Įvadas
Paslaugos Lietuvos raidoje užima vis didėjančią vietą. Šis procesas atitinka bendras pasaulines tendencijas. Tikėtina, kad Lietuvoje per artimiausius metus susiklostys tokia ūkio aplinka, kurioje ims tarpti paslaugų verslas, kadangi dabar mūsų šalis turi gerokai daugiau galimybių sparčiau plėtoti modernias paslaugų šakas, o ne pramonę. Išsivysčiusiose šalyse atsižvelgiama į ekonomistų teoretikų išvadą, kad paslaugų sfera yra varomoji viso ūkio raidos jėga. Per pastaruosius 3 dešimtmečius industrinėse išsivysčiusiose valstybėse konstatuojama savotiška “ramioji revoliucija”, t.y. paslaugų sfera ekonomikoje tampa vyraujančia.
Paslaugų veiklos teoriniai aspektai
1 Paslaugos samprata
Prekė yra beveik visiems suprantamas ir apčiuopiamas dalykas. Kas kita yra paslauga. Paslaugos sąvoka turi daugelį reikšmių, apimančių veiklą nuo asmeninės paslaugos iki paslaugos kaip produkto sudedamosios dalies.
Pavyzdžiui, baldų įmonė pagamina pirkėjui baldus pagal pateiktus individualius išmatavimus, pritaiko pageidaujamus apdailos elementus, pristato gaminius į vartotojo namus, juos surenka. Firmos, turėdamos tokių “užmaskuotų” paslaugų, gali įgyti rinkoje konkurencinį pranašumą. Šiandien rinkoje siūlomos prekės – paslaugos paketas – priartina paslaugą prie fizinės prekės ir tiesiogine, ir perkeltine prasme.
1 lentelė
Esminiai paslaugų ir materialių prekių (gaminių) skirtumai
|Funkcinės savybės |Materialios prekės |Paslaugos |
|Apibrėžimas |tikslus |bendras |
|Galimybė išmatuoti |objektyvi |subjektyvi |
|Pagrindinis procesas |gamyba |teikimas |
| | |(pirkėjo-pardavėjo |
| | |sąveika) |
|Paskirstymas |atskirtas nuo gamybos |tuo pat metu, kai |
| | |gaminama |
|Asmeninis pardavimas |apčiuopiamas |neapčiuopiamas |
|Teikėjo (tiekėjo) |ribotas |platus |
|lankstumas | | |
|Gamintojo laiko |nuo mėnesio iki metų |tą pačią dieną |
|intervalai | | |
Vakarų šalių paslaugų teorijos atstovų darbuose nėra vieno visuotinai pripažinto požiūrio į paslaugos prigimtį ir jos apibrėžimą. Plačiai diskutuojama, kas yra paslauga, ar yra esminių paslaugos ir materialios prekės skirtumų (žr. 1 lent.). Trumpai apžvelkime į istorinę sąvokos paslauga sampratos raidą:
2 lentelė
Istoriniai paslaugų apibrėžimai
|Autorius |Apibrėžimas |
|Fiziokratai (1750) |Visa kita veikla, išskyrus žemės ūkį. |
|Adam Smith (1723-1790) |Visa veikla, kuri nekuria materialių produktų.|
|J. B. Say (1767-1832) |Visa negamybinė veikla, suteikianti prekėms |
| |naudingumą. |
|Alfred Marschall |Prekės (paslaugos), kurios nustoja egzistuoti |
|(1842-1924) |sukūrimo momentu. |
|Vakarų šalys (1925-1960) |Paslaugos neturi poveikio prekių formos |
| |keitimui. |
|Šiuolaikinis |Veikla, kuri neturi poveikio prekių formos |
| |keitimui. |
Šaltinis: Paslaugų marketingas: teorija ir praktika: monografija /
Kindurys, V. (1998); Vilnius: VU leidykla. P. 33-34.
Pateikti paslaugos apibrėžimai yra bendri, abstraktūs. Todėl paslaugų teorijos specialistai ėmė kurti konkretesnius paslaugos apibrėžimus. XX a.
aštuntojo dešimtmečio pabaigoje JAV marketingo asociacija rekomendavo vartoti tokį paslaugos apibrėžimą: “Paslauga – tai atskirai pripažinta, iš esmės neapčiuopiama veikla, kuri tenkina poreikius ir nebūtinai susieta su prekių pardavimu ar kitomis paslaugomis. Gaminant paslaugą gali prireikti ar net panaudoti materialius produktus” (Kindurys V., 1998). Pažymėtina, kad šis paslaugos apibrėžimas dabar beveik visuotinai vartojamas ir plačiau arba siauriau įtraukiamas į daugelio autorių pateiktas paslaugos sampratas.
