PASLAUGŲ VEIKLOS TEORINIAI ASPEKTAI

TURINYS

ĮVADAS 3

1. PASLAUGŲ VEIKLOS TEORINIAI ASPEKTAI 4

1.1. Paslaugos samprata 4

1.2. Paslaugų klasifikavimo kriterijai 8

1.3. Paslaugų rinkos sudėtis, struktūra ir specifika 15

LITERATŪRA 18

ĮVADAS

Paslaugos Lietuvos raidoje užima vis didėjančią vietą. Šis procesas
atitinka bendras pasaulines tendencijas. Tikėtina, kad Lietuvoje per
artimiausius metus susiklostys tokia ūkio aplinka, kurioje ims tarpti
paslaugų verslas, kadangi dabar mūsų šalis turi gerokai daugiau galimybių
sparčiau plėtoti modernias paslaugų šakas, o ne pramonę. Išsivysčiusiose
šalyse atsižvelgiama į ekonomistų teoretikų išvadą, kad paslaugų sfera yra
varomoji viso ūkio raidos jėga. Per pastaruosius 3 dešimtmečius
industrinėse išsivysčiusiose valstybėse konstatuojama savotiška “ramioji
revoliucija”, t.y. paslaugų sffera ekonomikoje tampa vyraujančia.

PASLAUGŲ VEIKLOS TEORINIAI ASPEKTAI

1 Paslaugos samprata

Prekė yra beveik visiems suprantamas ir apčiuopiamas dalykas. Kas kita
yra paslauga. Paslaugos sąvoka turi daugelį reikšmių, apimančių veiklą nuo
asmeninės paslaugos iki paslaugos kaip produkto sudedamosios dalies.
Pavyzdžiui, baldų įmonė pagamina pirkėjui baldus pagal pateiktus
individualius išmatavimus, pritaiko pageidaujamus apdailos elementus,
pristato gaminius į vartotojo namus, juos surenka. Firmos, turėdamos tokių
“užmaskuotų” paslaugų, gali įgyti rinkoje konkurencinį pranašumą. Šiandien
rinkoje siūlomos prekės – paslaugos paketas – priartina paslaugą prie
fizinės prekės ir tiesiogine, ir perkeltine prasme.

1 lentelė

Esminiai paslaugų ir materialių prekių (gaminių) skirtumai

|Funkcinės savybės |Materialios prekės |Paslaugos |
|Apibrėžimas |tikslus |bendras |
|Galimybė išmatuoti |objektyvi |subjektyvi |
|Pagrindinis procesas |gamyba |teikimas |
| | |(pirkėjo-pardavėjo |
| | |sąveika) |
|Paskirstymas |atskirtas nuo gamybos |tuo pat metu, kai |
| | |gaminama |
|Asmeninis pardavimas |apčiuopiamas |neapčiuopiamas |
|Teikėjo (tiekėjo) |ribotas |platus |
|lankstumas | | |
|Gamintojo laiko |nuo mėnesio iki metų

|tą pačią dieną |
|intervalai | | |

Vakarų šalių paslaugų teorijos atstovų darbuose nėra vieno visuotinai
pripažinto požiūrio į paslaugos prigimtį ir jos apibrėžimą. Plačiai
diskutuojama, kas yra paslauga, ar yra esminių paslaugos ir materialios
prekės skirtumų (žr. 1 lent.). Trumpai apžvelkime į istorinę sąvokos
paslauga sampratos raidą:

2 lentelė

Istoriniai paslaugų apibrėžimai

|Autorius |Apibrėžimas |
|Fiziokratai (1750) |Visa kita veikla, išskyrus žemės ūkį. |
|Adam Smith (1723-1790) |Visa veikla, kuri nekuria materialių produktų.|
|J. B. Say (1767-1832) |Visa negamybinė veikla, suteikianti prekėms |
| |naudingumą. |
|Alfred Marschall |Prekės (paslaugos), kurios nustoja egzistuoti |
|(1842-1924) |sukūrimo momentu. |
|Vakarų šalys (1925-1960) |Paslaugos neturi poveikio prekių formos |
| |keitimui. |
|Šiuolaikinis |Veikla, kuri neturi poveikio prekių formos |
| |keitimui. |

Šaltinis: Paslaugų marketingas: teorija ir praktika: monografija /
Kindurys, V. (1998); Vilnius: VU leidykla. P. 33-34.

