Pinigai ir jų perkamoji galia

Įžanga

Pinigai atsirado drauge su prekių mainais, pinigai ir prekių mainai yra neatskiriami. Ten, kur yra prekinė gamyba ir jų cirkuliacija, išlieka vertė, pinigai bei jų cirkuliacija. K. Marksas rašė: „Prekinė gamyba numato prekinę cirkuliaciją, o prekinė cirkuliacija numato, kad prekė reiškiasi pinigais, numato piniginę cirkuliaciją; prekės susidvejinimas į prekę ir pinigus ir yra produkto kaip prekės reiškimosi dėsnis“. Vadinasi, pinigai, kaip ir prekinė gamyba yra istorinės kategorijos. Jos atsirado tam tikroje gamybinių jėgų išsivystymo pakopoje ir išnyks esant kitokiam jų išsivystymo lyygiui.
K.Marksas ir F.Engelsas manė, kad pinigai liks tiks pereinamuoju iš kapitalizmo į socializmą laikotarpiu, o socialistinėje visuomenėje jie išnyks. Jie pinigų būtinumą siejo su: 1) visuomeniniu darbo pasidalinimu; 2) privatine gamybos priemonių nuosavybe; 3) privačiu darbu.
Tačiau šiuo metu yra manoma kitaip:
viena svarbiausių gamybos efektyvumo didėjimo sąlygų – visuomeninio darbo pasidalijimo plėtojimas, kuris pasireiškia tuo, kad gamintojai vis labiau specializuojasi atskirų detalių gaminime. Natūriniame ūkyje mainai buvo atsitiktinis reiškinys. Tuo metu vyko barteriniai mainai. Jie nepatogūs. Todėl ilgainiui išsiskyrė atskira prekė, kuri atlikdavo mainų prriemonės funkcijas. Tokia prekė buvo skirtinga įvairiuose kraštuose. Tai palengvino mainus, tačiau buvo problema jų nedalumas. Ilgainiui išsiskyrė spalvotieji metalai: pirma – bronza ir varis, o po to sidabras ir auksas. Galiausiai tik auksas. Mainų priemonės funkciją atlikdavo savo natūralia forma. Ma

ainų palengvinimui palaipsniui buvo pradėtos kaldinti monetos. Pirmosios jos pasirodė Kinijoje ir Lidijos karalystėje. Tuomet persų karalius įvykdė ekonominę revoliuciją, savo karalystėje įvedė monetas. Vakarų pasaulyje vyravo bimetalinė sistema, kaip mainų priemonės funkcijas atliko sidabras ir auksas. Abu jie turėjo fiksuotą vertės santykį.
Iš apyvartos dingdavo vertingesni pinigai. Pinigai, kurių rinkos vertė yra didesnė nei oficiali nustatyta vertė, dingimo tendencija vadinama Greshamo dėsniu.
Cirkuliuojant auksui, jį nešiotis buvo nepatogu ir pavojinga. Todėl auksas buvo nešamas saugoti, už tai aukso savininkas gaudavo kvitą. Tie kvitai pradėjo cirkuliuoti mainuose. Laikui bėgant šią funkciją perėmė privatūs komerciniai bankai – taip vietoj kvitų atsirado bankomatai.
Dabar funkcionuojantys popieriniai pinigai yra valstybės įteisinti piniginiai ženklai, turintys kreditinę prigimtį.

Kas yra pinigai?

