Pensijų sistemos reforma ir jos vykdymas Lietuvoje

TURINYS

ĮVADAS..............................3
1. VALSTYBINIO SOCIALINIO DRAUDIMO PENSIJŲ SISTEMA LIETUVOJE..............................6
1.1. Pensijų sistemos kūrimo aplinkybės ir teisinė bazė................6
1.2. Pagrindiniai pensijų sistemos bruožai.......................8
1.3. Pensijų sistemos principai.............................9
1.4. Pensijų rūšys..............................12
1.5. Pensijos nustatymo principai...........................16
1.6. Savanoriškas pensinis draudimas........................19
2. VALSTYBINIO SOCIALINIO DRAUDIMO PENSIJŲ SISTEMOS TRŪKUMAI IR PROBLEMOS...........................22

2.1. Ribotos finansavimo galimybės.........................22

2.2. Nepakankamas pensijų dydis...........................29
3. PENSIJŲ SISTEMOS REFORMA LIETUVOJE................34
3.1. Pensijų sistemos reformos tikslai ir uždaviniai.................34
3.2. Pensijų sistemos reformavimo prielaidos....................35
3.2.1. Finansinės pensijų sistemos reformavimo prielaidos...........39
3.3. Siūlomos pensijų sistemos reformos kryptys..................42
3.3.1. Savanoriško pensinio kaupimo įvertinimas................48
4. KAUPIAMŲJŲ PENSIJŲ FONDŲ KŪRIMAS IR PLĖTRA LIETUVOJE...51
4.1. Kaupiamųjų pensijų fondų kūrimo tikslai.....................51
4.2. Kaupiamųjų pensijų fondų steigimo kliūtys....................52
5. REFORMOS RYTŲ IR CENTRINĖS EUROPOS ŠALYSE..........57
IŠVADOS IR PASIŪLYMAI..............................61
SUMMARY..............................66
LITERATŪROS SĄRAŠAS..............................67
PRIEDAI..............................71

ĮVADAS

Socialinė apsauga yra neeatsiejama žmogaus gyvenimo dalis. Jos pagrindą sudaro Valstybinio socialinio draudimo sistema, užtikrinanti apdraustiems šalies gyventojams pajamas senatvės, ligos, invalidumo, nedarbo, nelaimingų atsitikimų darbe atvejais.

Pensinis draudimas – svarbiausia ir reikšmingiausia Lietuvos socialinio draudimo dalis.

Pensinis draudimas apima beveik visus šalies gyventojus: vieni moka socialinio draudimo įmokas busimai pensijai, kiti gauna pensijas. Suteikdamas žmonėms socialinį saugumą senatvėje, invalidumo bei našlystės atvejais, pensinis draudimas yra svarbus kiekvieno žmogaus gyvenime.

Jo reikšmė yra ypatingai didelė rinkos santykiais pagrįstoje visuomenėje, kur joje galioja individualios atsakomybės už save principas, kuurio esmė, kad sveikas ir darbingas žmogus turi pasirūpinti ateitimi pats, o nesitikėti paramos iš valstybės. Dabartiniu metu dauguma apdraustų Lietuvos gyventojų senatvėje, invalidumo, našlystės atvejais gauna socialinio draudimo pensijas.

Tačiau problema yra ta, kad pensijos dydis toks menkas, kad jo ne

eužtenka užtikrinti minimalius poreikius. Vidutinis pensijos dydis 2001 m. buvo 317,61 Lt. Jis sudarė 42 proc. vidutinio darbo užmokesčio, kai tuo tarpu išsivysčiusiose šalyse pajamų atkūrimo koeficientas siekė apie 60-70 proc.

Mažą pensijų dydį sąlygoja daug veiksnių: prasta šalies ekonominė situacija, nepalanki demografinė situacija (visuomenės senėjimas), didelis nedarbas ir t.t.

Valstybinio socialinio draudimo pensijų sistema, funkcionuojanti einamojo finansavimo principu, nepajėgė užtikrinti žymesnio pensijų augimo. Todėl objektyvi ir neišvengiama būtinybė tapo esamos pensijų sistemos reforma, galinti užtikrinti būsimiems pensininkams kur kas didesnes pensijas.

Lietuvoje pensijų sistema buvo reformuota 1994-1995 metais, kai po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo pradėjo veikti pirmieji Lietuvos Respublikos pensijų įstatymai. Tuo metu buvo sukurta pensijų sistema, paremta einamųjų įmokų bei išmokų, kartų solidarumo principais. Vykdomos pensijų reformos principai padėjo išspręsti aktualiausias to meto problemas, todėl 1995-1998 metais peensijų sistema pakankamai gerai funkcionavo, nuolat buvo didinamos pensijos.

Tačiau nuo 1998 m. išryškėjo šios sistemos trūkumas – pasireiškiantis finansiniu nepajėgumu išmokėti pensijas, kurį lėmė Lietuvos ekonominės bei demografinės problemos.

Norint užtikrinti pensijų išmokėjimą esantiems ir būsimiems pensininkams būtina reformuoti pensijų sistemą taip, kad padidėtų finansiniai ištekliai.

Taigi, nuo Lietuvos pensijų sistemos reformos, pradėtos rengti tuoj pat po nepriklausomybės atkūrimo ir įgyvendintos 1994-1995 m., praėjo palyginti nedaug laiko, sukaupta patirtis leidžia svarstyti tolesnės reformos perspektyvas. Ta perspektyva susijusi su kaupiamojo principo pensijų sistemoje įvedimu. Įvairi Ce
entrinės ir Rytų Europos patirtis steigiant kaupiamąją pensijų sistemos pakopą skatina patyrinėti šios pakopos steigimo galimybes ir Lietuvoje.

Pensijų reformą, kaip pabrėžia SADM specialistas M. Ignatavičius, optimaliausia pradėti ne anksčiau kaip 2004 m. ir ne vėliau kaip 2008 m., kadangi 2005-2020 m. numatomas ženklus darbingo amžiaus asmenų daugėjimas, susijęs su ankstesne 1980-1990 m. gimstamumo banga. Dėl šios demografinės bangos socialinio draudimo biudžetas 2005-2020 m. gali būti perteklinis, o 2040-2070 m. laukiama socialinio draudimo biudžeto deficito, kurį lems dabar esantis mažas gimstamumas.

2002 m. gruodžio 3 d. buvo žengtas svarbus žingsnis naujos pensijų sistemos link – LR Seimas pritarė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos parengtam Pensijų sistemos reformos įstatymo projektui. Viena esminių reformos ypatybių yra ta, kad kiekvienas žmogus, draudžiamas privalomuoju valstybiniu socialiniu draudimu savanoriškai, galės dalį pensijos pats kaupti asmeninėje sąskaitoje, esančioje pasirinktame pensijų fonde ar gyvybės draudimo bendrovėje.

Šio darbo tikslas yra išanalizuoti ir įvertinti dabartinę Lietuvos pensijų sistemą, išskirti pagrindines jos problemas, dėl kurių iškyla pensijos reformos būtinybė, išanalizuoti ir įvertinti siūlomą pensijų sistemos reformą bei jos finansavimą.

Siekdama šio tikslo pasirinkau tokią kursinio darbo struktūrą.

Pirmoje darbo dalyje analizuojama šiuo metu Lietuvoje veikianti valstybinė pensijų sistema: aiškinamos valstybinės pensijų sistemos kūrimosi aplinkybės ir teisinė bazė; įvardijami pagrindiniai valstybinės pensijų sistemos bruožai ir principai; išskiriamos pensijų rūšys; nagrinėjamas savanoriškas pensinis dr
raudimas.

Antroje darbo dalyje iškeliamos dvi pagrindinės valstybinės pensijų sistemos problemos – nepakankamos finansavimo galimybės bei nepakankamas pensijų lygis, dėl kurių iškyla būtinybė reformuoti šiuo metu veikiančią valstybinę pensijų sistemą.

Trečioje darbo dalyje išsamiai nagrinėjama pensijų sistemos reforma: iškeliami pensijų reformos tikslai ir uždaviniai, įvardijamos pensijų sistemos reformavimo prielaidos, apibūdinamos pensijų reformos kryptys, nagrinėjamas siūlomos pensijų reformos projektas, analizuojamas siūlomos pensijų reformos finansavimas, įvertinamas jame siūlomas savanoriškas pensinis kaupimas.

Ketvirtoje darbo dalyje suformuluojami kaupiamųjų pensijų fondų kūrimo tikslai, nagrinėjamos kaupiamųjų pensijų fondų steigimo kliūtys.

Penktoje darbo dalyje apžvelgiamos Centrinės Europos valstybių pensijų sistemos reformos, iškeliamos pagrindinės pensijų sistemos reformavimo problemos.

Darbo rašymui buvo naudojami pensinį draudimą Lietuvoje reglamentuojantys įstatymai, Lietuvos Respublikos nutarimai, kiti teisės aktai, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos periodiniai leidiniai, Lietuvos mokslininkų (T. Medaiskio, R. Lazutkos ir kt.) darbai pensinio draudimo klausimais, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ir Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės skelbiami statistiniai duomenys.

Darbą sudaro įvadas, 5 skyriai, išvados ir pasiūlymai, naudotos literatūros sąrašas, priedai. Darbo apimtis – 70 puslapiai, jame yra 3 lentelės ir 9 paveikslai. Bibliografinį aprašą sudaro 78 šaltiniai. Darbo pabaigoje pateikti 5 priedai.

1.VALSTYBINIO SOCIALINIO DRAUDIMO PENSIJŲ SISTEMA LIETUVOJE

Lietuvos pensijų sistemą sudaro valstybinės socialinio draudimo pensijos, finansuojamos iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto, ir valstybinės pensijos, finansuojamos iš va

alstybės biudžeto. Didžiausią ir svarbiausią sistemos dalį sudaro valstybinės socialinio draudimo senatvės, invalidumo, našlių ir našlaičių pensijos. Be to pensijos sudaro pagrindinę dalį (apie 75 proc.) socialinio draudimo fondo biudžeto. Dėl to pensijų sistemos nepriekaištinga veikla yra ypač reikšminga.

1.1. PENSIJŲ SISTEMOS KŪRIMO APLINKYBĖS IR TEISINĖ BAZĖ

Kuriant valstybinę socialinio draudimo pensijų sistemą, buvo siekiama pereiti nuo valstybės teikiamo „aprūpinimo“ negalintiems dirbti ir neturintiems pajamų dėl senatvės, invalidumo prie jų socialinio draudimo įmokomis įgyjamų teisių į įstatymų numatytas išmokas. Pensijų sistema yra neatskiriama socialinio draudimo sistemos dalis, vadinasi, naujos socialinio draudimo sistemos kūrimas įtakojo ir pensijos sistemos reformavimą.

Žlugus SSSR, Lietuva susidūrė su būtinybe sukurti naują valstybinę pensijų sistemą.

Valstybinė socialinio draudimo sistema buvo nuosekliai kuriama 1990-1995 metais.

1990 m. kovo 7d. Lietuvos TSR Vyriausybė priėmė nutarimą įsteigti Vyriausiąją valstybinio draudimo valdybą ir pavesti jai vykdyti socialinio draudimo funkcijas šalyje.

1990 m. spalio 23d. buvo priimtas LR valstybinio socialinio aprūpinimo sistemos pagrindų įstatymas, reguliuojantis šalies gyventojų socialinio aprūpinimo santykių pagrindus. Pagal šį įstatymą valstybinę socialinio aprūpinimo sistemą sudaro valstybinis privalomasis socialinis draudimas bei socialinis aprūpinimas ir socialinė šalpa. Be to, šalia šių sistemų gali egzistuoti įvairios privačios socialinio aprūpinimo sistemos. Šis įstatymas svarbus ir tuo, kad įteisino valstybinio socialinio draudimo biudžeto savarankiškumą ir jo atskyrimą nuo valstybės biudžeto.

1990 m. buvo patvirtintas pagrindinis valstybinio privalomojo socialinio draudimo įmokų tarifas – 30+1 proc. (30 proc. socialinio draudimo įmokų nuo apskaičiuoto darbo užmokesčio fondo mokėjo darbdavys, o 1 proc. nuo apskaičiuoto atlyginimo už darbą mokėjo samdomas darbuotojas).

Nuo 2000 m. sausio 1d. pagrindinis privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifas buvo padidintas iki 34 proc. 2004 m. sausio 01 d. patvirtintas draudėjų bendrojo valstybinio socialinio draudimo įmokų 31 proc. tarifas ir jo dydžiai atskiroms draudimo rūšims: pensijų draudimui – 23,4 proc., ligos ir motinystės socialiniam draudimui – 2,8 proc., draudimui nuo nedarbo – 1,5 proc., nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniam draudimui – 0,3 proc., sveikatos draudimui – 3,0 proc. Patvirtintas apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokų 3 proc. tarifas ir jo dydžiai atskiroms draudimo rūšims: pensijų draudimui – 2,5 proc., ligos ir motinystės socialiniam draudimui – 0,5 proc.

Valstybinio socialinio draudimo įmokos dydis bazinei pensijai – 50 proc. bazinės pensijos ( 2004 m. balandžio 01 d. – 86 Lt).

Ekonomiškai silpnų ūkių ūkininkų ir dirbančių ūkyje jų narių mokamos valstybinei socialinio draudimo pensijai įmokos dydis – 20 proc. bazinės pensijos dydžio ( 2004 m. balandžio 01 d. – 34,40 Lt).
Valstybinio socialinio draudimo papildomai pensijos daliai gauti įmokos dydis gauti – 15 proc. nuo valstybiniam socialiniam draudimui deklaruojamų pajamų sumos ( ši nuostata galioja nuo 2002 m. ).

1991 m. gegužės 21d. buvo priimtas LR Valstybinio socialinio draudimo įstatymas, kuris įteisino naują valstybinio socialinio draudimo sistemos organizacinę struktūrą. Šios struktūros pagrindinis uždavinys – vykdyti Lietuvoje valstybinį socialinį draudimą.

Taip buvo sukurta įstatyminė Valstybinio socialinio draudimo bazė.

1995 m. sausio 1d. įsigaliojo Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas.

Nuo 1995 m. pradžios Lietuva perėjo prie naujos pensijų sistemos – pensijos tapo diferencijuotos , priklausančios nuo asmens socialinio draudimo stažo ir uždarbio. Tuo metu buvo sukurta pensijų sistema, paremta einamųjų įmokų bei išmokų principu, kada dirbančių asmenų valstybinio socialinio draudimo įmokos skiriamos esamų pensininkų pensijoms išmokėti. Vykdomos pensijų reformos principai padėjo išspręsti aktualiausias to meto problemas, todėl 1995–1998 metais pensijų sistema pakankamai gerai funkcionavo, nuolat buvo didinamos pensijos.

Atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje buvo pasirinkta perskirstomoji (įmokų – išmokų) pensijų sistema, tačiau jau tada buvo manoma, kad anksčiau ar vėliau ją teks reformuoti, įteisinus kaupiamąjį pensijų draudimą.

Pirmasis reikšmingas žingsnis ta kryptimi buvo 1999 m. priimtas ir nuo 2000 m. sausio 1d. įsigaliojęs Pensijų fondų įstatymas. Šis įstatymas šalia valstybinio socialinio pensijų draudimo sistemos įteisino galimybę draustis papildomu pensiniu draudimu, tačiau savanoriškas dalyvavimas pensijų fonduose nėra alternatyva valstybiniam socialiniam draudimu. Išnagrinėjus Valstybinio socialinio draudimo pensijų sistemos kūrimosi aplinkybes, galima daryti išvadą, kad ji yra kintanti ir besivystanti sistema, kuri turi būti nuolat plėtojama ir modifikuojama taip, kad kuo geriau atitiktų besikeičiančias socialines ir ekonomines sąlygas bei leistų patenkinti augančius visuomenės poreikius socialinei apsaugai senatvės, invalidumo ir kt. atvejais.

1.2. PAGRINDINIAI PENSIJŲ SISTEMOS BRUOŽAI IR PRINCIPAI

Kuriant valstybinio socialinio draudimo pensijų sistemą Lietuvoje buvo siekiama dviejų tikslų:
1. užtikrinti bent minimalią apsaugą nuo skurdo senatvėje;
2. kompensuoti dėl senatvės, invalidumo , maitintojo netekties prarastas pajamas.

Jau dešimtmetį funkcionuojanti Lietuvos pensijų sistema turėjo tik vieną pensinio draudimo pakopą – valstybinį pensinį draudimą, kuris apima privalomąjį ir savanoriškąjį pensinį draudimą. Privačios pensinio draudimo sistemos iki 2000 m. pradžios nebuvo, kol neįsigaliojo 1999 m. priimtas Pensijų fondų įstatymas.

Lietuvoje valstybinis socialinis pensijų draudimas apima beveik visus šalies gyventojus: samdomi darbuotojai ir savarankiškai dirbantys asmenys moka valstybinio socialinio draudimo įmokas, o senatvėje, invalidumo atveju, netekus maitintojo gauna pensijas. Teisę gauti valstybinio socialinio draudimo pensijas turi visi nuolatiniai Lietuvos gyventojai, kurie buvo privalomai draudžiami arba patys draudėsi savanoriškuoju socialiniu pensijų draudimu.

2003 m. Lietuvos senatvės pensijų skaičius buvo 610775. Vidutinė pensininko senatvės pensija – 340,50Lt.

Valstybinio socialinio draudimo pensijos dydis priklauso nuo mokėtų socialinio draudimo įmokų ir asmens socialinio draudimo stažo.

Valstybinės socialinio draudimo pensijos mokamos iš Valstybinio socialinio draudimo fondo (VSDF) biudžeto. Valstybinio socialinio draudimo fondo, kuris veikia nuo 1990 metų, paskirtis – valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo įmokų rinkimas ir pensijų bei pašalpų skyrimas ir mokėjimas.

VSDF biudžetas yra savarankiškas, atskirtas nuo Valstybės biudžeto. Valstybinio socialinio draudimo biudžeto atskyrimas nuo Valstybės biudžeto reiškia, kad jo lėšos naudojamos tik Valstybinį socialinį draudimą reglamentuojančiuose įstatymuose numatytoms išmokoms mokėti.

VSDF biudžeto sudarymo ir vykdymo tvarką bei rodiklius, pagal kuriuos tvirtinamas šis biudžetas bei jo vykdymo ataskaita, nustato VSDF biudžeto sandaros įstatymas. Fondo biudžeto projektą ateinantiems biudžetiniams metams ir prognozių skaičiavimus kitiems dvejiems metams rengia Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba.

Kadangi pensijos sudaro didžiausią dalį VSDF išlaidų, tai jų didėjimas sąlygoja bendrą VSDF išlaidų augimą.Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto išlaidų kitimas 1996-2003 metais pateiktas 1 paveiksle.

1 pav. Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto išlaidų kitimas 1996-2003 metais
mln. Lt

Kaip matome iš 1 pav., 1996 m. išlaidos pensijoms sudarė 1919 mln. litų, o 2003 m. siekė net 3528 mln. litų. Tokį staigų išlaidų pensijoms išaugimą sąlygojo nuolat augantis pensininkų skaičius (plačiau apie tai 2.1. skyriuje).

Šiuo metu veikiančios socialinio draudimo pensijų sistemos esminis bruožas ir skirtumas nuo buvusios pensijų sistemos yra tas, kad pensijos gavimas ir jos dydis priklauso nuo asmens socialinio draudimo stažo ir mokėtų į VSDF biudžetą socialinio draudimo įmokų. Pastebėtina, kad Lietuvos pensijų sistema labai suasmeninta, nes pensijų prieinamumas ir jų lygis priklauso nuo buvusio darbo rezultatų, t. y. faktiškai nuo kiekvieno žmogaus sumokėtų socialinio draudimo įmokų sumos.

Lietuvos valstybinio socialinio draudimo pensijų sistema, kaip ir socialinio draudimo sistema, remiasi einamojo finansavimo, universalumo, kartų solidarumo, tęstinumo bei prisiimtų įsipareigojimų vykdymo principais.

Universalumo principas pasireiškia tuo, kad visiems nuolatiniams Lietuvos gyventojams sudaroma galimybė gauti valstybinio socialinio draudimo pensijas.

Kartų solidarumo principas, kuriuo grindžiamos daugelio pasaulio šalių valstybinio socialinio draudimo pensijų sistemos, reiškia, kad dirbančios kartos įmokomis išlaikomi nedirbančios kartos pensininkai.

Valstybinės pensijų sistemos grindimas tęstinumo bei prisiimtų įsipareigojimų vykdymo principu suteikia tvirtas socialines garantijas socialinio draudimo įmokas mokantiems asmenims, įvykus draudiminiam įvykiui, mokėti pensijas iš tuo metu surenkamų socialinio draudimo įmokų.

Einamojo finansavimo principas (angliškai Pay-As-You-Go) reiškia, kad žmonių mokamos socialinio draudimo įmokos nėra kaupiamos ateičiai jas kapitalizuojant, o iš karto panaudojamos valstybinio socialinio pensijų draudimo išmokoms padengti.

Lietuvoje einamųjų įmokų – išmokų pensijų schemos sudaro pensijų sistemos pagrindą. Vienas iš šio tipo sistemų privalumų yra tas, kad pensijų išmokos gali būti pradėtos mokėti tuoj pat po sistemos įkūrimo, nelaukiant kol bus sukauptos tam tikros lėšos pensijai. Ši savybė buvo vienas iš svarbiausių kriterijų steigiant einamųjų įmokų – išmokų Valstybinę socialinio draudimo pensijų sistemą Lietuvoje. Tuo metu dėl didelės infliacijos daugelio žmonių santaupos nuvertėjo, o toks pensijų finansavimo principas suteikė adekvačių pajamų garantiją. Tik įkūrus valstybinę socialinio draudimo pensijų sistemą, paremtą šiuo principu, pensinio amžiaus sulaukusiems žmonėms buvo pradėtos mokėti pensijos.

