TURINYS
ĮVADAS 31. GLOBALIZACIJOS POVEIKIS ASMENYBĖS VYSTYMUISI 42. SOCIALIZACIJA 42.1. SOCIALIZACIJOS VEIKSNIAI. 52.2. TRADICINIS SOCIALIZACIJOS MECHANIZMAS 63. SOCIALINES APLINKOS ĮTAKA ASMENYBES SOCIALIZACIJAI 63.1. ŠEIMA 63.2. BENDRAAMŽIŲ SUBKULTŪRA. 73.3. AUKLĖJIMO INSTITUTAI 93.4. RELIGINĖS ORGANIZACIJOS. 93.5. RYŠIAI SOCIALINĖJE – PROFESINĖJE STRUKTŪROJE 10IŠVADOS 13LITERATŪRA 14ĮVADASKiekvienas iš mūsų skirtingai įsivaizduoja savyje slypinčią asmenybę. Norėdami tai išsiaiškinti turime pasinerti į pačias asmenybės kūrimosi gelmes. Kiekvieno žmogaus asmenybės ugdymas prasideda nuo jo šeimos, t. y., nuo to, kaip jis yra auklėjamas, kaip į jo asmeninius poreikius atsižvelgia tėvai ir t. t. Perimdamas kultūros vertybes žmogus tampa visuomenės nariu – socializuojasi. Nes tik būdamas visuomenės nariu jis gali tapti visateisiu ir atsakingu valstybės piliečiu. Žmogus — vienintelė būtybė, veikianti sąmoningai, kelianti sau gyvenimo ir veiklos tikslus, laisvai pasirenkanti elgesį. Viena nuostabiausių, žmogų išskiriančių savybių — valia. Ji sudaro charakterio branduolį, yra asmenybės savarankiškumo, jos vidinės laisvės prielaida. Siekiant užsibrėžtų tikslų, žmogui tenka išskirti savo veikloje tai, kas svarbiausia, telkti fizines ir dvasines jėgas, nugalėti sutinkamas kliūtis ir sunkumus, atsispirti nepalankioms išorinėms ir vidinėms įtakoms, slopinti įvairius potraukius ar polinkius. Neturėdamas valios jis negalėtų atlikti šių veiksmų. Apskritai be valios iš viso neįmanoma įsivaizduoti žmogaus — aktyvios, kryptingai veikiančios asmenybės. Taigi norint visa tai išsiaiškinti, šiame darbe bandysiu aptarti globalizacijos poveikį asmenybės vystymuisi ir socialinės aplinkos įtaką asmenybės socializacijai.1. GLOBALIZACIJOS POVEIKIS ASMENYBĖS VYSTYMUISIGlobalizacija – tai pasaulio valstybių visuomenių ir ūkių integravimasis, intensyvėjantys tarpusavio ryšiai. Globalizacija suteikia daugiau pasirinkimo demokratinių šalių visuomenėms, įtakoja laisvių plitimą pasaulyje. Globalizacija aprėpia ekonomiką, technologijas, mokslą, švietimą, kultūrą ir kt. Šiuo atveju galima paminėti pasaulinę kultūrą, kuri tampa gana problematiška. Kadangi tokia kultūra tampa preke. Daugelis vertybių ne tik keičiasi, bet ir visai išnyksta. Jaunoji karta tampa kosmopolitine, neturinčia individualių bruožų. Globalizacija, kerta per visas, vertybes: kultūrą, švietimą, pasaulėžiūrą ir netgi šeimą. Nuolatinis kitimas ir panašėjimas, gali privesti pasaulį, o gal net ir asmenybę, prie visiško supanašėjimo ir suvienodėjimo.2. SOCIALIZACIJA
Asmenybė — civilizacijos produktas ir kartu — civilizacijos kūrėjas. Ji daro savarankiškus žingsnius istorijoje, o kita vertus, šie žingsniai daro jį savarankišku asmeniu. Žmogus parašo romaną, ir pirmas pavykęs romanas padaro jį rašytoju. Tas romanas gali būti literatūros istorijos (pvz., naujos stilistinės krypties, mokyklos atsiradimo) ir asmens biografijos (tapimo rašytoju) įvykis. Asmens vardas įeina į istoriją, paženklina istorinį įvykį, nurodo istorinį poslinkį, o istorinis poslinkis suteikia asmeniui visuotinį reikšmingumą, praturtinantį jo žmogišką vertę. Be savarankiškumo, neįmanomas naujumas, kuris prašoktų esamą kultūrą ir jos formuojamą visuomenės elgseną, o pranokdamas tą elgseną asmuo ir yra tikrai savarankiškas. Jis teigia save, savimi daro istoriją, savą istoriją, ir pats tampa istorija.Socializacija – žmogaus vystymasis per visą jo gyvenimą sąveikaujant su aplinka, socialinių normų ir kultūrinių vertybių perėmimo procesas, taip pat savęs tobulinimas ir realizavimas toje visuomenėje, kuriai jis priklauso.Socialinė aplinka – žmogų supantis socialinis pasaulis – visuomeninės (materialinės ir dvasinės) žmonių gyvenimo, jų vystymosi ir veiklos sąlygos.