Pensijų fondų kūrimosi problemos Baltijos šalyse

TURINYS

I. ĮVADAS 3
II. PENSIJŲ FONDŲ KŪRIMOSI ISTORIJA 4
III. REFORMOS RYTŲ IR CENTRINĖS EUROPOS ŠALYSE 5
IV. BUVUSIOS PENSIJŲ SISTEMOS TRŪKUMAI BALTIJOS ŠALYSE 6
V. III PAKOPŲ PENSIJOS SISTEMA BALTIJOS ŠALYSE 8
VI. PENSIJŲ FONDŲ KŪRIMOSI PROBLEMOS BALTIJOS ŠALYSE 10
VII. PENSIJŲ FONDŲ TRUKUMAI 12
VIII. VEIKLOS GARANTIJOS 14
IX. PENSIJŲ FONDŲ DALYVIŲ GAUTINOS NAUDOS ĮVERTINIMAS 17
X. IŠVADOS 19
XI. LITERATŪRA 20

I. ĮVADAS

Mūsų gyvenimas yra unikalus ir neįkainojamas. Šiandien esame jauni, aktyvūs, gauname stabilias pajamas ir retai susimąstome apie tai, jog sulaukus garbaus amžiaus gali pasitikti kitokia kasdienybė. Gyvenimo trukmei ilgėjant tampa vis svarbiau pasirūpinti pajamomis senatvėje. Ar yra alternatyvų, kurios užtikrintų, jog gyvenimas ir vėliau bus toks, kokio tikimės užžsitarnavę per ilgus sudėtingo darbo metus? Valstybei sunkiau spręsti pagyvenusių žmonių gerovės klausimą, kadangi tą patį „pyragą“, susidedantį iš dabartinių mokesčių mokėtojų įmokų, tenka dalinti vis didesniam pagyvenusių žmonių būriui. Ši problema sprendžiama įdiegus pensijų kaupimo sistemą, kurioje žmogus pats gali kaupti lėšas savo senatvei.
Žmogaus poreikių piramidė gana sudėtinga ir įvairiapusė, todėl, rūpinantis apie senatvę, bandoma įsivaizduoti sąlygas ir aplinkybes, veikiančias šių poreikių realizavimą po keleto dešimtmečių. Savaime suprantama, kiekvienas norėtų, kad, nutrūkus darbinei veiklai, gyvenimo sąlygos nepablogėtų arba būtų paanašios į ateities visuomenės vartojimo kokybę. Sunku numatyti ateitį, nes raidos procesas labai spartus. Šiandien sunkiai įsivaizduojame, ko, kiek ir kaip reikia sukaupti, kad jaustumės visaverčiais visuomenės nariais arba kad galėtume bent minimaliai naudotis sukuriamomis gėrybėmis.
Kaupti galima įvairiai: pasirūpinti būstu, įsigyti dr

rabužių, avalynės, buities technikos bei kitokių vertybių, tačiau neįmanoma sukaupti maisto produktų, elektros bei šilumos energijos, laisvalaikio, pramogų, knygų, laikraščių bei žurnalų, kurie atsiras ateityje, negalima sukaupti to, kas bus gyvybiškai reikalinga, bet šiandien dar nėra sukurta. Kaupti – taupyti, galima tik tai, ką ateityje bus galima iškeisti mainų būdu į norimą kiekį pakankamos kokybės šių vertybių. Atrodo, buvo rasta tinkamo sprendimo formulė: žmonijos egzistavimo pagrindas yra prekių bei paslaugų gamyba, todėl, norint turėti apsirūpinimo senatvėje garantijas, nuolat kasmet reikia tapti šio pagrindo bendrasavininkiu, ir tai savo ruožtu suteiks teisę naudotis sukurtu produktu. Šiuos tikslus įgyvendinti padeda savanoriški kaupiamieji pensijų fondai.
Baltijos šalys ne taip seniai išsivadavo iš komunistinės sistemos, kur buvo visuomeninė gamybos priemonių nuosavybė, todėl tapti realiu savininku, ir egzistuoti pensijų foondams, nebuvo galimybių. Dar anksčiau to padaryti taip pat nebuvo galima, nes pirmasis fondas buvo įkurtas tik 1950 metais – kai šalys jau buvo pakeliui į “brandų socializmą”, todėl Baltijos šalių gyventojams buvo gerai pažįstama tik valstybinė pensijų sistema.
Subrendo naujas etapas – privačių pensijų fondų kūrimas ir plėtojimas, nes Baltijos šalių socialinio draudimo reformos tapo būtinos ir neišvengiamos. Reikia “išlaisvinti” žmones ir sudaryti sąlygas jiems patiems pasirūpinti savo senatve. Būtina pakeisti požiūrį į valstybės socialines išmokas kaip priklausančias pagal nuopelnus. Tai galėtų būti tik vi
isuomenės bendru susitarimu teikiama parama senatvėje. Būtina mažinti valstybės vaidmenį socialinėje sistemoje. Šias funkcijas turi perimti privačiosios institucijos, veikiančios pačių žmonių iniciatyva.
Mažinant valstybės pensijų draudimą, vis didesnę dalį pajamų senatvėje turėtų užtikrinti privatus draudimas, teikiamas pensijų fondų. Šis kaupiamasis draudimas gali būti savanoriškas, leidžiantis patiems žmonėms pasirinkti tinkamiausią senatvės apsaugos formą. Tokie pensijų fondai pasaulyje pradėjo kurtis jau seniai.
Šiame darbe nagrinėsime pensijų fondų kūrimosi problemas Baltijos šalyse. Apžvelgsime šių fondų kūrimosi pradžią, II pakopos pensijų sistemos skirtumus bei panašumus Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, kūrimosi problemas. Pabandysime nustatyti kokie veiksniai lemia šių fondų kūrimosi sunkumus Baltijos šalyse.