Ekonomikos terminų ir sąvokų žodyne pateikiamas toks paslaugos apibrėžimas:
Paslauga – kokia nors ekonominė veikla (draudimų, bankų, kirpyklų ir pan.), kuri tiesiogiai arba netiesiogiai padeda tenkinti žmonių poreikius;
plačiąja prasme (kaip priimta marketinge) – tai prekių rūšis (Bagdanavičius
J. ir kt., 1999).
Paslaugų sritis – ekonomikos dalis, teikianti įvairias buitines ir ūkinės veiklos paslaugas (kirpyklos, turizmas, transportas, mažmeninė prekyba, bankai, draudimas ir pan.).
Paprastai akcentuojama viena ar kelios paslaugų savybės, kurias įvairūs mokslininkai laiko universaliomis. Dažniausiai akcentuojama, kad:
1. Paslauga – tai veikla arba veikimo procesas. Paslauga gali būti vartojama tik tiek, kiek vyksta šis procesas. Procesui nutrūkus, paslaugos neegzistuoja, t.y. faktiškai paslauga egzistuoja tik tiek, kiek trunka jos gamybos procesas. Fizinės prekės yra materialios ir egzistuoja nutrūkus gamybos procesui.
2. Paslauga neapčiuopiama. Taigi paslauga “sukasi” aplink nematerialią esmę, kurią galima suvokti kaip abstrakčią idėją.
3. Paslauga – tai santykiai tarp tiekėjo ir vartotojo, tam tikras jų tarpusavio kontaktas. Paslaugos visada susijusios su žmonėmis, klientais, kurie iš esmės ir sudaro įmonėms įvairių problemų.
Klientai dažnai pažeidžia nustatytas jų aptarnavimo taisykles, ignoruoja siūlomas paslaugas, pervertina lūkesčius ir pan.
Pasirinkimo laisvės sąlygomis paslaugų įmonė turi tirti kliento elgseną, jų pageidavimus ir užgaidas, kartu taikyti specifinius paslaugų pasiūlos ir paklausos suderinimo būdus ir poveikio vartotojams priemones.
Iš tiesų teikiant paslaugą būtent veikla tampa vartotojo poreikių patenkinimo priemone. Dėl to paslauga neturi materialios išraiškos, yra neapčiuopiama, nepasiduodanti daiktų pažinimo logikai. Ji neįvežama, nepervežama, nesandėliuojama ir pan.
Pavyzdžiui, traukinys „Vilnius – Kaunas” perveža keleivius, bet suteiktoji paslauga netampa kieno nors nuosavybe. O jei jūs nusipirkote bilietą ir neišvykote tą dieną, – paslauga nesuteikta, bet jos negalima atidėti kitai dienai ar sukaupti. Daiktai, būdami tam tikros veiklos rezultatu, sugeba atitrūkti nuo pačios veiklos, tai to negalima pasakyti apie paslaugas.
Paslaugos teikėjo ir vartotojo santykiai, jų sąveika tampa paslaugos atsiradimo, jos egzistavimo sąlyga. Ne visuomet ši sąveika akivaizdi.
Pavyzdžiui, pirkinių apmokėjimas naudojant kreditinės kortelės pagalba.
Tačiau tai tik paviršinis įspūdis. Santykiai užsimezga, kai vartotojas įsigyja kreditinę kortelę ir susitaria su banku dėl sąlygų.
Kartais kontrolės terminai apima garantinį laiką, per kurį klientas gali pareikšti pretenzijas dėl paslaugų kokybės. Taigi kontaktas tarp paslaugos teikėjo ir vartotojo nėra ištisinis, o pasireiškia daugiausia užsakymo ir paslaugos kokybės kontrolės stadijose. Šie santykiai nėra koks paslaugos priedas, o pati esmė. Jie kartais tampa lemiantys, priklausomai nuo to, ko klientas tikėjosi ir ką gavo iš paslaugos teikėjo. Gali būti ir taip, kad vartotojas gal ir nebus patenkintas darbu, bet įvertins aptarnaujančiojo personalo geranoriškumą, dėmesį, paslaugumą ir panašiai.
Įvairių autorių pateiktuose apibrėžimuose neretai akcentuojamas klientų poreikių patenkinimas. Iš tiesų paslauga – tai veikla, susijusi su asmens prigimties būsenų, galimybių keitimu, jam pačiam to pageidaujant.