(5)Socializacijos esmė ta, kad ji formuoja žmogų, kaip visuomenės, kuriai jis priklauso, narį. Ilgainiui supratimas apie visuomenės nario statusą pasikeitė. Kiekviena visuomenė stengiasi formuoti jai tinkantį žmogų, visuomenės socialinius, kultūrinius, religinius, etinius idealus.Kiekviena visuomenė, kiekviename vystymosi etape sukurianti tam tikrą socialinių bei dorovinių vertybių sistemą, elgesio taisykles, idealus, pirmiausia suinteresuota tuo, kad vaikas suvoktų tai ir, pavertęs savastimi, galėtų tapti pilnateisiu tos vosuomenės nariu. Dėl to visuomenė viena ar kita forma visada padaro ir įvairūs spontaniški, trumpalaikiai, gyvenamojoje aplinkoje pasireiškiantys reiškiniai. Galutinis rezultatas tokių tikslingų ir spontaniškų įtakų ne visada numatomas, nuspėjamas ir ne visada pateisina visuomenės lūkesčius.(3, 9) Žmogus virsta visuomenės nariu būdamas ne tik socializacijos objektu, bet ir subjektu. Kaip subjektas, žmogus stengiasi ne tik perimti socialines ir kultūrines vertybes, bet ir save realizuoti visuomenėje. Taigi žmogaus socializaciją sėkminga tada, kai kartu tobulėja ir jo asmenybė. V.Jonuska ir H.Berner švietimo sistemos veiksnių analizėje išskiria ir socializacijos funkciją. Socializaciją aiškinama kaip nuolatinis individo prisitaikymo procesas prie konkrečios visuomenės arba jos sluoksnių normų ar elgsenos formų; kaip sudėtingas visą gyvenimą besitęsiantis procesas, individui tampant socialine būtybe, kuri gali prisitaikyti prie įvairių situacijų skirtingais savo gyvenimo laikotarpiais.(2, 26)Atlikti tyrimai parodė, kad šiuolaikinėse socialinių mokslų teorijose socializacijos sąvoka įgijo keletą reikšmių:• socializaciją nusakomi visuomeniniai procesai ir priemonės, tiesiogiai arba netiesiogiai veikiantys individo kaip visuomenės nario raidą. Čia socializacijos samprata artima klasikinei ugdymo sąvokai, kuri vartojama edukologijoje;• ja nusakoma pačios asmenybės raida, kuriai daro įtaką aplinkos veiksniai. Tai artima klasikinei psichologijos vystymosi sąvokai;• socializaciją nusakomas visuomeninių vertybių, normų ir elgsenos pavyzdžių perteikimo procesas, kuriame visuomenės narys virsta potencialiai veikiančiu subjektu. Šiuo atveju socializacijos sąvoka artima klasikinėje sociologijoje aptinkamai žmogaus prigimties suvisuomeninimo sampratai.Teorijos, grindžiamos socializacijos sąvoka, remiasi dviem prielaidomis :Pirma, asmenybė vystosi konkrečioje istoriškai susiformavusioje gyvenimiškoje aplinkoje, veikiama socialinių visuomeninių veiksnių.Antra, tik gyvendamas visuomenės kuriamoje socialinėje ir materialinėje aplinkoje, žmogus gali tapti visuomeniškai aktyviu subjektu. Be visuomenės tarpininkavimo jis negalėtų susiorientuoti savo aplinkoje, elgtis pagal jos reikalavimus ir kartu pats ją formuoti.(2, 27)Šiuolaikinėje edukolog…ijoje socializacijos procesai nagrinėtini dviem aspektais: socializacija kaip viena švietimo sistemos funkcijų, ir asmenybės socializacija kaip švietimo sistemos tikslas. Socializacija yra visą gyvenimą trunkantis procesas; tai sąlygoja ir vieną esminių šiuolaikinės švietimo sistemos bruožų – permanentiškumą, t.y. švietimo sistemos sugebėjimą užtikrinti nuolatinio lavinimosi galimybę. Taigi didžioji socialinių vaidmenų dalis susiformuoja vykstant institucionalizuotos socializacijos procesams, tarp kurių svarbiausi yra edukaciniai reiškiniai, pasireiškiantys švietimo sistemoje.Žmogaus asmenybė, kaip teigia psichologė L.Anciferova, formuojasi ir vystosi spręsdama gyvenimiškai svarbias užduotis.(2, 28)2.1. SOCIALIZACIJOS VEIKSNIAIŽmogaus socializacija vyksta jam patekus į įvairias aplinkybes Šias aplinkybes galima vadinti socializacijos veiksniais. Socializacijos procesą sąlygoja daugelis veiksnių; jie sudaro tris grupes:Pirmoji – makro veiksniai (kosmosas, planetos, šalis, visuomenė), veikiantys visų planetoj gyventojų socializacija. Antroji – mezo veiksniai. Jie skirstomi pagal tautin požymį, gyvenamąją vietą ir jos tipą (miestas, gyvenvietė, kaimas). Trečioji – mikro veiksniai, kurias socializacija veikia per Mezo veiksnius ir tiesiogiai, ir tarpiškai. Tai šeima, bendraamžiai, organizacijos, vykdančios socialinį ugdymą. Mikro veiksniai veikia žmogaus vystymąsi per: taip vadinamuosius socializacijos agentus, t.y. asmenis, su kuriais praeini visas jų gyvenimas. Įvairiose amžiaus grupėse šie agentai būna skirtingi Vaikams ir paaugliams tokiais agentais būna tėvai, broliai ir seserys, bendraamžiai, kaimynai, mokytojai; jaunystėje – agentais laikytini sutuoktiniai, darbo kolegos; brandos amžiuje – vaikai; pagyvenusiame amžiuje vaikų šeimos nariai.