Pagrindiniai ekonomikos desniai. naudingumas.

EKONOMIKOS TEORIJA, DĖSNIAI IR JŲ NAUDINGUMAS

Teorijos – tai žinių visuma, su kurių pagalba žmonių pasaulio suvokimo patirtis įgyja prasmės. Formaliai teorija – nuosekliai išdėstytų teiginių visuma, paaiškinanti ryšius tarp dviejų ar daugiau tiriamų faktų ir pateikianti rimtą pagrindą ateities įvykiams nuspėti. Teorijų studijavimas suteikia stabilumo mūsų patirties suvokimui; įgalina mus veiksmingai bendrauti ir ragina mus nuolat mokytis suprasti pasaulį, kuriame gyvename.

Bet kokios mokslinės teorijos, pavyzdžiui, fizikos ar socialinių mokslų, tikslai panašūs – jos siekia logiškai nuosekliais samprotavimais numatyti kokio nors realaus reiškinio ateitį. Šiios prognozės patikrinamos praktiškai.

Teorija – tai mokslo ar jo srities teiginių sistema; tai bet kurio mokslo bendrieji pagrindai ir taisyklės; tai apibendrinamieji moksliniai dėsniai, pagrįsti praktiškąja žmonių veikla arba išvesti iš bandymų.

Mokslinėje teorijoje, remiantis realaus gyvenimo stebėjimais, pasirenkamas tyrimo objektas bei apibrėžiami pagrindiniai jo ryšiai su kitais objektais. Kadangi realybė be galo sudėtinga, teorijoje abstrahuojamasi nuo mažiau reikšmingų tiriamojo objekto bruožų. Taigi gauname lyg supaprastintą tikrovės atvaizdą, ir tokia tikrovės reiškinių aiškinimo abstrakčia logine forma išraiška apibūdinamas teorijos terminas. Albertas Einšteinas yrra pasakęs: „Gero mokslo esmė – dalykus padaryti kuo paprastesnius, tačiau ne paprastesnius, nei galima“.

Todėl mokslinėje teorijoje pirmiausia suformuluojamos aksiomos, nusakančios nagrinėjamo objekto savybes bei ryšius, o vėliau, logiškai samprotaujant gaunamos išvados.

Aksiomos dažniausiai suformuluojamos pagal stebimo realaus objekto savybes, o išvados ta

aip pat dažnai gali būti patikrinamos empiriškai, stebint objektą realiame gyvenime.

Teorija plėtojasi tada, kai arba paaiškėja nauji empiriniai (t.y. paremti patyrimu) faktai, arba atliekama nuodugnesnė teorinė analizė. Kadangi konstruojant teoriją neišvengiama supaprastinimų, tai sukelia kai kuriuos teorinių išvadų iškraipymus. Kai tokie neatitikimai ima labai „kliudyti“ praktinei veiklai, patikslinamos aksiomos ir atliekamas tolesnis teorinis tyrimas. Taigi mokslas vystosi spirale, nuolat tobulindamas praktikos pažinimą. Šiame procese išskirtini tokie teorijos formavimosi etapai:
1. Faktų stebėjimas ir rinkimas;
2. Teorijos formulavimas;
3. Teorijos patikrinimas;
4. Teorijos taikymas.

Kurdami teorijas, ekonomistai dažnai vadovaujasi lotyniškos frazės „ceteris paribus“ prielaida, pasak kurios visi kiti veiksniai išlieka pastovūs, t.y. nesikeičia. Pavyzdžiui, pakilus kainai, prekės paklausa krenta, jei kiti veiksniai išlieka nepakitę. Tikrinant ir taikant teorijas, visada reikia galvoje turėti, kad „ceteris paribus“ gali būti ir neišlaikyta. Mūūsų pavyzdyje paklausa gali nepasikeisti, jei, pavyzdžiui, pabrangs šios prekės pakaitalai.

Teorijos daro galingą poveikį. Kuo ilgiau naudojamės kokia nors teorija, tuo mums su ja patogiau ir tuo labiau nelinkstama ieškoti alternatyvių teorijų, nebent tai daryti priverčia įvykiai. Tai padeda paaiškinti, kodėl šiuolaikinė ekonomikos teorija – iš tikro turtinga daugelio teorijų mozaika. Ekonomikos teorija, kaip ir bet kuri kita socialinė teorija, suteikia žmonių patirčiai pastovumo, įgalina veiksmingai perteikti tai, ką laiko svarbiais ekonominiais aspektais.

Ekonomikos teorija – ekonomikos modelių apie santykius tarp ekonominių kintamųjų su
udarymas, siekiant pagal juos iškelti tikrintas hipotezes ir patikrinti empiriniais duomenimis.