Šis keitimas gali vykti tiesiogiai ar per asmenį, ar per jo valdomas gėrybes, asmenį suprantant įprasta ekonomine prasme, t.y. kaip fizinį ar juridinį asmenį.
Paslaugos esmę atskleisti padeda suvokimas, kad paslauga yra tokia veikla, kurią atlikti gali tik kitas asmuo, o ne paslaugos vartotojas. Sau pačiam paslaugos neatliekamos. Ši aplinkybė išryškina takoskyrą tarp savitarnos ir paslaugos. Ji atriboja paslaugas nuo namų ūkio veiklos, nustato ribą tarp išorinės ir vidinės organizacijos veiklos, naudojant ir teikiant paslaugas. Teikėjo ir vartotojo atskirumas bei ekonominis savarankiškumas yra esminė prielaida paslaugai atsirasti.
Apibendrinant paslaugos esmės sampratą, galima daryti tokias išvadas:
Dėl paslaugų veiklos įvairovės iki šiol nėra nusistovėjusio paslaugų apibrėžimo. Dalis paslaugų teorijos specialistų šią problemą ignoruoja, laikydami ją neesmine, ir tiria konkrečias paslaugų problemas, kiti formuluoja apibrėžimą priklausomai nuo tikslo, akcentuodami vieną ar kitą paslaugos aspektą.
Paslaugos esmę geriausiai atskleidžia daugiapakopis paslaugos apibrėžimas:
– paslauga – tai veikla, tenkinanti vartotojo poreikius kaip tokia;
– paslauga – tai veikla, kurios rezultatai neturi apčiuopiamo materialaus rezultato, tačiau pasireiškia vartotojo prigimties, būsenų ar galimybių keitimu;
– paslauga – tai veikla, kurios procese sąveikauja jos teikėjas ir vartotojas kaip atskiri, savarankiški proceso dalyviai.
1 Paslaugų klasifikavimo kriterijai
Pasaulinė paslaugų rinka yra labai įvairialypė. Paslaugų yra labai daug, įvairus jų turinys ir atlikimo būdai, todėl ištirti atskirų paslaugų funkcijas ir nustatyti jų vaidmenį ekonominei ūkio plėtrai naudojamos įvairios jų klasifikavimo scemos. Dažnai paslaugos klasifikuojamos remiantis kontrasto principu: kada pagal kokį nors kriterijų išskiriamos kontrastuojančios sudedamosios paslaugų sferos dalys. Tokiais kriterijais gali būti: a) paslaugos teikimo bei vartojimo būdas; b) vartotojo vieta gamybos procese; c) teikėjo juridinis organizacinis statusas; d)
technologinis kriterijus; e) nevienoda gamybos veiksnių svarba; f) paslaugų vadybos skirtumai (žr. 3 lent.).
Prancūzijos paslaugų ekonomikos tyrinėtojų centrinės asociacijos
(ACRES) 1973 m. (Vengrienė B., 1998) pasiūlytas paslaugų klasifikavimas pagal funkcinį principą turi nemažai šalininkų. Pagal šią klasifikavimo sistemą pirmajai grupei priskiriamos paslaugos, garantuojančios darbo procesą prieš jam prasidedant ir jam pasibaigus, skirstant gamybai reikiamas materialines priemones ir produktus gyventojams, tvarkant pagamintą produkciją (transportas, tiekimas, sandėlių ūkis, atsargų sudarymas). Šiai grupei priklauso produktų teikimo paslaugos ir paslaugos, susijusios su žmogaus gamybinių sugebėjimų tobulinimu, gamybos technikos bei technologijos gerinimas (darbo organizavimas, moksliniai tyrimai, bandymai, švietimas, konstravimas).
Antrajai grupei priklauso paslaugos, atliekančios cirkuliacijos funkciją:
• prekių ir žaliavų cirkuliacija;
• fizinio kapitalo judėjimo aptarnavimas, įrengimų draudimas, valdymas, nuoma, rezervų valdymas, patalpų nuoma;
• piniginio kapitalo cirkuliacijos aptarnavimas: finansinės paslaugos, draudimas, juridinės paslaugos ir pan.
Į trečiąją grupę įeina paslaugos, atliekančios visuomenės reprodukcijos funkciją:
• mokymo, auklėjimo, globos, teisėtvarkos, viešosios tvarkos, planavimo ir kt.
• individualios reprodukcijos (sveikatos apsaugos, higienos ir pan.).
