Didysis anglų ekonomistas ir mokslininkas Alfred‘as Marshall‘as (1842 – 1924) apibūdino ekonomiką kaip „mokslą apie žmonių elgseną verslo sritije“.
Ekonomika — tai menas pasiekti gyvenime kiek galima daugiau.GEORGE BERNARD SHAW
Kas yra pinigai?
Pinigai … nėra prekybos ratai: jie yra tepalas, kurio dėka tie ratai sukasi sklandžiau ir lengviau.DAVID HUME,XVIII a. škotų filosofas
Šiandien nerasime nė vienos žmogaus veiklos srities, kur būtų galima apsieiti be pinigų. Kiekvienoje ekonominėje sistemoje visos vertės išreiškiamos pinigais. Už suteiktas paslaugas ir parduotas prekes gautus pinigus keičiame į kitas mums reikalingas prekes ir paslaugas, grąžiname skolas, kaupiame turtą.Mažiems sandoriams savo šalyje mes naudojame vario ir nikelio bei vario, cinko ir alavo, taip pat aliuminio ir magnio monetas. Tos monetos— tai vadinamieji biloniniai pinigai, t. y. sutartiniai, simboliniai pinigai, nes metalo, iš kurio jos pagamintos, vertė yra mažesnė už jų nominaliąją vertę. Jei 5 centų monetą išlydysime, tai gauto lydinio vertė bus mažesnė negu 5 centai. Daugumai visų sandorių naudojami popieriniai pinigai.Abiejų formų pinigai yra mainų priemonė, tai, ką galime duoti mainais už kurį nors mums reikalingą daiktą ar paslaugą. Taigi, pinigai yra priemonė, kuria savo prekes ir paslaugas mainome į mums reikiamas prekes ir paslaugas.
Pinigai (money) — visuotinis vertės ekvivalentas, atliekantis mainų, kaupimo, vertės mato, cirkuliacijos ir mokėjimo priemonių funkciją.
Pinigai: pradedant druska ir baigiant skaitmenimis
Pinigai turi tarnauti gyvenimui, bet jokiu būdu ne gyvenimas pinigams.V. JURGUTIS
Pinigai dažnai vadinami „visų prekių preke”. Jie yra vienas įspūdingiausių žmonijos išradimų. Pinigai, kaip ir kalba, papročiai, atsirado gaivališkai, neišvengiamai visose tautose tam tikro ūkinio išsivystymo laikotarpiuose. Amžiams bėgant, pinigai keitėsi. Pirmieji pinigai buvo gana paplitę, didelę ir pastovią vertę turėjo populiarūs daiktai. Kuriose tautose, kurie daiktai tapo pinigais, priklausė nuo kultūrinių, ekonominių kiekvienos tautos sąlygų. Dažnai pinigais tapdavo labiausiai parduoti tinkami tos tautos pagrindinio verslo prekės: gyvulių augintojams pinigai — gyvuliai, žvejams — žuvys, medžiotojams — kailiai, žemdirbiams — grūdai.
Tautos gyvenusios prie Viduržemio jūros, turėjo bendrą piniginį vienetą — jautį. Kad gyvuliai buvo pinigai, patvirtina tai, jog daugelyje tautų žodžiai „pinigai” ir „gyvuliai” yra bendros kilmės: lotynų kalbos žodis “pecus” reiškia gyvulį, o žodis “pecunia”— pinigus. Romos senatas atlyginimą savo kareiviams dažnai mokėjo druska. Iš čia (salt — druska) kilęs ir anglų kalbos žodis salary — atlyginimas. Pinigais yra buvę galvijai, kriauklės, akmenys, kašaloto dantys, dramblio šeriai, grūdai, tabakas. XVII a. Amerikos kolonijose tam tikrų juodų arba baltų kriauklelių vėriniai buvo mainų priemonė tarp vietinių Amerikos gyventojų ir iš Anglijos atvykusių kolonistų.Pirmykščiais laikais pinigais būdavo ne vienas kuris daiktas, o daugybė daiktų, kurių savitarpio vertės santykius paprastai nulemdavo vietiniai papročiai. Pavyzdžiui, senovės Vokietijoje 6 kiaulės buvo lygu vienam jaučiui, o suaugęs vergas — vienam arkliui.Dabar mums atrodytų, kad tokiais „pinigais“ naudotis labai nepatogu ir tikrai nemanytume, jog jie gerai atlieka pinigų funkcijas. Be to, jie turėjo didelių trūkumų: brangu buvo juos laikyti ir transpuortuoti, daugelis iš jų buvo visiškai nedalomi. Vergai ir galvijai nėra dalomi ir gyvena tik ribotą laiką, o, sakykim, rugiai, kviečiai, ryžiai, arbata ir tabakas ilgainiui sunyksta. Todėl jie negali būti laikomi visą laiką kaip vertės atsarga (sankaupa). Tai labai nepatogu, nes žmonės, parduodantys daiktus, ne visada nori tuojau pat įsigyti kitų daiktų. Jiems reikėtų kažko tokio, ką jie galėtų ramiai laikyti, kol prireiks. Taigi pinigų vaidmeniui jiems reikia tokio daikto, kurį jie galėtų atidėti į šalį ir nė kiek nepraradusį vertės panaudoti vėliau. Jau labai seniai už tokias savybes žmonės labai vertino metalus, ypač tauriuosius, auksą ir sidabrą.Spėjama, kad auksas ir sidabras pirmiausia virto pinigais turtingame Tigro ir Eufrato slėnyje, senovės Babilonijos žemėse apie 2500 m. pr. Kr. Tuo laiku Mažosios Azijos ir Egipto gyventojai mainydavo auksą, sidabrą ir varį į prekes bei paslaugas. Pirmieji metaliniai pinigai neturėjo mums įprastos monetų formos. Metaliniai pinigai buvo gabalų, juostų, vielos, žiedų, spiralių, plytelių ir net miltelių pavidalo. Manoma, kad pirmąsias monetas pradėjo kaldinti Lydijos karalius Gigas, gyvenęs VII a. pr. Kr.Taurieji metalai palyginti su tradicinėmis prekėmis, kur kas geriau atliko visas pinigų funkcijas ir tapo pinigais todėl, kad jie turi daug gerų natūralių savybių:· yra tvirti ir negenda, nepraranda savo fizinių savybių;· yra vienos rūšies;· gali būti dalomi, smulkinami ir vėl sulydomi;· yra reti ir, būdami nedidelio svorio, įkūnija didžiulę vertę;· jų laikymo ir transportavimo išlaidos, palyginti su brangumu, labai mažos.Amerikos doleris yra kilęs iš XVI a. Bohemijoje kaldintos sidabrinės monetos, vadintos Joachimo moneta. Šis labai populiarus pinigas Anglijoje buvo vadinamas doleriu. Šiandien ne tik JAV, bet ir Kanada, Zimbabvė, Australija Jamaika ir kt. vadina savo pinigus doleriais.Žmonės vis ieškojo tinkamesnių priemonių mainams vykdyti, vertei išsaugoti ir kainai nustatyti, todėl pinigai tolydžio keitėsi. Pradėta plačiai naudoti auksu ir sidabru „padengtus” banknotus, kuriuos bet kada buvo galima išsikeisti į auksą ir sidabrą.Nors praeityje daugelis šalių teikė pirmenybę sidabrui, tačiau baigiantis XIX šimtmečiui, pinigų standartu, praktiškai priimtu visame pasaulyje, tapo auksas. Tačiau jis yra labai brangus, be to, jo pasiūlos nepakako nuolat didėjantiems mainų poreikiams patenkinti, o ypač tarptautiniams mainams. Todėl vartoti šalies viduje buvo išleistas aukso pakaitalas — banknotai, o taip pavaduotas auksas tapo prieinamas piniginiams rezervams kurti bei tarptautiniams atsiskaitymams.Banknotas (bank — note) — neprocentiniai emisijos bankų išleidžiami pasižadėjimai — kreditiniai piniginiai ženklai, atstovaujantys metalinius pinigus kaip cirkuliacijos ir mokėjimo priemones.Pirmieji popieriniai pinigai atsirado Kinijoje viešpataujant galingai Tano dinastijai (618 – 907 m.). Popieriniai pinigai yra metalinių pinigų pakaitalai, ženklai. Po Pirmojo Pasaulinio karo bemaž visos šalys nustojo vartoti auksines monetas. Jas pakeitė popieriniais pinigais ir pigaus metalo nukaldintomis monetomis.Kokie yra popierinių pinigų privalumai? Visų pirma tai nedidelės jų gamybos išlaidos, gerokai mažesnės už nominaliąją vertę. Antra, viena iš svarbiausių sąlygų perkamajai galiai išlaikyti yra jų kiekio reguliavimas. Šią misiją atlieka valstybė, kuri, atsižvelgdama į besikeičiančią pinigų paklausą, reguliuoja cirkuliuojančių pinigų kiekį.Pinigai galėjo atsirasti ir įsigalėti tik valstybėje ir esant jos numatytai tvarkai. Taip pat ir savo tikrąją — monetos — formą jie galėjo įgauti tik valstybėje.Moneta (coin) vadinsime tokį piniginį metalo gabalą, kuriame yra išspaudinti tam tikri valstybės ženklai, liudijantys, kad tam gabalui valstybė suteikinti mokėjimo galią.Kai kurie gryni metalai yra minkšti ir iš jų nukaltos monetos greitai sudiltų. Todėl, kad monetos būtų