Pasaulio ukio saliu geografija

I PRAKTIKOS DARBAS

PASAULIO ŪKIO SUDĖTIS

Užduotys:

1. Susipažinti su teorine pasaulio ūkio sąvokos interpretacija;2. Pasaulio ūkio susidarymo priešistorė;3. Pasaulio ūkio formavimasis ir jo vystymosi etapų apžvalga;4. Suvokti pasaulio ūkio privalumus valstybių egzistavime;5. Mokėti paaiškinti su pasaulio ūkiu susijusius terminus, sąvokas – sudaryti jų žodynėlį.6. Regioninių susivienijimų ir transnacionalinių korporacijų, kaip pasaulio ūkio integracijos pagrindo, analizė (Didžiausios pasaulio korporacijos pagal pajamas).7. Palyginti valstybes, pagal jų bendrą nacionalinį produktą (BNP) ir pagal BNP vidutiniškai vienam gyventojui.

Atsakymai:Pasaulio ūkis dar dažnai vadinamas ekonomika – tai visuomenės reiškinys, užtikrinantis jos narių gyvybinius poreikius, iš dalies skatinantis jų veiklą, pasikeitimą veiklos produktais ir idėjomis. Pasaulyje nuolat vyksta kūrimas, gamyba ir mainai. Nėra valstybės, kuri naudotūsi ir išgyventų tik iš savo išteklių, materialinių ir dvasinių vertybių. Tam naudojama prekyba, finansai, teisė – sauga, ryšiai ir kiti veiksniai. Tarp pasaulio valstybių veikia vieninga gamybos arba kūrimo pasiskirstymo mainų sistema. Pasaulio ūkio raida apima visą civilizacijos istoriją. Jo formavimasis susijęs su darbo pasidalijimu. Tobulėjant įrankiams, augant žmonių poreikiams, atsirado amatai, su jais ir mainai. Vientisam pasaulio ūkiui susiformuoti prireikė 19 amžių. Pagal tai kieno buvo nuosavybė ir koks darbo pobūdis, išskiriami 2 ūkio formavimosi tipai; azijinis – kur vyrauja griežta darbo drausmė, aiškus pareigų pasiskirstymas bei valstybės (dažniausiai jos vadovo) nuosavybė. Antrasis – antikinis – su vergų darbu ir privačia nuosavybe, buvo mažiau perspektyvus net atskiruose regionuose. Didžiųjų geografinių atradimų epocha paspartina tarptautinių mainų plėtrą, darbo intensyvumą, ūkio monopolizaciją. 18 a. Sparti mokslo ir technikos pažanga paskatino gamybos koncentraciją, nes masiškai buvo gaminamos pigios prekės. Augo teritorinis darbo pasiskirstymas ir gamybos specializacija. Plečiantis gamybai, tobulėjant transportui susiformavo pasaulio rinka. Po pirmojo pramonės perversmo sekė antrasis, susijęs su elektrifikacija ir automatizacija. XX amžiuje žmogų darbe keitė robotai, prasidėjo masinė veiklos sferų kompiuterizacija. Tai susiję su trečiuoju pramonės perversmu, kuris paspartino paslaugų sferos plėtrą ir formavo naują žmonių veiklos sferą – informacijos sferą, popramoninę visuomenę.Šiuolaikiniame pasaulio ūkyje yra ne tik valstybių darbo pasidalijimas, bet ir bet ir tarpusavio ekonominė priklausomybė – reiškinys, kai atskirų šalių ūkiai yra susipynę. Glaudi valstybių sąveika, vieningas jos veikimas, vadinama ekonomine integracija, kuri būdinga ekonomiškai stiprioms valstybėms. Pvz. : Europos sąjunga.Integracija prasideda nuo prekybos reguliavimo. Tai siekimas supaprastinti ir palengvinti prekių ir pinigų judėjimą tarp valstybių, apsaugoti vidaus rinką (suderinami mokesčiai, muitų sistema). Spartesnei ūkio plėtotei tenka paaukoti dalį ekonominių ir politinių sąlygų (kuriasi nepriklausomos rinkos institucijos).Kuriami tarptautiniai bankai, teisinė sistema. Tarptautinės ūkio integracijos tikslas – užtikrinti tarptautinio ūkio ekonominį saugumą. Pasaulio ūkio sąvokos interpretacijos yra gana įvairios – nėra vieno pasaulio ūkio, ar pasaulio ekonomikos suvokimo. Vieni mokslininkai teigia, kad tai yra nacionalinių ūkių, susietų tarptautinio darbo pasidalijimo ir ekonominių – politinių ryšių sistema. Čia didžiausias dėmesys sutelktas į nacionalinį ūkį, jo veiksmingumą, produktyvumą. Kita, kiek platesnė samprata, apimtų pasaulio ūkio kaip tarptautinio bendradarbiavimo tarp nacionalinių ūkių universali sistema, kuri apjungia prekybą, finansinius santykius, kapitalo valdymą bei darbo jėgos pasidalijimą. Populiariausias apibrėžimas būtų – pasaulio ūkis – nacionalinių ūkių, siejamų geografinio darbo pasidalijimo ir glaudžių tarpusavio ryšių sistema. Pasaulio ūkiui būdingi du pagrindiniai veiksniai: vientisumas, kurį remia rinka per kainų skirtumą, tiek pačioje valstybėje( viduje), tiek tarptautinėje rinkoje. Gamintojai ir vartotojai tarpusavyje labai susiję. Antrasis veiksnys – atsinaujinimas. Pasaulio ūkyje pagamintų prekių įvairovė tokia didelė, manai tokie intensyvūs, kad nuolat auganti konkurencija lemia gaminių bei idėjų atsinaujinimą.