Kasdieniniame gyvenime pinigais vadiname grynuosius pinigus, kuriuos vaartojame kasdieniniuose mokėjimuose ar atsiskaitymuose. Tačiau modernioji ekonomika neatsiriboja vien grynaisiais pinigais, nes čekiniai indėliai atlieka tas pačias funkcijas – jais galima atsiskaityti už prekes ir paslaugas. Tad, čekiniai indėliai turėtų būti įtraukti į pinigų apibrėžimą. Tačiau egzistuoja prieštaravimas, kuris neleidžia besąlygiškai indėlius vadinti pinigais – čekiais juk negalima užmokėti už smulkias prekes ar paslaugas. Bet kitu atveju, operuojant didelėmis sumomis, grynieji pinigai nėra ir negali būti naudojami. Šiuo atveju jau grynieji pinigai negali atlikti pinigų funkcijos.
Kitas pinigų apibrėžimas, tai jų sutapatinimas su tu

urtu. Sakant, kad žmogus turi daug pinigų, reiškia, kad jis turtingas. Jeigu toks apibrėžimas būtų vartojamas ekonomikoje, tai nekilnojamas turtas, akcijos, obligacijos ir kitas turtas būtų vadinamas pinigai, o tai reikštų, kad ignoruojami pinigams būdingi bruožai.
Ekonomistai atmeta pernelyg siaurą pinigų apibrėžimą, reiškianti grynuosius pinigus, ir pernelyg platų, reiškiantį turtą. Pinigai yra apibūdinami pagal jų funkcijas.

Pinigų funkcijos

Skiriamos tokios pinigų funkcijos:
1) Mainų priemonės funkcija. Grynieji pinigai ir čekiai naudojami apmokėti už prekes ir paslaugas, o taip pat grąžinant skolą. Pinigų naudojimas kaip mainų priemonės maksimaliai supaprastina mainus, sumažina jų kaštus ir sandorio laiką. Todėl šia prasme pinigai skatina gamybos efektyvumą, vidaus ir tarptautinę specializaciją. Jei dėl vienų ar kitų priežasčių infliacija perauga į šuoliuojančią ar hiperinfliaciją, tai dėl to pinigai stipriai nuvertėja ir prarandamas pasitikėjimas pinigais.
2) Apskaitos priemonės funkcija. Pinigai naudojami įvertinant prekių ir paslaugų vertę, lygiai taip pat kaip pvz.: svorį matuojame g, kg, t, ar ilgį matuojame cm, m, km. Galima sakyti, kad pinigai atlieka bendrojo vardiklio funkciją. Pinigai naudojami apskaičiuojant gamybos pelną, apimtį, kaštus ir t.t.
3) Vertės matas. Pinigai, kaip prekė, šią fukciją atliko tiesiogiai, kaip realus konkrečios prekės vertinis ekvivalentas. Šiuolaikiniai pinigai tai daro idealiai. Žinome, kad kiekvienos prekės vertė išreiškiama pinigais, konkrečiu piniginio vieneto kiekiu. O pinigais išreikštą vertę vadiname kaina.
4) Kaupimo pr

riemonės funkcija. Turtą galima kaupti įvairiomis formomis. Pirkti žemę, meno kūrinius, akcijas, obligacijas, juvelyrinius dirbinius ir t.t. Daugelis šių aktyvų turi pranašumą lyginant su pinigais, nes jų kaina ilguoju laikotarpiu paprastai didėja sparčiau nei bendras kainų lygis. Kiti aktyvai, kaip obligacijos, vertybiniai popieriai duoda didesnes palūkanas nei pinigai. Tačiau žmonės pageidauja dalį savo aktyvų laikyti pinigais. Tačiau žmonės kaupia paprastai tik trumpuoju laikotarpiu, nes per ilgesnį laiką, kada paspartėjus infliacijai, pinigai gali nuvertėti.