Šios pensijų sistemos finansavimui saugumo prasme labai svarbus privalomo dalyvavimo joje principas (valstybinis privalomas pensinis draudimas). Pensijų teisių išsaugojimas ilgu laikotarpiu priklauso nuo nenutrūkstamo įmokų srauto. Pensininkų pajamos gali didėti kartu su šalies vidutinėmis pajamomis. Solidarumo tarp kartų principo pagalba pensininkai kartu su dirbančiais gyventojais gali patirti pagerėjusias gyvenimo sąlygas. Didėjant dirbančiųjų pajamoms, einamųjų išmokų sistema gali surinkti daugiau įmokų. O turėdama daugiau pajamų sistema gali mokėti didesnes pensijas. Taigi einamųjų išmokų principo pagalba išryškinamas solidarumo tarp kartų principas.

Galima išskirti tam tikrus šios pensijų sistemos ypatumus.

Pensijų sistemos pagrįstos einamojo finansavimo principu ypatumai.
1. Valstybinio socialinio draudimo fondo (VSDF) būklė ir pensijų finansavimo galimybės priklauso nuo to, kokioje ciklo fazėje yra ekonomika:
• nuosmukio fazėje, kai įmonės bankrutuoja, auga nedarbas, mažėja darbo užmokestis, tada ir socialinio draudimo įmokų suma biudžete mažėja;
• pakilimo fazėje atvirkščiai: VSDF biudžetas prisipildo.

Lietuvoje, ekonomikos nuosmukio metu (Lietuva šiuo metu yra nuosmukio fazėje) išryškėjo einamojo finansavimo principu paremtos pensijų sistemos neigiamoji pusė.
2. Surinktos į VSDF biudžetą lėšos neturi galimybės būti „padidintos“, nes jos iš karto išdalijamos pensijų gavėjams (tai pajamų perskirstymo principas).

Idealioje socialinio draudimo pensijų sistemoje, veikiančioje einamųjų įmokų-išmokų principu, socialinio draudimo biudžetas turėtų būti visą laiką subalansuotas: padidėjus surenkamų įmokų sumai, išmokos turėtų būti didinamos, o jeigu surenkama mažiau, atitinkamai turėtų būti mažinamos ir išmokos. Tačiau Lietuvoje pensijų dydis paprastai nemažinamas, o socialinio draudimo įmokų tarifas retai keičiamas. Todėl socialinio draudimo fondo biudžetas dažniausiai būna nesubalansuotas: arba deficitinis, arba perteklinis.

Trumpalaikio (5-10 m.) disbalanso problema išsprendžiama nesunkiai: socialinio draudimo fondo deficitas kompensuojamas valstybės biudžeto dotacijomis arba bankų paskolomis, kurios grąžinamos biudžeto pertekliaus laikotarpiu.

Sudėtingesnė ilgalaikio (10-50 m.) disbalanso problema: valstybės biudžeto dotacijos gali tapti sunkiai pakeliama našta valstybės iždui, o ilgalaikės bankų paskolos būtų pernelyg brangios ir dar labiau pablogintų socialinio draudimo fondo biudžeto būklę.

Pagrindiniai veiksniai, lemiantys ilgalaikius socialinio draudimo fondo biudžeto svyravimus, yra šalies demografiniai ir ekonominiai pokyčiai bei valstybės socialinė politika.

Taigi, ši pensijų sistema sėkmingai veikia, kai ekonomika funkcionuoja stabiliai, kai pensininkų skaičius, lyginant su dirbančiųjų asmenų skaičiumi, yra nedidelis, gimstamumo rodiklis yra toks, kad gyventojų skaičius nuolat atsistato, o gyventojų gyvenimo trukmė ženkliai nesikeičia. Indeksavimo būdu ši sistema gali būti gana gerai apsaugota nuo infliacijos.

Principai, kuriais pagrįsta socialinio draudimo pensijų sistema, per pirmuosius Lietuvos nepriklausomybės metus išlaikė ne tik pirmuosius bandymus, bet ir užtikrino socialinę rimtį bei didelės dalies gyventojų pajamas. Tačiau prasidėjęs gimstamumo mažėjimas, gyvenimo trukmės didėjimas pradėjo VSDF biudžetą stumti prie nuolatinio deficito. Esant prastai ekonominei bei demografinei situacijai galiojanti pensijų sistema netenkina nei draudėjų, nei apdraustųjų, nei pensininkų. Taigi, būtinos esminės pensijų sistemos reformos. Reikia išlaisvinti žmones ir sudaryti sąlygas jiems patiems pasirūpinti savo senatve. Jei valstybinės pensijos liktų finansuojamos minėtais socialinio draudimo principais, tai požiūris į jas, kaip priklausančias pagal nuopelnus, turėtų būti keičiamas. Šios pensijos neturėtų būti vieninteliu pajamų šaltiniu senatvėje, todėl ir nereikėtų joms kelti uždavinio užtikrinti buvusias asmens darbo pajamas.

Tai galėtų būti tik visuomenės bendru susitarimu teikiama parama senatvėje. Būtina mažinti valstybės vaidmenį socialiniame aprūpinime. Šias funkcijas turi perimti privačios institucijos, veikiančios pačių žmonių iniciatyva.

1.3. PENSIJŲ RŪŠYS IR JŲ NUSTATYMO PRINCIPAI

Pagal šiuo metu galiojantį LR Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą (4 str.) skiriamos keturios pensijų rūšys:
1. senatvės pensijos;
2. invalidumo pensijos;
3. našlių ir našlaičių pensijos

2003 metais buvo mokama 1 mln. 58 tūkst. valstybinio socialinio draudimo pensijų. Iš jų, kaip matyti iš 2 paveikslo, 57,7 proc. sudarė valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos, 18,6 proc. – valstybinės socialinio draudimo invalidumo pensijos bei 21,5 proc. – valstybinės socialinio draudimo našlių ir našlaičių pensijos.
2 pav. Valstyybinių socialinio draudimo pensijų gavėjų paskirstymas pagal pensijų rūšis 2003 m.

Nuo 1995 m. sausio 1d. įsigaliojusiame Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme nenumatytas maitintojo netekimo bei ištarnauto laiko pensijos, tačiau jos ir toliau mokamos tiems asmenims, kuriems jos buvo paskirtos iki 1995 m. sausio 1 dienos. Kaip matome iš 2 paveikslo maitintojo ir ištarnauto laiko pensijos 2003 m.sudaro tik 2,2 proc. visų pensijų.

Valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos

Valstybinės socialinio draudimo pensijos skiriamos ir mokamos asmenims, sukakusiems senatvės pensijos amžių ir turintiems minimalų valstybinio socialinio draudimo stažą. Senatvės pensija susideda iš dviejų dalių: pagrindinės pensijos dalies ir papildomos pensijos dalies. Pagrindinė pensijos dalis yra lygi valstybinio socialinio draudimo bazinei pensijai, jei asmuo turi būtinąjį valstybinio socialinio draudimo pensijų stažą. Papildoma pensijos dalis apskaičiuojama kiekvienam pensininkui individualiai, atsižvelgiant į jo socialinio draudimo stažą ir asmens draudžiamųjų pajamų koeficientą. Asmens draudžiamųjų pajamų koeficientas ir draudimo stažas atspindi individualų to asmens indėlį į valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą ir lemia būsimos pensijos dydį. Plačiau apie tai 1.5. dalyje.

Vidutinė valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija 2003 m. buvo 340,50 litų. 48,1 proc. senatvės pensijų gavėjų gavo mažesnę nei vidutinę senatvės pensiją.

Valstybinio socialinio draudimo invalidumo pensijos

Invalidumo pensijos skiriamos ir mokamos I, II ar III grupės invalidams, turintiems bent minimalų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą invalidumo pensijai gauti (minimalus draudimo stažas – 5 metai). Invalidumo pensiją kaip ir senatvės pensiją sudaro pagrindinė ir papildoma dalys. Asmenų, turinčių būtinąjį valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą invalidumo pensijai gauti, pagrindinė I grupės invalidumo pensijos dalis lygi 1,5 bazinės pensijos. Pagrindinė II grupės invalidumo pensijos dalis lygi bazinei pensijai. Invalidumo pensija III grupės invalidams apskaičiuojama kaip ir II grupės invalidumo pensija, vėliau ją mažinant 50 procentų. Papildoma invalidumo pensijos dalis apskaičiuojama kaip ir papildoma senatvės pensijos dalis.

Vidutinė valstybinė socialinio draudimo invalidumo pensija 2003 m. buvo 296,83 litų. Lyginant su 1995 m., vertine išraiška padidėjo 2 kartus. Daugiau nei pusė invalidumo pensijų gavėjų (apie 59 proc.) gavo mažesnę nei vidutinę invalidumo pensiją.

Nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų mokėjimo tvarka dirbantiesiems pensininkams. Nuo šios datos dirbantiems senatvės pensininkams, taip pat jau sulaukusiems senatvės pensijos amžiaus invalidams, kurių draudžiamosios pajamos neviršijo 1 MMA, buvo mokamos viso dydžio pensijos. Jeigu šių asmenų draudžiamosios pajamos viršijo 1 MMA , bet neviršija 1,5 MMA, jiems mokama pagrindinė senatvės pensijos dalis ir paskirtos senatvės pensijos papildomos dalies dalis, apskaičiuota nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusia tvarka (t.y. 50 proc. papildomos dalies, neviršijančios 100 Lt., 20 proc. papildomos dalies, kuri yra nuo 100,01 iki 200 Lt. ir t. t.). Jeigu dirbančių senatvės pensininkų, taip pat invalidų, jau sulaukusių senatvės pensijos amžiaus, draudžiamosios pajamos viršijo 1,5 MMA, jiems buvo mokama pagrindinė senatvės pensijos dalis.

Invalidams, nesukakusiems senatvės pensijos amžiaus, invalidumo pensijų mokėjimo tvarka nesikeitė.

2002 m. gruodžio mėnesį Vyriausybė pritarė Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo pataisoms, pagal kurias pensijos mokamos visiems senatvės bei negalios pensininkams nepriklausomai nuo gaunamų pajamų. Tokį sprendimą teko priimti, kai Konstitucinis Teismas išaiškino, jog pensijų apribojimai dirbantiems pensinio amžiaus žmonėms prieštarauja šalies Konstitucijai.

Nepriklausomos Lietuvos istorijoje pirmą kartą buvo nuspręsta mokėti viso dydžio pensijas dirbantiems pensininkams. Pensijų mokėjimas buvo ribojamas tiek pagal 1956 metų, tiek pagal naująjį 1995 metų pensijų įstatymą.

Valstybinės socialinio draudimo našlių ir našlaičių pensijos

Našlių ir našlaičių pensijos skirtos užtikrinti sutuoktinio prievolės tęstinumą išlaikyti kitą – nedarbingą santuokinį ar jo įpėdinį.

Valstybinio socialinio draudimo našlių ir našlaičių pensijos dydis priklauso nuo mirusiojo sutuoktinio apskaičiuotos valstybinės socialinio draudimo pensijos. Kadangi valstybinio socialinio draudimo pensijos nėra paveldimos, o asmuo mokėjo įmokas, tam tikra jo indėlio dalis iš valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto po jo mirties yra skiriama jo sutuoktiniui ir nepilnamečiams vaikams. Nuo 1997 metų vidurio atsirado trys kategorijos našlių pensijų. Našlių pensijos priklauso nuo sutuoktinio mirties datos: asmenys, kurių sutuoktiniai mirė iki 1995 metų sausio 1d. gauna 25 proc. valstybinės socialinio draudimo pensijos; asmenys, kurių sutuoktiniai mirė nuo 1995 m. sausio 1d. iki 1997 m. liepos 1d., gauna 50 proc. mirusiajam priklausiusios pensijos; o, kurios tapo našliais po 1997 metų liepos 1 dienos, gauna 20 proc. mirusiajam priklausiusios pensijos.

Dabartine našlių pensijų skyrimo tvarka nepatenkinti asmenys, tapę našliais iki 1995 metų, nes šiai našlių grupei skiriamos pačios mažiausios pensijos (42 Lt.) – ketvirtadalis socialinio draudimo bazinės pensijos. Kaip reglamentuoja 2002 m. gegužės 1 d. įsigaliojusi Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo pataisa, našlių pensijos nebus indeksuojamos – jos nepadidės net ir padidinus bazinę pensiją.

Kiek didesnę (vidutiniškai 66 Lt.) pensiją gauna našliai, kurių sutuoktiniai mirė po 1997 metų liepos 1 dienos, o pati didžiausia (vidutiniškai 154 Lt.) pensija skiriama tiems, kurie tapo našliais 1995 01 01-1997 06 30 laikotarpiu. Iš tiesų galima teigti, kad yra nelogiška diferencijuoti našlių pensijų dydį pagal sutuoktinio mirties datą. Niekur kitur pasaulyje to nėra.

Taigi reikia tobulinti našlių pensijų sistemą: peržiūrėti ir suvienodinti jau mokamų valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų dydžius, atsisakyti valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų, išskyrus našlių pensijas šių pensijų gavėjams, auginantiems mirusio asmens vaikus našlaičius, bei našlių pensijas šių pensijų gavėjams, slaugantiems namuose I grupės invalidus nuo vaikystės.
1 lentelė. Vidutinis valstybinio socialinio draudimo mokamų pensijų skaičius 1995 – 2003m.
Laikotarpis Senatvės Invalidumo Ištarnauto laiko Maitintojo netekimo Našlių ir našlaičių Iš viso
1995m. 656794 139152 2548 49726 5574 853794
1996m. 655305 147023 2364 47772 27319 879783
1997m. 651018 152203 2207 44076 88234 937738
1998m. 647970 158770 2048 40718 172923 1022429
1999m. 644636 165910 1922 36895 188687 1038050
2000m. 644523 173614 1815 33423 200779 1054154
2001m. 636919 181119 1677 29502 211802 1061019
2002m. 625378 188048 1621 26114 219050 1060211
2003m. 610775 196321 1463 22187 227080 1057826

Bendras valstybinių socialinio draudimo pensijų skaičius nuo 1995 – 2001 m. didėjo, o augant socialinio draudimo pensininkų skaičiui, mažėja bendras apdraustųjų valstybiniu draudimu asmenų skaičius. 2003 m. lyginant su 2001 m. pensijų skaičius sumažėjo 3193.

Senatvės pensija skiriama, kai asmuo atitinka šias dvi sąlygas:
1. sukanka įstatymu nustatytas senatvės pensijos amžius;
2. turi minimalų 15 metų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, nustatytą senatvės pensijai.

Senatvės pensijos amžius

Senatvės pensijos amžius yra skirtingas vyrams ir moterims. Iki 1995 m. sausio 1d. moterų senatvės pensijos amžius buvo 55 metai, vyrų – 60 metų. Nuo 1995 m. pensinis amžius kasmet palaipsniui didinamas: moterims – 4 mėnesiais, o vyrams – 2 mėnesiais. Nuo 2001 m. sausio 1d. buvo paspartintas pensinio amžiaus didinimas. Jis didinamas 6 mėnesiais per metus kol bus pasiektas įstatymo nustatytas senatvės pensijos amžius: moterų – 60 m., vyrų 62,5 m. 1 priede matyti, kokiais metais gimę vyrai ir moterys sukanka tą amžių vienais ar kitais kalendoriniais metais. Kaip matome iš šių lentelių, vyrai nustatytą pensinį amžių pasiekė 2003 m., o moterys pasieks 2006 m.

Pensinį amžių didina, galima sakyti, visas pasaulis. Pagrindinė priežastis – vis gilėjanti disproporcija: dirbančių gyventojų mažėja, o pensininkų – daugėja. 2 priede pateikiami kai kurių pasaulio šalių, kur vyksta pensinio amžiaus reforma, atitinkami rodikliai. Kaip matome, daugumos šalių naujasis senatvės pensijos amžius bus vienodas tiek vyrams, tiek moterims. Autorės nuomone, reikėtų suvienodinti Lietuvoje vyrų ir moterų senatvės pensinį amžių.

Ilginant amžių iki pensijos tikimasi šiek tiek pagerinti dirbančiųjų ir mokančių socialinio draudimo įmokas asmenų bei gaunančių pensijas asmenų santykį ir taip palengvinti socialinio draudimo biudžeto padėtį. Tačiau, autorės nuomone, pensinio amžiaus atidėjimas nėra pakankama priemonė socialinio draudimo biudžetui subalansuoti, nes iš to paties fondo mokamos išmokos vos ne priešingoms rizikoms padengti: mažinant pensijų skaičių, daugėja asmenų, siekiančių bedarbio pašalpų ir invalidumo pensijų. Taigi, VSDF išlaidos sumažėja ne tiek, kiek tikėtasi. Ši priemonė taip pat neužtikrina ilgalaikio sistemos finansinio stabilumo, jos poveikis gali būti tik trumpalaikis.

Minimalus ir būtinasis socialinio draudimo stažas

Socialinis draudimo stažas yra tas laikas, per kurį asmenys patys moka arba už juos yra mokamos pensijų draudimo įmokos.

Kaip jau minėjau, minimalus draudimo stažas, suteikiantis asmeniui teisę gauti senatvės pensiją, ir vyrams ir moterims vienodas – 15 metų. Būtinasis draudimo stažas moterims ir vyrams yra skirtingas (žr. 2 lentelę). 1995 m. vyrams buvo nustatytas 26 metai, o moterims – 21 metai. Toliau šis stažas kasmet didinamas ir vyrams, ir moterims vieneriais metais kol pasieks 30 metų. Kaip matome iš lentelės, vyrams 30 metų būtinasis stažas jau pasiektas 1999 metais, taigi jau nuo 1999 metų jiems šis stažas nebedidėja. Moterys 30 metų stažą pasiekė 2004 metais.

2 lentelė. Būtinasis socialinio draudimo stažas
Metai Būtinasis stažas

moterims vyrams
1995 21 m. 26 m.
1996 22 m. 27 m.
1997 23 m. 28 m.
1998 24 m. 29 m.
1999 25 m. 30 m.
2000 26 m. 30 m.
2001 27 m. 30 m.
2002 28 m. 30 m.
2003 29 m. 30 m.
2004 30 m. 30 m.

Griežtos draudimo stažo pripažinimo tvarkos tikslas buvo paskatinti įmokų mokėjimą ir įgyvendinti principą – išmokos siejamos su įmokėtomis įmokomis. Tačiau jis nebuvo pasiektas. Kadangi didžiausia socialinio draudimo tarifo dalis tenka darbdaviui, o ne darbuotojui, tai iš tiesų pats darbuotojas labai mažai gali įtakoti įmokų mokėjimą.

Reikėtų svarstyti galimybę švelninti draudimo stažo reikalavimus ar net jų atsisakyti, lemiamą įtaką, apibrėžiant teisę į pensiją bei jos dydį, skiriant draudimo įmokų dydžiui.

Pensijos sandara

Senatvės pensiją sudaro dvi dalys:

– pagrindinė – lygi valstybinei socialinio draudimo bazinei pensijai, jei asmuo turi būtinąjį senatvės pensijai valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą. Jei asmuo neturi būtinojo senatvės pensijai pensijų draudimo stažo, bet minimalų pensijų draudimo stažą, pagrindinė senatvės pensijos dalis apskaičiuojama proporcingai turimam stažui, dauginant bazinę pensiją iš asmens turimo stažo ir dalijant iš būtinojo. Ši pensijos dalis atlieka pajamų perskirstymo ar pensijų dydžių išlyginimo funkciją. Šiuo metu bazinė pensija – 172 litų.

– papildoma pensijos dalis apskaičiuojama iš dviejų laikotarpių asmens draudžiamųjų pajamų: iš 1984-1994 dešimtmečio parenkant 5 paeiliui einančius metus, kai asmens draudžiamųjų pajamų koeficientas yra pats didžiausias, ir iš laikotarpio nuo 1994 01 01 iki išėjimo į pensiją dienos. Nuo 2004 iki 2007 metų vietoj 5 metų iš dešimties bus įskaitomos 4, 3, 2, 1 metų asmens draudžiamosios pajamos, o nuo 2008 metų pensininkų draudžiamųjų pajamų koeficientui nustatyti bus imamas vienas laikotarpis – nuo 1994 01 01 iki išėjimo į pensiją dienos. Šios pensijos dalies pagrindinė funkcija – pajamų išlaikymas, ji tarsi pakeičia buvusį pensininko uždarbį.

Vadinasi, pensijos dydis priklauso nuo to, kokią ją mes uždirbame būdami jauni. „ Kiek įpilsime – tiek ir semsime sulaukę saulėlydžio“.

Pensijos dydis apskaičiuojamas sudedant pagrindinę ir papildomą dalis. Jis apskaičiuojamas pagal formulę:

B + 0,005 * s * k * D + 0,005 * S * K * D,

B – pagrindinė (bazinė) pensija;

s – draudimo stažas, įgytas dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu iki 1994m. sausio 1d.;

k – asmens draudžiamųjų pajamų koeficientas, apskaičiuotas pagal bet kurių 5 paeiliui einančių kalendorinių metų pajamas, gautas 1984-1993 m. laikotarpiu;

S – draudimo stažas, įgytas dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu po 1994m. sausio 1d.

K – asmens draudžiamųjų pajamų koeficientas, apskaičiuotas pagal draudžiamąsias pajamas nuo 1994 m. sausio 1d.

