PASAULIO ŪKIO REIŠKINIUS AIŠKINANČIOS KONCEPCIJOS
Užduotys:
1. Pasaulio ūkį aiškinančių koncepcijų trumpa apžvalga.2. Žymiausių koncepcijų autoriai. Pasirinktos koncepcijos detalesnė analizė, iliustruota pavyzdžiais.
Atsakymai:
1. Pasaulio ūkį aiškinančių koncepcijų trumpa apžvalga
Koncepcijos (teorijos):
Imperializmo ir neokolonizacijos koncepsija. Modernizacijos teorija .Atstovai: M.Vėberis, T. Pirsonas. Neoevoliucijos teorija Priklausomybės metateorija Pasaulinės sistemos Naujo tarptautinio darbo pasidalijimo teorija. Globalinė tarpusavio priklausomybės koncepcija. ( S. Chofmanon, R.Kuperis). Lygiateisiško bendradarbiavimo koncepcija. ( L. Pirson)
Imperializmo ir neokolonizacijos koncepcijaŠi koncepcija paaiškina pasaulio struktūrą, kaip kovą tarp pirmaujančių valstybių:1. dėl naujų rinkų;2. dėl žaliavų resursų;3. dėl kapitalo panaudojimo sferų;4. dėl politinės ir kultūrinės įtakos stiprinimo
Modernizacijos teorijaModernizacijos teorija formuojasi tarp dviejų aspektų: tradicinio ir šiuolaikiško. Teorija sieja šiuolaikinį ekonomikos augimą su dvasinėmis vertybėmis, o ne su materialinėmis ir taip pat šis augimas siejamas su socialinės struktūros perinimu prie mobilizuoto tipo. Pasak šios koncepcijos, tradicinė visuomenė yra valdoma individų, kurie nepasiruošė permainoms, o šiuolaikinė visuomenė yra valdoma individų, kurie taiko naujas idėjas ir daiktus įtakojant racionaliam mąstymui ir praktikai.Modernizacijos teorija bando atverti žmogiškus resursus ir struktūrinius procesus, kurie sukilę vidinius pokyčius visuomenėje ir socialinėse struktūrose ir priveda juos prie šiuolaikinio tipo.
Neoevoliucijos teorijaModernizacijos teoriją dažnai jungia su neoevoliucijos teorija, kuri, analizuojant tradicinę ir šiuolaikinę visuomenę, laikosi istorinio konteksto. Paskutinioji pasisako, kad šiuolaikinė visuomenė iš tradicinės formuojasi per socialinį diferenciacijos procesą..19 amž. neovoliucijos teorija teigė, kad egzistuoja daug įvairių kelių iš tradicinio į šiuolaikinį.Modernizacijos ir neoevoliucijos teorijos dominavo 20 amž. 1-je pusėje. Nuo 50 m.į šias koncepcijas pradėjo žiūrėti skeptiškai, kadangi jos stipriai skiriesi nuo realinės padėties išlaisvintuose ir kolonizotuose valstybėse.
Priklausomybės metateorijaŠi teorija dominavo 60-70 metais. Jos pradinkas R. Prebišas. Pasak šios teorijos kapitalizmo sistema, pasauliniame mąste vieno metu sukelia ekonominį vystymąsi ir silpna išsivystymą tarptautiniame, nacionaliniame, lokaliniame lygiuose. Šios teorijos šalininkai teigė, kad kapitalizmo sistema aktyviai įtakoja 3-jų šalių neišsivystymą ir kad tikrasis vystymas negalimas tol, kol ši sistema egzistuoja.Teorija nurodo išeitį šalims, kurioms yra trugdoma vystytis, t.y. priklausomybės pakeitimas. Pvz., tarptautinė pagalba vienam ar kitam šalies vieno ar kito produkto gamintojui gali pastiprinti jo padėtį pasaulinioje rinkoje. Tačiau tokia pagalba gali privesti dar prie didesnės priklausomybės.