kietesnės, primaišoma kitų metalų (ligatūros) ir šis kiekis yra tvirtai fiksuojamas.Be to, kiekvienos šalies monetų įstatymas numato, kokiu procentu monetoms leidžiama nudilti, kad jos dar galėtų kursuoti. Vidutiniškai yra apskaičiuota, kad per 50 metų moneta netenka 4,2% pradinio svorio.Kad vartojama moneta kuo mažiau nudiltų, svarbu jos forma. Šiuo požiūriu geriausi būtų rutulio formos pinigai, bet jie nepatogūs vartoti. Todėl įsigalėjo ritinio formos monetos. Taip pat būtina, kad monetos svoris atitiktų pažymėtąjį. Mūsų litų monetos turi rumbuotus, o centų monetos — lygias briaunas. Kodėl? Tai palikimas iš tų laikų, kai dantimis būdavo tikrinamas metalo gerumas. Rumbuotos briaunos neleisdavo monetų nukramtyti, nes būtų žymu.Ilgainiui pinigai tapo daug sudėtingesni ir už popierinius banknotus. Šiandieną pagrindinė pinigų masė yra įrašai bankų kompiuteriuose — einamosios sąskaitos.Iš Lietuvos pinigų istorijos
Istorikai tvirtina, kad pirmųjų pinigų vaidmenį Lietuvoje atliko gintaras ir brangiųjų žvėrelių kailiai. Plėtojantis mainams ir užsienio prekybai, tokie pinigai negalėjo atlikti visų pinigų funkcijų. Imta vartoti graikų, romėnų, arabų monetos. X a. jas pakeitė sidabro lydiniai. Jei buvo lazdelės formos ir juos naudojo net penketą amžių. X a. Lietuvoje pasirodo Bizantijos, vokiečių ir skandinavų pinigai. Dar vėliau paplito lenkų ir čekų grašiai, rusų grivinos. XIV a. pradžioje paplito Prahos grašiai. Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje buvo apyvartoje ir kitų valstybių pinigai. Pirmieji tikrai lietuviški pinigai pasirodė XIV a. pabaigoje. Seniausios lietuvių monetos greičiausiai buvo smulkūs sidabriniai pinigėliai, kurių vienoje pusėje iškaltas ieties smaigalys su mažu kryžiuku bei raide V, antroje pusėje — heraldikos ženklai — Vytis, Gediminaičių stulpai, — kurie ir šiandien yra Lietuvos valstybės simboliai. XV a. monetų kalybos centras buvo Vilniuje. Čia kalamos monetos buvo taisyklingos formos, turėjo įrašus lotynų kalba. Lietuviškos auksinės monetos pasirodė 1547 m.
Po Liublino unijos monetos buvo kaldinamos su Lietuvos ir Lenkijos herbais. 1768 m. Seimas nutarė steigti valstybinį emisijos banką, turintį teisę leisti notas — popierinius pinigus. 1792 m. pasirodė pirmieji lietuviški popieriniai pinigai, kuriuose buvo pavaizduotas valstybės ženklas Vytis, buvo Lietuvos banko atstovo bei banko direktoriaus parašai. Lietuvai netekus valstybingumo, išnyko ir galimybė kurti savas pinigų ir kredito sistemas. Per I pasaulinį karą, vokiečiams okupavus Lietuvą, buvo išleisti specialūs pinigai — ostrubliai ir ostmarkės. Šalia popierinių ostpinigių apyvartoje kursavo Berlyne ir Hamburge kaldintos monetos, ikirevoliuciniai Rusijos rubliai, Lenkijos, Latvijos, JAV pinigai.Gerokai vėliau, 1918 m. atkūrus valstybės nepriklausomybę, 1919 m. specialiu vyriausybės įsakymu ostmarkė buvo pavadinta auksinu, pfeningas — skatiku.1922 m. Lietuvos seimas priėmė piniginio vieneto įstatymą. Nuo 1922 m. spalio 1 d. Buvo įvesta lito valiuta. Litas buvo prilygintas JAV doleriui santykiu 10 : 1, jo turinys buvo lygus 0,150462 g gryno aukso.Lietuvoje buvo priimti du monetų įstatymai, kurie numatė aukso, sidabro ir bronzos monetų išleidimą. 