Pasiūla, paklausa, rinkos pusiausvyra, paklausos, pasiūlos ir kainų elastingumas

“Ar jūs žinote, kad, kalbant apie rinką, poemų
yra daugiau sukurta nei pagaminta kitų
daiktų? Tad nieko nuostabaus, kad poetai
kartais turi atrodyti daug dalykiškesni už
tikruosius verslininkus. Juk jų prekę parduoti
yra žymiai sunkiau.”

ROBERT FROST, NEW HAMPSHIRE

Vienos šalys turtingos, kitos mažiau turtingos, tačiau kiekvienos iš jų ištekliai yra riboti. Reikia pasirinkti, kaip naudoti ribotus savo išteklius. Be to, kiekvienos šalies ekonomika yra nemažu mastu specializuota. Todėl bet kurioje ekonomikoje būtinai veikia tam tikri mechanizmai, padedantys atsakyti į pagrindinius ekonomikos organizavimo klausimus, susijusius su specializacija ir paasirinkimu :
· Kokios prekės ir paslaugos bus gaminamos? (Ką gaminti?) Kurį gamybos galimybių kreivės tašką vertėtų pasirinkti?
· KAIP bus šios prekės ir paslaugos gaminamos? Pavyzdžiui, ar automobilius gamins santykinai mažas darbininkų skaičius automatizuotomis mašinomis, ar daugybė darbininkų santykinai mažu įrengimų kiekiu?
· KAM prekės ir paslaugos bus gaminamos?

Yra du pagrindiniai mechanizmai, kuriuos pasitelkus, galima atsakyti į tris anksčiau paminėtus klausimus. Pirmiausia, galima atsakyti pagal Adam’o Smith’o “nematomosios rankos” principą. Jeigu žmonės dirba ir susitaria tarpusavyje be pašalinio kišimosi, tada apie jautienos ir duonos tiekimą mūsų piietums galvoja patys – mėsininkas ir duonkepys. Kitaip tariant, į tris klausimus galima atsakyti dėka sandėrių, vykstančių laisvoje rinkoje tarp jos dalyvių.
Vyriausybė pateikia antrą sprendimo kelią, t.y. vyriausybė nusprendžia kokias prekes ir paslaugas gaminti, kaip jas gaminti ir kam.
Kai kuriose rinkose dominuoja ke

eletas didelių firmų, parduodančių prekes. Tuo tarpu, kitose rinkose prekiauja tūkstančiai pardavėjų. “Didžiojo trejeto” (“The big three”) automobilių kūrėjai (“General Motors”, “Ford” ir “Crysler” kompanijos) pagamina didžiąją dalį JAV parduodamų automobilių. Tokia gamyba, kurioje dominuoja keletas pardavėjų yra oligopolinė. Kai kurios rinkos yra dar labiau sukoncentruotos. Pavyzdžiui, jūsų gyvenamoje vietoje yra tik viena telefonų tarnyba. Telefonų kompanija užima monopolinę padėtį vietinėje rinkoje. Tuo tarpu kviečių augintojų yra tūkstančiai. Rinkos dalyvių skaičius turi reikšmingą poveikį kainos nustatymui. Vienas fermeris negali paveikti kviečių kainos. Tokioje tobulos konkurencijos rinkoje atskiras pardavėjas ar atskiras pirkėjas savo sprendimu negali paveikti (pakeisti) rinkos kainos. Kiekvienas pirkėjas ir pardavėjas prisitaiko prie kainos.
Tobulos konkurencijos rinkoje kainą lemia paklausa ir pasiūla.