Pasaulinės sistemosPasaulinės sistemos koncepcija buvo pasiūlė I.Valerštainas. Jis pagal dinaminius pasikeitimus pasaulio valstybes padalino į centrines (Pasaulio centrai), periferines ir pusiau periferines. Daugiausia ši koncepcija skiria dėmesio pusiau periferinių šalių analizei, t.y. šalims Pirmojo ir Antrojo pasaulio – Airija, Portugalija, Balkanų šalys, buvusios TSRS šalys. Ši koncepcija nusako pusiau periferinių valstybių priklausomą vystymą Pasaulio sistemos viduje, kurios pagrindu yra laikomas tarptautinis darbo pasidalijimas. Šioms šalims būdinga, kad į jas persikrausto gamybiniai procesai, naudojantys pigią, mažai kvalifikuota darbo jėgą.
Naujo tarptautinio darbo pasidalijimo teorijaNaujo tarptautinio darbo pasidalijimo teorija sukūrė F.Frobelas. Ši teorija atkreipia dėmesį į paskutinius pasikeitimus globalinės gamybos strategijoje per paskutinį dešimtmetį. Šios teorijos šalininkai Pasaulio sistemą dalina į centrą, periferiją, pusiau periferiją. Jie nemato Trečio pasaulio vystymo perspektyvų, bet tuo pačių metų jie tyrinėja įvairių grupių valstybes.
Globalinė tarpusavio priklausomybės koncepcijaGlobalinio tarpusavio priklausomybės terminą sukūrė amerikietis S.Hoffmanas, bet jo koncepcija atskleidė R.Kuperis. Tarpusavio priklausomybės didėjimas priverčia mokėjimo balansą patekti į privačią ir stiprią įtaką iš išorės, šiuo pasiekoje vyriausybė priverstą daugiau dėmesio kreipti problemai kaip išlaikyti išorinę pusiausvyrą, kaip koordinuoti visų įrankių (kurie yra valstybių įtakoje) visumos naudojimą.
Lygiateisiško bendradarbiavimo koncepcija.Iki 7 dešimtmečio įsitvirtino lygiateisiško bendradarbiavimo koncepcija. Ją sukūrė L.Pirsonas. Pagal šią koncepciją reikia apjungti pagalbinė politiką, prekybą, investicijas į vieną strategiją, kurios pagrindų turėtų būti pačių besivystančių šalių pastangos. Lygiateisiško bendradarbiavimo koncepcija siūlė įkurti lygiateisiškos tarpusavio priklausomybės sistemą tarp išsivysčiusių ir Vakarų valstybių, taip panaikindama esančius skirtumus tarp vystymo lygių dviejų pasaulio ūkio posistemių.
2. Žymiausių koncepcijų autoriai. Pasirinktos koncepcijos detalesnė analizė, iliustruota pavyzdžiais
Garsiausių pasaulio ūkio teorijų (koncepcijų) autoriai:D. RikardoH. fon TiunenasA.VėberisV. KristalerisT. Chagirstrando
A. Vėberio pramonės išdėstymo teorijaTiriant pramonės teritorinį išsidėstymą dažniausiai remiamasi dviem modeliais:
1. A. Vėberio, kuris teigė, kad pramonės įmonės kuriamos mažiausias išlaidasgarantuojančiose vietose;
2. D. Smito (Smith), kuris aiškino, kad įmonės vietą lemia didžiausio pelno siekis.Vėberio pramonės išdėstymo teorijaVokiečių ekonomistas ir sociologas šią teoriją paskelbė 1909 m. Ją kurdamas rėmėsi tokiomis prielaidomis: jokia šalis nėra visai izoliuota, lygaus paviršiaus, su vienodomis klimato sąlygomis, tolygiai visomis kryptimis išplėtotu transportu, tokia pat kaip šalių kitų ekonomine, politine sistema; lygiose vietose tik mažuma žaliavų pasiskirsčiusios tolygiai. Tokias visur esančias žaliavas (vanduo) naudojančios įmonės kuriasi arčiau prekyvietės, nes tų žaliavų nereikia transportuoti. Dauguma žaliavų pasiskirsčiusios netolygiai: vienur jų daugiau, kitur mažiau. Vėberis vadina lokalizuotomis ir skirsto į dvi grupes: grynas ir skurdžias; prekyviečių (rinkų) dydis ir vieta yra pastovūs; transporto išlaidos priklauso nuo žaliavos masės (svorio) ir jos gabenimo nuotolio ir išreiškiamos t/km (tonomis kilometrui); darbo jėgos ištekliai dideli ir susitelkę keliose lygumos vietose. Visi darbininkai yra vienodos kvalifikacijos, gauna vienodo dydžio atlyginimą. Įmonininkai vienodai nusimano apie savo verslą, plėtoja jį dėl tų pačių paskatų, vienodai susiję su savo įmone;
lygumoje egzistuoja tobula konkurencija – rinka ir žaliavos yra neribotos, tai reiškia, kad nė vienas gamintojas negali paveikti kainų (nėra kainų monopolio). Dėl šios priežasties pajamos yra panašios visoje lygumoje, o įmonę geriausiai kurti tokioje vietoje, kurioje mažiausios gamybos išlaidos (mažiausių išlaidų vieta – MIV).Mažiausių išlaidų vietosGalimas mažiausių išlaidų vietas Vėberis pavaizdavo diagramomis: tiesės atkarpoms naudojama viena lokalizuota žaliava) ir trikampis (kai naudojamos dvi lokalizuotos žaliavos). Pramonės įmonių išsidėstymo variantai, parenti naudojamų žaliavų rūšimis, apibendrinti 1 lentelėje.1. Naudojama viena skurdi lokalizuota žaliava. Perdirbus tokią žaliavą, gaunama mažesnės masės produkcija, nes skurdžios žaliavos koeficientas yra didesnis už 1. Įmonė turės mažiau išlaidų, jei bus pastatyta žaliavos gavybos vietoje.