II. PENSIJŲ FONDŲ KŪRIMOSI ISTORIJA

Išsivysčiusiose šalyse pensijų fondai vystėsi kaip darbdavių užtikrinamos profesinės pensijos. Pirmiausia jos teiktos valstybės tarnautojams (ne visada jos buvo fondinės). Privatūs darbdaviai steigė kaupiamąsias pensijas, nes kitaip būtų sunku išlaikyti pažadus apie stabilų gyvavimą. Tačiau – ne visi darbuotojai buvo į tai įtraukiami, buvo nustatinėjamos skirtingos sąlygos gauti pensiją, pensijos dydis. Darbdaviai jas naudojo kaip kvalifikuotos darbo jėgos išlaikymo, lojalumo ugdymo instrumentą. Pensijos buvo traktuojamos kaip atsitiktinės išmokos, o ne darbuotojų teisės.
Po II pasaulinio karo daugelyje šalių įmokos ir investicijų pajamos pensijų fondams tapo neapmokestinamos. Tai pradėta laikyti atidėta darbo užmokesčio dalimi, geru pakaitalu atlyginimams (nes kitos santaupos tokių privilegijų neturėjo ir neturi). Todėl pr

rofesiniai pensijų fondai labai išplito. Tuo pačiu imta daug daugiau juos reguliuoti. Viena iš priežasčių – darbdaviai turėjo daug daugiau informacijos nei apdraustieji, todėl galėjo manipuliuoti – atleisti prieš pat įgyjant teisę į pensiją, rizikingai investuoti. Atsiranda dviguba rizika prarasti darbą ir pensiją. Tai ypač svarbu, jei valstybinės pensijos yra orientuotos į tai, kad dar yra papildomos pensijos. Gali kilti socialinių pasekmių, kurias teks gesinti valdžiai.
Daugėjant reguliavimų ir stiprėjant darbo jėgos mobilumui, darbdaviams apibrėžtų išmokų planai darosi vis mažiau patrauklūs ir sunkiau administruojami. Dėl didelio reguliavimo pensijų planai įmonėse beveik suvienodėjo ir yra nebe taip lanksčiai pritaikomi individualiems įmonės poreikiams. Todėl vis daugiau darbdavių pereina prie apibrėžtų įmokų schemų, kur investicijų riziką neša dirbantieji, arba pensijų administravimą perduoda išoriniams valdytojams.
Šalia darbdavių schemų yra individualios sąskaitos senatvei. Jos gali būti atidaromos bet kurioje finansinėje institucijoje. Šios įmokos taip pat gauna mokesčių atidėjimą, kol kaupiama. Dabar vienas iš keturių pensininkų ir vienas trečdalis dirbančiųjų daugelyje šalių turi papildomą pensiją. Nuo to, kaip sutvarkytas pensijų fondas, dažnai priklauso, ar jam bus taikomos mokestinės lengvatos. Taip pat galimybė pereiti iš valstybinės pensijos į privačią (kaip yra Didžiojoje Britanijoje ir Japonijoje).
Šveicarijoje nuo 1985 profesinės pensijos yra kaupiamosios ir privalomos. Kiekvienas darbdavys turi turėti savo pensijų fondą arba prisijungti prie jau veikiančio. Iš
š tiesų toks reikalavimas įteisino jau senai egzistuojančią stambių firmų praktiką, o smulkios firmos ir dabar dar nėra visos apimtos. Australijoje tokios pensijos tapo privalomomis nuo 1991m.
Danijoje ir Olandijoje profesiniai planai yra kuriami šakų lygyje kaip kolektyvinių susitarimų rezultatas. Jie yra privalomi visoms šakos įmonėms.
Jungtinėje Karalystėje yra unikali praktika, kai galima išeiti iš valstybinės pensijų sistemos antrosios dalies, jei užtikrinama ne mažesnė privati pensija, nei būtų valdiška.

III. REFORMOS RYTŲ IR CENTRINĖS EUROPOS ŠALYSE

Rytų ir centrinės Europos šalyse kartu su visos ekonomikos reformavimu, buvo keičiamos ir socialinės apsaugos, ypač pensijų, sistemos. Šios šalys susidūrė su ypač dideliais sunkumais. Visuomenės senėjimas, kuris būdingas ir išsivysčiusioms šalims ir dėl kurio jos taip pat galvoja daryti reformas, dar labiau komplikuojamas perėjimo sunkumais – mokesčių vengimu, įmonių bankrotais, nedarbo išaugimu, pramonės restruktūrizavimu. Rytų ir Centrinės Europos šalys yra dar net palankesnėje situacijoje daryti reformas, nes jų valstybinės pensijų sistemos baigia sugriūti.
Seniau buvusiu, valstybiniu pensijų aprūpinimu nepatenkinti visi – ir išmokų gavėjai, ir įmokų mokėtojai, ir politikai, ir Sodros darbuotojai. Pensininkai nori didesnių pensijų, įmokų mokėtojai – mažesnių įmokų, politikai norėtų pakelti pensijas, bet įmokų neužtenka ir dabartiniams įsipareigojimams vykdyti – taigi, žadėti aukštesnes pensijas yra rizikinga. Sodra norėtų turėti daugiau galių spręsti dėl įmokų ir išmokų dydžių. Ši norų grandinė yra visiškai suprantama – t.y., natūralu norėti daugiau gauti bei duoti, kai skirstomi pinigai ne tavo, mažiau mokėti, kai pinigai skiriami ne tau, natūralu norėti daugiau galių spręsti, kai esi atsakingas už darbo atlikimo sėkmę.
Tačiau nesant šioje grandinėje privačių verslo subjektų, turinčių motyvaciją veikti siekiant sau gerovės, skirtingų interesų konfliktui spręsti nėra rinkos priemonių. Taigi lieka tik prievartinės priemonės: pakelti privalomas įmokas, sumažinti išmokas, perkelti dalį naštos darbdaviui ir pan.
Reikia suvokti, kad kai pinigų kiekis yra baigtinis (o jis toks visada) nepriklausomai nuo dalintojų talentų ir geranoriškumo, padalinti taip, kad visi liktų patenkinti neįmanoma. Taigi, belieka tiktai mažinti dalinimą – t.y., sudaryti prielaidas žmonėms patiems kiekvienam asmeniškai kaupti ar kitaip taupyti savo pensijai ir taip išvaduoti dalintojus nuo pagrįsto ir neišvengiamo žmonių nepasitenkinimo.