Pateikti paslaugos apibrėžimai yra bendri, abstraktūs. Todėl paslaugų
teorijos specialistai ėmė kurti konkretesnius paslaugos apibrėžimus. XX a.
aštuntojo dešimtmečio pabaigoje JJAV marketingo asociacija rekomendavo
vartoti tokį paslaugos apibrėžimą: “Paslauga – tai atskirai pripažinta, iš
esmės neapčiuopiama veikla, kuri tenkina poreikius ir nebūtinai susieta su
prekių pardavimu ar kitomis paslaugomis. Gaminant paslaugą gali prireikti
ar net panaudoti materialius produktus” (Kindurys V., 1998). Pažymėtina,
kad šis paslaugos apibrėžimas dabar beveik visuotinai vartojamas ir plačiau
arba siauriau įtraukiamas į daugelio autorių pateiktas paslaugos sampratas.

Ekonomikos terminų ir sąvokų žodyne pateikiamas toks paslaugos
apibrėžimas:

Paslauga – kokia nors ekonominė veikla (draudimų, bankų, kirpyklų ir
pan.), kuri tiesiogiai arba netiesiogiai padeda tenkinti žmonių poreikius;
plačiąja prasme (kaip priimta marketinge) – tai pr

rekių rūšis (Bagdanavičius
J. ir kt., 1999).

Paslaugų sritis – ekonomikos dalis, teikianti įvairias buitines ir
ūkinės veiklos paslaugas (kirpyklos, turizmas, transportas, mažmeninė
prekyba, bankai, draudimas ir pan.).

Paprastai akcentuojama viena ar kelios paslaugų savybės, kurias
įvairūs mokslininkai laiko universaliomis. Dažniausiai akcentuojama, kad:

1. Paslauga – tai veikla arba veikimo procesas. Paslauga gali būti

vartojama tik tiek, kiek vyksta šis procesas. Procesui nutrūkus,

paslaugos neegzistuoja, t.y. faktiškai paslauga egzistuoja tik

tiek, kiek trunka jos gamybos procesas. Fizinės prekės yra

materialios ir egzistuoja nutrūkus gamybos procesui.

2. Paslauga neapčiuopiama. Taigi paslauga “sukasi” aplink nematerialią

esmę, kurią galima suvokti kaip abstrakčią idėją.

3. Paslauga – tai santykiai tarp tiekėjo ir vartotojo, tam tikras jų

tarpusavio kontaktas. Paslaugos visada susijusios su žmonėmis,

klientais, kurie iš esmės ir sudaro įmonėms įvairių problemų.

Klientai dažnai pažeidžia nustatytas jų aptarnavimo taisykles,

ignoruoja siūlomas paslaugas, pervertina lūkesčius ir pan.

Pasirinkimo laisvės sąlygomis paslaugų įmonė turi tirti kliento

elgseną, jų pageidavimus ir užgaidas, kartu taikyti specifinius

paslaugų pasiūlos ir paklausos suderinimo būdus ir poveikio

vartotojams priemones.

Iš tiesų teikiant paslaugą būtent veikla tampa vartotojo poreikių
patenkinimo priemone. Dėl to paslauga neturi materialios išraiškos, yra
neapčiuopiama, nepasiduodanti daiktų pažinimo logikai. Ji neįvežama,
nepervežama, nesandėliuojama ir pan.

Pavyzdžiui, traukinys „Vilnius – Kaunas” perveža keleivius, bet
suteiktoji paslauga netampa kieno nors nuosavybe. O jei jūs nusipirkote
bilietą ir neišvykote tą dieną, – paslauga nesuteikta, bet jos negalima
atidėti kitai dienai ar sukaupti. Daiktai, būdami tam tikros veiklos
rezultatu, sugeba atitrūkti nu
uo pačios veiklos, tai to negalima pasakyti
apie paslaugas.

Paslaugos teikėjo ir vartotojo santykiai, jų sąveika tampa paslaugos
atsiradimo, jos egzistavimo sąlyga. Ne visuomet ši sąveika akivaizdi.
Pavyzdžiui, pirkinių apmokėjimas naudojant kreditinės kortelės pagalba.
Tačiau tai tik paviršinis įspūdis. Santykiai užsimezga, kai vartotojas
įsigyja kreditinę kortelę ir susitaria su banku dėl sąlygų.

Kartais kontrolės terminai apima garantinį laiką, per kurį klientas
gali pareikšti pretenzijas dėl paslaugų kokybės. Taigi kontaktas tarp
paslaugos teikėjo ir vartotojo nėra ištisinis, o pasireiškia daugiausia
užsakymo ir paslaugos kokybės kontrolės stadijose. Šie santykiai nėra koks
paslaugos priedas, o pati esmė. Jie kartais tampa lemiantys, priklausomai
nuo to, ko klientas tikėjosi ir ką gavo iš paslaugos teikėjo. Gali būti ir
taip, kad vartotojas gal ir nebus patenkintas darbu, bet įvertins
aptarnaujančiojo personalo geranoriškumą, dėmesį, paslaugumą ir panašiai.

