Turinys:
Įvadas 3Paklausa ir jos savybės 5Paklausos funkcija 7Intensyvi ir ekstensyvi riba 8Elastingumas ir paklausa 9Pasiūla ir jos savybės 10Paklausos ir pasiūlos pusiausvyra 13Darbo (jėgos) pasiūlos ir paklausos įvertinimo metodika 15Laisvų darbo vietų skaičius atskirose profesijų grupėse 18Išvados 20Naudota literatūra 22ĮvadasPasiūla ir paklausa – tai pagrindinės kiekvienos ekonominės sistemos sąvokos, ir šių dviejų veiksnių sąveikos pagrindu tobuloje konkurencijos rinkoje susiklosto rinkos kaina. Tai suprantama kaip paklausos ir pasiūlos dėsnis. Ekonomistai, nubraižę vadinamąsias paklausos ir pasiūlos kreives, išsiaiškina labai paprastą dalyką: keičiantis kainoms, pasikeičia vartotojų bei gamintojų elgesys.Kiekvienas pirkėjas žino, kad perkamos prekės priklauso nuo kainos: kuo aukštesnė kaina, tuo mažiau jis gali jų įsigyti ir, atvirkščiai, – kuo mažesnė kaina, tuo daugiau prekių gali pirkti, kitoms sąlygoms nesikeičiant (pavyzdžiui, turimų pinigų kiekiui, poreikiams, madai ir pan.). Vadinasi, paklausa – tai ne kaip fiksuotas perkamos prekės kiekis, o kiekis, kurį sąlygoja tos prekės kaina. Kainos ir norimo įsigyti prekės kiekio ryšys rodo, ar prekė bus perkama.Taigi paklausa yra ekonominė kategorija, įvardijanti prekių ir paslaugų apimtį, kurią pirkėjai norėtų turėti ir yra pajėgus (mokūs) įsigyti. Ekonomikos analizėje paklausos pagrindas yra „noras ir galimybė užmokėti” už prekę ir paslaugą, o ne tik noras ją turėti.Paklausos ir pasiūlos lentelės modeliai bei kreivės rodo, kiek tam tikrų prekių pirkėjai nupirks ir kiek jų pardavėjai pasiūlys įvairiomis kainomis. Pačios savaime jos dar tiesiogiai neparodo, kokia kaina prekės ir paslaugos bus iš tikrųjų perkamos ir parduodamos. Tačiau kai tos dvi jėgos (paklausa ir pasiūla) susiderina, įvyksta svarbus dalykas: pasiūlos ir paklausos sąveika sukuria pusiausvyros kainą, arba rinkos kalną. Rinkos kaina ir yra ta kaina, kuria prekės ir paslaugos bus iškeistos į pinigus.Rinkos subjektų – pirkėjo ir pardavėjo (arba vartotojo ir gamintojo) – interesai rinkoje reiškiasi pasiūlos ir paklausos forma. Paklausa reiškiasi ne tik vartotojo noru, siekimu įsigyti konkrečią prekę. Reikia turėti ir pakankamai pinigų prekei pirkti. Kaina nėra vienintelis perkamą prekės kiekį lemiantis veiksnys. Prekės paklausą rinkoje sąlygoja kitų prekių kainos, vartotojo pajamos ir jų kitimas, vartotojo poreikiai, skonis ir mada, numatomas kainų pasikeitimas ir kiti veiksniai.Prekių paklausa skatina jų gamybą. Gamybinė veikla, atliekama labai įvairiomis sąlygomis, sukuria tinkamų vartoti visų rūšių prekių ir paslaugų apimtį, kurią gali pasiūlyti gamintojai, t.y. pasiūlą.Savo darbe fragmentiškai aptarsiu pagrindinius teorinius paklausos bruožus, panagrinėsiu, kaip pasiūla ir paklausa siejasi tarpusavyje, kaip kinta priklausomai nuo įvairių veiksnių ir t.t. Taip pat savo darbe paklausos teorijos dėsnius panagrinėsiu kaip taikomi praktikoje, kaip kinta darbo jėgos paklausa ir pasiūla, kaip priklauso ir kaip ji nustatoma. Tokios bus mano darbo pagrindinės temos ir kryptys.Paklausa ir jos savybėsRinkos dėsnius lengviau suprasti, nagrinėjant idealų rinkos modelį. Todėl, sekdami ekonomistų pavyzdžiu, mes ir nagrinėsime supaprastintą atvejį – idealų konkurencinės rinkos modelį, kuriame turime du pagrindinius subjektus: vieni prekes perka, o kiti parduoda. Taigi individualus pirkėjas, individualus pardavėjas (juos sutapatiname su vartotoju ir gamintoju) yra tobulos konkurencijos rinkoje veikiančios jėgos. Kiekvienas jų gali parduoti arba pirkti kokią nori prekę ir tiek prekės vienetų, kiek trokšta.