Hipotezė – tai pažinimo būdas, suformuluojantis teoriškai ir pakankamai tiksliai apibūdinamas, kad jį būtų galima patikrinti patirties duomenimis.

Ekonomikoje hipotezės daromos remiantis loginiais samprotavimais iš tam tikrų pradinių duomenų apie vartotojų, gamintojų ir kt. elgesį. Jos patikrinamos surinkus ekonomikos duomenis ir apdorojus juos statistikos technika. Remiantis naujaisiais ekonomikos duomenimis, šitoks tikrinimas leidžia patikslinti ekonomikos teoriją arba jos visiškai atsisakyti ir sukurti naują, pagal kurią galima geriau reikšti tikrovės faktus.

Hipotezės tikrinimas – tai statistikos kriterijų, padedančių spręsti apie hipotezės pagrįstumą esant neaiškioms sąlygoms, sukūrimas ir panaudojimas.

Tikrinant, ar hipotezė pagrįsta, visada yra galimybė padaryti teisingą sprendimą, bet taip pat ir suklysti.

Hipotezės tikrinimas – tai tų galimybių įvertinimas bei kriterijų nustatymas, kurie visiškai sumažina galimybę padaryti klaidingą sprendimą. Pavyzdžiui, jei norime nuspręsti, ar firmos dydis daro įtaką valdymo personalo atlyginimams, suformuluojame hipotezę, kad vidutinis valdymo personalo atlyginimas yra didesni didelėse firmose. Ši hipotezė gali būti teisinga arba klaidinga, ir todėl gali būti priimta arba atmesta.

Kai hipotezė prieštarauja tikriems pasaulio duomenims, ji gali būti patikslinta arba, iškėlus geresnę, jos atsisakyta. Jei hipotezę patvirtina statistinės analizės duomenys, tai ji gali tapti vertinga priemone šalie ekonomikai numatyti.

Ekonomikos teorija, be grynai teorinės, analitinės paskirties – esamos ekonominės sistemos analizės, plėtros prognozių pa
aruošimo, – turi atsakyti į klausimą ar gerai veikia ekonomika?

Dėl šios priežasties atsiranda pozityvinė ir normatyvinė ekonomika. Pozityvinės, arba aprašomosios, ekonomikos tikslas – parodyti, kaip ekonomika, ar jos dalis veikia. Ji apima mokslinį ekonomikos aspektą – aiškina pasaulį tokį, koks jis yra ir kaip jį gali keisti įvairios ekonominės jėgos.

Pozityvusis teiginys – tai teiginys, apibūdinantis (daiktą, ekonominį reiškinį) tokį, koks jis yra (buvo).

Pozityvioji ekonomikos teorija atlieka tyrimus greičiau to, kas „yra“ ekonomikos teorijoje, negu to, kas „turėtų būti“. Pavyzdžiui, pasakymas, kad „sumažinus“ asmeninius mokesčius, padidės vartojimo išlaidos, ekonomikoje, yra teiginys, kurį galima patvirtinti arba paneigti nagrinėjant prieinamus pirminius duomenis apie apmokestinimo poveikį išlaidoms. Pozityvioji ekonomikos teorija stengiasi susekti santykius tarp ekonominių kintamųjų, nustatyti šių santykių kiekį ir juos išmatuoti bei numatyti, kas atsitiktų, jeigu kintamasis pakis. Pozityviniai teiginiai remiasi faktais.

Normatyvinis teiginys (normative statement) – tai ekonominis teiginys apie tai, kas turėtų būti.

Normatyvinė ekonomikos (normative econimics) teorija nagrinėja greičiau tai, kas ekonomikos teorijoje „turėtų būti“, negu tai, kas „yra“. Normatyviniai teiginiai yra sudėtingesni nei pozityviniai. Pavyzdžiui, teiginys, kad „gaunantys dideles pajamas turėtų mokėti didesnį pajamų mokestį, negu tie, kurių pajamos mažos“, yra normatyvinis teiginys. Šie teiginiai atspindi subjektyvius žmonių vertinimo sprendimus, kas gera ar kas bloga, ir priklauso greičiau nuo etinių motyvų, pavyzdžiui, nuo garbingumo, negu nu

uo griežto ekonomikos racionalumo. Mokesčių sistema, labiau apmokestinanti turtinguosius nei vargšus, pavyzdžiui, išlaidas ir santaupas. Tikrasis ekonomikos poveikis yra pozityviosios ekonomikos teorijos klausimas.

