TURINYS
ĮVADAS……………………………………………………………………………….. ..31. DARBO IŠTEKLIAI IR JŲ NAUDOJIMAS………………………………………42. NEDARBAS IR GYVENTOJŲ UŽIMTUMAS…………………………………….62.1. Kas yra darbo jėga?…………………………………………………………….62.2. Nedarbo lygis……………………………………………………………………72.3. Nedarbo tipai…………………………………………………………………………………………..93.NEDARBO PROBLEMA LIETUVOJE………………………………………………………….133.1. Nedarbo priežastys………………………………………………………………….………….133.2. Minimlaus darbo užmokesčio ir vyriausybės įtakos nedarbui esmė…………..143.3.Lietuvos darbo rinkos pokyčiai………………..……………………………………173.4.Gyventojų užimtumas 2002-2003 m…………………………………………………………..223.5.Nedarbo lygis didžiuosiuose miestuose ir kaime……………………..…………….253.6. Nedarbas pasaulyje. Nedarbo Lietuvoje ir Europoje santykis………………263.8. Ekonominės ir socialinės nedarbo pasekmės…………………………………..274.NEDARBO PROBLEMOS REGULIAVIMAS…………………………………………………30IŠVADOS…………………………………………………………………………………………………………..31LITERATŪRA……………………………………………………………………………………………………32 ĮVADASKiekvienoje šalyje pagrindinė žmogaus teisė- į darbą. Konstitucinė teisę į darbą, užimtumo plėtotė visose šalyse grindžiama makroekonominėmis ir mokesčių politikos priemonėmis, skatinama privati iniciatyva, vartojimas, kad kiekvienas darbingo amžiaus žmogus galėtų dirbti ir užsidirbti. Kiekvienas žmogus turi turėti galimybę užsidirbti pragyvenimui laisvai pasirinkdamas darbą, bet visur egzistuoja nedarbas ir su juo susijusios problemos.Savo darbe mes aptariame nedarbą, jo lygį, rūšis, kokie gyventojai yra laikomi bedarbiais, kas sukelia nedarbą bei kokios gali būti nedarbo pasekmės.Pasinaudodami statistiniais duomenimis susipažinome su nedarbu Lietuvoje ir Europos šalyse, juos palyginome. Išsiaiškinome kaip ir kodėl kito nedarbo lygis, kokiuose miestuose ir rajonuose didžiausias ar mažiausias nedarbo lygis, kas lėmė nedarbo augimą ir kaip sprendžiama ši problema. Taip pat išsiaiškinome bedarbystės teigiamas ir neigiamas puses.Šiuo metu nedarbo problema yra viena aktualiausių ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje, todėl mes ją pasirinkome.1.DARBO IŠTEKLIAI IR JŲ NAUDOJIMASDarbo ištekliai kiekvienoje ekonominėje sistemoje nagrinėjami įvairiais aspektais. Darbo išteklių ekonominėje sistemoje klasifikavimas ir įvertinimas pateiktas 1priede.Visuminiais darbo ištekliais apibrėžiamos ekonominės sistemos plėtojimosi tendencijos ir rezultatai. Tai laikoma integruotų žmonių darbiniu potencialu. Ne pats žmogus yra “darbo jėga”, o jo fizinis ir intelektualinis potencialas. Visoms integruotoms žmonių grupėms būdinga specifinių bruožų visuma. Todėl patogu išskirti visuomeniškai organizuotas bei neorganizuotas darbo jėgos grupes.Neorganizuotai darbo jėgos grupei priskiriami tie integruoti asmenys, kurie dėl nepakankamo fizinio ar intelektualinio išsivystymo nesugeba sąmoningai ir efektyviai dalyvauti ūkinėje veikloje, pavyzdžiui, mažamečiai vaikai, invalidai, senyvo amžiaus žmonės. Seni žmonės, nors ir ribotai, tačiau dar dirba asmeniniame ūkyje (sodininkystė, gyvulių auginimas), dalyvauja paskirstant ūkinės veiklos produktus ( turgūs).Didžiausią įtaką turi visuomeniškai organizuota darbo jėga, plėtojant ekonominę sistemą. Ji aprėpia darbingąją visuomenės dalį, kuri laikui bėgant dėl įvairių priežasčių kinta tiek kokybiškai, tiek kiekybiškai. Bet kurioje ekonominėje sistemoje vyksta įvairūs natūralūs procesai- žmonės gimsta, auga, miršta. Tai natūraliai veikia ir darbo jėgos kitimą visoje ekonominėje sistemoje nuo jos gimimo, jai augant ir iki mirties. Būtina atsižvelgti į ekonominėje sistemoje integruotų žmonių bendrąsias vystymosi tendencijas, o ne į vienetinius diferencijuotus poslinkius, vertinant visuomeniškai organizuotos darbo jėgos kitimą.Visuomeniškai organizuoti darbo ištekliai sąlyginai skirstomi į aktyviuosius, pasyviuosius ir rezervinius.Aktyvieji darbo ištekliai — tai darbinis potencialas tų žmonių, kurie pagal savo galimybes integruojasi į ūkinę veiklą. Tai visą darbo dieną dirbantys žmonės.Pasyviesiems darbo ištekliams priskirtini bedarbiai arba asmenys, dirbantys ne visą darbo dieną, arba nedirbantys savo noru. Kintant ekonominėms sąlygoms, pasyvieji darbo ištekliai gali būti transformuoti į aktyviuosius, ir atvirkščiai. Tačiau tai susiję su socialinėmis bei psichologinėmis problemomis.Pavyzdžiui, kai kurie žmonės to nedaro ir reprezentuoja pasyviąją darbo išteklių (turėtojų) dalį. Todėl nereikėtų tikėtis lengvos transformacijos.Rezerviniai darbo ištekliai — tai asmenys, galintys dalyvauti ūkinėje veikloje, tačiau dėl natūralių bei ekonomiškai pagrįstų priežasčių pasitrakę iš jos. Tai darbingi pensininkai, prižiūrinčios mažamečius vaikus motinos, studentai ir pan. Šie žmonės gali būti efektyviai pasitelkti prireikus plėsti ūkinę veiklą, o kol ji neplečiama, išstumti iš veiklos.Ekonominėje sistemoje kiekvienam specializaciniam darbo jėgos struktūros vienetui būtina priskirti tam tikrą skaičių kvalifikacinių padalų. Detalesnis ir kvalifikuotesnis skirstymas bus tada, kai problema bus detaliau išnagrinėta. Tiek formaliai, tiek atsižvelgiant į ekonominės veiklos realijas, galima atlikti kvalifikacinį darbo jėgos skirstymą specializacijos požiūriu . Tačiau tai darbo jėgos kvalifikacinę struktūrą įvertina bendrais bruožais. Tuo tarpu diferencinė analizė būtina detalesniam vertinimui. Kiekvieno asmens kvalifikacija įvertinama testais ir kitais būdais.Norint darbo jėgą įvertinti visapusiškai, reikia turėti ją apibrėžiančius kiekybinius rodiklius. Plėtojant ekonomiką, reikalingos darbo jėgos kokybinės ir kiekybinės charakteristikos. Tačiau iškyla adekvatumo realybei įvertinimo problema. Juk vienas asmuo gali būti įvaldęs kelias specializacijas ir kiekvienoj jų turėti skirtingą kvalifikaciją. Taigi asmenų, įvaldžiusių tam tikras specifines darbinės veiklos sritis, bus neabejotinai daugiau negu jų yra iš tiesų ekonominėje sistemoje. Norint tai išspręsti reikia griežtai apibrėžti ir šalutines specializacijas. Pagrindinę specializaciją pasirenka pats asmuo. Nurodant specializacijos sritį, reikia pateikti du skaičius: pagrindinį, nurodantį asmenų, šią specializaciją įvaldžiusių kaip pa…grindinę, ir šalutinį, nurodantį bendrąjį asmenų, įvaldžiusių šią specializaciją kaip šalutinę, skaičių.2.NEDARBAS IR GYVENTOJŲ UŽIMTUMAS2.1. Kas yra darbo jėga?Vienas svarbiausių ekonominių procesų yra darbas. Darbas- tai ne tik žmogaus pragyvenimo, bet ir socialinio statuto, pilnavertiškumo šaltinis. Nedarbas glaudžiai susijęs su darbo jėgos sąvoka. Publicistai, bei kai kurie juos mėgdžiojantys mokslininkai, išgirdę terminą “darbo jėga”, šiandien dažnai pasipiktina dėl šios sąvokos semantinio artumo kitai – “arklio jėgai”. Tačiau darbo jėgos sąvoka nėra kapitalizmo prasimanymas. Ekonomikos mokslas, kaip ir kitos pažinimo sritys, reikalauja konkrečių apibrėžimų.KAS YRA DARBO JĖGA? Visos ekonomikos požiūriu darbas duoda ribotus ištekliaus —darbo jėgos — naudojimo prekių ir paslaugų gamybai efektą. Dėl to tiek atskiras asmuo, tiek visuomenė apskritai laimi, kai visi, kurie gali, dirba. Darbo jėga yra darbingo amžiaus dirbantys ar aktyviai ieškantys darbo žmonės. Vadinasi, nenorintys dirbti ir darbo neieškantys negali būti priskirti prie bedarbių. Darbo jėgai nepriskiriami ir kareiviai, studentai, ligoniai, asmenys, esantys specialiose pataisos įstaigose, pensininkai, namų šeimininkės.