1. Susipažinti su teorine pasaulio ūkio sąvokos interpretacija

Ekonomikos literatūroje nėra vieningo supratimo apie terminus “pasaulio ekonomika” ir “pasaulio ūkis”, todėl, kad šie terminai turi platų pritaikymo sritį ir todėl yra daug nuomonių apibūdinančių pasaulio ūkį. Daugiausia yra paplitusi nuomonė, kad pasaulio ūkis yra nacionalinių ūkių visuma, kurie yra tarpusavyje susieti darbų pasidalijimo tarptautine sistema, ekonominiais ir politiniais ryšiais. Kitų požiūriu, pasaulio ūkis yra traktuojamas kaip sistema tarptautinių ekonominių santykių, kaip universalus ryšis tarp nacionalinių ūkių. Tokios nuomonės laikosi dauguma vakarų tyrinėtojų, kurie mano, kad tarptautinė ekonominė sistema apima ir prekybą, ir finansinius ryšius, o taip pat nelygų pasiskirstymą kapitalistinių resursų ir darbo jėgos. Šiuo atvejų iškrenta gamyba, kuri daugiausia ir apibūdina tarptautinius ekonominius ryšius.Dauguma mokslininkų pripažįsta, kad pasaulio ūkis tai tam tikras apibrėžta sistema. Pagrindinė priežastis šios sistemos atsiradimo ir gyvavimo yra jos vientisumas, kada ekonominė sąveika visų sistemos sudėtinių dalių yra ganėtinai stabiliame lygyje.Šios sistemos pagrindą sudaro tarptautinių ir apribotų atskirų šalių nacionalinė gamyba materialinių ir dvasinių gerovių, jų pasiskirstymas, mainai ir vartojimas. Ši sistema yra suprantama įvairiapusiškai. Iš vienos pusės ji turi turėti bendrą tikslą, kuris turi būti kaip pagrindine jos varomoji jėga jos vystymo. Iš kitos pusės sistema sudaro posistemės, su įvairiais ir net prieštaringais tikslais. Bet į sistemą įeinantys posistemės turi būti susieti tarpusavyje ir abipusiai veikti vienas kitą. Tokia sistemų struktūra gali būti laikino arba pereinamo charakterio, todėl, kad daugiau stiprio posistemės palenkia savo tikslams kitas. Kitų atvejų sistema gali pradėti birėti. Taigi pasaulinė ekonomika turi turėti bendrą tikslą. Jis keičiasi įvairiose posistemėse priklausomai nuo socialinių ir ekonominių sąlygų. Pasaulinė ekonomika negali vystytis be tam tikros tvarkos, pagrįstos tarptautine teise, kuri reguliuoja ekonominius santykius tarp valstybių, ekonominių sąjungų, juridinių ir fizinių asmenų. Pasaulio ūkis yra ir istorinė, politinė bei ekonominė kategorija. Tai paaiškinama tuo, kad kiekvienam istoriniam etapui būdinga tam tikras gamybos mastas ir lygis.Santykius tarp įvairių pasaulio ūkio elementų apibūdina lygiai. Santykiai tarp valstybių apibūdina tarpnacionalinis lygis, kuris yra reguliuojamas tarptautinės teisės aktais. Transnacionalinis lygis tai įmonių ir jų grupių veiklos sfera, kartu su jų vidinėmis informacijos sistemomis. Į šią sferą taip pat įeina daug neformalios veiklos, tokios kaip prekyba narkotikais, ginklais ir kita. Dauguma pasaulio ūkio elementų veikia vienų metų. Tarp jėgos centrų yra susidūrimai, susitarimai, susijungimai. Pasaulio ūkis yra vientisa sistema, kuria sudaro daug įvairių dalių, posistemių, kurios turi tam tikrų bendrumų ir skirtumų. Yra nuomonė, kad pasaulio ūkis tai vieningos dvi posistemės – nacionalinių ūkių ir tarptautiniai ekonominiai santykiai, kurie sujungia juos (ūkius) į vieną visumą. Pasaulio ūkio posistemės yra išskiriamos pagal tokius kriterijus :Ekonominio vystymosi lygį; Ekonomikos socialinė struktūrą; Ekonominio augimo tipą; Išorinių ryšių lygį ir pobūįs;Labiausiai paplitęs kriterijus yra ekonominio vystymosi lygis, kuris bendrai yra apibūdinamas pagal BVP vienam gyventojui, taip pat ir kiek yra sunaudojama žaliavų ir energijos produktų vienetui. Pagal įvairius kriterijus pasauliniame ūkyje yra išskiriama tam tikras posistemių kiekis. Pačios didžiausios posistemės , arba metasistėmos, yra laikomi tris nacionalinės ekonomikos grupės:Gamybinio vystymosi šalys (kapitalistinės); Pereinamo laikotarpio šalys (praeityje socialinės arba šalys su centralizuotų ekonomikos planavimų); Išvystytos šalys.Šios metasistėmos savo ruoštu dar skirstomos į eilę posistemių.