D – vidutinės mėnesinės draudžiamosios pajamos pagal ketvirčio duomenis. Jas tvirtina Vyriausybė.

Skirtingi pensijų sistemos tikslai (pašalinti senų žmonių skurdą ir išlyginti dirbančiųjų pajamas senatvėje), kurių paprastai siekiama dvejomis pensijų pakopomis (valstybine perskirstomąja ir privačia kaupiamąja) šioje formulėje integruoti į vieną. Bazinė pensija turėtų neleisti seniems žmonėms skursti, o papildoma pensijos dalis turėtų sušvelninti pajamų kritimą baigus darbo karjerą. Šie tikslai yra gana prieštaringi, ir kai jie abu derinami vienoje formulėje, pensijų sistema tampa nelanksti. Norint padidinti mažiausias pensijas, kad seni žmonės neskurstų, tenka didinti ir visas kitas. Tačiau tai ne visada finansiškai įmanoma. Todėl dažniausia mažinama pensijų diferenciacija. Tačiau tuomet nepasiekiamas pajamų išlyginimo tikslas. Principas, kas moka daugiau socialiniam draudimui, daugiau iš jo ir gauna, dėl kurios reforma ir buvo daroma, lieka tik deklaruojamas, bet ne įgyvendintas.

Taigi didesnes pajamas gaunantiems žmonėms valstybinių pensijų sistema gali pasirodyti nelabai „viliojanti“, nes būsimos senatvės pensijos neatspindės gaunamų pajamų. Asmenys, uždirbantys daugiau, net ir norėdami pasididinti būsimas senatvės pensines pajamas valstybinės pensijos pagalba, to atlikti nelabai gali. Todėl žmonės, turintys didesnes pajamas, gali būti suinteresuoti privačiais pensijų fondais.

1.4. SAVANORIŠKAS PENSINIS DRAUDIMAS

Valstybinio socialinio draudimo sistemoje šalia privalomojo pensijų draudimo veikia ir savanoriškasis. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. kovo 23d. nutarimu Nr. 339 patvirtinto Valstybinio savanoriškojo socialinio pensijų draudimo taisyklę Valstybiniu savanoriškuoju socialiniu pensijų draudimu gali draustis ne jaunesni kaip 16 metų nuolatiniai LR gyventojai tais atvejais, kai jie:
• nėra draudžiami valstybiniu privalomuoju socialiniu pensijų draudimu, – pagrindinei pensijos daliai gauti arba pagrindinei ir papildomai pensijos daliai gauti;
• draudžiami privalomuoju pensijų draudimu tik pagrindinei pensijos daliai gauti, – papildomai pensijos daliai gauti.

Norintys apsidrausti šiuo pensijų draudimu, turi pasirašyti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniame skyriuje individualią savanoriškojo pensijų draudimo sutartį.

Asmenys, apsidraudę savanoriškuoju pensijų draudimu, moka nustatyto dydžio įmokas: bazinei pensijai – 50 proc. bazinės pensijos dydžio mėnesio įmokas, papildomai pensijos daliai gauti – 12 proc. nuo paties asmens pasirenkamų ir deklaruojamų pajamų sumos, bet ne mažesnės už minimalią mėnesio algą. Asmenys, kurie yra draudžiami privalomuoju socialiniu draudimu nuo 1 MMA sumos, papildomai savanoriškuoju socialiniu draudimu nedraudžiami, net jei patys ir norėtų draustis.

Skiriant pensiją, savanoriškojo pensijų draudimo įmokų mokėjimo laikas yra įskaitomas į stažą pagrindinei pensijos daliai gauti, jei asmuo draudėsi tik pagrindinei pensijos daliai, ir į stažą papildomai pensijos daliai gauti, jeigu jis draudėsi visai valstybinio socialinio draudimo pensijai.

Lietuvoje apsidraudusiųjų savanoriškuoju socialiniu pensijų draudimu nėra palyginti daug, bet jų skaičius vis didėja. Lyginant 2002 metus su 1995 metais, apdraustųjų savanoriškuoju draudimu padaugėjo 1,03 karto. Vadinasi, žmonės vis labiau susirūpina savo ateitimi.

3 pav. Savanoriškai apsidraudusiųjų asmenų skaičiaus kitimas 1995-2002 metais. (tūkst.žmonių).

Tačiau, autorės nuomone, nuo 2003 m. apsidraudusiųjų savanoriškuoju socialiniu pensijų draudimu turėtų sumažėti, kadangi savarankiškai dirbančių asmenų privalomojo socialinio draudimo sistemoje įvyko esminių pasikeitimų. Nuo 2002 m. sausio 1 d. individualių (personalinių) įmonių savininkai, individualių (personalinių) įmonių nuomininkai, advokatai, advokatų padėjėjai, notarai, tikrųjų ūkinių bendrijų nariai bei komanditinių ūkinių bendrijų tikrieji nariai, išskyrus patentus įsigijusius asmenis ir ūkininkus, yra privalomai draudžiami ne tik bazinei, bet ir papildomai pensijos daliai ir moka nustatyto dydžio valstybinio socialinio draudimo įmokas bazinei ir papildomai pensijos daliai. VSDF biudžeto 2002 metų rodiklių patvirtinimo įstatymas nustatė įmokos papildomai pensijos daliai tarifą – 15 proc. nuo valstybiniam socialiniam draudimui deklaruojamų pajamų sumos.

2002 m. liepos mėnesį buvo pakoreguotas Valstybinio socialinio draudimo įstatymas ir nustatyta, kad visi be išlygų savarankiškai dirbantys asmenys drausis socialinio draudimo bazinei ir papildomai pensijos dalims tik tuo atveju, kai jų metinės pajamos didesnės nei 12 minimalių mėnesinių algų ( 2003 m. – 5240 Lt, kai MMA sausio – rugpjūčio mėn. – 430 Lt, rugsėjo – gruodžio mėn. – 450 Lt) per metus. Šie asmenys gali pasirinkti pajamų sumą, nuo kurios drausis papildomai pensijos daliai, tačiau ji negali būti mažesnė už 12 MMA per metus.

Šiuo metu, kada sunki Lietuvos ekonominė padėtis, vis sunkiau susirasti darbo priešpensinio amžiaus žmonėms. Dažnai pasitaiko, kad sulaukę pensinio amžiaus negauna pensijos, nes trūksta kelerių mėnesių iki reikiamo socialinio draudimo stažo. Šiuo atveju, jei turi pinigų, jie gali draustis savanoriškuoju pensijų draudimu.

2. VALSTYBINIO SOCIALINIO DRAUDIMO PENSIJŲ SISTEMOS TRŪKUMAI IR PROBLEMOS

Pastarieji metai tiek valstybinio socialinio pensijų draudimo sistemai, tiek ir visai valstybinio socialinio draudimo sistemai buvo didelių išbandymų metai. Pagrindinės problemos, su kuriomis susiduria Lietuvos pensijų sistema yra nedidelės socialinio draudimo pensijos, didelis pajamų perskirstymas, menkos Lietuvos gyventojų paskatos dalyvauti socialinio draudimo sistemoje, Valstybinio socialinio draudimo fondo finansiniai sunkumai bei vis stiprėjanti visuomenės senėjimo tendencija.

2.1. RIBOTOS FINANSAVIMO GALIMYBĖS

Blogėjantis socialinio draudimo įmokų mokėtojų ir išmokų gavėjų santykis, nuolatinis visuomenės senėjimas, egzistuojantis neoficialus užimtumas bei nepalanki šalies ekonominė situacija sąlygojo Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto deficitą.

Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto išlaidos ėmė viršyti pajamas jau 1995 my ir tokia situacija tęsėsi iki 2000 metų.

4 pav. Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto balansas 1995-2002 metais

Kaip matyti iš 4 paveikslo, 1995 m VSDF biudžeto deficitas siekė 2,7 mln. litų, 1996 m. šis deficitas padidėjo iki 35,7 mln. litų, o 1997 m. šiek tiek sumažėjo ir siekė 29,8 mln. litų. Ypač ženklus VSDF biudžeto pajamų ir išlaidų atotrūkis padidėjo 1998 m. ir siekė 81 mln. litų, 1999 m. – 117 mln. litų., o 2000 metais padidėjo iki 212 mln. litų.

Spartų VSDF biudžeto deficito didėjimą 1999 m.- 2000 m. dalinai nulėmė Lietuvos ekonominės padėties pablogėjimas, išaugęs nedarbo lygis, padidėjęs bankrutuojančių įmonių skaičius, kas savo ruožtu sumažino apdraustųjų skaičių. Taip pat nemažai įtakos deficito padidėjimui turėjo išaugęs nemokių įmonių įsiskolinimas VSDF biudžetui.

Suprantama, didėjantis VSDF biudžeto deficitas negalėjo tenkinti nei šalies valdžios, nei VSD, nei jos išmokų gavėjų. Todėl 2000 metų pabaigoje imtasi papildomų priemonių išlaidoms mažinti. Seimas priėmė įstatymo pataisas, kuriomis numatyta sparčiau didinti pensinį amžių ir pakeisti pensijų mokėjimo tvarką dirbantiems pensininkams, labiau diferencijuojant jų dydį priklausomai nuo gaunamo darbo užmokesčio. Taip pat buvo priimtas naujas Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas, nustatęs pašalpoms gauti būtiną socialinio draudimo stažą bei pakeitęs kitas jų mokėjimo nuostatas. Šie įstatymai padėjo gerokai sumažinti einamųjų metų biudžeto deficitą. 2001 metais buvo sugriežtinta ligos pašalpų teisėtumo kontrolė, sumažintos paties VSDF veiklos sąnaudos. Visa tai lėmė, kad 2001 metais jo pajamos jau viršijo išlaidas 1 mln. Lt., o 2002 m. pajamos viršijo išlaidas net 117,2 mln. Lt.

VSDF biudžeto disbalansas pasireiškia nepakankamomis įplaukomis socialinio draudimo išmokų (šiuo atveju pensijų) finansavimui. Remiantis specialistų išvadomis, galime išskirti šias VSDF biudžeto disbalanso susidarymą sąlygojusias priežastis:
1. planuojamų socialinio draudimo įmokų nesurinkimas;
2. augantis pensininkų skaičius;
3. įsipareigojimai tiems Lietuvos piliečiams, kurie dirbo sovietiniais metais;
4. neapgalvoti politikų sprendimai socialinio pensijų draudimo srityje.

Analizuojant aukščiau įvardintas nepakankamo pensijų sistemos finansavimo priežastis, paaiškėjo, kad VSDF biudžeto subalansuotumui didžiausią įtaką turi socialinio draudimo įmokų surinkimas.

Iki 2001 metų išliko sunkumai surenkant valstybinio socialinio draudimo įmokas. Pagrindinė to priežastis – nepakankamas ekonomikos augimas. Be to, buvo ir kitos priežastys, įtakojančios nepakankamą socialinio draudimo įmokų surinkimą:
• mažėjantis apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu skaičius;
• vengimas mokėti socialinio draudimo įmokas;
• neigiamas VSDF įvaizdis visuomenėje.

Viena svarbiausių priežasčių, sąlygojančių įmokų surinkimo mažėjimą, yra nuo 1991 m. mažėjantis apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu skaičius.

Didžiausią įtaką apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu skaičiaus mažėjimui, o kartu ir VSD įmokų surinkimui, turėjo ir tebeturi demografiniai visuomenės pokyčiai, apimantys bendro gyventojų skaičiaus, darbingo amžiaus gyventojų skaičiaus, o tuo pačiu ir apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu skaičiaus kitimą ir visuomenės senėjimą.

Vienas iš demografinių pokyčių yra Lietuvos gyventojų senėjimas, t. y. daugėjimas pagyvenusių žmonių. Mažėjančio gimstamumo problema, jau anksčiau tapusi aktuali daugeliui Europos ir pasaulio šalių, neaplenkė ir Lietuvos. Lietuvoje dėl nepalankios demografinės situacijos pensinio amžiaus gyventojų dalis nuolat auga, visuomenė sensta. Šiuo metu pensinio amžiaus žmonės Lietuvoje. sudaro apie 20 proc. gyventojų.

Prognozuojama, kad 2020 metais gyventojų, sulaukusių 60 metų ir vyresnių, padaugės iki 21 proc. visų gyventojų. Dėl pailgėjusios gyvenimo trukmės taip pat padaugės žmonių, sulaukusių 70 ir daugiau metų. Prognozuojama, kad 2020 m. bus 10,4 proc. tokio amžiaus gyventojų. Tai reiškia, kad mažėjanti darbingo amžiaus visuomenės dalis turės išlaikyti vis daugiau pagyvenusių gyventojų.

Vadinasi, Lietuvos socialinio draudimo sistema, pagrįsta einamųjų išmokų finansavimo principu, jau susidūrė ir susidurs su pensijų finansavimo problemomis, jei nebus atlikta tam tikrų pačios finansavimo ir pajamų perskirstymo sistemos pakeitimų. Neieškant tobulinimo galimybių pensijų sistemos srityje, po keliasdešimt metų Lietuvą ištiktų gili ilgalaikė krizė – dėl sumažėjusio gimstamumo ir ilgėjančios gyvenimo trukmės padaugėtų pensininkų, tektų arba didinti socialinio draudimo įmokų tarifą (iki 45-50 proc.), arba ženkliai didinti išėjimo į pensiją amžių (iki 68-72 m.), arba mažinti pensijas. Tačiau kiekviena iš šių priemonių sukeltų dar blogesnes pasekmes: smukdytų smulkųjį verslą, dar labiau menkintų gyventojų paskatas dalyvauti pensijų sistemoje.

Vienas iš finansinių problemų sprendimo būdų yra socialinio draudimo įmokų bazės plėtimas. Dabar jau socialinio draudimo įmokas papildomai pensijai gauti moka notarai, advokatai, antstoliai, individualių įmonių savininkai, individualia veikla besiverčiantys asmenys. (apie tai buvo kalbama 1.6 dalyje)

Kitas demografinis pokytis, susijęs su apdraustųjų skaičiaus mažėjimu, tai kvalifikuotos darbo jėgos, nerandančios Lietuvoje darbo, išvykimas į užsienį. Dėl pastarosios priežasties pasikeitė santykis tarp emigruojančių, kurių didelę dalį sudaro darbingo amžiaus gyventojai, ir imigruojančių asmenų pirmųjų naudai. To pasėkoje sumažėjo bendras šalies gyventojų skaičius ir labai nežymiai padidėjo darbingo amžiaus gyventojų skaičius.

Apdraustųjų skaičiaus mažėjimą taip pat sąlygojo šalies ekonominės padėties pablogėjimas dėl Rusijos krizės. Socialinio draudimo fondo pajamos, palyginti su planuotomis 1999 m. pajamomis, sumažėjo tokia pat dalimi, kaip ir nacionalinio biudžeto pajamos. Dėl krizės dalis įmonių nepajėgė įvykdyti socialinio draudimo prievolių, daugelis mažino darbuotojų atlyginimus iki minimalių arba darbuotojus įdarbino ne visai darbo dienai, dėl to sumažėjo socialinio draudimo įmokos. Sumažėjusios pajamos socialinio draudimo fondui turėjo kur kas skausmingesnių pasekmių negu nacionaliniam biudžetui. Pastarojo išlaidos kai kuriems įsipareigojimams finansuoti gali būti sumažintos, o socialinio draudimo išmokos turi būti mokamos tokios, kaip nustatyta įstatymų, t. y. praktiškai negali būti mažinamos.

Kokią turėjo įtaką demografiniai visuomenės pokyčiai, pokyčiai darbo rinkoje bei Rusijos krizė darbo jėgos ir valstybiniu socialiniu draudimu apdraustųjų asmenų skaičiui iliustruoja 5 paveikslas.

5 pav. Darbingo amžiaus gyventojai ir VSD apdrausti asmenys 1995 – 2003 m.

Iš šio paveikslo matyti, kad nuo 1995 iki 2001 m. apdraustųjų skaičius sumažėjo 11,6 tūkst. Iki 1998 m. pastebima nežymus apdraustųjų skaičiaus didėjimas, tačiau šis didėjimas, kurį sąlygojo į darbo rinką grįžtantys darbingo amžiaus asmenys, buvo sustabdytas 1998 m. kilusios Rusijos krizės. Ši krizė iš dalies ir sumažino sekančių metų apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu skaičių. Šiuo metu apdraustieji VSD sudaro 0,64 darbingo amžiaus gyventojų.

Dar vienas nepakankamas įplaukas į VSDF biudžetą sąlygojantis veiksnys yra ūkio subjektų vengimas mokėti socialinio draudimo įmokas. Ypatingai, dėl nedidelių pajamų, vengia mokėti socialinio draudimo įmokas smulkaus ir vidutinio verslo subjektų bei savarankiškai dirbantiems prilygintos asmenų grupės.

Visa tai atskleidžia vieną iš pagrindinių valstybinės pensijų reformos trūkumą: stiprią šios sistemos priklausomybę nuo šalies ekonominės ir demografinės padėties.

Vengimas mokėti socialinio draudimo įmokas pasireiškia įvairiais būdais. Vienas jų – tikrųjų pajamų slėpimas. Vis dar didelė dalis visuomenės nuslepia savo tikras pajamas, nuo kurių turėtų būti sumokamos socialinio draudimo įmokos. Dalis įmonių ar kompanijų už savo darbuotojus įmokas Fondui moka tik nuo įstatymu nustatyto darbo užmokesčio minimumo, nors iš tiesų darbuotojai gauna gerokai didesnius atlyginimus. Tai reiškia, kad tokių kompanijų darbuotojai senatvėje gaus tik su tomis pajamomis, nuo kurių buvo mokėtos įmokos, susijusią senatvės pensiją. Net jei patys darbuotojai sutinka gauti palyginti nedideles senatvės pensijas ateityje, toks darbo pajamų nuslėpimas neigiamai atsiliepia socialinio draudimo fondo pajėgumui mokėti dabar reikiamas išmokas.

Siekiant užtikrinti socialinio draudimo įmokų surinkimą bei užkirsti kelią neapdraustiems asmenims gauti socialinio draudimo išmokas, pradėta tobulinti ne tik valstybinio socialinio draudimo fondo vieninga informacinė sistema, bet ir ieškoma galimybių kartu su valstybine mokesčių inspekcija, Respublikine darbo birža bei Valstybine ligonių kasa sukurti vieningą informacinę bazę.

1999-2002 m. laikotarpiu išryškėjo dar vienas socialinio draudimo įmokų „mažėjimo“ būdas. Jis, beje, atitiko įstatymų nuostatas. Socialinio draudimo įmokų sumą buvo galima sumažinti reorganizuojant akcines bendroves arba uždarąsias akcines bendroves į tikrąsias ūkines bendrijas arba komanditines ūkines bendrijas.

Taikant šį socialinio draudimo įmokų mažinimo būdą, akcinių bendrovių arba uždarųjų akcinių bendrovių darbuotojai, reorganizuojant įmones į ūkines bendrijas, tampa tikrųjų ūkinių bendrijų arba komanditinių ūkinių bendrijų nariais, kurie pagal įstatymą nuo 1999 m. sausio 1d. yra prilyginami savarankiškai dirbantiems asmenims, draudžiamiems bazinei pensijai. Todėl sumažėja mokėtina socialinio draudimo įmokų suma ir pasikeičia pati socialinio draudimo įmokų mokėjimo tvarka. Nuo užmokesčio priklausančios socialinio draudimo įmokų sumos, kurią atitinkamai moka darbdavys ir darbuotojas, pereinama prie fiksuoto dydžio socialinio draudimo įmokų sumos, t. y. pusės bazinės pensijos dydžio sumos, kurią moka tik ūkinės bendrijos nariu tapęs darbuotojas. Šiuo atveju darbdavys nemoka socialinio draudimo įmokų.

Tačiau, kaip buvo minėta, nuo 2002 m. sausio 1 d. tikrųjų ūkinių bendrijų nariai bei komanditinių ūkinių bendrijų tikrieji nariai privalomai draudžiami ne tik bazinei, bet ir papildomai pensijos daliai kai jų metinės pajamos didesnės nei 12 minimalių mėnesinių algų per metus. Taigi ši problema jau išspręsta.

Taip pat socialinio draudimo įmokų mokėjimo siekiama išvengti, priimant į darbą nelegalius darbuotojus, t. y. oficialiai neįformintus darbo santykių.

Kita VSD įmokų nesurinkimo priežasčių – neigiamas VSDF įvaizdis. Jis priklauso nuo VSDF veiklos. Neigiamo VSDF įvaizdžio susidarymą nulėmė VSDF darbuotojų piktnaudžiavimai tarnybine padėtimi, neracionalus VSDF lėšų valdymas bei mažos pensijos (plačiau apie mažas pensijas – 2.2. skyriuje).

Be to, nemaža dalis mūsų šalies gyventojų nepakankamai įsisąmonina socialinio draudimo esmę ir būtinybę ir todėl nenori atsisakyti šiandieninio gerbūvio vardan ateities ir yra linkę nemokėti socialinio draudimo įmokų.

Jeigu dėl minėtų priežasčių nebus imtasi atitinkamų priemonių, tai ilgainiui šių žmonių išlaikymo našta guls ant valstybės, kuri, vykdydama Konstitucijoje įrašytą piliečių teisę gauti senatvės, invalidumo ar našlystės pensijas, turės daugumą neapdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu bent minimaliai aprūpinti senatvėje.

Kita VSDF biudžeto disbalanso priežasčių yra kasmet didėjantis VSD pensijų gavėjų skaičius.

Kaip matyti iš 6 paveikslo, nuo 1995 m. iki 2003 m. vidutinis bendras mokamų pensijų skaičius išaugo beveik ketvirtadaliu, t. y. 212,3tūkst. pensijų.