Pirkėjas, kaip veikianti jėga, formuoja rinkos paklausą, o pardavėjas – rinkos pasiūlą. Reikalaujamųjų rinkoje prekių ir paslaugų kiekis – tai paklausa, kuri reiškiasi pirkėjo siekimu už tam tikrą kainą įsigyti konkrečią prekę ar paslaugą. Jei pirkėjas tik nori tos prekės, bet neturi pinigų, tai jo noras nėra paklausa. Pavyzdžiui, jeigu jūs labai norėtumėte nusipirkti muzikinį centrą, bet neturėtumėte už ką, tai ekonomistai jūsų būseną pavadintų tik noru, bet ne paklausa. O jeigu jūs turėtumėte pinigų ir būtumėte pasirengę išleisti juos muzikiniam centrui, tai jūsų noras virstų paklausa.Vadinasi paklausą, galime apibūdinti kaip norą, troškimą ar poreikį, įsigyti prekę, turint tam reikalui pinigų. Taigi ekonominės veiklos dalis, susijusi su vartojimu, vadinama paklausa. Ji rodo, kurie vartotojai arba verslininkai gali pirkti tam tikra kaina.Poreikių ir paslaugų kiekis, skiriamas parduoti, t.y. siūlomas pirkti už tam tikrą kainą, yra pasiūla.Pasiūla ir paklausa – tai pagrindinės kiekvienos ekonominės sistemos sąvokos, ir šių dviejų veiksnių sąveikos pagrindu tobuloje konkurencijos rinkoje susiklosto rinkos kaina. Tai suprantama kaip paklausos ir pasiūlos dėsnis. Ekonomistai, nubraižę vadinamąsias paklausos ir pasiūlos kreives, išsiaiškina labai paprastą dalyką: keičiantis kainoms, pasikeičia vartotojų bei gamintojų elgesys.Kiekvienas pirkėjas žino, kad perkamos prekės priklauso nuo kainos: kuo aukštesnė kaina, tuo mažiau jis gali jų įsigyti ir, atvirkščiai, – kuo mažesnė kaina, tuo daugiau prekių gali pirkti, kitoms sąlygoms nesikeičiant (pavyzdžiui, turimų pinigų kiekiui, poreikiams, madai ir pan.). Vadinasi, paklausa – tai ne kaip fiksuotas perkamos prekės kiekis, o kiekis, kurį sąlygoja tos prekės kaina. Kainos ir norimo įsigyti prekės kiekio ryšys rodo, ar prekė bus perkama.Paklausa – perkamos prekės ar paslaugos kiekio priklausomybė nuo tos prekės ar paklausos kainos; tai vartotojo noras ir pajėgumas pirkti prekę ar paslaugą konkrečia kaina.Taigi paklausa yra ekonominė kategorija, įvardijanti prekių ir paslaugų apimtį, kurią pirkėjai norėtų turėti ir yra pajėgus (mokūs) įsigyti. Ekonomikos analizėje paklausos pagrindas yra „noras ir galimybė užmokėti” už prekę ir paslaugą, o ne tik noras ją turėti. Vartotojų bendrąją prekės ar paslaugos paklausą rodo paklausos kreivė (žr. 1 pav.).Paklausos kreivė – geometrinė paklausos modelio interpretacija, vaizduojanti prekės paklausos Q ir kainos P tarpusavio priklausomybę per tam tikrą laiką.1 paveiksle parodytas kainos ir paklausos dydžio ryšys. Horizontalioje ašyje skaičiuojamas paklausos dydis, o vertikalioje – kaina. Žemesnė kaina padidins paklausą, ir kreivė smuks dešinėn. Šis ryšys galioja nepriklausomai nuo to, kurioje sistemoje jūs gyvenate – ar ekonominio planavimo, ar rinkos.Grafiška rinkos paklausos išraiška (1 pav.) rodo, kad, mažėjant kainai, atsiranda didesnė paklausa. Antai, jeigu kaina sumažės nuo OP1 iki OP2 paklausos kiekis padidės nuo OQ1 iki OQ2. Paklausos kreivės nuolydis rodo, kaip paklausa veikia prekės kainos pokyčius. Pavyzdžiui, jei dėl smarkiai sumažėjusių kainų paklausos kiekis padidėja labai nedaug (paklausos kreivė staigiai leidžiasi), sakoma, kad paklausa yra nelanksti kainų atžvilgiu.1 pav. Paklausos kreivė
Paklausos kreivė parodo, kaip norimą pirkti prekių kiekį veikia tiktai kainos. Kai klausiama, kiek žmonės nori pirkti, esant skirtingoms kainoms, tai ypač svarbu atsakymo nesieti su kitų veiksnių įtaka. Kitaip tariant, kur…ios nors prekės ar paslaugos paklausos kreivę galima nubrėžti tik tada, jeigu visus kitus veiksnius, veikiančius pirkimų apimtį, išskyrus kainą, laikome pastoviais. Vadovaujamės „ceteris paribus” prielaida – visi veiksniai lieka pastovūs, nesikeičia.