Lietuvos statistikos departamentas pateikia tokią gyventojų skirstymo struktūrą:Gyventojai — tai nuolatiniai šalies gyventojai, skaičiuojami laikotarpio pradžioje.Darbo jėga — visi sulaukę šešiolikos metų užimti gyventojai ir bedarbiai.Užimti gyventojai — tai dirbantys visų nuosavybės formų įmonėse, įstaigose ir organizacijose, įskaitant dirbančius ūkininkų ūkiuose ( išskyrus sklypininkus), bei atliekantys karinę tarnybą. Užimtųjų grupei priskiriami taip pat ir tie dirbantieji, kurie nedirbo dėl ligų, traumų, ligonių slaugymo, kasmetinių ir nemokamų atostogų, darbo trūkumo, prastovų,vaikų priežiūrai skirtų nemokų atostogų iki jiems sukako 3 metai, bet nebuvo nutraukę oficialių ryšių su darbovietė. Dar išskiriami užimti valstybiniame ir privačiame sektoriuose. Valstybiniame sektoriuje — asmenys, užimti valstybinėse įmonėse, įstaigose ir organizacijose, taip pat įmonėse, kuriose valstybė kontroliuoja daugiau nei 51 % įstatinio kapitalo. Privačiame sektoriuje — asmenys, užimti visose privačiose verslo organizavimo formose ir tose įmonėse, kuriose valstybė nekontroliuoja arba jai priklauso mažiau nei 51% įstatinio kapitalo, bei turintys patentus vienai ar kitai veiklai plėtoti.Bedarbiai — tai nedirbantys darbingo amžiaus darbingi asmenys, nesimokantys dieninėse mokymo įstaigose, užsiregistravę gyvenamosios vietos valstybinėje darbo biržoje kaip ieškantys darbo ir pasirengę profesiniam mokymuisi.Bedarbystė — tai toks reiškinys, kai darbingi, norintys dirbti asmenys neranda darbo nepriklausomai nuo to, dirbo jie anksčiau ar ieško darbo pirmą kartą.Bedarbystė — tai vienas iš negatyvių darbo rinkos reiškinių. Ją sukelia įvairios priežastys, todėl apibrėžti nėra lengva.Tačiau ekonomistai, apibrėždami šį reiškinį, sutaria dėl dviejų teiginių:1. Bedarbystei pirmiausiai būdinga tai, kad darbingas asmuo, norintis dirbti, neturi galimybės sudaryti darbo sutartį ir uždirbti pajamų už savo darbą;2. Bedarbiu laikomas asmuo, užsiregistravęs darbo biržoje.Taigi visus asmenis,kurie nedirba galima suskirstyti į bedarbius ir nedirbančius, t.y. tuos, kurie neturi darbo, bet jo ir neieško, nesiregistruoja darbo biržoje.2.2.Nedarbo lygis.Darbo jėgą sudaro bendras dirbančiųjų, tinkamų darbuotis šalies ūkyje, skaičius. Nedarbo lygis apskaičiuojamas užregistruotų bedarbių ir visos darbo jėgos santykiu procentais: bedarbių skaičiusNedarbo lygis = x 100 % darbo jėgos skaičiusNedarbo lygis — ekonominis rodiklis, rodantis kokia darbo dalis yra neužimta; tai asmenų, galinčių ir norinčių dirbti, tačiau neturinčių tinkamo darbo, santykio su visais darbingais gyventojais (darbo jėga) procentinė išraiška.Taigi nedarbo lygis parodo, kiek procentų visos darbo jėgos sudaro bedarbiai. Nedarbo mastas panašus į vandens baseiną: jis kyla, kaip pritekėjimas (t.y. nauji bedarbiai) viršija nuotėkį (t.y. žmones, gaunančius darbą).
PritekėjimasDarbo atsisakęLaikinai nedirbantysPriverstinai palikę darbąNaujai tapę darbo jėga
Sugrįžę į darbąNaujai pasamdytiNebelaikomi darbo jėga
Šioje schemoje matyti, kad nedarbo pritekėjimo srautas susidaro iš šaltinių. Dirbantieji tampa bedarbiais, ieškodami kito darbo, jo atsisakę arba atleisti laikinai, taip pat išėję iš darbo priverstinai, pavyzdžiui, kai į prekių bei paslaugų paklausos sumažėjimą verslininkai reaguoja ne kainų ir darbo užmokesčio, bet gamybos apimties ir darbuotojų skaičiaus mažinimu. Nedarbo mastai padidėja ir dėl žmonių, ieškančių darbo pirmą kartą ( daugiausia — baigusių mokyklas).Nedarbo nuotėkio srautas susidaro, kai vieni asmenys sugrįžta į ankstesnes darbovietes, kiti — naujai parsisamdo, treti — pasiekia pensinį amžių arba, ilgai ieškoję, bet neradę darbo, nusivilia, ir jau niekada nebedirba.
2.3. Nedarbo tipai ir rūšys
Aiškinantis nedarbo kilmę, svarbią reikšmę turi jo skirstymas į tipus. Ekonomistai išskiria tokius tris nedarbo tipus: frikcinį (tekamąjį), struktūrinį ir ciklinį, arba nepakankamos paklausos.Tekamasis nedarbas — tai trumpalaikis, neišvengiamas nedarbas.Terminą “ tekamasis“ arba “frikcinis“ nedarbas ekonomistai vartoja, kalbėdami apie tokius darbuotojus, kurie ieško darbo arba tikisi jį gauti artimiausioje ateityje. Šis terminas tiksliai atspindi reiškinio esmę: darbo rinka funkcionuoja nelanksčiai, neužtikrinta, kad darbo vietų skaičius atitiktų darbuotojų skaičių. Kai žmogus gali laisvai rinktis veiklos rūšis ir darbo vietas, kiekvienu konkrečiu laikotarpiu dalis darbuotojų atsiduria padėtyje “tarp darbų“. Vieni keičia darbo vietą savanoriškai, kiti ieško naujo darbo, atleisti iš ankstesniojo, treti laikinai netenka sezoninio darbo. Taigi visada atsiras žmonių, kurie nedirba dėl neišvengiamų priežasčių. Pavyzdžiui, darbuotojams pakeisti vieną darbą į kitą reikalingas tam tikras laikas. Kol pradės dirbti, statistikos ataskaitose jie bus įteisinti kaip bedarbiai. Bedarbiais laikomi ir jauni žmonės, ieškantys darbo pirmąsyk gyvenime. Sezoniniai darbuotojai nedirba keletą mėnesių per metus savo noru. Sakysim, virėjai, padavėjai ar pardavėjai užsidirba gyvenimui vasaros ar žiemos kurortuose. Jų laikinasis nedarbas rudens ir pavasario laikotarpiais taip pat prisideda prie nedarbo statistikos.Manoma, kad tekamasis (frikcinis) nedarbas — neišvengiamas ir tam tikru mastu net pageidautinas. Kodėl pageidautinas? Todėl, kad daugelis žmonių, atsiradę “ tarp darbų“ savo valia, pereina iš menkai apmokamo ir žemo produktyvumo darbo į geriau apmokamą, produktyvesnį darbą. Dėl to padidėja žmonių pajamos, tampa racionalesnis darbo išteklių pasiskirstymas, vadinasi, išauga ir realiojo nacionalinio produkto apimtis. Praktiškai šis nedarbo tipas egzistuoja nuolatos.Struktūrinis nedarbas — tai nedarbo forma, kurią sąlygoja gamybos techninio lygio augimas, kai esamoji dalies darbuotojų kvalifikacija neatitinka darbo paklausos (techninio lygio) reikalavimų.Tekamasis nedarbas artimai susijęs su struktūriniu. Terminą “struktūrinis“ ekonomistai vartoja sudėties prasme. Laikui bėgant vartotojų paklausos sudėtyje ir technologijoje vyksta ūkinės veiklo…s pokyčių kai kurių profesijų paklausa sumažėja arba visiškai išnyksta, o kitų paklausa, įskaitant naujas profesijas, “lifto operatoriai“, o šiandien liftuose — savitarna. Liftininkai, praradę darbą dėl to, kad buvo įdiegti savaeigiai liftai, tapo struktūriniais bedarbiais ir tokie bus tol, kol susiras naujus darbus.