2. Naudojama: a) viena visur esanti žaliava arba b) viena lokalizuota gryna žaliava, kurią perdirbus gaunama didesnės masės ar tūrio produkcija (ŽK < 1). Tokiu atveju mažiausių išlaidų vieta yra šalia prekyvietės, nes: a) šioje vietoje bus ir visur esančios žaliavos, todėl jos nereikia atsivežti iš kitų vietų; b) naudojant gryną žaliavą pigiau gabenti ją, o ne didesnės masės ar tūrio produkciją.
3. Naudojama viena lokalizuota gryna žaliava. Jei perdirbus tokią žaliavą gaunama tokios pat masės ar tūrio produkcija (ŽK = 1), tai mažiausių išlaidų vieta gali būti bet kur tarp prekyvietės ir žaliavos gavybos rajono.
4. Naudojamos dvi visur esančios (skurdžios ar grynos) žaliavos. Tokių žaliavų vežtis nereikia, todėl mažiausių išlaidų vieta yra prie prekyvietės.5. Naudojamos dvi žaliavos: viena visur esanti, kita gryna lokalizuota. Mažiausių išlaidų vieta yra šalia prekyvietės, nes reikia atsivežti tik grynos lokalizuotos žaliavos (7.6a pav.), be to, pigiau vežtis vieną žaliavą negu didesnės masės ar tūrio produkciją.
6. Naudojamos dvi žaliavos: viena visur esanti, kita skurdi lokalizuota. Perdirbus skurdžią žaliavą gaunama mažesnės masės (tūrio) produkcija, todėl mažiausių išlaidų vieta turėtų būti tarp tos žaliavos gavybos rajono ir prekyvietės. Jei galutinės produkcijos masė (tūris) yra didesnė už lokalizuotos žaliavos masę (tūrį), tai mažiausių išlaidų vieta bus prie prekyvietės, o jei tokia pat – tarp žaliavos gavybos rajono ir prekyvietės (7.6b pav.).7. Naudojamos dvi žaliavos: abi grynos lokalizuotos. Jei abiejų žaliavų gavybos rajonai yra vienoje linijoje su prekyviete ir toje pačioje prekyvietės pusėje (kas mažai tikėtina), tada mažiausių išlaidų vieta yra šalia prekyvietės. O jei tie rajonai su prekyviete sudaro trikampį (7.7 pav.), tai mažiausių išlaidų vieta bus tarpiniame taške netoli prekyvietės, nes žaliavos masė (tūris), vadinasi, ir gabenimo išlaidos yra tokios pat kaip galutinės produkcijos arba mažesnės.7.6 pav. Mažiausių išlaidų vieta, kai naudojamos dvi žaliavos, iš kurių viena visur esanti7.7 Mažiausių išlaidų vieta, kai naudojamos dvi grynos lokalizuotos žaliavos8. Naudojamos dvi lokalizuotos žaliavos: viena gryna, kita skurdi. Tokiu atveju mažiausių išlaidų vieta yra tarpiniame taške (7.8a pav.). Kuo daugiau atliekų susidaro gamybos metu, tuo arčiau skurdžios žaliavos gavybos rajono reikia kurti įmonę.9. Naudojamos dvi žaliavos: abi skurdžios lokalizuotos. Jei perdirbant žaliavas susidaro tiek pat atliekų, tai mažiausių išlaidų vieta yra vienodai nutolusi nuo tų žaliavų gavybos rajonų ir esti arčiau jų negu prekyvietės (7.8b pav.,1). Tačiau jei perdirbant vieną iš žaliavų gaunama mažesnės masės produkcija nei perdirbant antrąją, tada geriausia statyti įmonę arčiau pirmosios žaliavos gavybos vietos, nes perdirbant šią žaliavą didesnė jos dalis virsta atliekomis (7.8b pav.,2).