3 lentelė
Paslaugų klasifikavimas ir jo kriterijai
|Klasifikavimo kriterijus |Paslaugų veiklos rūšys (šakos) |
|Paslaugos teikimo bei |1) individualaus vartojimo paslaugos; |
|vartojimo būdas |2) kolektyvinio vartojimo paslaugos; |
| |3) paslaugos teikiamos teikėjo patalpose; |
| |4) paslaugos teikiamos vartotojo patalpose; |
| |1) paslaugos su daugeliu vartotojo |
| |aptarnavimo punktų (batų taisymo ateljė |
| |tinklas); |
| |2) paslaugos su vieninteliu aptarnavimo |
| |punktu (teatras, muziejus). |
|Vartotojo vieta gamybos |1) gamybinės paskirties tarpinės paslaugos; |
|procese |2) vartotojiškos paskirties galutinės |
| |paslaugos. |
|Teikėjo juridinis |1) viešosios paslaugos, kai jas teikia |
|organizacinis statusas |valstybinės arba kitos visuomeninės |
| |struktūros; |
| |2) privačios, teikiamos privačių firmų. |
|Technologinis kriterijus |1) tradicinės paslaugos, atsiradusios iki |
| |industrinės revoliucijos; |
| |2) šiuolaikinės paslaugos, susiformavusios |
| |naujomis kapitalo realizavimo ir |
| |cirkuliacijos sąlygomis. |
|Gamybos veiksnių svarba |1) imlios kapitalui paslaugos |
| |(telekomunikacijos); |
| |2) imlios darbui paslaugos (kirpyklos, |
| |masažas, konsultacijos). |
|Kliento dalyvavimas |1) paslaugos, reikalaujančios kliento |
|paslaugos suteikimo procese|dalyvavimo; |
| |2) paslaugos, nereikalaujančios kliento |
| |dalyvavimo arba pagal to dalyvavimo laipsnį.|
|Funkcinis principas |1) paslaugos, atliekančios gamybos arba |
|(paslaugų vartotojo vieta |darbo paruošimo funkciją; |
|gamybos – cirkuliacijos |2) paslaugos, garantuojančios prekių, |
|vartojimo grandinėje) |žaliavų ir kapitalo cirkuliaciją arba jų |
| |judėjimą; |
| |3) paslaugos, atliekančios visuomenės |
| |reprodukcijos funkcijas. |
Lentelė sudaryta autorių pagal šaltinį: Vengrienė, B. (1998). Paslaugų ekonomika. Vilnius: VU leidykla. P. 40-41.
Funkcinio principo taikymą galima įžvelgti ir Urugvajaus raundo tarptautinių derybų priimtoje klasifikavimo schemoje (GATS) (žr. 4 lent.).
Tai dokumentas, rekomenduojantis šią paslaugų klasifikaciją diegti ne tik tarptautiniuose mainuose, bet ir nacionalinėje apskaitoje. Paslaugoms yra skiriama 12 stambių ūkinės veiklos grupių, suskirstytų į smulkesnius pogrupius.
4 lentelė
GATS paslaugų klasifikavimo schema
|Paslaugų ūkinės veiklos grupės |Paslaugų veiklos rūšys (pogrupiai) |
|1. Verslo paslaugų grupė |profesinės paslaugos, |
| |kompiuterinės paslaugos, |
| |mokslinių tyrimų paslaugos, |
| |nekilnojamo turto operacijų paslaugos, |
| |nuomos paslaugos, |
| |kt. verslo paslaugos. |
|2. Komunikacinių paslaugų grupė |pašto paslaugos, |
| |kurjerių paslaugos, |
| |telekomunikacijų paslaugos. |
|3. Konstravimas ir susijusios su|namų statybos bendrasis konstravimas, |
|juo inžinerinės paslaugos |civilinės inžinerijos bendrasis |
| |konstravimas, |
| |objektų atidavimo eksplotuoti ir jų |
| |surinkimo darbai, |
| |statybos užbaigimo paslaugos. |
|4. Paskirstymo paslaugos |komiso agentų paslaugos, |
| |didmeninė prekyba, |
| |mažmeninė prekyba, |
| |frančizė. |
|5. Švietimo paslaugos |pradinis mokymas, |
| |vidurinis mokymas, |
| |aukštasis mokslas, |
| |suaugusių mokymas, |
| |kitos švietimo paslaugos. |
|6. Aplinkos apsaugos paslaugos |nutekamųjų vandenų aptarnavimas, |
| |atliekų šalinimas, |
| |sanitarinės paslaugos, |
| |kitos paslaugos. |