PAKLAUSA. Panagrinėkime, pavyzdžiui, obuolių rinką, kurioje yra daug pirkėjų irr pardavėjų, negalinčių pavieniui paveikti rinkos kainos. Pirkėjų aukšta kaina veikia kaip atbaidantis veiksnys. Kuo aukštesnė kaina, tuo mažiau obuolių perka pirkėjai. Kodėl taip yra? Kai obuolių kainos kyla, pirkėjai pradeda pirkti apelsinus arba greipfrutus, arba jie paprasčiausiai sumažina vaisių vartojimą. Ir atvirkščiai, kuo žemesnė kaina, tuo daugiau bus perkama obuolių. Žemesnė kaina privilioja naujus pirkėjus į šią rinką, ir kiekvienas pirkėjas nori pirkti daugiau. Pirkėjų reakcija į skirtingus kainų dydžius pavaizduota paklausos kreivėje :

Taškai kreivėje A, B, C ir D atitinka ei

ilutes A, B, C ir D paklausos lentelėje, kuri yra pateikta prie brėžinio. Pabrėžtina, kad paklausos kreivė atspindi ne tik tai, ko žmonės nori, bet taip pat ir tai, ką jie ura pasiruošę ir gali nupirkti. Paklausos kreivė ar paklausos lentelė tinka konkrečiam gyventojų skaičiui ir konkrečiam laikotarpiui. Aišku, kad mėnesinė obuolių paklausa viršys savaitinę obuolių paklausą. Be to, reikalingas obuolių kiekis bus mažesnis Virdžinijos valstijoje negu visose JAV. Teorinėje literatūroje, bendrose diskusijose, net jeigu ir nėra nurodyta, paklausos kreivė tinka tik konkrečiam laikui ir tik tam tikram gyventojų skaičiui.
Štai dar vienas paklausos kreivės pavyzdys. Tarkime, surasime visus galimus nuomininkus ir kiekvieno paklausime, kiek daugiausia jis norėtų mokėti už išsinuomotą butą. Pradėkime nuo viršaus. Vienas iš jų turėtų norėti sumokėti brangiausiai. Gal tas asmuo turi daugybę pinigų, o gal jis tiesiog didelis tinginys ir nenori toli vaikščioti ar pan. Darykime prielaidą, kad šis asmuo už butą kiekvieną mėnesį norėtų mokėti 500 $. Jeigu yra tik vienas asmuo, norintis išsinuomoti butą už 500 $ per mėnesį ir nuomos kaina tokia, tai kaip tik vienas butas būtų išnuomotas tam vienam asmeniui, norinčiam sumokėti tokią sumą.
Tarkime, kita didžiausia suma, kurią kas nors norėtų mokėti, yra 490 $. Tada, jei rinkos kaina būtų 499 $, būtų išnuomotas vis tiek tik vienas bu
utas – asmuo, norintis mokėti 500 $, butą išnuomotų, o asmuo, norintis mokėti 490 $, – ne. Ir taip toliau. Tik vienas butas būtų išnuomojamas, esant 498, 497, 496 ir t.t. – kol pasiekiama 490 $ kaina. Esant šiai kainai, būtų išnuomoti du butai : vienas – norėjusiam mokėti 500 $, kitas – 490 $.
Du butai būtų išnuomoti, kol pasiektume didžiausią sumą, kurią norėtų mokėti trečias iš eilės asmuo, ir t.t.
Didžiausią sumą, kurią asmuo norėtų už ką nors sumokėti, ekonomistai vadina to asmens rezervavimo kaina. Ji yra aukščiausia, kuriai esant, asmuo norėtų pirkti prekę. Kitaip tariant, asmens rezervavimo kaina aukščiausia, kuriai esant, jam ar jai yra vis tiek – pirkti prekę ar ne. Panagrinėkime pavyzdį : jei amens rezervavimo kaina p, vadinasi, jam ar jai bus vis tiek, ar gyventi vidiniame žiede ir mokėti kainą p, ar gyventi išoriniame žiede.
Vadinasi, butų kiekis, kuris būtų išnuomotas, esant nustatytai kainai p, yra kaip tik lygus žmonių, turinčių rezervavimo kainą, ne mažesnę už p, skaičiui. Juk jeigu rinkos kaina – p, tai kiekvienas, norintis už butą mokėti bent p, norės buto vidiniame žiede, o kiekvienas, nenorintis mokėti p, nuspręs gyventi išoriniame.
Šio rezervavimo kainos pavaizduotos brėžinyje :

