Pirminė sociologinė analizė: kaip ji suvokiama?

Turinys.
1. Pirminė sociologinė analizė: kaip ji suvokiama?.....................2
2. Instrumentarijus: pateikite apibrėžimą.........................2
3. Metodas ir jo nuostatos: pateikite apibrėžimą......................2
4. Dokumentų analizė: pateikite apibrėžimą, nurodykite šio metodo privalumus ir trukumus įvardinkite dokumentų klasifikaciją. Apibūdinkite dokumentų analizės
tipus..............................2
5. Antrinė analizė: apibūdinkite jos paskirtį, išanalizuokite šio metodo privalumus ir trūkumus..............................4
6. Stebėjimas: pateikite apibrėžimą, apibūdinkite stebėjimo proceso skirstymą. Išvardinkite rekalavimus standartizuotam stebėjimui, neformalizuotam stebėjimui. Apibūdinkite lauko tyrimą, stebėjimo procedūros etapus. Apibūdinkite stebėjimo kaip sociologinės informacijos rinkimo metodo privalumus ir trūkumus.............4
7. Apklausa: pateikite apibrėžimą, apibūdinkite apklausos metodo taikymo atvejus. Išvardinkite šio metodo privalumus ir trūkumus. Annketos samprata: kokie yra anketos sudarymo metodiniai principai, apibūdinkite anketinių klausimų tipus..............................6
8. Eksperimėntas: Apibūdinkite jo paskirtį, išvardinkite eksperimento privalumus ir trūkumus. Apibūdinkite eksperimėnto eigą ir planą.....................9
9. Duomenų statistinė analizė. Apibūdinkite kaip ji atliekama...............11
10. LITERATŪRA..............................13

1. Pirminė sociologinė analizė: kaip ji suvokiama ?
Pirminė sociologinė informacija suvokiama kaip neapibendrinti duomenys, bet kuria forma surinkti
Sociologinio tyrimo metu (užfiksoti anketose, dokumentų analizės ir stebėjimo rezultatų fiksavimo kortelėse ir kt.),kuriuos reikia statistiškai apdoroti ir apibendrinti.
2. .Instrumentarijus: pateikite apibrėžimą.
Instrumentarijus taikomojoje sociologijoje – tai metodiniai dokumentai, kurių pagalba renkama pirminė sociologinė informacija. Pvz.: annketa, interviu blankai, apklausos lapai, stebėjimo rezultatų, dokumentų analizės rezultatų fiksavimo kortelė ir kt.
3. Metodas ir jo nuostatos: pateikite apibrėžimą ir išvardinkite nuostatas.
Metodas – būdas, priemonė pirminei sociologinei informacijai gauti. Pasirinkdamas pirminės sociologinės informacijos metodą (ų) sociologas (tyrėjų grupė) turėtų atsižvelgti į šias nu

uostatas:
1. tyrimo operatyvumas ir ekonomiškumas neturėtų kenkti duomenų kokybei;
2. nėra nė vieno universalaus „gero“ ar „blogo“ metodo, yra tiktai tinkami realizuojant tyrimo programoje iškeltus uždavinius;
3. metodo patikimumas apsprendžia ne vien jo pasirinkimo pagrįstumas, bet ir jo taikymo galimybės.
4. Dokumentų analizė: pateikite apibrėžimą, nurodykite šio metodo privalumus ir trukumus, įvardinkite dokumentų klasifikaciją. Apibūdinkite dokumentų analizės tipus.
Dokumentų analizė – toks pirminės sociologinės informacijos rinkimo būdas, kai pagrindinis informacijos šaltinis yra įvairūs dokumentai [69].
Šio metodo privalumai:
1.Galimybė tyrinėti informaciją apie šių metų nebeegzistuojančius ankstesnius įvykius bei procesus.Analizės pagrindimas – įvairūs išlikę oficialūs dokumentai, kronikos, amžininkų atsiminimai ir kt.
2.Reaktyvumo (neigiamo poveikio) nebuvimas; dokumentai, ypač oficialūs, nedaro įtakos tyrėjo nuostatai.
3.Longitudinė analizė – galimybė dokumentus studijuoti kiek norima ilgai, ypač jei norima atlikti istorinę lyginamąją tiriamų procesų analizę.