1936 ir 1938 m. laidų monetos buvo kaldinamos Kaune. Jų modelius sukūrė J. Zikaras.Apyvartoje buvusių banknotų projektų autoriai — dailininkas A. Varnas, A. Galdikas, A. Žmuidzinavičius ir V. Jomantas.Lietuvą įjungus į TSRS sudėtį, 1940 m. lapkričio 25 d. piniginiu vienetu tapo rublis. Litas kursavo greta rublio (santykiu 1 : 0,9).Valdžios įsakymu 1941 m. kovo 25 d. litas buvo išimtas iš piniginės apyvartos ir įvestas rublis. Lito banknotai buvo sudeginti, dauguma monetų išvežta į Maskvą, o 15 mln. litų 1941 m. pagrobė vokiečiai.Vėl atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, prasidėjo aktyvus rengimasis grąžinti litą. 1991 m. lapkričio 5 d. buvo priimtas Pinigų išleidimo įstatymas ir sudarytas Lito komitetas.1992 m. buvo nuspręsta įvesti laikiną valiutą — talonus. Rubliai į laikinuosius pinigus — talonus buvo keičiami santykiu 1 : 1.Nuo 1992 m. spalio 1 d. pradėjo cirkuliuoti talonai, ir Lietuva išėjo iš rublio zonos.Nauji Nepriklausomos Lietuvos pinigai — litai buvo įvesti 1993 metų birželio 25 d., keičiant laikinuosius pinigus — talonus į litus santykiu 100 : 1.Taigi Lietuva vėl atgavo prieškarinėje Lietuvoje pasaulio pasitikėjimą jau turėjusį piniginį vienetą — litą, kuris tapo teisėtu valstybės piniginiu vienetu.Dabartiniai pinigai
· Grynieji pinigai· Neterminuotieji indėliai (banko atsiskaitomojoje sąskaitoje laikomi pinigai)· Kelionių čekiai
Pinigai pasižymi šiomis savybėmis:*Stabilūs. Pinigų vertė šiandieną neturėtų labai skirtis nuo jų vertės rytoj. Visuomenėse, kuriose labai svyruoja pinigų vertė, žmonės puls juos taupyti, jei manys juos brangsiant, ir kuo greičiau bandys jais atsikratyti, jei spės juos pigsiant. Abiem atvejais tai kenkia ekonomikai.*Portatyvūs. Šiuolaikiniai pinigai privalo būti nedideli ir nesunkūs, kad juos būtų lengva nešiotis.*Tvarūs. Jie turėtų būti gaminami iš gana ilgai nesusidėvinčios medžiagos. Todėl daugelio šalių pinigai yra gaminami iš labai kokybiško popieriaus.*Vienarūšiai. Vienodos nominalios vertės pinigai turi būti tos pačios vertės. Žmones labai klaidintų, jei vieno lito banknotai būtų vertesni už kitus lito banknotus.*Dalūs. Vienas ryškiausių pinigų privalumų yra tas, kad jie gali būti smulkinami. Kitaip sakant, iškeisti litą centais— vieni juokai.*Atpažinūs. Pinigus turėtų būti sunku kopijuoti ir lengva atpažinti. Kokybiškas popierius ir vandens ženklai apsaugo juos nuo padirbinėjimo.
Pagrindinės pinigų funkcijos
Mokslininkai pinigus apibrėžia labai įvairiai. Kodėl jų nuomonės taip nesutampa? Reikia atsiminti tiktai, kad pinigai, tiek praeityje, tiek dabar, reiškėsi ir reiškiasi įvairiomis formomis ir atlieka įvairiausias ekonominio gyvenimo funkcijas. Pinigai yra apibrėžiami ne pagal jų esmę, bet pagal tas funkcijas, kurias jie atlieka ekonominiame gyvenime. Vadinasi, kiekvienas daiktas, kuris atlieka atitinkamas funkcijas, bus pinigas. Pinigai atlieka šias funkcijas:
· mainų priemonės;· apskaitos vieneto arba vertės mato;· teisėtos mokėjimo priemonės;
· vertybių laikymo, kilnojimo ir taupymo priemonės;· kapitalo judėjimo tarpininko.Pagrindinės funkcijos yra trys pirmosios, o iš jų išplaukia ir kitos.Mainų priemonės funkcija. Žiloje senovėje vyko natūriniai mainai. Dabar tai vadinama barteriniais mainais. Tiesioginiuose mainuose pinigai nenaudojami: viena prekė ar paslauga yra tiesiogiai mainoma į kitą. Fermeris, kuris specializuojasi mėsos gamyboje, turi surasti alkaną siuvėją ir iškeisti mėsą į kostiumą. Norėdamas gauti medicinos paslaugą, fermeris turi susirasti alkaną gydytoją.Tačiau tiesioginiai mainai yra neefektyvūs. Visų pirma juose reikalaujama abipusio reikmių (norų) atitikimo t.y. reikia surasti, kas norėtų keistis prekėmis. Antra, iškyla nedalumo problema. Kostiumas, automobilis ar namas turi būti nupirkti iš karto, o ne dalimis. Čia galima keistis tik lygiu santykiu. Kaip, pavyzdžiui, pasikeisti automobilį į butą, jeigu jų vertės skirtingos? Šiandien iš viso neįmanoma įsivaizduoti, kaip galėtų vykti barteriniai mainai, tarkim, tarp miesto autobusų parko ir jo aptarnaujamų keleivių. Taigi tiesioginiai natūriniai mainai