Ekonomistai ir kitų socialinių mokslų specialistai, palyginti su gamtos mokslų specialistais, vertindami tokius teiginius, susiduria su dviem pagrindinėmis kliūtimis. Pirmiausia labai sunku arba neįmanoma atlikti ekonominių eksperimentų. Visuomenė ekonomistams – tai ne žaisliukas. Jie neturi galimybių atlikti eksperimentą. Nepaisant to, ekonomistai, remdamiesi faktais, gali daug ką ištirti. Kartais įmanoma netgi atlikti ekonominius eksperimentus, ypač tada, kai rezultatus nori sužinoti vyriausybė. Pavyzdžiui, eksperimentuojama norint nustatyti, ar žmonės dirba mažiau, kai vyriausybė jiems teikia minimalias pajamas.

Antroji kliūtis ta, kad socialiniai mokslai, kuriems priskiriama ir ekonomika, yra susiję su žmonių elgsena, kuri nuolat keičiasi. Įsivaizduokime, kad kitų metų tam tikros firmos bendrasis pelnas prilygs 2,4 mln. litų. Galime nerūpestingai teigti, kad, padidinus pelno mokestį 10 proc., vyriausybės biudžetas gaus 240 tūkst. Lt papildomų pajamų. Tačiau taip nebūtinai atsitiks. Nustačius aukštesnį mokestį, firmos gali pradėti elgtis kitaip, norėdamos sumažinti mokesčius. Be to, jeigu mums ir aišku, kaip firmos reagavo į mokesčių padidinimą 10 proc. anksčiau, tai dar nežinome, kaip jos elgsis ateityje. Praėjus kuriam laikui, firmos gali ieškoti išradingesnių būdų, kaip išvengti mokesčių. Tai, kad žmonės įgyja patirties ir kad dėl to keičiasi jų veiksmai – viena įdomiausių šiuolaikinės ekonomikos temų.

Fizikai, skirtingai negu ekonomistai, nagrinėja santykinai pastovią ir nesikeičiančią visatą. Traukos dėsnis dabar veikia taip pat kaip ir Niutono laikais.

Ši dvejopa pozityvinės ir normatyvinės ekonomikos prigimtis sąlygoja tai, kad ekspertai ekonomistai dažnai nesutaria vertindami kokią nors vyriausybės ekonominę politiką.

Dėl normatyvinės ekonomikos pobūdžio, apimančio nurodymų ir rekomendacijų ką, kaip ir kada daryti visumos, naudojamų priimant individualius, grupinius bei visuomeninius sprendimus bei formuojant atitinkamo lygio politiką, ginčijamasi, ar pageidautinos, ar ne kokios nors ekonominio reiškinio pasekmės. Tačiau, nepaisant daugybės nutarimų ir esamų politinių pažiūrų, daugelio pasaulio šalių ekonomistai sutaria, kad bet koks ekonomikos pakeitimas, pagerinantis kurių nors žmonių būklę, neblogindamas nė vieno kito žmogaus būklės, yra pageidautinas pakeitimas. Akivaizdu, kad tokiems sprendimams būtų pritarta balsavimo ar referendumo metu. Deja, dažniausiai vyriausybių ekonominiai sprendimai pagerina vienų visuomenės narių padėtį, bet pablogina kitų. Tai ir sudaro pagrindą atsirasti ekonomistų nesutarimams, kurie neišnyksta net ir labai nuodugniai ištyrus reiškinius. Pavyzdžiui, 1974m. Nobelio premija ekonomikos srityje paskirta Gunarui Miurdaliui ir Frydrichui fon Hajekui, argumentuotai reiškusiems absoliučiai priešingas nuomones apie valstybės dalyvavimo ekonomikos valdyme laipsnį. Švedų ekonomistas G.Miurdalis teigė esant būtiną ekonomikos planavimo plėtrą, o austrų ekonomistas F.Hajekas karštai įrodinėjo, kad valstybei kištis į ekonomiką žalinga. Svarbiausi F,Hajeko darbai skirti rinkos savireguliavimo ir ekonominio ciklo analizei.

Ekonomikos teorijoje laikomasi nuostatos, kad kiekvienas individas elgiasi racionaliai, t.y., kad vartotojai, firmų valdytojai, išteklių savininkai vadovaujasi savo interesais, siekdami gauti kuo didesnę naudą (pasitenkinimą). Tai viena pagrindinių teorinių aksiomų. Teoriniuose modeliuose siekiama paaiškinti ir numatyti, koks bus taip besielgiančių individų sąvokos rezultatas.

Racionalus elgesys (rational behavior) – atskirų veiksmų, leidžiančių pasiekti užsibrėžtą tikslą, visuma.