Taigi paklausa, kitaip tariant, yra prekių ar paslaugų kiekis, kurį pirkėjai yra pasiruošę pirkti kiekviena konkrečia kaina tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje, ir paklausa kinta atvirkščiai proporcingai kainoms.Pastebėjome, kad tarp kainos kitimo ir perkamojo prekės kiekio esama gana pastovaus ryšio: didėjant kainai, paklausa mažėja, o mažėjant kainai, atvirkščiai, – paklausa didėja.Paklausos funkcijaVartotojo paklausos funkcijos rodo optimalų kiekvienos prekės kiekį. Šios funkcijos priklauso nuo prekių kainų bei vartotojo pajamų. Pradėsime nagrinėdami, kaip kinta vartotojo paklausa prekei, keičiantis jo pajamoms. Norime palyginti optimalų pasirinkimą esant vienoms bei kitoms pajamoms. Šio uždavinio metu kainų nekeisime ir nagrinėsime paklausos kitimą tik dėl pajamų pokyčio.Žinome, kaip pajamų didėjimas veikia biudžetinę tiesę jei kainos nekinta, ji lygiagrečiai pasislenka į išorę. Paprastai galima sakyti, kad, didėjant pajamoms, kiekvienos prekės paklausa išaugs, kaip parodyta 2 paveiksle. Kai kurie ekonomistai, tokias prekes vadina normaliosiomis. Jeigu pirma prekė yra normalioji, tai jos paklausa didėja, pajamoms padidėjus, ir mažėja joms sumažėjus. Jei prekė normalioji, tai pareikalautas kiekis visada kinta ta pačia linkme kaip ir pajamos.2 pav. Normaliosios prekės
Jeigu kurį nors daiktą vadiname normaliu, tai galite būti tikri, kad yra ir nenormalumo galimybė. Iš tikrųjų taip ir yra. Pajamų didėjimas lemia vienos iš prekių vartojimo sumažėjimą, esant geros elgsenos abejingumo kreivėms, pavaizduotoms 2 paveiksle. Tokia prekė vadinama blogesnės kokybės preke. Ji gali būti „nenormali”, tai gali pasirodyti, kad blogesnės kokybės prekės nėra jau tokios neįprastos. Tokių prekių, kurių paklausa sumažėja, padidėjus pajamoms, yra gausu. Ar prekė yra blogesnės kokybės, ar ne, priklauso nuo nagrinėjamo pajamų dydžio. Pavyzdžiui, labai neturtingi žmonės, didėjant jų pajamoms, vartoja daugiau virtos dešros. Tačiau, peržengus tam tikrą ribą, tokios dešros vartojimas greičiausiai sumažėtų pajamoms didėjant ir toliau. Iš tikrųjų prekių vartojimas gali ir padidėti, ir sumažėti, todėl gera žinoti, kad ekonomikos teorija pripažįsta abi galimybes.Intensyvi ir ekstensyvi ribaAnksčiau nagrinėjome tokį vartotojo pasirinkimą, kai jis vartoja teigiamus kiekvienos prekės kiekius. Kai kaina keičiasi, vartotojas nusprendžia vartoti daugiau ar mažiau vienos ar kitos prekės, bet vis tik vartoja kažkiek abiejų prekių. Ekonomistai kartais tai vadina intensyviu ribiniu prisitaikymu.Rezervavimo kainų modelyje vartotojai svarsto, ar įeiti į vienos iš prekių rinką, ar ne. Kartais tai vadinama ekstensyviu ribiniu prisitaikymu. Visuminės paklausos kreivės nuolydį veikia abiejų rūšių sprendimai.Anksčiau matėme, kad intensyvus ribinis prisitaikymas prie normaliųjų prekių vyko „teisinga” kryptimi: kylant kainai, pareikalauta mažiau. Ekstensyvus ribinis prisitaikymas taip pat vyksta „teisinga” kryptimi. Taigi labiausiai tikėtina, kad visuminės paklausos kreivė turės neigiamą nuolydį. Elastingumas ir paklausaJei prekės absoliutusis paklausos elastingumo didumas už 1 didesnis, tai sakome, kad paklausa elastinga. Jei jis už 1 mažesnis, tai sakome, kad paklausa neelastinga. Jei elastingumas tiksliai lygus -1, tai yra vienetinio elastingumo paklausa.Kai paklausos kreivė elastinga, tai pareikalautas kiekis yra labai jautrus kainai: kainą padidinus 1 procentu, pareikalautas kiekis sumažėtų daugiau nei 1 procentu.Pasiūla ir jos savybėsIki šiol kalbėjome tik apie tai, kokį poveikį kainos daro pirkėjams. Tačiau, kad kas nors būtų pagaminta ir parduota, turi būti pirkėjas ir pardavėjas, t.y. vartotojas ir gamintojas. įsitikinome, kad prekių paklausa skatina jų gamybą. Gamybinė veikla, atliekama labai įvairiomis sąlygomis, sukuria tinkamų vartoti visų rūšių prekių ir paslaugų apimtį, kurią gali pasiūlyti gamintojai, t.y. pasiūlą.
Kas nulemia įvairių prekių ir paslaugų pasiūlos dydį? Žinoma, kad ne visada rinkoje kurios nors prekės ar paslaugos pasiūla yra pakankama, kad patenkintų visą jos poreikį.Pasiūla pasireiškia pardavėjo siekimu parduoti kuo daugiau prekių ir kuo didesne kaina. Prekių kiekis, kurį pardavėjai pasiruošę pateikti pirkėjams kiekviena konkrečia kaina tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje, ekonomistų yra vadinamas pasiūla.Pasiūla – parduodamos prekės ar paslaugos kiekio priklausomybė nuo tos prekės ar paslaugos kainos; tai prekės ar paslaugos kiekis, kurį pardavėjai norėtų ir galėtų parduoti konkrečia kaina.Taigi pasiūla yra ekonominė kategorija, įvardijanti prekių ir paslaugų apimtį, kurią gali pasiūlyti gamintojai, esant skirtingoms kainoms. Ekonominė analizė visą prekės ar paslaugos pasiūlą vaizduoja pasiūlos kreivė (žr. 3 pav.).Kaina, P