4. Atrankos dydis gali būti didesnis, nei appklausų atvejų, nes dokumentų analizė gali būti vykdoma ilgesnį laikotarpį, kas neturi įtakos tyrimo rezultatų patikimumui.
5. Tiriamų dokumentų betarpiškumas, savaimingumas: faktai užfiksuoti tuo metu, kai jie vyko, nepriklausomai nuo tyrimo laiko (pvz., dienoraščiuose, laiškuose). To paties klausiant interviumetodo, respondentas ne visuomet nusiteikęs kalbėti įvairiomis temomis, ypač jei jos susijusios su asmeniniu gyvenimu.
6. Galimybė susipažinti su slaptais (konfidencialiais iki tam tikro laiko) dokumentais. Tai prisipažinimai, išpažintys, dokumentai, skaitomi po mirties, įvairių bylų medžiaga.
7. Palyginti nebrangus metodas, nes daugelį dokumentų galima rasti bibliotekose, skaityklose, archyvuose ir
r t.t.
Užtikrina aukštą analizės kokybę, nes nemažai dokumentų parašyti profesionaliai (oficialūs dokumentai, laikraščiai ir kt.).
Metodo trtūkumai:
1. Šališkumas. Kai kurie dokumentai vienalaikiai, sensacingi, netgi užsakyti. Pvz., įžymių žinomių gyvenimo aprašymai, rinkiminė medžiaga ir kt.
2. Atrankinis išsaugojimas. Pvz., žymių žmonių rašyta informacija, neoficialūs dokumentai (laiškai, dienoraščiai ).
3. Neišbaiktumas, ypač asmeninių dokumentų (dienoraščių, laiškų).
4. Prieinamumo (pasiekiamumo) stoka; kai kurių sričių dokumentai įslaptinti ar tiesiog neužrašyta informacija, nes ne visi dokumentai dėl įvairių priežasčių prieinami tyrėjams, kiti – sunaikinti ar dingę (kaip kai kurie KGB archyvai Lietuvoje).
5. Atrankos šališkumas. Įvairius dokumentus rašyti ir juos skaityti linkę labiau išsilavinę žmonės, todėl visos populiacijos (kaip – mažiau išsilavinusių, nemėgstančių reikšti savo minčių raštu) požiūris nepakankamai reprezentuojamas.
6. Dažniausiai apsiriboja rašytine informacija.
7. Standartinių formų nebuvimą sąlygoja dokumentų įvairovė, formatas, žanras ir kt. Tai apsunkina dokumentų lyginamąją analizę.
8. Kodavimo sunkumai. Dokumentai dažiau fiksuoja žodinę, o ne skaitmeninę informaciją. Šiuo požiūriu dokumentų analizė panaši į atvirų klausimų analizę (apklausos atveju).
9. Duomenų palyginimo per ilgą laiko tarpą sunkumai, net pasirinkus bendrą analizės vienetą, pastarojo vertė gali kisti taip greitai, kad palyginimo rezultatai gali būti interpretuojami klaidingai.Pavyzdžiu galėtų būti Lietuvos gyventojų socialinės padėties tyrimas, pereinant prie nacionalinės valiutos bei ją įvedus (laikotarpis nuo 1989 m).
Dokumentai gali būti klasifikuojami įvairiai.
Pirminiai – parašyti įvykių liudininkų.
Antriniai – parašyti žmonių, kurie nebuvo tiesioginiai liudininkai, bet gavo reikalingą informaciją iš liudininkų ar pi
irminių dokumentų. Pvz.,autobiografija – pirminis, o biografija – antrinis dokumentas.
Pagal savo statusą dokumentai būna oficialūs ir neoficialūs, pagal pateikimo formą – rašytiniai ir statistiniai. Pagal funkcinius ypatumus – informaciniai, reguliatyviniai, komunikatyviniai, kultūros – švietimo ir kt.
Skiriami du pagrindiniai dokumentų analizės tipai:
1.santykiniai nestruktūrizuota ir nekiekybinė (dar vadinama kokybine (tradicine));
2. struktūrizuota kontent analizė, kai socialinė informacija analizuojama kiekybinių indikatorių pagalba.