Technologijos pokyčiai — ne vienintelė struktūrinio priežastis. Antai ilgalaikiai vartotojų preferencijų (subjekto teikiamas dalykui pranašumas dėl to dalyko prioriteto pagal kuriuos nors požymius) pasikeitimai, taip pat ir geografinis darbo vienetų pasiskirstymas, taip pat ir geografinis darbo vienetų pasiskirstymas (darbo vietų perkėlimas iš vieno regiono ar šalies į kitą), sąlygojantis žmonių migraciją, gali sukelti struktūrinį nedarbą, net ir tarp labai kvalifikuotų darbuotojų. Nedarbas atsiranda dėl to, kad darbo rinka į šiuos pokyčius reaguoja lėtai, darbo jėgos struktūra neatitinka naujos darbo vietų struktūros. Išryškėja, kad dalis nelabai kvalifikuotų darbuotojų neturi reikalingų darbo įgūdžių, kuriuos būtų galima greitai perduoti, nes jų patyrimas ir įgūdžiai paseno ir tapo nebereikalingi dinamiškai ekonomikai. Todėl tokie darbuotojai priversti persikvalifikuoti arba keisti gyvenamąją vietą, ar ilgam taptibedarbiais. Tai ypač sunku senyvo amžiaus žmonėms “ iškritę“ iš aukštųjų ir aukštesniųjų mokyklų jaunuoliai taip pat sudaro dabarties struktūrinių bedarbių dalį.Struktūrinį nedarbą atskirti nuo tekamojo sunkoka. Esminis skirtumas tas, kad “frikciniai“ bedarbiai turi reikalingų darbo įgūdžių, kuriuos jie gali parduoti, o “struktūriniai“ bedarbiai negali iš karto gauti darbo — jiems reikia persikvalifikuoti, papildomai mokytis, okartais ir pakeisti gyvenamąją vietą. Be to, frikcinis nedarbas — trumpalaikis, o struktūrinis — ilgesnės trukmės.Ciklinis nedarbas — nedarbas, sąlygojamas bendro ekonomikos nuosmukio. Ūkinės veiklos ciklo pasikeitimai taip pat sukelia nedarbą. Ciklinį nedarbą sukelia tokia ūkinės veiklos ciklo fazė, kuriai būdingas visuminių ( bendrųjų) išlaidų nepakankamumui. Gamybos mažinimo ir nuosmukio laikotarpis, kai visuminė paklausa prekėms ir paslaugoms mažėja, krinta užimtumas ir nedarbas didėja. Dėl to ciklinis nedarbas kartais dar vadinamas nedarbu, sąlygojamu paklausos išauga. Pavyzdžiui, buvo laikotarpis, kai daugelį liftų pastatuose aptarnaudavo deficitas.Nedarbo rūšys.Visuomeniniuose reiškiniuose, kaip ir gamtoje, negali būti vienodumo, todėl, kalbant apie nedarbą, reikia pripažinti, kad ir jam būdinga sava įvairovė. Taigi kokios nedarbo rūšys lemia nedarbo lygio nustatymo paklaidas ? Visų pirma — tai “prislėgtasis” nedarbas. Kas tai?Žmogus, kuris jau ilgokai neturi darbo, aktyviai jo kurį laiką ieško, apėjo visas galimas įdarbinimo įstaigas,bet viskas veltui. Tuomet tenka pasikliauti giminių, draugų, socialinės šalpos organizacijų globa. Nuotaika subjurusi, jaučiatės prislėgtas, tad netekę vilties, liaujatės ieškoję darbo. Todėl natūralu, kad į oficialios statistikos klausimą, ar ieškote darbo, atsakysite — ne. Taigi jūs, kaip ir aktyviai darbo neieškantis bedarbis, neįtraukiamas į darbo jėgos sudėtį, taigi savaime nebūsite darbo jėga. Vadinasi, oficiali statistika, neįtraukdama į bedarbių grupę darbuotojų, nusivylusių ir praradusių viltį gauti darbą, sumažina nedarbo lygį. Faktiškasis nedarbo lygis bus mažesnis nei realusis, ir paprastai “prislėgtieji” sudaro apie 0,1- 0,5 proc. darbo jėgos.Antra vertus, plaukti pasroviui likimo upe gali ne visi. Reikia išlaikyti šeimą, mokėti už butą, paslaugas ir pan. Tenka ieškoti bet kokio darbo. Tai gali būti padienis, ne visos darbo dienos ar savaitės darbas, darbas žemesnės kvalifikacijos. Toks nedarbas vadinamas paslėptuoju nedarbu, jis į oficialiąją statistiką taip pat neįtraukiamas. Išsivysčiusiose šalyse paslėptasis nedarbas sudaro 6-9 proc. visų darbo jėgai priskirtinų gyventojų. Faktiškai šie asmenys priskirtini dalinio užimtumo ir dalinių bedarbių kategorijai, tačiau oficialioji statistika, priskirdama juo…s prie visiškai užimtų, vėl sumažina nedarbo lygį.Trečia, būna ir priešingai — nedarbo lygis gali būti ir neteisėtai padidintas. Bedarbio statutas dažnai suteikiamas ir nenusipelniusiems tokios “garbės”. Mat dalis nedirbančių respondentų (apklausiamųjų asmenų) meluoja ir tvirtina, jog jie ieško darbo, nors tai neatitinka tikrovės. Tai daryti dažnai skatina nedarbo kompensacija arba socialinio aprūpinimo pašalpa, kurios gali priklausyti nuo tariamų darbo paieškų. Pavyzdžiui, moteriai pravartu apgauti inspektorių, kad gautų bedarbio pašalpą ir galėtų ramiai auginti vaikus. Juk pakanka tik keletą kartų per mėnesį nueiti į darbo biržą! Toks nedarbas vadinamas “šešėliniu”. Oficialų nedarbo lygį gali padidinti ir “šešėlinė” ekonomika. Visiškai tikėtina, kad prekiaujantys narkotikais arba dirbantys mafijai žmonės taip pat pavadins save bedarbiais.Lietuvoje susiformavo specifinė darbo rinkos struktūra, kuri nuo tradicinės (užimtumas —nedarbas) skiriasi tuo, kad joje yra du segmentai: paslėptasis nedarbas ir neoficialus užimtumas. Tai nekontroliuojama darbo rinkos dalis. Paslėptasis nedarbas ir oficialus užimtumas apima 15-20 proc.ekonomiškai aktyvių Lietuvos gyventojų. Vadinasi, nors atranka atliekama kruopščiai ir naudojami patikimi apklausos metodai, tiksliai įvertinti nedarbo lygį sunku.Vieni nedarbo statistikos rodikliai apima tik tuos, kurie ieško darbo, o kiti — visus tuo momentu nedirbančius gyventojus. Gautoji statistinė informacija kai kurių ekonomistųkritikuojama, nes ji neparodo tikrojo nedarbo lygio.Neoficialus užimtumas — tai juridiškai darbo sutartimi neapiforminta darbinė veikla, už kurią gaunamos pajamos, bet nemokami mokesčiai. Tiksliai nežinomas neoficialiai dirbančių gyventojų skaičius. Statistikos departamento apklausos duomenimis daugiausia neoficialus darbas paplitęs žemės ūkyje (39 proc. visų darbų), statybose (21 proc.), prekyboje ir automobilių remonte (19 proc.). Nėra tikslių duomenų, kiek oficialiai žmonių dirba smulkaus verslo įmonėse. Neoficialiai dažniausiai dirbama laisvu nuo pagrindinio darbo metu.3.NEDARBO PROBLEMA LIETUVOJE3.1 . Nedarbo priežastys Nedarbas ir maži atlyginimai yra viena iš didžiausių problemų, šiuo metu slegiančių žmones. Kodėl Lietuvoje toks didelis nedarbas ir kodėl žmonės mažai uždirba? Kai žmogus skundžiasi, kad jis neturi darbo, tai nereiškia, kad jis neturi ko veikti. Tai reiškia, kad žmogui trūksta pinigų. Būtent dėl pinigų žmogus sutinka atiduoti savo laiką ir skirti pastangas, o kitas nori paslaugos ir yra pasiryžęs už tai sumokėti. Abiejų interesas verčia juos susitarti, nes tik tuomet vienas iš jų gaus pinigus, o kitas – darbo rezultatus. Jei tariamasi savanoriškai, susitariama taip, kad maksimaliai patenkinamas ir darbuotojo, ir darbdavio interesas. Kodėl praktikoje viskas nėra taip sklandu? Kodėl dažnai nepatenkinti lieka ir darbuotojai, ir darbdaviai? Kodėl daugėja žmonių, neturinčių darbo? Darbo rezultatai gali būti nepasiekti arba atlygis už darbą negautas dėl daugelio priežasčių. Visų pirma tai – objektyvūs mus supančio pasaulio dėsningumai: sausra gali išdžiovinti derlių, smegduobė – praryti namą, vėtra – išvartyti medžius. Gali būti ir taip, kad žmogus turi nedaug sugebėjimų ar fizinių galimybių atlikti darbus ir užsidirbti pragyvenimui – ne kiekvienas juk gausiai apdovanotas gamtos dovanomis, o kai kurie žmonės netgi labai nuskriausti. Visa tai sumenkina žmogaus gerovę. Padėtį pataisyti gali geresnės technologijos ar kitų žmonių pagalba, tačiau problema liks, jos panaikinti neįmanoma.Tačiau yra ir kitokio pobūdžio kliūtys dirbti, užsidirbti ir turtėti, kurios priklauso nuo žmonių. Beveik kiekviename žingsnyje dirbantį iniciatyvų žmogų sustabdo valdžios ranka, dažnai ypač drastiškai apribojanti žmogaus galimybes. Žmogus, norėdamas dirbti ir užsidirbti savarankiškai, nesudarydamas darbo sutarties, atsimušama į (ne)leidimų, mokesčių ir biurokratinių reikalavimų sieną. Prekių kilmės dokumentai, važtaraščiai, dokumentų saugojimo taisyklės, kasos aparatų reikalavimų plėtimas yra pastarųjų metų pavyzdžiai. Garsiai reklamuojamos “saulėtekio” iniciatyvos taip pat kol kas duoda tik peno viltims, bet ne konkrečius rezultatus. Daugumai žmonių, kurie dirba ne “savo versle”, o pagal darbo sutartį kliūčių yra ne mažiau, nors jos dažnai ne taip akivaizdžiai pastebimos: darbų saugos