TURINYS
ĮVADAS 31. GLOBALIZACIJOS POVEIKIS ASMENYBĖS VYSTYMUISI 42. SOCIALIZACIJA 42.1. SOCIALIZACIJOS VEIKSNIAI. 52.2. TRADICINIS SOCIALIZACIJOS MECHANIZMAS 63. SOCIALINES APLINKOS ĮTAKA ASMENYBES SOCIALIZACIJAI 63.1. ŠEIMA 63.2. BENDRAAMŽIŲ SUBKULTŪRA. 73.3. AUKLĖJIMO INSTITUTAI 93.4. RELIGINĖS ORGANIZACIJOS. 93.5. RYŠIAI SOCIALINĖJE – PROFESINĖJE STRUKTŪROJE 10IŠVADOS 13LITERATŪRA 14ĮVADASKiekvienas iš mūsų skirtingai įsivaizduoja savyje slypinčią asmenybę. Norėdami tai išsiaiškinti turime pasinerti į pačias asmenybės kūrimosi gelmes. Kiekvieno žmogaus asmenybės ugdymas prasideda nuo jo šeimos, t. y., nuo to, kaip jis yra auklėjamas, kaip į jo asmeninius poreikius atsižvelgia tėvai ir t. t. Perimdamas kultūros vertybes žmogus tampa visuomenės nariu – socializuojasi. Nes tik būdamas visuomenės nariu jis gali tapti visateisiu ir atsakingu valstybės piliečiu. Žmogus — vienintelė būtybė, veikianti sąmoningai, kelianti sau gyvenimo ir veiklos tikslus, laisvai pasirenkanti elgesį. Viena nuostabiausių, žmogų išskiriančių savybių — valia. Ji sudaro charakterio branduolį, yra asmenybės savarankiškumo, jos vidinės laisvės prielaida. Siekiant užsibrėžtų tikslų, žmogui tenka išskirti savo veikloje tai, kas svarbiausia, telkti fizines ir dvasines jėgas, nugalėti sutinkamas kliūtis ir sunkumus, atsispirti nepalankioms išorinėms ir vidinėms įtakoms, slopinti įvairius potraukius ar polinkius. Neturėdamas valios jis negalėtų atlikti šių veiksmų. Apskritai be valios iš viso neįmanoma įsivaizduoti žmogaus — aktyvios, kryptingai veikiančios asmenybės. Taigi norint visa tai išsiaiškinti, šiame darbe bandysiu aptarti globalizacijos poveikį asmenybės vystymuisi ir socialinės aplinkos įtaką asmenybės socializacijai.1. GLOBALIZACIJOS POVEIKIS ASMENYBĖS VYSTYMUISIGlobalizacija – tai pasaulio valstybių visuomenių ir ūkių integravimasis, intensyvėjantys tarpusavio ryšiai. Globalizacija suteikia daugiau pasirinkimo demokratinių šalių visuomenėms, įtakoja laisvių plitimą pasaulyje. Globalizacija aprėpia ekonomiką, technologijas, mokslą, švietimą, kultūrą ir kt. Šiuo atveju galima paminėti pasaulinę kultūrą, kuri tampa gana problematiška. Kadangi tokia kultūra tampa preke. Daugelis vertybių ne tik keičiasi, bet ir visai išnyksta. Jaunoji karta tampa kosmopolitine, neturinčia individualių bruožų. Globalizacija, kerta per visas, vertybes: kultūrą, švietimą, pasaulėžiūrą ir netgi šeimą. Nuolatinis kitimas ir panašėjimas, gali privesti pasaulį, o gal net ir asmenybę, prie visiško supanašėjimo ir suvienodėjimo.2. SOCIALIZACIJA
Asmenybė — civilizacijos produktas ir kartu — civilizacijos kūrėjas. Ji daro savarankiškus žingsnius istorijoje, o kita vertus, šie žingsniai daro jį savarankišku asmeniu. Žmogus parašo romaną, ir pirmas pavykęs romanas padaro jį rašytoju. Tas romanas gali būti literatūros istorijos (pvz., naujos stilistinės krypties, mokyklos atsiradimo) ir asmens biografijos (tapimo rašytoju) įvykis. Asmens vardas įeina į istoriją, paženklina istorinį įvykį, nurodo istorinį poslinkį, o istorinis poslinkis suteikia asmeniui visuotinį reikšmingumą, praturtinantį jo žmogišką vertę. Be savarankiškumo, neįmanomas naujumas, kuris prašoktų esamą kultūrą ir jos formuojamą visuomenės elgseną, o pranokdamas