Šiuolaikiniai pinigai ir jų rūšys

Anksčiau, kai pinigai buvo auksas, konkretus visuomenei reikalingas pinigų kiekis nusistatydavo pats savaime: aukso monetų atsargos tai sumažėdavo, tai padidėdavo. Tačiau tai neturėjo jokio tiesioginio poveikio pačiai gamybai, nei aukso perkamajai galiai. Tačiau dabar yra kitaip, nes auksą pakeitė pinigai (tiksliau jų ženklai, popieriniai pinigai).
Šiandieną pasaulyje skiriami šie pinigų agregatai:
M-1
Tai siauriausia pinigų definicija, kuri atitinka teorinį pinigų apibūdinimą: pinigai – tai kas tarnauja kaip mainų priemonė, kas yra likvidūs. M-1 apima:
a) grynuosius pinigus. Grynieji pinigai – tai banknotai ir monetos. Banknotai – tai simboliniai pinigai valstybės įstatymu deklaruojami kaip pinigai. Banknotų nuosava vertė yra maža. Banknotus leidžia centrinis bankas ir jų simbolinė vertė užrašyta ant jų. Monetos reikalingos smulkiems sandėriams sudaryti, o taip pat smulkinti banknotus. Monetos vertė paprastai turi būti didesnė, nei to metalo, iš kurio ji

i pagaminta vertė.
b) indėlius iki pareikalavimo. Čekinės sąskaitos – šių sąskaitų savininkai gali gauti čekines knygeles, bet nebūtinai. Kol čekis nepasirašytas – jis niekas. Čekis yra standartizuotos formos lapelis, kuriame čekinės sąskaitos savininkas nurodo bankui ar kitai institucijai nurašyti nuo jo sąskaitos nurodytą sumą ir sumokėti ją čekio pateikėjui arba pervesti į jo sąskaitą. Čekiai naudojami stambiuose sandėriuose.
c) Kelioninius čekius ir kitas čekines sąskaitas.

M-2
Tai pinigai plačiąja prasme, jie apima pakankamai likvidžius aktyvus, kurie labai greitai gali būti paversti į mainų priemonę.
1) Asmeniniai terminuoti indėliai,(tie, kurie mažesni už 100000 Lt) kurių nominalas santykinai mažas. terminuoti indėliai duoda didesnę palūkanų normą.
2) nečekiniai taupomieji indėliai, jiems mokamos sudėtinės palūkanos, jų terminas nemažiau kaip vieneri metai.
3) pinigų rinkos indėlių sąskaitos – duodančios palūkanas depozitinėms institucijoms, kurių lėšos gali būti išimtos bet kuriuo metu be baudų.
4) Pinigų rinkos savitarpio fondai. Jų esmė: finansinė kompanija išleidžia akcijas ir jas parduoda šiuo atveju gyventojams. Už gautus pinigus finansinė kompanija perka likvidžius vertybinius popierius.
5) Išvakarių atpirkimo susitarimai – tai trumpalaikiai likvidūs aktyvai, panaudojami pagal susitarimą pirkti iš finansinės institucijos vertybinius popierius tam, kad kitą dieną vėl juos perduoti atgal už iš anksto sutartą kainą.
6) Vienadieniai Eurodoleriai. Tas pats atliekama kai ir 5 punkte tik atsiskaitant doleriais.

Kas lemia pinigų vertingumą, jų perkamąją galią

Pinigai normaliai atlieka visas savo funkcijas, kai jie pastovūs. Paprastai pinigų pastovumu laikomas jų perkamosios galios pastovumas. Lito pastovumą planingai palaiko valstybė nustatydama prekių gamybos, paslaugų apimtį, kainų tarifų dydį ir kt.
Pinigų pastovumas, jų prekini padengimas yra sudėtingas uždavinys, priklauso nuo darbo našumo kitimo, visuomeninės gamybos struktūros, ūkio subalansuotumo ir kt. Svarbu palaikyti teisingą proporciją tarp gyventojų piniginių pajamų ir prekių fondų pagal dydį ir struktūrą. Jei nėra tokio atitikimo, sunkiau realizuoti kai kurias prekes, susikaupia viršnormatyvinės prekių atsargos, kurias reikia dažnai nukainoti. Dėl to sumažėja prekinis pinigų padengimas.
Nors grynieji pinigai bei čekiniai indėliai patys savaime praktiškai neturi vertės, vis tiek jie atlieka minėtas pinigų funkcijas (svarbiausią mainų priemonės funkciją).