6 pav.. Asmenų, apdraustų valstybiniu socialiniu draudimu ir pensijų skaičius 1995-2003 metais

Minėta gyventojų senėjimo problema buvo lemiamas veiksnys bendrame pensijų skaičiaus augime.

Siekiant sumažinti senatvės pensijų augimą, tuo pačiu vidutinį bendrą pensijų skaičių, kaip jau minėjau, 1995 metais buvo įtvirtintas pensinio amžiaus didinimas ir panaikintos ankstyvosios pensijos. Tačiau, kaip matyti iš 6 paveikslo, šie sprendimai neišsprendė didėjančio pensijų skaičiaus problemos, bendras pensijų skaičius netgi padidėjo. Tai galima paaiškinti taip: pensinio amžiaus didinimas sąlygojo invalidumo pensijų augimą, nes vis daugiau priešpensinio amžiaus žmonių, negalėjusių rasti darbo, kreipėsi dėl invalidumo pripažinimo. Be invalidumo pensijų padaugėjo ir našlių bei našlaičių pensijas gaunančių asmenų. Tai sąlygojo 1997 m. priimta LR valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo pataisa, suteikusi teisę gauti našlių pensiją ir asmenims, kurie tapo našliais (našlėmis) iki 1995 m.

Galima daryti išvadą, kad senatvės pensijų skaičiaus sumažėjimą atsvėrė ženklus invalidumo bei našlių ir našlaičių pensijų augimas.

Taigi, mažėjant valstybiniu draudimu apdraustųjų asmenų skaičiui, socialinio draudimo pensijų gavėjų skaičius didėja. Vadinasi, vienam dirbančiajam tenka finansuoti vis daugiau pensijų.

7 pav. Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo pensijų skaičiaus santykis 1995-2003metais

Ryškėja tendencija, kad didėjant socialinio draudimo pensijų gavėjų skaičiui, mažėja bendras apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu asmenų skaičius. Dėl to, kaip rodo 7 paveikslas, apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu skaičius, tenkantis vienai pensijai finansuoti, metai iš metų mažėja. Jei 1995 m. vienai pensijai teko 1,56 dirbančiojo, tai 2003m. – tik 1,24 dirbančiojo.

Einamojo finansavimo principu pagrįstas pensijų finansavimas yra nestabilus, nes yra priklausomas nuo dirbančių ir pensinio amžiaus asmenų santykio – kuo daugiau vienam dirbančiajam atsiranda pensinio amžiaus žmonių, tuo didesnė mokesčių našta tenka dirbantiesiems. Taigi, santykinai didėjant pensijų gavėjų ir mažėjant apdraustųjų skaičiui, vis sudėtingiau surinkti socialinio draudimo įmokas esamų pensijų finansavimui.

Be jau minėtų veiksnių Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto subalansuotumui tiek ankstesniais, tiek 2000 metais neigiamą įtaką turėjo ir įsipareigojimai tiems Lietuvos piliečiams, kurie dirbo sovietiniais metais ir, sulaukę pensinio amžiaus, tapo senatvės pensininkais. Jie į naujai sukurtos valstybinės socialinio draudimo sistemos biudžetą socialinio draudimo įmokų nemokėjo, bet jiems, užskaitant sovietiniais metais uždirbtą stažą ir darbo užmokestį, yra mokamos pensijos.

Nemažai įtakos VSDF biudžeto deficitui turėjo neapgalvoti ir finansiškai neparemti Vyriausybės sprendimai. Pavyzdžiui, Vyriausybė iki 1997 m. bazinę pensiją, nuo kurios priklauso valstybinio socialinio draudimo pensijų dydis, didino neatsižvelgdama į VSDF finansines galimybes ir jo pajėgumą mokėti didesnes pensijas (pvz.; pensijų padidinimas per 1996 m. rinkimų kampaniją). Dar vienas neapgalvotas sprendimas, padidinęs VSDF biudžeto deficitą, buvo 1997 m. našlių pensijų reforma, numačiusi naują našlių kategoriją. Ji taip pat sudarė papildomų išlaidų socialiniam draudimui. Šie ir panašūs politikų sprendimai tapo viena iš VSDF finansinių problemų priežasčių.

Apibendrinant pasakytina, kad nepakankamą finansavimą lemia visuomenės senėjimas, sunkiai surenkamos pajamos, dėl pensinio amžiaus didėjimo išaugęs invalidumo pensijų gavėjų skaičius, kai kurie populistiniai Vyriausybės sprendimai ir apskritai prasta šalies ekonominė padėtis.

2.2. NEPAKANKAMAS PENSIJŲ DYDIS

Viena svarbiausių Valstybinės pensijų sistemos problemų yra mažos pensijos.

Kaip minėjau, pagrindinės pensijos dalies paskirtis – apginti pilietį nuo skurdo. Tačiau kyla elementarus klausimas: ar vadinamoji bazinė pensija – 172 Lt – dabar gali žmogų apsaugoti nuo skurdo? Be to, ir nustatytas mūsų šalies minimalus gyvenimo lygis (125 Lt.) daugeliui kelia abejonių. Kyla kitas klausimas: ar už tokius pinigus net ir minimalus pragyvenimas yra įmanomas?

Be abejo, tiek dirbančiųjų, tiek pensininkų pajamas iš esmės lemia šalies ekonominė padėtis – bendrojo vidaus produkto augimo tempai. Dabartinė senų žmonių karta Lietuvoje yra gana blogoje padėtyje: dėl prastos ekonomikos ir vis didėjančio nedarbo VSDF biudžeto galimybės yra gana ribotos, todėl itin mažos ir mokamos pensijos. Tik pakilus esant aukštam ekonomikos lygiui bus įmanoma mokėti didesnes pensijas negu dabar.

Dabartinis socialinio draudimo įmokų tarifas – 34 proc. dirbančiojo apskaičiuoto darbo užmokesčio – gana didelis, lyginant su mažomis išmokomis. Vidutinė pensininko senatvės pensija 2003 m. buvo 340,50 Lt , lyginant su 2002 m. ji padidėjo 5,1 proc. Kaip kito vidutinė valstybinio socialinio draudimo pensija nuo 1995 m. iki 2003 m. žiūrėkite 3 priede.

8 pav. Vidutinės nedirbančiojo senatvės pensijos ir Statistikos departamento paskelbto vidutinio mėnesinio neto darbo užmokesčio santykis 1995-2002 metais

Per 1997-2002 m. laikotarpį (žr. 8 pav.) vidutinio mėnesinio neto darbo užmokesčio ir vidutinės nedirbančiojo senatvės pensijos santykis arba pajamų atkūrimo koeficientas siekė apie 40 – 44 proc.

Taigi šiuo metu kiekvienas senatvės pensiją Lietuvoje gaunantis žmogus gali tikėtis, kad valstybinio socialinio draudimo senatvės pensija sudarys iki 40 proc. ar šiek tiek daugiau jo buvusių pajamų.

9 pav. Vidutinės senatvės pensijos ir vidutinio neto darbo užmokesčio santykis Europos šalyse (procentais).

Pastaba: Vertinant skirtingų šalių pakeičiamumo normą, reikia turėti galvoje, kad kai kurios šalys ją apskaičiuoja tiktai pagal senatvės pensijos vidutinį dydį, kitos įskaito ir kitas pensijas, pvz., invalidumo, maitintojo netekimo. OECD šalių pakeičiamumo norma apskaičiuojama pagal asmens buvusio darbo užmokesčio ir to paties asmens gaunamos pensijos dydžius. Tačiau grubiai šie duomenys gali būti lyginami.

Palyginti su kitomis Europos šalimis (žr. 9 pav.), minėtas 40 proc. socialinio draudimo pensijos santykis su vidutiniu darbo užmokesčiu Lietuvoje yra labai žemas: Čekijoje jis siekia 58,3 proc., Slovakijoje – 60,8 proc., Lenkijoje – 70,3 proc., Slovėnijoje – 67,5 proc., o Italijoje net 89 proc.

Taigi VSD pensijos mažos ir ilgą laiką nebuvo galimybių jų padidinti, nes VSDF biudžetas buvo deficitinis. Tai iššaukė ne tik pensijų gavėjų skurdą, nepasitenkinimą, bet ir nepasitikėjimą socialiniu draudimu, įmokų mokėjimo vengimą (pvz.; priimami asmenys į darbą, oficialiai neįforminus darbo santykių), pajamų slėpimą.

Šiuo metu ekonomistai teigia, kad gyvenimo lygis Lietuvoje pamažu kyla. Tai pajuto ir valstybinio socialinio draudimo fondas. Kaip anksčiau buvo minėta, 2002 metų VSDF pajamos viršijo išlaidas 117,2 mln. Lt. Gerėjanti finansinė VSDF padėtis 2002 m. leido net du kartus padidinti bazinę pensiją – nuo 138 iki 147 litų. Taigi 2002 metais senatvės pensijos padidėjo 9 litais visiems šių pensijų gavėjams, turintiems būtinąjį stažą. Žinoma, konkrečiam žmogui tas padidėjimas nėra labai didelis. Nuo 2003 m. gegužės 1 d. bazinė pensija padidėjo iki 152 litų, o nuo 2004 m. balandžio 01 d. – iki 172 litų. Be to, 2002 m. gruodžio mėnesį Seimas priėmė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos parengtas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo pataisas, numatančias padidinti 325 litų nesiekiančias senatvės ir invalidumo pensijas. Vienas svarbiausių kriterijų, į kurį atsižvelgiama, – gaunamų pensijų suma. Ne vienas žmogus gauna kelias pensijas, todėl visų jų suma turi būti ne didesnė kaip 325 litai. Kitas kriterijus – darbo stažas. Juk pensija gali būti maža ir dėl to, kad žmogus yra mažai dirbęs, turi nedidelį darbo stažą. Todėl pensijos bus didinamos tik tiems žmonėms, kurie turi ne mažesnį kaip 25 metų stažą, įgytą iki Pensijų įstatymo įsigaliojimo, tai yra iki 1995 metų sausio 1 dienos.

Taigi kita pensijų sistemos problema yra mažos socialinio draudimo pensijos, nors įmokų tarifas – gana didelis. Darbingai kartai tenka mokėti gana dideles įmokas, kad būtų pakankama lėšų finansuoti dabartinės pensininkų kartos pensijas. Visos įmokas mokančios kartos mastu pensijų finansavimo našta didelė. Tačiau, kaip minėjau, dėl didelio pensininkų skaičiaus, lyginant su įmokų mokėtojų skaičiumi, vidutinė pensija gana maža.

Minėtas 40 proc. socialinio draudimo pensijos santykis su vidutiniu darbo užmokesčiu būtų visiškai priimtinas, jei dauguma pensininkų gautų dar nevalstybinio draudimo pensijas. Deja, taip nėra, ir tai yra dar vienas motyvas svarstyti galimybę sparčiau įgyvendinti kaupiamąjį pensinį draudimą.

1994 m. priimtas ir vėliau įsigaliojęs Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas, buvo pirmasis Lietuvos pensijų sistemos reformavimo žingsnis – perėjimas nuo sovietinės pensinio aprūpinimo sistemos. Praėjus keliems metams po šio svarbaus žingsnio, visuomenė įsitikino, kad reikalinga gilesnė Lietuvos pensijų sistemos reforma.

Pensijų sistemos reformos būtinumą sąlygoja pensijų sistemos problemos: nedidelės socialinio draudimo pensijos, didelis pajamų perskirstymas, VSDF finansiniai sunkumai, menkos Lietuvos gyventojų paskatos dalyvauti socialinio draudimo sistemoje bei vis stiprėjanti visuomenės senėjimo tendencija.

Pensijų finansavimas yra nestabilus, jis priklauso nuo dirbančiųjų ir pensinio amžiaus žmonių santykio. Dirbantieji, mokėdami įmokas VSDF biudžetui, nemato tiesioginio ryšio tarp savo įmokų ir būsimos pensijos. Tai menkina paskatas dalyvauti dabartinėje pensijų sistemoje, dėl to įmokų dažnai vengiama.

Todėl tam, kad nusistovėtų finansiškai stabili Lietuvos pensijų sistema, kuri užtikrintų paskatas joje dalyvauti bei didesnes išmokas, tikslinga kuo greičiau pradėti šios srities reformą. Užtikrinti ilgalaikį pensijų sistemos gyvybingumą galima pakeitus jos finansavimo būdą. T. y. šalia pensijų sistemos, paremtos einamojo finansavimo principu, sukurti pensijų sistemą, paremtą kaupimo ir lėšų investavimo principais.

2. PENSIJŲ SISTEMOS REFORMA LIETUVOJE

1994 m. priimtas ir vėliau įsigaliojęs Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas, buvo pirmasis Lietuvos pensijų sistemos reformavimo žingsnis – perėjimas nuo sovietinės pensinio aprūpinimo sistemos. Šia reforma buvo siekta paskatinti žmones dalyvauti pensijų sistemoje, aiškiai susieti mokamas įmokas ir gaunamas išmokas, pensijų dydį diferencijuoti pagal sumokėtas įmokas. Mažiau įdėjai – mažiau gausi!

Praėjus keliems metams po šio svarbaus žingsnio, išryškėjus funkcionuojančios pensijų sistemos trūkumams, buvo prieita išvados, kad reikalinga gilesnė Lietuvos pensijų sistemos reforma.

Norint užtikrinti socialinio draudimo pensijų sistemos gyvybingumą ilgalaikėje perspektyvoje bei išspręsti dabartines VSD problemas, būtina reformuoti VSD pensijų sistemą, reformos rengėjų nuomone, papildant ją savanoriškuoju kaupimu senatvei. T.y. nuo einamojo finansavimo pereiti prie lėšų kaupimo individualiose sąskaitose ir sukauptų pinigų investavimo su tikslu padidinti jų kiekį. Atsižvelgiant į šią nuomonę, numatyta įvykdyti pensijų sistemos reformą, šalia einamuoju finansavimu paremtos valstybinės pensijų draudimo sistemos sukurti kaupiamuoju principu paremtą pensinio draudimo sistemą.

2.1. PENSIJŲ SISTEMOS REFORMOS TIKSLAI IR UŽDAVINIAI

Reikšmingas žingsnis socialinio draudimo pensijų sistemos reformos link buvo Vyriausybės nutarimas dėl Pensijų reformos koncepcijos patvirtinimo, priimtas 2000 m. balandžio 26 dieną. Remiantis šia koncepcija 2000 m. spalį buvo parengta Pensijų reformos Baltoji knyga. Pensijų reforma siekiama keleto tikslų:
1. neatidėliotinas tikslas – subalansuoti socialinio draudimo pensijų sistemos finansinius srautus, kad sistema veiktų be finansinio deficito, pati save išlaikytų.
2. ilgalaikis ir svarbiausias pensijų reformos tikslas – pakeisti pensijų sistemą, kad sulaukę pensinio amžiaus asmenys gautų didesnę darbo ar kitų pajamų, nuo kurių buvo mokamos socialinio draudimo įmokos, dalį nei gavo iki šiol. Šio tikslo pasiekti tikimasi įvedus savanorišką kaupimą pensijų fonduose.
3. siekiama pensijų sistemą padaryti patrauklesnę tiek dėl privataus kaupimo, tiek dėl to, kad valstybės teikiamų pensijų sistemoje bus atsisakyta nepagrįstų privilegijų mokant papildomas valstybines pensijas, kurios iškreipia pensijų sistemos universalumą ir pažeidžia socialinį teisingumą.
4. pensijų reforma siekiama paskatinti taupymą šalyje bei sumažinti socialinio draudimo įmokų vengimą.
5. Privačių kaupiamųjų fondų atsiradimas sustiprins kapitalo rinkos ir finansų infrastruktūros plėtrą. Pensijų fondų kapitalas turėtų atverti erdvę investicijoms ir tuo radikaliau paspartinti šalies ekonominę raidą.
6. siekiama, kad naujoji pensijų sistema būtų finansiškai stabili ir gyvybinga, jai pritartų Lietuvos gyventojai.

Aukščiau įvardintų pensijų sistemos reformos tikslų sėkmingas įgyvendinimas galimas tuomet, jei pensijų sistemos reforma bus vykdoma nuosekliai, jai bus tinkamai pasirengta: sudarytos sąlygos reformai įvykdyti, reformos sprendimai bus gerai apgalvoti, jų pasekmės išanalizuotos.

2.2. PENSIJŲ SISTEMOS REFORMAVIMO PRIELAIDOS

Lietuvoje, kaip ir kiekvienoje pensijų sistemą reformuoti nusprendusioje šalyje, steigiant privatų kaupiamąjį draudimą, turi būti sudarytos tam tikros išankstinės sąlygos.

Pensijų sistemos reformavimo sąlygas remiantis Pensijų reformos Baltąja knyga galima suskirstyti taip:
1. socialinio draudimo įmokų administravimo perdavimas Valstybinei mokesčių inspekcijai ( VMI );
2. reformos teisinės bazės parengimas;
3. privačių pensijų fondų įsteigimas;
4. Valstybinės pensijų fondų ir draudimo įmonių priežiūros institucijos įsteigimas;
5. šalies finansų sistemos pasirengimas tokiai reformai;
6. visuomenės šviečiamosios kampanijos pensijų reformos klausimais vykdymas.

Socialinio draudimo įmokų administravimo reformavimas.

2000 m. spalio 16 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu buvo patvirtinta Valstybinio socialinio draudimo įmokų administravimo reformos koncepcija. Šioje koncepcijoje numatyta perduoti įmokų administravimo funkcijas, kurias šiuo metu atlieka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos. Idėja socialinio draudimo įmokų administravimo funkcijas perduoti Valstybinei mokesčių inspekcijai – ne nauja, dar 1996 metais ją Lietuvos vyriausybei pasiūlė Pasaulio bankas.

Šiuo įmokų ir mokesčių administravimo centralizavimu siekiama šių rezultatų:
1. sumažinti vengimo mokėti įmokas ir mokesčius riziką;
2. panaikinti įmokų ir mokesčių administravimo funkcijų dubliavimąsi;
3. sumažinti įmokų ir mokesčių administravimo išlaidas;
4. sudaryti sąlygas visuotiniam pajamų deklaravimui.

Reformavus VSD įmokų administravimą, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos yra atsakinga už mokesčių ir įmokų administravimą, o VSDF atsakingas už išmokų administravimą.

Reformos teisinės bazės parengimas.

Be įmokų administravimo pertvarkymo svarbi sąlyga pensijų reformai įvykdyti – teisės aktų, įgalinčių vykdyti pensijų reformą, parengimas. Pensijų reformos Baltojoje knygoje nurodoma, jog 1999 m. birželio 3 d. priimtas pensijų fondų įstatymas turėtų būti pakeistas taip, kad reguliuotų reformoje numatytų savanoriškojo kaupimo pensijų fondų veiklą. 2001m. kovo 1d. šis įstatymas buvo pakeistas ir papildytas. Tačiau išanalizavus įstatymo pakeitimus ir papildymus, galima padaryti išvadą, kad jie sukuria tik palankesnes sąlygas steigtis pensijų fondams. Taip pat šalia šio įstatymo, anot pensijų reformos specialistų, turėtų būti priimtas Pensijų sistemos reformos įstatymas, parengti ir priimti valstybės finansinių įsipareigojimo tęsimą reglamentuojantys teisės aktai.

Privačių pensijų fondų įsteigimas.

Ypatingas vaidmuo, steigiant nevalstybinį kaupiamąjį draudimą, tenka naujoms Lietuvoje finansų institucijoms – pensijų fondams. Tačiau dėl siūlomos pensijų reformos specifikos (apie šią reformą plačiau 2.3. dalyje), kad pensijoms skirtos socialinio draudimo įmokos bus kaupiamos ne tik pensijų fonduose, bet ir gyvybės draudimo bendrovėse.

Valstybinės pensijų fondų ir draudimo įmonių priežiūros institucijos įsteigimas.

Reformuojant socialinio draudimo pensijų sistemą, kai privačiam sektoriui patikima dalis valstybės funkcijų, būtina užtikrinti kuo didesnį naujosios pensijų sistemos saugumą. Taigi, svarbus vaidmuo šioje sistemoje tenka valstybiniam privačių pensijų fondų ir draudimo įmonių reguliavimui ir priežiūrai. Šias funkcijas atlieka Valstybinė draudimo priežiūros tarnyba prie LR finansų ministerijos.

2.2.1. FINANSINĖS PENSIJŲ SISTEMOS REFORMAVIMO PRIELAIDOS

Vertybinių popierių rinkos išsivystymas yra lemiamas veiksnys, pereinant prie privataus pensinio draudimo sistemos. Privačių kaupiamųjų pensijų fondų ir draudimo įmonių veikla remiasi apdraustųjų lėšų investavimu, siekiant išsaugoti įmokų vertę ir auginti prieaugį. Todėl vertybinių popierių rinkos likvidumas, platumas (kapitalizacija) ir saugumas yra būtini pensijų reformos atributai.

Vertybinių popierių rinkos pamatai buvo padėti 1992 metais, kada buvo priimti vertybinių popierių rinką reglamentuojantys teisės aktai bei įsteigtos vertybinių popierių rinkos institucijos – vertybinių popierių birža, vertybinių popierių komisija ir depozitoriumas. Lietuvoje veikia prancūziškasis vertybinių popierių rinkos modelis, kada akcijos yra dematerializuotos, apskaitomos įrašais centriniame depozitoriume, kuris atlieka saugojimo ir kliringo funkciją. Teisinį Nacionalinės vertybinių popierių biržos veiklos reglamentavimą bei priežiūrą atlieka Vertybinių popierių komisija. Visišką sandorių įvykdymą garantuoja prie biržos veikiantis Garantinis fondas, kuris apdraudžia centrinėje rinkoje sudarytus sandorius.