2. Pasaulio ūkio susidarymo priešistorė

Pasaulio ūkio istorija prasidėjo dar senųjų upinių civilizacijų metų. Kada upių slėniuose (Nilo, Tigro, Efrato, Gangės, Huanhės ir kt.) buvo susikūrusios lokaliniai ūkiai. Pagrindinės šakos buvo žemdirbystė ir gyvulininkystė. Ekonominės zonos buvo susietos tarpusavyje labai ribotai, jos skyrė tarpinės erdvės. Tuo metų labai ekonominiam vystymui kenkė nuolatiniai užkariavimai, tai ardė socialinius santykius bei politines sistemas. Azijos gamybos būdas. Senosiose ūkių sistemose, išskyrus Kinija, dominuojančia padėtį užima karališkas ir šventyklos ūkiai, o taip pat asmeniniai ūkiai, kurie buvo paveldėti. Visi didesni ūkiai buvo panašus į imperatoriaus ir šventyklų. Žemėje dirbo kolektyvais, ir kiekvienas dirbantys gaudavo savo dalį iš derliaus. Vieni užsiminėjo tik žemdirbystę kiti tik amatais. Amatininkai gaudavo dalį derliaus, o žemdirbiai iš amatininkų gaudavo reikalingų įrankių. Taip buvo sukurtos stiprus vidiniai bendruomenės ryšiai. Bendruomenė buvo atskirta nuo išorinio pasaulio. Rytų bendruomenei tai trukdė vystyti prekybinius, piniginiu ryšius tarp miestų ir kaimų. Žemė buvo pagrindinių gamybos resursu. Beveik viskas priklausė nuo valdininkų. Kinijoje ir Indijoje buvo renkami mokesčiai. Aktyvus mainai tarp miesto ir kaimo vyko Osmanijos imperijoje, Irane. Kapitalas buvo investuojamas ne į amatus, o į žemę, kuri buvo išnuomojama iš valdžios. Feodalinių santykių atsiradimas trukdė užmegzti prekybinius – piniginius ryšius. Indijoje amatininkai priklausė žemiausiai kastrai, todėl nesulaukė paramos iš centralizuotos valdžios. Tai trukdė amatininkų gamybos augimui. Privačios nuosavybės vystymas, feodalizmas privesdavo prie centralizuotų valstybių silpnėjimo. Antikinis gamybos būdas. Skirtingai nuo rytų socialinių – ekonominių struktūrų antikos forma turėjo privačią nuosavybę. Antikinei bendruomenei daugiau būdingi miestai, miestai – valstybės (polis). Plačiai naudojamas vergų darbas. Amatai buvo atskirti nuo žemė ūkio. Todėl amatininkų produkcija turėjo aukštesnę kokybę, ir dėl to išstūmė Rytų produkciją iš Viduržemio rinkos. Rytų ir Vakarų ekonominio išvystymo lygiai. Ekonominės sistemos vystėsi kartu su naujais atradimais, naujom technologijom. Valstybių išsivystymo lygį parodo jų statyba ir statybos technikos. Pvz., Pasaulio stebuklai, Aleksandrijos švyturys – 120 metro aukščio. Buvo pastatyti kanalai, tvenkiniai, dambos ir kt. Senovės Rytų ir Antikos keliautojai keliavo jau labai toli. Bet nežiūrint į prekybos išvystymą, daugumos šalių ūkiai buvo natūralūs ir uždari.Antro tūkstančio pradžioje išsivystymo lygis Rytų valstybėse buvo 1,5 – 2 kartus didesnis nei Vakarų Europos.

3. Pasaulio ūkio formavimasis ir jo vystymosi etapų apžvalga

Pirma klausimo dalis atsakyme į antrą klausimą.Pasaulio ūkio vystymosi etapai:1) 19 a. pabaiga – 20 a. pradžia – iki pirmo pasaulinio karo. Pasaulio ūkis vystėsi greitais tempais. Veikė integracijos ir mainų procesai.2) 20 – 30 – metai. – karo pasekmės; nutrukimas ūkinių ryšių tarp dviejų kariavusių pusių. Pirmojo pasaulinio karo metais buvo sunaikinta daug gamybinių ir darbo resursų.3) 30 dešimtmečio pradžia. Pasaulinė ekonominė krizė ir depresija. Yra pastebėtas ūkių uždarumas. Sutrikdytas eksportas, ryšiai. Maža eksporto dalis, kuri sumažėjo 1,5 – 2 kartus. 4) Antras Pasaulinis karas. Pasaugos sferos kooperacijos procesas. Ūkių valdymo centralizacija. Pasaulio ūkis pasidalijo į dvi dalis dėl to, kad skirtinguose barikadų pusėse vyksta skirtingi ekonominio vystymosi procesai. Kapitalistinėms šalims būdinga: užsienio gamybos augimas, išaugo JAV įtaka, Maršalo planas leido ekonomiškai vystytis Europos Sąjungos šalims, buvo sukurtos ir pritaikytos pagalbos programos išvystytoms valstybėms. Kolonijų sistemos panaikinimas leido pasaulinėje rinkoje pasirodyti naujoms išvystytoms valstybėms. 5) 60 – 70 – metai. Kapitalo augimas. 5 – 7 dešimtmečiai – suartėja vystymosi lygiai JAV ir Europos šalių. JAV tapo lyderiu.

6) 70 – 80-metai. Staigus kritimas augimo tempų Pasaulinėje ekonomikoje. Eksporto kvotų didėjimas. 7) 90 – metai. Aktyvus bendradarbiavimas tarp šalių, sustiprėjimas vieningos sistemos.