Priežastys:
1. Priimtinumas. Grynuosius pinigus ir čekius pardavėjai priima kaip pinigus, nes žino, kad kiti paravėjai juos priima kaip pinigus. Pardavę prekes už šiuos pinigus, lygiai taip pat gali tikėtis nusipirkti prekių.
2. Popieriniai pinigai yra valstybės įstatymų įteisinti kaip pinigai. Tas deklaravimas suteikia jiems privalumo savybes. Visi privalo juos priimti kaip pinigus. Tačiau kaip mainų priemonė plačiau naudojami čekiai, nors jie nedeklaruoti valstybės. Taigi svarbiau yra visuomenės nuomonė, kad banknotai yra pinigai.
3. Santykinis retumas. Žinome, kad visų prekių kaina yra jų paklausos išdava. Kuo retesnė prekė, tuo jos ribinis naudingumas vertinamas labiau ir tuo aukštesnė kaina, lygiai taip pat ir pinigų vertingumą lemia jų santykinis retumas. Jei pinigų pasiūla dėl papildomos emisijos didėja, pinigai praranda pasitikėjimą ir jie negali atlikti mainų priemonės funkcijos.

Pinigų pasiūla

Visų pirma reikia pripažinti, kad pagrindiniai pinigų pasiūlos komponentai yra popieriniai pinigai ir įnašai čekiais, sudarantys skolas arba pažadus susimokėti. Popieriniai pinigai – tai esantys apyvartoje valstybinių bankų skolinimosi įsipareigojimai. Įnašai čekiais – komercinių bankų ir taupomųjų įstaigų skolinimosi įsipareigojimai.
Be to, popieriniai grynieji pinigai ir įnašai čekiais neturi tikrosios vertės.
Pinigų reali vertė – tai prekių ir pinigų vertė, kuriuos galima nupirkti už piniginį vienetą. Akivaizdu, kad prekių ir paslaugų kiekis, įsigytas už litus, atgal keičiamas proporcingai kainų lygiui; kitaip tariant, egzistuoja atvirkščiai proporcinga priklausomybė tarp bendro kainų lygio ir lito vertės. Kuomet auga kainos ir pragyvenimo lygis, tuomet mažėja lito perkamoji galia ir atvirkščiai. Kuo didesnės kainos, tuo mažesnė lito vertė, nes reikia daugiau litų esamam prekių ir paslaugų kiekiui parduoti. Ir atvirkščiai, kainų sumažėjimas padidina lito perkamąją galią, nes įsigyjant tas pačias prekes ir paslaugas prireiks mažiau litų. Jeigu kainos padidėja dvigubai, tada lito vertė nukrenta ≈ 50% ir atvirkščiai. Infliacija, kaip įprasta, prasideda visuomenės išlaidoms viršijus gamybos galimybes. Esant vienodoms išlaidoms ir gamybos sąlygoms, pinigų pasiūlos augimas skatina paklausos augimą. Kai tiktai pasiekiamas visiškas užimtumas ir bendras gamybos kiekis tampa faktiškai pastovus, ši papildoma paklausa didesnės įtakos kainoms neturi. Prekė, kuri buvo pardavinėjama už 10 litų, po infliacijos gali kainuoti 100 litų. Tai reiškia, kad litas, kuris prieš tai sudarė 1/10 prekės vertės, dabar sudaro tik 1/100 jos vertės.
Staigus piniginio vieneto nuvertėjimas gali privesti prie to, kad jis nustos vykdyti apyvartos priemonės funkcijas. Netekus priimtinos apyvartos priemonės, ekonomika grįžta prie neefektyvių natūrinių mainų.
Kol nėra akivaizdaus santaupų nuvertėjimo – infliacijos rezultato, ir ekonomika tuomet gali efektyviai naudotis piniginiu vienetu. Staigus vertės sumažėjimas atima iš pirkėjo ir pardavėjo galimybes nustatyti tvirtas prekybos taisykles.