Kitaip tariant, tai ekonomikos teorijos prielaida, kad individai, užsibrėždami tikslus, elgiasi, apdairiai ir po to nuosekliai nusprendžia, kaip tuos tikslus pasiekti. Įmonės (firmos) valdytojas turi tikslą gauti didžiausią pelną ir taip sutvarkyti savo produkcijos apimtį ir kainą, kad tą tikslą pasiektų. Arba, pavyzdžiui, vartotojas stengiasi pasiekti didžiausią naudą ir pirks, atsižvelgdamas į savo skonį ir santykinę tos produkcijos kainą.

Racionalus vartotojas – ne tik tas, kurio tikslas gauti maksimalų pasitenkinimą, bet ir tas, kuris sugeba sužinoti savo norus vienų ar kitų ekonominių gėrybių atžvilgiu ir veikia taip, kad įsigytų jo pajamas atitinkančią tokią prekių kombinaciją, kuri jį maksimaliai patenkintų.

Racionalus firmos elgesys – tai toks elgesys, kuris leidžia gauti maksimalų pelną. Ekonomistai mano, kad racionalus vyriausybės tikslas – taip reguliuoti ekonomiką ir atlikti kitas funkcijas, kad jos piliečiai gautų maksimalią gerovę.

Kadangi racionalumo koncepcija ekonominėje teorijoje užima svarbiausią vietą, todėl svarbu ją tiksliai suprasti.

Savo „naudos maksimizavimas“ ar, kitaip tariant, savanaudiškumas, anaiptol nereiškia tik pinigų sumos maksimizavimo. Individas pats sprendžia, kas yra jo naudos maksimumas. Pavyzdžiui, pinigų aukojimas labdarai anaiptol neprieštarauja „racionalumo“ koncepcijai, jeigu tam, kuris aukoja, tai suteikia didesnį malonumą, nei pinigų panaudojimas kitam tikslui.

Nauda (util) – teorinis naudingumo matas, gaunamas iš prekės ar paslaugos vartojimo.

Ankstyvieji ekonomistai manė, kad subjektyvų pasitenkinimą (naudą), kurį asmuo gavo iš, sakykim, sekmadieninio pasivaikščiojimo, galima išmatuoti kiekybiškai. Toks matavimo vienetas pavadintas utiliu, ir nors niekada nebuvo įmanoma iš tiesų jo išmatuoti, tai suteikė jo analizei teorinę prasmę. Nors šis terminas retai vartojamas šiuolaikinėje ekonomikos teorijoje, kartais bendresne prasme pagal jį nustatomas koks nors naudos laipsnis.

Ekonominė racionalumo samprata besąlygiškai reikalauja, kad individas spręstų „racionaliai“, palygindamas naudą su sąnaudomis.

Akivaizdu, kad toks „racionalus veikėjas“ yra realybės idealizacija. Žmogaus elgesys niekada negali būti įspraustas tik į racionalumo ekonomine prasme rėmus, tačiau, aiškinant ir prognozuojant gamybą, skirstymą, kainų kilimą ir daugelį kitų reiškinių, tokia abstrakcija praktinėje veikloje labai praverčia.

Savanaudiškas individų (vartotojų, įmonių, firmų valdytojų ir pan.) elgesys yra ribojamas. Kiekviena visuomenė suformuoja įstatymų, taisyklių, papročių sistemą, kuri apriboja bei susilpnina savanaudiškumą. Ši priemonių sistema turi būti tokia, kad spręstų galimus konfliktus ir skatintų kooperavimąsi abipusei naudai, jei norima, kad visuomenė funkcionuotų efektyviai.

Racionalūs lūkesčiai (rational expectations) – tai geriausia prognozė, esant prieinamai informacijai, įskaitant tai, ką veikia vyriausybė ir kaip veikia ekonominė sistema.