Kontent analizės metodu tiriami įvairūs socialiniai reiškiniai. Politinės kultūros reiškinio, Lietuvos piliečių politinių pažiūrų ir politinės elgsenos raidą(1989-1995m.) šiuo metodu išanalizavo J.Palidauskaitė [70;71].
5. Antrinė analizė: apibūdinkite jos paskirtį, išanalizuokite šio metodo privalumus ir trūkumus.
Antrinė analizė atliekama kitų autorių, tyrėjų parengtų dokumentų ar surinktų duomenų pagrindu. Tokiu atveju tyrėjai paprastai turi kitus, skirtingus nuo ankstesniuose tyrimuose iškeltų, tikslus ir uždavinius.
Šio metodo taikymo privalumai:
laiko ir pinigų taupymas (lyginant su naujai atliekamu tyrimu);
mažiau šališkumo, nes dirbama su jau esamais duomenimis, o ne su žmonėmis;
galimybė greičiau atlikti lyginamąją analizę (kelių regionų, šalių ir pan.).
Trūkumai, sunkumai, su kuriais susiduriama, taikant antrinę analizę:
Informacijos neprieinamumas. Ne visa norima, tyrėją dominančia informacija įmanoma pasinaudoti (ypač rinkos sąlygomis).
Išeities duomenys gali būti klaidingi, bet šitai atliekančiam antrinę analizę išsiaiškinti sunku, nes tuomet tyrimą reikėtų pradėti nuo pradžių.
6. Stebėjimas:
(pateikite apibrėžimą apibūdinkite stebėjimo proceso skirstymą. Išvardinkite reikalavimus standartizuotam stebėjimui, neformalizuotam stebėjimui. Apibūdinkite lauko tyrimą, stebėjimo rūšys, stebėjimo procedūros etapus. Apibūdinkite stebėjimo kaip so
ociologinės informacijos rinkimo metodo privalumus ir trūkumus.)
Stebėjimas – toks pirminės sociologinės informacijos rinkimo metodas, kuris pasireiškia iš anksto apgalvotu (suplanuotu), tikslingu, sistemingu socialinių faktų, kuriuos galima kontroliuoti ir tikrinti, suvokimu ir registracija [74].
Priklausomai nuo standartizacijos (formalizacijos) lygio stebėjimo procesas skirstomas į:
1) standartizuotą;
2) nestruktūrizuotą (nestandartizuotą) stebėjimą.
Reikalavimai standartizuotam stebėjimui:
1) Iš anksto paruošti išsamų numatytų stebėti įvykių, požymių sąrašą.
2) Susipažinti ir aprašyti stebėjimo sąlygas, aplinkybes.
3) Paruošti stebėjimo instrukcijas (susipažinti su jomis ir susipažindinti kitus stebėtojus).
4) Paruošti stebėjimo rezultatų fiksavimo korteles (blankus), numatant vieningą kodavimo sistemą.
Reikalavimai neformalizuotam stebėjimui:
1. Tyrėjas numato tiktai bendras stebėjimo kryptis, rezultatus fiksuojant laisva forma stebėjimo procese arba jam pasibaigus (iš atminties).
2. Duomenis, surinktus neformalizuoto stebėjimo metų, galima paruošti statistiškai apdoroti pagal formalizuotam stebėjimui naudojamą metodiką.
Stebėjimą galima skirstyti ir pagal aplinkos formalizavimo laipsnį, t.y. į vykstantį dirbtinėmis(laboratorijoje) bei natūralioje aplinkoje, kuris paprastai vadinamas lauko tyrimu.[75]
Tai mažiausiai struktūrizuotas stebėjimas, kai stebėtojas „įtrauktas“ į grupę (daugeliu atvejų). Taip stebėtojas tampa tiriamos kultūros ar subkultūros dalimi. Terminas „lauko tyrimas“ yra naudojamas lygiagrečiai su terminais „etnografunė studija“ arba „etnografija“.
Etnografija yra dažniausiai naudojamas kultūros antropologistų būdas, tiriant pirmines (primityvias) kultūras. Tačiau dažnai šiuo būdu tiriamos subkultūros. Nors etnografinio metodo tikslas yra aprašyti kultūrą (skirtingą), tačiau etnografas paprastai turi kelias hipotezes ir nestruktūrizuotą klausimyną.