IV. BUVUSIOS PENSIJŲ REFORMOS TRUKUMAI BALTIJOS ŠALYSE

Buvusi pensijų sistema Baltijos šalyse buvo finansiškai nepatikima ir neturinti perspektyvos. Iki pensijų fondų atsiradimo vykdytos pensijų reformos nepasiekė savo iškeltų tikslų ir visiškai neišsprendė senatvės finansavimo problemų. Buvo būtina keisti pensijų sistemos prigimtį, padaryti ją kaupiamąja ir nepriklausoma nuo valdžios.
Vis didesnį spaudimą pensijų sistemai darė šalies demografija. Pensinio amžiaus didinimas yra tik laikina priemonė, šiek tiek padėsianti mažinti socialinio draudimo deficitą trumpame periode, bet ne ilgame.
Stipriai susiejus įmokas su būsimomis išmokomis tikėtasi, kad sumažės šešėlinė ekonomika, daug dirbančiųjų legalizuosis, ims mokėti įmokas senatvės pensijai, tačiau taip neįvyko – žmonės nepasitiki socialiniu draudimu ir nėra linkę juo draustis. Visaip vengiama mokėti dideles socialines įmokas, kurios suvokiamos pirmiausia kaip mokestis. Kadangi socialinis draudimas paremtas tikrais draudimo principais, o egzistavo tik perskirstymo mechanizmas, siekiantis sukurti draudimo iliuziją, tai šios įmokos iš tiesų gali būti laikomos dar vienu mokesčiu. Tokį suvokimą tik patvirtina tai, kad:
– daugelis žmonių mokėjo įmokas daug didesnes nei reikėtų jų pačių pensijai finansuoti;
– įmokos mokamos ir tada, kai teisė į pensiją jau yra įgyta (pvz., dirbančių pensininkų atveju);
– yra apribojimai („lubos“) išmokoms, bet ne įmokoms: uždirbantys daugiau moka daugiau, nors jie negauna daugiau išmokų už šias papildomas įmokas;
– dalis apdraustųjų galų gale negauna jokios pensijos, nors ir yra mokėję įmokas (pvz., per trumpas jų draudimo stažas).
Paskaičiuota, kad jei socialinio draudimo įmokos būtų kaupiamos, o ne perskirstomos, apdraustųjų asmenų pensijoms finansuoti jų reikėtų kur kas mažesnių nei buvo mokamos (apie 10 proc. vietoje 25 proc.). Taigi, dalis asmens įmokų yra tiesiog prarandama (už jas negaunama jokių išmokų), todėl jas galima laikyti mokesčiu.
Socialinės įmokos labai išpučia darbo jėgos kaštus, stabdo įmonių konkurencingumą. Darbdaviams, kurie moka didesniąją įmokų dalį, tai yra tiktai mokestis ir mokestis darbo jėgai, baudžiantis už naujų darbo vietų kūrimą. Be to, esant tokiai sistemai, darbuotojas nėra savarankiškas, jis tampa tarsi darbdavio „įkaitu“, nes būsimoji pensija visiškai priklauso nuo darbdavio įmokų mokėjimo.
Nors vykdant 1995 metų reformą buvo siekta atstatyti pensijų diferenciaciją ir tuo pačiu deklaruojamą socialinį teisingumą, šios sistemos rėmuose tai pasirodė neįgyvendinama. Pensijų diferenciaciją tuoj pat imta riboti, nes ji pasirodė finansiškai nepakeliama socialinio draudimo biudžetui, nors įmokos socialiniam draudimui liko neribojamos. Pensijų formulė buvo stipriai perskirstomoji. Taigi, socialinio draudimo pensijos negalima laikyti pensija, „uždirbta“ mokant įmokas, nes ji labai priklauso nuo politikų valios – pensijų įstatymai nuolat keičiami neatsižvelgiant į duotus pensijų pažadus.
Dirbtinis pensijų finansavimo šaltinių atskyrimas (socialinio draudimo ir valstybės biudžetai) ir iliuzinė išmokų priklausomybė nuo įmokų leidžia išlaikyti ir pateisinti privilegines pensijas tam tikroms gyventojų grupėms. Susidaro galimybės ir didelis potraukis vieniems mokesčių mokėtojams gauti išmokas kitų sąskaita. Šios kategorijos pensijų gavėjų skaičius vis didėja.
Nenuostabu, kad pasitikėjimo socialiniu draudimu visuomenėje nebuvo – pati ši sistema skatino vengti įmokų ir plėtė šešėlinę ekonomiką. Ji turi ir kitų neigiamų pasekmių – įmokos socialiniam draudimui mažina žmonių pajamas, jie mažiau gali iš tiesų investuoti ir taupyti patys. Tai sumažina kapitalo pasiūlą šalyje ir tuo pačiu ekonomikos augimą.
Apskritai, kyla abejonių, ar buvusi socialinio draudimo sistema atliko pensijų sistemos vaidmenį. Dėl stipraus perskirstymo ji neužtikrino pakankamų pajamų senatvėje. Kyla klausimas, kam ji tokia reikalinga, jei senų žmonių aprūpinimo naštą teks dalytis su valstybės biudžetu. Tampa aišku, kad pensijų sistemos principus būtina skubiai keisti ir kurti efektyvų senatvės apsaugos būdą, neiškraipantį žmonių iniciatyvų ir visos ekonomikos augimo.

V. III PAKOPŲ PENSIJOS SISTEMA BALTIJOS ŠALYSE

Šiuo metu Baltijos šalyse jau veikia trijų pakopų pensijų fondai. I pakopos pensija– dirbantieji moka mokesčius valstybinei socialinio draudimo fondo valdybai (Sodrai), o sulaukę senatvės, pensiją gauna iš vieno šaltinio – Sodros; II pakopa – dirbantieji dalį savo Sodrai sumokėtų mokesčių gali skirti privačiam pensijų fondui, patys papildomai nieko nemokėdami. Sulaukę senatvės, pensiją gauna jau iš dviejų šaltinių – Sodros ir privataus pensijų fondo. Šiuo atveju, Sodros pensijos dalis yra proporcingai mažinama. III pakopa – papildomas savanoriškas kaupimas, kuriam asmuo skiria dalį savo pajamų (darbo užmokesčio, kitų teisėtai gautų pajamų). Tokį kaupimą skatina ir valstybė – įmokoms, mokamoms į pensijų fondą, taikoma pajamų mokesčio lengvata.
Asmuo, dalyvaujantis visose trijose pakopose, turi galimybę sukaupti didžiausią pensiją. Tokiu atveju asmens socialinė gerovė priklauso ne tik nuo valstybės padėties, bet ir nuo laiku priimtų sprendimų dėl investicijų.
Dalyvavimo visose trijose pensijų fondų pakopose pavyzdys pateikiamas 1 pav.

1 pav.

1 paveiksle: I pakopa – Sodros pensija, kurią asmuo gautų nesudaręs jokių sutarčių dėl papildomų pensijų fondų; II pakopa – valstybinio socialinio draudimo įmokos dalies kaupimas pensijų fonduose, III pakopa – savanoriškas papildomas kaupimas pensijų fonduose.
Baltijos šalyse pensijų reforma prasidėjo ne tais pačiais metais. (žiūr. 1 lentelę). Yra ir kitų skirtumų:
1 lentelė

Lietuva Latvija Estija
Pradžia 2004-01-01 2001-07-01 2002-04-01
Dalyviai Visi asmenys, draudžiami valstybinei socialinio draudimo pensijai, kurie savanoriškai nusprendžia tapti privataus pensijų fondo dalyviu.