(1, 35)Žmogaus socializacija vykdoma įvairiais būdais, tipiškais vienai ai kitai visuomenei, kuriai priklauso socializuojamas žmogus. Tai kūdikio maitinimas ir jo priežiūra, skatinimo ir bausmių metodika šeimoje, ugdymo institucijose; palaipsnis žmogaus pritapimas prie įvairių gyvenimiškų veiklos sričių ir normų.Verta paminėti kelis socializacijos “mechanizmus”: tradicinį – per šeimą ir artimiausią aplinką, institucini – per visuomenės institutus, stilizuotą per individualius išgyvenimus bei įsisąmoninimus.2.2. TRADICINIS SOCIALIZACIJOS MECHANIZMASTradicinis socializacijos mechanizmas – tai žmogiškų normų, būdingų jo šeimai ir artimiausiai aplinkai, įsisąmoninimas. Jos ne visada atitinka tas, kurioms pritaria visuomenė. Institucinė socializacija vyksta žmogui bendraujant su įvairiomis įstaigomis ir organizacijomis. Žmogui sąveikaujant su įvairiomis institucijomis, socializacija vyksta jam kaupiant atitinkamas žinias ir išmokstant atitinkamų visuomenėje priimtinų elgesio normų.Tarpasmeninė socializacija vyksta individui bendraujant su jam reikšmingais žmonėmis. Tai gali būti tėvai, mylimas mokytojas, gerbiamas suaugęs žmogus, bendradarbis.Taigi žmogaus socializacija vyksta sąveikaujant su įvairiais veiksniais, įvairių mechanizmų pagalba. Jų funkcijos, vieta ir vaidmuo socializacijos procese skirtinguose amžiaus tarpsniuose ne tik papildo viena kitą, bet ir viena kitai prieštarauja. Visa tai būtina asmenybės formavimuisi, kad ji sugebėtų savarankiškai priimti sprendimus, atlaikyti išorinį spaudimą ir t.t.Socialinės pedagogikos užduotis – išaiškinti socializacijos tendencijas šiuolaikinėje visuomenėje, nustatyti jos teigiamas ir neigiamas savybes, taip pat surasti būdus, kaip išnaudoti ir sustiprinti teigiamąsias, neigiamų kompensavimui.3. SOCIALINES APLINKOS ĮTAKA ASMENYBES SOCIALIZACIJAI3.1. ŠEIMAŠeima yra santuoka arba kraujo ryšiais grįsta mažoji grupė, kurios narius sieja bendra buitis, bendra moralinė atsakomybė ir tarpusavio pagalba. Santykius tarp šeimos narių reguliuoja atitinkamų normų, sankcijų ir elgesio etalonų tarp sutuoktinių, tėvų, vaikų ir giminaičių visuma.XX amžiaus pabaigos šeimoje vyksta esminiai pakitimai, liečiantys tėvų – senelių santykius, vyro ir žmonos vaidmenis šeimoje. Santykiai tarp vyresniosios ir jaunesniosios kartų šeimoje darosi mažiau artimi, labiau epizodiški, nes dažniausiai tėvai ir suaugę vaikai gyvena atskirai ir matosi tik retkarčiais. Senolių patirtis dėl pasikeitusių socialinių psichologinių sąlygų ne visada pritaikoma šiuolaikinėmis sąlygomis. Šeima yra svarbiausias socializacijos institutas, nes joje žmogus ateina į šį pasaulį, vystosi, miršta. Konkrečią šeimą apibūdina keletas parametrų:• socialinis-kultūrinis, priklausantis nuo šeimos narių išsilavinimo ir dalyvavimo visuomeniniame gyvenime;• socialinės-ekonominės šeimos narių materialinės sąlygos ir užimtumas;• buitinės-higieninės gyvenimo sąlygos, buto įrengimas, gyvenimo būdas, higienos laikymasis;• demografinis (šeimos struktūra).Šeimos socializacijos stilių (autoritarinis, demokratinis ar kitoks) sąlygoja tautinės tradicijos, visuomenės kultūra, socialinė priklausomybė, tėvų išsilavinimas.(2, 19)Nors šiuo metu tėvų – vaikų santykiai pasidarė kur kas emocionalesni, bet nuo to jie nesupaprastėjo, o atvirkščiai – tapo sudėtingesni: tėvų autoritetas ne visada vaidina pagrindinį vaidmenį. Vaikų išsilavinimas dažnai aukštesnis už tėvų, didesnę laisvalaikio dalį vaikai praleidžia ne šeimoje, o bendraamžių tarpe, kas taip pat mažina tėvų įtaką. Tėvų draudimų efektyvumas mažėja, tuo labiau, kad tėvai ne visada aiškiai suvokia, ką drausti, o ko – ne.I.Konas (1988) išskiria tokius vaiko socializacijos šeimoje mechanizmus:pirma – paskatinimai ir nuobaudos, kurias panaudodami tėvai siekia suformuoti atitinkamų normų sistemą;antra – vaiko identifikacija su tėvais;trečia – tėvai, pažindami vaiko pasaulį, žinodami jo poreikius, problemas, formuoja jo savimonę ir asmenybę.