tą elgseną asmuo ir yra tikrai savarankiškas. Jis teigia save, savimi daro istoriją, savą istoriją, ir pats tampa istorija.Socializacija – žmogaus vystymasis per visą jo gyvenimą sąveikaujant su aplinka, socialinių normų ir kultūrinių vertybių perėmimo procesas, taip pat savęs tobulinimas ir realizavimas toje visuomenėje, kuriai jis priklauso.Socialinė aplinka – žmogų supantis socialinis pasaulis – visuomeninės (materialinės ir dvasinės) žmonių gyvenimo, jų vystymosi ir veiklos sąlygos.(5)Socializacijos esmė ta, kad ji formuoja žmogų, kaip visuomenės, kuriai jis priklauso, narį. Ilgainiui supratimas apie visuomenės nario statusą pasikeitė. Kiekviena visuomenė stengiasi formuoti jai tinkantį žmogų, visuomenės socialinius, kultūrinius, religinius, etinius idealus.Kiekviena visuomenė, kiekviename vystymosi etape sukurianti tam tikrą socialinių bei dorovinių vertybių sistemą, elgesio taisykles, idealus, pirmiausia suinteresuota tuo, kad vaikas suvoktų tai ir, pavertęs savastimi, galėtų tapti pilnateisiu tos vosuomenės nariu. Dėl to visuomenė viena ar kita forma visada padaro ir įvairūs spontaniški, trumpalaikiai, gyvenamojoje aplinkoje pasireiškiantys reiškiniai. Galutinis rezultatas tokių tikslingų ir spontaniškų įtakų ne visada numatomas, nuspėjamas ir ne visada pateisina visuomenės lūkesčius.(3, 9) Žmogus virsta visuomenės nariu būdamas ne tik socializacijos objektu, bet ir subjektu. Kaip subjektas, žmogus stengiasi ne tik perimti socialines ir kultūrines vertybes, bet ir save realizuoti visuomenėje. Taigi žmogaus socializaciją sėkminga tada, kai kartu tobulėja ir jo asmenybė. V.Jonuska ir H.Berner švietimo sistemos veiksnių analizėje išskiria ir socializacijos funkciją. Socializaciją aiškinama kaip nuolatinis individo prisitaikymo procesas prie konkrečios visuomenės arba jos sluoksnių normų ar elgsenos formų; kaip sudėtingas visą gyvenimą besitęsiantis procesas, individui tampant socialine būtybe, kuri gali prisitaikyti prie įvairių situacijų skirtingais savo gyvenimo laikotarpiais.(2, 26)Atlikti tyrimai parodė, kad šiuolaikinėse socialinių mokslų teorijose socializacijos sąvoka įgijo keletą reikšmių:• socializaciją nusakomi visuomeniniai procesai ir priemonės, tiesiogiai arba netiesiogiai veikiantys individo kaip visuomenės nario raidą. Čia socializacijos samprata artima klasikinei ugdymo sąvokai, kuri vartojama edukologijoje;• ja nusakoma pačios asmenybės raida, kuriai daro įtaką aplinkos veiksniai. Tai artima klasikinei psichologijos vystymosi sąvokai;• socializaciją nusakomas visuomeninių vertybių, normų ir elgsenos pavyzdžių perteikimo procesas, kuriame visuomenės narys virsta potencialiai veikiančiu subjektu. Šiuo atveju socializacijos sąvoka artima klasikinėje sociologijoje aptinkamai žmogaus prigimties suvisuomeninimo sampratai.Teorijos, grindžiamos socializacijos sąvoka, remiasi dviem prielaidomis :Pirma, asmenybė vystosi konkrečioje istoriškai susiformavusioje gyvenimiškoje aplinkoje, veikiama socialinių visuomeninių veiksnių.Antra, tik gyvendamas visuomenės kuriamoje socialinėje ir materialinėje aplinkoje, žmogus gali tapti visuomeniškai aktyviu subjektu. Be visuomenės tarpininkavimo jis negalėtų susiorientuoti savo aplinkoje, elgtis pagal jos reikalavimus ir kartu pats ją formuoti.