Įvairių autorių pateiktuose apibrėžimuose neretai akcentuojamas
klientų poreikių patenkinimas. Iš tiesų paslauga – tai veikla, susijusi su
asmens prigimties būsenų, galimybių keitimu, jam pačiam to pageidaujant.
Šis keitimas gali vykti tiesiogiai ar per asmenį, ar per jo valdomas
gėrybes, asmenį suprantant įprasta ekonomine prasme, t.y. kaip fizinį ar
juridinį asmenį.

Paslaugos esmę atskleisti padeda suvokimas, kad paslauga yra tokia
veikla, kurią atlikti gali tik kitas asmuo, o ne paslaugos vartotojas. Sau
pačiam paslaugos neatliekamos. Ši aplinkybė išryškina takoskyrą tarp
savitarnos ir paslaugos. Ji atriboja paslaugas nuo namų ūkio veiklos,
nustato ribą tarp išorinės ir vidinės organizacijos v
veiklos, naudojant ir
teikiant paslaugas. Teikėjo ir vartotojo atskirumas bei ekonominis
savarankiškumas yra esminė prielaida paslaugai atsirasti.

Apibendrinant paslaugos esmės sampratą, galima daryti tokias išvadas:
Dėl paslaugų veiklos įvairovės iki šiol nėra nusistovėjusio paslaugų
apibrėžimo. Dalis paslaugų teorijos specialistų šią problemą ignoruoja,
laikydami ją neesmine, ir tiria konkrečias paslaugų problemas, kiti
formuluoja apibrėžimą priklausomai nuo tikslo, akcentuodami vieną ar kitą
paslaugos aspektą.
Paslaugos esmę geriausiai atskleidžia daugiapakopis paslaugos apibrėžimas:

– paslauga – tai veikla, tenkinanti vartotojo poreikius kaip tokia;

– paslauga – tai veikla, kurios rezultatai neturi apčiuopiamo

materialaus rezultato, tačiau pasireiškia vartotojo prigimties,

būsenų ar galimybių keitimu;

– paslauga – tai veikla, kurios procese sąveikauja jos teikėjas ir

vartotojas kaip atskiri, savarankiški proceso dalyviai.

1 Paslaugų klasifikavimo kriterijai

Pasaulinė paslaugų rinka yra labai įvairialypė. Paslaugų yra labai
daug, įvairus jų turinys ir atlikimo būdai, todėl ištirti atskirų paslaugų
funkcijas ir nustatyti jų vaidmenį ekonominei ūkio plėtrai naudojamos
įvairios jų klasifikavimo scemos. Dažnai paslaugos klasifikuojamos
remiantis kontrasto principu: kada pagal kokį nors kriterijų išskiriamos
kontrastuojančios sudedamosios paslaugų sferos dalys. Tokiais kriterijais
gali būti: a) paslaugos teikimo bei vartojimo būdas; b) vartotojo vieta
gamybos procese; c) teikėjo juridinis organizacinis statusas; d)
technologinis kriterijus; e) nevienoda gamybos veiksnių svarba; f) paslaugų
vadybos skirtumai (žr. 3 lent.).

Prancūzijos paslaugų ekonomikos tyrinėtojų centrinės asociacijos
(ACRES) 1973 m. (Vengrienė B., 1998) pasiūlytas paslaugų klasifikavimas
pagal funkcinį principą turi nemažai šalininkų. Pagal šią klasifikavimo
sistemą pirmajai grupei priskiriamos paslaugos, garantuojančios darbo
procesą prieš jam prasidedant ir jam pasibaigus, skirstant gamybai
reikiamas materialines priemones ir produktus gyventojams, tvarkant
pagamintą produkciją (transportas, tiekimas, sandėlių ūkis, atsargų
sudarymas). Šiai grupei priklauso produktų teikimo paslaugos ir paslaugos,
susijusios su žmogaus gamybinių sugebėjimų tobulinimu, gamybos technikos
bei technologijos gerinimas (darbo organizavimas, moksliniai tyrimai,
bandymai, švietimas, konstravimas).

Antrajai grupei priklauso paslaugos, atliekančios cirkuliacijos
funkciją:

• prekių ir žaliavų cirkuliacija;

• fizinio kapitalo judėjimo aptarnavimas, įrengimų draudimas,

valdymas, nuoma, rezervų valdymas, patalpų nuoma;

• piniginio kapitalo cirkuliacijos aptarnavimas: finansinės

paslaugos, draudimas, juridinės paslaugos ir pan.