Šeimos skiriasi tuo, koks yra socializacijos mechanizmų turinys. Yra šeimų, kuriose tėvai stengiasi ne tiek “formuoti” vaiko asmenybę, kiek padėti jam individualiai vystytis, siekia emocinio artumo, supratimo. Kitose šeimose vaikas ruošiamas gyvenimui ugdant jo valią, mokant reikalingų ir naudingų dalykų. Kai kuriose šeimose dar siekiama visiškai kontroliuoti ne tik vaiko veiksmus, bet ir jo vidinį pasaulį, mintis, norus. Visose šiose šeimose vaikai geriau ar blogiau ugdomi, tačiau yra daug tokių šeimų, kuriose vaikai ne tik neprižiūrimi, bet auga antisocialinėje, kriminogeninėje aplinkoje. Tokiose šeimose pasireiškia paveldimoji degeneracija (psichinės ligos, debilumas, emocinis bukumas).Šeimoje vyksta ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų socializacija. Nuo šeimos didele dalimi priklauso, kaip vyksta fizinis, emocinis ir socialinis žmogaus vystymasis visą gyvenimą. V.Mudrik socializacijos procese (1994) išskiria šias šeimos funkcijas:1) fizinis ir emocinis žmogaus vystymasis. Kūdikystėje ir ankstyvoje jaunystėje ši funkcija yra esminė, jos negali pakeisti jokie kiti socializacijos institutai. Vėliau šios funkcijos vaidmuo mažėja, tačiau išlieka svarbus;2) lyčių psichologijos formavimas pirmuosius tris metus. Šiuo požiūriu labai svarbus tėvo vaidmuo;3) vaiko protinis ir kultūrinis vystymasis;4) socialinių normų įsisavinimas (šeimos narių vaidmenys įsisavinami tik šeimoje);5) vertybinių orientacijų formavimasis;6) socialinė-psichologinė pagalba žmogui, nuo kurios priklauso žmogaus savęs vertinimas, savigarba.(2, 20)3.2. BENDRAAMŽIŲ SUBKULTŪRA.Bendraamžių grupę sudaro nebūtinai to paties amžiaus žmonės: jų amžius gali skirtis keliais metais. Individus jungia bendra psichologinė – vertybinė orientacija.Bendraamžių grupės reikšmė didėja nuo vaikystės iki jaunystės, vėliau ji mažėja, o senatvėje vėl tampa gana svarbi. Šios grupės klasifikuojamos pagal tokius parametrus:• juridinį statusą ir vietą socialinėje sistemoje (oficialios, t.y. pripažintos visuomenėje, susiję su valstybinėmis organizacijomis, turinčios organizacinę struktūrą ir neoficialios);• socialinį-psichologinį statusą (priklausomybės grupės – klasė, klubas, kompanija – joms žmogus realiai nepriklauso, bet į jas orientuoja savo elgesį ir savęs vertinimą);• stabilumo laipsnį (pastovios, situacinės, laikinos);• erdvinę lokalizaciją (kiemo, gyvenvietės, išsklaidytos prie organizacijų);• lyderiavimo tipą (autoritarinės arba demokratinės);• vertybinį kryptingumą (prosocialinės, asocialinės, antisocialinės).Bendraamžių grupės, būdamos labai reikšmingos paauglių ir jaunuolių socializacijai, yra geriausiai ištirtos. Paaugliai ir jaunuoliai tuo pačiu metu priklauso keletui grupių, kuriose elgesys gali smarkiai skirtis.Formali grupė žmogų teigiamai veikia tada, kai ji vysto intensyvią ir turiningą veiklą, kai asmuo turi draugų, kai toleruojami jo santykiai už grupės ribų. Formalių grupių nariai dėl įvairių priežasčių susiskirsto į grupeles.Ne visada grupės yra vienodo lygio, interesų, socialinio aktyvumo. Galimi atvejai, kai grupėje yra narių, atsiliekančių nuo bendro jos lygio. Pasitaiko, kad atskiri grupės nariai aplenkia savo bendraamžius intelektualiniu, fiziniu, socialiniu išsivystymu. Tokiu atveju nepritampantys grupės nariai riboja kontaktus su kitais, ieško pažinčių neformaliose grupėse.