reikalavimai, darbo užmokesčio reguliavimai, mokesčiai, profsąjungų savivalei kelią atveriančios privilegijos, darbo laiko normos, biurokratiška darbo sutarčių ir darbo laiko apskaita, apribojimai sudaryti sutartis, kurių objektas – žmogaus darbo vaisius ir t.t. Dauguma Lietuvos žmonių yra linkę tikėti, kad valdžia visus šiuos reguliavimus sukuria jų labui. Deja, realiame gyvenime tai panašu į meškos paslaugą; įmonėje uždraudus trečiąją pamainą, uždaroma visa įmonė; apribojus minimalų darbo laiką, studentai negali padirbėti keletą vakarų per savaitę; nustačius išskirtines lengvatas motinoms, jos greičiau netenka darbo, nes darbdavys neišgali finansuoti valdžios įpareigojimų; sutrukdžius atleisti grupę darbuotojų, įmonė bankrutuoja ir darbo netenka visi. O kiek lėšų tiek įmonėms, tiek biudžetui kainuoja privalomos žmonių saugos darbe tarnybos, visų darbo vietų higieniniai vertinimai, darbo laiko apskaitos žurnalai, privalomos darbų saugos instrukcijos ir kiti įstatymų įpareigojimai? Kas gali būti tikras, jog vienas iš šių reikalavimų, ar nuolat didinamas Sodros ar kitas mokestis nebuvo tas paskutinis lašas į kantrybės taurę, privertęs uždarytį įmonę arba jos nesteigti? Taigi taip mažėja darbo vietų. Darbo santykių reguliavimas reiškia tai, kad net jei konkrečios darbo sutarties sąlygos tenkina ir darbuotoją, ir darbdavį, valdžia įstatymų pagalba arba profsąjunga “kolektyvinės” sutarties pagalba gali pasakyti “ne”. Toks “ne” dažnai yra vienintelė kliūtis kažkam gauti darbą, kažkam jį išlaikyti, kažkam gauti didesnį atlyginimą, kažkam išsilaikyti versle. Perkant ar parduodant prekes kišimasis į privačius susitarimus atrodo absurdiškas, nepateisinamas, sukeliantis perteklių arba deficitą. Tie patys dėsniai galioja ir darbui. Jų ignoravimas žmones …gal kartais ir guodžia, tačiau kainuoja brangiai. Pavyzdžiui, privalomo minimalaus darbo užmokesčio reguliavimas.3.2. Minimalaus darbo užmokesčio ir vyriausybės įtakos nedarbui esmėMinimalaus atlygio reikalavimas grindžiamas nuomone, jog toks reguliavimas yra panacėja nuo darbdavių savivalės, kad, padidinus minimalų darbo užmokestį, jis tiesiog padidės, o jokių neigiamų padarinių nebus. Šį mitą puoselėja ir profesinės sąjungos, nes joms reikia už ką nors “kovoti”, ir valdžia, nes jai reikia kuo nors “pasigirti” (o Vyriausybės nutarimu “padidinti” minimalų darbo užmokestį nesunku). Tačiau tikrieji darbo užmokesčio reguliavimo padariniai skaudūs. Minimalaus darbo užmokesčio nustatymas reiškia, jog tie, kieno darbas vertas mažiau, apskritai neturės galimybės rasti legalaus darbo, todėl bedarbiai liks be darbo, jį turintieji praras, verslai žlugs, nebus sukurta gėrybių, skurstantieji toliau skurs. Artėjant parlamento rinkimams, politikai ir kai kurios interesų grupės pradėjo diskusijas dėl minimalaus darbo užmokesčio kėlimo. Visiškai neseniai minimalus darbo užmokestis buvo padidintas nuo 430 Lt iki 450 Lt, bet siūloma tuo neapsiriboti ir didinti jį iki 500 Lt. Smulkiųjų verslininkų organizacijos tam prieštarauja, argumentuodamos, kad tai įgyvendinus finansiškai silpnos įmonės, ypač provincijose, bus priverstos naikinti darbo vietas arba bankrutuoti. Kiti politikai ir specialistai pasisako už minimalaus darbo užmokesčio diferiancijavimą pagal atskirus regionus, tačiau tai atvertų “duris” subjektyviems sprendimams ir komplikuotų kontrolę.Ši diskusija patvirtina, kad pati minimalaus darbo užmokesčio reguliavimo priemonė jau atgybeno ir trukdo darbdavių ir samdomų darbuotojų deryboms. Jei minimalus darbo užmokesti yra per mažas, jis praranda bet kokią įtaką realiems ekonominiams sprendimams, jei šis rodiklis dirbtinai padidinamas, verslininkai pradeda mažinti darbo vietų skaičių.Augantis reguliavimas lėmė, kad darbo teisė, prieš dešimt metų beveik visa tilpusi Darbo įstatymų kodekse, išsiplėtė į daugybę “fundamentalių” įstatymų (Darbo sutarties, Žmonių saugos darbe, Atostogų, Kolektyvinių sutarčių ir susitarimų, Kolektyvinių ginčų reguliavimų ir kt.) ir dar didesnę aibę Vyriausybės nutarimų bei įvairių žinybų instrukcijų. Kaip neišvengiamai ir turi būti tokiu atveju, niekas visuose darbo teisės reikalavimuose nesusigaudo, paskendus detalėse, pažeidinėjami net esminiai darbo teisės principai ir reikalavimai (beje, net plika akimi tai ypač pastebima valdiškose įstaigose, kurios nėra kontroliuojamos taip griežtai, kaip privačios), mėginant įgyvendinti atsitiktinius reikalavimus, sužlugdomi iki tol sėkmingi buvę verslai. Mėginant sugaudyti pažeidėjus pasitelkiamos didelės pajėgos, numatomos griežtos bausmės. Pavyzdžiui, už nelegalų darbą numatyta net 10 000 Lt. bauda. Tačiau kas gi yra tas nelegalus darbas? Pažeidėjai darbo santykių srityje, deja, esame mes visi. Pavyzdžiui, kavinės savininkas ruošiasi priimti į darbą padavėją ir aprodo jai būsimą darbo vietą, o tuo metu įeina darbo inspektorius ir pamatęs žmogų kitoje baro pusėje pareiškia, kad tai – “nelegalus darbuotojas”. Arba, tas pats inspektorius parduotuvėje randa žmogų, keičiantį elektros lemputę ir išsiaiškina, kad tai pardavėjas, kurio darbo aprašyme nėra ir negali būti jokių elektros darbų, o tai vėlgi reiškia “nelegalų darbą”. Atrodo neįtikėtinai, tačiau baudą tokiu atveju skiria ne teismas ir įrodyti savo teisumą būtų labai sunku.Kalbant apie darbo santykius negalima apeiti mito, jog technologinė pažanga didina nedarbą. Šis mitas yra paplitęs jau keletą amžių ir vis dar populiarus. Jei žmogus buvo atleistas iš darbo dėl to, kad jo funkcijas pradėjo atlikti mašina, požiūris, kad žmonių vietą užima mašinos yra natūraliai impulsyvus. Tačiau norint teisingai įvertinti ekonominius reiškinius, būtina matyti ne tik tai, kas matoma, bet ir tai, kas iš pirmo žvilgsnio nėra matoma. Jau kalbėjome apie tai, kad žmogus nori ne darbo konkrečioje vietoje, o uždarbio, todėl n…ėra taip svarbu ir tai, mašina, ar žmogus atlieka kažkurią konkrečią funkciją, svarbu tai, ar žmogus turi galimybę iš savo darbo gauti pajamų kurioje nors kitoje vietoje. Technologijos progresas būtent sudaro tokias galimybes. Juk ne be reikalo žmonės migruoja iš atsilikusių kraštų į išsivysčiusius. Nepaisant daug kartų aukštesnių technologijų, būtent išsivysčiusiose šalyse jie randa darbą ir uždarbį. Jei būtų atvirkščiai, žmonės masiškai emigruotų iš JAV ir Anglijos į Afriką ir Indiją, iš didelių miestų į atokius civilizacijos nepaliestus kaimeliusPrivatizavimo baimė taip pat dažnai yra susijusi su įsivaizduojamai augančiu nedarbu. Akivaizdu, kad valstybinės įmonės dirba neefektyviai, kad jose per daug dirbančiųjų, ir kad privatus savininkas greičiausiai atleis dalį darbuotojų, įdiegs daugiau mašinų. Tačiau ir šiuo atveju būtina nepamiršti, kad svarbiausia yra turėti galimybę užsidirbti, o jas tiek technologinė pažanga, tiek efektyvesnis valdymas, tik padidina. Deja, dažnai žmonės serga ne tik privatizavimo, bet ir rinkos baime. Juk rinkos sąlygomis niekas negali būti tikras, kad jis ir kitais metais dirbs ten, kur dirba, kad jo darbovietė dar apskritai egzistuos. Politikai taip pat paniškai bando išgelbėti visas bankrutuojančias įmones ir sustabdyti darbuotojų atleidimus. Tačiau tokio požiūrio bėda yra ta, kad jis atsižvelgia tik į plika akimi matomas pasekmes – juk neįmanoma nepastebėti tūkstančio darbo netekusių žmonių, kai užsidaro didelė gamykla. Tuo tarpu ne tokios akivaizdžios, tačiau dar svaresnės pasekmės ignoruojamos – politikai lengva ranka nubalsuoja už Sodros mokesčio padidinimą, minimalaus darbo laiko apribojimą ar kokį kitą reguliavimą. Tūkstančiai žmonių, kurie neteks darbo dėl tokių sprendimų juk nėra vienoje vietoje, jie išsibarstę visur, jie net patys nežino, dėl ko tampa “nebereikalingi”. Deja, valdžios dėmesys visuomet nukreiptas į šimtą piketuojančių ar į dešimtį badaujančių, o ne į tūkstančius tų, kurie kiekvieną valandą prakaitu, o ne protestais siekia užsidirbti duonos.Dar vienas labai svarbus aspektas, įtakojantis darbo tradicijas ir tvarką bei visą ekonominį gyvenimą yra kultūra. Maitinami nors ir butaforinėmis garantijomis ir dosniais