Pasaulio ūkio sektorių istorinė raida.I sektorius. V – II tūkst. pr. Kr. žmogus jau vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste, tobulino darbo įrankius, plėtojo amatus, spartino mainus. Tuometinis ūkis formavosi pagal du tipus: azijinį ir antikinį. Azijinio tipo ūkyje dominavo valdovo nuosavybė, kolektyvinis darbas. Antikinio tipo ūkio pagrindą sudarė privati nuosavybė ir vergų darbas. Viduramžiais antikinis ūkis plėtojosi greičiau nei azijinis, nes Europos geografinė padėtis buvo palankesnė.II sektorius. Didžiųjų geografinių atradimų laikotarpis lėmė pagrindines pasaulinio ūkio susidarymo prielaidas. Naujos atrastos žemės ir jūrų keliai padėjo Europai atsikratyti monopolinių Rytų prekių. Iš Lotynų Amerikos plūstelėjęs auksas ir sidabras paspartino amatų ir pramonės plėtotę. Laivyba ir ryšiai su kt regionais lėmė sparčią tarptautinę mainų plėtra. Iki XVIII a. prad. Europoje ūkio plėtrą skatino gamybos priemonių tobulinimas, o Azijoje – gausi ir labai pigi darbo jėga.Mokslo ir technikos pažanga. XVIII a. didelių įmonių interesai išsiplėtė už šalies ribų. Gamyba tapo priklausoma nuo tarptautinės rinkos, pramonė tapo reikšmingiausia ūkio šaka. Nusistovėjo nuolatiniai ir reguliarūs šalių ekonominiai ryšiai.III sektorius. XX a. 8 dešimtmetyje daugelyje įmonių žmogaus darbą pakeitė robotai – vyksta pramonės automatizavimas, kompiuterizavimas. Sparčiai didėjant gamybos efektyvumui, joje dirba vis mažiau žmonių. Visuomenės poreikius tenkina nedidelės pramonėje ir žemės ūkyje dirbančių žmonių skaičius. Todėl taip sparčiai išplito paslaugų sfera. Ryškėja specializacijos rūšys: transporto, buitinės paslaugos ir kt.IV sektorius. Šiuolaikiniame pasaulyje jau formuojasi ketvirtasis ūkio sektorius – informacijos. Jis apima naujausiu mokslinių technologijų kūrimą ir diegimą. Šis sektorius vystosi kartu su III -paslaugų sektoriumi.2.ūkio plėtra, sudėtingi ekonominiai santykiai suformavo 4 pagrindinius ūkio sektorius:1. tiesioginis gamtos gėrybių (naudingųjų iškasenų, žemės ir vandens, miško bei kitų turtų) naudojimas. Šis sektorius glaudžiai susijęs su gamta. Šiam sektoriui plėtoti svarbu dirvožemis, klimatas, reljefas, gaivaliniai gamtos ištekliai.2. pramonė (amatai), statyba. Pramonės sektorius yra svarbiausia ūkio materialinės gamybos šaka. Pramonė gamina vartojimo reikmenis, gamybos priemones kitoms ūkio šakoms.3. paslaugų (prekyba, ryšiai, transportas, buitinės paslaugos ir kt).4. informacijos. Jis apima naujausių mokslinių technologijų kūrimą ir diegimą. Priežastys, kurios lemia vyraujantį sektorių valstybėse:• geografinė padėtis. Šalyse, esančiose labiau į pietus, pvz. visose šalyse esančios aplink Viduržemio, Karibų jūras, Indonezijos baseiną ir t.t. vyrauja paslaugų sektorius, ypač turizmas. Taip pat nuo geografinės padėties priklauso ir žemės ūkio sektoriaus plėtojimas valstybėje.• gamtos ištekliai ir jų kiekis. Nuo šio rodiklio priklauso pramonės sektoriaus vystymasis, tokiose šalyse, pvz. Vokietijoje. Rusijoje pramonės sektorius intensyviai vystomas iki šiol. Bet yra ir išimčių, pvz. Japonija, beveik neturi naudingų iškasenų, tačiau pramonės sektorius išvystytas labai gerai.• istorinė ūkio raida. Pvz. Didžiojoje Britanijoje. Prancūzijoje vyko daug revoliucijų, kurios spartino pramones sektoriau vystymąsi.• gyventojų išsimokslinimas. Konkrečiai produkcijai pagaminti – nuo idėjos iki pardavimo -reikalingi labai aukštos kvalifikacijos darbuotojai. Tokiose šalyse, kur išsimokslinusiu gyventoju skaičius yra didelis, vyrauja paslaugų ir informacijos sektoriai. Taip yra Vakarų Europos šalyse. Japonijoje, JAV ir pan.valstybių kooperacijos ryšiai ir pramonės modernizacija. Konkurencija pasaulio rinkoje skatina pramonės modernizavimą. Sparti mokslo ir technologijų pažanga tokiose šalyse kaip: JAV, Kinijoje. Japonijoje, Didžiojoje Britanijoje sukuria naujas technologijas, kurios vysto informacinio sektoriaus vyravimą valstybėje. Kadangi šios technologijos atpalaiduoja daug darbo jėgos, kuri randa užsiėmimą paslaugų sferoje. Mano manymu. trečiasis ir ketvirtasis sektorius yra neatsiejami.

4. Suvokti pasaulio ūkio privalumus valstybių egzistavime

Pasaulio ūkio privalumai:Valstybė, įsijungusi į pasaulinį ūkį per tarptautinę rinką, turi galimybę stiprinti tas ūkio šakas, kurioms plėtoti turi palankiausias sąlygas. (Pvz. : Suomija išplėtojo medžio apdirbimo, celiuliozės ir popieriaus pramonę, laivų statybą. Švedija – geležies gavybą ir plieno lydymą. Japonija – robotų gamybą. Lietuva galėtų plėtoti ir eksportuoti linus, pieną, mėsą, medžio priemones, elektronikos, elektrotechnikos gaminius).Valstybė atsisako nepelningų ūkio šakų.Valstybė parduoda prekes ir įsigyja lėšų pirkti reikalingų gaminių.Valstybė diegia naują techniką, racionaliai naudoja naudingas iškasenas, darbo išteklius. Valstybė sparčiai plėtoja ūkį.

Pasaulio ūkis nėra atskira uždara sistema, ją įtakoja ekonominiai- teisiniai santykiai tarp valstybių.Labai svarbi pasaulio ūkio sudedamoji dalis yra regioniniai (ekonominiai – politiniai) susivienijimai, organizacijos.Regioniniai šalių susivienijimai, palyginti su pasaulio ūkio valstybėmis, yra labai integruoti. Integracija gali apimti daugelį ekonominio gyvenimo sričių( EEB) arba tik vieną ar kitą pramonės šaką, dėl kurios plėtojimo valstybės ir susijungė.Pasaulio ūkio integraciją didina ne tik valstybių tarpusavio sutartys ir įsipareigojimai, bet ir pavienių firmų, kompanijų ir bendrovių vienijimasis, jų skverbimasis į kitas valstybes, mišrių kompanijų kūrimas. Dažnai skirtingų valstybių panašaus profilio kompanijos gali susijungti ir taip sumažinti konkurencijos, valdymo išlaidas. Didelės kompanijos siekia įsiskverbti į kitų valstybių teritorijas ir įkurti ten antrines įmones. Kai dėl kokių nors priežasčių to nepavyksta padaryti, kompanijos stengiasi suvienyti kapitalą (kompanijos + kitos valstybės kompanijų kapitalas, privatus + valstybinis kapitalas ir pan.).

5. Mokėti paaiškinti su pasaulio ūkiu susijusius terminus, sąvokas

Akcija – vertybinis popierius, išleidžiamas akcinės bendrovės kaip ilgalaikio kapitalo didinimo priemonė. Bendrovės akcininkai yra teisėti jos savininkai ir turi teisę gauti jos pelno dalį. Akcijomis prekiaujama jos fondų biržoje.

Atviroji ekonomika – ekonomika, kuri labai priklauso nuo tarptautinės prekybos; eksportas ir importas yra didelis, palyginti su tos ekonomikos nacionalinių pajamų dydžiu.

Balansas – finansinė ataskaita atspindinti firmos turtą ir įsipareigojimus paskutinę ūkinės veiklos laikotarpio dieną. Balanse pateikiamas turto, kurį valdo įmonė, sąrašas, nustatomi balansiniai įsipareigojimai bei reikalavimai tų žmonių grupių, kurie teikė lėšas turto įsigijimui.