Nacionalinė vertybinių popierių birža (NVPB) sudaro tris akcijų prekybos sąrašus: oficialųjį, einamąjį ir nelistinguojamų įmonių. Į oficialųjį sąrašą įtraukiamos pelningos, likvidžios, paklausios tarp investuotojų įmonių ir bankų akcijos. Einamojo prekybos sąrašo įmonės nebūtinai yra pelningos, tačiau jų akcijų likvidumas turi tenkinti tam tikrus kriterijus. Nelistinguojamų įmonių sąrašo įmonių akcijos yra beveik nelikvidžios arba nelikvidžios, t.y. prekyba jomis beveik nevyksta.

Kapitalo rinkos tarpininkų problema – lėšų saugumo užtikrinimas.

Atsižvelgiant į tai, kad pensijų fonduose sukauptos lėšos investuojamos į vertybinius popierius tarpininkaujant vertybinių popierių rinkos tarpininkams (tik jie turi teisę veikti Vertybinių popierių biržoje), būtina tinkamai reglamentuoti klientų turto atskyrimą nuo tarpininkų turto, kad būtų išvengta turto praradimo dėl pastarųjų kaltės.

Komercinių bankų sistema taip pat yra rizikos šaltinis, kadangi dauguma atsiskaitymų vyksta negrynais pinigais, per banką. Net ir apsaugojus klientų lėšas kapitalo rinkos tarpininkuose, visos lėšos patiria bankinę riziką – kad jos bus prarastos banke. Ši problema jau sprendžiama. 2001 m. vasario 27 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos indėlių draudimo įstatymas, kuris numato, kad investuotojas galės gauti tam tikro dydžio išmoką iš Indėlių draudimo fondo tuo atveju, jei komercinis bankas negalės grąžinti investuotojui priklausančių lėšų.

Lietuvos vertybinių popierių rinka – besivystanti rinka. Todėl labai svarbu informuoti visuomenę apie jos veiklą, supažindinti visus besidominčiuosius su vertybinių popierių rinkos privalumais ir trūkumais. Pensijų fondų ir draudimo įmonių klientai, turi žinoti, kokį poveikį vertybinių popierių rinka daro bendrai šalies ūkio raidai, kokios naudos iš jos gali turėti kiekvienas asmeniškai ir su kokia rizika susiduria šioje rinkoje dalyvaujantys investuotojai.

2.3. SIŪLOMOS PENSIJŲ SISTEMOS REFORMOS KRYPTYS

Prognozuojamas socialinio draudimo fondo pensijų biudžeto ilgalaikis deficitas gresia ne tik Lietuvai – analogiška padėtis numatoma ir išsivysčiusios ekonomikos šalių prognozėse. Šią iš esmės demografinę problemą bandoma spręsti įvairiais būdais: didinti išėjimo į pensiją amžių ir socialinio draudimo įmokų tarifą, mažinti pajamų pakeitimo santykį, kurti kaupiamuosius pensijų fondus.

Kaip rodo teorinė analizė ir kitų šalių praktika, vienas iš efektyvių būdų šiai problemai išspręsti – transformuoti dabartinę pensijų sistemą į du posistemius: viena dalis pensijos būtų mokama iš perskirstomuoju principu pagrįsto einamųjų įmokų-išmokų posistemio, o kita dalis – iš kaupiamųjų pensijų fondų posistemio.

Per kelerius pastaruosius metus Vyriausybė pasiūlė du pensijų sistemos reformos variantus, kurie rėmėsi privalomuoju socialinio draudimo įmokos dalies kaupimu pensijų fonduose. Vyriausybė laikėsi pozicijos, kad vien savanoriško pensijų kaupimo egzistavimas nepakeistų pensijų sistemos iš esmės, nes juo pasinaudotų tik didesnių pajamų gavėjai, pajėgūs mokėti papildomas įmokas, taigi ateities pensijos nebūtų apsaugotos nuo demografinių problemų poveikio.

Prieš metus Vyriausybė pasiūlė antrą pensijų sistemos reformos variantą, kuris rėmėsi privalomuoju socialinio draudimo įmokos dalies kaupimu pensijų fonduose.

2000 m. balandžio 26 d. LR Vyriausybės nutarimu Nr. 465 buvo sudaryta komisija, parengusi Pensijų sistemos reformos Baltąją knygą, kurioje aptariamos galimos Lietuvos pensijų sistemos pertvarkymo kryptys bei galima būsimos pensijų sistemos struktūra. Buvo numatyta įvesti trijų pakopų pensijų sistemą, kurioje:

– Pirmosios pensijų sistemos pakopos pensija kiekvienam Lietuvos gyventojui turėtų užtikrinti apsaugą nuo skurdo ir kompensuoti dalį pajamų, prarastų dėl senatvės ir negalios. Ji būtų finansuojama einamųjų įmokų-išmokų principu. Pajamų kompensavimo funkcija šioje pakopoje pamažu silpnėtų plėtojantis antrajai pakopai. Pensijos dydis priklausytų nuo valstybės išgalių teikti paramą ir visuomenės dalyvavimo kartų solidarumu pagrįstoje sistemoje, kai dirbančiųjų įmokomis būtų finansuojamos nedirbančių asmenų pensijos bei pašalpos. Šį draudimą vykdytų Valstybinio socialinio draudimo fondas.

– Antroji pensijų sistemos pakopa – privalomojo kaupiamojo pensijų draudimo pensijos. Ši pakopa garantuotų didesnį nei dabar pajamų, prarastų dėl senatvės, kompensavimą, t. y. didesnę pensiją.

– Trečioji pensijų sistemos pakopa – pensijos, paremtos savanoriško kaupimo principu. Ši pakopa būtų skirta tiems, kurie norėtų gauti senatvėje pajamų daugiau, nei numatyta ankstesnėse pakopose.

Buvo numatyta, kad reformos pradžioje asmenims iki 30 metų dalyvavimas kaupiamojo draudimo sistemoje yra privalomas, o asmenims iki 50 metų – savanoriškas. Abiem atvejais pensijų fondams būtų pervedama apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokos dalis – 5 proc. punktai iš pensijai skiriamų 25 procentų.

Svarstant pirmąjį ir minėtą pensijų reformos variantus Seime iškilo abejonių, ar siūlytų variantų įgyvendinimas nepareikalaus pernelyg didelių reformos išlaidų. Tai galėtų neigiamai atsiliepti šalies raidai, šalies finansų rinkai būtų problematiška absorbuoti didelės apimties lėšas. Taip pat abejota, ar privalo kai kurios gyventojų grupės (atsižvelgiant į amžių) dalyvauti naujoje pensijų sistemoje, abejota ir dėl pensijų administravimo išlaidų.

Taigi, pirmieji numatomos pensijų reformos variantai – privalomojo kaupimo privačių pensijų fondų kūrimas – Lietuvoje neįgavo įstatymo pavidalo ir buvo sustabdyti.

Atsižvelgiant į įvairių Lietuvos politinių jėgų sutarimą, šio pensijų reformos varianto esmė ta, kad pensijų sistemoje būtini du elementai – einamosiomis įmokomis pagrįsta sistema ir kaupiamoji, – įteisinti valstybinio socialinio draudimo įmokos dalies kaupimą pensijų fonduose ir gyvybės draudimo bendrovėse. Taigi gyventojams suteikiama teisė kaupti socialinio draudimo įmokos dalį ne tik pensijų fonduose, tai numatyta ankstesniame pasiūlyme, bet ir gyvybės draudimo bendrovėse. Tokia nuostata pasiūlyta atsižvelgiant į tai, kad draudimo sistema Lietuvoje jau turi susiformavusią infrastruktūrą ir dėl to naujos sistemos administravimo išlaidos turėtų būti mažesnės. Kadangi numatomos pensijų reformos kaupimo įmokos tarifas bus nedidelis ir dalyvių skaičius sunkiai prognozuojamas, tikėtina, kad pensijų fondai apskritai nebus steigiami. Kita vertus, dauguma potencialių pensijų fondų steigėjų (bankai, draudimo bendrovės), jau turi įsteigę gyvybės draudimo bendroves, tad tikėtina, kad jos siūlomo įstatymo nustatytą pensijų kaupimą vykdytų naudodamos jau esančią struktūrą. Gyvybės draudimo įmonės jau turi sukurtą infrastruktūrą ir darbo patirties. Be to, Lietuvoje gerai išplėtota šių įmonių priežiūros struktūra.

Siekiant užtikrinti gyvybės draudimo ir kitų bendrovių, kaupiančių pensijas, saugumą, valstybė nustatė griežtus reikalavimus.

Visų pirma steigiant tokią bendrovę, be įstatinio kapitalo reikalavimo, bendrovės darbuotojams, ypač vadovams, bus keliami nepriekaištingos reputacijos reikalavimai. Šių bendrovių veikla griežtai licencijuojama ir prižiūrima kompetentingų valstybės institucijų.

Kadangi pensijų kaupimo bendrovių veiklą reglamentuoja Draudimo ir Pensijų fondų įstatymai, Pensijų sistemos reformos įstatyme numatytos tik pagrindinės šių bendrovių veiklos saugumą užtikrinančios priemonės.

Pirma – ypatinga investicinė priežiūra bei pensijų turto apsauga. Tam turi būti nustatyti diversifikavimo reikalavimai bei investavimo apribojimai, kuriais siekiama sumažinti investicijų rizikingumą ir užtikrinti jų likvidumą; bendrovės turi užtikrinti savo dalyviams santykinį pajamingumą; bendrovių kreditoriams yra draudžiama nukreipti išieškojimą į pensijų turtą; numatyta atskaitymų iš pensijų turto pensijų kaupimo bendrovės naudai struktūra ir nustatyti apribojimai.

Taigi bendrovės, investuodamos žmonių kaupiamą pensijų turtą, privalo laikytis atitinkamų investavimo reikalavimų: bendrovė negali investuoti viso turto, tarkim, tik į akcijas, tuo labiau į tam tikros įmonės akcijas. Investicinis portfelis turi būti paskirstytas pagal įvairius finansų rinkos instrumentus – obligacijas, akcijas, bankų depozitus ir pan. Nustatyti apribojimai investuojant į užsienį. Tačiau galima pažymėti, kad, Lietuvai esant ES nare, investicijos į ES priklausančias šalis neturi būti ribojamos – šiuo atveju taikomi tik paskirstymo pagal finansų rinkos instrumentus investiciniai reikalavimai.

Be to, fondo likvidavimo atveju trečiųjų asmenų kreditiniai reikalavimai negali būti tenkinami asmenų sukauptu pensijų turtu, nes jis bus apskaitomas atskirai nuo fondo nuosavo turto.

Svarbu pabrėžti ir tai, kad kiekvienas pensijų fondas ir gyvybės draudimo bendrovė privalo formuoti garantijų rezervą santykiniam pajamingumui (skaičiuojamasis visų šalies fondų pajamingumo vidurkis) užtikrinti.

Antra – pensijų kaupimo bendrovių veiklos viešumas ir atskaitomybė. Tai užtikrins kasmetinis nepriklausomas bendrovių auditas, bendrovių veiklos ir finansinės būklės atskaitų viešas paskelbimas bei dalyvių teisė gauti informaciją apie bendrovių veiklą ir asmeninėje sąskaitoje sukauptą turtą.

Dalis šių priemonių įtvirtinta galiojančiuose teisės aktuose.

Siekiant garantuoti visišką savanoriškumą ir laisvę rinktis, siūloma, kad kaupti socialinio draudimo įmokos dalį pensijų kaupimo bendrovėse teisę turi visi asmenys, draudžiami visai valstybinei socialinio draudimo pensijai. Tam tikras privalomumo požymis siūlomoje sistemoje išliks, kadangi į asmenų pensijų sąskaitą, atidarytą pensijų fonde ar gyvybės draudimo bendrovėje, bus pervedama socialinio draudimo įmokos dalis, kurią dabar turi mokėti gyventojai, būdami darbo santykių dalyviai, taip pat jų darbdaviai. Asmenys turintys teisę laisvai rinktis pensijų kaupimo bendrovę, veikiančią Lietuvos Respublikoje ir turinčią teisę kaupti pensijas. Siekiant išvengti diskriminacijos pagal amžių, nenustatoma ir amžiaus riba, iki kada rinktis kaupiamąją sistemą.

Pensijų kaupimo įmokos dydis pirmaisiais reformos metais yra 2,5 proc. apdraustojo pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos. Šią įmoką siūloma kasmet didinti 1 proc. punktu iki 5,5 proc. 2007 metais. Galima atkreipti dėmesį, kad buvo galima nustatyti iškart daug didesnį kaupimo tarifą, bent jau 5 proc., kaip buvo numatyta prieš tai siūlytame reformos projekte. Tuomet pensijų sistemos reformos rezultatai būtų matomi greičiau.

Svarbu tai, kad bendrasis valstybinio socialinio draudimo įmokos tarifo dydis (34 proc.) pensijų kaupimo įmokos dydžiu dėl vykdomos pensijų reformos nedidės. Kadangi numatyta, jog pensijų kaupimo įmoka yra apdraustojo valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifo dalis, Seimas, priimdamas VSDF biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymą, nuo 2005 metų iki 2007-ųjų turės perskirstyti bendrąjį valstybinio socialinio draudimo įmokos tarifą (34 proc.): kasmet sumažinant darbdavio įmokos tarifą 1 proc. punktu (iki 28 proc. 2007 metais) ir atitinkamai padidinti apdraustojo kaupimo įmokos tarifą. Taip pat reformos projekte numatyta, kad paskirtos pensijos dėl reformos nebus mažinamos.

Žmogui pasirinkus pensinį kaupimą, jo darbdavys kaip ir iki šiol pervedinėja tas pačias įmokas „Sodrai“, tuo tarpu „Sodra“ perveda reikiamas lėšas į asmenines sąskaitas pensijų kaupimo bendrovėse. Taigi asmenys, dalyvaujantys pensijų kaupime, gaus pensijas iš dviejų šaltinių – iš „Sodros“ ir pasirinktos privačios pensijų kaupimo bendrovės.

Tiems, kurie nusprendė nedalyvauti kaupiant pensijas, pensijos bus apskaičiuojamos kaip ir iki šiol. Tiems, kurie dalyvauja pensijų fonduose, pensija bus apskaičiuojama skirtingai: už laikotarpį iki dalyvavimo pensijų fonde valstybinio socialinio draudimo pensija bus apskaičiuojama visa, o nuo dalyvavimo pensijų fonde momento bus apskaičiuojama proporcingai mažesnėms įmokoms ir asmuo papildomai gaus išmokas iš pensijų fondo.

Be to, nors siūloma pensijų pakopa sudarys sąlygas dalyviams gauti išmokas tik sukakus pensiniam amžiui, minėtame įstatyme numatytos tam tikros išimtys asmenims, tapusiems visiškai neįgaliais. Šiuo atveju tokiems asmenims bus leista pasiimti savo sąskaitoje sukauptą sumą ir jos investicinį prieaugį.

Svarbu ir tai, kad asmens pensijų kaupimo bendrovėje kaupiamas turtas yra traktuojamas kaip asmeninė nuosavybė, kuriai taikoma paveldėjimo teisė, t.y. asmeniui mirus jo artimieji nustatyta tvarka įgija teisę į palikėjo pensijų kaupimo bendrovėje sukauptą pensijų turtą. Ši aplinkybė turėtų paskatinti gyventojus mokėti socialinio draudimo įmokas.

Taigi, pirmaisiais metais kaupiamos lėšos bus nedidelės ir augs palaipsniui, todėl Lietuvos finansų rinka nesunkiai galės panaudoti tas lėšas. Taip pat tai reiškia, kad reformos finansavimo našta didės tik palaipsniui, kuomet vis didesnę Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto deficito dalį bus galima dengti šiame biudžete susidarysiančio pertekliaus lėšomis. Šis perteklius prognozuojamas nuo 2004 metų. Jis siejamas su laukiamu trumpalaikiu šalies demografinės situacijos pagerėjimu – darbingo amžiaus žmonių ir pensinio amžiaus žmonių santykis turėtų šiek tiek padidėti. Tai gali lemti Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto būklės pagerėjimą ir kartu palankesnį pensijų reformos finansavimą.

Reformos kaina pirmaisiais metais galėtų būti nuo 20 mln. Lt. iki 140 mln. Lt. – priklausomai nuo kaupiamosios pensijų sistemos dalyvių skaičiaus. Remiantis jau pradėjusių panašias pensijų sistemos reformas Latvijos ir Estijos patirtimi, kur pensijų kaupimą pasirinko tik 5-6 proc. apdraustųjų, galima daryti prielaidą, kad pirmaisiais reformos metais jos išlaidos būtų minimalios, t. y. apie 20 mln. Lt.

Naujoje pensijų kaupimo sistemoje 2003 m. dalyvavo 36,6 proc. dirbančių Lietuvos žmonių ir užregistruotos 441 606 sutartys. Tai gerokai viršijo visas išankstines prognozes. Šiais metais sutarčių pasirašymas nėra toks intensyvus kaip pernai. Tikimasi, kad šiais metais daugiausia žmonių apsispręs dalyvauti naujoje kaupimo sistemoje gegužės – birželio mėnesiais. Nuo 2004 m. sausio 1 d. iki balandžio 30 d. buvo užregistruota 38 753 sutarčių.

Dėl pensijų reformos įgyvendinimo atsiradusį VSDF biudžeto deficitą dengia valstybės biudžetas. Susikaupus VSDF biudžeto pertekliui, galima būtų ir didinti dabartinių pensininkų pensijas, ir iš dalies dengti pensijų reformos išlaidas. Balansas tarp einamųjų valstybinio socialinio draudimo išlaidų ir išlaidų reformai būtų suderintas rengiant kiekvienų metų valstybės bei VSDF biudžetų projektus.

Taigi Lietuvoje pensijų reforma yra laipsniškas perėjimas nuo dabartinės perskirstomosios pensijų sistemos prie kaupiamuoju principu paremtos pensijų draudimo sistemos. Kiekvienas žmogus gali pats sau kaupti pensiją asmeninėje sąskaitoje, kurią gali atsidaryti pasirinktame pensijų fonde arba gyvybės draudimo bendrovėje. Pensijų kaupimo bendrovės užsiima investicine veikla, sukauptas lėšas investuoja ir gauna palūkanas. Tada, žmogus, sulaukęs pensinio amžiaus, gaus pensiją, kurios dydis priklausys nuo mokėtų įmokų dydžio ir pensijų kaupimo bendrovių uždirbtų palūkanų.

Kaip rodo pasaulio šalių patirtis, pensijos, finansuojamos kaupimo būdu, yra didesnės, nei gaunamos iš valstybinių perskirstomųjų sistemų, mokant tą patį įmokų tarifą. Pagrindinė priežastis – akumuliacijos efektas – įmokos investuojamos kartu su jau sukauptu kapitalu. Tai sumuojama ir per ilgą laiką gaunamas didesnis uždarbis.

Ateityje ši pensijų sistema leis darbuotojams sumažinti pensijų finansavimo naštą, kuri dėl blogėjančios demografinės padėties vis didės. Taigi, jei dalis įmokų senatvei bus taupoma, ateityje pensininkų išlaikymo našta sumažės, nes patys pensininkai bus sukaupę savo pensijai.

Be to, kaupiamuoju principu finansuojamų pensijų įmokos bus investuojamos į vertybinius popierius, iš dalies į nekilnojamąjį turtą bei bankų depozitus. Taigi padidės kapitalo pasiūla, sustiprės finansų infrastruktūra. Visa tai turės teigiamą poveikį ekonomikos augimui.

Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertė G. Steponavičienė išskiria tokius kaupiamojo privataus draudimo privalumus ir trūkumus:

Privalumai:
1. Efektyvumas: mokėdami tokias pačias įmokas, žmonės gaus didesnes išmokas nei dabar.
2. Gyvybingumas: gyventojų įmokos kaupiamos bei investuojamos, o ne išmokamos tik surinktos.
3. Galimybė taupyti.
4. Žmonių iniciatyvos skatinimas: pensijų fondų dalyviai patys pasirinks fondą, apsispręs dėl programos.
5. Motyvacija dalyvauti: pensijų fondai konkuruodami stengiasi patraukti žmones, sudarydami jiems palankesnes sąlygas daugiau sutaupyti savo senatvei.
6. Nėra priklausomybės nuo demografinės situacijos ir užimtumo struktūros.
7. Teigiama įtaka šalies kapitalo rinkai.
8. Valstybės funkcijų mažinimas: perėjimas prie kaupiamųjų privačių pensijų fondų reiškia pensinio aprūpinimo privatizavimą.
9. Mažesnė politinė rizika: įsipareigojimus prisiima fondą valdanti įmonė. Nei Seimas, nei Vyriausybė negalės nei pakeisti išmokų dydžių, nei priversti išmokėti pensijas įmokų nemokėjusiems žmonėms.
10. Teisingumas: kaupiamuosiuose fonduose kiekvienas žmogus kaupia sau, niekas nesinaudoja privilegijomis kitų sąskaita.

Tačiau ekspertė nurodo ir tam tikrus kaupimo principu paremtos pensijų sistemos trūkumus.

Trūkumai:
1. Investicinė rizika: nors riziką sumažina įstatymai (apibrėžtas atsargų investicijų krepšelis, griežta pensijų fondų veiklos priežiūra), tačiau vis tik ji išlieka.
2. Rizika, kad nebus norinčių dalyvauti kaupiamuosiuose fonduose (savanoriškas kaupiamasis draudimas). Tai susiję su didele mokesčių našta – žmonės neturi pinigų taupyti.