7.8 pav. Mažiausių išlaidų vieta, kai naudojamos dvi lokalizuotos žaliavosNaudojama žaliava MIV šalia žaliavos gavybos rajono MIV tarp gavybos raj. ir prekyvietės MIV šalia prekyvietės1. Viena skurdi lokalizuota (ŽK > 1) 2. Viena gryna lokalizuota arba viena visur esanti (ŽK < 1) 3. Viena gryna lokalizuota (ŽK = 1) 4. Dvi visur esančios: grynos arba skurdžios 5. Dvi: viena visur esanti, kita gryna lokalizuota 6. Dvi: viena visur esanti, kita skurdi lokalizuota (MIV priklauso nuo gaminio svorio mažėjimo masto)7. Dvi: abi grynos lokalizuotos 8. Dvi (abi lokalizuotos): viena gryna, kita skurdi (jei susidaro daug atliekų) (jei susidaro mažai atliekų) 9. Dvi: abi skurdžios lokalizuotos (arčiau žaliavos, kurią perdirbant susidaro daugiau atliekų, šaltinio) (jei susidaro vienodai atliekų) 1 lentelė: Mažiausių išlaidų vietos priklausomybė nuo naudojamų žaliavųVėberis tvirtino, kad gamybos išlaidos priklauso nuo žaliavų kainos, jų ir gatavos produkcijos transportavimo sąnaudų, darbo jėgos sąnaudų, įmonių koncentracijos.
Transporto sąnaudų priklausomybė nuo įmonės vietosKad būtų galima nustatyti įmonės mažiausių išlaidų vietą, reikia žinoti, kaip kinta tolstant nuo prekyvietės ar žaliavų gavybos rajono transporto sąnaudos. Vėberis šį kitimą pavaizdavo žemėlapyje linijomis, kurias pavadino izotaimėmis ir izodapeinėmis. Izotaimė jungia tas vietas, kuriuose yra vienodos žaliavos arba produkcijos gabenimo sąnaudos; izodapeinė – taškus su vienodomis bendrosiomis transporto sąnaudomis (t. y. taškus, kuriuose yra vienodos žaliavų ir produkcijos gabenimo sąnaudų sumos). Kaip rasti mažiausių sąnaudų vietą naudojantis izotaimėmis ir izodapeinėmis, parodyta 7.9 pav. 7.9a pav. izotaimėmis – koncentriniais žiedais – pavaizduotos l tonos žaliavos (Z) gabenimo sąnaudos. Šiame pavyzdyje žaliavos gabenimo į prekyvietę sąnaudos yra 5 t/km. Panašiai 7.9b pav. parodytos l tonos gatavos produkcijos (P) pervežimo sąnaudos. Produkcijos gabenimo iš prekyvietės į žaliavos šaltinį sąnaudos taip pat lygios 5 t/km. Bendrąsias transporto išlaidas (izodapeinės) galima rasti uždėjus abu šiuos žemėlapius vieną ant kito (7.9c pav.).