(2, 27)Šiuolaikinėje edukolog…ijoje socializacijos procesai nagrinėtini dviem aspektais: socializacija kaip viena švietimo sistemos funkcijų, ir asmenybės socializacija kaip švietimo sistemos tikslas. Socializacija yra visą gyvenimą trunkantis procesas; tai sąlygoja ir vieną esminių šiuolaikinės švietimo sistemos bruožų – permanentiškumą, t.y. švietimo sistemos sugebėjimą užtikrinti nuolatinio lavinimosi galimybę. Taigi didžioji socialinių vaidmenų dalis susiformuoja vykstant institucionalizuotos socializacijos procesams, tarp kurių svarbiausi yra edukaciniai reiškiniai, pasireiškiantys švietimo sistemoje.Žmogaus asmenybė, kaip teigia psichologė L.Anciferova, formuojasi ir vystosi spręsdama gyvenimiškai svarbias užduotis.(2, 28)2.1. SOCIALIZACIJOS VEIKSNIAIŽmogaus socializacija vyksta jam patekus į įvairias aplinkybes Šias aplinkybes galima vadinti socializacijos veiksniais. Socializacijos procesą sąlygoja daugelis veiksnių; jie sudaro tris grupes:Pirmoji – makro veiksniai (kosmosas, planetos, šalis, visuomenė), veikiantys visų planetoj gyventojų socializacija. Antroji – mezo veiksniai. Jie skirstomi pagal tautin požymį, gyvenamąją vietą ir jos tipą (miestas, gyvenvietė, kaimas). Trečioji – mikro veiksniai, kurias socializacija veikia per Mezo veiksnius ir tiesiogiai, ir tarpiškai. Tai šeima, bendraamžiai, organizacijos, vykdančios socialinį ugdymą. Mikro veiksniai veikia žmogaus vystymąsi per: taip vadinamuosius socializacijos agentus, t.y. asmenis, su kuriais praeini visas jų gyvenimas. Įvairiose amžiaus grupėse šie agentai būna skirtingi Vaikams ir paaugliams tokiais agentais būna tėvai, broliai ir seserys, bendraamžiai, kaimynai, mokytojai; jaunystėje – agentais laikytini sutuoktiniai, darbo kolegos; brandos amžiuje – vaikai; pagyvenusiame amžiuje vaikų šeimos nariai.(1, 35)Žmogaus socializacija vykdoma įvairiais būdais, tipiškais vienai ai kitai visuomenei, kuriai priklauso socializuojamas žmogus. Tai kūdikio maitinimas ir jo priežiūra, skatinimo ir bausmių metodika šeimoje, ugdymo institucijose; palaipsnis žmogaus pritapimas prie įvairių gyvenimiškų veiklos sričių ir normų.Verta paminėti kelis socializacijos “mechanizmus”: tradicinį – per šeimą ir artimiausią aplinką, institucini – per visuomenės institutus, stilizuotą per individualius išgyvenimus bei įsisąmoninimus.2.2. TRADICINIS SOCIALIZACIJOS MECHANIZMASTradicinis socializacijos mechanizmas – tai žmogiškų normų, būdingų jo šeimai ir artimiausiai aplinkai, įsisąmoninimas. Jos ne visada atitinka tas, kurioms pritaria visuomenė. Institucinė socializacija vyksta žmogui bendraujant su įvairiomis įstaigomis ir organizacijomis. Žmogui sąveikaujant su įvairiomis institucijomis, socializacija vyksta jam kaupiant atitinkamas žinias ir išmokstant atitinkamų visuomenėje priimtinų elgesio normų.Tarpasmeninė socializacija vyksta individui bendraujant su jam reikšmingais žmonėmis. Tai gali būti tėvai, mylimas mokytojas, gerbiamas suaugęs žmogus, bendradarbis.Taigi žmogaus socializacija vyksta sąveikaujant su įvairiais veiksniais, įvairių mechanizmų pagalba. Jų funkcijos, vieta ir vaidmuo socializacijos procese skirtinguose amžiaus tarpsniuose ne tik papildo viena kitą, bet ir viena kitai prieštarauja.