Asmenys pagal amžiaus grupes:
< 30 metų privaloma
> 49 nedalyvauja Asmenys pagal amžias grupes:
< 18 metų privalomai
45-59 iki 2002-10-31
40-44 iki 2003-10-31
>59 nedalyvauja
Pensijų įmoka 2004 m.-2,5 % nuo darbo užmokesčio
2005 m. 3,5%
2006m.-4,5 %
nuo 2007m.- 5,5% 10 % nuo darbo užmokesčio 4 % nuo darbo užmokesčio
+ 2% asmens įmoka
Investavimo sąlygos Investavimas per pensijų kaupimo bendroves:
• viena bendrovė vienu metu
• kelios bendrovės visą laikotarpį Investavimas per fondus:
• vienas fondas vienu metu
• vienas fondas visą laikotarpį

Investavimas per fondus:
• vienas fondas vienu metu
• Keli fondai visą laikotarpį
Dalyvių skaičius 2005 m.- 441 978 Apie 310 000 Apie 209 000

Pensijų reforma Latvijoje buvo pradėta 2001 m. liepą. Pinigai į privačius pensijų fondus šioje šalyje patenka kaip dalis socialinių įmokų. Papildomų lėšų, kaip ir Lietuvoje, mokėti nereikia. Žmonėms iki 30 metų amžiaus dalyvauti privačiame pensijų fonde yra privaloma. Dabar latviai į šiuos fondus moka 2 proc. atlyginimo, o nuo 2010 m. ši dalis turėtų išaugti iki 10 proc. Latvijoje bei Estijoje dalyvavimas privačiame pensijų fonde yra visiškai savanoriškas. Žmonės gali laisvai pasirinkti, ar gauti senatvėje pensiją vien iš Sodros ar taip pat ir iš kitų pensijų fondų. Užregistruotas dalyviu skaičius 2005 metais buvo didžiausias Lietuvoje, o mažiausias Estijoje.

VI. PENSIJŲ FONDŲ KŪRIMOSI PROBLEMOS BALTIJOS ŠALYSE

Baltijos šalys susidūrė su ypač dideliais sunkumais šalyse įvedant pensijų reformą. Keletas iš jų būtu:
1. Visuomenės senėjimas. Visuomenės senėjimas yra būdingas ir kitoms vakarų bei centrinės Europos valstybėms, tačiau Baltijos šalyse daug jaunų žmonių emigruoja. O tai labai paspartina visuomenės senėjimą. Baltijos šalių demografinė situacija blogėja- mažėja dirbančių žmonių, daugėja pensininkų. Statistikos departamento duomenimis, pernai iš šalies emigravo 15,6 tūkst. žmonių. Daugiausia – į Jungtinę Karalystę (4,2 tūkst.), Airiją (2,1 tūkst.), JAV (2,0 tūkst.), Vokietiją (1,5 tūkst.), Rusijos Federaciją (1,1 tūkst.), Ispaniją (0,8 tūkst.). Per pastaruosius šešiolika metų (nuo 1990 m.) emigravo per 334 tūkst. šalies gyventojų. 1990–1993 m. didžiausi emigraciniai srautai buvo į Rusiją, Baltarusiją, Ukrainą ir kitas buvusias Sovietų Sąjungos respublikas, o nuo 1994 m. – į Vakarus. 2005 m. iš Lietuvos emigravo 8 tūkst. moterų ir 7,6 tūkst. vyrų. Dėl emigracijos daugiausia prarandama darbingo amžiaus jaunimo. Pernai tarp emigrantų penktadalį sudarė 25–29 metų amžiaus gyventojai, 20–24 metų amžiaus – 16,3 proc., 30–34 metų amžiaus – 12,9 proc. ir 35–39 metų amžiaus – 8,8 proc., o 60 metų ir vyresnio amžiaus gyventojai – tik 2,9 proc. Pernai šalyje tūkstančiui gyventojų teko 4,6 emigranto. Daugiausiai emigravo skaičiuojant 1000–iui gyventojų iš Visagino (16,3), Palangos miesto (10,5), Akmenės rajono (8,5), Klaipėdos miesto (8,4) savivaldybių, o mažiausiai – iš Rietavo (0,6), Molėtų rajono (1,0), Kalvarijos (1,3), Širvintų rajono (1,5) savivaldybių. Išankstiniais Eurostato duomenimis, pernai tik penkiose Europos Sąjungos valstybėse narėse migracijos saldo tūkstančiui gyventojų buvo neigiamas: Lietuvoje (–2,6), Nyderlanduose (–1,2), Latvijoje (–0,5), Estijoje (–0,3) ir Lenkijoje (–0,3). Tuo tarpu daugelio ES valstybių gyventojų imigracija yra pagrindinė šalies gyventojų skaičiaus didėjimo priežastis.
2. Mokesčių vengimas labai mažina apdraustųjų socialiniu draudimu skaičių. Todėl vis didesnė pensininkų išlaikymo našta tenka tiems, kurie dar moka socialinio draudimo mokesčius. 1995 m. pensijų reforma nors ir deklaravo griežtą išmokų susiejimą su įmokomis, tačiau ji iš esmės buvo nepajėgi šį tikslą pasiekti, nes naują sistemą grindė taip pat perskirstymu. Todėl apdraustųjų skaičius nenustojo mažėti ir po reformos. Realus įmokų ir išmokų ryšys galimas tik realiai kaupiant šias įmokas ir apskaitant jas individualiai.
3. Nedarbo augimas, pramonės restruktūrizavimas. Tokia situacija labai apsunkina pensijų fondų veiklą bei žmonių pasitikėjimą jais.
4. Prieš keletą metų pensijų fondai Baltijos šalyse buvo visiška naujovė o tai kėlė gyventojams baimę. Daugelis į pensijų kaupimo fondus žiūrėjo skeptiškai, siekė išsiaiškinti veiklos garantijas, atsargiai sudarinėjo sutartis.
5. Nepalanki įstatyminė bazė. Ko gero nei vienas negalėtų būti tikras, kad pagal pensijų įstatymus, galiojančius dabar, pensijų sistema veiks ir ateityje.
6. Privačių pensijų fondų įtraukimo į valstybinę pensijų sistemą problema. Baltijos šalyse vyko aktyvios diskusijos dėl privačių pensijų fondų perspektyvos. Nuspręsta, kad privatūs pensijų fondai tik papildys valstybinę pensijų sistemą. Visai naikinti valstybines pensijas nebūtų buvę protinga, nes privačioji vargu ar sugebėtų garantuoti konstitucinę kiekvieno piliečio teisę gauti pensiją. Privatūs pensijų fondai negali efektyviai veikti tol, kol nesukurta tikra finansinė infrastruktūra. Kalbant apie valstybinę pensijų sistemą, ją taip pat reikėtų koreguoti. Nevertėtų plėsti apdraustųjų rato, visų pirma – samdomų dirbančiųjų skaičiaus.
Išskiriamos šios pensijų fondų rizikos:
Ekonominė rizika atsiranda dėl atlyginimų arba kainų ar finansinio turto pelningumo dydžių nenumatytų pokyčių, vykstančių visą pensijų įmokų mokėtojo darbinės veiklos laiką.
Institucinė rizika kyla dėl privačiojo pensijų fondo galimo bankroto ir/arba vyriausybinių priežiūros institucijų nesugebėjimo atlikti joms pavestų funkcijų ar negalėjimo gauti pensijų išmokų dėl netinkamai tvarkomos apskaitos ar dėl kitų nekompetentingų pensijų sistemos administratorių veiksmų.
Asmeninė rizika atsiranda dėl asmeninės darbo veiklos neapibrėžtumo.