Čia vertikalioji ašis žymi kainą, o horizontalioji – asmenų, norinčių mokėti tokią ar didesnę kainą, skaičių.
1.1. paveikslą galima paaiškinti ir kitaip. Jis parodo, kiek asmenų norėtų išsinuomoti butus, esant kiekvienai skirtingai ka

ainai. Tai yra, paklausos kreivės – susiejančios pareikalautą kiekį su kaina – pavyzdys. Kai rinkos kaina viršija 500 $, išnuomotų butų skaičius lygus 0. Kai kaina tarp 500 ir 490 $ – išnuomojamas vienas butas. Kai ji – tarp 490 $ ir trečios aukščiausios rezervavimo kainos, – išnuomojami du butai ir t.t. Paklausos kreivė vaizduoja pareikalautą kiekį, esant kiekvienai galimai kainai.
Butų paklausos kreivė nuožulniai leidžiasi – sumažėjus butų kainai, juos norėtų išsinuomoti daugiau žmonių. Jei yra daug asmenų ir jų rezervavimo kainos skiriasi tik nežymiai, tai galime manyti, kad paklausos kreivė leidžiasi glodžiai kaip 1.2. pav.
1.1. paveikslo kreivė atrodytų kaip 1.2. pav. kreivė, jeigu būtų daug asmenų, norinčių išsinuomoti butus. “Šuoliai” 1.1. pav. šiuo atveju rinkos dydžio atžvilgiu yra tokie maži, kad į juos galima visiškai nekreipti dėmesio, brėžiant rinkos paklausos kreivę.

PASIŪLA. Pasiūlos kreivė vaizduoja pirkėjų elgesį. Pasiūlos kreivė parodo pardavėjų elgesį ir jų pasiruošimą parduoti, esant skirtingoms kainoms. Savaime aišku, pirkėjų ir pardavėjų požiūriai į kainas nėra vienodi. Aukšta kaina atbaido pirkėjus ir priverčia juos pirkti alternatyvius produktus, bet ta pati aukšta kaina skatina pardavėjus gaminti ir parduoti kuo daugiau prekių. Taigi, kuo aukštesnė kaina, tuo didesnė pasiūla. Tai vaizduoja pasiūlos kreivė 3 pav. Kaip ir paklausos kreivė brėžime, pasiūlos kreivės taškai (F, G, H ir K) atitinka tam tikras eilutes pasiūlos lentelėje, kuri pateikta šalia grafiko.

Siekdami suprasti pasiūlos elgseną, pagalvokime apie tiriamos rinkos prigimtį. Aptarėme padėtį, kai yra daug nepriklausomų savininkų, siekiančių išnuomoti savo butus už aukščiausią rinkos kainą. Tai vadinsime konkurencine rinka. Rinkos sandara gali būti įvairi.

Pagvildenkime atvejį, kai yra daug nepriklausomai veikiančių savininkų. Jeigu jie visi stengiasi elgtis taip, kaip jiems geriausia, o visi nuomininkai žino kainas, kurių prašo savininkai, tai visų vidinio žiedo butų kaina privalo būti tokia pat. Įrodyti nesudėtinga. Tarkime, už butus prašoma kokia nors aukšta kaina ir kokia nors žema. Nuomojantys butus už aukštą kainą galėtų susirasti savininką, išnuomojantį už žemę kainą, ir pasiūlyti mokėti kokią nors nuomą tarp ph ir pl. Toks sandoris būtų naudingas abiem – ir nuomininkui ir savininkui. Kadangi abi pusės siekia didesnės naudos sau ir žino alternatyvias kainas, tai padėtis, kai kainos skirtingos, negali likti pusiausvyra. Kokia gi bus ta vienintelė pusiausvyros kaina? Išbandykime metodą, taikytą sudaryti paklausos kreivei, – pasirinkime kainą ir paklauskime, kiek butų būtų pasiūlyta, esant tokiai kainai. Atsakymas kažkiek priklauso nuo laikotarpio, kuriuo nagrinėjame šią rinką. Per kelerius metus galima pastatyti naują namą, todėl tokiu metu išnuomotų butų kiekis tikrai priklausytų nuo nuomos kainos. Tačiau “per trumpą laikotarpį” – pavyzdžiui, per metus – butų kiekis yra daugmaž pastovus. Aptariant tik šį trumpo laikotarpio atvejį butų pasiūla bus tam tikro iš anksto nustatyto ir pastovaus dydžio.