3 pav. Pasiūlos kreivė rinkos ekonomikoje.Kylant kainai, gamintojai norės didinti gamybą – tai duos didesnį pelną. Galbūt ir nauji gamintojai susigundys imtis verslo. Dėl šių priežasčių pasiūlos kreivė kils aukštynPasiūlos kreivė – geometrinė pasiūlos modelio interpretacija, vaizduojanti prekės pasiūlos Q ir kainos P tarpusavio priklausomybę per tam tikrą laiką.Tipiška rinkos pasiūlos kreivė pavaizduota 3 pav. Paklausos kreivei leidžiantis žemyn ir dešinėn, pasiūlos kreivė kyla aukštyn iš kairės į dešinę (žr. 3 pav.), rodydama, kad didėjant kainoms teikiama daugiau prekių. Taigi, jeigu kaina pakyla nuo OP1 iki OP2, tai 3 paveiksle parodytas pateiktasis kiekis padidės nuo OQ1, iki OQ2. Šis brėžinys rodo rinkos, kaip visumos, pasiūlos kreivę, nes ji gaunama sudėjus visų tos pačios prekės ar paslaugos gamintojų pasiūlos kreives.Pasiūlos kreivės nuolydis rodo pateiktojo kiekio atsaką į prekės kainos pokyčius. Dauguma pasiūlos kreivių slenka aukštyn, kadangi didėjant prekės kainai gamintojams bus pelningiau ją gaminti, ir net nedidelį išlaidų padidėjimą, susijusį su gausėjančiomis prekėmis padengs gauta didesnė kaina. Aukštesnė kaina veikia kaip paskata didinti gamybą. Antra vertus, aukštesnė kaina daro slopinantį poveikį bendrai paklausai.Prekių kiekį, kurį kokiu nors konkrečiu momentu siūloma parduoti, reikia skirti nuo tuo momentu susikaupusių prekių atsargų. Pavyzdžiui, greitai gendančių prekių atsargos ir pasiūla linkusios sutapti, nes tokios prekės negali būti ilgai laikomos šalia rinkos. Kita vertus, patvarių prekių pasiūla yra tik maža viso turimo kiekio dalis.Ir paklausos, ir pasiūlos atveju tarp kainos kitimo ir pardavėjo siūlomų pirkti prekių kiekio išlieka gana pastovus ryšys: kainai didėjant, pasiūla didėja, ir atvirkščiai, – kainai mažėjant, pasiūla mažėja.Pasiūlos dėsniu vadinamas ryšys tarp kainos ir parduodamos prekės kiekio, kai pastarasis kinta kainos kitimo linkme (kiti veiksniai nekinta).Kitaip tariant, pasiūlos dėsnis teigia, kad pardavėjui daugiau prekių siūlo didesnėmis kainomis ir mažiau – mažesnėmis, ir kainų kilimas paprastai didina pasiūlą, o jų kritimas -mažina pasiūlą. Pavyzdžiui, jei kurį laiką javų kaina pamažu kyla, tai ūkininkai plės jų gamybą, siekdami pasinaudoti jų kainos padidėjimu. Antra vertus, jei pasaulinės tabako kainos gerokai sumažėja, tai tabako plantacijų savininkai tabako gamybą apriboja, o dalis jų turės visai atsisakyti auginti tabaką.Pasiūlos dėsnį galima iliustruoti obuolių rinkos pavyzdžiu. Apklausos rezultatai (skaičiai sąlyginiai, 1 cnt = 100 kg) pateikiami pasiūlos lentelėje. Pateiktasis pasiūlos modelis (žr. 1 lentelę) rodo, kokius obuolių kiekius įvairiomis kainomis pardavėjai siūlys per savaitę parduoti vienu metu.
…Pasiūlos lentelė (modelis) – lentelės forma pateikti tam tikros prekės ar paslaugos kiekiai, kuriuos pardavėjai norėtų ir galėtų parduoti esant alternatyvioms kainoms (kiti veiksniai nekinta).1 lentelė. Obuolių pasiūlos ir kainos lentelė.Pardavėjai Kaina, P Lt/cnt. Kiekybinė pasiūla, Q tūkst. cnt. per savaitęF 10 260G 8 240H 6 200K 4 150
1 lentelės duomenys rodo, kad kai 1 cnt obuolių kainuos 10 Lt, pirkėjui bus pasiūlyta 260 tūkst. cnt obuolių. Kainai sumažėjus iki 4 Lt, siūlomų prekių kiekis sumažės iki 150 tūkst. cnt. per savaitę.1 pasiūlos lentelė paremta tuo, kad visi kiti kintamieji veiksniai, išskyrus kainą, laikomi nekintamais. Vadovaujamės minėtąja „ceteris paribus” prielaida – visi veiksniai lieka pastovūs, nesikeičia. Tuo remdamiesi ir pasinaudoję pasiūlos lentelės duomenimis, galime sudaryti ir nubraižyti obuolių pasiūlos kreivę, grafiškai rodančią kainos ir pasiūlos kiekio santykį. Atidėję koordinačių sistemoje 1 lentelės reikšmes, per gautus taškus nubrėžiame liniją, kuri vadinama pasiūlos kreive.
4 pav. Obuolių pasiūlos kreivė
Pasiūlos kreivė parodo, kiek vienetų ir kokia kaina norės ir galės parduoti pardavėjas. Ši informacija pateikta 1 lentelėje ir pakartota 4 pav. diagramoje. Vertikalioje ašyje pažymėtos galimos kainos, o norimas parduoti obuolių kiekis – horizontalioje ašyje. Esant aukštai kainai pardavėjai bus skatinami pateikti parduoti daugiau obuolių, todėl pasiūlos kreivė kils aukštyn į dešinę.Paklausos kreivė vaizduoja pirkėjų elgesį, o pasiūlos kreivė rodo pardavėjų elgesį ir jų pasiruošimą parduoti, esant skirtingoms kainoms. Savaime aišku, kad pirkėjų ir pardavėjų požiūris į kainas nevienodas. Aukšta kaina atbaido pirkėjus ir priverčia juos pirkti alternatyvius produktus, bet ta pati aukšta kaina skatina pardavėjus gaminti ir parduoti daugiau prekių. Taigi kuo aukštesnė kaina, tuo didesnė pasiūla. Apibendrinant galima sakyti, kad pasiūlos kreivė arba pasiūlos lentelė parodo prekių ar paslaugų kiekį, kur[ pardavėjas norės ir galės parduoti, esant skirtingoms rinkos kainoms (kitiems veiksniams nekintant). Pasiūlos kreivė rodo siūlomojo prekės kiekio ir kainos, už kurią bus parduota, ryšį koordinačių sistemoje.Kodėl siūlomųjų prekių ar paslaugų kiekis priklauso nuo jų kainos kilimo ar kritimo? Atsakymas vienas – gamintojas siekia pelno. Gamintojas suinteresuotas tokia kaina, kuri padengtų gamybos kaštus ir užtikrintų pelną. Ir kuo didesnė kaina, tuo didesnė paskata gaminti ir parduoti prekes. Kainos didėjimas skatina gamintoją pateikti į rinką daugiau prekių, t.y. tobulinti ir plėsti gamybą – pasitelkti pažangias technologijas, mokslo ir technikos laimėjimus.Galima manyti, kad, prisotinus rinką prekėmis, jų kainos ims kristi, ir pasiūlos kreivė S pakeis kryptį.Panašiai kaip ir paklausos atveju, pasiūlą veikiantys veiksniai, ilgainiui keičiasi ir kartu pakeičia pasiūlos kreivės padėtį. Paminėsime veiksnius, galinčius daryti įtaką siūlomų prekių kiekiui.1. Sąnaudos (gamybos kaštai). Jei gaminamos produkcijos kaštai sumažėja, gamintojas gali pateikti į rinką daugiau prekių. Gamybos kaštams kylant, priešingai – pasiūla mažėja. 2. Technologija. Tarkime, jog ją patobulinus, sumažėja gamybos išlaidos (kaštai). Esant mažesniems kaštams, kiekvienas gamintojas norės pateikti rinkai kuo daugiau prekių, nesvarbu, kokia jų būtų kaina. 3. Gamtinės klimatinės sąlygos. Tai ypač svarbu žemės ūkiui. Pavyzdžiui, sausra, sumažintų rugių pasiūlą, o lietus – sumažintų bulvių pasiūlą.