Nors ir lūkesčiai racionalūs, bet žmonės irgi gali suklysti, tačiau jie nedaro sisteminių klaidų. Jų klaidos atsitiktinės.
Vienas pagrindinių ekonomistų tikslų yra tyrinėti bei klasifikuoti ekonomikos sistemos sudėtingą veiklą, siekiant suvokti ją kaip tam tikrą tvarkingą schemą, kuri palengvintų tolesnį jos studijavimą ir tyrinėjimą. Kai ekonomisto tyrimas atskleidžia tapačius bruožus procesuose arba poelgiuose ir nustato tam tikrus dėsningumus (pagal dėsnius vykstantis, taisyklingas (pavyzdžiui reiškinių dėsningumas) ir priežastinius santykius, tuomet jis gali formuluoti ekonomikos dėsnius, t.y. tvirtinimus. Kad esant tam tikroms ekonominio turinio priežastims, galimi atitinkami padariniai – rezultatai.
Ekonomikos dėsnis (economic law) – tai ne valstybės įstatymas. Jis nėra komanda, kuriai reikia paklusti gresiant bausmei. Jis nusako tendenciją, kuri reiškiasi atitinkamomis aplinkybėmis. Kadangi visi ekonominiai klausimai kyla žmonių veikloje, o žmogaus prigimtis yra daugiabriaunė, tai ir ne kiekvienu atitinkamu atveju susidarys tokios pačios aplinkybės, taigi ir lauktoji tendencija ne visada gali neišryškėti. Vadinasi, ekonomikos dėsniai negali būti nei nepajudinami, nei amžini. Jeigu visos kitos sąlygos gali ir pasikeisti, gali įsikišti pašaliniai veiksniai, ir tuomet laukto rezultato nebus.
Pavyzdžiui, remdamiesi savo stebėjimais, ekonomistai žino, kad kai prekės pasiūla yra nepakankama, kitomis sąlygoms nekintant, jos kaina kils. Todėl jie pagrįstai gali teigti, kad jei šiuo metu trūksta kokios nors maisto produkto, tai jo kainos kils, ir tik turtingesni žmonės galės jo nusipirkti. Tačiau kitos sąlygos gali ir pakisti. Vyriausybė gali nustatyti maksimalias maisto prekių kainų ribas arba imti normuoti jų tiekimą taip, kad visiems visuomenės nariams (turtingiems ir nepasiturintiems) būtų vienodos galimybės pirkti, tai ko jiems reikia. Tokiu atveju numatyto kainų pakilimo nebus. Bet tai nereiškia, kad yra klaidingas ekonomikos dėsnis, o tik tai, kad jo veikimą sutrukdė keičiamos jo veikimo aplinkos sąlygos. Panašiai kaip ir žemės traukos dėsnio nepaneigia kylantis į orą balionas.
Ekonomistai atlieka naudingą visuomenei funkciją dar ir tuo, kad jie turi numatymo galią, kuri remiasi ekonomikos sistemos galimu pažinimu ir įgalina juos suprasti bei numatyti šios sistemos atitinkamų pokyčių pavojus. Ekonomistas, kaip mokslinis tyrinėtojas, tam nepritars arba išvis atmes. Jo darbas yra analizuoti faktus, aiškinti ekonominės sistemos funkcionavimą ir parodyti, kas atsitiks, jei bus elgiamasi tam tikru būdu. Pavyzdžiui, ekonomistas gali įrodyti, kad karas sukelia ekonominių nuostolių ir beprasmį ekonominių išteklių eikvojimą. Tačiau jis, kaip ekonomistas, negali pasakyti, ar kuriuo konkrečiu atveju karas yra priimtinas, ar ne. Tai jau valstybės veikėjų – politikų arba diplomatų, bet ne ekonomistų objektas, kadangi karo klausimai visada aprėpia daug neekonominių priežasčių.
Ekonomistai gali paaiškinti, kodėl išsimokslinusio inžinieriaus minimalus darbo užmokestis paprastai yra mažesnis, palyginti su aukštos darbo kvalifikacijos darbininku, ir pan. Todėl ir mokyklą baigęs jaunuolis turi pasirinkti – ar būti darbininku, ar tapti inžinieriumi.
Ekonomikos teorijos mokymasis šiuolaikiniame gyvenime duoda atitinkamą naudą. Pateikdamas mums faktus ir parodydamas, ko galima tikėtis iš vienokios ar kitokios ūkinės elgsenos, ekonomikos mokslas padeda mums nuspręsti, kurią alternatyvą rinktis iš keliolikos galimų. Ir pasirinkti turime patys, tačiau mūsų problemos palengvėja ir pasirinkimas darosi racionalesnis, kai žinome, kokie bus mūsų priimto sprendimo veiksmų padariniai(rezultatai).
Ekonomikos klausimų supratimas, išmanymas padeda rinktis išmintingai ir racionaliai, o kartu ir išvengti daugelio pinklių tvarkant ekonominius savo reikalus. Ekonomikos teorija įgalina mus suprasti, kaip veikia ekonominė sistema, ir suvokti savo padėtį joje, taip pat suteikia mums specialių žinių, kurias galime pasiteikti, prireikus susidaryti savo nuomonę įvairiais ekonominiais klausimais, tokiais, pavyzdžiui, kaip vietinių mokesčių padidinimas, muitų naudojimas užsienio prekyboje arba subsidijų teikimas kai kurioms ūkio šakoms.

Leave a Comment