Vertikali tiesė 2.1. pav. rodo šios rinkos pasiūlos kreivę. Nesvarbu, kokia bebūtų kaina, išnuomojamas tas pats butų kiekis, t.y. visi tuo metu esantys.

RINKOS PUSIAUSVYRA. Paklausos ir pasiūlos kreives galima nubrėžti viename grafike, kaip parodyta 3 pav.

Rinkos pusiausvyra yra taške E, kuriame kertasi paklausos ir pasiūlos kreivės. Pusiausvyros taške kaina lygi 6 $ už bušelį, o pardavimų apimtis 200 tūkst. bušelių per savaitę. Norint suprasti, kodėl taškas E yra pusiausvyros taškas, reikia pasižiūrėti, kas įvyks, jeigu pradžioje rinkos kaina bus kitame lygyje. Pavyzdžiui, pradinė kaina yra aukštesnė negu pusiausvyros kaina ir lygi 10 $. Tada pirkėjai perka tik 50 tūkst. bušelių (taškas A, žr.5 pav.). tuo tarpu pardavėjai nori parduoti 260 tūkst. bušelių (taškas F). vadinasi yra didžiulis perteklius – 210 tūkst. bušelių. Kai kurie pardavėjai, nusivylę esama 10 $ kaina, parduoda prekių mažiau nei nori parduoti. Pradeda didėti neišparduotų obuolių atsargos. Norėdami juos realizuoti, pardavėjai pradeda mažinti kainą. Ji nukrenta iki 9 $, vėliau iki 8 $. Tačiau vis dar yra perteklius ir pasiūla viršija paklausą. Kaina dar mažėja ir krenta tol, kol nepasiekia 6 $, t.y.pusiausvyros lygio. Esant šiai kainai, pirkėjai nuperka 200 tūkst. bušelių, t.y. kaip tik tą kiekį, kurį nori parduoti pardavėjai. Kitaip tariant, rinka yra ištuštinta. Dabar ir pirkėjai, ir pardavėjai yra patenkinti tuo kiekiu, kurį nusipirko ar pardavė esama rinkos kaina 6 $.

Dabar įsivaizduokite, kas atsitinka, kai pradinė kaina yra žemiau pusiausvyros taško, sakykime, ji lygi 4 $. Pirkėjai labai nori nupirkti 400 tūkst. bušelių (taškas O), o pardavėjai nori parduoti 150 tūkst. bušelių (taškas K). Susidaro akivaizdus 250 tūkst. bušelių trūkumas. Kadangi pasiūla yra ribota, kaina kyla. Ji didėja tol, kol pasiekia 6 $, t.y. kol pasiekia pusiausvyros lygį. Esant pusiausvyrai, nėra obuolių trūkumo, nes čia pasiūla atitinka paklausą. Tik taške E kaina bus stabili.

Jei grįžtume prie pavyzdžio su butų rinka, tai ši kreivė atrodytų taip, kaip pavaizduota 3.1 pav. Šiame brėžinyje p* rodo kainą, kuriai esant butų paklausa lygi jų pasiūlai, t.y. ji yra butų rinkos pusiausvyros kaina.

Kad geriau tai suvoktume, pagalvokime, kas įvyktų, jei kaina skirtųsi nuo p*. Kaip pavyzdį paimkime kainą p

1, tai pasiūlos kreivė yra elastinga. Siūlomo parduoti prekių kiekio procentinis pokytis yra didesnis už kainos procentinį pokytį.