dėl savo netinkamumo buvo pakeisti netiesioginiais mainais. Atsiradus pinigams kaip mainų tarpininkui tarp vienų ir kitų prekių, padėtis iš esmės keičiasi, mainai gerokai supaprastėja.Pnigai tampa prekės mainų tarpininku (priemone), ir tada nebūtina, kad norai sutaptų. Pavyzdžiui, žmogus turi automobilį ir nori vietoj jo įsigyti butą, o buto savininkas nori parduoti butą, bet automobilis jam nereikalingas. Kiekvienas jų gali parduoti savo prekę, o už gautus pinigus pirkti tai, ko jiems reikia. Todėl pinigai yra tarsi tarpininkas, palengvinantis mainus. Šiuo atveju pinigai išsprendžia ir nedalumo problemą, o patys prekių mainai suskyla į du vietos ir laiko atžvilgiu savarankiškus aktus: pardavimą ir pirkimą. Paprastoje tiesioginių mainų ekonomikoje nėra aiškaus skirtumo tarp pardavėjo ir pirkėjo. Kai mėsa mainoma į drabužius, fermeris tuo pačiu metu yra ir pardavėjas (mėsos), ir pirkėjas (drabužių). Tuo tarpu monetarinėje ekonomikoje (t.y. ekonomikoje, kurioje vartojami pinigai) tarp pardavėjo ir pirkėjo yra akivaizdus skirtumas.Apskaitos vieneto arba vertės mato funkcija. Išsivysčiusiose visuomenėse prekės mainomos ne tiesiogiai į kitas prekes, bet į pinigus, o šie — į kitas prekes. Naudodami pinigus, mes apibūdiname kiekvieną prekę ir paslaugą, tinkamą mainams, kaip vertą tam tikro pinigų vieneto kiekio, t.y. kiekviena prekė, turinti vertę įgyja kainą.Piniginis vienetas — tai standartinis valiutos vienetas, kuris sudaro šalies vidaus pinigų kiekio pagrindą, pavyzdžiui, litas Lietuvoje arba markė Vokietijoje.Mainuose tenka lyginti vienas prekes su kitomis. To lyginimo pagrindu imame kainą ir ją išreiškiame pinigais. Tai reiškia, kad pinigais naudojamės kaip priemone įvairių daiktų vertėms palyginti apie prekių ir paslaugų vertę mes galvojame ir kalbame vartodami pinigų terminus, nes pinigais matuojama vertė, lygiai kaip kilometru matuojamas atstumas. Visos prekės ir paslaugos išreiškiamos standartiniu matavimo vienetu — pinigu, todėl prekiauti visame pasaulyje labai paprasta. Pinigų dėka nustatome kokio nors daikto kainą visiems suprantama išraiška. Pavyzdžiui, automobilis įvertintas 10 000 Lt, o batų pora — 100 Lt. Kitaip tariant, kaina yra piniginės vertės dydžio išraiška. Kiekvienoje valstybėje kainos nustatomos nacionaline valiuta: litais, markėmis, doleriais, frankais, svarais.Dar vienas didelis vertės mato pranašumas — apskaitos paprastumas. Pinigai atlieka ir apskaitos vieneto funkciją. Prekės ir paslaugos yra įvertinamos taikant bendrą matavimo vienetą— pinigus. Jų dėka, naudojant kainas, nustatoma bendra gamybos apimtis (pavyzdžiui, firmos, šalies) ir produkcijos gamybos išlaidos, o jas lyginant su gaunamomis piniginėmis įplaukomis, nustatomas pelno dydis.Apskaitos vienetas — tai pinigų ypatybė, leidžianti žmonėms matuoti ir užrašyti prekių bei paslaugų vertę ir finansuoti sandorius.Teisėtos mokėjimo priemonės funkcija. Ši funkcija nusako pinigų santykį su teisėtvarka ir yra nustatoma valstybės įstatymų. Įstatymas skelbia, kad tam tikros formos pinigai turi būti priimami tų asmenų, kuriems juos siūlome mainais už jums reikalingas prekes ir paslaugas arba apmokėdami ankstesnių pirkinių sąskaitas. Valstybės išleidžiama valiuta (banknotai ir monetos) atitinka šį reikalavimą.Teisėtoji mokėjomo priemonė — tai piniginis vienetas, kurį kreditoriai turi priimti, kai sumokamos skolos; tai įstatymų numatyti ir pripažinti vertybiniai popieriai (grynieji pinigai, vekseliai, obligacijos, čekiai), kuriais galima apmokėti skolą.Pinigai, kurie yra teisėtoji mokėjimo priemonė, tai tos šalies valiuta. Įstatymas gali paskelbti, kad tam tikros formos pinigai yra teisėtoji