Pinigų pasiūlos modelis ir pinigų multiplikatorius

M-1 pinigus sudaro apyvartoje esantys grynieji pinigai ir čekiniai indėliai, todėl pinigų pasiūlą galima užrašyti taip:
M = CU + D (1)
CU – grynieji pinigai, D – čekiniai indėliai.
MB = CU + RR + ER,
MB – pinigų bazė. Ją sudaro grynieji pinigai (CU), privalomosios atsargos (RR), perteklinės atsargos (ER). Centrinis bankas pinigų pasiūlą gali geriau kontroliuoti netiesiogiai, o per pinigų bazę. Tarkime, jog

CU/D = c; CU = c*D;
RR = rd*D; ER = er*D;
er – perteklinė atsargų norma. Iš čia seka:
M = c*D + D; M = D(1+c) (3)
MB = c*D + rd*D + er*D
MB = D(c+rd+er) (4)
Pinigų pasiūlą padalinę iš MB gauname, kad reali pinigų pasiūla yra:

m – pinigų multiplikatorius.

Tačiau iš tikrųjų pinigų bazę sudaro ne tik grynieji pinigai (CU) ir čekiniai indėliai (D), bet ir diskonto paskolos. Todėl:

DL – diskonto paskolos.

Pinigų pasiūlą lemia šie veiksniai (5lygtis):
1. Pinigų bazė (MB).
2. Grynųjų pinigų ir čekinių indėlių santykiai (c).
3. privalomųjų atsargų norma (rd):kuo ji didesnė, tuo pinigų pasiūla mažesnė.
4. Perteklinė atsargų norma (er). Kuo ji didesnė, tuo mažesnė pinigų pasiūla.

Galima išreikšti ir pinigų M-2 multiplikatorių.
Atsižvelgiama į tai, kad visi indėliai įeina į pinigų bazę (MB)
M-2 = D + C + T + MMF,
D-čekiniai indėliai, C-grynieji pinigai esantys apyvartoje, T-terminuotieji ir taupomieji indėliai, MMF-apima pinigų rinkos savitarpio fondų dalį + pinigų rinkos indėlių sąskaitos + išvakarių pirkimo susitarimai + išvakarių Eurodoleriai.
C = c*D,
T = t*D,
MMF = f*D,
taigi
M-2 = D+c*D+t*D+f*D
M-2 = D*(1+c+t+f)

M2 padalinę iš pinigų bazės gauname:

Pinigų paklausa

Visi konkrečiu momentu ekonomikoje esantys pinigai vadinami pinigų pasiūla. Ją formuojant svarbiausia yra kiekvienos šalies centrinis bankas. Norint reguliuoti pinigų kiekį, reikia žinoti veiksnius, nuo kurių priklauso tiek pinigų pasiūla, tiek jų paklausa.
Aptarus su pinigais susijusius dalykus tampa aišku, kad grynaisiais geriausia laikyti neilgai ir nedaug pinigų, nes ilgainiui jų perkamoji galia gali sumažėti dėl pasikeitusio prekių ir paslaugų kainų indekso. Daug geriau ir pelningiau pinigus investuoti į pelningus dalykus, tokius kaip nekilnojamas turtas, kurio piniginė vertė kasmet auga, arba į kokius nors vertybinius popierius, kurie duoda dividendus ar palūkanas, arba tiesiog padėti pinigus į banką ir taip pat gauti palūkanas. Taigi savaime kyla klausimas, kiek pinigų reikia turėti? Pinigų paklausa – tai toks turto kiekis, kurį visi šalies ūkio subjektai nori turėti pinigine forma. Šio siekio alternatyvieji kaštai yra palūkanų prieaugis, kuris būtų gautas, investavus tą pinigų sumą į palūkanas duodančius aktyvus. Iš to galima daryti išvadą, jog pinigais bus laikoma tokia turto dalis, kuri teiks paslaugas, turinčias tokią pat arba didesnę už alternatyviuosius kaštus vertę. O šitos paslaugos yra trijų rūšių:
1. pirkimo-pardavimo aktų finansavimas. Bet kuris ūkio subjektas siekia turėti tam tikrą pinigų kiekį, nuolat reikalingą pirkti prekėms ir paslaugoms. Pinigų kiekis, reikalingas šiems sandėriams, apibrėžiamas bendru piniginiu lygiu, arba nominaliu BNP, t.y. kuo didesnė rinkoje esančių prekių ir paslaugų bendroji piniginė vertė, tuo daugiau prireiks pinigų pirkimo-pardavimo sandėriams vykdyti. Taigi pinigų paklausa tokiems sandėriams vykdyti yra proporcinga nominaliam BNP. Kuo didesnės ūkio subjekto pajamos, tuo daugiau sandėrių jis atlieka, todėl augant nacionaliniam produktui, pinigų paklausa tolygiai didėja.
2. piniginių įplaukų svyravimų amortizavimas. Nei išlaidos, nei pajamos nėra reguliarios, todėl kiekvienas ūkio subjektas yra linkęs turėti tam tikrus preventyvinius pinigų likučius. Priklausomai nuo jų dydžio, būna didesnis ar mažesnis apsidraudimas nuo galimo piniginių įplaukų svyravimo. Šių rezervų dydis priklauso nuo ūkio subjektų apyvartos.
3. apsidraudimas nuo kitų finansinių aktyvų kainų nestabilumo. Šeimos ir firmos linkusios turėti papildomą pinigų atsargą, kad išvengtų galimo pajamų sumažėjimo, susijusio su finansine rizika, kuri atsiranda dėl to, kad firmų ir asmenų turtas, laikomas obligacijų pavidalu, turi nuolat kintančią rinkos vertę. Siekdami apsidrausti nuo neišvengiamo obligacijų rinkos vertės svyravimo, šeimos ir firmos kaupia atsargas. Tačiau kas lemia, kiek pinigų laikyti grynaisiais, o kiek obligacijų pavidalu. Aišku, tai priklausys nuo to, kokius procentus nuo įdėtų į obligacijas pinigų mes gausime. Taigi turint 100 Lt grynaisiais ir esant obligacijų siūlomam pelnui 10% mums pinigų laikymas grynaisiais kaštuoja 10 Lt. Pinigų paklausa iš aktyvų pusės yra atvirkščiai proporcinga obligacijų siūlomam procentui.

Kai siūlomas procentas arba alternatyviniai pinigų laikymo grynaisiais kaštai yra maži, tai žmonės norės daugiau.

Kiekybinė pinigų teorija

Kiek pinigų teorija išplėtota ekonomistų klasikų aiškiausiai parodyta amerikiečio I.Fisher‘io išleistoje knygoje „Pinigų perkamoji galia“
I.Fishe‘is pirmiausia suformulavo pinigų lygybę:
M*Vt = P*T (1)
M-pinigų kiekis; T-sandorių skaičius per metus; P-vidutinė sandorio kaina; Vt-pinigų, naudojamų sandoriams apyvartos greitis.
Nominalią sandorių vertę tiesiogiai sunku išmatuoti, tačiau akivaizdu, kad sandoriai yra proporcingi visuminei produkcijai, t.y.:
T = v*Y (2)
v-pastovus dydis; Y-gali būti PVM.
Tad (1):
M*Vt = v*P*Y
(v*P*Y-nominalios pajamos)
Pinigų naudojimo sandoriams apyvartos greitis padalintas iš pastovaus dydžio v yra pinigų apyvartos greitis.