Jeigu Es = 1, tai pasiūlos kreivė yra pavienio (vienetinio) elastingumo. Siūlomo kiekio procentinis pokytis yra lygus kainos procentiniams pokyčiui.

Jeigu Es < 1, tai pasiūlos kreivė yra neelastinga. Siūlomo kiekio procentinis pokytis yra mažesnis už kainos procentinį pokytį.

Įsidėmėkime, kad, kylant kainai, didėja ir siūlomų parduoti prekių kiekis. Vadinasi, bendrosios pajamos (PxQ) didėja nepriklausomai nuo pasiūlos kreivės elastingumo. Pasiūlos elastingumas yra nepanašus į paklausos elastingumą. Juos skiria vienas svarbus požiūris. Negalima nieko tvirtinti apie pasiūlos elastingumą, tiriant bendrųjų pajamų reakciją į kainos pokytį.

Pasiūlos elastingumui nustatyti naudojamas paprastas būdas. Jei pasiūla yra pavienio elastingumo, tai kiekis didėja tuo pačiu procentu ar jo dalele kaip ir kaina. Pasiūlos kreivė pratęsia tiesią liniją toliau, nubrėžtą nuo nulinio atskaitos taško (žr. pav.). (Įsidėmėkime, kad nuožulnumas nebūtinai turi būti lygus 450. Bet kokia tiesi linija, nubrėžta nuo nulinio atskaitos taško ir sutampanti su pasiūlos tiese, yra pavienio elastingumo). Jei pasiūlos kreivė yra statesnė, negu tiesi linija, nubrėžta nuo nulinio atskaitos taško per pasiūlos kreivės tašką f, tuomet kiekis kinta mažesniu procentiniu dydžiu, negu kaina : pasiūla yra neelastinga (žr. pav.). jeigu pasiūlos kreivė yra nuožulnesnė, negu tiesi linija, nubrėžta nuo nulinio atskaitos taško per pasiūlos kreivės tašką f, tuomet pasiūla yra elastinga (žr. pav.). taigi pasiūlos elastingumui nustatyti galima naudoti paprastą testą : brėžti tiesią liniją nuo nulinio atskaitos taško iki pasiūlos kreivės. Toliau išsiaiškinti – ar pasiūlos kreivė yra nuožulnesnė, negu ši tiesi linija ? Jei taip, tai pasiūla yra elastinga.

Pasiūlos elastingumą veikia keletas veiksnių :
1. Laikas. Kylant kainoms, gamintojas nori parduoti žymiai daugiau prekių. Bet tam būtina padidinti savo gamybos apimtis, tai, savo ruožtu, reikalauja papildomo laiko. Tokiu būdu, kiekis gali reaguoti stipriai, o elastingumas atitinkamai gali būti didesnis, tik praėjus tam tikram laikotarpiui.
Šią idėją beveik prieš 100 metų akcentavo įžymusis Kembridžo universiteto ekonomistas ir mokytojas Alfred’as Marshall’as. Jis išskyrė tris laiko periodus ir tris jo efektus :
a) momentinis arba staigus efektas, kuomet gamintojai nespėja sureaguoti į situacijos pasikeitimą;
b) trumpalaikis efektas, kada firmos gali padidinti gaminamų prekių apimtis, geriau panaudojant savoje įmonėje esančius įrengimus, nedidinant jų kiekio;
c) ilgalaikis efektas, kada veikiančios firmos sugeba ekstensyviai padidinti gamybos pajėgumus, o taip pat kad suspėja įsikurti naujos firmos.