Į trečiąją grupę įeina paslaugos, atliekančios visuomenės
reprodukcijos funkciją:

• mokymo, auklėjimo, globos, teisėtvarkos, viešosios tvarkos,

planavimo ir kt.

• individualios reprodukcijos (sveikatos apsaugos, higienos ir

pan.).

3 lentelė

Paslaugų klasifikavimas ir jo kriterijai

|Klasifikavimo kriterijus |Paslaugų veiklos rūšys (šakos) |
|Paslaugos teikimo bei |1) individualaus vartojimo paslaugos; |
|vartojimo būdas |2) kolektyvinio vartojimo paslaugos; |
| |3) paslaugos teikiamos teikėjo patalpose; |
| |4) paslaugos teikiamos vartotojo patalpose; |
| |1) paslaugos su daugeliu vartotojo |
| |aptarnavimo punktų (batų taisymo ateljė |
| |tinklas); |
| |2) paslaugos su vieninteliu aptarnavimo |
| |punktu (teatras, muziejus). |
|Vartotojo vieta gamybos |1) gamybinės paskirties tarpinės paslaugos; |
|procese |2) vartotojiškos paskirties galutinės |
| |paslaugos. |
|Teikėjo juridinis |1) viešosios paslaugos, kai jas teikia |
|organizacinis statusas |valstybinės arba kitos visuomeninės |
| |struktūros; |
| |2) privačios, teikiamos privačių firmų. |
|Technologinis kriterijus |1) tradicinės paslaugos, atsiradusios iki |
| |industrinės revoliucijos; |
| |2) šiuolaikinės paslaugos, susiformavusios |
| |naujomis kapitalo realizavimo ir |
| |cirkuliacijos sąlygomis. |
|Gamybos veiksnių svarba |1) imlios kapitalui paslaugos |
| |(telekomunikacijos); |
| |2) imlios darbui paslaugos (kirpyklos, |
| |masažas, konsultacijos). |
|Kliento dalyvavimas |1) paslaugos, reikalaujančios kliento |
|paslaugos suteikimo procese|dalyvavimo; |
| |2) paslaugos, nereikalaujančios kliento |
| |dalyvavimo arba pagal to dalyvavimo laipsnį.|
|Funkcinis principas |1) paslaugos, atliekančios gamybos arba |
|(paslaugų vartotojo vieta |darbo paruošimo funkciją; |
|gamybos – cirkuliacijos |2) paslaugos, garantuojančios prekių, |
|vartojimo grandinėje) |žaliavų ir kapitalo cirkuliaciją arba jų |
| |judėjimą; |
| |3) paslaugos, atliekančios visuomenės |
| |reprodukcijos funkcijas. |

Lentelė sudaryta autorių pagal šaltinį: Vengrienė, B. (1998). Paslaugų
ekonomika. Vilnius: VU leidykla. P. 40-41.

Funkcinio principo taikymą galima įžvelgti ir Urugvajaus raundo
tarptautinių derybų priimtoje klasifikavimo schemoje (GATS) (žr. 4 lent.).
Tai dokumentas, rekomenduojantis šią paslaugų klasifikaciją diegti ne tik
tarptautiniuose mainuose, bet ir nacionalinėje apskaitoje. Paslaugoms yra
skiriama 12 stambių ūkinės veiklos grupių, suskirstytų į smulkesnius
pogrupius.

4 lentelė

GATS paslaugų klasifikavimo schema

|Paslaugų ūkinės veiklos grupės |Paslaugų veiklos rūšys (pogrupiai) |
|1. Verslo paslaugų grupė |profesinės paslaugos, |
| |kompiuterinės paslaugos, |
| |mokslinių tyrimų paslaugos, |
| |nekilnojamo turto operacijų paslaugos, |
| |nuomos paslaugos, |
| |kt. verslo paslaugos. |
|2. Komunikacinių paslaugų grupė |pašto paslaugos, |
| |kurjerių paslaugos, |
| |telekomunikacijų paslaugos. |
|3. Konstravimas ir susijusios su|namų statybos bendrasis konstravimas, |
|juo inžinerinės paslaugos |civilinės inžinerijos bendrasis |
| |konstravimas, |
| |objektų atidavimo eksplotuoti ir jų |
| |surinkimo darbai, |
| |statybos užbaigimo paslaugos. |
|4. Paskirstymo paslaugos |komiso agentų paslaugos, |
| |didmeninė prekyba, |
| |mažmeninė prekyba, |
| |frančizė. |
|5. Švietimo paslaugos |pradinis mokymas, |
| |vidurinis mokymas, |
| |aukštasis mokslas, |
| |suaugusių mokymas, |
| |kitos švietimo paslaugos. |
|6. Aplinkos apsaugos paslaugos |nutekamųjų vandenų aptarnavimas, |
| |atliekų šalinimas, |
| |sanitarinės paslaugos, |
| |kitos paslaugos. |
|7. Finansinės paslaugos |draudimas ir su juo susiję paslaugos, |
| |bankų ir kitos finansinės paslaugos, |
| |kitos paslaugos. |
|8. Sveikatos apsaugos ir |ligoninių paslaugos, |
|socialinės paslaugos |kitos sveikatos paslaugos, |
| |socialinės paslaugos, |
| |kitos paslaugos. |
|9. Turizmo ir kelionių paslaugos|viešbučiai ir restoranai, |
| |kelionių agentūrų ir turų operatorių |
| |paslaugos, |
| |turistų gidų paslaugos, |
| |kitos paslaugos. |