Jei gamykla būtų pastatyta taške X (7.9c pav.), bendrosios transporto sąnaudos sudarytų 7 t/km (2 t/km žaliavos ir 5 t/km produkcijos gabenimas). Pastačius gamyklą taške Y, transporto sąnaudos bus mažesnės – 6 t/km (4 t/km žaliavos ir 2 t/km produkcijos gabenimas). Tačiau mažiausios transporto sąnaudos (5 t/km) būtų įkūrus gamyklą kuriame nors tiesės (izodapeinės T5), jungiančios prekyvietę su žaliavos šaltiniu, taške.7.8 Izotaimės ir izopeinės
Darbo jėgos sąnaudų ir įmonių koncentracijos poveikis gamybos išlaidomsVėberis, sudarydamas pramonės išsidėstymo modelį, tyrė ir darbo jėgos sąnaudų poveikį gamybos išlaidoms: t. y. ar įkūrus įmones tokiose vietose, kur darbo jėga yra pigesnė, sutaupytoji suma kompensuoja transporto sąnaudų padidėjimą, kuris atsiranda nutolus nuo mažiausių išlaidų vietos. Braižydamas transporto sąnaudų izodapeinės, Vėberis nustatė pusiausvyros ribą, rodančią, kokiame plote nauda, gaunama samdant pigesnę darbo jėgą, prilygsta nuostoliams, susidariusiems dėl padidėjusių transporto sąnaudų. Naudotis pigesne darbo jėga verta tik tada, jei ji yra pusiausvyros ribos apibrėžtame plote (t. y. jei darbo jėgos sąnaudų sumažėjimas atsveria transporto sąnaudų padidėjimą).Siekdamos kiek galima sumažinti gamybos išlaidas ir gauti didesnius pelnus, panašią produkciją gaminančios ar kitaip tarpusavy susijusios pramonės įmonės stengiasi jungtis, telktis viename verslo rajone. Toks pramonės įmonių jungimasis (aglomeracija) ir telkimasis (koncentracija) gerina jų ūkinę veiklą. Susivienijusios įmonės gali palankesnėmis sąlygomis įsigyti žaliavų, apsirūpinti elektros energija, dujomis, gauti banko paskolų. Drauge joms patogiau ruošti kvalifikuotus darbininkus. Gali vykti ir atvirkščias procesas, kai dėl bendro ūkio nuosmukio, brangstančius žemės ar darbo jėgos verslo bendrovės ir įmonės palieka senąjį verslo rajoną ir keliasi kitur. Pagal Vėberio teoriją, įmonių jungimasis ir telkimasis yra vienas svarbiausių veiksnių, nulemiančių įmonės parinkimą.
Kaip galėtų išsidėstyti viena kitos atžvilgiu trys įmonės, parodyta 7.10 pav. Spalvoti skrituliai vaizduoja įmonių pusiausvyros ribų apibrėžtus plotus. Matome, kad baltame plotelyje būtų naudinga įsikurti visoms įmonėms, nes jį dengia visi skrituliai. Įsikurti violetiniame plotelyje verta tik A ir B įmonėms ir neverta įmonei C, nes jai, kaip ir bet kuriai kitai įmonei, yra nenaudinga persikelti už pusiausvyros ribos.Vėberio modelio kritika Kaip ir dauguma modelių, Vėberio modelis susilaukė kritikos, jo reikšmė kuo toliau tuo labiau mažėja: Vėberio modelis nebeatitinka dabartinių sąlygų: šiais laikais pramonės raidai didelę įtaką daro valstybės politika (dotacijos, lengvatos, verslo zonų kūrimas), tarptautinių organizacijų nutarimai; nuolat tobulėja transporto priemonės, plečiasi kelių tinklas, mažėja transporto išlaidos; atsiranda naujų pramonės šakų, naujų technologijų; didėja darbo jėgos judrumas, tarptautinės veiklos pasidalijimas, kooperacija, gamybos organizavimo ir valdymo sudėtingumas. Kiekvienai šaliai būdinga savita pramonės struktūra, atitinkanti jos ūkio galimybes. Kai kurios prielaidos, kuriomis remtasi kuriant modelį, buvo klaidingos: pavyzdžiui, nėra pastovių kainų, pastovios paklausos, vienodų transporto sistemų, tobulos konkurencijos, vienodo dydžio ir nekintančių rinkų; pramonininkai ne visada priima racionalius sprendimus, skiriasi jų žinios, patirtis. Vėberio įvestas žaliavos koeficientas yra labai netikslus, taikytinas tik pirminio žaliavos apdorojimo etape ir tik tada, jei tas koeficientas yra labai didelis arba labai mažas. Nors darbo jėgos sąnaudų ir įmonių koncentracijos veiksniai yra svarbūs nustatant ekonominės veiklos vietą, jie aiškinami pernelyg supaprastintai.