mokėjimo priemonė mokant bet kokio dydžio sumas (t.y. neribota mokėjimo priemonė) arba jie yra teisėta mokėjimo priemonė tik iki tam tikros ribos (t.y. ribota mokėjimo priemonė). Mūsų valstybėje Lietuvos banko pinigų ženklai yra neribota mokėjimo priemonė. Jais galima apmokėti bet kokio dydžio sąskaitas, ir jūsų kreditorius pakenks savo teisei susigrąžinti skolą, jei atsisakys juos priimti. Vario ir nikelio; vario, cinko ir alavo bei aliuminio ir magnio monetos yra ribotos mokėjimo priemonės. Todėl, jei esate kam nors skolingas 500 Lt ir pasiūlysite grąžinti skolą penkiasdešimčia tūkstančių centų, tai jūsų kreditorius turės teisę jų atsisakyti ir reikalauti deramo atsiskaitymo. Tos (monetos) — tai vadinamieji nepilnaverčiai arba biloniniai pinigai.Monetos gali būti ir pilnavertės, kai jos yra kalamos iš tauriųjų metalų (platinos, aukso, sidabro). Jos bus teisėta mokėjimo priemonė neribotu kiekiu.Vertybių laikymo, kilnojimo ir taupymo priemonės funkcija. Kadangi pinigai gali būti panaudoti prekių bei paslaugų pirkimui bet kada, kai tik atsiranda poreikis, todėl pinigai yra patogus turto laikymo būdas. Ne visas materialines vertybes patogu ir galima ilgai laikyti, pavyzdžiui, maistą ir kitas vartojamąsias prekes. Materialines vertybes pakeitus pinigais, juos galima laikyti ir naudoti savo nuožiūra.Natūraliame ūkyje kurio nors turto perkėlimas iš vienos vietos į kitą yra susijęs su dideliais kėblumais. Dalies turto, pavyzdžiui, žemės, statinių ir pan., negalima perkelti į kitą vietą. Pavyzdžiui, savo namą , žemę ar kitą sunkiai kilnojamą turtą vienoje gyvenamoje vietoje galime parduoti ir nusipirkti ten, kur norime, ir tai, ką norime.Pagaliau pinigus galima taupyti, pavyzdžiui, įdedant juos į bankus. Buvo laikas, kai buvo norima, kad pinigai vaidintų ir vertės kaupimo priemonės vaidmenį, t.y., kad juos galima atidėti, kol prireiks, ir kad jie išlaikytų savo, kaip mainų priemonės, vertę.pinigai nėra tobula kaupimo priemonė, nes jų perkamoji galia gali kisti. Šiandien pinigai nebeturi stabilios vertės. Jei žmogus nori kaupti vertę, tai jis linkęs kolekcionuoti meno kūrinius, pirkti brangiuosius metalus, juvelyrinius gaminius arba žemės sklypą.Kapitalo judėjimo tarpininko funkcija. Pinigai yra ir kredito, t.y. skolinimo priemonė. Kapitalą pinigų pavidalu daug lengviau perduoti iš vienų rankų į kitas negu, pavyzdžiui, mašinas, įmones, pastatus ir kt.Kad ekonomika gerai funkcionuotų, pinigai turi deramai veikti. Kalbant Davido Hume‘o žodžiais, verslo ratai turi būti gerai patepti.Uždirbamoji pinigų galia
Lėšos, skolinamos norint gauti pelną, paprastai yra leidžiamos prekėms, paslaugoms arba gamybos priemonėms pirkti. Tai ir yra pagrindas panagrinėti uždirbamąją pinigų galia, kuri sukuria prielaidas skolinti pinigus ir padaryti paskolą naudingą.Pavyzdys. Darbininkas rankomis kasa griovius požeminiam kabeliui. Už 1 tiesinį metrą jis gauna 1 piniginį vienetą — litą (Lt) ir vidutiniškai iš kasa 80 metrų per dieną. Oro sąlygos riboja šio pobūdžio darbą iki 180 dienų per metus. Taigi jo pajamos (įplaukos) sudaro 80 Lt per darbo dieną, arba 14 400 Lt per metus (1 * 80 * 180 = 14 400).Iš reklamos darbininkas sužino, kad parduodamas nedidelis ekskavatorius už 8 000 Lt. Jis gali nusipirkti ekskavatorių pasikolinęs 8 000 Lt, esant 26% palūkanoms. Su mašina per dieną jis vidutiniškai iškas 400 tiesinių metrų. Jeigu jis sumažins 1 tiesinio metro kainą iki 0,75 Lt, tai gali gauti pakankamai darbo mašinai apkrauti tam laikui, kai tik leis orai.Ekskavatorius eksploatavimo ir išlaikymo išlaidos sudaro 40 Lt per dieną. Tarkim, kad metų pabaigoje mašina taps bevertė, nes nusidėvės.