4 lentelės tęsinys

|Paslaugų ūkinės veiklos grupės |Paslaugų veiklos rūšys (pogrupiai) |
|10. Rekreacijos, kultūros ir |pramoginės paslaugos (įskaitant teatrą,|
|sporto (visuomeninės |koncertus ir cirką), |
|informacijos) paslaugos |naujienų agentūrų paslaugos, |
| |bibliotekos, archyvai, muziejai ir |
| |kitos kultūrinės paslaugos, |
| |sporto ir kitos rekreacinės paslaugos, |
| |kitos paslaugos. |
|11. Transporto paslaugos |jūrų transporto paslaugos, |
| |vidaus vandenų transportas, |
| |oro transporto paslaugos, |
| |geležinkelių transporto paslaugos, |
| |kelių transporto paslaugos, |
| |vamzdynų paslaugos, |
| |kitos transporto paslaugos. |
|12. Kitos, niekur kitur |kitos paslaugos |
|nepriskirtos paslaugos | |

Lentelė sudaryta autorių pagal šiuos šaltinius:
ESF: European Services Forum (Europos paslaugų forumas). Adresas internete:
http://www.esf.be/003/index.html;
Vengrienė, B. (1998). Paslaugų ekonomika. Vilnius: VU leidykla. P. 42-44;
Paslaugų marketingas: teorija ir praktika: monografija / Kindurys, V.
(1998). Vilnius: VU leidykla. P. 47.

Ši klasifikavimo schema taip pat turi trūkumų. Ne visai suprantama,
kodėl komunikacijos, kurios, kaip ir susisiekimas, vienodai aktualios ir
gamybai, ir visuomenės funkcionavimui, atsidūrė pirmoje klasifikacinės
lentelės dalyje, o susisiekimas – antroje. Ir kitose grupėse neišvengta tam
tikrų nenuoseklumų. Visgi ši klasifikavimo schema yra svarbi statistikai ir
tarptautiniams palyginimams.

Vakarų šalių mokslininkai, tyrinėjantys paslaugų problemas, savo
darbuose pateikia ir daugiau kitokių paslaugų klasifikavimo variantų,
remdamiesi įvairiais kriterijais. 1988 m. Ch. Lovelock apibendrino daugumą
paslaugų klasifikavimo būdų, kurie buvo paskelbti įvairių autorių darbuose
(Kindurys V., 1998). Mokslininkas daro išvadą, kad aptarnaujamas objektas
yra svarbiausias klasifikavimo kriterijus. Ch. Lovelock siūlomi
klasifikavimo požymiai (kriterijai):

1. Svarbiausios paklausos charakteristikos:

a) aptarnaujamas objektas (žmogus ar daiktas),

b) paklausos ir pasiūlos neatitikimo lygis,

c) vienkartinis ar nuolatinis vartotojo ir paslaugos teikėjo ryšis.

2. Pasitenkinimas paslauga ir jos teikiama nauda:

a) pasitenkinimo fizine preke lygis,

b) pasitenkinimo asmenine paslauga lygis,

c) viena paslauga ar paslaugų rinkinys,

d) naudos gavimo laikas ir jos trukmė.

3. Paslaugų teikimo procedūros:

a) paslaugos teikimas į vieną vietą ir daugiau,

b) produktyvumo paskirstymo būdas (rezervacijos ar pirmas atėjo,

pirmas ir bus aptarnautas),

c) nepriklausomas ar kolektyvinis vartojimas,

d) paslaugos, kurioms apibrėžtas atlikimo laikas, ir tos, kurioms

yra apibrėžiama pati užduotis,

e) vartotojo dalyvavimo lygis paslaugos teikimo metu.