Iš šių lygybių seka mainų lygybė pagal kurią nominalios pajamos = pinigų kiekiui*jų apyvartos greitis.
M*V = P*Y (4)
Pinigų apyvartos greitis parodo, kiek kartų piniginis vienetas vidutiniškai panaudojamas prekėms ir paslaugoms pirkti.

Fišerio nuomone, pinigų apyvartos greitis yra pastovus tik trumpuoju laikotarpiu, ilguoju laikotarpiu apyvartos greitis gali keistis. Tai jo nuomonė priklauso nuo to, daugiau ar mažiau naudojama grynųjų pinigų sandoriams aptarnauti. Jei daugiau naudojama debetinių ar kreditinių kortelių, tai pinigų apyvartos greitis sulėtėja.

Jei pinigų greitis pastovus trumpuoju laikotarpiu, tai Fišerio mainų lygybė gali būti pertvarkyta į kiekybinę pinigų teoriją, kuri teigia, kad pinigų kiekis lemia nominalias pajamas. Kai pinigų kiekis padidėja, tai tiek pat padidėja ir nominalios pajamos. Pinigų kiekio kitimas lemia tik kainas. Dvigubai padidinus pinigų pasiūlą, dvigubai padidės kainos, jei greitis pastovus.
Pinigų paklausos kiekio teorija

Iš kiekybinės lygybės (4) galime gauti:
Jei 1/V = k, atvirkštinis pinigų apyvartos greitis, tuomet M = k*P*Y rodo, kokį pinigų kiekį žmonės pageidauja laikyti.
M = k*P*Y-pinigų paklausa, kuri išplaukia iš kiekybinės pinigų teorijos.

Likvidumo pirmenybės teorija

Pinigų paklausos teoriją dar kitaip vadiname likvidumo pirmenybės teorija. Ji nagrinėja pinigus, kaip vieną iš turto formų: noras laikyti dalį savo aktyvų pinigų forma priklauso nuo to, kaip vertinamos likvidumo savybės. J.M.Keynes‘as išskyrė tris pinigų paklausos motyvus:
1. sandorio motyvas: jis išplaukia iš pinigų, kaip mainų priemonės funkcija. Dalį aktyvų reikia laikyti pinigų forma. Pinigų paklausos sandorio komponentas yra proporcingas pajamoms.
2. atsargų motyvas: kilo iš būtinybės panaudoti dalį savo aktyvų kaip mainų priemonę netikėtai atsiradus kokiems nors poreikiams.
3. spekuliacinis motyvas. Kada pinigai reikalingi ne tik kaip mainų priemonė, bet ir kaip turto atsarga, šį motyvą pavadino spekuliaciniu. Įžvelgiama kita priežastis, dėl ko dalis aktyvų laikoma pinigine forma-tai palūkanų norma. J.M.Keynes‘as visus aktyvus, kurie laikomi kaip turto atsarga, suskirstė į pinigus ir obligacijas.
Grafikas rodo, kad tam tikra palūkanų norma atitinka obligacijos kainą.

i=RET=(F-P)/P
laukiama grąža
F-nominali obligacijos vertė
P –diskonto obligacijos pirkimo kaina

Pinigų rinka

Sujungę pinigų paklausą ir pasiūlą, galėsime nagrinėti pinigų rinką. Norėdami plačiau aptarti pinigų rinką, panagrinėkime 2 pav. Pinigų paklausą reiškia vertikali tiesė S^. Paklausos kreivė yra tiesė, nes laikomasi prielaidos, kad finansinės įstaigos teikia šalies ekonomikai nustatytą pinigų kiekį. Paklausos ir pasiūlos tiesių sankirta nulemia pusiausvyros kainą (kaina šiuo atveju reiškia obligacijų siūlomą procentą, t.y. alternatyvūs grynųjų pinigų kaštai).