Minėtame pensijų reformos įstatyme nustatyti socialinio draudimo pensijų sistemos ir kaupiamosios pensijų dalies pagrindiniai sąveikos principai. Pensijų kaupimas leidžia padidinti jo dalyvių pensijas, nedidinant socialinio draudimo įmokų tarifo. Kaip rodo pasaulio praktika, kapitalo grąža iki šiol buvo didesnė nei darbo užmokesčio augimas. Tokia reformos kryptis skatina žmones nebevengti mokėti socialinio draudimo įmokų, nes kaupimas organizuojamas individualiomis sąskaitomis, kuriose esančios lėšos priklauso apdraustiesiems nuosavybės teise. Be to, tinkamai organizuotas pensijų kaupimas skatina nacionalinį taupymą, sustiprina šalies finansų infrastruktūrą, tuo pačiu visa tai sudarys sąlygas Lietuvos ekonomikai sparčiau augti.

Taigi po reformos socialinio draudimo pensijų sistemą turėtų sudaryti dvi skirtingai finansuojamos ir valdomos pakopos: valstybinis socialinis pensijų draudimas, finansuojamas einamosiomis įmokomis ir privatus savanoriškas pensijų draudimas, finansuojamas kaupiamuoju principu.

2.3.1. SAVANORIŠKO PENSINIO KAUPIMO ĮVERTINIMAS

Pastaruoju metu buvo daug diskutuojama dėl dviejų kaupiamųjų pensijų fondų alternatyvų: ar pensijų fondai turi būti privalomi ar savanoriški?

Kaip jau buvo minėta, ankstesnis pensijų sistemos reformos projektas buvo linkęs įteisinti privalomąjį mokėjimą į privačius pensijų fondus, 2002 m. spalio 4 d. Vyriausybės pateiktas Seimui naujasis Pensijų sistemos reformos įstatymo projektas paremtas savanoriškojo kaupimo principu. Skirtingai nuo ankstesnio pensijų sistemos reformos varianto, naujuoju projektu siūloma leisti gyventojams kaupti socialinio draudimo įmokos dalį ne tik pensijų fonduose, bet ir gyvybės draudimo bendrovėse.

Kaip ir ankstesnis, taip ir dabartinis pensijų sistemos reformos projektas sulaukė įvairių vertinimų.

Lietuvos laisvosios rinkos instituto viceprezidentė Rūta Vainienė vertina naująjį pensijų sistemos reformos projektą palankiai vien už tai, kad pensijų kaupimas nėra privalomas. „ Jei žmogui patinka būti apdraustam vien valstybiniu socialiniu draudimu, jis nėra verčiamas tapti ir kaupiamosios sistemos dalyviu. Taip apsisaugoma nuo nepelnyto reformos diskreditavimo, jeigu privaloma tvarka pensijas kaupiantys žmonės negautų tos grąžos, kurios jie tikėjosi, be to, išvengiama paskatų prisiimti valstybinę atsakomybę už privatų kaupimą, nes jis grynai savanoriškas.“

Teigiama, jos nuomone, ir tai, kad įmokas galima mokėti ne tik pensijų fondams, kurių dar nėra, bet ir draudimo įmonėms, kurios teikia analogišką paslaugą kaip ir pensijų fondai.

Be to, R. Vainienės nuomone, „pagirtinas dalykas – kad dabartine santykinai gera „Sodros“ pajamų būkle bus pasinaudota ne įsipareigojimams didinti, bet ėjimui iš ydingos sistemos finansuoti.“

Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas Algirdas Sysas taip pat teigiamai vertina siūlomą pensijų sistemos reformos variantą.

Jo nuomone, privalomasis kaupiamasis pensijų draudimas iš karto sudarytų prielaidas dideliems pensijų fondams atsirasti ir jiems realiai veikti. Tačiau valstybės biudžetas nepakels tokios naštos ir ją teks prisiimti „Sodrai“. Taigi nebeliks galimybių didinti dabartines pensijas. O pensijų sistemos reformos tikslas – pasiekti, kad pensijos sudarytų bent 60 proc. darbo užmokesčio. Kadangi šiuo metu siūlomos pensijų sistemos reformos sąnaudos bus nepalyginamai mažesnės, negu būtų pareikalavęs ankstesnis pensijų sistemos reformos variantas, tai šio tikslo įgyvendinimas yra realus. „ Priėmus pirmąjį variantą, pirmaisiais reformos metais jos kaštams padengti būtų reikėję 360 mln. Lt, ir kasmet ši suma padidėtų dar 50 mln. litų. Dabar galbūt pakaks ir 20 mln. Lt., nes kažin ar reformos pradžioje atsiras daugiau kaip 6 proc. apdraustųjų, norinčių joje dalyvauti.“

A. Syso nuomone, savanoriškojo kaupiamojo draudimo modelis pranašesnis už privalomąjį ne vien dėl mažesnių kaštų, bet ir iš principo, kadangi privalomąjį jau turime – „Sodrą“.

Naujasis pensijų sistemos reformos projektas susilaukė ir kritikos. Kritikuojama, kad reforma pradėta per vėlai, kad jos mastai yra nereikšmingi, ir todėl žmonės nepajus jokios apčiuopiamos naudos. Neigiama yra ir tai, kad bus reikalaujama užtikrinti tam tikrą investicijų grąžą.

Seimo narys Raimundas Palaitis teigė, kad „dėl šios pensijų reformos specifikos pensijų fondai nesusikurs, bus tik gyvybės draudimo sistema“.

Nepaisant kritikos, autorė pritaria siūlomai pensijos reformos krypčiai, pagrįstai savanoriškumo principu. Pagirtina yra tai, kad kaupimas nėra privalomas. Tai yra, jei žmogui patinka būti apdraustam valstybiniu socialiniu draudimu, tai jis nėra verčiamas pereiti į kaupiamąją sistemą. Tokiu būdu išvengiama nepelnyto reformos diskreditavimo, jei priversti kaupti senatvei žmonės negautų tos grąžos, kurios jie tikėjosi, išvengiama paskatų prisiimti valstybinę atsakomybę už privatų kaupimą, nes jis nėra privalomas. Autorės nuomone, mes turime sukurti tokią pensijų sistemą, kuri skatintų žmogų galvoti apie senatvę, jausti atsakomybę už savo ateitį. Sveikas ir darbingas žmogus turi pasirūpinti ateitimi pats, o nesitikėti, kad valstybė juo pasirūpins.

4. KAUPIAMŲJŲ PENSIJŲ FONDŲ KŪRIMAS IR PLĖTRA LIETUVOJE

Planuojamoje pensijų sistemos reformoje svarbus vaidmuo tenka kaupiamuoju principu grindžiamų pensijų fondų steigimui ir plėtrai. Šiuo metu Lietuvoje jau yra sudarytos tam tikros prielaidos kurtis privatiems pensijų fondams.

4.1. KAUPIAMŲJŲ PENSIJŲ FONDŲ KŪRIMO TIKSLAI

Didžiausios įtakos turintis pensijų sistemai įstatymas – 1999 m. birželio 3 d. priimtas Lietuvos Respublikos pensijų fondų įstatymas, kuris įsigaliojo nuo 2000 m. sausio 1 d. Šis įstatymas įteisina galimybę draustis papildomu pensiniu draudimu šalia valstybinio socialinio pensijų draudimo sistemos.

Tikimasi, kad kaupiamųjų pensijų fondų dėka ilgainiui bus pasiekti keli tikslai:
I. Socialinis pensijų fondų kūrimo tikslas – papildyti esamą socialinio draudimo pensijų sistemą kaupiamuoju principu grindžiamos pensijų sistemos pakopos išmokomis, kurios užtikrintų senatvės pensijos lygį, siekiantį iki 60-70% buvusio vidutinio darbo užmokesčio.
II. Ekonominis pensijų fondų kūrimo tikslas – paspartinti ekonomikos plėtrą. Kitaip tariant, tikimasi, kad pensijų fonduose kaupiamos įmokos bus investuojamos į kapitalo rinką, o tai savo ruožtu tik didins ūkio plėtros galimybes ir kartu skatins socialinės gerovės kilimą.

Dalyvavimas pensijų fonduose yra savanoriškas. Privačių pensijų finansavimo principas – įmokų kaupimas individualiose sąskaitose ir jų didinimas, investuojant jas kapitalo rinkoje. Įmokos, kurias moka pensijų fondo narys ar jo darbdavys gali būti investuojamos perkant vertybinius popierius ir nekilnojamąjį turtą. Esminis dalykas yra tas, kad pensijų fondų įmokų investicijos būtų patikimos ir pelningos. Todėl svarbiausia ekonominė pensijų fondų atsiradimo prielaida yra stipri ir gerai funkcionuojanti vertybinių popierių rinka. Kapitalo rinkos būklės požiūriu Lietuvos padėtis santykinai yra geresnė nei kitų pokomunistinių šalių, nes ji tiek teisiškai, tiek instituciškai yra geriau sutvarkyta. Žinoma, vos tik įkurti pensijų fondai nebus stambūs investuotojai, tad jų poveikis kapitalo rinkai nebus didelis – draudimo kompanijos ir bankai yra kur kas stambesni rinkos dalyviai.

Socialinių mokslų daktaras A. Guogis išskiria tokius savanoriškų pensijų fondų idėjos realizavimo privalumus:
1. Savanoriško kaupiamojo pensinio draudimo sukūrimas Lietuvoje atveria gyventojams platesnes teises rinktis – ne tik valstybinio socialinio draudimo pensijas ir individualų draudimą bankuose ar gyvybės draudimo kompanijose, bet ir savanorišką draudimą pensijų fonduose. Platesnio pasirinkimo galimybės visada yra demokratinės ir ekonominės brandos rodiklis.
2. Jeigu ekonominė konjunktūra būtų palanki ir fondų administravimas efektyvus, privačių pensijų fondų įkūrimas gali padidinti investicijas.
3. Gali išaugti santaupos. Dalis gyventojų, kurie savarankiškai drausis privačiuose kaupiamuosiuose fonduose, gali tikėtis didesnių pensijų (palyginti su tais, kurie juose nesidraus).

Privatiems pensijų fondams faktiškai keliamas uždavinys užpildyti esamos socialinio draudimo sistemos spragas, nepakenkiant tos sistemos teigiamoms savybėms, t.y. pirmiausia pensijų fondai kartu su VSDF turi aprėpti daugiau žmonių ir padidinti pensininkų gyvenimo lygio diferenciaciją pasiturinčiųjų asmenų papildomų privačių pensijų sąskaita.

Iš esmės pensijų fondai – tai savotiška pagalbos forma žmonėms, norintiems ir galintiems susikurti papildomų garantijų. Tačiau šios garantijos neapima kitų rūšių draudimo – ligos, motinystės (tėvystės) draudimo, draudimo nuo nedarbo ar nelaimingų atsitikimų. Dėl to VSDF, veikiantis einamojo finansavimo principu, bei kaupiamieji pensijų fondai turėtų veikti kartu, nes jie papildo vieni kitus.

4.2. KAUPIAMŲJŲ PENSIJŲ FONDŲ STEIGIMO KLIŪTYS

Nors Pensijų fondų įstatymas galioja jau daugiau nei trejus metus, pensijų fondų Lietuvoje kol kas neįsikūrė. Tas faktas, kad nebuvo pasinaudota galimybe steigti pensijų fondus, aiškintinas keletu priežasčių.

Nepaisant to, kad jau sudarytos tam tikros teisinės prielaidos pensijų fondų veiklai, realiai egzistuoja nemažai kliūčių šiems fondams steigtis bei sėkmingai įsijungti į Lietuvos socialinio draudimo sistemą, o tuo pačiu ir į finansų bei kredito sistemą.

Visas pensijų fondų kūrimą stabdančias kliūtis suskirstyčiau į tris dideles grupes:
1. ekonomines:
a) silpna ir nepakankamai išsivysčiusi šalies finansų rinka;
b) prasta šalies ūkio padėtis;
c) bloga šalies gyventojų finansinė padėtis;

2. technines:
a) griežti pensijų fondo įstatinio kapitalo bei veiklos riziką ribojančių normatyvų reikalavimai;
b) ilga pensijų fondo steigimo procedūra;
c) didelės steigimo išlaidos.
3. psichologines.

Pirmiausia pensijų fondų steigimas susiduria su ekonominėmis kliūtimis, kaip silpna ir nepakankamai išsivysčiusi finansų rinka; bendra šalies ūkio padėtis. Be to daugelis Lietuvos įmonių ir dirbančiųjų dėl sunkios ekonominės padėties neišgali susimokėti privalomojo socialinio draudimo įmokų, jau nekalbant apie papildomą pensijų draudimą.

Lietuvos finansų rinkos padėtis būklės požiūriu nors ir yra geresnė nei kitų pokomunistinių šalių, tačiau finansų rinka vis tiek nėra pakankamai išsivysčiusi ir palanki pensijų fondų veiklai (plačiau 3.2.1. skyriuje). Didelis jos trūkumas yra tas, kad kai kurių perspektyvių ir patrauklių Lietuvos bendrovių akcijomis neprekiaujama viešai, o neretai, strateginiams investuotojams įsigijus kontrolinius Lietuvos įmonių akcijų paketus, naujųjų savininkų pageidavimu prekyba šių bendrovių vertybiniais popieriais apskritai nutraukiama. Todėl pensijų fondams lieka labai maža patikimų investicijų rinka.

Kita vertus, būtent pensijų fondai yra iš instrumentų, sustiprinsiančių šalies finansų rinką bei iš dalies padėsiančių atgaivinti šalies ūkį savo investicijomis, nes šiuo metu pensijų fondams kurtis trukdo ir prasta šalies ūkio padėtis.

Kaip viena iš pensijų fondų kūrimo kliūčių įvardijama bloga šalies gyventojų finansinė padėtis. Norinčių dalyvauti kaupiamuosiuose fonduose nėra labai daug. Tai susiję su didele mokesčių našta – žmonės neturi pinigų taupymui. Tam, kad žmonės galėtų dalyvauti pensijų fonde, reikalinga esamos pensijų sistemos reforma, kuri sumažintų dabartines socialines įmokas.

Dar viena iš priežasčių, stabdančių privačių pensijų fondų kūrimąsi, yra ta, kad Pensijų fondų įstatymas numato per daug apribojimų. Svarbiausi jų – finansiniai normatyvai: kapitalo pakankamumo, likvidumo bei atviros maksimalios pozicijos užsienio valiuta. Pirmieji du riboja fondų plėtrą, trečiasis – investicijas užsienyje. Kadangi Lietuvoje investavimo įvairovė bei patikimumas yra daug menkesni nei užsienyje, taikyti investicijų užsienyje apribojimą (nustatytas apribojimas yra 30 proc.) yra neracionalu.

Kapitalo pakankamumo rodiklis turi užtikrinti tinkamą nuosavo kapitalo kiekį, palyginus su prisiimta veiklos rizika. Šis rodiklis sieja kapitalo ir aktyvų (turto) apimtis ir parodo, kokia dalimi aktyvai yra „padengti“ kapitalu.

Pensijų fondams keliami aukšti kapitalo reikalavimai – minimalus įstatinis kapitalas turi būti ne mažesnis nei 4 mln. Lt. Panašiai kaip ir bankams jam skaičiuojamas kapitalo pakankamumo rodiklis, susietas su pensijų fondo investicijų rizika. Faktiškai 4 mln. įstatinį kapitalą turintį pensijų fondą gali steigti tik didžiausi šalies bankai, draudimo bendrovės, turinčios patirties dirbti su dideliais pinigų srautais.

Viena iš pagrindinių kliūčių pensijų fondams steigtis – nustatyta minimali kapitalo grąža. Įstatymų leidėjai, norėdami didesnių garantijų, priėmė nuostatą, kad minimali kapitalo grąža pensijų fonduose privaloma kiekvienam programos dalyviui. Pensijų fondas yra įpareigotas uždirbti jo dalyviui investicijų pajamas ne mažesnes nei vidutinės bankų palūkanos už gyventojų indėlius. Taip nustatyta stengiantis apsaugoti dalyvių interesus, kad jie gautų bent minimalias pajamas už savo įmokas, o pensijų fondas turėtų griežtą įsipareigojimą jiems.

Pasaulinė praktika rodo, kad fondams, veikiantiems kapitalo rinkoje, toks reikalavimas yra nerealus. Esant bendram ekonomikos nuosmukiui įsipareigoję mokėti tam tikrą fiksuotą minimalią grąžą pensijų fondai bankrutuotų. T.y. jei realios pajamos mažesnės, lėšų trūkumą turi dengti pats pensijų fondas iš nuosavų lėšų. Jei pritrūkstama ir nuosavų lėšų – skelbiamas pensijų fondo bankrotas. Net ir vienas toks atvejis pakirs bendrą pasitikėjimą kapitalo rinka bei privačiu kaupiamuoju draudimu.

Minimalaus pelningumo reikalavimą būtina vykdyti kasmet. Tai dar labiau apsunkina šio reikalavimo vykdymą. Vyriausybės vertybinių popierių palūkanos svyruoja daugiausia dėl politinės ir kurso rizikos, ateityje jos turėtų sumažėti ir stabilizuotis. Akcijų vertė kapitalo rinkoje svyruoja, todėl investicijų į jas pelningumo neįmanoma užtikrinti kasmet. Pensijų fondai investuoja ilgam laikotarpiui ir per jį vertybinių popierių kainos svyravimai išsilygina. Taigi, reikalavimas garantuoti minimalų pelningumą kasmet yra nepagrįstas ir netikslingas. Neturinčiam tokių griežtų kasmetinių reikalavimų pensijų fondams finansų rinkos svyravimai didelio pavojaus nekelia.

Kita priežastis, dėl kurios minimali grąža yra ydinga ta, kad rinkai augant, ji duoda didesnę grąžą nei bankų sistema. Jeigu orientuojamasi į kažkokį minimalų rodiklį, tai sistema suveikia taip, kad tik ta minimali grąža ir bus gaunama. Visi veikiantys fondai net ir gerais metais, kai rinka pakankamai išauga, mokės žmonėms tik tą privalomą bankų palūkanų vidurkį, nes daugiau mokėti nebūtina.

Pati fondų steigimo procedūra taip pat yra pakankamai sudėtinga ir ilga, o fondų steigimo išlaidos gana didelės.

Be šių kliūčių, svarbu atsižvelgti ir į psichologines privačių pensijų fondų steigimo kliūtis. Pastarosios yra glaudžiai susijusios su šiuo metu akivaizdžiai juntamu žmonių nepasitikėjimu privačiomis finansų institucijomis. Nepasitikėjimą privačiomis institucijomis lėmė 1995 m. bankų krizė bei vėliau sekę atskirų bankų bankrotai, taip pat privačių investicinių fondų veikla.

Tik tuomet, jei bent dalis aukščiau išvardintų privačių pensijų fondų steigimo kliūčių būtų panaikintos, galima tikėtis ir pirmųjų pensijų fondų atsiradimo.

Taigi, sėkmingai pensijų fondų veiklai vien teisinių sąlygų nepakanka. Svarbios yra ir ekonominės pensijų fondų atsiradimo prielaidos, daugiausia susijusios su stiprios ir gerai funkcionuojančios vertybinių popierių rinkos egzistavimu bei bendru šalies ekonomikos augimu.

Seimas 2001 m. kovo 1 d. priėmė Lietuvos Respublikos pensijų fondų įstatymo 2, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 15, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 25, 26, 27, 28, 29, 30, 31, 32, 33, 34, 36, 37, 39, 40, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, penktojo skirsnio pavadinimo pakeitimo 23 straipsniu įstatymą.

Analizuojant šiuos įstatymo pakeitimus ir papildymus, galima padaryti išvadą, kad jie sukuria palankesnes sąlygas steigtis pensijų fondams. Iš esmės pakeitus 27, 28, 30, 31 ir 32 straipsnius, sudarytos sąlygos imtis pensijų fondo veiklos besisteigiančioms akcinėms bendrovėms, nustatyta lankstesnė pensijų fondų rezervų formavimo ir naudojimo tvarka, panaikintas minimalus pajamų normatyvas investicinių pajamų įskaitymams į pensijų sąskaitas.

Taigi, pakoregavus tam tikras Pensijų fondų įstatymo normas, sudarytos palankesnės sąlygos pensijų fondams steigtis.

Nemažą įtaką pensijų fondų kūrimuisi turi valstybės teikiamos mokesčių ir kitos lengvatos, apimančios įmokų į pensijų fondus ir pensijų fondų investicinių pajamų neapmokestinimą pajamų mokesčiu bei kitas lengvatas.

Siekiant paskatinti pensijų fondų kūrimąsi, pensijų fondų dalyviams galėtų būti taikomos šios lengvatos:
• neapmokestinamos įmokos į pensijų fondus (fiziniams asmenims mažinamos šiuo dydžiu apmokestinamos pajamos, įmonės mažintų šiuo dydžiu apmokestinamąjį pelną arba pajamas). Turėtų būti nustatyta tokių neapmokestinamų įmokų riba;
• neapmokestinamos pajamų mokesčiu Pensijų fondo investicinės pajamos;
• Pensijų fondo nario gaunamos išmokos iš Pensijų fondo priskiriamos pajamoms ir apmokestinamos galiojančiu fizinių asmenų pajamų mokesčiu bendra tvarka.

