to pradinio 10 tūkst. Lt indėlio pasilikdamas 1000 Lt privalomąsias atsargas ir paskolins 9000 Lt arba įsigydamas už juos vertybinius popierius. Banko supaprastintas balansas šiuo atveju atrodys taip (žr. 8 lentelė)
8 lentelė. Banko supaprastinta balanso lentelė.
TURTAS (AKTYVAI) ĮSISKOLINIMAI (PASYVAI)
Grynieji pinigai 1 000 LtIšduota paskola 9 000 Lt Čekiniai indėliai 10000 Lt

Dabar šiame banke yra pusiausvyra (abi balanso lentelės pusės balansuojasi): jo atsargos kaip tik tokios, kokias jis privalo turėti pagal priimtus indėlius. Tačiau, kaip jau minėjau prieš pradedama nagrinėti pavyzdį ir šiuo atveju kartotinio indėlių kūrimo nėra: bankas buvo gavęs 10 tūkst. Lt, tai yra atsargų, ir turi 10 tūkst. Lt neišmokėtų indėlių, taigi indėlių santykis su atsargomis liko toks pat 1/1 ir multiplikatorius bus lygus 1. Tačiau reikia pažymėti, kad bankų sistemoje toks “ nuostolis” kai sumažėja grynųjų pinigų suma ir paskolų galimybės, nesusidaro, nes iš vieno banko paimti grynieji pinigai būtinai patenka į kitus bankus, kadangi pinigus laikyti namuose jų nepanaudojant savininkui neapsimoka.
Dar vienas dalykas, kurį reikėtų įsiminti tai yra indėlių pusiausvyra, kai jų kūrimo procesas baigiasi. Kartotinį indėlių “kūrimą” paaiškina dėsnis: kai viena indėlių įstaiga – bankas, suteikdama paskolą arba pirkdama vertybinius popierius netenka dalies savo fondų, t.y. atitinkamos atsargų sumos, tą dalį gauna kita indėlių įstaiga, kuri tada ir skolina. Suteiktoji paskola atsiranda trečioje indėlių įstaigoje ir taip toliau. Taigi netenkamoji atsargų (rezervų) suma niekur nepranyksta, ji pereina į kitas indėlių įstaigas. Atsargos lieka indėlių įstaigų sistemoje ir kuria papildomus indėlius tol, kol pagaliau indėliai pasidaro multiplikatoriaus koeficiento dydžiu didesni už atsargas. Mūsų nagrinėtu atveju, kai privalomųjų atsargų norma yra 10 proc., tas procesas baigtųsi kai indėliai taptų 10 kartų didesni už rezervus. Galima daryti išvadą, kad pateiktas ir išnagrinėtas daugkartinio banko pinigų išplėtimo pavyzdys rodo, kad prasidėjusi pinigų kūrimo grandinėje kuriami pinigai vis mažėja (žr. 5 lentelė), kol nebelieka ką skolinti ir indėliai tampa multiplikatoriaus koeficiento dydžiu didesni už atsargas. Tačiau tai būna retai, nes indėlių kūrimo procesui daro įtaką įvairūs veiksniai, kuriuos aprašysime kitame skyriuje