VII. PENSIJŲ FONDŲ TRUKUMAI

Ruošiantis pensijų reformai Baltijos šalyse, valdininkų ir interesų grupių dėmesys nukrypo į dalies socialinio draudimo lėšų perdavimą privatiems pensijų fondams. „Sodros“ pajamų dalies perdavimas privatiems pensijų fondams laikomas gera prielaida investicijoms augti. Tikimasi, jog tai paskatins ekonomikos klestėjimą ir būsimiesiems pensininkams užtikrins didesnes pensijas. Deja, socialinio draudimo privatizavimą pradėjusių šalių patirtis rodo ką kita. Jų ekonominis nuosmukis, praėjus keleriems metams nuo pensijų reformos pradžios, nesunkiai paaiškinamas. Dalį socialinio draudimo lėšų nukreipus į privačius pensijų fondus, vyriausybei tenka kompensuoti jas iš valstybės biudžeto. Tačiau vyriausybės skolinimasis turi ribas, todėl ji priversta mažinti išlaidas kitose srityse. Apkarpomos socialinės išmokos, išlaidos biudžetinių įstaigų darbuotojų darbo užmokesčiui, valstybinėms įstaigoms skiriama mažiau lėšų. Visa to pasekmė – mažėjanti visuminė paklausa. Tuo pat metu privatūs pensijų fondai stengiasi pelningai investuoti staigiai besikaupiančias lėšas, įmonių akcijų paklausa smarkiai padidėja. Tai yra tiesioginis signalas įmonėms emituoti papildomas akcijas ir iš to gautas lėšas skirti gamybai modernizuoti bei plėsti, taigi – visuminei pasiūlai augti. Stiprėjantis neatitikimas tarp skirtingų visuminės paklausos ir pasiūlos kitimo krypčių galiausiai tegali išsilieti tik ekonomine krize.
Reforma, privatizuojant dalį socialinio draudimo pensijos, sukuria labai sudėtingą pensijos struktūrą. Greta esamų dviejų (pagrindinės ir papildomos) pensijos dalių atsiranda ir trečioji – privati pensija. Kiekvienos šių dalių dydis priklauso nuo skirtingų veiksnių, tačiau bendra jų suma lieka labai menka. Apie trečdalis pensijų gali nesiekti skurdo ribos.
Pensijų reforma sukuria fiksuotų įmokų privačių pensijų sistemą, kurią valdo mažmeniniai investuotojai. Tokioje sistemoje įmokų mokėtojai pastarųjų praktiškai nekontroliuoja, be to, pensijų fondų valdymo ir priežiūros sąnaudos yra gana didelės. Todėl reikšmingas vaidmuo tenka valstybinėms priežiūras institucijoms. Jos turi atsakyti už pensijų fondų veiklą, kontroliuoti jų valdymo sąnaudų struktūrą bei dydį. Tikėtina didelė pensijų fondų koncentracija riboja gyventojų pasirinkimą.
Reformos įvaizdžio kūrimui ir gerinimui tikslinga taikyti šias priemonės:
– Informuoti visuomenę apie realią pensijų sistemos padėti bei jos ateities perspektyvas, sudaryti sąlygas sąmoningai apsispręsti, dalyvauti ar nedalyvauti reformuotoje pensijų sistemoje.
– Nuolat daryti išsamius visuomenės nuomonių tyrimus, nustatyti apsisprendimo motyvus.
– Mažinti bendrą mokesčių naštą, tame tarpe ir socialinio draudimo įmokos dydį .
Visa tai leidžia padaryti dar vieną principinę išvadą: toli gražu nepakankamai informuotoje Baltijos šalių visuomenėje yra labai daug galimybių manipuliuoti gyventojų nuomone bei sulaukti pritarimo net ir toms reformoms, kurios jiems patiems nenaudingos.
Valstybė, remdama ir garantuodama socialinio draudimo išmokas, kiek išgali įvertina apdraustojo mokamas įmokas bei darbo stažą. Tos žmonių grupės, kurios „neįsirašė“ į galiojantį valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą (nukentėję, mokslininkai, kariai, taip pat dirbę pavojingose ir kenksmingose sąlygose ir pan.), gauna papildomą pensiją iš valstybės biudžeto. Išeitų, kad Baltijos šalys savo galimybių ribose padarė daugiau nei kitos pavyzdžiu laikytinos valstybės, nors ateities demografinės aplinkybės bei nedidelis, palyginti su kitur, socialinio draudimo įmokų procentas vis labiau vers valstybės biudžetą dengti „Sodros“ biudžeto deficitą. Tad ar galima valstybės (tiksliau, visų mokesčių mokėtojų) sąskaita dar išskirti kokią nors socialinę grupę, kuriai valstybė mokėtų įmokas į pensijų fondus? Nesutarimą lėmė pats įstatymo pavadinimas. Iš pradžių jis buvo įvardijamas nevalstybinių pensijų įstatymo projektu, o vėliau „nevalstybinių“ neliko. Jei kai kurie specialistai manė, kad iš valstybės biudžeto kai kam būtina padėti, tai reiškia – skriaudžiant kitus, o tai socialiai neteisinga. Ar valstybiška leisti daryti kažkam tokias įmokas, esant deficitiniam biudžetui, didelei valstybės užsienio bei vidaus skolai, neretai laiku neatsiskaičius su privačiomis struktūromis, kurioms tai daryti, turint net mažiausius įsiskolinimus, griežtai draudžiama? Galiausiai, jei valstybė gali tiek daug garantuoti, gal būtų buvę geriau mažinti mokesčius apskritai visiems gyventojams, tiek tiesioginius, tiek netiesioginius, paliekant jiems pasirinkimo laisvę spręsti savo ateities problemas. Jei jau atsirastų tam tikras visuomenės sluoksnis, kuriam reiktų tokios valstybės paramos ir dėmesio, tai vienintelis teisingiausias kelias būtų daryti tas įmokas į nevalstybinius pensijų fondus, kad bent jau rizikos laipsnis visiems būtų vienodas. O gal valstybė, norėdama padėti atskirai asmenų grupei, apsispręstų paremti juos bendrų įmokų „Sodrai“ sąskaita? Pagaliau tai būtų dar vienas, kai kurių taip mėgiamas papildomas saugiklis, nes valstybė, ko gero, įgaliotų kokią nors savą instituciją dažniau prižiūrėti tokių nevalstybinių fondų veiklą. Valstybės funkcijos turėtų apsiriboti pensijų fondų ir su jais susietų įstaigų veiklos kontrole, o tai pakankamai didelė atsakomybė.