Stebėjimo rūšys. Priklausomai nuo stebėtojo vaidmens tiriamoje situacijoje skiriamos 4 stebėjimo rūšys:
1. Visiškas stebėtojo dalyvavimas procese, kai jis įtrauktas į grupę kaip jos pilnateisis narys. Grupės nariams stebėtojo vaidmuo nežinomas, jie nesupažindinti esami stebimi.
2.Tyrėjo dalyvavimas procese stebėtojo vaidmenyje, grupės nariams žinant apie jo vaidmenį ir stebėjimo tikslus. Iš vienos pusės, tyrėjas – pilnateisis grupės narys, iš kitos pusės – tyrėjas.
3.Stebėtojas kaip dalyvis. Šiuo atveju jis, visų pirma, tyrėjas, ir nekelia sau tikslo būti šio proceso pilnaverčiu dalyviu.
4. Visapusiškai stebėtojas, kai jis atlieka tik tyrėjo funkcijas, grupės nariams aoie tai nežinant. Tuo tikslu stebėjimo procesui fiksuoti gali būti naudojama paslėpta kamera, arba atliekamas eksperimentas, kai stebėtojas nežinomas.
Stebėjimo procedūros etapai:
1. problemos formulavimas;
2. stebėjimo objekto aprašymas, uždavinių nustatymas;
3. stebėjimo elementų ir tiriamo elgesio aspektų indikatorių nustatymas;
4. sąvokų, kurių pagalba bus aprašomi stebėjimo rezultatai, sistemos paruošimas;
5. situacijų atrankos formavimas (esant dideliam tokių situacijų skaičiui);
6. techninių dokumentų stebimo proceso rezultatams fiksuoti (kortelių, kodavimo blankų ir kt.) paruošimas;
7. stebėjimo rezultatų fiksavimas (užrašymas);
8. dumenų analizė ir interpretacija;
9. tyrimo ataskaitos ir rekomendacijų paruošimas
Stebėjimo, kaip sociologinės informacijos rinkimo metodo, privalumai:
• Galimybė tirti socialiniį reiškinį įvairiapusiškai,tuo pačiu – atkreipiant dėmesį į kiekvieną aspektą atskirai.
• Metodo lankstumas (proceso bei aolinkos struktūrizavimo, stebėtojo santykio su stebima grupe požiūriu).
• Metodas, nereikalaujantis daug finansinių sąnaudų, ypač nestruktūrizuoto stebėjimo ir rezultatų fiksavimo bei pateikimo požiūriu.
Stebėjimo trūkumai:
1. Labiau kokybinis (nei kiekybinis) stebėjimo išvadų pobūdis gali būti siejamas su duomenų patikimumu.
2. Taikomas ribotoms atrankoms, kurių natūraliomis sąlygomis neįmanoma koreguoti (pvz., mitingo dalyvių skaičius).
3. Neišvengiant subjektyvaus tyrėjo indelio į tyrimo eigą bei rezultatus, ribojama galimybė stebėjimo rezultatus apibendrinti platesniu mastu.
7. Apklausa: pateikite apibrėžimą, apibūdinkite apklausos metodo taikymo atvejus.
Išvardinkite šio metodo privalumus ir trūkumus. Anketos samprata: kokie yra anketos sudarymo metodiniai principai, apibūdinkite anketinių klausimų tipus.
Apklausa – tai tokia duomenų rinkimo technika, kai respondentai iš esmės tuo pačiu (arba artimu jam) metu atsakinėja į raštu (anketoje) ar žodžiu (interviuerio) pateiktus klausimus.
Apklausos metodo taikymo atvejai:
1. Kai tiriama (numatyta tirti) problema nepakankamai išanalizuota ir aprašyta įvairiuose dokumentuose arba tokių literatūros šaltinių apskritai nėra.
2. Kai tyrimo dalyko arba atskirų jo charakteristikų neįmanoma pažinti bei ištirti stebėjimo metu
3. Kai tyrimo dalykas yra visuomeninės arba individualios sąmonės elementai: poreikiai, interesai, motyvacija, nuotaikos, vertybės, įsitikinimai ir kt.
4. Kaip kontrolinis (papildomas) metodas, plečiant tiriamų charakteristikų aprašymo ir analizės galimybės, taip pat tikrinant kitais metodais gautus duomenis.