5. Pinigų kūrimo nuotėkiai

Kuriant pinigus bankų sistemoje yra įmanomi įvairūs nuotėkiai: privalomieji rezervai, pertekliniai rezervai, nuotėkis į pinigus, laikomus valiuta arba terminuotais indėliais [8]
Kaip jau minėjome anksčiau pinigų sukūrimas bankų sistemoje, jo mastas pagrinde priklauso nuo privalomosios atsargų normos (žr. 2 skyrius), tačiau ne tik tai gali įtakoti šį procesą. Praktiškai pinigų padidėjimas visada būna mažesnis už maksimaliai įmanomą ir dėl kitų aplinkybių:
Pirmiausiai bankai gali nuspręsti neskolinti maksimalios leistinos sumos, bet laikyti dalį perteklinių atsargų. Ypač tai pasireiškia kai šalyje yra depresija. Bankai gali paprasčiausiai bijo skolinti, nes abejoja, ar skolininkai sugebės grąžinti paskolą. Todėl jie neliečia savo fondų, laikydami juo kaip perteklines atsargas ir neteikė papildomų paskolų. Kai bankai nenori teikti paskolų, gyventojai bei firmos turi mažiau pinigų ir todėl krizė gali toliau tęstis ir netgi užsitęsti. Bankai, sutelkdami dideles perteklines atsargas depresijos metu sumažina pinigų kiekį. Bankas, specialiai užlaikydamas perteklines atsargas, gali pakenkti šalies ekonomikai. Tačiau stabiliais laikais bankai paprastai nelaiko didelių perteklinių atsargų. Jiems tai būtų per brangu, nes jie atsisakytų palūkanų, kurias teiktų papildomos paskolos. Bankai paprastai ir toliau skolina, kol jų perteklinės atsargos sumažės, ir sudarys 1 proc. jų bendros sumos [1, 234].
Kita priežastis ribojanti maksimalų pinigų sukūrimo kiekį bankų sistemoje yra tai, kad kai suteikiamos paskolos ir žmonės gauna daugiau čekinių indėlių pinigų, jie papratai taip pat nori turėti daugiau ir grynųjų pinigų, Kitaip tariant, jie gali atsiimti juo iš savo indėlių, tuomet bankų turimos atsargos mažėja, o pradinis grynųjų pinigų indėlis, kuris pradėjo pinigų gamybą, yra iš dalies panaikinamas. Dėl to bendras pinigų kiekio didėjimas mažėja.
Gyventojų turimi pinigai tam tikra prasme yra, tik įprasti pinigai. Tačiau kai jie yra padedami į banką, tampa “didelių sugebėjimų” pinigais. Nors litas jau tiesiogiai neįskaičiuojamas į pinigų masę, nes pinigai, kurie laikomi banke, neįtraukiami į pinigų kiekį, tačiau tas lito banknotas patenka į banko atsargas. Šių atsargų pagrindu bankinė sistema gali sukurti multiplikatoriaus dydžio čekinio indėlio pinigų. Aišku, pateikta multiplikatoriaus formule irgi negalima tiksliai apskaičiuoti sukurto pinigų kiekio bankų sistemoje, mat joje nėra atsižvelgiama į daugybę kitų veiksnių tokių kaip, pavyzdžiui infliaciją, kurie kiekvienas mažina multiplikatoriaus reikšmę. Taiki “tikrasis” multiplikatorius bus beveik visada mažesnis nei apskaičiuota iš formulės, ir gana sunku tiksliai nustatyti kokio dydžio jis iš tikrųjų bus.
Taigi kartotinis indėlių – banko pinigų kūrimo mechanizmas kartais gali atrodyti nerealus. Juk iš tikrųjų bankai nesidairo į konkrečias atsargų ir įplaukų sumas ir nesistengia būtinai išduoti paskolinius 90 proc. Nuo kiekvienos gautos sumos. Bankai be perstojo sudarinėja sandorius ir į juos “įplaukia” bei iš jų “išplaukia” nenutrūkstamas pinigų srautas. Kiekvieną rytą bankas nustato, kiek per vakarykštę dieną “įplaukė: į rezervus ir kiek iš jų “išplaukė”, įvertina galimus prasidėjusios dienos rezervų pokyčius ir tada nusprendžia – didinti paskolų išdavimą ir investavimą į vertybinius popierius ar mažinti.

Nėra jokio reikalo kiekvieną paskolą sieti su kuria nors į banką padėta suma. Todėl tarp atsargų gavimo ir atitinkamo indėlių padidėjimo gali susidaryti gana didelis tarpas.
Galima daryti išvadą, kad neįmanoma apskaičiuoti tikslios pinigų sukūrimo sumos bankų sistemoje naudojant vien tik multiplikatoriaus koeficientą ir pradinį indėlį. Visada reikia atsižvelgti ir į kitus veiksnius įtakojančius pinigų kūrimą.