VIII. VEIKLOS GARANTIJOS

Dažniausia kylantis klausimas svarstant, ar pensijų fondų mums reikia, yra jų kokios veiklos garantijos. Noras turėti tvirtas garantijas suprantamas, ypač žinant liūdną Baltijos šalių patirtį su bankais ir kitomis “kreditinėmis” įstaigomis. Dažnai šios garantijos siejamos su kažkur saugiai padėtais dideliais pinigais, iš kurių bus galima pasiimti, kai fondas bus iššvaistytas, įstatiniu ar garantiniu kapitalu.
Tinkamiausias ir prieinamiausias būdas pensijoms garantuoti yra aiški, visiems suprantama ir pakankamai vieša pensijų fondo veikla. Nesena bankų patirtis parodė, kad nei suformuoti jų įstatiniai kapitalai, nei reikalaujami rezervai saugios veiklos negarantavo- trūko veiklos viešumo, tinkamos priežiūros. Pačių apdraustųjų suinteresuotumas ir aktyvus dalyvavimas fondo valdyme turėtų būti geriausias laidas sėkmingai veiklai užtikrinti. Įstatymas ir valdžios priežiūros organai tik papildytų privačią kontrolę, kuri būtų vykdoma taip pat ir per depozitoriumą bei valdymo įmones.
Aišku, kad visiškai apsisaugoti nuo vagių neįmanoma. Kad ir kaip gerai būtų sutvarkyta bankų veikla, bankų plėšikų vis dėlto atsiranda. Tačiau galima ir reikia kiek įmanoma sumažinti tokią riziką. Visos įmokos į pensijų fondą turi būti laikomos ne pačiame fonde, bet depozitoriume. Taip pat ir už jas įsigyti vertybiniai popieriai bei kitas turtas turi būti apskaitomas depozitoriume, atskirame jo balanse. Depozitoriumui ir pensijų fondui priklausantis turtas turi būti atskirti. Todėl pensijų fondo valdytojai tiesiogiai prie pinigų neprisilies. Depozitoriumas, gaudamas pavedimus atlikti operacijas su pensijų fondo lėšomis, privalo griežtai tikrinti, ar tokie sandoriai atitinka įstatymą, ar juos vykdo tikrai įgalioti asmenys. Taip turi būti sudarytos prielaidos apdraustųjų turto saugumui.
Pensijų fondas iš principo negali bankrutuoti, nes bankrotas reiškia tai, kad įmonė nebegali vykdyti savo piniginių įsipareigojimų – jie viršija turimas lėšas ir turtą, o pensijų fondas tokių įsipareigojimų tiesiog neturi. Jei kaupimas vykdomas individualiomis sąskaitomis, tai pensijų fondas įsipareigoja apdraustajam asmeniui, kad jis visas operacijas vykdys griežtai laikydamasis įstatymo ir siekdamas kuo geresnės naudos apdraustajam. Kokių nors konkrečių finansinių įsipareigojimų (mokėti tam tikro dydžio pensiją, uždirbti konkretaus dydžio pajamas ar pan.) pensijų fondas neprisiima. Atėjus pensiniam amžiui, iš individualios sąskaitos mokamos išmokos pagal susitarimą su apdraustuoju, kol lėšos joje nepasibaigs. Šis turtas priklauso apdraustajam ir yra atskirtas nuo paties pensijų fondo turto. Tačiau taip yra tik tokiame pensijų fonde, kuris kaupia. Jei pensijų fondas ima mokėti pensijas, jis gali tik tuo atveju patirti nuostolių, jei išmokos būtų iki gyvos gavėjo galvos, nes atsirastų tvirtas jo įsipareigojimas – mokėti sutarto dydžio išmoką, kiek ilgai jos gavėjas begyventų. Bet pensijų fondams mokėti išmokas iki gyvos gavėjo galvos neleidžia įstatymas. Pensijų programos dalyvis, norėdamas gauti periodinę pensinę išmoką iki gyvos galvos, turi pasirašyti draudimo sutartį su pensijų anuitetų mokėtoju, kuriuo gali būti tik gyvybės draudimą vykdanti įmonė. Latvijoje kaip ir Lietuvoje, vykdomos panašios pensijų reformos, patiems pensijų fondams taip pat neleidžiama mokėti pensijų iki gyvos galvos. Tai fondai, kurie tik sukaupia lėšas, už kurias perkami pensijų polisai draudimo rinkoje. Pensijų fondai gali mokėti išmokas iš pensijų sąskaitos, tačiau nesusijusias su išgyvenimo rizikos skaičiavimais ir šios rizikos jungimu tarp visų fondo narių. Išmokos mokamos tol, kol sąskaitoje esančios lėšos nepasibaigia, tačiau jei apdraustasis miršta anksčiau, likusi sąskaitos suma atitenka jo paveldėtojams. Taikyti kokius nors išmokų dydžio ribojimus visiškai netikslinga, nes Lietuvoje šis draudimas – savanoriškas ir papildomas šalia valstybės socialinio draudimo, kuris ir užtikrina pensijas iki gyvos galvos.
Gali nutikti taip, kad darbdavys, įsteigęs pensijų fondą bankrutuos, bet tai nereiškia, kad pensijų programos dalyvio sukauptas turtas fonde bus prarastas. Pensijų fondas yra atskiras juridinis vienetas. Jo turtas yra atskirtas nuo jį įsteigusios įmonės turto. Darbdavys, turintis pensijų fondą, dengia jo steigimo išlaidas ir įsipareigoja mokėti įmokas už savo dirbančiuosius. Jei tai pensijų fondas, veikiantis individualiomis sąskaitomis, tuo darbdavio įsipareigojimai ir baigiasi. Naudoti pensijų fondo lėšas įmonės veiklai finansuoti jis negali, nes pensijų fondo investicijos vykdomos tik per kapitalo rinką, o turtas saugomas depozitoriume. Todėl bankrutavus įmonei dirbantieji gali netekti darbo ir būsimųjų darbdavio įmokų, tačiau jų sąskaitose sukauptas turtas išlieka.