pažadais žmonės vis labiau įtiki, kad ne jie patys, o valdžia yra atsakinga už jų blogą padėtį. Ir ultimatumus valdžiai vis dažniau pateikinėja tie, kurių darbo kokybe nesidžiaugia klientai. Valdžiai imant reguliuoti žmogaus darbą ir nusavinti jo rezultatus, pasekmės itin skaudžios ne tik todėl, kad sumažina žmonių pasirinkimo galimybę vienoje iš svarbiausių jo veiklos sferų, trukdo kiekvienam laisvai siekti savo asmeninės laimės. Taip valdžia ne tik sumažina gerovę, bet ir įtakoja moralę. Kažkada žmogus didžiuodavosi tik tuo, ką yra pasiekęs ir ką sugeba. Dabar gi neretai išgirstame patenkinto savimi individo pasididžiavimą ir kaltinimą visuomenei – “esu bedarbis”, arba atvirkščiai – verto pagarbos, tačiau tarp vertybių pasimetusio, žmogaus “pasiteisinimą” – “ne taip jau ir gerai man einasi…” Jei sėkmė darbuose pradedama laikyti slėptinu dalyku, o gyvenimas ant skurdo ribos – pasididžiavimo objektu – visuomenė degraduoja. Kad tokie socialinės erozijos procesai būtų sustabdyti, tereikia labai nedaug. Valdžia neturi nei tvirtinti vyriausybinės visuotinio užimtumo skatinimo programos, nei suteikti papildomų milijonų darbo biržai, nei visokiausiais būdais ginti įsivaizduojamai bejėgį darbuotoją nuo įsivaizduojamai kraugeriško darbdavio. Užtenka tiems, kas nori ir moka dirbti, leisti tai daryti, neužmirštant, kad kaip dirbti, ką dirbti ir ką daryti su darbo vaisiais žmonės žino geriau nei pati geriausia valdžia….3.3. Lietuvos darbo rinkos pokyčiaiDar netolimoje praeityje Lietuvoje buvo planinis ūkis. Pramonė ir žemės ūkis buvo įjungti į sudėtingą visasąjunginį mechanizmą, įmonės nesusidurdavo su prekių realizacijos problemomis, nereikėjo rūpintis žaliavomis – viskas buvo skirstoma iš centro. Bedarbystė neegzistavo, nes baigusiam studijas ir įgijusiam specialybę asmeniui buvo garantuojama darbo vieta, neatsižvelgiant į tos rūšies specialistų paklausą. Jeigu žmogus dėl tam tikrų priežasčių (motinystės atostogų, grįžusieji po būtinosios karinės tarnybos) būdavo bedarbis, tai valstybė jam arba išsaugodavo ankstesnę darbo vietą, arba suteikdavo galimybę per tam tikrą laiko tarpą susirasti kitą darbą. Neįgalintiems žmonėms taip pat buvo garantuojamos bent jau nedidelės pajamos iš apmokamo darbo.Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, padėtis iš esmės pakito. Prasidėjo perėjimas nuo planinio ūkio prie rinkos ekonomikos, buvo vykdoma privatizacija. Suirus centralizuotai ūkio valdymo sistemai, įmonės prarado produkcijos ir žaliavų realizavimo rinkas, suiro darbo vietų paskirstymo sistema. Tai sukėlė įmonių prastovas, gamybos apimties sumažėjimą, bankrotus, lėšų, skirtų darbo apmokėjimui, stygių, darbo vietų sumažėjimą. Sumažėjo sunkiosios pramonės reikšmė, karinė pramonė visai išnyko.Įteisinus privačią nuosavybę, atsirado naujos verslo organizavimo formos: individualios įmonės, partnerinės įmonės (UAB), akcinės bendrovės (AB), investicinės akcinės bendrovės (IAB). Visi šie pokyčiai lėmė darbo rinkos susiformavimą, nes dėl socialistinei sistemai būdingo darbo vietø paskirstymo galima sakyti, kad tarybiniu laikotarpiu tokios rinkos nebuvo. Darbo pasiūla ėmė nebeatitikti darbo paklausos. Kai kurios specialybės (ūkio planuotojai, sunkiosios ir karinės pramonės inžinieriai ir pan.) tapo nebereikalingomis, o jas turintys žmonės nespėja arba nebesugeba persikvalifikuoti. Padidėjo paklausa tokių specialybių kaip: teisininkai, politologai, ekonomistai, ypač rinkos ekonomikos specialistai, bankininkai, verslininkai. Anksčiau tokiø specialistų buvo ruošiama nedaug, todėl norintys dabar užimti šitas darbo vietas turi greitai persikvalifikuoti.Lietuvos darbo rinkos pokyčiai pasireiškė tuo, kad:1. Nuo 1989 iki 1993m. statybose dirbančių žmonių skaičius sumažėjo 45% .2. Nuo 1989 iki 1993m. pramonės dirbančiųjų skaičius sumažėjo 35% .3. Nuo 1989 iki 1993m. transporto darbuotojų skaičius sumažėjo 40% .4. Švietimo ir sveikatos apsaugos darbuotojų skaičius praktiškai nepakito.5. Žmonių, užsiimančių komercine veikla, skaičius išaugo 60% .6. Prekybininkų skaičius padidėjo 43% .7. Jeigu 1989m. tik 10 % visų dirbančiųjų priklausė privačiam sektoriui, tai 1993m. šis skaičius išaugo iki 56% .8. 1993m. pabaigoje tik 3% žemės ūkio darbininkų dirbo ne privačiame sektoriuje.9. (Lietuvos demografiniai pokyčiai ir gyventojų politika.- V.: 1995)Atsiradus darbo rinkai, atsirado ir nedarbas, kuris suprantamas kaip darbo pasiūlos ir paklausos disbalansas. Nedarbo lygis gali būti suprantamas dvejopai:1. Natūralus bedarbystės lygis – kai ciklinės bedarbystės lygis lygus nuliui. (Ciklinė bedarbystė – fenomenas atsirandantis esant nestabiliai ekonominei situacijai, kai mažinamas darbo vietų skaičius. Tai ypatingai nepageidautina bedarbystės rūšis.)2. Normalus nedarbo lygis – bedarbių santykis su ekonomiškai aktyviais šalies gyventojais. Ekonomiškai aktyviais laikomi darbingo amžiaus, visada pasirengę pradėti dirbti asmenys.Nedarbo lygis nulemia, ar nedarbas yra blogybė, ar toleruotinas dalykas. Įvairūs šaltiniai skirtingai charakterizuoja normaliais laikytinus nedarbo lygius. Dažniausiai normaliu nedarbo lygiu laikomas 5-6% nedarbo lygis. Lietuvos respublikinės darbo biržos duomenimis vidutinis oficialus nedarbo lygis Lietuvoje atitinka normą ir sudaro 6.7 % (1994m. – 3.8% , 1995m. – 6.1% , 1996m. – 7.1% (Lietuvos ekonominė ir socialinė raida. – 1996m. sausio – gruodžio mėn.,- V.: Statistikos departamentas prie LRV., 1997, p.8). Tačiau tai neatspindi realios padėties, nes nėra… vieningo susitarimo, koks asmuo turi būti laikomas bedarbiu. Darbo birža pateikia tokią bedarbio sampratą: bedarbiu laikomas darbingo amžiaus asmuo, neturintis darbo, užsiregistravęs darbo biržoje, vykdantis aktyvią darbo paiešką.Statistikos departamentas taip pat tiria bedarbystės paplitimą, tačiau naudoja ne bedarbio, o nedirbančio žmogaus sampratą. Į nedirbančiųjų skaičių patenka visi apklausos metu pasisakę esantys bedarbiais (neatsižvelgiant į tai, ar jis registruotas darbo biržoje, ar ne, ar aktyviai ieško darbo, ar ne).Todėl respublikinės darbo biržos ir statistikos departamento pateikiami duomenys apie bedarbystės lygį yra skirtingi. Pvz.: 1994 m. respublikinės darbo biržos duomenimis bedarbystės lygis siekė 3.8% , o statistikos departamento atliktas tyrimas rodė tą lygį esant net 14% . (Lietuvos demografiniai pokyčiai ir gyventojų politika.- V.:1995, p188).Prie viso to dar reikia paminėti neseniai mūsų visuomenėje atsiradusį fenomeną – juodąją darbo rinką (neoficialų darbą). Tai reiškia, kad nėra jokių raštiškų darbininkų ir darbdavio susitarimų, nemokami mokesčiai ir socialinis draudimas, negarantuojamas darbo saugumas ir atlyginimas už darbo metu galimas traumas. Be to į juodąją darbo rinką gali būti įsitraukę tiek užsiregistravę darbo biržose, tiek jose neregistruoti asmenys. Galima ir tokia situacija, kada žmogus yra oficialiai registruotas darbo biržoje kaip bedarbis, gauna bedarbio pašalpą, bet tuo pačiu yra užimtas juodojoje darbo rinkoje. Tai galima paaiškinti politinės, ekonominės situacijos nestabilumu, neoficialaus darbo kontrolės ir apskaitos nebuvimu. Įvairiais duomenimis nuo 150 iki 600 tūkstančių žmonių yra įtraukti į neoficialią darbo rinką. (Lietuvos demografiniai pokyčiai ir gyventojų politika.-V.:1995, p185)1 lentelėGyventojai ir darbo jėgaMetaiDarbingo amžiaus ir vyresni gyventojai,tūkst. Darbo jėga, tūkst. Iš Užimti jųbedarbiai Aktyvumo lygis,%2 Užimtu-mo lygis,%3 Nedarbo lygis, %4 1990 2827,8 1852,7 1852,7 … 65,5 65,5 –1991 2846,1 1902,8 1897,6 5,2 66,9 66,7 0,31992 2848,9 1879,3 1855,2 24,1 66,0 65,1 1,31993 2846,4 1859,3 1778,2 81,1 65,3 62,5 4,41994 2848,2 1740,7 1675,0 65,7 61,1 58,8 3,81995 2853,9 1752,6 1643,6 109,0 61,4 57,6 6,11996 2862,1 1783,5 1659,0 124,5 62,3 58,0 7,11997 2973,1 1793,0 1680,3 112,7 62,0 58,6 6,3(B.Martinkus.Darbo ištekliai ir jų naudojimas. 35psl. 2.2 lentelė)
Lietuvoje bedarbiai registruojami jau 10 metų. Nedarbo lygis Lietuvoje 1995-1998 metais buvo 6,1-7,1 procento, o 1999 metų pabaigoje viršijo 10 procentų ribą.