Anketinės apklausos privalumai (grupinės)
1) Užtikrinta pakankamą atrankos dydį.
2) 100 – procentinis arba artimas jam anketų grąžinimo lygis.
3) Galimybė apklausėjui instruktuoti respondentus (iškilus būtinumui, pvz., nesuvokiant klausimo esmės).
4) Galimybė respondentams pasikonsultuoti su apklausos organizatoriumi (minimaliai).
5) Galimybė apklausėjui kontroliuti situaciją: sekti atsakymo į klausimus eigą, gauti papildomą informaciją stebėjimo būdu.
6) Pagal respondentų reakciją, preliminariai spręsti apie problemos reikšmingumą, anketos klausimų sudarymo ir išdėstymo techniką.
7) Anketavimas trumpiau trunka ir yra pigesnis, nei interviu.
Metodo trukūmai
1) Apklausėjo įtaka respondentams (balso, išvaizdos, bendravimo kultūros etc).
2) Skiriama ribotai laiko atsakyti į anketos klausimus. Dėl respondentų reakcijos nevienodumo, mąstymo ypatumų jie į anketos klausimus atsako ne vienu metu. Dėl to kai kurie respondentai nepilnai arba skubotai užpildo anketas.
3) Aplinkos įtaka, nes dažnai anketuojama ne įprastinėje, bet rašymui tinkamoje vietoje (pvz., darbininkai nuo staklių pakviečiami į salę, poilsio kambarį, o ta aplinka asocijuojasi su kitais įvykiais).
4) Respondentai būgštauja, kad jų asmenybė bus identifikuota, todėl jų atsakymų patikimumas kartais nežinomas.
Taikant anketavimą, kaip sociologinės informacijos rinkimo būdą, respondentai patys (raštu) atsako į pateiktus anketos klausimus. Šį apklausos lapą apklausiamasis užpildo savarankiškai pagal taisykles.
Anketa – klausimų, kuriuos apjungia tyrėjo siekimas ištirti kokį nors socialinį reiškini ar procesą, visuma.
Anketos konstravimo metodiniai principai[77].
Klausimų turinys, jų formulavimas, seka ir tarpusavio ryšys anketos struktūroje turi atlikti tam tikrus reikalavimus:
1) Turi būti išlaikytas būtinumo ir pakankamumo, užtikrinant empirinį hipotezių tikrinimą ir tyrimo programoje iškeltų uždavinių sprendimą, konsensusas. Anketoje neturi būti nereikalingų klausimų, nes į kiekvieną iš jų žiūrima kaip į specifinį matavimo instrumentą būtinai (ieškomai) informacijai gauti.
2) Konstruojant anketą būtina atsižvelgti į socialines psichologines respondentų ypatybes, kaip informacijos šaltinį. Anketos autorius (sudarytojas) turi atsižvelgti į apklausiamųjų infomuotumą apie tyrimo dalyką, jų ypatumus (bendravimo tradicijas, kalbos specifiką, savo garbės suvokimą) ir kt. Su tuo susiję tokie apklausos rezultatų kokybės faktoriai, kaip respondentų nuoširdumas ir atsakymų patikimumas, jų nuostata bendrauti su anketuotojų arba interviueriu.

Anketinių klausimų tipai. Priklausomai nuo klausimų patekimo tikslų, jie klasifikuojami pagal turinį ir funkcijas [78;79].
Pagal turinį pateikiami klausimai apie žinias, elgsį, nuomones, nuostatas, motyvus, o priklausomai nuo tiriamųjų kintamųjų specifikos – klausimai apie darbą, laisvalaikį, politiką, šeimą, sportą ir kt.
Funkciniai klausimai padeda spręsti klausimus, susijusius su apklausos proceso valdymu, jos psichologine atmosfera, kt. apklausos vyksmo klausimais.
Funkcinių klausimų pavyzdžiai – klausimai – filtrai, kontroliniai klausimai, kontaktiniai klausimai.
Klausimai – filtrai reikalingi tada, kai ieškoma informacija gali būti gaunama ne iš visos tyrimo aibės, bet iš tam tikros jos dalies respondentų. Tuomet, norint informacijos nešėjus išskirti į atskirą kategoriją, užduodamas klausimas – filtras.