4. Tarpusavyje susijusių prekių kainos. Vartojamieji produktai ar kita produkcija gali pakeisti ar papildyti vienas kitą. Analogiškai ir gamyboje. 5. Kiti būdai gauti pelną. Daugelis gamintojų gali gaminti ne vieną, o keletą prekių rūšių. Jeigu kurios nors anksčiau negamintos prekės kaina kyla, tie, kas turi galimybių ją gaminti, gali persiorientuoti į tos produkcijos gamybą. 6. Ateities lūkesčiai. Kai gamintojai tikisi, kad kainos ateityje kils, tai gali jau dabar gaminti tam tikras prek…es, kad vėliau gautų pelną. O prognozuojant kainų kritimą, gamintojai gali sumažinti gamybą, ir pasiūla taps mažesnė.Paklausos ir pasiūlos pusiausvyraPaklausos ir pasiūlos lentelės modeliai bei kreivės rodo, kiek tam tikrų prekių pirkėjai nupirks ir kiek jų pardavėjai pasiūlys įvairiomis kainomis. Pačios savaime jos dar tiesiogiai neparodo, kokia kaina prekės ir paslaugos bus iš tikrųjų perkamos ir parduodamos. Tačiau kai tos dvi jėgos (paklausa ir pasiūla) susiderina, įvyksta svarbus dalykas: pasiūlos ir paklausos sąveika sukuria pusiausvyros kainą, arba rinkos kainą. Rinkos kaina ir yra ta kaina, kuria prekės ir paslaugos bus iškeistos į pinigus.Rinkos kaina – tai tikroji prekės ar paslaugos kaina mainų metu; tai kaina, kuriai esant prekės ar paslaugos pasiūlos kiekis visiškai atitinka paklausos kiekį.Rinkos sąlygomis visada yra vienintelė kaina, subalansuojanti (sulygina) pasiūlą ir paklausą. Norėdami tuo įsitikinti ir įsivaizduoti, kaip rinkoje veikia ekonominis prisitaikymas, turime paklausos ir pasiūlos kreives nubrėžti viename grafike, t.y. vienoje koordinačių sistemoje, kaip parodyta 5 paveiksle. Kad geriau suprastume, kas čia įvyksta, surašykime konkrečius skaičius išilgai abiejų ašių, naudodami anksčiau nagrinėtus obuolių rinkos duomenis. Tam tikslui sujunkime obuolių paklausos ir pasiūlos lenteles į vieną lentelę:2 lentelė. Paklausos ir pasiūlos pusiausvyra.Kaina, P Lt už cnt Kiekybinė paklausa,Q tūkst. cnt per savaitę Kiekybinė pasiūla, Q tūkst. cnt per savaitę Perteklius (+) arba trūkumai (-) (4)=(3)-(2) Poveikis kainai(1) (2) (3) (4) (5)10864 50100 200400 260240200150 Perteklius +210 Perteklius +1400Trūkumas – 250 Žemyn Žemyn PusiausvyraAukštyn5 pav. Kaip rinkos ekonomikos paklausa ir pasiūla lemia pusiausvyros kainą ir kiekį5 lentelės informacija pateikiama grafiškai. Pavaizdavus paklausos ir pasiūlos kreives vienoje kainos – kiekio koordinačių sistemoje (5 pav.), matome, kad paklausos ir pasiūlos kreivės susikerta. Jų susikirtimo taškas E yra bendras paklausos ir pasiūlos kreivių taškas ir vadinamas pusiausvyros tašku. Šiame rinkos pusiausvyros taške E, kuriame paklausa atitinka pasiūlą, perkamo ir parduodamo prekės kiekio ir kainos santykis tinka ii pirkėjui, ir pardavėjui.Pusiausvyra – tai tokia būklė, kai nėra polinkio keistis; tai rinkos situacija, kurioje nei vartotojai – pirkėjai, nei gamintojai – pardavėjai neturi akstino keisti savo elgsenos.Taigi 5 paveiksle pusiausvyra suprantama kaip tokia rinkos situacija, kurioje nėra prekės kainos ir jos perkamo ar parduodamo kiekio kitimo tendencijų.Kitaip tariant, paklausos ir pasiūlos pusiausvyra – tai prekės kiekio ir kainos santykis, kuris patenkina pirkėjo ir pardavėjo interesus, kai jų norai bei galimybės sutampa.Paklausos ir pasiūlos kreivės rodo pirkėjų ir pardavėjų savanaudiškus interesus: pirkėjas nori pirkti daugiau prekių mažesne kaina, o pardavėjas siekia parduoti daugiau prekių didesne kaina.Taigi iš nagrinėjamojo pavyzdžio, matome kad pusiausvyros taške obuolių kaina yra 6 Lt už cnt, o jų pardavimų apimtis – 200 tūkst. cnt per savaitę. Tai kaina prekių kiekio – 200 tūkst. cnt obuolių, – kuriuos pirkėjas nori įsigyti, o pardavėjas gali parduoti. Tokia kaina, kuriai esant pasiūla ir paklausa sutampa, vadinama pusiausvyros kaina.