Panagrinėkime, kas atsitiks pakitus pusiausvyros padėčiai. Tarkime, iš pradžių pinigų paklausa pakito nuo 200 mlrd. Lt (Sm1). Pastebėsime, kad reikalingų pinigų kiekis viršija pasiūlą 50 mlrd. Lt prie to paties obligacijų procento (5%). Šiuo atveju žmonės pasistengs prisitaikyti prie pinigų stygiaus, parduodami aktyvus. Tačiau, kai vieni pinigus įsigyja parduodami obligacijas, kiti juos praranda pirkdami jas.
Tada kolektyvinis bandymas gauti daugiau pinigų parduodant obligacijas padidins jų pasiūlą, lyginant su paklausa rinkoje, ir tai numuš jų kainą. Tuo būdu, sumažėjus obligacijų kainai, padidės jų siūlomi procentai. Todėl obligacijų siūlomas procentas išaugs iki 7,5%. Šis didesnis procentas sumažins grynaisiais laikomų pinigų kiekį. Pamatysime, kad pinigų rinka grįžo prie pusiausvyros: reikiamų ir siūlomų pinigų kiekis yra 150 mlrd. Lt prie 7,5%. Ir atvirkščiai, padidėjusi pinigų pasiūla iki 250 mlrd. Lt prives prie 50 mlrd. Lt pertekliaus, ir tuo būdu padidės obligacijų kaina ir kartu sumažės jų siūlomas procentas.

Išvados

Pinigai yra mainų priemonė, tarpininkai. Iki tokių pinigų, kokius mes turime dabar, pinigų funkcijas atlikinėjo įvairūs daiktai ir vertybės. Pinigų atsiradimas buvo pažanga. Jie atliko visuotinio ekvivalento vaidmenį.
Popieriniai pinigai savo esme yra tik pinigų ženklai. Mainų ir mokėjimo priemonės galią jiems suteikia valstybė, tiek savo finansiniu potencialu (valstybės iždo pajamomis), tiek savo iridiniu autoritetu. Kitaip sakant, popieriniai pinigai turi perkamąją galią todėl, kad yra visuotinai pripažįstami turį ją.

Pinigų egzistavimo prielaidos:
-ribota pasiūla;
-visuotinis pripažinimas;

Kreditinių pinigų egzistavimo prielaidos tos pačios:
-ribota pasiūla;
-jų įteisinimas įstatymu, kaip legalia atsiskaitymo priemone;
Pinigų kiekį šioje sistemoje kontroliuoja centrinis bankas, vykdydamas monetarinę politiką.

Svarbu pažymėti, kad ekonominės pinigų pasitikėjimo priežastys yra daug svarbesnės, ir nestabili nacionalinė valiuta yra išstumiama kitų atsiskaitymo priemonių.

▪ Obligacijų kaina atvirkščiai proporcingai priklauso nuo jos siūlomo procento dydžio;
▪ Pinigų rinkos svyravimas sukelia obligacijų kainos kitimą ir tuo būdu siūlomą procentą;
▪ Obligacijų siūlomo procento pakitimas veikia žmonių nusistatymą laikyti pinigus grynais;
▪ Žmonių nusistatymo laikyti pinigus grynais pakitimas atstato pusiausvyrą pinigų rinkoje;
▪ Pusiausvyrinis obligacijų siūlomas procentas išlygina reikiamų ir siūlomų pinigų kiekį.

Pasitelkus monetarinę politiką galima pakeisti pinigų pasiūlą, kad padidintumėme arba sumažintumėme obligacijų siūlomus procentus. Didesnis procentas sumažina investicijas ir vartotojų išlaidas, o mažas-padidina jas.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. A.Jakutis, V.Petraškevičius, A.Stepanovas, L.Češkutė, S.Zaicevas

„VGTU Ekonomikos teorijos pagrindai“ /2003m.

2. Ž.Bubnys „Pinigai ir jų cirkuliacija“

3. P.Skominas „Makroekonomika“

4. V.Terleckas „Pinigų apyvarta ir kreditas“

Leave a Comment