(2, 21)Neformaliosioms grupėms iš esmės priklauso visi paaugliai ir jaunuoliai. Nors manoma, kad šiose grupėse jie laisvi, gali būti savimi, tačiau dažniausiai ir jose reikia laikytis atitinkamų normų, kartais ir labai griežtų. Asocialiose grupėse paprastai yra ryškus autoritarinis lyderis, siekiantis nuslopinti kitus grupės narius, paversti juos marionetėmis. Tokiose grupėse ne tik nėra laisvės, bet iš jos ne visada galima paprastai išeiti.Paauglių grupės veiklą, jos stilių itin lemia subkultūra, kurioje ta grupė funkcionuoja. Subkultūra – tai vientisas autonominis darinys vyraujančios kultūros dalyje, apimantis transformuotą jos vertybių sistemą, o taip pat specifinių socialinių – psichologinių bruožų ir elgesio būdų visumą. Yra valstiečių, inteligentijos, kariškių, jūrininkų, mokytojų, gydytojų ir kt. subkultūros. Skiriasi įvairių geografinių regionų subkultūros.Geriausiai ištirta paauglių – jaunuolių subkultūra. JAV sociologas G.Siboldas (1994) išskiria keletą jos komponentų:1) vertybių ir elgesio normų specifika;2) ypatingas dialektas;3) savotiški pomėgiai ir skoniai;4) specifinės aprangos ir elgesio formos;5) grupinis bendrumas ir solidarumas;6) specifinė statusų struktūra;7) suaugusiųjų nekontroliuojamos elgesio normos;8) elgesys skirtingos lyties atžvilgiu.Paauglių – jaunimo žargonas yra daugiasluoksnis reiškinys. Jo pagrindą sudaro beveik visų paauglių vartojami žodžiai.Žargonas veikia visą paauglių ir jaunuolių kalbą, stilių. Žargonas leidžia jiems pajusti priklausomybę savo amžiaus grupei, yra savotiškas grupės slaptažodis, suteikiantis teisę familiariam elgesiui su grupės nariais.Vienas iš paauglių skiriamųjų bruožų paskutinius keturis dešimtmečius yra masinis domėjimasis muzika. Geras populiarių ansamblių, dainininkų, jų repertuaro žinojimas, naujų įrašų kaupimas – viena iš prestižo bendraamžių tarpe pasiekimo priemonių. Muzikos ekspresyvumas, ryšys su judesiu, ritmu įgalina paauglius ir jaunuolius išreikšti savo emocijas, neaiškius išgyvenimus, kurių neįmanoma išsakyti žodžiais ir kas taip svarbu jų amžiuje, kai tokia plati, bet konkrečiai sunkiai suvokiama, intymioji sfera. Muzika stimuliuoja brendimo pažadintą jausmingumą, jį formuoja. Dėl stipraus muzikos gar…so ji suvokiama ne tik klausa, bet ir viso kūno vibracijos pojūčiu. Paauglys visas emocijas sukoncentruoja į muziką, nesiblaško, atsiskiria nuo aplinkinio pasaulio.Muzikos stilių ir konkrečių grupių pasirinkimas priklauso nuo žmogaus socialinių ir amžiaus charakteristikų. Pvz.: sunkųjį roką, “metalą” mėgsta mokiniai, technikos mokyklų moksleiviai, jauni darbininkai, Bitlo manai; daug vyresni, labiau išsilavinę žmonės domisi džiazu ir autorinėmis dainomis. Žavėjimasis vienu ar kitu muzikos stiliumi paprastai susijęs su priklausymu atitinkamai bendraamžių grupei, kurioje kartais reikia laikytis tam tikrų ritualų, atitinkamai rengtis, elgtis, net būti tam tikrų pažiūrų (pvz.:metalistai, reperiai, reiveriai, pankai). Tokiu būdu paauglių ir jaunuolių įsitraukimas į atitinkamo amžiaus subkultūrą leidžia jiems pajusti savo priklausomybę didelei žmonių grupei, jos normoms, vertybėms, panašumą į bendraamžius, o tuo pačiu skirtingumą kitų amžiaus grupių atžvilgiu.(2, 22)3.3. AUKLĖJIMO INSTITUTAIAuklėjimo institutai yra visuomenės dirbtinai sukurti socializacijos mikro veiksniai. Daugiausia tokių institutų sukurta augančios kartos auklėjimui. Tai valstybinės, religinės, privačios ugdymo įstaigos, vaikų, jaunimo, visuomeninės organizacijos, klubai, vaikų su psichosomatiniais ir socialiniais nukrypimais įstaigos.Suaugusiųjų auklėjimo institutams galime priskirti partijas, profesines sąjungas, klubus, kultūros, sporto židinius, bendruomenės centrus.Per auklėjimo institutų sistemą visuomenė ir valstybė stengiasi visiems visuomenės nariams sudaryti vienodas sąlygas jų potencialių galimybių realizavimui, poreikių patenkinimui.Socializacijos procese auklėjimo institutų poveikis yra dvejopas. Iš vienos pusės juose vyksta kontroliuojamas socialinis ugdymas, iš kitos -jie, kaip ir visos žmonių bendrijos, veikia žmones stichiškai, nes kiekviename žmonių ugdymo institute yra narių tarpusavio sąveika, kuri gali sutapti arba nesutapti su to instituto veiklos tikslais bei