Apibendrime gauname:PAJAMOS: Iškasto griovio kaina (180 dienų · 400 tiesinių metrų · 0,75 Lt) = 54 000 Lt 54 000 LtIš viso pajamų:IŠLAIDOS: Ekskavatoriui įsigyti 8 000 Lt Eksploatacijai ir išlaikymui (180 dienų · 40 Lt) = 7 200 Lt Palūkanos už paskolą (8 000 · 0,26) = 2 080 LtIš viso išlaidų: 17 280 LtPAJAMOS viršija IŠLAIDAS 36 720 LtUždarbio padidėjimas, palyginti su praėjusiais metais:36 720 – 14 400 = 22 320 Lt visiškai patenkina darbininką.Šis pavyzdys parodo tai, kas yra vadinama „uždirbamoji pinigų galia“. Gamybos įrankis — ekskavatorius leido darbininkui padidinti savo uždarbį. Paskolinti pinigai padėjo įsigyti gamybos įrankį.Kai gamybos įrankiai naudingai pritaikomi, išlošia ir kiti.Visuomenė išlošia, kai grioviai kasami po 0,75 Lt vietoje 1 Lt už 1 tiesinį metrą. Dėl didesnių darbininko pajamų tai pat padidėjo ir mokesčių pajamos. O visa tai galima pasiekti dėl to, kad panaudojus įrenginį padidėjo našumas.
Pinigų vertė.Pinigų pasiūla ir paklausa
Nevertiname namų, kol jų nepaliekame, o pinigų, kol jų neprarandame.O. HENRY
Ekonomistai, norėdami apibūdinti prekių bei paslaugų, kurias galima nusipirkti už savo pinigus, kokybę ir kiekybę, vartoja perkamosios galios, arba vertės terminus. Kai kainos kyla, mažiau ką už savo pinigus nuperkama. Jų perkamoji galia krinta, t.y. pinigai nuvertėja. Kai kainos krinta — priešingai, t.y. pinigai tampa vertingesni. Žmonės siekia turėti pinigų todėl, kad jie turi perkamąją galią, t.y. už juos galima nusipirkti tam tikrų prekių ir paslaugų kiekį.Pinigų perkamoji galia — pinigų vertė perkant prekes ir paslaugas.Pinigai nesiskiria nuo kitų prekių: jų vertė, t.y. gebėjimas būti mainomais į prekes arba jų perkamoji galia prekių atžvilgiu, taip pat priklauso nuo jų paklausos ir pasiūlos.Pinigų paklausa — tai pinigų kiekis, reikalingas ūkiniams sandoriams vykdyti, t.y. tarpininkauti visų pateiktų parduoti prekių ir paslaugų mainams.Taigi pardavėjai už savo prekes ir paslaugas nori gauti pinigų. Kuo daugiau prekių ar paslaugų mainoma, tuo didesnė yra pinigų paklausa.