Bendrasis nacionalinis produktas (BNP) – visos produkcijos kiekis, pagamintas per nurodytą trumpą laikotarpį, panaudojant įvairių kintamųjų gamybos išteklių kiekį.

Bendras vidaus produktas (BVP) – per tam tikrą laiką šalyje pagamintų prekių ir suteiktų paslaugų visuma, išreikšta pinigine verte. BVP parodo valstybės ūkio ekonominį lygį, struktūrą, padeda nustatyti darbo našumą ir produktyvumą.

Centrinis bankas – svarbiausia šalies bankininkystės įstaiga, kurią tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuoja vyriausybė, siekdama garantuoti normalias banko paslaugas. Jis reikalingas vyriausybei kaip iždo politikos įrankis. Centrinis bankas yra komercinės bankininkystės sistemos bankų bankas; pagal vyriausybės nurodymus jis kontroliuoja pinigų kiekį, daro įtaką ekonomikoje vyraujančiai pelno normai, saugo šalies tarptautines atsargas, leidžia banknotus, esant reikalui pastovina valiutos kurso svyravimus, riboja valstybės skolą, kritiniu atveju atlieka skolintojo vaidmenį; apskritai – tai vyriausybės makroekonomikos politikos įrankis.

Darbo jėga – bendras darbininkų, tinkamų darbuotis ūkyje, skaičius. Darbo jėgos dydis kartu su pagrindiniu kapitalu nusako šalies bendrosios pasiūlos galimybes.

Darbo našumas – pagamintų prekių ir suteiktų paslaugų kiekis per laiko vienetą.

Defliacija – nacionalinių pajamų ir gamybos apimties sumažėjimas, kurį dažniausiai lydi bendras kainų lygio kritimas.

Dempingas – prekių eksportavimas už mažesnes negu savikainos kainas. Dempingas yra trumpalaikis atsakas į šalies ekonomikos nuosmukį arba kaip ilgalaikė strateginė priemonė prasiskverbti į eksporto rinkas. Abiem atvejais dempingas yra laikomas abipusiškai nenaudinga prekyba ir jį draudžia tarptautiniai prekybos susitarimai.

Dvigubas apmokestinimas – pajamų ir pelno apmokestinimas šalyje, kur jie gaunami, ir apmokestinami dar kartą, kai pervedami į pajamų gavėjo šalį. Toks apmokestinimas gali smarkiai stabdyti tarptautinės darbo jėgos ir kapitalo pokyčius. Dėl šios priežasties daug šalių vedė derybas. Norima, kad būtų apmokestinama tik toje šalyje, kur pajamos yra gaunamos.

Ekonomika – veikla, kaip veiksmingiausiai panaudoti turimus gamybos išteklius, siekiant geriausiai patenkinti neribotą visuomenės poreikį įsigyti prekių ir paslaugų. Galutinis ekonominės veiklos tikslas yra patenkinti poreikių ir paslaugų poreikius.

Eksportas – prekių, paslaugų ir pagrindinio kapitalo pardavimas užsienio šalims.

Ekstensyvus ūkis – žemės ūkio gamybos tvarkymo sistema, kuriai būdinga palyginti nedidelės darbo sąnaudos žemės naudmenų vienetui. Ūkio pagrindas – natūralus sklypo derlingumas, nepalikomas ir nedidinamas investicijomis. Paplitęs daugelyje besivystančių šalių.

Gamybos mastas (apimtis) – pagaminta produkcija ir suteiktos paslaugos. Skaičiuojamos vienetais, svorio saiko matais.

Importas – prekės, paslaugos ir pagrindinis kapitalas, perkami iš užsienio šalių.

Infliacija – bendras kainų lygio padidėjimas ekonomikoje, išsilaikantis ilgesnį laiką.

Intensyvus ūkis – žemės ūkio gamybos tvarkymo sistema, kuriai būdinga dirvų gerinimas ir tręšimas, natūralių pievų ir ganyklų kultūrinimas, augalų apsaugos priemonių naudojimas, racionali žemės ūkio augalų kaita, perėjimas prie pramoninio ūkininkavimo.

Laisvoji prekyba – nevaržoma kliūčių tarptautinė prekyba. Tarifai, kvotos ar pinigų kontrolė, trukdo laisvą prekių ar paslaugų vežimą iš vienos šalies į kitą. Laisvosios prekybos tikslas – garantuoti tarptautinės specializacijos pranašumus.

Masinė gamyba – produkto gamyba labai dideliais kiekiais, panaudojant kapitalo imlius gamybos būdus. Masinė gamyba dažniausiai būdinga pramonės šakoms, kurių tiekiamas produktas labai standartizuotas, o tai leidžia darbo jėgą pakeisti automatizuotais įrenginiais ir technologija. Masinės gamybos pramonės šakos dažniausiai pasižymi aukštu monopolizacijos lygiu, sunkiomis įėjimo į rinką sąlygomis ir masinės gamybos poveikiu, o tai tiekimo vieneto savikainą padaro mažą.

Nacionalinės pajamos (NP) – visuomenės pajamos, gaunamos darbo užmokesčio, palūkanų ir pelno pavidalu, atskaičiavus įvairius mokesčius.

Nacionalinis produktas – bendroji šalyje per tam tikrą laiką pagamintų prekių ir paslaugų vertė.

Paklausa – noras, poreikis ar troškimas įsigyti prekę, turint tam reikalui pinigų.

Pasaulio bankas – tarptautinė įstaiga, įkurta 1947 m. teikti ekonomikos pagalbai savo narėms – daugiausiai besivystančioms šalims – jų ekonomikai stiprinti. Bankas remia įvairias ilgalaikes investicijas, įskaitant aplinkotvarkos projektus, susijusius su keliais, telekomunikacijų ir elektros tiekimu, žemės ūkiu, pramonės projektus, kartu su naujų pramonės šakų kūrimu, taip pat socialines, profesinio lavinimo ir švietimo programas. Banko fondai dažniausiai papildomi iš išsivysčiusių šalių.