Ch. Lovelock pateikia keletą klasifikavimo būdų, kurie iliustruoja
sudėtingą paslaugų prigimtį:

1. Pagal paslaugos akto tipą:

a) apčiuopiami veiksmai, skirti žmonėms ar daiktams,

b) neapčiuopiami veiksmai, skirti žmonėms ar daiktams.

2. Pagal ryšį su vartotojais:

a) nuolatinis paslaugos teikimas,

b) pavieniai sandoriai,

c) ryšiai, pagrįsti naryste,

d) neformalūs ryšiai.

3. Pagal paslaugos atlikimą remiantis užsakymu ir remiantis nuomone:

a) rėmimas kontaktuojančių su vartotoju pardavėjų nuomone,

b) paslaugų atlikimas, remiantis užsakymu.

4. Pagal paklausos ir pasiūlos ryšį:

a) pasiūlos suvaržymo lygis,

b) paklausos svyravimų lygis

5. Pagal paslaugos teikimo metodus:

a) vienos ar kelių paslaugų teikimas,

b) paslaugų teikimas vartotojo patalpoje ar paslaugos teikėjo

patalpoje.

1990 m. Ch. Grönroos taip pat pabandė apibendrinti paslaugų
klasifikavimo būdus. Autorius siūlo šiuos klasifikavimo kriterijus
(Kindurys V., 1998):

1. Paslaugų tipas:

a) profesinės paslaugos,

b) kitos paslaugos.

2. Vartotojų tipas:

a) individualūs,

b) organizacijos.

Autorius pastebi, kad tos pačios paslaugos, pvz., draudimo ir
finansinės, gali būti teikiamos ir pavieniams asmenims, ir organizacijoms.

Taigi priklausomai nuo tikslo paslaugos klasifikuojamos taikant
nevienodo sudėtingumo paslaugų klasifikavimo kriterijus. Tačiau tai ne
vienintelis klasifikavimo kriterijų skirstymo būdas. Dabar egzistuojančias
klasifikavimo schemas dar galima grupuoti pagal taikomų kriterijų prigimtį.
J. C. Delaunay ir J. Gadrey pagal tai skiria 5 klasifikavimo schemų tipus:

1) Remiamasi kriterijais, orientuotais į veiklos rezultato fizinę

prigimtį.

2) Taikomi kriterijai, besiremiantys paslaugų veiklos ekonominėmis

funkcijomis, tokiomis kaip gamybos, paskirstymo, cirkuliacijos bei

vartojimo, arba pagal vartojimo būdą: kolektyvinės ar individualios

paslaugos.

3) Taikomas paslaugų paskirties kriterijus (paslaugos, skirtos namų

ūkiui ir paslaugos įmonėms).

4) Naudojamas paslaugų santykio su pelnu ar prekiniais mainais

kriterijus.

5) Remiamasi istorinės ar organizacinės prigimties kriterijumi

(tradicinės ir modernios paslaugos, kt.) (Vengrienė B., 1998).

Praktikoje naudojamos klasifikavimo schemos nėra visiškai nuoseklios.
Daugelyje jų naudojami keletas kriterijų. Lietovos ūkio statistikoje
įdiegus ekonominių veiklų klasifikavimą pagal Europos Sąjungos šalyse
veikiantį Tarptautinį šakų klasifikavimo standartą ISIC* šiuo metu
skiriamos šios paslaugų grupės:

1) Didmeninė ir mažmeninė prekyba bei remontas.

2) Viešbučiai ir restoranai.

3) Transportas, sandėliavimas ir ryšiai.

4) Finansinis tarpininkavimas.

5) Nekilnojamas turtas, nuoma ir komercinė veikla.

6) Valstybės valdymas ir gynimas, privalomasis socialinis draudimas.

7) Švietimas.

8) Sveikata ir socialinis darbas.

9) Kita komunalinė, socialinė ir asmeninė aptarnavimo veikla.

Apibendrinant galima teigti, kad klasifikavimo schemos skiriasi pagal
kriterijų sudėtingumą ir pagal jų prigimtį. Nėra universalios paslaugų
klasifikavimo schemos, o konkrečios schemos pasirinkimas priklauso nuo
klasifikavimo tikslo.

Pastaruoju metu pasaulio valstybių statistikoje vyrauja paslaugų
klasifikavimo schemos, dažniausiai grindžiamos darbo pasidalijimo ir
gamybos, paskirstymo, mainų bei vartojimo grandinėle, tačiau stengiamasi
klasifikavimą suvienodinti.