Pinigų paklausa priklauso ne tik nuo mainomų prekių ir paslaugų apimties, bet ir nuo tų mainų dažnumo, kurį nusako skaičius žmonių, per kurių rankas pereina prekės, kol pasiekia galutinį vartotoją.Pinigų pasiūla, dar vadinama pinigų masė, — tai faktiškas pinigų — banknotų, monetų, vekselių — kiekis, naudojamas mainams; tai mokėjimo priemonių visuma.Pinigų pasiūla apima visų formų pinigus, atliekančius pinigams būdingas funkcijas. Tačiau įvertindami pinigų pasiūlą, turime atsižvelgti ne tik į bendrą naudojamų pinigų sumą, bet ir į pinigų cirkuliacijos geitį, t. y. į tai, kokiam skaičiui atskirų mainų aktų (sandorių) kiekvienas piniginis vienetas tarpininkavo.Kiekvienu momentu tam tikram prekių ir paslaugų kiekiui apmokėti naudojamas tam tikras pinigų kiekis.Jei prekių kiekis didėja, o pinigų kiekis nesikeičia, tai kiekvieno piniginio vieneto vertė kyla arba prekių kainos krinta, t. y. pinigai tampa vertingesni.Jei prekių kiekis nesikeičia, o pinigų atsiranda daugiau, pavyzdžiui, išleidus papildomą kiekį banknotų, tai piniginio vieneto vertė sumažės, t. y. prekių kainos padidės.Pinigų vertė ir kainos yra dvi vieno ir to paties dalyko pusės.Pinigų vertė keičiasi priešingai bendrojo kainų lygio kitimui.Jei kainos kyla, pinigų vertė krinta, ir priešingai, — jei kainos krinta, pinigų vertė kyla.Pinigų vertės sumažėjimas (nuvertėjimas) arba pinigų pabrangimas nevienodai veikia valstybės ūkį ir atskirų jos narių gerovę. Pinigų vertės mažėjimas neigiamai veikia tuos, kurių turtas susideda iš pinigų ir kurių pajamos yra gaunamos pinigais. Dėl pinigų nuvertėjimo laimi debitoriai, t. y. tie, kurie skolingi kitiems, nes skolas jie gali atiduoti mažiau vertingais pinigais.Pinigų pabrangimas, arba visuotinis prekių kainų kritimas, išeina į naudą kreditoriui, t. y. skolintojui, nes jis savo pinigus atgauna vertingesnius (brangesnius), t. y. už tą pačią pinigų sumą dabar gali nusipirkti daugiau prekių, negu galėjo pinigų skolinimo metu.Taigi tiek pinigų vertės mažėjimas, tiek jos didėjimas valstybės ūkį veikia neigiamai. Tik pinigų perkamosios galios pastovumas gali laiduoti viso ūkio ir jo atskirų narių gerovę.Kai pinigai neatlieka savo funkcijos, sakome, kad jie tampa nekonvertuojami, t.y. „neiškeičiami“.Konvertavimas gali būti vidinis ir išorinis.Vidinis konvertavimas reiškia, kad pinigai atlieka šalies vidaus mokėjimo priemonės funkciją.Išorinis konvertavimas reiškia, kad lengvai šalies pinigai— valiuta gali būti keičiami į kitų šalių pinigus, arba valiutą.Kur žmonės laiko savo santaupas?
Ta aplinkybė, kad privatūs asmenys negali pinigų gaminti, paverčia pinigus ekonomine, o ne laisvai prieinama eiline preke. Pinigų masės ribotumas daro juos vertingus.Didžiausią savo pajamų dalį žmones pelno dirbdami. Bet dalį jų sukaupia ir priversdami “dirbti” savo turtą. Turtas — tai žmonių turimi pinigai ir nuosavybė. Laikui bėgant, savo turtą žmonės didina taupydami ir už sutaupytus pinigus įsigydami naujas vertybes. Todėl taupytojams verta susipažinti su jiems prieinamomis galimybėmis taupyti ir ieškoti tokių taupymo paslaugas teikiančių institucijų, kurios siūlo didžiausias palūkanas, garantuoja indėlių saugumą ir likvidumą.
SaugumasBankai ir kitos taupymo institucijos apsaugo pinigus nuo ugnies, vagių. Žinoma, ir čia gali visko atsitikti. Kiti taupymo būdai yra rizikingesni. Jei žmogus nusipirks akcijų paketą, jam neteks drebėti, kad jas nugvelbs vagys, jos sudegs per gaisrą. Galės prarasti tik didesnę santaupų, už kurias pirko akcijas, dalį, jeigu jų kaina rinkoje nukris.
PelningumasViena iš pagrindinių priežasčių, skatinančių laikyti pinigus banke, yra už jas mokamos palūkanos. Pelningumas yra lygus gautam pelnui, išreikštam procentais, nuo metus laikomo indėlio dydžio.
Likvidumas Likvidumas nusako, kaip lengvai galima santaupas atsiimti grynaisiais pinigais. Kuo lengviau tai padaryti, tuo likvidumas didesnis. Tačiau už likvidumą reikia mokėti. Kuo paprasčiau galima atsiimti savo pinigus iš banko, tuo mažesnės palūkanos bus mokamos.
Žmonės pinigus kaupti padeda:· Bankai ir taupymo institucijos· Indėliai pinigų rinkoje· Pensijų fondai· Akcinių bendrovių akcijos· Valstybės vertybiniai popieriai· Investicijų fondai
Naudota literatūra:
· Baldišis V., Terlcekas V. Pinigų fenomenas. – Vilnius, 1990 m.
· Jurgutis V. Pinigai. – Vilnius, 1996 m.
· Klemenskaja N., Lydeka Z. Taikomoji ekonomika. – Vilnius: Lietuvos Junior Achievement, 1997 m.
· Martinkus B., Žilinskas V. Pinigai. Vertybiniai popieriai. Bankai. – Kaunas: 1996 m.
· Lukaševičius R., Martinkus B. Mažųjų ir vidutinių įmonių vadyba. – Kaunas: Technologija, 2001 m.