normomis. Pvz., bendrojo lavinimo mokyklą, kaip ugdymo institutą, sudaro: mokymo -ugdymo įstaiga; mokanti ir auklėjanti mokinius papildomai organizuota ugdymo veikla; socialinė – psichologinė tarnyba, kuri padeda mokiniams laisvai bendrauti, įsigyti socialinių įgūdžių.Moksleivių pažintiniam aktyvumui ir ugdymo efektyvumui turi įtakos mokytojų ir moksleivių sąveika. Labiausiai paplitusi frontali ir individuali sąveika, tuo tarpu didžiausias mokinių aktyvumas pasiekiamas esant grupinei sąveikai. Šiai sąveikos formai plisti trukdo tai, kad ugdymo teorija ir metodika mokyklinės klasės nenagrinėja kaip grupės ar kolektyvo, dėl to pažinimo procesas netampa mokinių aktyvumo realizacijos sritimi; mažėja mokyklos, kaip auklėjimo įstaigos, poveikis mokiniams, turint galvoje ir bendrą jų socializaciją.(2, 24)Mokykloje mokiniams sudaromos sąlygos aktyviai bendrauti per žaidimus, visuomeninėse organizacijose, papildomo ugdymo renginiuose. Šių galimybių realizavimo pobūdis labai priklauso nuo mokinių sąveikos intensyvumo.Dalis mokinių mokykloje, klasėje, skirtingai nei grupėje, nesiekia sąveikos, nes nepatenkinami esantys poreikiai. Aukštesniosiose klasėse tas bendravimo poreikis didėja.(2, 25)3.4. RELIGINĖS ORGANIZACIJOS.Tradiciškai religijos vaidmuo įvairių visuomenių gyvenime svarbus. Žmogaus socializacijos procese ji užėmė antrąją vietą po šeimos. Sovietiniu laikotarpiu religijos įtaka visuomenėje, tuo pačiu reikšmė socializacijos procese, mažėjo, tačiau, suirus SSRS ir atkūrus Lietuvai Nepriklausomybę, religija vėl vaidina didelį vaidmenį individo socializacijai.Individo socializacijos procese religinės organizacijos atlieka šias funkcijas:• vertybinis orientavimas. Stengiamasi suformuoti atitinkamą tikėjimą, teigiamą požiūrį į religines vertybes;• elgesio reguliavimas. Vykstant masinėms religinėms apeigoms propaguojamas elgesys, atitinkantis religines normas:• komunikacinė funkcija. Ji pasireiškia sąlygų religinės organizacijos narių bendravimui sudarymu bei bendravimo normų, atitinkančių religinį mokymą, diegimu;• gailestingumo funkcija realizuojama įvairiomis gailestingumo ir labdaringos veiklos formomis tiek pačioje organizacijoje, tiek už jos ribų;• kompensacinė funkcija. Harmonizuojamas tikinčiųjų pasaulis, padedama jiems suvokti savo problemas, teikiama dvasinė atspara įvairiems dvasiniams sukrėtimams ir nemalonumams;• ugdomoji funkcija – tai žmogaus ugdymas religijos dvasia. (2, 25)3.5. RYŠIAI SOCIALINĖJE – PROFESINĖJE STRUKTŪROJE Lietuvoje vyksta socialinė ir turtinė diferenciacija. Todėl šiandien galima sąlyginai nustatyti keletą socialinių sluoksnių, gerokai besiskiriančių ir materialine padėtimi, ir interesais. Tie sluoksniai sudaro daugialypę struktūrą dėl to, kad į ją įeina skirtingos socialinės kilmės žmones, turintys skirtingą išsimokslinimą, skirtingas pajamas ir gyvenimo sąlygas. Šie taip pat skiriasi priklausomai nuo regiono, rajono, miesto ir t.t.Kiekvienas luomas ir atskiros grupelės viduje turi specifines vertybines orientacijas, gyvenimo stilių, interesus, kurie, žinoma, besąlygiškai veikia vaikų, paauglių, jaunuolių, suaugusiųjų ir pagyvenusių žmonių socializaciją.Visuomenės išsivystymo lygis, socialinės, profesionalios ir amžiaus struktūrų ypatybės yra objektyvios tos visuomenės aplinkybės žmogaus socializacijai. Socializacijos turinys ir pobūdis didele dalimi susieti su visuomenės politine sistema, jos ideologija, morale, kultūra.Visiškai aišku, kad bet kokie dideli pasikeitimai socializacijos sferoje galimi tik socialinių – ekonominių ir socialinių – politinių reformų kontekste, radikaliai keičiantis visuomenės sąmonei. Tuo pačiu metu bet kurių pasikeitimų visuomenėje sėkmė yra tiesiogiai susieta su žmogaus ugdymu.Valstybę reikėtų suprasti kaip politinę – ideologinę kategoriją. Ji nusako tarpusavyje susijusių įstaigų ir organizacijų (vyriausybės aparato, administracinių ir finansinių organų, teismo ir kitų) reikšmę visuomenės valdyme. Valstybė, pasak