Kontrolinių klausimų tikslas – išsiaiškinti respondentų atsakymų pastovumą arba neprieštaringumą, pateikiant keletą papildomų klausimų. Visų atsakymų į šiuos klausimus visuma vertinama kaip nuomonių raiškos neprieštaringumo kontrolė.
Kontaktiniai klausimai padeda užmegzti ryšį su respondentu, siekiant teigiamos jo motyvacijos apklausos atžvilgiu ir pan. Šie klausimai nebūtinai turi tiesiogiai sietis su tiriama problema, tačiau leidžia respondentui išreikšti savo nuomonę jam aktualia tema, parodant savo informuotumą ir kompetenciją. Pavyzdžiui, dėl anketos turinio, temos aktualumo ir kt.
Pagal anketos užpildymo techniką išskiriami atviri ir uždari klausimai.
Atviri klausimai respondentams suteikia galimybę savarankiškai formuluoti atsakymą, kuris atspindi jo stilių, informuotumą, kalbą ir kt.
Uždaruose klausimuose pateikiami galimi atsakymų variantai.
Anketose būna ir atvirų – uždarų klausimų, kai respondentui paliekama galimybė pareikšti savo nuomonę, neradus tinkamo atsakymo tarp pateiktų iš anksto.
Tiesioginiai ir netiesioginiai klausimai anketoje naudojami priklausomai nuo respondento santykio su ieškoma informacija: jeigu reikalingi duomenys psichologiškai neutralūs arba teigiami respondento atžvilgiu, tiesioginiai klausimai gali suteikti patikimą informaciją. Priešingai, kai klausimai reikalauja kritiško respondento požiūrio į save, jei iš jo tikimasi kritinio aplinkos vertinimo, galimi atsakymai nebus pakankamai patikimi.
Anketos struktūrą santykinai galima suskirstyti į 3 dalis: įžanginę, pagrindinę ir baigiamąją. Anketavimo pradžioje pateikiamas įžanginis žodis, kuriame paaiškinami tyrimo tikslai, uždaviniai, respondentų atrankos principai, anketos pildymo technika, rezultaų panaudojimo galimybės, nurodoma, kas atlieka tyrimą, akcentuojamas tyrimo anonimiškumas.
8. Eksperimentas: Apibūdinkite jo paskirtį, išvardinkite eksperimento privalumus ir trūkumus. Apibūdinkite eksperimento eigą ir planą.
Pagrindinė eksperimento idėja yra dviejų tipų palyginimo grupių parinkimas. Po to tyrėjas vienokiu ar kitokiu būdu (darydami poveikį arba veikdami neoriklausomą kintamąjį) turi paveikti vieną iš grupių. (Ji vadinama eksperimentine arba poveikio grupe). Kitai – kontrolinei – grupei daromas kitoks poveikis, arba jai išvis nedaroma jokia papildoma įtaka. Po to tos grupės palyginamos pagal tam tikrą pasekmės arba priklausomą kintamąjį. Tyrėjo tikslas yra nustatyti, kad bet kokie pokyčiai tarp grupių, kurie aptinkami priklausomame kintamajame, yra sukelti (sąlygoti) poveikio arba nepriklausomo kintamojo. Techniniais (instrumentiniais) terminais, tyrėjas turi aiškinti priklausomo arba pasekmės kintamojo skirtumus tarp grupių kaip nepriklausomo arba poveikio (priežasties) kintamojo tarp grupių sukeltus pokyčius.
Idealiu atveju, eksperimentatorius gali:
1) Kontroliuoti aplinką, kurioje eksperimentas vyksta, ir gali išlaikyti pastovią kontrolę tų vidinių ar išorinių faktorių, kurie gali veikti pasirinktus tirti kintamuosius.
2) Tyrėjas taip pat gali kontroliuoti eksperimentinę ir kontrolinę grupes, paskirstant į šias grupes narius atsitiktinai arba skaičiuojant.
3) Kitas kontroles tipas – nepriklausomo ar priežastinio kintamojo kontrolė (šis kintamas dažnai vadinamas eksperimentiniu stimulu (paskata, akstinu)), kaip antai, filmas apie smurtą. Tyrėjas kontroliuoja per nepriklausomą kintamąjį eksperimentinę, bet ne kontrolinę grupę.