Pusiausvyros taške E regime unikalią padėtį, kai visi norintys nusipirkti obuolių, gali tai padaryti, mokėdami 6 Lt už cnt. Ir visi norintys obuolius parduoti gali parduoti kaip tik tą kiekį, kuris siūlomas parduoti po 6 Lt. Sakome, kad rinka yra subalansuota. Ypač svarbus rinkos ekonomikos bruožas tas, kad šį tašką ji pasiekia pati savaime.Darbo (jėgos) pasiūlos ir paklausos įvertinimo metodikaRinkos ekonomikos sudedamoji dalis yra darbo rinka, kurioje vyksta darbo (jėgos) pirkimas-pardavimas, jos paskirstymas ir perskirstymas tarp ekonominių veiklų bei teritorijų. Darbo rinkos konjunktūrą (darbo pasiūlos ir paklausos santykį) apsprendžia padėtis prekių, kapitalo, žemės ir kitose rinkose. Kaip stichiškas save reguliuojantis mechanizmas darbo rinka negali visiškai suderinti darbo jėgos pasiūlą ir paklausą. Visuminė darbo pasiūla ir paklausa šalyje atskirais momentais gali ir sutapti, tačiau visuomet išlieka didesnės ar mažesnės disproporcijos atskiruose darbo rinkos segmentuose – ekonominėse veiklose, profesijų grupėse, teritorijose.Pasiūlos ir paklausos disbalanso nustatymo metodikos variantas. Šiuo atveju darbo jėgos pasiūlos ir paklausos disbalansas suprantamas kaip darbo pasiūlos ir paklausai nesutapimas atskirose profesijų grupėse. Nors tikrovėje visiškas profesinis darbo pasiūlos ir paklausos subalansavimas yra nepasiekiamas, aptariamos metodikos paskirtis įvertinti esamas disproporcijas, kad būtų galima jas sušvelninti ir tokiu būdu mažinti nedarbą.1. Bedarbių profesinė ir socialinė – demografinė sudėtisAnalizuojant darbo pasiūlos ir paklausos disbalansą, būtina turėti bendrą vaizdą apie registruotų bedarbių profesinę ir socialinę – demografinę struktūrą.Bedarbių pasiskirstymas į miesto ir kaimo bedarbius, vyrus ir moteris pagrindinėse profesijų grupėse ir jo dinamika (per praėjusius metus) apibudina bendras darbo pasiūlos ir paklausos kitimo tendencijasBedarbių pasiskirstymas pagal amžių parodo, kokio amžiaus bedarbiai dominuoja toje ar kitoje profesijų grupėje. Pagal tai galima spręsti kaip atskiroje profesijų grupėje bedarbių amžius įtakoja jų įdarbinimo galimybes. Kuo didesnę dalį vyresnio amžiaus bedarbiai sudaro atitinkamoje profesinėje grupėje, lyginant su kitomis grupėmis, tuo didesnė neigiama vyresnio amžiaus įtaka šios grupės bedarbių įdarbinimui.
2. Bedarbių įdarbinimo rodiklių analizėAnalizuojant darbo pasiūlos ir paklausos disbalansą atskirose profesijų grupėse, svarbu nustatyti bedarbių įdarbinimo galimybes. Pirmiausia jas apibūdina faktinis bedarbių įdarbinimas per praėjusį pusmetį arba metus. Apie bedarbių įdarbinimą atskirose profesijų grupėse negalima spręsti vien iš įdarbintųjų skaičiaus. Palyginimui būtinas santykinis rodiklis. Šiam tikslui labiausiai tinka įdarbinimo lygio rodiklis, apskaičiuojamas kaip įdarbintų bedarbių skaičiaus procentinis santykis su vidutiniu arba su bendru atitinkamo laikotarpio bedarbių skaičiumi.Vidutinis pusmečio bedarbių skaičius (paprasčiausiu būdu) apskaičiuojamas bedarbių skaičiaus laikotarpio pradžioje ir pabaigoje sumą dalijant iš 2 (dviejų). Tikslesnis būdas vidutiniam pusmečio bedarbių skaičiui nustatyti būtų toks: pusė bedarbių skaičiaus 1-jo mėnesio pradžioje, plius bedarbių skaičius (visas) 2, 3, 4, 5 ir 6 mėnesio pradžioje, plius pusė bedarbių skaičiaus 7 mėnesio pradžioje. Gauta suma dalijama iš 6 (šešių). Aptariamiems tikslams vidutinį bedarbių skaičių pakanka apskaičiuoti paprastesniu būdu.Bendras per pusmetį registruotų bedarbių skaičius nustatomas prie bedarbių skaičiaus pusmečio pradžioje pridėjus naujai per pusmetį užregistruotų bedarbių skaičių. Šis rodiklis įdarbinimo lygio skaičiavimui nėra patogus, nes apima ir nutrauktų darbo paieškų skaičių, kuris kartais būna didesnis už naujai registruotų bedarbių skaičių. Taigi bendras bedarbių skaičius šiuo atveju dirbtinai padidinamas. Todėl įdarbinimo lygio rodikliui apskaičiuoti geriau naudoti vidutinį bedarbių skaičių. Įdarbinimo lygio rodiklis apskaičiuojamas pagal gana elementarią formulę:
Kur i – įdarbinimo lygis proc.;i – įdarbintų per pusmetį bedarbių skaičius;Bv – vidutinis registruotų per pusmetį bedarbių skaičius;
3. Bedarbių pasiskirstymas pagal nedarbo trukmęKitas svarbus rodiklis, apibūdinantis bedarbių įsidarbinimo galimybes yra bedarbių pasiskirstymas atskirose profesijų grupėse pagal nedarbo trukmę. Nedarbo trukmę įdarbinimo galimybių požiūriu galim…a interpretuoti taip. Kuo didesnę dalį (proc. nuo bendro atitinkamos profesijų grupes bedarbių skaičiaus) sudaro bedarbiai su ilgesniu nedarbo laiku ir mažesnę dalį su trumpesniu nedarbo laiku, tuo jų įsidarbinimo galimybės yra mažesnės, ir atvirkščiai. Didėjant nedarbo trukmei įdarbinimo galimybės mažėja.