Kiti garsiausių pasaulio ūkio teorijų (koncepcijų) autoriai:
D. Rikardo – Darbinės vertės teorijaGeležinis darbo užmokesčio dėsnis. D. Rikardo teiginys, kad darbininko pragyvenimo lygio augimas yra ribotas, kadangi bet koks realiųjų pajamų padidėjimas lemia gyventojų skaičiaus didėjimą, o tai didina maisto produktų paklausą, todėl kyla kainos, kurios ištirpdo realiųjų pajamų prieaugį. Padidėjusi darbo pasiūlos pasiūla įgalina užšaldyti darbo užmokestį. Pagrindinė problema, kurią bandė išspręsti D.Rikardas – tai nekintančio vertės mato nustatymas.
H. fon Tiunenas – Žemės ūkio paskirties žemės naudojimo modelio teorijaIšnagrinėjęs, kaip ir kodėl žemės ūkio naudmenų paskirtis kinta keičiantis atstumui iki prekyvietės, padarė išvadą, kad pelningiausias yra tas ūkis, kurio intensyvumas geriausiai atitinka atstumą iki prekyvietės. Aplink prekyvietę esančių naudmenų paskirtis priklauso nuo konkurencijos su kitais žemėnaudos būdais.Fon Tiūnenas, remdamasis išvadomis, kad tolstant nuo prekyvietės mažėja gamybos intensyvumas ir keičiasi žemės naudmenų paskirtis, išskyrė šešias koncentriniais žiedais aplink prekyvietę išsidėsčiusias naudmenų zonas.1 zonoje, arčiausiai miesto, verčiamasi prekine daržininkyste (sodininkyste) ir pienininkyste, nes šių žemės ūkio šakų produkcija greit genda. Gyvuliai didžiąją metų dalį laikomi tvartuose, taip sukaupiama mėšlo laukams tręšti.2 zonoje plėtojama miškininkystė; fon Tiuneno laikais mediena buvo labai paklausus (kaip kuras ir statybinė medžiaga) produktas, be to, jos transportavimas brangiai atsiėjo.3 zonoje plėtojama augalininkystė – šešialaukė (rugių, bulvių, dobilų, rugių, miežių ir vikių) sėjomaina nepaliekant žemės pūdymui (6 metų ciklas).4 zonoje verčiamasi gyvulininkyste ir augalininkyste, taikoma 7 metų ciklo sėjomaina (ganykla, rugiai, ganykla, miežiai, ganykla, avižos ir pūdymas).5 zonoje plėtojama ekstensyvi žemdirbystė, grindžiama trilauke sėjomaina (rugiai, ganykla, pūdymas). Gaminami smulkūs, lėčiau gendantys, lengviau transportuojami produktai, už kuriuos galima gauti tokias pajamas, kad juos apsimoka toli gabenti.6 zonoje daugiausia verčiamasi gyvulininkyste, fermų poreikiams auginama šiek tiek rugių. Ši zona driekiasi iki pat auginimo ribos, už kurios plyti nenaudojamos žemės.
V. Kristaleris – Centrinių vietų teorija
Bet kuri gyvenvietė – kaimas, miestelis ar miestas – yra tam tikros teritorijos centrinė vieta, jos ekonominis ir kultūrinis, kai kurios gyvenvietės – ir politinis centras. Aplinkinė teritorija, kurioje reiškiasi gyvenvietės (centrinės vietos) ekonominė, kultūrinė ar politinė įtaka, vadinama gyvenvietės įtakos sfera. Nuo centrinių vietų dydžio ir išsidėstymo priklauso jų įtakos sfera, atliekamos funkcijos bei teikiamos paslaugos:
1. Kuo didesnės gyvenvietės, tuo jų mažiau toje ar kitoje teritorijoje; kur daug mažų kaimų, ten mažai didelių miestų.2. Kuo didesnės gyvenvietės, tuo didesni tarp jų atstumai; paprastai atstumas tarp kaimų būna mažesnis negu tarp miestų, o didmiesčiai nutolę vienas nuo kito labiau nei miestai.3. Kuo didesnė gyvenvietė, tuo daugiau ir įvaires¬nių ji atlieka funkcijų ir teikia paslaugų.4. Kuo didesnė gyvenvietė, tuo platesnė jos įtakos sfera, tuo svarbesnės atliekamos funkcijos, tuo labiau specializuotos joje teikiamos paslaugos.