|7. Finansinės paslaugos |draudimas ir su juo susiję paslaugos, |
| |bankų ir kitos finansinės paslaugos, |
| |kitos paslaugos. |
|8. Sveikatos apsaugos ir |ligoninių paslaugos, |
|socialinės paslaugos |kitos sveikatos paslaugos, |
| |socialinės paslaugos, |
| |kitos paslaugos. |
|9. Turizmo ir kelionių paslaugos|viešbučiai ir restoranai, |
| |kelionių agentūrų ir turų operatorių |
| |paslaugos, |
| |turistų gidų paslaugos, |
| |kitos paslaugos. |
4 lentelės tęsinys
|Paslaugų ūkinės veiklos grupės |Paslaugų veiklos rūšys (pogrupiai) |
|10. Rekreacijos, kultūros ir |pramoginės paslaugos (įskaitant teatrą,|
|sporto (visuomeninės |koncertus ir cirką), |
|informacijos) paslaugos |naujienų agentūrų paslaugos, |
| |bibliotekos, archyvai, muziejai ir |
| |kitos kultūrinės paslaugos, |
| |sporto ir kitos rekreacinės paslaugos, |
| |kitos paslaugos. |
|11. Transporto paslaugos |jūrų transporto paslaugos, |
| |vidaus vandenų transportas, |
| |oro transporto paslaugos, |
| |geležinkelių transporto paslaugos, |
| |kelių transporto paslaugos, |
| |vamzdynų paslaugos, |
| |kitos transporto paslaugos. |
|12. Kitos, niekur kitur |kitos paslaugos |
|nepriskirtos paslaugos | |
Lentelė sudaryta autorių pagal šiuos šaltinius:
ESF: European Services Forum (Europos paslaugų forumas). Adresas internete:
http://www.esf.be/003/index.html;
Vengrienė, B. (1998). Paslaugų ekonomika. Vilnius: VU leidykla. P. 42-44;
Paslaugų marketingas: teorija ir praktika: monografija / Kindurys, V.
(1998). Vilnius: VU leidykla. P. 47.
Ši klasifikavimo schema taip pat turi trūkumų. Ne visai suprantama, kodėl komunikacijos, kurios, kaip ir susisiekimas, vienodai aktualios ir gamybai, ir visuomenės funkcionavimui, atsidūrė pirmoje klasifikacinės lentelės dalyje, o susisiekimas – antroje. Ir kitose grupėse neišvengta tam tikrų nenuoseklumų. Visgi ši klasifikavimo schema yra svarbi statistikai ir tarptautiniams palyginimams.
Vakarų šalių mokslininkai, tyrinėjantys paslaugų problemas, savo darbuose pateikia ir daugiau kitokių paslaugų klasifikavimo variantų, remdamiesi įvairiais kriterijais. 1988 m. Ch. Lovelock apibendrino daugumą paslaugų klasifikavimo būdų, kurie buvo paskelbti įvairių autorių darbuose
(Kindurys V., 1998). Mokslininkas daro išvadą, kad aptarnaujamas objektas yra svarbiausias klasifikavimo kriterijus. Ch. Lovelock siūlomi klasifikavimo požymiai (kriterijai):
1. Svarbiausios paklausos charakteristikos:
a) aptarnaujamas objektas (žmogus ar daiktas), b) paklausos ir pasiūlos neatitikimo lygis, c) vienkartinis ar nuolatinis vartotojo ir paslaugos teikėjo ryšis.
2. Pasitenkinimas paslauga ir jos teikiama nauda:
a) pasitenkinimo fizine preke lygis, b) pasitenkinimo asmenine paslauga lygis, c) viena paslauga ar paslaugų rinkinys, d) naudos gavimo laikas ir jos trukmė.
3. Paslaugų teikimo procedūros:
a) paslaugos teikimas į vieną vietą ir daugiau, b) produktyvumo paskirstymo būdas (rezervacijos ar pirmas atėjo, pirmas ir bus aptarnautas), c) nepriklausomas ar kolektyvinis vartojimas, d) paslaugos, kurioms apibrėžtas atlikimo laikas, ir tos, kurioms yra apibrėžiama pati užduotis, e) vartotojo dalyvavimo lygis paslaugos teikimo metu.
Ch. Lovelock pateikia keletą klasifikavimo būdų, kurie iliustruoja sudėtingą paslaugų prigimtį:
1. Pagal paslaugos akto tipą:
a) apčiuopiami veiksmai, skirti žmonėms ar daiktams, b) neapčiuopiami veiksmai, skirti žmonėms ar daiktams.