1 Paslaugų rinkos sudėtis, struktūra ir specifika

Paslaugų rinka susideda iš daugybės siauresnių specializuotų rinkų.
Tai lemia paslaugų spektro įvairovė. Į paslaugų sudėtį paprastai įeina
transportas, ryšiai, prekyba, materialinis-techninis aprūpinimas,
logistika, buities aptarnavimo ir komunalinės paslaugos, viešasis
maitinimas, viešbučių veikla, turizmas, finansinės ir draudimo paslaugos,
mokslas, švietimas, sveikatos apsauga, fizinė kultūra ir sportas, kultūra
ir menas, inžinerinės-konsultacinės paslaugos, informacinės ir apskaitos
paslaugos, reklama, juridinės, biržos ir tarpininkavimo paslaugos,
operacijos su nekilnojamu turtu ir įrengimų nuoma, rinkos tyrimo ir kokybės
kontrolės paslaugos, garantinis servisas ir techninis aptarnavimas,
valstybinių įstaigų ir organizacijų veikla. Kai kuriose šalyse prie
paslaugų priskiriama ir statyba.

Tarptautinė statistika liudija, kad pasaulinė prekyba paslaugomis yra
vienas iš sparčiausiai augančių pasaulinio ūkio sektorių. Tarptautinio
valiutos fondo duomenimis, visų rūšių paslaugų 1994 m. suteikta už 11 000
mlrd. JAV dolerių. Bendra jų apimtis sudarė apie 25 proc. visos
tarptautinės prekybos, tuo tarpu 1997 m. ši dalis padidėjo dar 30 proc.
Paslaugos auga sparčiau lyginant su užsienio prekyba; paslaugų apimties
padidėjimas du kartus pasiektas per 7-8 metus, lyginant su 15 metų, kurie
buvo būtini analogiškam eksporto apimties išaugimui.

Ekonomiškai išsivysčiusių šalių dalis pasaulinėje paslaugų rinkoje
sudaro apie 80 proc. Paslaugų eksporto lyginamasis svoris visos pasaulinės
sistemos prekių eksporte XX a. paskutinio dešimtmečio pradžioje priartėjo
prie 30 proc. Paslaugų dalies augimo tendencija ir toliau pastebima.

Galima paminėti šias priežastis, nulėmusias spartų pasaulinės paslaugų
rinkos augimą:

• brandi ekonomika ir aukštas pragyvenimo lygis didina paslaugų

paklausą;

• visų transporto rūšių vystymasis stimuliuoja tarptautinį mobilumą –

tiek verslininkų, tiek gyventojų;

• naujos ryšių formos, įskaitant ir palydovus, kartais leidžia

pakeisti asmeninius pardavėjų ir pirkėjų kontaktus;

• paspartėjęs tarptautinio darbo pasidalijimo išplitimo procesas,

sąlygojantis naujų veiklos rūšių, ypač negamybinėje sferoje

atsiradimą.

Apie ¼ tarptautinės prekybos paslaugomis sudaro transportas, apie ¼ –
turizmas. Iš likusių paslaugų rūšių tenka paminėti sparčiai augančią
prekybą moderniomis paslaugomis, t.y. paslaugos susietos su mokslo-technine
ir gamybine patirtimi (prekyba licenzijomis, know how, inžinerinėmis-
konsultacinėmis ir kitomis paslaugomis).

Nagrinėjant prekybos paslaugomis geografinį pasiskirstymą, galima
pastebėti ryškų išsivysčiusių rinkos ekonomikos šalių pirmavimą.
Pasaulinėje paslaugų rinkoje dominuoja 8 šalys, kurioms tenka 2/3
pasaulinio paslaugų eksporto ir daugiau kaip 50 proc. importo. Be to,
keturioms šalims iš jų tarpo (JAV, Didžiajai Britanijai, Vokietijai ir
Prancūzijai) tenka 44 proc. viso pasaulinio paslaugų eksporto.

Besivystančioms šalims būdingas neigiamas užsienio prekybos
paslaugomis saldo (jos eksportuoja apie 10 proc. ir importuoja 20 proc.
visų paslaugų) (Семенов К.А., 2002). Visgi kai kurios iš jų yra stambios
paslaugų eksportuotojos. Pvz., Korėjos Respublika specializuojasi teikiant
inžinerines-konsultacines paslaugas, Meksika – turizmo, tuo tarpu,
Singapūras yra stambus finansinis centras. Daugelis mažų salų valstybių
pagrindinę eksporto pajamų dalį gauna iš turizmo. Turkijai, Ispanijai ir
kai kurioms kitoms Viduržemio jūros šalims didelę reikšmę turi
nekvalifikuotos darbo jėgos eksportas.

