Turinys
Turinys……………………………………………………………1Įvadas………………………………………………………………………………….21.Nedarbo atsiradimo priežastys:………………………………………31.1 Nedarbo tipai, rūšys ir jų atsiradimo priežastys…………………………………………………………………………….71.2 Minimali alga ir jos įtaka darbo jėgos rinkai………………………………………………………………………………….142.Socialinės – ekonominės nedarbo pasekmės……………………..193.Nedarbo mažinimo priemonės…………………………………………….233.1 Nedarbo pasekmių nagrinėjimas siaurąja prasme………………………………………………………………………………..263.2 Šalies BNP nuostoliai dėl nedarbo…………………….274.Išvados ……………………………………………………………………………325.Literatūros sąrašas…………………………………………………………….33ĮvadasViena pagrindinių ekonominių ir socialinių problemų yra gyventojų nedarbo mažinimas ir naujų darbo vietų kūrimas. Šių klausimų sprendimas susijęs su šalies ekonomikos išsivystymo lygiu ir gamybos augimu. Lietuvai perėjus iš planinės ekonomikos link rinkos ekonomikos reikėjo pertvarkyti šalies ūkio struktūrą, vykdyti privatizavimą, ieškoti naujų rinkų. Tai negalėjo nepaveikti mūsų šalies gamybos, paslaugų plėtros, specialistų persiorientavimo dirbti naujomis ekonominėmis sąlygomis. Šalies ūkio plėtros spartėjimas šiandien suteikia vilčių įveikti iškylančias problemas: sukurti naujas darbo vietas, užtikrinti, kad šalies gyventojai iš savo darbo ar socialinės apsaugos programų gautų reikiamas pajamas. Tačiau problemos neišsispręs savaime, jei ūkio plėtros rezultatų nemokėsime nukreipti visos visuomenės labui, jei nepajėgsime investuoti į tuos, kas vieninteliai gali sukurti tolesnę šalies pažangą – į Lietuvos žmones. Šio referato tikslai – išsiaiškinti kokios yra nedarbo atsiradimo priežastys ir kokie yra sprendimo būdai. Šiame referate apžvelgiame, kokios yra nedarbo atsiradimo priežastys, rūšys, tipai.
1. Nedarbo priežastys
Viena iš svarbiausių nedarbo priežasčių yra mokslinė techninė revoliucija (MTR), prasidėjusi XIX a. pabaigoje – XX a. pirmoje pusėje ir apėmusi visas išsivysčiusias pasaulio šalis. Gamybos mechanizavimas ir automatizavimas, pažangių valdymo ir kontrolės sistemų įvedimas, naujų technologijų ir medžiagų kūrimas bei jų vartojimas išesmės pakeitė darbo turinį. Darbas tapo kūrybiškas, išaugo protinių ir kvalifikuotų darbo reikšmė. Dėl MTR poveikio pakito materialinės gamybos darbuotojų skaičius (jis nuolat mažėja ) ir kvalifikacinė darbo jėgos struktūra. Šiuolaikiniam ūkiui tapo reikalingi naujo tipo darbuotojai, įsisavinę keleto mokslų pagrindus ir turintys aukštą kvalifikaciją. Fizinis rankinis darbas pamažu netenka savo reikšmės. Dėl šios priežasties XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje išvystyto kapitalo šalys įžengė į ilgalaikį užimtumo krizę, kuriai būdingi šie bruožai: • Nedarbo lygis yra aukštas ir pastovus; • didėja bedarbių skaičius tarp žemos kvalifikacijos ir nekvalifikuotų darbuotojų, moterų ir jaunimo;• nuolat auga valstybės biudžeto ir visuomeninių fondų lėšos, skirtos nedarbo problemoms spręsti;• gilėja kvalifikuoto ir nekvalifikuoto darbo apmokėjimo nelygybė;• aštrėja internacionalinė konkurencija darbo rinkoje, kurią lemai darbo jėgos migracija iš besivystančių ir postkomunistinių šalių. Antroji nedarbo priežastis yra sparčiai kylantis darbo našumas ir intensyvumas. Kai gamyba plėtojasi lėčiau, negu auga darbo našumas ir intensyvumas, vis daugiau darbingų žmonių netenka darbo. Pavyzdžiui, Europos Sąjungoje ir Šiaurės Amerikoje bendrojo vidaus produkto gamyba didėja lėčiau negu gamybos našumo veiksniai, dėl to XX a. aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose darbuotojų perteklius labai padidėjo. Trečioji nedarbo priežastis yra ekonominės krizės, kurių nepanašalino net valstybinis ekonomikos reguliavimas ir propagavimas. Dabartiniu metu ekonominės krizės nėra tokios gilios ir aštrios kaip XIX a. ir XX a. pirmoje pusėje. Tačiau jos nuolat pasikartoja ir apima ne tik atskiras šalis, bet ir ištisus pasaulio regionus. Ekonominių krizių metu, kai gamyba sumažėja, nedarbas didėja. Kai ekonomika yra pakilimo fazėje ir įmonėms reikia papildomų darbuotojų, darbdaviai juos ima iš bedarbių. Tada nedarbas žymiai sumažėja. Tačiau paskutiniais dešimtmečiais nedarbas išlieka ir esant ekonomikos augimui, nes dalis žemos kvalifikacijos darbuotojų nėra įtraukiami į ekonomines veiklas net ekonomikos pakilimo fazėje. Pradėta kalbėti apie ‚pilną užimtumą‘ kuris, daugelio ekonomistų nuomone, yra tada, kai nedarbas siekia 3 -6 proc. šalies darbo jėgos.