Draudimo įmonės, dėl didesnio patikimumo, riziką perdraudžia stipriose užsienio draudimo kompanijose. Perdraudimas reiškia dalies draudimo įmonės prisiimtos rizikos perdavimą kitai draudimo įmonei – perdraudikui. Bet pensijų fondas neturi tokios rizikos, kurią galėtų perimti kita draudimo kompanija. Jei tai individualių sąskaitų pensijų fondas, jo rizika bus susijusi su investicijomis. Ši rizika ir yra pagrindinė, nes įsigijus kokių nors vertybinių popierių jų kaina gali nukristi, jie gali neduoti jokių dividendų, jie apskritai gali būti nelikvidūs, t. y. niekaip nebeparduodami, beverčiai. Šitokiai rizikai neveikia didžiųjų skaičių dėsnis, kuris reiškia, kad imant pakankamai didelį skaičių atvejų, tam tikros rizikos pasirodymas (pvz. gaisrų skaičius) bus artimas statistiniam vidurkiui. Investicijų rizika vidurkiams nepasiduoda. Ji nėra draudiminė. Todėl bus labai sunku ar neįmanoma rasti tokios rizikos draudiką.
Kapitalo rinkoje akcijų kaina nuolatos kinta. Taigi, kokią riziką drausime? Kad vertybiniai popieriai taps beverčiai ar kad jų kaina kris? Ir per kokį laiką? Nes šiandien krintančios akcijos rytoj gali kilti. Nei viena, nei kita nėra tikimybiškai apskaičiuojama. Neabejotina, kad už neprognozuojamą riziką bus paprašyta ir didžiulių įmokų, kurios “suvalgys” tai, ką uždirbs pensijų fondas iš investicijų. Todėl būtų neracionalu pensijų fondus perdrausti.
Kadangi pagrindinė pensijų fondų rizika susijusi su investicijomis, tai ją reikia riboti. Investicijų rizika ribojama ją išskaidant – investicijas diversifikuojant. Tai reiškia, kad investuojama į keletą vertybinių popierių klasių su nevienoda rizika (pvz. akcijas, valstybės obligacijas). Patys vertybiniai popieriai parenkami taip pat skirtingi – perkama ne vienos įmonės akcijų, o kelių ir pan. Be to, ne tik pensijų fondo lėšos išskaidomos – negalima supirkti ir visų vienos įmonės akcijų, nors tai ir neviršytų leistino akcijų kiekio pensijų fondo investicijų portfelyje. Taip išskaidžius riziką, galima tikėtis, kad investicijoms nepasisekus vienoje srityje, kitur jos bus sėkmingos ir bendroji pensijų fondo valdomo turto vertė nekris. Profesionalūs investicijų valdytojai paprastai taip ir elgiasi. Tačiau Baltijos šalyse pensijų fondai kelis metus buvo naujovė, todėl bent iš pradžių investicijų diversifikavimo reikalavimai buvo nustatomi įstatymu.
Jei valstybė vers savo piliečius privalomai draustis, ji turės už tai prisiimti ir atsakomybę. Dabar draudimas Lietuvos ir Estijos pensijų fonduose yra kaip savanoriškas priedas prie valstybės socialinio draudimo pensijos, pastarosios visai nekeičiant.
Nėra abejonių, kad valstybė turės savo prievoles kuriant prielaidas pensijų fondų veiklai ir prižiūrint šias naujas finansų institucijas. Čia valdžios atsakomybė yra didžiausia, ir tai gali būti laikoma garantijomis pensijų fondų veiklai. Piniginių įsipareigojimų valstybė neturėtų prisiimti, jei draudimas yra savanoriškas.
Kaupiamasis pensijų draudimas Lietuvoje ir Estijoje yra savanoriškas, todėl tai yra kiekvieno asmens laisva valia įvertinti valstybės ir kaupiamos sistemų trūkumus bei privalumus ir pasirinkti. Valstybinis pensijų draudimas Baltijos šalyse išlieka privalomas ir nepakitęs, šią patikimą pensiją žmogus vis viena gaus. Tačiau ar tikrai ji tokia patikima? Daugelis Baltijos šalių žmonių, ypač jaunesnių, iš viso abejoja, ar jie sulauks pensinio amžiaus, nustatyto valstybinės sistemoje, ir galės pasinaudoti pensija, kuriai jie moka įmokas. Dauguma jų taip pat žino, kad šios įmokos yra tuojau pat išdalijamos dabartiniams pensininkams. Jų pačių būsimąjai pensijai nieko nelieka. Kiek ateityje bus tokių įmokų mokėtojų, finansuojančių jų pensijas, nežinia. Demografiniai rodikliai perspėja, kad jaunų žmonių visuomenėje mažėja. Vien tai kelia susirūpinimą, ar ateities dirbantieji galės išmokėti
bent tokias pensijas dabartiniams dirbantiesiems, kokias pastarieji moka dabar. Be to, visiems gerai pažįstama yra įstatymų keitimo ir pildymo praktika. Ko gero nei vienas negalėtų būti tikras, kad pagal pensijų įstatymus, galiojančius dabar, pensijų sistema veiks ir ateityje. Pensijų pažadai neretai tampa politinio manipuliavimo įrankiu – vieniems jos didinamos, kitiems ribojamos priklausomai nuo aplinkybių.
Kaupiamojoje sistemoje rizika yra panaši kaip ir investicinių fondų, draudimo kompanijų, bankų. Šias finansų sistemos dalis reikia sutvarkyti patikimai, nepriklausomai nuo to, bus pensijų fondai, ar ne. Pensijų fondai gali tik paskatinti tinkamos priežiūros, veiklos skaidrumo poreikį ir atsiradimą. Nereikėtų pamiršti, kad kaupiamoji sistema yra pajėgi suteikti žmonėms tikrai didesnes pensijas už mažesnes įmokas.