2. Pagal ryšį su vartotojais:
a) nuolatinis paslaugos teikimas, b) pavieniai sandoriai, c) ryšiai, pagrįsti naryste, d) neformalūs ryšiai.
3. Pagal paslaugos atlikimą remiantis užsakymu ir remiantis nuomone:
a) rėmimas kontaktuojančių su vartotoju pardavėjų nuomone, b) paslaugų atlikimas, remiantis užsakymu.
4. Pagal paklausos ir pasiūlos ryšį:
a) pasiūlos suvaržymo lygis, b) paklausos svyravimų lygis
5. Pagal paslaugos teikimo metodus:
a) vienos ar kelių paslaugų teikimas, b) paslaugų teikimas vartotojo patalpoje ar paslaugos teikėjo patalpoje.
1990 m. Ch. Grönroos taip pat pabandė apibendrinti paslaugų klasifikavimo būdus. Autorius siūlo šiuos klasifikavimo kriterijus
(Kindurys V., 1998):
1. Paslaugų tipas:
a) profesinės paslaugos, b) kitos paslaugos.
2. Vartotojų tipas:
a) individualūs, b) organizacijos.
Autorius pastebi, kad tos pačios paslaugos, pvz., draudimo ir finansinės, gali būti teikiamos ir pavieniams asmenims, ir organizacijoms.
Taigi priklausomai nuo tikslo paslaugos klasifikuojamos taikant nevienodo sudėtingumo paslaugų klasifikavimo kriterijus. Tačiau tai ne vienintelis klasifikavimo kriterijų skirstymo būdas. Dabar egzistuojančias klasifikavimo schemas dar galima grupuoti pagal taikomų kriterijų prigimtį.
J. C. Delaunay ir J. Gadrey pagal tai skiria 5 klasifikavimo schemų tipus:
1) Remiamasi kriterijais, orientuotais į veiklos rezultato fizinę prigimtį.
2) Taikomi kriterijai, besiremiantys paslaugų veiklos ekonominėmis funkcijomis, tokiomis kaip gamybos, paskirstymo, cirkuliacijos bei vartojimo, arba pagal vartojimo būdą: kolektyvinės ar individualios paslaugos.
3) Taikomas paslaugų paskirties kriterijus (paslaugos, skirtos namų ūkiui ir paslaugos įmonėms).
4) Naudojamas paslaugų santykio su pelnu ar prekiniais mainais kriterijus.
5) Remiamasi istorinės ar organizacinės prigimties kriterijumi (tradicinės ir modernios paslaugos, kt.) (Vengrienė B., 1998).
Praktikoje naudojamos klasifikavimo schemos nėra visiškai nuoseklios.
Daugelyje jų naudojami keletas kriterijų. Lietovos ūkio statistikoje įdiegus ekonominių veiklų klasifikavimą pagal Europos Sąjungos šalyse veikiantį Tarptautinį šakų klasifikavimo standartą ISIC* šiuo metu skiriamos šios paslaugų grupės:
1) Didmeninė ir mažmeninė prekyba bei remontas.
2) Viešbučiai ir restoranai.
3) Transportas, sandėliavimas ir ryšiai.
4) Finansinis tarpininkavimas.
5) Nekilnojamas turtas, nuoma ir komercinė veikla.
6) Valstybės valdymas ir gynimas, privalomasis socialinis draudimas.
7) Švietimas.
8) Sveikata ir socialinis darbas.
9) Kita komunalinė, socialinė ir asmeninė aptarnavimo veikla.
Apibendrinant galima teigti, kad klasifikavimo schemos skiriasi pagal kriterijų sudėtingumą ir pagal jų prigimtį. Nėra universalios paslaugų klasifikavimo schemos, o konkrečios schemos pasirinkimas priklauso nuo klasifikavimo tikslo.
Pastaruoju metu pasaulio valstybių statistikoje vyrauja paslaugų klasifikavimo schemos, dažniausiai grindžiamos darbo pasidalijimo ir gamybos, paskirstymo, mainų bei vartojimo grandinėle, tačiau stengiamasi klasifikavimą suvienodinti.
1 Paslaugų rinkos sudėtis, struktūra ir specifika
Paslaugų rinka susideda iš daugybės siauresnių specializuotų rinkų.