4. Neįdarbinimo priežasčių analizėSvarbi bedarbių kontingento charakteristika, sąlygojanti jų įsidarbinimo galimybes, yra bedarbių pasiskirstymas pagal gautus pasiūlymus darbui ir neįdarbinimo priežastis. Iš visų neįdarbinimo priežasčių tik viena – užimta vieta – tiesiogiai nesusijusi su bedarbio asmeninėmis ir profesinėmis savybėmis. Tačiau ir esant laisvai darbo vietai, darbdavys savo nuožiūra, o kartais ir bedarbio prašomas, gali pažymėti, kad vieta jau užimta. Kitos neįdarbinimo priežastys daugiau ar mažiau susiję su paties bedarbio nepasitenkinimu įdarbinimo sąlygomis.Kaip parodė Kauno apskrities darbo biržų duomenų analizė, dažniausiai pasitaikanti neįdarbinimo priežastis –„atsisako darbo”. Manytume, jog metodikos požiūriu jos išskyrimas ne visai korektiškas. Ši priežastis neišvengiamai apima kitas dvi –„nepatenkina darbo sąlygos” ir „nepatenkina atlyginimas”. Šios dvi priežastys iš esmės taip pat reiškia, kad atsisakoma siūlomo darbo. Todėl priežasties „atsisako siūlomo darbo” iš viso nereikėtų išskirti. Vietoj jos tikslingiau būtų išskirti „kitos priežastys”. Juk bedarbis negali apskritai atsisakyti siūlomo darbo, nenurodydamas konkrečios priežasties.Atskirose profesijų grupėse analizuojamas gavusių pasiūlymus įsidarbinti atvejų, o ne bedarbių skaičius per praėjusį pusmetį arba metus.; iš jų neįdarbinimo atvejų skaičius; neįdarbinimo atvejų pasiskirstymas pagal neįdarbinimo priežastis. Kadangi atskiras bedarbis gali gauti pasiūlymą įsidarbinti ne vieną kartą ir būti neįdarbintas dėl kelių priežasčių, tai neįdarbinimo atvejų skaičius pagal atskiras priežastis dažniausiai bus didesnis už bendrą neįdarbinimo atvejų skaičių. Atskirų neįdarbinimo priežasčių lyginamąjį svorį reikėtų skaičiuoti nuo pasiūlymų įsidarbinti atvejų skaičiaus.Bedarbių neįdarbinimo priežasčių analizė pagal profesijų grupes yra aktuali, siekiant geriau parinkti ir racionaliau panaudoti aktyvios darbo rinkos politikos priemones (profesinis bedarbių mokymas, perkvalifikavimas, viešieji darbai, bedarbių savarankiško verslo rėmimas ir kt.).Laisvų darbo vietų skaičius atskirose profesijų grupėsePagaliau geriausiai potencialias bedarbių įdarbinimo galimybes parodo registruotų laisvų darbo vietų skaičius ir jų palyginimas su bedarbių skaičiumi atskirose profesijų grupėse. Tačiau vien tokio palyginimo aiškiai nepakanka.Šalies teritorinėse darbo biržose (TDB) registruojamas ribotas laisvų darbo vietų skaičius, be to dalis jų skirta darbuotojams be kvalifikacijos (elementarios profesijos), kita dalis – aptarnavimo darbuotojams ir kvalifikuotiems darbininkams, dar kita – specialistams. Todėl darbo pasiūlos ir paklausos disproporcijas būtina analizuoti ne tik pagal profesijų grupes, bet ir atsižvelgiant į bedarbių ir laisvų darbo vietų kvalifikacines charakteristikas. Tuo tikslu išskiriami nepasirengę ir pasirengę darbo rinkai bedarbiai,ir, atitinkamai, laisvos darbo vietos, į kurias gali pretenduoti vieni ir kiti. Kiekvienai profesijų grupei (atskirai nepasirengusiems darbo rinkai, kvalifikuotiems darbininkams ir specialistams) apskaičiuojamas intervalinis konkurencijos laipsnio rodiklis. Galima skaičiuoti ir momentinį konkurencijos laipsnio rodiklį. Jis apskaičiuojamas atskiros profesijų grupės bedarbių skaičių tam tikru momentu dalijant iš tuo pačiu metu esamų laisvų darbo vietų skaičiaus. Palyginus šį rodiklį laikotarpio pradžioje ir pabaigoje galima nustatyti, kaip keitėsi įtampa darbo rinkoje aptariamuoju laikotarpiu. Tačiau konkurencijos aštrumą darbo rinkoje tam tikru laikotarpiu geriau apibūdina intervalinis konkurencijos laipsnio rodiklis, kuris parodo kiek bedarbių vidutiniškai pretendavo į vieną laisvą darbo vietą,. Jis apskaičiuojamas dalijant bendrą per atitinkamą laikotarpį registruotų bedarbių skaičių, iš bendro atitinkamu laikotarpiu registruotų laisvų darbo vietų skaičiaus pagal formulę:
Kur Ik – konkurencijos laipsnis;Bp – bedarbių skaičius laikotarpio pradžioje;Bu – naujai per atitinkamą laikotarpį registruotų bedarbių skaičius;Lp – laisvų darbo vietų skaičius laikotarpio pradžioje;Lu – naujai per atitinkamą laikotarpį registruotų laisvų darbo vietų skaičius;