V.Mudrik, yra politinės visuomeninės sistemos grandis, turinti valdymo funkcijas.Valstybę, kaip socializacijos veiksnį, galima nagrinėti įvairiais aspektais. Vienok, ji yra tokia, kokia jos dominuojanti politika, ideologija, socialinė praktika, kurianti tam tikras piliečių gyvenimo sąlygas, kurias deklaruoja valstybė, ir jos yra įgyvendinamos arba nerealizuojamos visuomenėje.Vyriausybė nuosekliai veikia augančių naujų kartų socializaciją per specialias ugdymo institucijų sistemas. Ugdymas tampa viena svarbiausių valstybės funkcijų. Kad ugdymas efektyviai formuotų žmogų, atitinkantį socialinius poreikius, visuomeninę santvarką, valstybė jį tobulina. Tai įgyvendinama formuojant valstybinę švietimo sistemą su tam tikrais tikslais ir turiniu, kuriant materialinę bazę, ieškant optimalių valdymo formų, koordinuojant skirtingų švietimo institucijų veiklą, ruošiant ir perkvalifikuojant švietimo darbuotojus ir t.t.(2, 33)Vaikų, paauglių, jaunuolių socializacijos problemos nagrinėjamos nuo seno. Vakarų šalyse šiuo požiūriu yra sukaupta labai daug medžiagos. Buvusioje SSRS šiais klausimais taip pat buvo atliekami tyrimai, tačiau tik iki 1930-ųjų metų. Stalinizmo laikais jie sustabdyti. Sovietinės okupacijos metais socializacijos mezo veiksniai ir jų įtaka visuomenės raidai buvo nepakankamai pripažįstami.Lietuvoje bei kitose posocialistinėse šalyse pradeda atgimti žmonių savimonė, noras sugrįžti prie savo šaknų, savo ištakų. Todėl su nauju pakilimu ir didele meile Nepriklausomybę atgavę žmonės vėl renka žinias apie savo tautos papročius, žaidimus, tradicijas, apeigų kilmę bei prasmę ir t.t.(2, 35)Artimiausia socialinė aplinka taip pat veikia etninio mentaliteto formavimąsi. Tai ypač pastebima analizuojant įvairiose tautose šeimos poveikį asmenybei. Sakysim, Vidurinėje Azijoje šeima jaunimo auklėjimui turi nepalyginamai didesnę reikšmę, negu Rusijoje ar Lietuvoje. Pasak V.Kliučevskio (1990), etninės normos visada didele dalimi nustato bendravimo su vyresniaisiais stilių, tėvų ir vaikų bendrabūvio problemas. Vakarų Europoje ir slaviškuose regionuose paaugliai bei jaunuoliai yra gana emancipuoti, gali įvairiai išsakyti savo nuomonę, kartais netgi parodant grubumą ir nepagarbą. Tuo tarpu Centrinėje Azijoje, Užkaukazėje žmonių elgesio normos iki šių dienų visai kitos. Čia po senovei stiprios pagarbos senatvei tradicijos.Socialinis-ekonominis ir kultūrinis šalies regiono išsivystymo lygis sudaro palankesnes sąlygas profesinei orientacijai, saviraiškai.Tai, kas pasakyta, svarbu ir Lietuvai…. Visi žinome, kad žemaičiai pasižymi užsispyrimu, charakterio tvirtumu, suvalkiečiai – taupumu, aukštaičiai – atviraširdiškumu, pagyrūniškumu, dzūkas – švelnumu, gerumu, nuoširdumu, meile gamtai.Nors daugelį dešimtmečių kaimo gyventojai migravo į miestą, nemaža dalis žmonių dar gyvena kaimo vietovėse. Kaimui būdingas nedidelis gyventojų skaičius, ribotos darbo rūšies pasirinkimo galimybės, nepakankamai išvystytas visuomeninis aptarnavimas, egzistuoja laisvo laiko praleidimo problema: nepakanka kultūrinių įstaigų, kurių pastaruoju metu smarkiai sumažėjo.Nepaisant to, dabartinis kaimas išlaiko daugelį tradicinių kaimo gyvenimo būdo bruožų. Gyvenimo ritmas čia pakankamai nuosaikus, neskubus, išlikęs glaudus ryšys su gamta. Kaimo bendruomenėje pastebimi specifiniai socialiniai-psichologiniai socializacijos procesai. Kaimui būdingas bendravimo atvirumas, jam svetimas anonimiškumas, santykiai artimi. Tarp gyventojų nėra didelių socialinių ir kultūrinių skirtumų. Kuo mažesnis kaimas, tuo glaudesnis jaunimo, vaikų ir suaugusiųjų bendravimas. Susirinkus į šventes, gegužines, atlaidus ar kitus sambūrius, suaugusiųjų pokalbiuose, pasilinksminime gali dalyvauti vaikai, paaugliai bei jaunimas nepriklausomai nuo lyties ir amžiaus. Draugystė ir bičiulystė čia nėra labai diferencijuota, todėl emocinio bendravimo intensyvumas su skirtingais partneriais nedaug kuo skiriasi. Nepalyginamai svarbesnis yra gyvenimo viename kaime veiksnys. Tai ypač išryškėja mokyklose, kur mokosi kelių kaimų vaikai. Kaimo mokykla vaikų ugdyme vaidina didesnį vaidmenį negu miesto.