2 lentelėBedarbių skaičius (procentais)Metai Statistikos departamento duomenimis Registruotų valstybinėje darbo biržoje2000 16,4 11,52001 17,4 12,52002 13,8 11,3
Mažėjant skirtumui tarp bedarbių skaičiaus tyrimų duomenimis ir užsiregistravusių valstybinėje darbo biržoje, mažėja ir nedarbo lygių skirtumai.Skirtumai tarp nedarbo lygių tyrimų duomenimis ir registruotų darbo biržose būdingi visoms Baltijos šalims.
3 lentelėNedarbo lygis Baltijos šalyse ( 2000 m. )Valstybė Tyrimo duomenimis Registruotų bedarbiųLietuvoje 13.0 7.8Latvijoje 14.4 10.1Estijoje 11.7 5.2
Nedarbo lygis priklauso nuo daugelio priežasčių, tačiau svarbiausias galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes:1. Ekonominės ir administracinės aplinkos veiksnius.2. Socialinius demografinius faktorius.Prie svarbiausiųjų ekonominės aplinkos veiksnių priskirtini šie: mokesčių politika, verslo administravimo tvarka, smulkaus ir vidutinio verslo plėtros sąlygos, verslo aplinkos investicinis patrauklumas, įmonių konkurencinis pajėgumas, rinkų monopolizavimo lygis ir kiti.Socialiniai demografiniai faktoriai- tai darbo jėgos pasiskirstymas pagal lytį, amžių, šeimyninę padėtį, išsilavinimą, profesijas, polinkį verslui, savarankišką veiklą, taip pat Vyriausybės vykdomą švietimo politiką, įgyvendinamos socialinės programos ir kiti…. 3.4. Gyventojų užimtumas 2002-2003 m.Nedarbo lygis praėjusiais metais sumažėjo nuo 12,9 proc. 2002 m. pradžioje iki 10,9 proc. 2003 m. pradžioje. Šių metų sausio 1 d. Šalyje užregistruota 191,2 tūkst. Bedarbių, arba 14,7 proc. (32,9) mažiau nei prieš metus. Praėjusiais metais nedarbo lygisLietuvoje sumažėjo 2 proc.punktais, Estijoje – 0,7 punkto (iki 5,4 proc.), Latvijoje – tik 0,1 punkto (iki 7,6 proc.). Statistikos departamento užimtumo apklausų duomenimis, trečiąjį 2002 m. ketvirtį nedarbo lygis buvo 11,9 proc., nors dar pirmąjį ketvirtį siekė 17,1 proc.Šie rezultatai vertinami, kaip puikūs, tačiau, nepaisant to, artimiausioje ateityje gali iškilti ir tam tikrų kliūčių darbo rinkos netolygumo klausimams greitai spręsti. Dja, teritorinis ir kvalifikacinis darbo mobilumas Lietuvoje yra ribotas. Besiplečiančios įmonės praėjusiais metais daugiausia priėmė į darbą tuos žmonės, kurių nereikėjo iš esmės perkvalifikuoti, be to jie buvo “šalia”, t.y. nereikėjo apmokėti didelių persikėlimo iš kitų vietovių išlaidų.Esmė ta, kad darbuotojai gana nenoriai keičia gyvenamąją vietą ir ryžtasi tai padaryti tik kraštutiniu atveju. Priežasčių yra įvairių – didelės persikėlimo išlaidos, ypač keliantis iš rajonų į didmiesčius (gyvenamojo ploto kainų skirtumas, gyvenimo brangumas ir t.t.), neturėjimas garantijų, kad atsiradusią darbo vietą išlaiky ilgą laiką. Struktūriškai persitvarkančioje Lietuvos ekonomikoje įmonių permainos yra itin dažnos, ypač tai akivaizdu paslaugų sektoriuje (mažmeninėje prekyboje, viešbučių ir restoranų srityje irt.t.). Ryžtantis keisti gyvenamąją vietą, norima tam tikrų garantijų dėl darbo vietos, tačiau potencialus darbdavys negali jų suteikti.
Paradoksalu, tačiau darbo jėgos mobilumas neretai yra didesnis migruojant iš Lietuvos į užsienį nei iš vienos šalies vietos į kitą. Įsidarbinimo tikslu vykstant iš vienos šalies į kitą viliamasi rasti patenkinamą darbo užmokestį jei ne vienoje, tai kitoje vietoje. Be to, potencialiam darbuotojui nelabai svarbu, kokiame mieste dirbti – principinį sprendimą dėl persikėlimo jis jau priėmė. Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, galimybė įsidarbinti Didžiojoje Britanijoje, Olandijoje, Danijoje, Airijoje ir Švedijoje dar labiau išaugs.Tam Lietuvos darbo birža šiais metais įsteigs 8 biurus, kurie turėtų pradėti veikti jau ketvirtąjį 2003 m. ketvirtį.Darbo rinkos nesklandumus iš dalies galėtų ištaisyti aktyvi valstybės užimtumo skatinimo politika, mažinant tiek teritorines, tiek kvalifikacinėe darbo jėgos judėjimo kliūtis.Praėjusių metų 1- 3 ketvirtį bendras užimtų gyventojų skaičius padidėjo nuo 1391,1 tūkst. Iki 1421,8 tūkst arba 2,2 proc. Daugiau žmonių įdarbinta įvairiuose ūkio sektoriuose: žemės ūkio – 2,0 proc.,apdirbamosios pramonės – 2,4 proc., statybų – 8,7 proc., vidaus prekybos – 6,0 proc., viešbučių ir restoranų – 6,9 proc., transporto ir ryšių – 1,0 proc. Taigi ir šiuo požiūriu į vidus rinką orientuotos ūkio šakos buvo gyvybingesnės, jose sparčiau nei vidutiniškai didėjo darbo vietų skaičius.2003 m. 1 ketvirtis. Metų pradžioje darbo rinkoje egzistavo prieštaringos tendencijos. Sausio mėnesį darbo pasiūla rinkoje smarkiai padidėjo – teritorinėse darbo biržose įregistuota 26,6 tūkst. bedarbių t.y. 62,5 proc. daugiau nei ankstesnį mėnesį. Vasario mėnesį darbo jėgos pasiūla sumažėjo penktadaliu – įregistuota 21,0 tūkst. bedarbių, o kovo mėnesį – 20,2 tūkst. bedarbių. Darbo vietų paklausa buvo didžiausia sausio mėnesį – įregistruota 12,2 tūkst. laisvų darbo vietų, tuo tarpu vasario mėnesį – 10,6 tūkst., kovo mėnesį 12,1 tūkst. darbo vietų. Slūgstant bedarbių srautui teritorinėse darbo biržose, šiek tiek sumažėjo ir nedarbo lygis: vasario 1 d. jis sudarė 12,1 proc., kovo 1 d. – 12,1 proc. ir balandžio 1 d. – 11,8 proc.Sausio mėnesį Lietuvos darbo birža pradėjo taikyti naują darbo jėgos rodikį, kurį, remdamasis gyventojų surašymo duomenimis, pateikė Statistikos departamentas. Skaičiavimams taikant šį rodiklį, nedarbo lygis padidėjo maždaug 0,8 proc. punkto ir tapo tiesiogiai nebepalyginamas su praėjusių… metų nedarbo rodikliais. Tai, kad pastaruoju metu nedarbo lygis mažėjo patvirtina ir Statistikos departamento atliekamų gyventojų užimtumo tyrimo duomenys. Praėjusiais metais palyginti su 2001m., nedarbo lygis smuktelėjo nuo 17,4 proc. iki 13,8 proc. Teigiami darbo rinkos pokyčiai užfiksuoti tiek mieste, tiek kaime. Kaime nedarbo lygis sumažėjo ypač staigiai – nuo – 14,4 proc. iki 9,7 proc., tuo tarpu mieste – nuo 18,6 proc. iki 15,4 proc.Atkreipiamas dėmesys į daugiau kaip vienerius metus darbo neturinčių žmonių santykinės dalies mažėjimą – 2001 m. jų dalis sudarė 58,8 proc. viso bedarbių skaičiaus, o 2002 m. – 54,9 proc. Ši bedarbių kategorija iš esmės tapo struktūrinio nedarbo “auka”, todėl jos santykinis mažėjimas atspindi ne tik bendrą ekonomikos atgijimą, bet ir tam tikrą aktyvios darbo rinkos politikos sėkmę. Darbo rinkos priemonės vis plačiau taikomos ir šiemet: 2003 m. sausio – kovo mėn. į aktyviasdarbo rinkos programas iš viso nukreipta 22,3 tūkst. asmenų, arba 50 proc. daugiau nei per tą patį praėjusių metų laikotarpį. 2 ketvirtis.Situacija darbo rinkoje toliau sparčiai gerėjo – lipos 1 d. nedarbo lygis sudarė 9,4 proc., t.y. buvo mažiausias nuo 1999 m. pabaigos. Kuo labiau “traukiasi” konjunktūrinis nedarbas (kylant ekonomikai kuriamos naujos darbo vietos), tuo labiau ryškėja struktūrinio nedarbo požymiai – darbo rinkoje egzistuoja kai kurių profesijų arba nekvalifikuotoa darbo jėgos pertekius, tačiau kartu trūksta konkrečios specializacijos ir kvalifikacijos darbuotojų.Šiais metais ekonomikos kilimas lėmė ypač didelę darbo pagal neterminuotas darbo sutartis paklausą. Pirmąjį pusmetį vidutiniškai kas mėnesį teritorinės darbo biržos registruodavo po 8,2 tūkst. laisvų darbo vietų nuolatiniam darbui ir beveik 2,9 tūkst. terminuotam darbui. Nuolatinio darbo pasiūlymai 2003m. sudarė 3/4 visų registruotų darbo vietų, tuo tarpu prieš metus – 2/3. Pusė darbo vietų buvo įregistruota paslaugų sektoriuje, 30 proc. – pramonėje, 14 proc. – statyboje, 6 proc. – žemės ūkyje.Palyginti su ankstesniais metais, darbo jėgos paklausa labiausiai augo statybų ir paslaugų sektoriuose. Tai nestebina, kadangi statybų imlumą naujiems darbuotojams lėmė šios veiklos bumas, tuo tarpu paslaugų sferoje žmogaus darbo automatizavimo ir našumo didinimo rezervai yra riboti, todėl verslo plėtojimas be naujų darbo vietų yra sunkiai įmanomas. Apdirbamojoje pramonėje, energetikoje situocija yra šiek tiek kitokia – diegiant šiuolaikines technologijas ir keliant gamybos efektyvumą, su tuo pačiu darbuotojų skaičiumi galima sukurti didesnę pridėtinę vertę, todėl naujų darbuotojų poreikis papildomam prekių kiekiui pagaminti yra santykinai mažesnis.3 ketvirtis. Šį ketvirtį situacija darbo rinkoje gerėjo jau ne taip sparčiai kaip pirmąjį 2003 m. pusmetį. Lietuvos darbo biržos duomenimis, nedarbo lygis liepos 1 d. buvo 9,4 proc., tuotarpu spalio 1 d. – 9,3 proc. Rugsėjo mėn., palyginti su rugpjūčiu, nedarbo lygis sumažėjo nuo 9,7 proc. iki9,3 proc., o darbo jėgos paklausa išaugo 18 proc.Didėjant darbo jėgos paklausai, spalio 1 d. šalyje buvo įregistruota per 16,3 tūkst laisvų darbo vietų, t.y.2,5 tūkst. daugiau nei praėjusį mėnesį. Į aktyvias darbo rinkos politikos programas per mėnesį nukreipta 13,7 tūkst. asmenų, iš jų 29 proc. dalyvavo įvairiose mokymo programose, 34 proc. – “Darbo klubų” užsiėmimuose, kiti buvo įtraukti į viešųjų ir remiamų darbų programas. Tarpininkaujant darbo biržai, nuo metų pradžios darbą surado 100,9 tūkst. asmenų, iš jų 74,8 – pagal neterminuotas darbo sutartis, todėl tikimybė, kad šie žmonės netrukus vėl ateis į darbo biržą, nėra didelė.3.5. Nedarbo lygis didžiuosiuose Lietuvos miestuose ir kaimuose
Praėjusiais metais palyginti staigiai sumažėjo nedarbo lygis kaime – nuo 14,4 proc. iki 9,7 proc., tuo tarpu mieste nuo 18,6 proc. iki 15,4 proc. 2 šių metų ketvirtyje net 6 proc. visų laisvų darbo vietų buvo žemės ūkio sektoriuje.