Eksperimento privalumai:
1. Priežastingumo nustatymas. Eksperimentas yra plačiausiai socialiniuose moksluose taikomas metodas nustatant priežastinius ryšius.
Tyrėjas gali išmatuoti priklausomo kintamojo vertę, įvesti nepriklausomą kintamąjį,kurį tyrėjas mano esant priežastimi, ir stebėti, kaip tai sukelia pasikeitimus nepriklausomame kintamajame.
Todėl eksperimentinės studijos iš esmės yra longitiudinės, nors laiko tarpas gali būti visai trumpas. Stebėjimas gali būti vykdomas ilgą laiko tarpą, bet dažnai negali kontroliuoti išorinių faktorių veikimo ir fiksuoti priklausomo kintamojo pasikeitimus.
2. Kontrolė, kuri veiksmingiausia, esant mažesnei atrankai ir kontroliuojant pašalinių faktorių poveikį. Tokiu būdu eksperimento metų tyrėjas turi didesnę tikimybę gauti (rasti) tai, ko tikisi.
3. Longitiudinė analizė. Tyrėjas renka duomenis laikui bėgant ir matuoja daugiau kartų.
Eksperimentai gali vykti trumpai, nuo 1 iki kelių valandų, bet gali trukti mėnesius ir net
metus, tačiau ir trumpas eksperimentas suteikia didesnę galimybę tyrinėti pasikeitimus, negu apklausose. [Pavyzdžiui, eksperimentas su studentų grupe, fizinio lavinimo užsiėmimų metų, trukęs 1 semestrą: atlikus įvairius pratimus, jiems buvo matuojamas kraujospūdis, kvėpavimo dažnis, nekvėpavimo trukmė, etc.]
Eksperimento trūkumai:
1. Dirbtinė aplinka. Pvz., prievartos atmosferos pojūtis labaratorijoje, kai natūralioje aplinkoje šitos problemos nėra.
(Eksperimento pvz. gali būti ir apie 300 Kauno studentų, važiavusių autobusu 1 km.)
2. Eksperimento poveikis. Eksperimentas gali būti reaktyvus tuo požiūriu, kad eksperimentuotojo spėjimai gali veikti tyrimo rezultatus. Štai renkant „geriausius“ mokinius kokiam nors tyrimui esama subjektyvumo, ir jie stengiasi parodyti geresnius rezultatus (žino, ko jų tikimasi).
Kad nebūtų reaktyvumo, kitas asmuo (ne tyrėjas) paskirsto subjektus į eksperimentinę ir kontrolinę grupes, tuo pačiu niekaip negalėdamas įtakoti tyrimo rezultatų.
3.Kontrolės trūkumas:
Yra du pavojai: tyrėjas, patalpinęs subjektus į laboratoriją, gali pakeisti jų elgesį, bet natūralioje aplinkoje gali išvis būti sunku (ar neįmanoma) kontroliuoti visų išorinių faktorių poveikio. Todėl eksperimentas socialiniuose moksluose yra nauduojamas rečiau, nei, pvz., gamtos.
4.Atrankos dydis. Kuo didesnė grupė, tuo sunkiau ją tirti laboratorijoje ir kontroliuoti išorinius poveikius. Pvz.,tuos, ką domina visų šalies gyventojų nuomonė, atliks apklausą, bet netaikys eksperimento. Todėl eksperimentas plačiau naudojamas psichologijoje, kai tiriamas dažniau 1 žmogus, o ne grupė. Sociologijoje eksperimentas plačiau naudojamas socialinėje psichologijoje ar mažų grupių studijose,kai reikalinga nedidelė atranka.
Galima teigti, kad tykra eksperimentą turime tada, kai:
1.stebimas (akivaizdus) vieno ar daugiau nepriklausomų kintamųjų poveikis;
2.dalyviai atsiktinai paskirstomi į lyginimo grupes.
Šis aprašymas pateikia esminę eksperimentp logiką, bet tai yra tik įžanga į eksperimento plano temą. Kadangi realiame pasaulyje situacijos yra labai skirtingos, ir kadangi išoriniai kintamieji gali įvairiais būdais daryti įtaką rezultatams, iškila būtinumas iš esmės keisti ir tobulinti eksperimento planą. Tuo būdu, didžuma eksperimento planų buvo patobulinta, siekiant didesnio vidinio pagrįstumo įvairiose tyrimo situacijose. „Užtikrinti vidinį pagrįstumą“ čia reiškia garantuoti geresnę išorinių kintamųjų kontrolę, arba eliminuoti hipotezes, prieštaraujančias priežastinei hipotezei, kuri susiejo nepriklausomą ir priklausomą kintamuosius. Kaip šių pokyčių rezultatas, eksperimento planas pats savaime yra svarbi tema.