2. Produkciją, pakeičiant ar papildant viena kitą gamyboje (substitutai ir komplementarai). Ar prekė turi artimą pakaitalą gamyboje ? Kitaip tariant, ar galima darbą, žemę ir įrengimus, naudojamus vienos prekės gamybai, lengvai perorientuoti kitos prekės gamybai ? Jei taip, tai kiekis stipriai reaguos į kainos pokytį, o pasiūlos elastingumas bus didelis. Vadinasi, atskirų javų rūšies (pvz.: rugių) pasiūlos elastingumas yra didesnis už bendrą visų javų pasiūlos elastingumą. Taip yra todėl, kad, krentant rugių kainai, fermeris gali sumažinti auginamų rugių kiekį ir pradėti auginti kitus pakaitalus, pvz.: kviečius ar miežius. Gamintojų galimybė reaguoti į kainos pokyčius daro rugių pasiūlą elastingą.
3. Atsargų kaina ir jos pagrįstumas. Greitai gendančios prekės, nežiūrint jų kainos, turi būti skubiai tiekiamos į rinką. Tokių prekių pasiūlos elastingumas yra mažas. A.Marshall’o laikmetyje, kuomet šaldymo problema nebuvo išspręsta, sunku buvo išsaugoti šviežią žuvį keletą dienų. To meto situacija nepaprasta. Šiandien šaldymo problema išspręsta. Net ir vienos dienos žuvies pasiūlos elastingumas nėra nulinis. Mažėjant kainai, pardavėjai dalį žuvies gali išimti iš apyvartos ir padėti keletui dienų į šaldytuvus.
Taigi, rinkos kainos atlieka strateginį vaidmenį. Jos informuoja ir skatina pirkėjus bei pardavėjus. Kaip pirkėjai reaguoja į kainos pokytį? Tai vienas svarbiausių mokroekonomikos klausimų, jų reakcijos laipsnis matuojamas paklausos elastingumu kainai. Kainos elastingumai yra tiek pat svarbūs pasaulinėje ekonomikoje, kiek ir pačiose Jungtinėse Valstijose, ar Lietuvoje.

Pagrindinės sąvokos :

1. Laisva arba privati rinka – rinkoje tam tikras daiktas yra parduodamas ir perkamas. Kada sandėriai tarp pardavėjų ir pirkėjų vyksta be vyriausybės įsikišimo (arba su minimaliu įsikišimu).
2. Oligopolija – tai kelių pardavėjų dominavimas rinkoje.
3. Monopolija – tai vieno pardavėjo viešpatavimas rinkoje.
4. Tobula konkurencija yra tada, kai yra pakankamai daug pardavėjų bei pirkėjų, o atskiras pirkėjas ar pardavėjas neturi jokios įtakos rinkos kainoms.
5. Paklausos kreivė arba paklausos lentelė parodo prekių ar paslaugų kiekį, kurį pirkėjas galės nupirkti, esant skirtingoms rinkos kainoms.
6. Pasiūlos kreivė arba pasiūlos lentelė parodo prekių ar paslaugų kiekį, kurį pardavėjas norės ir galės parduoti, esant skirtingoms rinkos kainoms.
7. Pusiausvyra yra situacija, kurioje nėra prekės kainos ir jos perkamo ar parduodamo kiekio kitimo tendencijų.
8. Perteklius yra tada, kai pasiūla viršija paklausą. (Kaina yra aukščiau pusiausvyros taško).
9. Trūkumas (stoka, nepriteklius, deficitas) yra tada, kai paklausa viršija pasiūlą. (Kaina yra žemiau pusiausvyros taško).

Literatūros sąrašas :

1. Hal R.Varian “Mikroekonomika-šiuolaikinis požiūris”, Margi raštai, Vilnius 1999.
2. Paul Wonnacott / Ronald Wonnacott “Mokroekonomika”, Littera univeristati Vytauti Magni, 1993.
3. Paul T.Mcgrath “Tarptautinės ekonomikos pagrindai”, Margi raštai, Vilnius 1999.
4. Arne Jon’as Isachsen’as, Carl’as Hamilton’as “Ekonomikos pagrindai – perėjimas nuo plano prie rinkos”, Alna Litera, Vilnius 1992.

Leave a Comment