Per pastaruosiu keletą mėnesių įvyko teigiamų poslinkių ir regioninė…je nedarbo lygio struktūroje. Pavyzdžiui, šių metų gegužės pradžiojenedarbo lygis buvo aukštesnis nei 20 proc. net 5 savivaldybėse (Druskininkuose – 23,9 proc., Pasvalio rajone – 22,0 proc., Mažeikių – 21,6 proc., Lazdijų – 21,0 proc. ir Akmenės – 20,3 proc.), tuo tarpu spalio pradžioje tokių beliko tik viena – Druskininkuose nedarbo lygis sudarė 20,6 proc.Kad suprastume, kaip keitėsi nedarbo lygis mieste ir kaime per pastaruosius metus, panagrinėsime gyventojų aktyvumą 2000, 2001 ir 2002m. atskiruose sektoriuose..4 lentelėGyventojų aktyvumas3.6. Nedarbas pasaulyje. Nedarbo Lietuvoje ir Europoje santykis.Darbo vietų skaičiaus įmonėse didinimo ir nedarbo mažinimo problema aktuali ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje ekonomiškai išsivysčiusių šalių. Nedarbo problema labai aktuali Ispanijoje, Suomijoje, Airijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Italijoje ir kitose šalyse. Tai atspindi 3 priedas. Nedarbo lygis 1990-1998 metais Ispanijoje padidėjo iki 18-19 procentų, o Prancūzijoje, Italijoje, Suomijoje 1998 metais viršijo 11 procentų.Pateikti duomenys 4 priede akivaizdžiai rodo, kad tose šalyse, kur švietimui skiriama santykinai daugiau lėšų (palyginti su BNP) ir turi daugiau išsilavinusių žmonių, sugebančių atlikti mokslinius tyrimus, tobulinti gamybos technologijas nedarbo problema sprendžiama kur kas sėkmingiau. Tačiau tai yra rezultatas ilgo laikotarpio, kur mokslas ir švietimas laikomas prioritetine sritimi ir jam skiriamas reikiamo lygio finansavimas.todėl daugelis šalių, kurios neskiria švietimui didesnių investicijų, net per dešimtmečius nepajėgia sumažinti nedarbo lygio.5 priede pavaizduoti BVP, tenkančio vienam gyventojui, fizinės apimties indeksai bei nedarbo lygis (proc) kai kuriose ekonomiškai gerai išsivysčiusiose Europos šalyse. Akivaizdžiai matome, kad Liuksemburge, Šveicarijoje, Austrijoje,, kur yra aukšti BVP indeksai, nedarbas tesudaro 2-4 procentus. Tuo tarpu Ispanijoje, Suomijoje, Italijoje, kur BVP indeksai yra mažesni, nedarbo lygis yra 10-20 procentų.Būdinga ir tai, kad žemą BVP lygį vienam gyventojui Latvijoje, Lietuvoje ir Lenkijoje lemia tiek mažas įmonių tankis, tiek maža veikiančių įmonių dalis. Išsiskiria Slovėniją, kur didžiausia veikiančių įmonių dalis, palyginti nemažas įmonių tankis, o sukuriama daugiausia BVP vienam šalies gyventojui.6 priede yra pavaizduotas nedarbo lygis Vidurio ir Rytų Europos Šalyse bei Europos Sąjungoje 1999metais.
Kaip kito nedarbo lygis Europoje 2000, 2001 ir 2002 m., matome iš 5 lentelės
5 lentelėNedarbo lygis Europos sąjungoje ir šalyse kandidatėse
3.7. Ekonominės ir socialinės nedarbo pasekmės
Socialinių mokslų daktaras Antanas Petrauskas išskiria ekonominių ir socialinių nedarbo pasekmių pliusus ir minusus.PLIUSAI:
1. Formuojasi nuolatinis poreikis rūpintis savo kvalifikacija, branginama darbo vieta.2. Teigiama įtaka darbo drausmei, darbo našumui, gaminamos produkcijos ar teikiamų paslaugų kokybei bei konkurencijai.3. Noras įsigyti gretutinę specialybę, kad būtų daugiau galimybių įsidarbinti.4. Nenoras būti ilgalaikiu bedarbiu gali paskatinti imtis verslo, į jį įtraukiant savo artimuosius (šeimos verslo formavimas).5. Siekimas pritraukti tiesiogines užsienio investicijas, kad būtų daugiau galimybių gaminti konkurencingą produkciją bei užkariauti naujas jos realizavimo rinkas ir kad turėtume nuolatinį pajamų šaltinį- darbą.6. Ne pirmo būtinumo prekių, ypač nekilnojamo turto, atpigimas arba bent nebrangimas dėl visuomenės narių perkamosios galios sumažėjimo.7. Teritorinės migracijos padidėjimas: neturinčių darbo visuomenės narių migracija iš didmiesčių į mažesnius miestelius ar kaimą, lėtesnis didmiesčių augimas.8. Stimulas siekti išsimokslinimo, kad turėtume darbą ir galėtume imtis verslo ar pretenduoti į darbą valstybės tarnyboje.9. Išauga profesinio orientavimo ir konsultavimo svarba.10. Didesnės galimybės ūkio subjektų vadovams rinktis reikiamos kvalifikacijos darbuotoją.11. Orientuotų ir ilgalaikius šalies ūkio poreikius užimtumo programų rengimas ir didesnio subalansuotumo tarp numatomos šalies ūkio plėtros ir tam reikalingų specialistų poreikio siekimas.12. Galimos mokesčių lengvatos atskiroms verslo rūšims didelio nedarbo zonose, taip pat didesnių paskolų be palūkanų suteikimas verslui pardėti ir jam plėtoti.13. Labiau gerbiamas darbdavys.14. Daugiau galimybių kurtis ir reikštis profesinėms sąjungoms; ryškesnis socialinių partnerių vaidmuo sprendžiant gyventojų užimtumo problemas.15. Gera dirva privatiems įdarbinimo biurams ir tarnyboms parodyti savo sugebėjimus ir galimybes, taip talkinant valstybinėms darbo birž…oms.16. Laikinas uždarbio pajamų neturėjimas verčia nedirbančius visuomenės narius racionaliau naudoti savo šeimos finansinius išteklius, kas, beje, vėliau praverčia ir susiradus darbą.17. Padidėję reikalavimai darbuotojų asmeninėms savybėms (iniciatyvai, organizuotumui, sugebėjimui dirbti kartu, komunikabilumui, kūrybiškumui, tvarkingai išvaizdai ir kalbos kultūrai) visus skatina tobulintis.