Eksperimento planas suteikia galimybė nustatyti priežastinius ryšius tarp kintamųjų.Tačiau yra dvi problemos, kurios riboja eksperimento taikymą socialiniame tyrime. Pirmoji yra praktiškumas. Paprasčiausiai dugelio realiai dominančių klausimų neįmanoma tyrinėti eksperimentinių būdu. Net esant pakankamam finansavimui, šie klausimai neprieinami, taip pat ir praktiniu pagrindu. Antroji problema etika. Labai dažnai tyrimui reikšmingi klausimai nepasiekiami ir dėl įvairių etinių priežasčių.
9. Duomenų statistinė analizė. Apibūdinkite kaip ji atliekama.
Tam, kad surinktą pirminę sociologinę informaciją, kuri užfiksuota anketose, stebėjimo ir dokumentų analizės rezultatų fiksavimo kortelėse, būtų galima interpretuoti, paaiškinti ir pateikti apibendrintus tyrimo rezultatus, ją reikia statistiškai apdoroti. Tam galima panauduoti keletą statistinių taikomųjų kompiuterinių programų – skaičiuoklę MS Excel, Statgraphics (statistinė grafinė sistema), SPSS (statistinis paketas socialiniams mokslams) ir kt.
Statgraphics (Statistical Graphics System) – tai ir grafinių ir procedūrų paketas, skirtas duomenų analizei. Sistema Statgraphics 5.0 gali atlikti daugiau kaip 250 įvairių duomenų tvarkymo ir analizės procedūrų:
1.Aprašomąją statistiką.
2.Dispersinę regresinę analizę.
3.Kitas procedūras: koreliacinę, kovariacinę, faktorinę ir klasterinę analizę; neparametrinių hipotezių tikrinimą; eksperimento planavimą.
4.Matematines funkcijas.
SPSS – tai populiarus statistinių ir grafinių procedūrų paketas, skirtas duomenims analizuoti, apibendrinti. SPSS atlieka daug statistinės analizės uždavinių ir yra geras pagalbininkas tiek pradedančiajam, tiek įgudusiam sociologui apdorojant tyrimo rezultatus.
Vis plačiau statistinei analizei pasirenkama skaičiuoklė MS Excel dėl sekančių priežasčių:
• patogi,MS Windows aplinkai įprasta vartotojo aplinka;
• galimibė įterpti MS Excel diagramas ir lenteles į kitų Windows programų kuriamos dokumentus,pavyzdžiui, MS Word for Windows;
• didelė diagramų įvairovė;
• platus statistinių funkcijų spektras;
• patogus pradinių duomenų įvedimas, sisteminimas ir rikiavimas;
• galimybė importuotui duomenis iš įvairių dumenų bazių bylų.
Norintatlikti duomrnų analizę skaičiuokle MS Excel (arba kuria nors kita statistinio duomenų apdorojimo programa), svarbu žinoti, kokia yra darbo eiga. Siūloma sekanti sociologinio tyrimo duomenų apdorojimo MS Excel darbo eiga:
1.Duomenų organizavimas ir įvedimas į kompiuterį.
2.Duomenų sąrašo filtravimas (imties formavimas), jei reikia.
3.Tam tikrų statistinių funkcijų ir duomenų analizės uždavinių taikymas.

4.Grafinė duomenų analizė – (jei reikia).
5.Rezultatų pateikimas lentele ar diagrama (grafiku).

Literatūra.
1.LUOBIKIENĖ, Irena. Sociologija: bendrieji pagrindai ir tyrimų metodika.Kaunas technologija, 2000m.
2.LUOBIKIENĖ, Irena; GUŠČINSKIENĖ, Jūratė; PALIDAUSKAITĖ, Jolanta; VAITKIENĖ, Rimgaitė. Sociologijos pagrindai. Kaunas technologija, 1997m.

Leave a Comment