Pasaulio ūkis – tautinių ūkių, siejamų teritoriniais darbo pasidalijimo ir tarpusavio bendradarbiavimo ryšiais, sistema. Įsijungusi į pasaulio ūkį valstybė gali: 1) stiprinti tas ūkio šakas, kurioms plėtoti turi geras sąlygas, 2) atsisakyti nepelningų ūkio šakų, 3) pardavusi prekes kitoms šalims valstybė gauna lėšų ir gali pirkti reikalingų gaminių ar žaliavų kitose šalyse.

Pasaulinė rinka – tautinių rinkų visuma, tarpusavyje susieta prekybiniais ryšiais. Joje galioja pasaulinės kainos, turi įtakos muitų politika, šalių ekonominė galia, jų ūkio specializacija, siūlomų prekių ir paslaugų konkurentiškumas.

Perkamoji galia – mastas, kuriuo už tam tikrą piniginį vienetą galima pirkti prekes ir paslaugas. Kuo didesnis prekių ir paslaugų kiekis nupirktas, tuo didesnė jo perkamoji galia.

Šešėlinė ekonomika – ne rinkos ekonomikos veikla, neįrašoma į nacionalinių pajamų sąskaitas todėl, kad ji nesusijusi su rinka arba yra neteisėta.

Turtas – grynųjų aktyvų atsarga, turima asmenų ar namų ūkių.

Uždaroji ekonomika – ekonomika, kuriai įtakos neturi joks užsienio prekybos būdas.

Ūkio augimo tempai – produkcijos, suteiktų paslaugų kitimas, plėtra. Jie gali būti spartūs, lėti ar neigiami kritus gamybai.

6. Regioninių susivienijimų ir transnacionalinių korporacijų, kaip pasaulio ūkio integracijos pagrindo, analizė (Didžiausios pasaulio korporacijos pagal pajamas)

TARPTAUTINĖS ORGANIZACIJOSEuropos investicijų bankas – EIBEuropos laisvosios prekybos asociacija – EFTAEuropos rekonstrukcijos ir plėtros bankas – EBRDEuropos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija – ESBO (OSCE)Europos Taryba – CEEuropos teisės institutas – IELG7 (Kanadoje)Jungtinės tautosMaisto ir žemės ūkio organizacija – FAOPasaulio Bankas – WBPasaulio intelektinės nuosavybės organizacija – WIPOPasaulio prekybos organizacija – WTOŠiaurės Atlanto sutarties organizacija – NATOTarpparlamentinė Sąjunga – IPUTarptautinė darbo organizacija – ILOTarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas – IBRDTarptautinis valiutos fondas – IMFVakarų Europos Sąjunga – WEUEkonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija – OECDEUROPOS SĄJUNGAVakarų Europos valstybių vienijimosi pradžia – 1950-ieji. Tuomet Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robertas Šumanas pateikė savo ir Žako Monė parengtą planą, kuriuo remiantis buvo pasiūlyta suvienyti šešių Europos valstybių anglių ir plieno pramonę. 1951 m. Belgija, Italija, Liuksemburgas, Olandija, Prancūzija bei tuometinė Vokietijos Federacinė Respublika pasirašė sutartį bei įkūrė Europos anglių ir plieno bendriją (EAPB). Šių pramonės šakų suvienijimas leido šalims padidinti pramonės efektyvumą ir sumažinti naujų karinių konfliktų Europoje galimybę. Nauja organizacija veikė itin sėkmingai, todėl jau po šešerių metų, 1957-aisiais, tos pačios šešios valstybės Romos sutartimi įsteigė Europos ekonominę bendriją (EEB). EEB iš esmės pakeitė tarptautinės prekybos tvarką – panaikino tarpusavio muitus bei tarifus, leido laisvai judėti darbo jėgai, prekėms, kapitalui, paslaugoms, koordinavo žemės ūkio, transporto, aplinkos apsaugos, mokslinių tyrimų bei technologijų kūrimo politiką. Per trumpą laiką EEB šalys daug pasiekė ekonominiu požiūriu, o gamybos apimtimi ir efektyvumu ėmė sparčiai vytis Jungtines Amerikos Valstijas. 1967 metais Europos anglių ir plieno bendrija, Europos ekonominė bendrija bei Euratomas buvo pavadintos Europos bendrija (EB). Vakarų Europos valstybių bendradarbiavimas stiprėjo ir apėmė naujas veiklos sritis, daugėjo Europos bendrijos narių. 1992 metais Mastrichte (Maastricht, Nyderlandai) pasirašyta Europos Sąjungos sutartis. Ji įsigaliojo 1993 metų lapkričio 1 d. Tuomet pradėta oficialiai vartoti Europos Sąjungos pavadinimą.

Svarbiausi Europos Sąjungos ateities uždaviniai:1. Priimti Vidurio ir Rytų Europos valstybes.2. Padidinti Sąjungos valdymo efektyvumą.3. Sukurti veiksmingą bendros gynybos mechanizmą.4. Paskelbti bendrą konstituciją. Didžiausi Europos Sąjungos šalių susivienijimo laimėjimai:1. Po II pasaulinio karo labai greitas atkurtas Vakarų Europos ūkis.2. Sukurtas aukštas socialinis gerbūvis.3. Panaikinta naujų karinių konfliktų tarp Vakarų Europos šalių grėsmė.4. Sukurta didelė bendra rinka, paskatinusi konkurenciją ir gamybos našumą, padidinusi prekių bei paslaugų kokybę.5. Europa tapo lygiavertė ekonomikos galiūnų – JAV ir Japonijos – konkurentė.6. ES šalyse Įvesta bendra valiuta – Euras (išskyrus Didžiąją Britaniją)