MINUSAI:
1. Baimė netekti socialinių garantijų: sveikatos draudimo, teisės į įvairias socialines išmokas ir pensinį aprūpinimą.2. Dirbančių, ypač žemesnės kvalifikacijos pataikavimas darbdaviui.3. Protekcionizmo įsigalėjimas įsidarbinant (pvz. darbo vietų pardavimas, kyšių už įdarbinimą ėmimas, giminaičių stūmimas į laisvas ar naujai steigiamas darbo vietas). Šis reiškinys ypač būdingas įstaigoms, turinčioms nuolatinių finansinių šaltinių.4. Kvalifikuotos darbo jėgos “nutekėjimas” į užsienį.5. Galimas spartesnis nusikalstamumo augimas, socialinių neramumų židinių formavimas didelio nedarbo zonose, kai kurių politinių partijų ir visuomeninių organizacijų manipuliacijos masių nuotaikomis.6. Mažėja surenkamų įmokų į valstybės, savivaldybių ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetus.7. Sparčiau formuojasi visuomenės sluoksnis, kuriuo nuolat turės rūpintis valstybė.8. Daugėja darbo teritorinėms darbo biržoms ir miestų (rajonų) savivaldybių socialinės rūpybos skyriams.9. Dėl sunkios šeimų materialinės padėties šalyje mažėja gimstamumas; sparčiau sensta visuomenė.10. Smunka gyvenimo kokybė- ypač pensines išmokas gaunančių asmenų, nes toliau mažėja dirbančiųjų ir pensininkų santykis.11. Daugėja nelankančių bendrojo lavinimo mokyklų vaikų.12. Daugėja neapdraustų privalomuoju sveikatos draudimu asmenų, auga sergamumas ir pirminis invalidumas.13. Mažėja privačių pensijų fondų kūrimosi potencialas.14. Gausėja kolektyvinių ginčų (streikai, piketai, mitingai ir pan.).
15. Ryškiai pasireiškia lyčių nelygybės ir diskriminacijos požymiai įsidarbinant.16. Gausėja darbo santykius, saugų darbą ir darbo apmokėjimą reglamentuojančių įstatymų pažeidimų.17. Formuojasi neigiamai veikianti vartojimą ir gamybos bei paslaugų plėtrą atidėta paklausa. 4.NEDARBO PROBLEMOS REGULIAVIMASDarbo biržos specialistai, suprasdami ypač keblią kaimo bedarbių situaciją, ieško galimybių didinti paslaugų apimtis nedidelėse gyvenvietėse. Vienas iš efektyviausių ir žmonėms prieinamiausių užimtumo programų yra viešieji darbai seniūnijose. Nors šie darbai laikini, tačiau norinčių juos dirbti yra gerokai daugiau negu galima finansuoti.Pagrindinė akivaizdi tendencija šioje veiklos srityje- kasmet didėjantis nukreiptų į viešuosius darbus bedarbių skaičius. Prisiminus pirmuosius veiklos metus Darbo biržoje ir pradėjus organizuoti viešuosius darbus, žmonės juos vertino labai nepalankiai. Tačiau šiandien beveik visi supranta, kad tai aktyvi užimtumo priemonė, padedanti sėkmingai integruotis į darbo rinką. Vienas iš viešųjų darbų programų pranašumų yra tas, kad joje turi galimybę dalyvauti ir dirbti labiausiai socialiai pažeidžiami asmenys, ilgalaikiai bedarbiai, bedarbiai, kurių šeimose yra du ir daugiau nedirbančių asmenų.Organizuojant viešuosius darbus svarbiausias vaidmuo tenka rajono savivaldybei. Per darbo biržos veiklos metus, organizuojant viešuosius darbus, tarp Darbo biržos ir rajono savivaldybės susiklosto geranoriški santykiai. Rajono savivaldybė, atsižvelgdama į situaciją vietos darbo rinkoje, kasmet nustato viešųjų darbų pobūdį, kuris padeda palaikyti ir plėtoti vietos socialinę infrastruktūrą. Viešųjų darbų organizavimo klausimai, jų eiga nuolat analizuojami ir svarstomi trišalės tarybos posėdžiuose.Nedarbo problemą mėginama spręsti irskatinant smulkaus verslo plėtrą. 2003 m. kovo 24 d. Lietuvos darbi birža sudarė sutartį su UAB Investicijų ir verslo garantijos (INVEGA), kuri administruoja vieną iš valstybės pagalbos formų – dalinį palūkanų kompensavimą. Verslininkams, kurie pasinaudojo INVEGA garantijomis, kompensuojama iki 50 proc. bankams sumokėtų palūkanų. Bendradarbiaujant bus sudaryta galimybė bedarbiams, norintiems pradėti verslą, perLietuvos darbi biržos informacijos paieškos sistemą naudotis INVEGA interneto tinklo informacija pradedantiems verslininkams.Kovodamas su didžiule regionine nedaro lygio diferianciacija, Seimas priėmė LR bedarbių rėmimo įstatymo pataisas, kuriomis siekiama garantuoti vietinių užimtumo iniciatyvų finansavimą ne tik iš valstybės bei savivaldybių biudžetų, bet ir iš užimtumo fondų lėšų. Šia programa bus naudojamasi kuriantnaujas darbo vietas didelio nedarbo regionuose, kuriuose nedarbo lygis daugiau kaip 1,5 karto viršija vidutinį šalies rodiklį. Sujungus biudžeto ir Užimtumo fondo lėšas, šiemet regioniniam užimtumui skatinti būtų galima skirti 6 – 7 mln. Lt, sukuriant per 1000 nuolatinių darbo vietų.Šiais laikais ypatingas vaidmuo tenka aktyvioms darbo rinkos reguliavimo ir darbuotojų perkvalifikavimo priemonėms. Kiekybiniu požiūriu teritorinių darbo biržų veiklos rodikliai buvo nepaprasti – pirmąjį 2003 m. pusmetį į įvairias darbo politikos programas įtraukta per 81 tūkst. ieškančių darbo asmenų, t.y. ketvirtadaliu daugiau nei prieš metus. Apie 18 tūkst. bedarbių ir įspėtų apie atleidimą asmenų dalyvavo profesinio mokymo programose (54 proc daugiau nei pernai). Viešųjų darbų srityje sukurta per 30,5 tūkst. laikinų darbo vietų, tuo tarpu prieš metus – apie 25 tūkst.Deja, Lietuvos darbo biržos mokymo centrams ne visada pavyko garantuoti efektyvų darbo jėgos nukreipimą į “karščiausias” vietas. Kvalifikuotų darbininkų stygiumi skundžiasi baldų gamybos, tekstilės, statybos, transporto bendrovės, trūksta vadybininkų su aukštuoju išsilavinimu, informacinių technologijų, užsienio kalbų, audito, finansų ir bankininkystės, reklamos dizaino vadybos bei įstaigų ir viešbučių administravimo specialistų. Problema ta, kad mokymo centrai, rengdami specialistus, orientuojasi į dabartinę situaciją, tuo tarpu jų poreikį butina prognozuoti. Beto, profesinėse mokyklose nauji specialistai rengiami pora metų, tuo tarpu darbdaviai tiek ilgai laukti negali. Kai kurio įmonės mėgina rengti specialistus savo jėgomis, tačiau tai dažniausiai yra brangu ir nepakankamai efektyvu. IŠVADOSApibendrinant galima teigti, kad nedarbo mažinimo problema glaudžiai susijusi su verslo ekonomine ir administracine aplinka, sėkminga įmonių veiklos plėtra, gyventojų išsilavinimo lygiu ir jų galimybėmis bei suinteresuotumu imtis savarankiškos veiklos. Todėl didinant gyventojų darbinį užimtumą ir tokiu būdu spartinant BVP augimo tempus bei sprendžiant kitus socialinės gerovės klausimus, pagrindinis dėmesys turi būti skiriamas įmonių steigimui ir jų veiklos vystymui skatinti, verslui palankiai mokesčių politikai, teisinei sistemai formuoti. Ypač turi būti rūpinamasi smulkiuoju ir vidutiniu verslu, sudarant realiai palankias sąlygas, kadangi tik šioje sferoje dažniausiai kuriamos naujos ir papildomos darbo vietos.Asmenų integracija į darbo rinką yra sudėtinga ir dėl jų socialinio psichologinio nepasirengimo aktyviai spręsti savo problemas. Kita problema- ilgalaikiai bedarbiai. Šių asmenų taip pat priešpensijinio amžiaus įdarbinimas bei socialinė parama tampa vis rimtesne problema, kuriai spręsti reikia ne tik darbo biržos pastangų. Šiuo metu Lietuva pasižymi gana nestabilia ekonomine situacija, kai egzistuoja nelegalus užimtumas, kai dirbama neįforminus darbo santykių ir nemokant socialinio draudimo įmokų. Šios ir kitos priežastys sąlygoja “Sodros” biudžeto deficitą bei Užimtumo fondo lėšų trūkumą. Esant tokiai situacijai nukenčia darbo rinkos politikos vykdymas, yra stabdomas aktyvus programų realizavimas. Tai be abejonės didina nedarbo lygį.LITERATŪRA1. Čerynienė R. Darbo ekonomikos teoriniai pagrindai.- Vilnius, 1996.- 76 psl.3. Lukaševičius K. Nedarbo problema ir jos sprendimo būdai// Inžinerinė ekonomika.- 2000, Nr. 1 (16)4. Martinkus B., Savanavičius A. Darbo ekonomika.- Kaunas: Technologija, 1996, 143 psl.5. Martinkus B. Darbo ištekliai ir jų naudojimas.- Kaunas: Technologija, 19976. Macroeconomic Analysis. Europages The European. Business Directory. 1995-19987. Makroekonomika, II dalis.- Kaunas: Technologija,- 1992, 125 psl.8. Lietuvos statistikos metraštis. Vilnius, Metodinis leidybinis centras9. Rinkos ekonomika ir valstybinis reguliavimas.- Kaunas: Spindulys.- 1990, 21 psl.10. http:// verslas. takas.lt//llri/naujiena2.html?id4111. http://www. Europages.com.12. http://www.sociumas.lt/Lit/Nr1/rinka.asp13. http:// www. std.lt14.Lietuvoa makroekonomikos apžvalga. 2003