Apskaičiuojant momentinius ir intervalinį konkurencijos laipsnio rodiklius galima nustatyti darbo pasiūlos ir paklausos kitimo tendencijas aptariamuoju laikotarpiu pagal profesijų grupes. Remiantis šiais duomenimis galima apytiksliai prognozuoti darbo pasiūlos ir paklausos santykį artimiausioje perspektyvoje.Aptartoji darbo pasiūlos ir paklausos įvertinimo pagal profesijų grupes metodika gali pasitarnauti darbo biržoms ir Darbo rinkos mokymo tarnybai geriau, racionaliau organizuoti profesinį bedarbių mokymą, bei formuojant vietos darbo rinkos poreikius atitinkančia darbo pasiūlą.IšvadosPirkėjų ir pardavėjų tarpusavio santykiai rinkoje reiškiasi per paklausą ir pasiūlą, nes paklausa ir pasiūla yra svarbiausias rinkos ekonomikos bruožas, nulemiantis produkcijos gamybos plėtimą ir mažinimą, kainų kitimą, poreikių patenkinimo laipsnį ir daugelį kitų ekonomikos raidos elementų.Paklausa yra prekių ir paslaugų kiekio, kurį nori ir gali įsigyti, turi tam pakankamai pinigų pirkėjų priklausomybė nuo kainos. Kitaip tariant, paklausa yra realus pirkėjų poreikis. Jei vartotojas tik nori pirkti prekę, bet jo pajamų tam neužtenka, tai jo noras nėra paklausa, taip pat ir pakankamas pinigų kiekis prekei pirkti nėra paklausa, jeigu vartotojas nenori jos pirkti.Kainos kitimo ir perkamo prekių ir paslaugų kiekio kitimo rinkoje ryšys gana pastovus, todėl jis paprastai mikroekonomikoje formuluojamas kaip paklausos dėsnis:Prekių paklausos dydis kinta kainų kitimui priešinga linkme, t.y. kuo aukštesnės prekių bei paslaugų kainos, tuo mažesnė jų paklausa, ir atvirkščiai. Prekių paklausa rinkoje priklauso ne tiktai nuo kainų. Pavyzdžiui, kavos vartojimas Lietuvoje didėja didėjant jos kainoms. Tai nepaneigia paklausos dėsnio. Paklausa susijusi ir su kitais „nekaininiais” veiksniais (mada, skoniu, pajamomis ir kt.), bet jeigu visus kitus veiksnius laikome nekintamais, kaina lemia paklausos dydį.Krentant kainai ir visoms kitoms sąlygoms esant pastovioms, paklausa didėja dėl dviejų pagrindinių priežasčių:1. Sumažėjus prekės kainai ir nekintant pirkėjų pajamoms, atsiranda daugiau pirkėjų, kurie tą prekę gali pirkti, nes toks noras jau buvo, bet nepakako pinigų, kai kaina buvo didelė. Kai yra daugiau pirkėjų, net ir kiekvienam iš jų perkant tą patį prekių kiekį, bendra paklausa rinkoje didėja.2. Kainų mažėjimas gali paskatinti ir tą patį pirkėją pirkti daugiau prekės vienetų, nes dėl padidėjusio vartojimo, arba dėl prekių pakeičiamumo (pakaitalų buvimo) vartotojas vartoja daugiau atpigusios prekės vienetų, kad neišleistų savo santaupų pirkdamas brangesnę prekę.Pasiūla – prekių kiekis, kurį pardavėjai nori ir gali parduoti tam tikromis kainomis. Kadangi pasiūla yra tiesiogiai susijusi su kaina, todėl pasiūlos dėsnis formuluojamas taip: prekių pasiūlos kiekis kinta kainų kitimo linkme — prekių kainoms didėjant, atitinkamai didėja ir pasiūla, o kainoms mažėjant — pasiūla mažėja. Tai priklauso nuo gaunamo pelno dydžio. Pasiūla didėja didėjant prekės kainai, o mažėja jai mažėjant dėl atitinkamo įmonės, gaminančios tą prekę, pelno kitimo; didėjant prekės kainai, o gamybos kaštams liekant tokiems pat, gamybos priemonių savininkas gauna didesnį pelną, todėl jis didina tos prekės gamybą ir pardavimą kitų, nepabrangusių prekių sąskaita. Be to, ir kiti gamintojai imasi gaminti pabrangusią prekę, nes tai sąlygoja jų pajamų augimą.
Naudota literatūra:
1. Ekonomika ir Vadyba’99 – K., Technologija2. A.Jakutis, V.Petraškevičius Ekonomikos teorijos pagrindai – K., Smaltija, 1999 m.3. Mikroekonomika – K., Technologija, 1997 m. 4. Paul & Ronald Wonnacott Mikroekonomika, – K.: Litterae universitetas 19945. Pusiausvyra rinkoje: teorijos modeliavimas // Apskaitos apžvalga 1995 m. Nr. 26. Rinkos sistemos mechanizmas // Liaudies ūkis, 1990 Nr. 57. Vartotojo elgsena rinkoje // Aljansas, 1996 Nr. 28. V.Žilinskas, Br.Martinkus Ekonomikos pagrindai, – K.: Technologija, 1997