PASAULIO PREKYBOS ORGANIZACIJA (PPO)2001 m. gegužės 31 d. Lietuva tapo 141-ąja Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) (World Trade Organisation – WTO) nare. Taip buvo baigtas nuo 1995 m. trukęs Lietuvos stojimo į šią pasaulinę organizaciją procesas. 2001 m. balandžio 24 d. LR Seimui ratifikavus Lietuvos stojimo į PPO rezultatus bei apie tai pranešus PPO sekretoriatui, Lietuva įvykdė visas teisines procedūras, būtinas tapti pilnateise PPO nare. Lietuvos stojimo į šią organizaciją procesas prasidėjo 1995 m., kuomet, atsižvelgiant į tarptautinius politinius pokyčius regione bei į vis intensyvėjančius ir didesnę ekonominę naudą teikiančius tarptautinius ekonominius ir prekybinius santykius, į LR Vyriausybės programą buvo įtrauktas sprendimas pradėti derybas dėl prisijungimo prie Bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos (angl. – General Agreement on Tariffs and Trade – GATT), o vėliau, kuomet GATT pagrindu buvo įkurta PPO, ir dėl narystės šioje organizacijoje. Didelės įtakos stojimui į PPO turėjo ir tai, kad integracija į PPO ir Europos Sąjungą yra harmoningas procesas. Kaip parodė dvišalis teisės patikros išorinių santykių srityje procesas, narystė PPO yra svarbi stojant į ES – vienas pagrindinių reikalavimų siekiant ES narystės yra PPO sutarčių nuostatų faktinis laikymasis.