Pensijų kaupimą skatins nuo 2003 metų įsigaliojęs naujasis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas. Jis numato, kad iki ketvirtadalio gyventojų pajamų neapmokestinama pajamų mokesčiu, jei šios sumos siunčiamos į individualias sąskaitas pensijų fonduose, skiriamos gyvybės draudimo įmokoms bei būsto kreditų palūkanoms ir išsimokslinimo išlaidoms dengti.

Taigi, numatoma reformuoti pensijų sistemą taip, kad ateityje šalia valstybinio socialinio draudimo sistemos veiktų ir privatūs kaupiamieji fondai, sudarant palankias sąlygas jiems steigtis bei užtikrinti socialines garantijas, išsaugojant savarankišką valstybinio socialinio draudimo sistemą, derinant perskirstomąją ir kaupiamąją pensijų sistemas.

Be to, tam kad, reforma vyktų sėkmingai, būtina tinkamai jai pasirengti. Būtina pasverti kiekvieno sprendimo padarinius ir efektyvumą, pakeisti reikiamus teisės aktus ir parengti administravimą. Turi būti sudarytos palankios sąlygos steigti privačius pensijų fondus, ir jų rinka turi būti konkurencinė.

5. REFORMOS RYTŲ IR CENTRINĖS EUROPOS ŠALYSE

Pensijų fondai nėra Lietuvoje sugalvota naujovė. Vakarų valstybėse, be valstybinio pensinio aprūpinimo, jau seniai yra privatus pensijų draudimas – ir tuo užsiima ne tik draudimo kompanijos, bet ir specialios kaupimo institucijos – Pensijų fondai.

Rytų ir Centrinės Europos šalys, pradėjusios savo ekonomikos pertvarką, suskubo keisti ir pensinį aprūpinimą, vis daugiau jo perduodamos privačiam draudimui. Juolab, kad valstybinės pensijos tiek dėl pereinamojo laikotarpio ekonomikos sunkumų, tiek apskritai dėl visuomenės senėjimo (vis mažėja darbingo amžiaus žmonių, didėja pensininkų skaičius) labai sumenko, socialinio draudimo biudžetus ėmė kamuoti nuolatinis deficitas. Reformos tapo būtinybe. Bene vienintelis galimas susikaupusių problemų sprendimo būdas yra kurti tokią pensijų sistemą, kurioje derėtų ir vienas kitą papildytų valstybinis bei privatus kaupiamųjų pensijų draudimas.

Pensijų reformos vykdomos ar bent planuojamos visoje pokomunistinėje Europoje. Tačiau tik dvi valstybės – Vengrija ir Lenkija – realiai pradėjo radikalias reformas pagal, taip vadinamą, Argentinos modelį. Jo esmė – privalomas dalinis socialinio draudimo pensijų privatizavimas.

Vengrija 1998 m. privalomą dalies pensijų kaupimą privačiuose fonduose įvedė tik pirmą kartą į darbo rinką ateinantiems asmenims, o vyresniems davė galimybę arba likti vien tik socialinio draudimo sistemoje, arba dalį pensijos kaupti privačiuose fonduose. Lenkija nuo 1999 m. pradžios privalomą kaupimą numatė jaunimui iki 30 metų amžiaus, pasirinkti leido vyresniems, tačiau tik nesulaukusiems 50 metų asmenims (tokia schema buvo siūloma ir Lietuvoje).

Ir Lenkijoje, ir Vengrijoje nuo reformos pradžios pradėjo veikti maždaug po 20 privačių pensijų fondų. Į tuos fondus valstybė pradėjo pervedinėti po penktadalį socialinio draudimo įmokų: Lenkijoje 7,3 proc. iš 36,6 proc., Vengrijoje – 6 iš 28.

Lenkijoje privačiuose fonduose jau dalyvauja 60 ekonomiškai aktyvių gyventojų, Vengrijoje – 40 proc. Lenkijos pensijų fonduose iki 2001 m. vidurio jau buvo sukaupta apie 2,5 mlrd., o Vengrijos – apie 350 mln. dolerių.

Pensijų fondai abejose šalyse daugiausia investuoja į Vyriausybės paskolos obligacijas (Lenkijoje – 60 proc., Vengrijoje – apie 75 proc.). Nepaisant didelių vertybinių popierių palūkanų, pensijų investicinės veiklos rezultatai laikomi nepatenkinamais. Vengrijoje tik dviejų pensijų fondų investicinė grąža viršijo infliacijos lygį. Lenkijoje nominali kapitalo grąža 1999 06 – 2002 06 laikotarpiu esant infliacijai 17 proc., tik 22 proc.

Tačiau ir tai tėra tik bendra pačių pensijų fondų investicijų grąža, apskaičiuota neįvertinus administravimo išlaidų, kurios padengiamos atskaitymais iš klientų įmokų. Per du metus kaupiamos ir investuojamos lėšos ne tik nepadidėjo, bet dalis jų buvo prarasta visuose be išimties pensijų fonduose.

Lenkijoje įmokomis įmokėtos lėšos sumažėjo nuo 3,5 proc. sėkmingiausiuose iki 13,8 proc. – nesėkmingiausiose fonduose (trijuose didžiausiose fonduose sąskaitos sumažėjo nuo 5 iki 7 proc.). Vengrijoje per 1998-2002 metus individualiose pensijų sąskaitose prarasta vidutiniškai po 4 proc. įmokėtų lėšų vertės (kapitalo grąža buvo 7 proc., o infliacija – 11 proc.).

Optimistai tiki, kad neigiama pensijų sąskaitų grąža tik laikina, ji gali sumažėti kaupiantis didesnėms lėšoms ir mažėjant sąskaitų administravimo kainai. Tačiau vargu ar tai atsitiks greitai. Nors pensijų fondai ima nemažą administravimo kainą iš dalyvių (Lenkijoje 5-8 proc. nuo įmokos, plius 0,6 proc. nuo sąskaitoje sukauptos sumos), tačiau 1999-2002 metais nei vienas fondas neturėjo pelno dėl didelių reklamos išlaidų.

2002 m. Lenkijos fondų išlaidos daugiau kaip du kartus viršijo jų pajamas, nors brangiausias didžiausio klientų „viliojimo“ laikas buvo reformos pradžioje 1999 metais. Marketingo išlaidos sudaro pusę pensijų fondų išlaidų ir viršija visas pensijų fondų pajamas iš dalyvio mokesčio.

Taigi, kad tokios didžiulės pensijų fondų išlaidos būtų padengtos, reikės dar nemažai laiko. Be to tos pačios sumos, atidėtos ateičiai, vertė sumažėja vien dėl to, kad ja kol kas negalima laisvai disponuoti. Todėl minimalus pensijų fondų pelningumas turi būti ne tik teigiamas, bet ir nenukristi žemiau vidutinės palūkanų normos šalyje.

Be to, Lenkija, galutinai nesuformavusi informacinės sistemos, pradėjo pensijų reformą ir dėl to patyrė milijoninių nuostolių, nes gyventojų įmokos pasiklydo fondų sąskaitose.

Buvo tikėtasi, kad reformos dėka padidės nacionalinis taupymas ir ekonomikos augimas. Deja, pensijų reformą Lenkijoje lydi ekonomikos nuosmukis, o taupymą pensijų fonduose atsveria valstybės skolos augimas bei grėsmingai, iki 6 proc. BVP, padidėjęs šalies biudžeto deficitas.

Be to, 2002 m. pabaigoje Lenkijoje buvo priimtas sprendimas mažinti bedarbių ir motinystės socialinio draudimo išmokas dėl sumažėjusių galimybių jas finansuoti, nes dėl pensijų reformos sumažėjo socialinio draudimo sistemos finansavimas.

Prieš ketverius metus Lenkijoje prasidėjusi socialinio draudimo pensijų reforma susilaukė kritikos. Lenkai pradėjo reformą tinkamai jai nepasirengę, neturėdami individualios apdraustųjų apskaitos sistemos, dalis kaupiamojo pensijų draudimo įmokų nepasiekia apdraustųjų žmonių sąskaitų pensijų fonduose. Kita klaida pernelyg daug lėšų išeikvota reklamos kampanijai. Pensijų investicinės veiklos rezultatai laikomi nepatenkinamais.

Analogišką Lenkijai ir Vengrijai spaudimą privatizuoti pensijas patyrė ir kitos Rytų ir Centrinės Europos šalys. Tačiau dvi iš jų – Slovėnija ir Čekija – išsiskiria tvirta nuostata nuosekliai reformuoti esamas socialinio draudimo pensijas jų neprivatizuojant, o privačias pensijų sistemas kurti tik šalia socialinio draudimo, ne tik valstybės, bet pirmiausia pačių privačių asmenų lėšomis ir laikantis savanoriško dalyvavimo privačiuose fonduose principo.

Slovėnijoje pensijų fondų įstatymas įsigaliojo 1999 metais – kaip ir Lietuvoje. Tačiau kaip ir pas mus praktiškai jis neveikė: fondai nesikūrė. Norėdami paskatinti savanoriškąjį pensijų kaupimą, slovėnai ryžosi didelėms lengvatoms, kurios buvo suteiktos ne tik darbuotojams (nuo fondams pervestų įmokų nereikėjo mokėti fizinių asmenų pajamų mokesčio), bet ir darbdaviams (nuo į fondus pervestos pelno dalies nereikėjo mokėti pelno mokesčio, nuo atlyginimų dalies – socialinio draudimo įmokų; o ta dalis yra net 25 proc. darbuotojų atlyginimo). Tokiomis palankiomis sąlygomis savanoriškasis pensijų kaupimas labai suaktyvėjo, tačiau jis toli gražu neaprėpia didžiosios gyventojų dalies. Manau, kad Lietuvoje taip pat turėtų tam tikromis lengvatomis skatinti pensijų fondų kūrimąsi.

Slovėnija apkarpė privilegijuotas pensijas ir jas permetė į kaupiamuosius fondus. Čia jau įsikūrę penkiolika pensijų fondų.

Čekija kaupimą papildomai privačiai pensijai pradėjo skatinti subsidijomis dar 1994 m. Valstybė mokėjo dalį įmokos (50, 100 ar 150 kronų, priklausomai nuo uždarbio) tiems, kas savanoriškai pradėjo taupyti 18-oje privačių pensijų fondų. Beje, socialinio draudimo sistemos finansavimo Čekijoje iki šiol nepavyksta subalansuoti, todėl planuojama griežtinti pensijos gavimo sąlygas. Tačiau čia neatsisakoma tikslo išlaikyti vidutinę socialinio draudimo pensiją ne mažesne nei 60 proc. buvusios algos.

Slovėnija ir Čekija Rytų ir Centrinėje Europoje išsiskiria sėkmingu perėjimu į rinkos sistemą. Šioms šalims būdingas mažesnis užsienio įsiskolinimas. Todėl joms buvo lengviau atsispirti patarėjams iš Pasaulio banko. Būtent pastarieji pensijų privatizavimo modelius į šį regioną atvežė, juos jau išbandę, deja nesėkmingai, Lotynų Amerikoje.

Šios dvi šalys, nekurdamos privačių pensijų vietoje socialinio draudimo, kartu išvengė ir didelių ilgalaikių finansinių įsipareigojimų, susijusių su perėjimu į privalomą kaupiamąją pensijų sistemą. Tai leidžia išsaugoti riboto skolinimosi politiką ir stabilią finansinę aplinką savanoriškam taupymui senatvei.

Šiame skyriuje kalbėjau apie Lenkiją ir Vengriją, kur privalomasis kaupiamasis pensijų draudimas pradėtas įgyvendinti jau prieš trejetą ketvertą metų, bei Čekiją ir Slovėniją, atsisakiusias privalomojo kaupimo principo ir pasirinkusias savanoriškąjį. Nepaminėtos Rytų ir Centrinės Europos valstybės gerokai išgąsdintos Lenkijos ir Vengrijos patirties taip pat ėmė dvejoti, kokį reformos kelią pasirinkti.

Autorės nuomone, mūsų šalies pensijų reformos problemas reikia įvertinti kitų šalių kontekste, perimti jų patyrimą, pasimokyti iš klaidų, pasitikrinti savo sprendimus. Pvz.; kaip Slovėnijoje, taip ir Lietuvoje, galima dalį valstybinių pensijų perkelti į kaupiamuosius fondus. Naudinga pasimokyti iš klaidų kurias padarė Lenkija diegdama pensijų reformą. Lenkijoje nebuvo laiku sukurta įmokų priežiūros sistema, uždelsta diegti informacinę technologiją, apdraustieji neturėjo informacijos apie individualias sąskaitas, todėl imta nepasitikėti naująja sistema. Taigi, matant privalomojo dalinio socialinio draudimo pensijų privatizavimo pasekmes Lenkijoje bei įvertinus reformos finansavimo sunkumus Lietuvoje buvo atsisakyta šio pensijų sistemos reformos modelio.

IŠVADOS IR PASIŪLYMAI

Išnagrinėjus Lietuvos pensijų sistemos kūrimosi aplinkybes ir teisinę bazę, susipažinus su šios sistemos bruožais ir principais bei finansavimu, įvardijus pagrindines pensijų sistemos problemas ir jų atsiradimą nulėmusias priežastis bei veiksnius, iškėlus pensijų reformos tikslus ir uždavinius, įvertinus siūlomą pensijų sistemos reformą, išanalizavus pensijų sistemos reformavimo prielaidas galima padaryti tokias išvadas:

1. Pensinis draudimas yra Lietuvos socialinio draudimo sistemos pagrindas. Jis apima beveik visus šalies gyventojus: samdomi darbuotojai ir savarankiškai dirbantys asmenys, darbdaviai moka valstybinio socialinio draudimo įmokas, o senatvėje, invalidumo, našlystės atveju gauna pensijas.

2. Kuriant pensijų sistemą Lietuvoje, buvo siekiama dviejų tikslų – užtikrinti bent minimalią apsaugą nuo skurdo senatvėje ir kompensuoti dėl senatvės, invalidumo, našlystės prarastas pajamas.

3. Lietuvoje veikiančios socialinio draudimo pensijų sistemos esminis bruožas: pensijos gavimas ir jos dydis priklauso nuo asmens socialinio draudimo stažo ir mokėtų į VSDF biudžetą socialinio draudimo įmokų.

4. Lietuvos pensijų sistema remiasi universalumo, kartų solidarumo, tęstinumo bei prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, einamojo finansavimo principais. Pensijų sistemos veikimas pastaruoju principu, reiškia, kad socialinio draudimo įmokos nėra kaupiamos jas investuojant, o jas surinkus iš karto panaudojamos pensijoms finansuoti.

5. Šiuo metu Lietuvos pensijų sistema apima valstybinį pensinį draudimą ir savanorišką kaupimą senatvei privačiuose pensijų fonduose.

6. Valstybinės pensijos sistemos finansinį savarankiškumą užtikrina savarankiškas socialinio draudimo fondo biudžetas, neįtraukiamas į Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių biudžetus. Šis biudžetas formuojamas iš tikslinės paskirties socialinio draudimo įmokų.

7. Pagal šiuo metu galiojančią valstybinę pensijų sistemą skiriamos 3 rūšių pensijos: senatvės, invalidumo ir našlių bei našlaičių. Didžiausią dalį sudaro senatvės pensijos, nors pastaruoju metu daugėja ir invalidumo bei našlių pensijų gavėjų.

8. Valstybinio socialinio draudimo senatvės pensiją sudaro dvi dalys: bazinė ir papildoma pensija. Bazinė pensija atlieka pajamų perskirstymo funkciją, o papildoma pensija siekiama susieti pajamas senatvėje su buvusiomis darbo pajamomis.

9. Visas per pastaruosius metus išryškėjusias valstybinės pensijų sistemos problemas galima apjungti ir išskirti iš jų dvi pagrindines – nepakankamas pensijų finansavimas, iš to išplaukiantis valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto deficitas, bei mažos pensijos.

10. Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto deficito susidarymą sąlygojo nepakankamas įmokų surinkimas, augantis pensijų gavėjų skaičius, įsipareigojimai tiems Lietuvos piliečiams, kurie dirbo sovietiniais metais bei neapgalvoti politikų sprendimai pensinio draudimo srityje.

11. Nepakankamą įmokų surinkimą savo ruožtu lėmė mažėjantis apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu skaičius, vengimas mokėti socialinio draudimo įmokas, prasta šalies ekonominė padėtis.

12. Daugėjant Lietuvoje senyvo amžiaus žmonių tampa vis sunkiau išlaikyti valstybinių pensijų finansavimą. Dirbantieji turi išlaikyti vis daugiau pensininkų. Dėl to turi būti mažinamas arba pensijų dydis, arba didinami socialinio draudimo mokesčiai. Ir vienu, ir kitu atveju „nuskriaudžiama“ tam tikra visuomenės dalis: arba pensininkai, gaunantys mažesnes pensijas, arba dirbantieji, kuriems mokesčių našta gali tapti per sunki.

13. Ilginant amžių iki pensijos tikimasi šiek tiek pagerinti dirbančiųjų ir mokančių socialinio draudimo įmokas asmenų bei gaunančių pensijas asmenų santykį ir taip palengvinti socialinio draudimo biudžeto padėtį. Tačiau pensinio amžiaus atidėjimas nėra pakankama priemonė socialinio draudimo biudžetui subalansuoti, nes iš to paties fondo mokamos išmokos vos ne priešingoms rizikoms padengti: mažinant pensijų skaičių, daugėja asmenų, siekiančių bedarbio pašalpų ir invalidumo pensijų. Ši priemonė neužtikrina ilgalaikio sistemos finansinio stabilumo, jos poveikis gali būti tik trumpalaikis.

14. Bene aktualiausia pensinio draudimo problema yra pensijų dydis. Valstybinis socialinis draudimas nepasiekia nė vieno iš jam keliamų uždavinių. Tai yra, mažiau uždirbę ir mažesnes socialines draudimo įmokas mokėję asmenys iš valstybinio socialinio draudimo pensijų negali pragyventi (neužtikrinama net ir minimali apsauga nuo skurdo senatvėje), o didesnes pajamas turėjusiems ir didesnes socialinio draudimo įmokas mokėjusiems žmonėms šios išmokos neužtikrina atitinkamo gyvenimo lygio nebedirbant (nepakankamai kompensuojamos dėl senatvės, invalidumo prarastos pajamos). Mažas pensijas apskritai sąlygoja šalies ekonominė padėtis ir palyginti nedideli dirbančiųjų atlyginimai.

15. Tam, kad nusistovėtų finansiškai stabili Lietuvos pensijų sistema, tikslinga kuo greičiau pradėti šios srities reformą. Užtikrinti ilgalaikį pensijų sistemos gyvybingumą galima pakeitus jos finansavimo būdą.

16. Pensijų sistemos reformos būtinumą sąlygoja šiuo metu funkcionuojančios pensijų sistemos trūkumai: nedidelės socialinio draudimo pensijos, didelis pajamų perskirstymas, VSDF finansiniai sunkumai, menkos Lietuvos gyventojų paskatos dalyvauti socialinio draudimo sistemoje bei vis stiprėjanti visuomenės senėjimo tendencija.

17. Norint užtikrinti socialinio draudimo pensijų sistemos gyvybingumą ilgalaikėje perspektyvoje bei išspręsti dabartines VSD problemas būtina reformuoti VSD pensijų sistemą, papildant ją savanoriškuoju kaupimu senatvei.

18. Pensijų reforma siekiama keleto tikslų: subalansuoti socialinio draudimo pensijų sistemos finansinius srautus; pakeisti pensijų sistemą, kad sulaukę pensinio amžiaus asmenys gautų didesnę darbo ar kitų pajamų, nuo kurių buvo mokamos socialinio draudimo įmokos, dalį nei gavo iki šiol; atsisakyti nepagrįstų privilegijų mokant papildomas valstybines pensijas; paskatinti taupymą šalyje bei sumažinti mokesčių vengimą.

19. Steigiant privatų kaupiamąjį draudimą, turi būti sudarytos tam tikros sąlygos: socialinio draudimo įmokų administravimas perduotas Valstybinei mokesčių inspekcijai; parengta reformos teisinė bazė; įsteigti privatūs pensijų fondai; įsteigta valstybinės pensijų fondų priežiūros institucija; parengta šalies finansų sistema; vykdoma visuomenės šviečiamoji kampanija pensijų reformos klausimais.

20. Didelę reikšmę turi informacinė kampanija, kurios pagrindinis tikslas – Lietuvos visuomenei išaiškinti kaupimo pensijų sistemą kaip galimybę užsitikrinti didesnes pajamas senatvės atveju bei dalyvavimo šioje sistemoje tvarką.

21. Skirtingai nuo ankstesnių pensijų sistemos reformos variantų, naujuoju įstatymu leidžiama gyventojams kaupti socialinio draudimo įmokos dalį ne tik pensijų fonduose, bet ir gyvybės draudimo bendrovėse.

22. Pensijų kaupimo įmokos dydis pirmaisiais reformos metais yra 2,5 proc. apdraustojo pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos. Šią įmoką siūloma kasmet didinti 1 proc. punktu iki 5,5 proc. 2007 metais.

23. Pirmaisiais metais kaupiamos lėšos bus nedidelės ir augs palaipsniui, todėl Lietuvos finansų rinka nesunkiai galės panaudoti tas lėšas. Taigi reformos finansavimo našta didės palaipsniui. Dėl pensijų reformos įgyvendinimo atsiradusį VSDF biudžeto deficitą dengia valstybės biudžetas. Susikaupus VSDF biudžeto pertekliui, galima būtų didinti dabartinių pensininkų pensijas, ir iš dalies dengti pensijų reformos išlaidas.

24. Mūsų šalies pensijų reformos problemas reikia įvertinti kitų šalių kontekste, perimti jų patyrimą, pasimokyti iš klaidų, pasitikrinti savo sprendimus.