(2, 36)Miestas daro nepaliaujamą įtaką kaimo socializacijai. Kaimas iš dalies papildo miesto gyventojų gretas, tačiau kaimuose lieka artimieji, su kuriais ir toliau palaikomi ryšiai, iš jų gaunama parama. “Urbanizacija”, rašoma “Pranešime apie socialinę raidą Lietuvoje”, “nulėmė didžiulių skirtumų tarp miesto ir kaimo atsiradimą. Tai žemesnis infrastruktūros, socialinės apsaugos, švietimo bei užimtumo lygis kaimuose. Tačiau, nepaisant to, atkūrus nepriklausomybę, juntamas nedidelis žmonių grįžimas į naujai grąžintus jiems priklaususius “ūkius kaimuose.” “Mirtingumo rodikliai yra daug aukštesni kaimo gyvenvietėse. Sveikatos apsaugos problemos ypač juntamos kaimo vietovėse”. Senuose mažuose miestuose yra išlikę kaimo žmonių bendravimo elementų. Miestų didelėse gamyklose darbuotojai tarpusavyje artimai bendrauja. Čia kartais dirba ištisos šeimos. Gamykla daro įtaką miesto socializacijos procesams. Mažuose miestuose labiau vertinamas stabilumas, pastovumas, negu pasisekimas. Čia gana efektyvi žmonių gyvenimo ir bendravimo socialinė kontrolė. Dideliuose miestuose žmonių socializacijos sąlygos truputį skiriasi, kadangi šie miestai yra materialinės ir dvasinės kultūros centrai. Socializacija čia vyksta miesto gyvenimo būdo sąlygomis: vyrauja anonimiškumas, dalykiniai, trumpalaikiai, gana paviršutiniški asmeninio bendravimo kontaktai. Čia nebereikšmingas teritorinis bendrumas, kaimynystės ryšiai, sumažėjęs ekonominis šeimos palaikymas, tačiau padidėjęs subjektyvus šeimos reikšmingumas žmogui. Miestuose egzistuoja kultūrinių stereotipų, vertybių orientacijų ir gyvenimo stilių įvairovė. Miesto žmonių socialinis statusas nepastovus, padidėjęs jų socialinis mobilumas. Žmonių elgesį mažiau veikia tradicijos, silpna socialinė kontrolė, padidėjusi elgesio savikontrolės reikšmė.Kiekvienas šitų “socialinių pasaulių” turi savo ypatumus, interesus, požiūrius, elgesio normas, gyvenimo ir bendravimo standartus, savo reikalavimų kodeksą. Kontaktas su įvairiais “pasauliais” labai išplečia bendrakultūrinį ir socialinį akiratį.Bendravimas su bendraamžiais turi ryškių socialinių – profesinių ypatumų. Miestuose daugiau susitelkusios nusikalstamos struktūros ir grupės, tarp kurių gajus reketas, prostitucija, narkomanija, azartiniai žaidimai. Tai labai veikia visų amžiaus grupių socializaciją.Pastaruoju metu pastebima itin neigiama kai kurių radijo, televizijos laidų įtaka jaunimui. Rodomi pornografiniai, šiu…rkštūs koviniai, siaubo filmai, menkaverčiai šou ir kt. Kosminė televizija (jeigu Jį bus nekontroliuojama) gali padaryti daug žalos socializacijos procesams.(2, 37)IŠVADOSIšnagrinėjus specialią literatūrą ir naudojantis papildoma informacija internetinėse prieigose, galima teigti, kad:• Socializacija – tai žmogaus vystymasis per visą jo gyvenimą sąveikaujant su aplinka, kuris formuoja žmogų kaip visuomenės, kuriai jis priklauso, narį.• Asmenybės socializacija vyksta jam patekus į įvairias aplinkybes, kurios turi skirtingus poveikius ir iš jo reikalauja skirtingo elgesio, taip pat sąveikaujant su įvairiais veiksniais ir agentais (tėvais, giminėmis, kaimynais, sutuoktiniu). Asmenybė formuojasi ir vystosi spręsdama gyvenimiškai svarbias problemas. • Socializacijos procesas vyksta ne tik vaikystėje, paauglystėje ir jaunystėje, bet ir brandos amžiuje. • Socialinio ugdymo procese svarbu remtis tautinėmis tradicijomis, gyvenimo normomis, kartų tarpusavio santykiais, etniniais stereotipais, vertybinėmis orientacijomis, darbo, buities, laisvalaikio tradicijomis.LITERATŪRA1. Zaleckienė. 1999. Mes. Pilietinės visuomenės pagrindai. Vilnius, Homo Liber. 2. I.Leliūgienė. 1997. Žmogus ir socialinė aplinka. Kaunas, Technologija. 3. I.Leliūgienė.2002. Socialinė pedagogika. Kaunas, Technologija.4. Vaikų ir jaunimo socializacijos programa, Vyriausybės projektas5. Internetinės prieigos