Išvados

Kaip yra pasakęs V.Jurgutis “Bankai būdami kredito centrais, virsta mūsų ūkio širdimi, kuri traukia į save ir vėl išmeta mūsų ekonominio organizmo gyvybės syvus pinigus” [1, 171]. Šiame darbe ir pabandėme aprašyti pinigų kūrimo mechanizmą bankų sistemoje.
Aprašydami bankus ir dalinių atsargų bankininkystę padarėme išvadą, kad nustatydamas privalomąsias atsargas centrinis bankas gali riboti pinigų, kuriuos “sukuria” bankų sistema, kiekį. Kuo didesnė bus nustatyta privalomųjų atsargų norma tuo mažiau pinigų kiekvienas bankas galės skolinti ir tuo mažiau pinigų galės sukurti bankų sistema. Galime teigti, kad centrinis bankas keisdamas privalomųjų atsargų normą, gali reguliuoti pinigų kiekio kitimą, tuo pačiu ir pinigų kiekio, kurį gali sukurti bankų sistema, mąstą
Bankai veikdami kaip tarpininkai tarp daugybės depozitorių arba skolintojų ir tiek pat gausių skolininkų, sutelkia kapitalą ir skiria jį efektyviai naudoti. Bankų sistema priimdama indėlius ir toliau juos naudodama “kuria” pinigus. Per daugkartinį indėlių išplėtimą bankų sistema kaip visuma daro tai, ko vienas bankas negalėtų padaryti. Bankų sistema kaip visuma gali sukurti indėlius, lygius įgyjamų atsargų kartotiniams skaičiui. Tačiau vienas bankas gali sukurti tokio dydžio indėlius, kurie būtų lygus tik vienam atsargų, kurias jis įgyja, kartotiniam skaičiui. Nagrinėjamu atveju jis lygus 90 proc. Taigi kartotinis indėlių kūrimas – yra procesas, kai banke deponuotas litas (piniginis vienetas) per tam tikrą laiką “sukuria” daugiau kaip litą indėlių.
Iš nagrinėjamų pavyzdžių taip pat matome, kad kiekvienas naujas indėlis banke padidina cirkuliuojančių pinigų masę (pasiūlą). Kiek padidėja pinigų masė galima apskaičiuoti žinant indėlių multiplikatorių, todėl galima teigti, kad bankų sistema “kurdama” pinigus veikia pinigų pasiūlą visoje šalyje ir gali ją padidinti.
Pinigų kūrimo procesas gali vykti ir nepadidėjus indėliams bankuose, bet centriniam bankui suteikus diskonto paskolą komerciniam bankui arba kai centrinis bankas atviroje rinkoje perka vyriausybės vertybinius popierius iš finansinių tarpininkų
Taigi kartotinis indėlių – banko pinigų kūrimo mechanizmas kartais gali atrodyti nerealus. Juk iš tikrųjų bankai nesidairo į konkrečias atsargų ir įplaukų sumas ir nesistengia būtinai išduoti paskolinius tam tikrus procentus1. Nuo kiekvienos gautos sumos. Bankai be perstojo sudarinėja sandorius ir į juos “įplaukia” bei iš jų “išplaukia” nenutrūkstamas pinigų srautas. Kiekvieną rytą bankas nustato, kiek per vakarykštę dieną “įplaukė: į rezervus ir kiek iš jų “išplaukė”, įvertina galimus prasidėjusios dienos rezervų pokyčius ir tada nusprendžia – didinti paskolų išdavimą ir investavimą į vertybinius popierius ar mažinti.

Nėra jokio reikalo kiekvieną paskolą sieti su kuria nors į banką padėta suma. Todėl tarp atsargų gavimo ir atitinkamo indėlių padidėjimo gali susidaryti gana didelis tarpas.
Galima daryti išvadą, kad neįmanoma apskaičiuoti tikslios pinigų sukūrimo sumos bankų sistemoje naudojant vien tik multiplikatoriaus koeficientą ir pradinį indėlį. Visada reikia atsižvelgti ir į kitus veiksnius įtakojančius pinigų kūrimą.

Informaciniai šaltiniai

1. B.Martinkus, V.Žilinskas. Pinigai. Vertybiniai popieriai. Bankai: mokomoji knyga. Kaunas: Technologija, 1996. 261 p.

2. Makroekonomika. Kaunas: Technologija, 2001. 615 p.
3. www.autostop.lt/jakutis/etp16.html – 101k
4. www.lbank.lt
5. Lietuvos banko valdybos 2002 m. kovo 14 d. nutarimas Nr.38. Žin., 2002. Nr.31-1201

6. Skominas V. Pinigai, bankai ir pinigų politika, IS-LM modelis: mokomoji priemonė. V.: Vilniaus universitetas, 2001. 102 p.

7. Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymas Žin., 1994, Nr. 99-1957; 2001. Nr. 28-890.

8. Mayer T., Deusenberry J.S., Aliber R.Z. Pinigai, bankai ir ekonomika. V.: “Alma littera”, 1995. 639 p.

9. Menkiu H.G. Macroeconomics. 3rd ed. NY.: Worth Publishers. 1997. 735 p.

v

Leave a Comment