Tai lemia paslaugų spektro įvairovė. Į paslaugų sudėtį paprastai įeina transportas, ryšiai, prekyba, materialinis-techninis aprūpinimas, logistika, buities aptarnavimo ir komunalinės paslaugos, viešasis maitinimas, viešbučių veikla, turizmas, finansinės ir draudimo paslaugos, mokslas, švietimas, sveikatos apsauga, fizinė kultūra ir sportas, kultūra ir menas, inžinerinės-konsultacinės paslaugos, informacinės ir apskaitos paslaugos, reklama, juridinės, biržos ir tarpininkavimo paslaugos, operacijos su nekilnojamu turtu ir įrengimų nuoma, rinkos tyrimo ir kokybės kontrolės paslaugos, garantinis servisas ir techninis aptarnavimas, valstybinių įstaigų ir organizacijų veikla. Kai kuriose šalyse prie paslaugų priskiriama ir statyba.
Tarptautinė statistika liudija, kad pasaulinė prekyba paslaugomis yra vienas iš sparčiausiai augančių pasaulinio ūkio sektorių. Tarptautinio valiutos fondo duomenimis, visų rūšių paslaugų 1994 m. suteikta už 11 000
mlrd. JAV dolerių. Bendra jų apimtis sudarė apie 25 proc. visos tarptautinės prekybos, tuo tarpu 1997 m. ši dalis padidėjo dar 30 proc.
Paslaugos auga sparčiau lyginant su užsienio prekyba; paslaugų apimties padidėjimas du kartus pasiektas per 7-8 metus, lyginant su 15 metų, kurie buvo būtini analogiškam eksporto apimties išaugimui.
Ekonomiškai išsivysčiusių šalių dalis pasaulinėje paslaugų rinkoje sudaro apie 80 proc. Paslaugų eksporto lyginamasis svoris visos pasaulinės sistemos prekių eksporte XX a. paskutinio dešimtmečio pradžioje priartėjo prie 30 proc. Paslaugų dalies augimo tendencija ir toliau pastebima.
Galima paminėti šias priežastis, nulėmusias spartų pasaulinės paslaugų rinkos augimą:
• brandi ekonomika ir aukštas pragyvenimo lygis didina paslaugų paklausą;
• visų transporto rūšių vystymasis stimuliuoja tarptautinį mobilumą –
tiek verslininkų, tiek gyventojų;
• naujos ryšių formos, įskaitant ir palydovus, kartais leidžia pakeisti asmeninius pardavėjų ir pirkėjų kontaktus;
• paspartėjęs tarptautinio darbo pasidalijimo išplitimo procesas, sąlygojantis naujų veiklos rūšių, ypač negamybinėje sferoje atsiradimą.
Apie ¼ tarptautinės prekybos paslaugomis sudaro transportas, apie ¼ –
turizmas. Iš likusių paslaugų rūšių tenka paminėti sparčiai augančią prekybą moderniomis paslaugomis, t.y. paslaugos susietos su mokslo-technine ir gamybine patirtimi (prekyba licenzijomis, know how, inžinerinėmis-
konsultacinėmis ir kitomis paslaugomis).
Nagrinėjant prekybos paslaugomis geografinį pasiskirstymą, galima pastebėti ryškų išsivysčiusių rinkos ekonomikos šalių pirmavimą.
Pasaulinėje paslaugų rinkoje dominuoja 8 šalys, kurioms tenka 2/3
pasaulinio paslaugų eksporto ir daugiau kaip 50 proc. importo. Be to, keturioms šalims iš jų tarpo (JAV, Didžiajai Britanijai, Vokietijai ir
Prancūzijai) tenka 44 proc. viso pasaulinio paslaugų eksporto.
Besivystančioms šalims būdingas neigiamas užsienio prekybos paslaugomis saldo (jos eksportuoja apie 10 proc. ir importuoja 20 proc.
visų paslaugų) (Семенов К.А., 2002). Visgi kai kurios iš jų yra stambios paslaugų eksportuotojos. Pvz., Korėjos Respublika specializuojasi teikiant inžinerines-konsultacines paslaugas, Meksika – turizmo, tuo tarpu,
Singapūras yra stambus finansinis centras. Daugelis mažų salų valstybių pagrindinę eksporto pajamų dalį gauna iš turizmo. Turkijai, Ispanijai ir kai kurioms kitoms Viduržemio jūros šalims didelę reikšmę turi nekvalifikuotos darbo jėgos eksportas.