Pabaltijo šalys, įskaitant ir Lietuvą, turi potencialius rezervus
vystyti turizmą, transporto paslaugas (yra priėjimas prie jūros), tačiau
plačiam jų eksportui trukdo silpna materialinė-techninė bazė bei ūkio
mechanizmo netobulumai.

Tarptautinė prekyba paslaugomis turi tam tikrų ypatumų lyginant su
tradicine prekyba prekėmis.

Visų pirma, paslaugos, skirtingai nei prekės, gaminamos ir vartojamos
vienu metu ir negali būti kaupiamos. Todėl daugumos paslaugų teikimas
remiasi tiesioginiais kontaktais tarp gamintojų ir vartotojų, kai tuo tarpu
tarptautinėje prekių prekyboje dažnai naudojamasi tarpininkavimu.

Antra, prekyba paslaugomis glaudžiai sąveikauja su prekyba prekėmis,
ir ši tendencija didėja. Ūkio subjektas, siekdamas parduoti prekes
užsienyje, naudojasi vis daugiau teikiamų paslaugų, pradedant nuo rinkos
tyrimų ir baigiant prekių transportavimu. Prekės pasisekimas užsienyje
daugeliu atveju priklauso nuo pasinaudotų jos gamyboje ir realizavime
(įskaitant garantinį aptarnavimą) paslaugų kokybės ir kiekio.

Trečia, paslaugų sferą valstybė paprastai labiau gina nuo užsienio
konkurencijos nei materialinės gamybos sferą. Be to, transportas ir ryšiai,
finansinės ir draudimo paslaugos, mokslas daugelyje šalių tradiciškai yra
valstybės nuosavybėje ar griežtai jos kontroliuojami. Didelės apimties
paslaugų importas, visuomenės ir vyriausybės nuomone, gali kelti grėsmę
šalies gerbūviui, suverenitetui ir saugumui. Tokiu būdu pasaulinę prekybą
paslaugomis varžo daugiau barjerų nei prekybą prekėmis.

Ketvirta, ne visų rūšių paslaugos gali būti įjungiamos į pasaulinio
ūkio apyvartą. Pirmiausia, tai tokios paslaugos, kurios dažniausiai
vartojamos asmeniškai (pvz., komunalinės ir buitinės paslaugos).

LITERATŪRA

1. Apalainienė, A. (2000). Paslaugų sektoriaus vystymosi tendencijos.

Ekonomika ir vadyba – 2000: aktualijos ir metodologija: tarptautinės

konferencijos pranešimų medžiaga.

2. Ekonomikos terminai ir sąvokos / sudarė Bagdanavičius, J. ir kt.

(1999). – Vilnius, 180 p.

3. ESF: European Services Forum (Europos paslaugų forumas). Adresas

internete: http://www.esf.be/003/index.html

4. Hopenienė, R., Kazlauskienė, E. (2000). Paslaugų globalizacijos

formavimosi ypatumai. Ekonomika ir vadyba – 2000: aktualijos ir

metodologija: tarptautinės konferencijos pranešimų medžiaga.

5. Lietuvos ekonomikos sektorių analizė / Vilniaus bankas. (2003). Nr. 1,

birželis. 37 p.

6. Lietuvos turizmo įstatymas. Adresas internete:
http://www3.lrs.lt/cgi-bin/preps2?Condition1=222821&Condition2=

7. Paslaugos ir jų savybės prekybos verslo kontekste / Tamulienė, V.,

Kazlauskienė, E. (2000). Ekonomika ir vadyba. Nr. 1(2), p. 61-66.

8. Paslaugų marketingas: teorija ir praktika: monografija / Kindurys, V.

(1998). Vilnius: VU leidykla. 300 p.

9. Sausanavičius, A. (1993). Ką numato visuotinis susitarimas dėl

paslaugų prekybos. Lietuvos ūkis, Nr. 7-8, p. 16.

10. Vengrienė, B. (1998). Paslaugų ekonomika. Vilnius: VU leidykla. 208 p.

11. Грачев, Ю.Н. (2001). Внешнеэкономическая деятельность. Организация и

техника внешнеторговых операций. Москва: ЗАО «Бизнес-школа». 592 с.

12. Международные экономические отношения. Учебник для вузов / В.Е.

Рыбалкин, Ю.А. Щербанин, Л.В. Балдин и др. (2001). Москва: ЮНИТИ –

ДАНА. 519 с.

13. Семенов, К.А. (2002). Международные экономические отношения. Учебник

для вузов. Москва: ЮНИТИ-ДАНА. 544 с.

* Tarptautinį standartinį gamybinės visų ekonominės veiklos rūšių
klasifikatorių (ISIC red.3) parengė ir 1990 m. išleido Jungtinių tautų
statistikos tarnyba.

Leave a Comment