25. Pensijų draudimas – svarbi socialinės apsaugos dalis, su ja neišvengiamai susiduria kiekvienas žmogus. Gerai sutvarkyta pensijų sistema skatina tos šalies piliečių pasitikėjimą savo valstybe.

Remdamasi šiame darbe nagrinėjama medžiaga, autorė siūlo:
1. Daugumos šalių naujasis senatvės pensijos amžius bus vienodas tiek vyrams, tiek moterims. Be to, Lietuvoje yra priimtas Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas (1998 m.). Taigi reikėtų suvienodinti Lietuvoje vyrų ir moterų senatvės pensinį amžių. Pavyzdžiui, ir vyrų ir moterų pensinis amžius galėtų būti 62 metai, kaip ir Latvijoje.
2. Reikia tobulinti našlių pensijų sistemą: peržiūrėti ir suvienodinti jau mokamų valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų dydžius, atsisakyti valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų, išskyrus našlių pensijas šių pensijų gavėjams, auginantiems mirusio asmens vaikus našlaičius, bei našlių pensijas šių pensijų gavėjams, slaugantiems namuose I grupės invalidus nuo vaikystės.
3. Galima atkreipti dėmesį, kad reikėjo nustatyti iškart daug didesnį kaupimo tarifą, bent jau 5 proc., kaip buvo numatyta prieš tai siūlytame reformos projekte. Tuomet žmonės greičiau pajustų pensijų sistemos reformos rezultatus.
4. Apsisprendusiems kaupti lėšas pensijai valstybė galėtų padėti mokėdama dalį įmokos (pav. 20-50 litų). Ši subsidija turėtų būti diferencijuojama priklausomai nuo asmens pajamų, nuo kurių mokamos socialinio draudimo įmokos, dydžio. O uždirbantiems pvz.; daugiau kaip 3500 litų (suma gali būti koreguojama) per mėnesį valstybė subsidijų neteiktų, nes šie asmenys pajėgūs kaupti senatvės pensijai vien savo sąskaita. Tai paskatintų savanorišką pensijų kaupimą.
5. Kadangi dabartinė pensijų sistema yra perkrauta privilegijomis – valstybės biudžetas tam tikriems asmenims moka papildomas pensijas, nepriklausančias nuo įmokų, o tai pažeidžia socialinio teisingumo principus, reikėtų sustabdyti valstybinių pensijų sistemos plėtimą, palaipsniui atsisakyti šių privilegijuotų pensijų, siūlyčiau šias pensijas perkelti į pensijų kaupiamuosius fondus. Jau paskirtos valstybinės pensijos turėtų būti mokamos taip, kad asmuo gautų tik vieną, didesnę iš paskirtų (socialinio draudimo arba valstybinę). Šiomis priemonėmis valstybės biudžetas sutaupytų lėšų, kurias galėtų skirti savanoriško pensijų kaupimo subsidijoms.
6. Kartu su pensijų reforma turi būti peržiūrimos valstybės išlaidos visose srityse, jos mažinamos, siaurinant valstybės funkcijas. Reikia atsisakyti daugumos socialinių išmokų, kurios iš esmės yra neefektyvios, neskatinančios žmonių patiems projektuoti savo ateitį, ir palikti pašalpas tik pagal poreikį, tai yra tiems, kam jų iš tiesų reikia. Tiek sveikatos draudimą, tiek švietimą galėtų perimti privačios institucijos.

SUMMARY

Pension insurance is the most important and significant part of Social insurance in Lithuania.
Pension insurance covers almost everyone citizens of Lithuania: some of them pays a taxes for the future pension, others gets a pensions. Providing a social security in the senescence, pensions of disablement and widowhood, pension insurance is a very important in the life of every person.
The importance of pension insurance, in the market relationship based society, is very big. The principle of individual liability valid at this society, the essence is that healthy person must care of oneself. At present majority insured persons can get different kinds of pensions.
But the main thing of the politics of the pensions is a magnitude of the pensions benefit. The magnitude of the pension is not sufficient for the basic human needs. The average of the pension at year 2001 was only 340,50 Lt. that is to say 42% of the basic payment. (60% – 70% in the countries of higher economic developing.)
Small quantity of the pension conditions many factors: bad economic situation, inauspicious circumstances, high level of unemployment etc.
The system of the pensions insurances functions by the principles of the current financing. It is impossible to increase a quantity of the pension. So the groundwork is to reform the politic.
At the 3rd of December 2002 was taking a plug to the direction of new reform. Lithuanian republic Seimas agreed with the new reform. The essence of this reform is that every person is insured obligatory insurance. So the person can save some money for his or her own pension.
The aim of this work is to analyze and evaluate pension’s system in Lithuania at present, to escalate basic problems, to analyze and evaluate pension’s reform and financing of this reform.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Dalyvavimas pensijų reformoje: piliečiai, rinkos, viešosios institucijos (R. Lazutka, L. Žalimienė, L. Andrejeva, V. Katkus, E. Martinaitytė, A. Skučaitė, V. Tylienė) // www. osf.lt
2. Guogis A. Kokį vaidmenį Lietuvoje vaidins pensijų fondai? // Esu. 2002. Nr. 22 (267).
3. Ignatavičius M. Kodėl reikia pensijų sistemos reformos? // Lietuvos žinios. 2001. Nr. 298.
4. Ignatavičius M. Kur eina pensijų sistema? // Lietuvos žinios. 2001. Nr. 239.
5. Janiūtė J. Šviesesnės 2003 metų viltys // Lietuvos žinios. 2002. Nr. 299.
6. Jankauskaitė V. Pensijų reformą palaimino tik valdantieji // Lietuvos žinios. 2002. Nr. 281.
7. Jankauskaitė V. Vyriausybė „Sodros“ biudžetą dalija pensininkams // Lietuvos žinios. 2002. Nr. 282.
8. Juknelytė I. Pensijos bus didinamos ir kitąmet // Lietuvos žinios. 2002. Nr. 271.
9. Katkus V., Martinaitytė E. Pensijų reforma: pensijų fondų sistemos Lietuvoje kūrimo problemos. Vilnius. 2002.
10. Kunca V. Kas trukdo kurtis pensijų fondams? // Esu. 2001. Nr. 7 (228).
11. Lapinskas A. Pensijų reformos baltoji knyga // Esu. 2000. Nr. 21 (218).
12. Lazutka R. Ar sudygs pensijų reformos grūdas, mestas tarp politinių diskusijų girnų? // Kauno diena. 2001. gruodž. 18 d.
13. Lazutka R. Centrinės Europos pensijų reformų patirtis Lietuvai // Kauno diena. 2001. lapkr. 23 d.
14. Lazutka R. Pensijų reforma: tyrimai tęsiasi // Esu. 2002. Nr. 15 (260).
15. Lazutka R. VSDF biudžetas: realijos ir realumas // Esu. 2001. Nr. 2.
16. Lietuvos Respublikos pensijų fondų įstatymas // Valstybės žinios. 1999. Nr. 55-1765.
17. Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo projektas // Mokesčių žinios. 2002. Nr. 42 (296).
18. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio aprūpinimo sistemos pagrindų įstatymas // Valstybės žinios. 1990. Nr. 32-761.
19. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4, 34, 36, 46 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas // Valstybės žinios. 2001. Nr. 103.
20. Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas // Valstybės žinios. 1994. Nr. 1-549.
21. Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas // Valstybės žinios. 2003. Nr. IX – 1737.
22. Misiūnas V. Ką ir kaip reikia subalansuoti „Sodroje“? // Esu. 2001. Nr. 2.
23. Mundrys V. Kaimynų pensijų reformos pamokos // Esu. 2002. Nr. 8 (253).
24. Mundrys V. Lenkijos pensijų reformos duobės // Esu. 2001. Nr. 15 (236).
25. Novikovas V. Pensijų reforma – ne už kalnų // Valstiečių laikraštis. 2002. Nr. 20.
26. Novikovas V. Vis arčiau pensijų reforma // Lietuvos žinios. 2002. Nr. 302.
27. Palubinskaitė D. Kaip apskaičiuojama senatvės pensija // Esu. 2000. Nr. 7.
28. Pensijų reforma kainuos milijonus (M. Čerkausko interviu su SADM patarėju T. Medaiskiu) // Lietuvos žinios. 2001. Nr. 241.
29. Pensijų reforma tolsta, bet nelėtėja (V. Šatkuvienės interviu su SADM viceministre A. Morkūniene) // Esu. 2001. Nr. 4 (225).
30. Pensijų reformos Baltoji knyga / Ats. red. A. Morkūnienė. Vilnius: Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija, 2000.
31. Pensijų sistemos reformos Baltoji knyga (atnaujinta) / Ats. red. A. Morkūnienė. Vilnius: Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija, 2001.
32. Pensijų sistemos reformos koncepcija // Esu. 2000. Nr. 11 (208).
33. Perminienė L. Apie pensiją reikia galvoti nuo pirmos darbo dienos // Respublika. 2001, rugs. 6d.
34. Perminienė L. Kada draustis savanoriškuoju socialiniu draudimu? // Mokesčių žinios. 2001. Nr. 46.
35. Perminienė L. Kaip užsidirbti pensiją? // Lietuvos žinios. 2001. Nr. 19.
36. Perminienė L. Lietuva – pensijų reformos kelyje // Lietuvos žinios. 2001. Nr. 127.
37. Perminienė L. Socialinio draudimo problemos // Lietuvos ūkio plėtros problemos ir perėjimo procesas. 1998. Nr. 1.
38. Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje 2000 / Ats. red. J. Rimkutė, I. Vološčiuk. Vilnius: Jungtinių tautų vystymo programa, 2000.
39. Saugios ir turtingos senatvės garantas (V. Šumilovaitės interviu su SADM viceministre A. Morkūniene) // Lietuvos žinios. 2001. Nr. 280.
40. Skylėtas „Sodros“ laivas pamažu pradeda skleisti bures (P. Tamulionio interviu su „Sodros“ vadovu D. Preveliu) // Lietuvos rytas. 2002. Nr. 10.
41. Socialinio draudimo pagrindai. Seminaro medžiaga. Vilnius: Socialinio draudimo mokymo ir tyrimo centras, 1999.
42. Socialinis draudimas Lietuvoje. Baltoji knyga. Vilnius: Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija, 1996.
43. Socialinis pranešimas 1997 / Ats. red. L. Perminienė. Vilnius: Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija, 1998.
44. Socialinis pranešimas 1998 / Ats. red. L. Perminienė. Vilnius: Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija, 1999.
45. Socialinis pranešimas 1999/ Ats. red. L. Perminienė. Vilnius: Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija, 2000.
46. Socialinis pranešimas 2000 / Ats. red. R. Lazutka. Vilnius: Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija, 2001.
47. Socialinis pranešimas 2001 / Ats. red. L. Perminienė. Vilnius: Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija, 2002.
48. Socialinis pranešimas 2002 / Ats. red. L. Perminienė. Vilnius: Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija, 2003.
49. Steponavičienė G. Kaupiamieji privatūs pensijų fondai // Esu. 2000. Nr. 2 (199).
50. Šatrauskienė A., Paliukonienė J. Socialinių įstatymų naujovės // Esu. 2001. Nr. 1.
51. Šumilovaitė V. Žengtas istorinis žingsnis naujos pensijų sistemos link // Lietuvos žinios. 2002. Nr. 283.
52. Tamulionis P. Vyriausybė atvėrė kelią pensijų reformai // Lietuvos rytas. 2002. Nr. 220.
53. Taupymas yra kaupimas (V. Šatkuvienės interviu su SADM viceministre A. Morkūniene) // Esu. 2000. Nr. 9 (206).
54. www.socmin.lt
55. www.sodra.lt
56. Zabulėnienė Č. Kaimynams apie „Sodrą“ // Esu. 2002. Nr. 16 (261).

PRIEDAI

1 PRIEDAS
Vyrų senatvės pensijos amžius
Metai Pensinis amžius Gimimo metai
1995 60 m. 2 mėn. 1935m. sausio 1d. – 1935m. spalio 31d.
1996 60 m. 4 mėn. 1935m. lapkričio 1d. – 1936m. rugpjūčio 31d.
1997 60 m. 6 mėn. 1936m. rugsėjo 1d. – 1938m. balandžio 30d.
1998 60 m. 8 mėn. 1937m. liepos 1d. – 1938m. balandžio 30d.
1999 60 m. 10 mėn. 1938m. gegužės 1d. – 1939m. vasario 28d.
2000 61 m. 1939m. kovo 1d. – 1939m. gruodžio 31d.
2001 61 m. 6 mėn. 1940m. sausio 1d. – 1940m. birželio 30d.
2002 62 m. 1940m. liepos 1d. – 1940m. gruodžio 31d.
2003 62 m. 6 mėn. 1941m. sausio 1d. ir t. t.

Moterų senatvės pensijos amžius
Metai Pensinis amžius Gimimo metai
1995 55 m. 4 mėn. 1940m. sausio 1d. – 1940m. rugpjūčio 31d.
1996 55 m. 8 mėn. 1940m. rugsėjo 1d. – 1941m. balandžio 30d.
1997 56 m. 1941m. gegužės 1d. – 1941m. gruodžio 31d.
1998 56 m. 4 mėn. 1942m. sausio 1d. – 1942m. rugpjūčio 31d.
1999 56 m. 8 mėn. 1942m. rugsėjo 1d. – 1943m. balandžio 30d.
2000 57 m. 1943m. gegužės 1d. – 1943m. gruodžio 31d.
2001 57 m. 6 mėn. 1944m. sausio 1d. – 1944m. birželio 30d.
2002 58 m. 1944m. liepos 1d. – 1944m. gruodžio 31d.
2003 58 m. 6 mėn. 1945m. sausio 1d. – 1945m. birželio 30d.
2004 59 m. 1945m. liepos 1d. – 1945m. gruodžio 31d.
2005 59 m. 6 mėn. 1946m. sausio 1d. – 1946m. birželio 30d.
2006 60 m. 1946m. liepos 1d. ir t. t.

2 PRIEDAS

Senatvės pensijos amžius įvairiose šalyse
Šalis Naujasis senatvės pensijos amžius Kuriais metais bus pasiektas

Vyrų Moterų
Lietuva 62,5 60 2003-2006
Latvija 62 62 2004
Estija 62 62 2009
Vengrija 62 62 2007
Slovėnija 65 65 2004-2019
Vokietija 65 65 2012
Didžioji Britanija 65 65 2010-2020
JAV 67 67 2027
Pietų Korėja 65 65 2013-2033
Australija 65 65 2014
Japonija 65 65 2013-2018
Armėnija 65 63 2002
Kuveitas 55 50 2020

3 PRIEDAS

Vidutinė VSD pensija pagal pensijų rūšis 1995-2003 m.
Laikotarpis Senatvės Invalidumo Našlių ir našlaičių Ištarnauto laiko Maitintojo netekimo
1995m. 150,98 139,34 91,96 125,81 102,62
1996 m. 192,43 176,82 92,56 149,93 122,66
1997 m. 242,62 221,91 71,25 179,67 149,96
1998 m. 287,82 260,91 58,10 208,27 174,60
1999m. 310,16 278,94 60,49 216,24 183,11
2000 m. 312,54 279,63 60,20 212,72 184,32
2001m. 317,61 277,72 60,57 206,48 185,65
2002m. 323,05 282,20 61,91 215,00 191,15
2003m. 340,5 296,83 63,01 282,77 205,85
Šaltinis: Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Statistikos analizės ir prognozės skyriaus duomenys

4 PRIEDAS

Lotynų Amerikos pensijų sistemų reformų palyginamoji lentelė

Požy-miai Įgyvendinta Paruošta

Čilė Peru Argentina Kolumbija Urugvajus Bolivija Meksika El Salvador Kosta Rika Nikaragva
Vie
šoji privalomoji pakopa Palaipsniui nutraukiama Tradicinė PAYG pakopa; privačios pakopos alternatyva Tradicinė PAYG pakopa; papildoma prie privačios pakopos Tradicinė PAYG pakopa; privačios pakopos alternatyva Tradicinė PAYG pakopa; papildoma prie privačios pakopos Nutraukta Nutraukta Palaipsniui nutraukiama Tradicinė PAYG pakopa; papildoma prie privačios pakopos Palaips-
niui nutraukiama

Individualus visiškas kaupimas Individualus visiškas kaupimas Individu-
alus visiškas kaupimas Individualus visiškas kaupimas Individualus visiškas kaupimas Individu-
alus visiškas kaupimas Individua-
lus visiškas kaupimas Individualus visiškas kaupimas Individualus visiškas kaupimas Individu-
alus visiškas kaupimas

Privati privalomoji pakopa Privaloma naujai ateinantiems į darbo rinką. Kiti darbuotojai gali pereiti iš viešosios pensijų pakopos Dalyvavimas privačioje ar viešojoje pakopoje privalomas visiems darbuotojams Visi darbuoto-
jai turi teisę nukreipti savo įmokas į privačią pakopą Dalyvavimas privačioje ar viešojoje pakopoje privalomas visiems darbuoto-
jams Privaloma darbuotojams uždirbantiems virš US$ 800, pasirinktinai – uždirbantiems mažiau ir tiems kurių amžius iki 39 – nukreipti dalį įmokos į privačią pakopą Privaloma visiems darbuoto-
jams Privaloma visiems darbuoto-
jams Privaloma naujai ateinantiems į darbo rinką visiems iki 35. Vyresni – iki 50 (moterys) / iki 55 (vyrai) turi teisę pereiti iš viešosios pensijų pakopos Privaloma visiems darbuoto-
jams Privaloma visiems darbuoto-
jams iki 43 metų

Individualios įmokos tarifas: 10% Individualios įmokos tarifas: 8% Individu-
alios įmokos tarifas: 7.5% Individualios įmokos tarifas: 10% Individualios įmokos tarifas: 7.5% Individualios įmokos tarifas: 10% Individualios įmokos tarifas: 6.5% + valstybės subsidijos Individualios įmokos tarifas bus didinamas iki 10% Individualios įmokos tarifas:1%
+ darbdavio įmokos tarifas: 3.25% Individualios įmokos tarifas: 4% + darbdavio įmokos tarifas: 6.5%

nuo 1981 nuo 1993 nuo 1994 nuo 1994 nuo 1996 nuo 1997 nuo 1997 nuo 1998 nuo 2001 *
Reformos tipas pakaitalas Lygiagrečiai mišri lygiagrečiai Mišri Pakaitalas Pakaitalas Pakaitalas Mišri Pakaitalas
5 PRIEDAS

Europos ir postsovietinių valstybių pensijų sistemų reformų palyginamoji lentelė

Požy-
miai Įgyvendinta Paruošta įgyvendinimui

Švedija Kazachstanas Vengrija Lenkija Latvija Makedonija Bulgarija Kroatija Estija
Viešoji privalo-moji pakopa NDC* schema; papildoma prie privačios pakopos Nutraukta Tradicinė PAYG schema; papildoma prie privačios pakopos NDC* schema; papildoma prie privačios pakopos NDC* schema; papildoma prie privačios pakopos Tradicinė PAYG schema; papildoma prie privačios pakopos PAYG schema su pensijų taškais; papildoma prie privačios pakopos PAYG schema su pensijos taškais; papildoma prie privačios pakopos Schema, numatanti asmenims fiksuotą išmoką; papildoma prie privačios pakopos

Individualus visiškas kaupimas Individualus visiškas kaupimas Individualus visiškas kaupimas Individualus visiškas kaupimas Individualus visiškas kaupimas Individualus visiškas kaupimas Individualus visiškas kaupimas Individualus visiškas kaupimas Individualus visiškas kaupimas

Privati privalo-moji pakopa Privaloma visiems darbuotojams Privaloma visiems darbuotojams Privaloma naujai ateinantiems į darbo rinką ir pasirinktinai visiems kitiems darbuotojams nukreipiant dalį jų įmokos į privačią pakopą Privaloma darbuotojams iki 30 metų; pasirinktinai asmenims nuo 30 iki 49 nukreipiant dalį jų įmokos į privačią pakopą Privaloma darbuotojams iki 30 metų; pasirinktinai asmenims nuo 30 iki 49 metų nukreipiant dalį jų įmokos į privačią pakopą Privaloma naujai ateinantiems į darbo rinką ir pasirinktinai visiems kitiems darbuotojams nukreipiant dalį jų įmokos į privačią pakopą Privaloma darbuotojams iki 42 metų nukreipiant dalį jų įmokos į privačią pakopą Privaloma darbuotojams iki 40 metų pasirinktinai asmenims nuo 40 iki 49 nukreipiant dalį jų įmokos į privačią pakopą Privaloma naujai ateinantiems į darbo rinką ir pasirinktinai visiems kitiems darbuotojams iki 30 metų nukreipiant dalį jų įmokos į privačią pakopą

Individualios įmokos tarifas: 2,5% Individualios įmokos tarifas: 10% Individualios įmokos tarifas: 8% Individualios įmokos tarifas:9% Individualios įmokos tarifas palaipsniui didinamas iki 10% Individualios įmokos tarifas: 7% Individualios įmokos tarifas: dar nenustatytas (2-5%) Individualios įmokos tarifas: 2.5%
+ darbdavio įmoka: 2.5% Individualios įmokos tarifas: 2 % papildomai + leidžiama dar 4% iš egzistuojančio tarifo

nuo 1999 Nuo 1998 nuo 1998 nuo 1999 nuo 2001** nuo 2001** nuo 2002 nuo 2002 nuo 2002
Refor-
mos tipas Mišrus Pakaitalas Mišrus Mišrus Mišrus Mišrus Mišrus Mišrus Mišrus

* NDC = Notional Defined Contribution

Leave a Comment