Pabaltijo šalys, įskaitant ir Lietuvą, turi potencialius rezervus vystyti turizmą, transporto paslaugas (yra priėjimas prie jūros), tačiau plačiam jų eksportui trukdo silpna materialinė-techninė bazė bei ūkio mechanizmo netobulumai.
Tarptautinė prekyba paslaugomis turi tam tikrų ypatumų lyginant su tradicine prekyba prekėmis.
Visų pirma, paslaugos, skirtingai nei prekės, gaminamos ir vartojamos vienu metu ir negali būti kaupiamos. Todėl daugumos paslaugų teikimas remiasi tiesioginiais kontaktais tarp gamintojų ir vartotojų, kai tuo tarpu tarptautinėje prekių prekyboje dažnai naudojamasi tarpininkavimu.
Antra, prekyba paslaugomis glaudžiai sąveikauja su prekyba prekėmis, ir ši tendencija didėja. Ūkio subjektas, siekdamas parduoti prekes užsienyje, naudojasi vis daugiau teikiamų paslaugų, pradedant nuo rinkos tyrimų ir baigiant prekių transportavimu. Prekės pasisekimas užsienyje daugeliu atveju priklauso nuo pasinaudotų jos gamyboje ir realizavime (įskaitant garantinį aptarnavimą) paslaugų kokybės ir kiekio.
Trečia, paslaugų sferą valstybė paprastai labiau gina nuo užsienio konkurencijos nei materialinės gamybos sferą. Be to, transportas ir ryšiai, finansinės ir draudimo paslaugos, mokslas daugelyje šalių tradiciškai yra valstybės nuosavybėje ar griežtai jos kontroliuojami. Didelės apimties paslaugų importas, visuomenės ir vyriausybės nuomone, gali kelti grėsmę šalies gerbūviui, suverenitetui ir saugumui. Tokiu būdu pasaulinę prekybą paslaugomis varžo daugiau barjerų nei prekybą prekėmis.
Ketvirta, ne visų rūšių paslaugos gali būti įjungiamos į pasaulinio ūkio apyvartą. Pirmiausia, tai tokios paslaugos, kurios dažniausiai vartojamos asmeniškai (pvz., komunalinės ir buitinės paslaugos).
Literatūra
1. Apalainienė, A. (2000). Paslaugų sektoriaus vystymosi tendencijos.
Ekonomika ir vadyba – 2000: aktualijos ir metodologija: tarptautinės konferencijos pranešimų medžiaga.
2. Ekonomikos terminai ir sąvokos / sudarė Bagdanavičius, J. ir kt.
(1999). – Vilnius, 180 p.
3. ESF: European Services Forum (Europos paslaugų forumas). Adresas internete: http://www.esf.be/003/index.html
4. Hopenienė, R., Kazlauskienė, E. (2000). Paslaugų globalizacijos formavimosi ypatumai. Ekonomika ir vadyba – 2000: aktualijos ir metodologija: tarptautinės konferencijos pranešimų medžiaga.
5. Lietuvos ekonomikos sektorių analizė / Vilniaus bankas. (2003). Nr. 1, birželis. 37 p.
6. Lietuvos turizmo įstatymas. Adresas internete:
http://www3.lrs.lt/cgi-bin/preps2?Condition1=222821&Condition2=
7. Paslaugos ir jų savybės prekybos verslo kontekste / Tamulienė, V.,
Kazlauskienė, E. (2000). Ekonomika ir vadyba. Nr. 1(2), p. 61-66.
8. Paslaugų marketingas: teorija ir praktika: monografija / Kindurys, V.
(1998). Vilnius: VU leidykla. 300 p.
9. Sausanavičius, A. (1993). Ką numato visuotinis susitarimas dėl paslaugų prekybos. Lietuvos ūkis, Nr. 7-8, p. 16.
10. Vengrienė, B. (1998). Paslaugų ekonomika. Vilnius: VU leidykla. 208 p.
11. Грачев, Ю.Н. (2001). Внешнеэкономическая деятельность. Организация и техника внешнеторговых операций. Москва: ЗАО «Бизнес-школа». 592 с.
12. Международные экономические отношения. Учебник для вузов / В.Е.
Рыбалкин, Ю.А. Щербанин, Л.В. Балдин и др. (2001). Москва: ЮНИТИ –
ДАНА. 519 с.
13. Семенов, К.А. (2002). Международные экономические отношения. Учебник для вузов. Москва: ЮНИТИ-ДАНА. 544 с.
* Tarptautinį standartinį gamybinės visų ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių (ISIC red.3) parengė ir 1990 m. išleido Jungtinių tautų statistikos tarnyba.