Narystė PPO suteikia Lietuvos prekybos režimui stabilumą ir patikimumą – tai yra reikšmingi faktoriai mūsų prekybos partneriams bei investuotojams. PPO šalims narėms, taip pat ir Lietuvai, pilnai įgyvendinant PPO reikalavimus, tarpusavio prekyba tampa liberalesnė, skaidresnė ir prognozuojama. Lietuva tampa patrauklesnė užsienio kapitalo investicijoms. Narystė PPO turi didžiulę reikšmę tiek eksporto plėtojimo skatinimui, tiek PPO siūlomų prekybos priemonių taikymo, tiek verslo aplinkos gerinimo srityse – narystė šalies gamintojams suteikia naujų galimybių ir prekybos santykius su 144-iomis (po Lietuvos į PPO įstojo Moldova, Kinija ir Taivanis) pasaulio valstybėmis, konkurencijos sąlygoms, įstojus į PPO, tampant vienodoms, daro lygiaverčiais. PPO buvo įkurta 1995 metais, pakeitusi nuo 1947 m. pasaulinę prekybą reguliavusį GATT. PPO yra viena svarbiausių šiuolaikinio pasaulio globalių tarptautinių organizacijų, besirūpinanti, kad šalys narės plėtotų prekybą pagal tarpusavyje sutartas taisykles, įgyvendinant du svarbiausius tarptautinės prekybos nediskriminavimo – didžiausio palankumo statuso ir nacionalinio statuso – principus. Šalių narių vyriausybės įsipareigoja suderinti užsienio prekybą ir jos politiką reglamentuojančius nacionalinės teisės aktus su PPO sutarčių nuostatomis ir griežtai jų laikytis. PPO sutartimis siekiama dviejų pagrindinių tikslų: šalinti kliūtis, trukdančias laisvai plėtoti prekybą, ir sukurti efektyviai veikiantį tarpvalstybinių prekybos ginčų sprendimo mechanizmą. PPO vadovauja Ministrų Konferencija, susirenkanti ne rečiau kaip kartą per dvejus metus, kurios metu yra aptariama kitų dvejų metų PPO darbotvarkė ir tolesnė veikla, reglamentuojant ir liberalizuojant pasaulinę prekybą. Vienas pagrindinių PPO uždavinių – pasaulio prekybos liberalizavimas. Tuo pagrindu rengiami PPO derybų raundai, kurių dėka liberalizuojama pasaulio prekyba bei plečiama ir stiprinama daugiašalė prekybos sistema. 1986-94 m. vyko Urugvajaus raundas, kurio išdavoje buvo įkurta PPO, o šiuo metu jau vyksta 2001 m. lapkričio mėn. Dohoje vykusios PPO Ministrų konferencijos metu paskelbtas derybų raundas, kurio oficialus pavadinimas Dohos plėtros darbotvarkė (Doha Development Agenda) (raundas buvo planuojamas paskelbti Sietle, JAV 1999 metais, tačiau susitarimo pasiekta nebuvo, nepaisant to, derybos 2-ose srityse – žemės ūkyje ir paslaugų sektoriuje buvo pradėtos dar 2000 m.). Lietuva, tapusi PPO nare, įgijo daugiau teisių ginti savo prekybinius interesus – tiek dalyvaudama tolesniame pasaulio liberalizavimo procese, tiek derėdamasi dėl palankesnių prekybos sąlygų su stojančiomis šalimis (pirmiausiai Rusija ir Ukraina), tiek turėdama teisę kreiptis į PPO dėl padėties šalyse, nesilaikančiose nediskriminavimo principų, pakeitimo. Tikrai svarbu, kad narystė PPO leidžia Lietuvai derėtis su PPO narystės siekiančia ir ypač mus dominančia prekybos partnere – Rusija. Tai gera galimybė Lietuvai išsiderėti palankesnes prekybos sąlygas įvairiose srityse bei siekti diskriminacinio režimo Lietuvos atžvilgiu, jei toks yra taikomas, panaikinimo. Rusijos stojimas į Pasaulio prekybos organizaciją yra gera galimybė pasiekti verslo sąlygų su Rusija pagerinimo, kad šios šalies prekybos režimas taptų stabilus ir prognozuojamas. Tuo tikslu buvo parengta ir pateikta Rusijai derybinė pozicija dėl Lietuvos eksporto į Rusiją sąlygų liberalizavimo, t.y. taikomų Rusijos importo ir eksporto muitų, o taip pat ir netarifinių barjerų peržiūrėjimo. Taip pat yra pateikta Lietuvos derybinė pozicija ir dėl Rusijos paslaugų rinkos liberalizavimo. Kita svarbi Lietuvos prekybos partnerė – Ukraina taip pat stoja į PPO ir Lietuva aktyviai derasi dėl jos stojimo sąlygų: prekybos prekėmis ir paslaugų rinkos liberalizavimo. Lietuva siekia kaip galima palankesnio ir stabilesnio prekybos režimo su Ukraina, ypač atsižvelgiant į tai, jog Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą bus atšaukta šiuo metu Lietuvos Ukrainos prekybinį režimą nustatanti Lietuvos-Ukrainos laisvosios prekybos sutartis.
Svarbu yra ir tai, kad narystė PPO priverčia visas šalis nares laikytis vienodų taisyklių. PPO numatytas ginčų sprendimo mechanizmas užtikrina, kad kiekviena valstybė, nepriklausomai nuo jos prekybos apyvartos reikšmės pasaulyje, turi laikytis PPO taisyklių, nes priešingu atveju kitos šalys gali kreiptis dėl tokio klausimo atitinkamo sprendimo ir atsakomųjų priemonių taikymo. PPO narystė yra labai reikšminga dėl galimybės dalyvauti pasauliniame derybų procese ir įtakoti tuos procesus – Lietuva kaip pilnateisė narė dalyvavo 2001 m. lapkričio 9 – 14 dienomis Dohoje, Katare vykusioje IV-ojoje PPO Ministrų konferencijoje ir gynė savo prekybos interesus. Konferencijos metu, patvirtinus Ministrų deklaraciją, buvo oficialiai paskelbtas naujasis derybų raundas dėl prekybos liberalizavimo pasaulyje. Ministrų deklaracija, kaip derybų planu, yra vadovaujamasi organizuojant naujojo PPO derybų raundo darbą, rengiant kiekvienos šalies derybines pozicijas kiekvienoje prekybos ar su ja susijusioje srityje. Naujojo raundo derybos apima importo muitų sumažinimą, žemės ūkio politikos peržiūrėjimą, paslaugų rinkos liberalizavimą, tokių klausimų kaip konkurencija, investicijos, e-komercija ir kt., įtraukimą į PPO reguliavimo sferą. Lietuvos delegacija, vadovaujama Užsienio reikalų viceministro E. Ignatavičiaus, Dohoje, pasiekė reikšmingų rezultatų. Lietuvos atstovams pavyko suburti aštuonių neseniai į PPO įstojusių valstybių bloką ir pasiekti, kad būtų atsižvelgta į naujai įstojusių valstybių stojimo į PPO metu prisiimtus pakankamai plačius įsipareigojimus, ir šia nuostata jau vadovaujamasi naujojo PPO raundo derybose. Ši nuostata yra įtraukta į PPO Ministrų deklaracijos 9 punktą. Atkreiptinas tačiau dėmesys, kad ruošiant LR derybines pozicijas naujajam derybų raundui, visų pirma, pasisakoma už visapusį prekybos liberalizavimą pasaulyje, tačiau pabrėžiama, kad būtina atsižvelgti į skirtingas šalių startines pozicijas, nes PPO narės, įstojusios dar į GATT, tame tarpe ir ES, taiko žymiai didesnes rinkos apsaugos bei paramos priemones. Lietuva, kuri dideliu mastu liberalizavo savo prekybos politiką stojimo į PPO metu, nesutinka su derybų raundo rezultatų taikymu neatsižvelgiant į šias skirtingas pozicijas, kviečia šalis siekti sąžiningo ir vienodo prekybos taisyklių taikymo bei nuolat derybų metu kelia šiuos klausimus. Lietuva, tapes PPO nacre, įsipareigojo atitinkamose srityse, (pvz. prekių, paslaugų, žemės ūkio, muitinio įvertinimo, intelektualinės nuosavybės teisių apsaugos ir kt.) tinkamai įgyvendinti stojimo metu prisiimtus įsipareigojimus bei visų PPO sutarčių reikalavimus ir nuostatas. Vadovaujantis Lietuvos stojimo į PPO įsipareigojimais bei PPO sutarčių reikalavimais Lietuvoje vykdoma keičiamų ar naujai priimamų teisės aktų, tiesiogiai ar netiesiogiai įtakojančių šalies prekybos režimą, priežiūra, t.y., visi nauji ar keičiami teisės aktai turi atitikti PPO sutarčių nuostatas. Užtikrinant Lietuvos įsipareigojimų vykdymą ir vadovaujantis vienu svarbiausiu – skaidrumo – PPO veikloje principu, yra rengiamos ir teikiamos PPO notifikacijos (atitinkami pranešimai) apie taikomas ar naujai įvedamas prekybos priemones, priimamus teisės aktus bei jau galiojančių LR teisės aktų pataisas. Pabrėžtina, jog 2000 m. lapkričio 8 d. LR Vyriausybės priimtu nutarimu Nr. 1379 “Dėl LR įsipareigojimų Pasaulio prekybos organizacijai ir kitų šios organizacijos reikalavimų vykdymo priežiūros” URM yra atsakinga už Lietuvos įsipareigojimų ir kitų PPO reikalavimų, tame tarpe ir notifikacijų teikimo, įgyvendinimą ir vykdymo priežiūrą. Taip pat papildomi informacijos centrai yra įkurti Žemės ūkio ministerijoje ir Standartizacijos departamente – SPS Informacijos centras, atsakingas už keitimąsi informacija dėl sanitarinių ir fitosanitarinių priemonių taikymo bei TBT Informacijos centras, atsakingas už keitimąsi informacija dėl techninių reglamentų ir standartų taikymo. Taip pat pažymėtina, kad 2002 m. sausio 14 d. užsienio reikalų ministro įsakymu Nr. 4 “Dėl notifikavimo PPO plano vykdymo” buvo patvirtintas atitinkamas notifikavimo PPO planas.
Primintina, jog 2001 m. “Valstybės žinių Nr. 46 pateikiamas visas Lietuvos stojimo į PPO paketas – LR įsipareigojimai (įšaldytos muitų tarifų “lubos”, parama žemės ūkyje, paslaugų, rinkos atvėrimo įsipareigojimai ir kt.), GATT straipsniai ir PPO sutartys, prie kurių Lietuva prisijungė, tapusi šios organizacijos nare.

DIDŽIAUSIOS TARPNACIONALINĖS KORPORACIJOS 2004

1. American international Group;2. Exxanmobil;3. Bank of America;4. BP;5. HSBC;6. Fannie;7. Royal etch / Schell group;8. ING;9. Citigroup;10. General Electric11. Microsoft;12. Johnson & Johnson;13. IBM;14. American Express;15. Procter & Gamble.