IX. PENSIJŲ FONDŲ DALYVIŲ GAUTINOS NAUDOS ĮVERTINIMAS

Pensijų fondai – lėšų kaupimo senatvei fondai. Būtent kaupimo, o ne skirstymo, kaip dabartinė Sodra. Būsimoji pensija iš tikrųjų priklausys nuo kiekvieno mokamų individualių įmokų ir jomis uždirbto investicijų pelno. Įmokos bus mokamos į asmenines sąskaitas, šios lėšos investuojamos per kapitalo rinką. Praktika rodo, kad taip investuojamų įmokų grąža, būtent ir yra tai, kas galų gale išmokama pensininkui, yra kur kas didesnė negu valstybės socialinio draudimo. Be to, uždirbtos investicijų pajamos ir toliau investuojamos, ko visiškai nėra Sodros fonde. Todėl ir pensija uždirbama kur kas didesnė – iki 60-70 proc. buvusio uždarbio. Kitas labai svarbus dalykas – apdraustieji yra savo lėšų senatvei savininkai. Jie patys susikaupia savo senatvei, todėl teisė į pensiją ir jos dydis nepriklauso nuo politikų valios, nuo to, kaip kaitaliojami pensijų įstatymai, ir pan.
Pensijų fondai nedideles sumas surenka į vieną didžiulį rezervą, kurį galima kur kas sėkmingiau investuoti negu mažyčius įnašus pavieniui. Todėl ši taupymo priemonė yra ypač patraukli kaip tik vidutinių pajamų žmonėms. Tie, kurie turi daugiau laisvų lėšų, paprastai randa būdų kaip jomis pasinaudoti – tai jie daro jau dabar ir pensijų fondų jiems vargu ar reikia. Tuo tarpu galintys atidėti tik keletą dešimčių litų per mėnesį nepajėgs samdytis finansų maklerių tokioms sumoms valdyti.
Dabar dauguma žmonių taip pat šiek tiek taupo, tik pasirenka kitus taupymo būdus – kas “kiša į kojinę”, kas neša į banką. Vienas iš efektyviausių, duodančių didžiausias pajamas, būdų yra investicijos kapitalo rinkoje – akcijų, obligacijų įsigijimas. Pensijų fondai sudarys sąlygas visiems pasinaudoti šios rinkos privalumais. Be to, tikimasi, kad šie fondai gaus palankų mokesčių režimą – įmokos ir investicijų pelnas bus neapmokestinami, o mokesčiai sumokami tuomet, kai gaunamos išmokos. Toks mokesčių “atidėjimas” yra labai paplitęs Vakarų šalių pensijų fonduose. Tai taip pat padarys taupymą pensijų fonduose patrauklesnį žmonėms.

X. IŠVADOS

Pensijų reforma Baltijos šalyse jau yra įsibėgėjusi ir, siekiant rasti alternatyvų valstybiniam socialiniam draudimui, tapo neišvengiama. Pensijų fondų sėkmingam veiklos plėtojimui esama gana daug suvaržymų. Žemas santaupų lygis, laisvų lėšų trūkumas, įstatyminiai suvaržymai ir kitos aplinkybės sukuria visą kompleksą neapibrėžtumų.
Savanoriškas draudimas sukuria galimybę žmonėms pasirūpinti geresnėmis sąlygomis senatvėje ir išlaikyti panašų vartojimo lygį. Tuo tarpu socialinio draudimo fondo išmokos gali būti nepakankamos: gali susiklostyti nepalanki situacija darbo rinkoje arba demografiniai pokyčiai lems nepalankų dirbančiųjų ir pensininkų santykį.
Analizuojant pensijų fondų kūrimosi problemas pastebėta:
 Prieš pensijų fondus egzistavusi pensijų sistema Baltijos šalyse turėjo nemaža trūkumų. Visų pirma, dėl to, kad buvo vengiama mokėti socialines įmokas, kurias žmonės suvokė, kaip papildomą mokestį, o ne pensijos kaupimą. Be to, ši sistema neskatino ekonomikos augimo.
 Baltijos šalių kaip ir kitų Europos šalių visuomenė, vis labiau sensta, todėl pačiai visuomenei naudingiau, kad didesnioji pensijų dalis būtų mokama ne iš jų mokamų mokesčių, o iš pačių pensininkų santaupų privačiuose pensijų fonduose.
 Pensijų sistemos reforma buvo būtina dėl to, kad patys dirbantieji galėtų pasirūpinti savo ateitimi, užsitikrinant savo ateitį. Formuojant naują pensijų sistemą, buvo svarbu parinkti dalyvavimo privalomumą bei finansavimo būdą.
 Naujoje pensijų sistemoje kartų solidarumo principą pakeis rinkos principai. Tai reiškia, kad naujoji pensijų sistema grindžiama pensijų fondų veiklos rezultatais. Taigi socialinis solidarumas bus „paaukotas“, kad būtų pasiekti finansiniai tikslai. Naujoji sistema turės garantuoti žmogaus socialinę apsaugą senatvėje.
 Pensijų fondai turi tam tikrų trūkumų. Dėl jų gali atsirasti nelygybė: vieni gaus labai dideles pensijas, kiti labai žemas. Tačiau trūkumai nėra tokio masto, kad reikėtų atsisakyti pačios reformos. Dirbantieji pagaliau galės patys užsitikrinti savo ateitį. Tai naudinga ir valstybei, nes nebereikės tiek daug lėšų pensijoms mokėti.

XI. LITERATŪRA

1. Socialinio draudimo sistemos reformos vertinimas, Valstybinio audito ataskaita, Vilnius 2005.
2. Ekonomika ir vadyba, 1999 m. 173 psl. “Pensijų fondo formavimo problemos”
3. http://www.parex.lv/ru/private/pension/levels/
4. http://www.worldbank.org
5. http://www.pensija.lt
6. www.std.lt
7. https://www.oecd.org/dataoecd/63/4/2066673.pdf
8. http://www.mfa.gov.lv/en/policy/economic/oecd/4618/
9. http://www.hansagroup.com/eng/uudised_21335_2003_12_479.html
10. http://www.pensija.lt/EasyAdmin/sys/files/pensiju%20reforma%20Lietuvoje%20ir%20kitose%20salyse.jpg

Leave a Comment