Ketvirtoji nedarbo priežastis yra struktūrinis ūkio pertvarkymas MTR sąlygomis. Konkurencija tarp gamintojų gamybos kaštų ir darbo našumo srityje skatina juos nuolat atnaujinti pagrindinį kapitalą: mašinas, įrengimus, elek…tronines gamybos valdymo sistemas. .Moralinis gamybos priemonių nusidėvėjimas pasiekė tokį laipsnį, kad per 5 – 6 metus pilnai atnaujinami dar fiziškai nesusidėvėję darbo priemonių elementai. Todėl „senose‘ ūkio šakose, keičiant seną techniką nauja, dalis darbuotojų atleidžiama iš darbo. Be to, naujai besikuriančios gamybos šakos pritraukia santykinai mažiau papildomos darbo jėgos. Vadinasi, nauji kapitalai, palyginus su bendru jų dydžiu, įtraukia į gamybą vis mažiau darbuotojų, o senieji kapitalai, techninė sudėtis atnaujinama, išstumia iš gamybos dalį tų darbininkų ir tarnautojų, kuriuos anksčiau įdarbino. Penktoji nedarbo priežastis yra spartus gyventojų skaičiaus augimas daugelyje šalių ir dėl to aštrėjanti konkurencija darbo rinkoje. Anot anglų ekonomisto ir sociologo T.Malthuso, nedarbas ir skurdas yra natūralūs reiškiniai, kadangi gyventojų skaičius dėl gamtos dėsnių didėja greičiau nei gyvenimo pragyvenimo reikmenų kiekis. Tik dirbtinai apribojant gyventojų prieaugį, galima įveikti nedarbą. T.Malthuso teiginiai pasitvirtino kai kuriose Azijos, Afrikos ir Pietų Amerikos šalyse . Gamybos plėtra šiose valstybėse pradėjo atsilikti nuo gyventojų skaičiaus augimo silpnai išsivysčiusiose valstybėse įvyko vadinamasis „ demografinis sprogimas“, kuris nebuvo kompensuotas atitinkamu ekonomikos augimu. Ieškodami pragyvenimo šaltinio ir darbo, pertekliniai šių šalių gyventojai pradėjo emigruoti į labiau išvystytas Europos, Amerikos ir Azijos valstybes. Pradėjo formuotis nauja konkurencinė situacija darbo rinkoje tarp vietinių darbuotojų ir atvykusios darbo jėgos. Paaštrėjo tarpnacionaliniai ir rasiniai konfliktai. Daugelis ekonomistų pripažįsta, kad konkurencija iš „pigios darbo jėgos“ šalių pusės sumažins darbininkų paklausą nacionalinėje darbo rinkoje. Tačiau praktiniu atžvilgiu šis klausimas vis dar lieka diskusijų ir polemikos objektu. Pasaulio Banko duomenimis, tolesnis ekonominių santykių plėtimas su besivystančiomis šalimis sumažins bendrą darbo paklausą šiame dešimtmetyje 1-3 proc., o tarp žemos kvalifikacijos darbininkų 2-5 proc.1.1 Nedarbo tipai, rūšys ir jų atsiradimo priežastys.Šiandieniniame gyvenime bedarbiais žmonės tampa dėl labai įvairių priežasčių. Galbūt laikinai būti be darbo arba „tarp darbų“ atitinka kai kurių žmonių poreikius. O gal apskritai mažėja tam tikrų specialybių darbuotojų poreikis. Aiškinantis nedarbo kilmę, svarbią reikšmę turi skirstymas į tipus. Ekonomistai išskiria tokius nedarbo tipus: frikcinį (tekamąjį). struktūrinį ciklinį Tekamasis nedarbas – tai trumpalaikis, neišvengiamas nedarbas. Terminą „tekamasis“ arba „frikcinis“ nedarbas ekonomistai vartoja kalbėdami apie tokius darbuotojus, kurie ieško darbo arba tikisi jį greitai gauti artimiausioje ateityje. Šis terminas tiksliai atspindi reiškinio esmę: darbo rinka funkcionuoja nelanksčiai, neužtikrina, kad darbo vietų skaičius atitiktų darbuotojų skaičių. Kai žmogus gali laisvai rinktis veiklos rūšis ir darbo vietas, kiekvienas konkrečiu laikotarpiu dalis darbuotojų atsiduria „tarp darbų“. Vieni keičia darbo vietą savanoriškai, kiti ieško naujo darbo atleisti iš ankstesniojo, treti laikinai netenka sezoninio darbo. Taigi visada atsiras žmonių, kurie nedirba dėl neišvengiamų priežasčių. Pavyzdžiui, darbuotojams pakeisti vieną darbą į kitą užtrunka tam tikrą laiką. Kol jie pradės dirbti, vyriausybės statistiniuose duomenyse jie bus įteisinti kaip bedarbiai. Bedarbiais laikomi ir tie žmonės, kurie ieško darbo pirmąkart gyvenime. Sezoniniai darbuotojai nedirba keletą mėnesių per metus savo noru. Tarp jų yra, pavyzdžiui, virėjų, padavėjų ar pardavėjų, kurie užsidirba gyvenimui vasaros ir žiemos kurortuose. Jų laikinasis nedarbas rudens ir pavasario laikotarpiais taip pat prisideda prie nedarbo statistikos.
Manoma, kad tekamasis (frikcinis) nedarbas – neišvengiamas ir tam tikru mastu net pageidautinas. Kodėl pageidautinas? Todėl, kad daugelis žmonių, atsiradę „tarp darbų“ savo valia, pereina iš menkai apmokamo ir žemo produktyvumo darbo į geriau apmokamą, produktyvesnį darbą. Dėl to padidėja žmonių pajamos, tampa racionalesnis darbo išteklių pasiskirstymas, vadinasi, išauga ir realiojo nacionalinio produkto apimtis. Praktiškai šis nedarbo tipas nuolatos egzistuoja. Struktūrinis nedarbas – nedarbo forma, kurią sąlygoja gamybos techninio lygio augimas, kai esamoji dalies darbuotojų kvalifikacija neatitinka darbo paklausos (techninio lygio) reikalavimų. Tekamasis nedarbas labai susijęs su struktūriniu. Terminą „struktūrinis“ ekonomistai vartoja sudėties prasme. Laikui bėgant vartotojų paklausa ir technologija gerokai pakinta, o tai savo ruožtu kaičia visuminės paklausos darbo ištekliams sudėtį. Dėl tokių ūkinės veiklos pokyčių kai kurių profesijų paklausa sumažėja arba visiškai išnyksta, o paklausa kitų, įskaitant naujas profesijas, išauga. Pavyzdžiui, buvo laikotarpis, kai daugelis liftų pastatuose kilnojosi kartu su „lifto operatoriais“ , o šiandien liftuose – savitarna. Liftininkai, praradę darbą dėl to, kad buvo įdiegti savaeigiai liftai, tapo struktūriniai bedarbiais ir tokiais bus tol, kol susiras naujus darbus. Technologijos pokyčiai, žmonių migracija gali sukelti struktūrinį nedarbą, nes daugelis žmonių, turinčių aukštą kvalifikaciją išvažiuoja dirbti į užsienį, nes ten yra geresnės darbo ir gyvenimo sąlygos. „Iškritę“ iš aukštųjų ir aukštesniųjų mokyklų jaunuoliai dabar irgi sudaro struktūrinių bedarbių dalį. Struktūrinį nedarbą atskirti nuo tekamojo nelengva. Esminis skirtumas tas, kad „frikciniai“ bedarbiai turi reikalingų darbo įgūdžių, kuriuos jie gali parduoti, o „struktūriniai“ bedarbiai negali iš karto gauti darbo – jiems reikia persikvalifikuoti, papildomai mokytis, o kartais ir pakeisti gyvenamąją vietą. Be to, frikcinis nedarbas – trumpalaikis, o struktūrinis – ilgesnės trukmės.
Ciklinis nedarbas – nedarbas, sąlygojamas bendrojo ekonomikos nuosmukio.Ūkinės veiklos ciklo pasikeitimai taip pat sąlygoja nedarbą. Ciklinį nedarbą sukelia tokia ūkinės veiklos ciklo fazė, kuriai būdingas bendrųjų išlaidų nepakankamumas. Tai gamybos mažinimo ir nuosmukio laikotarpis, kai visu…minė paklausa prekėms ir paslaugoms mažėja, krinta užimtumas ir nedarbas didėja. Dėl to ciklinis nedarbas kartais dar vadinamas nedarbu, sąlygojamu paklausos deficitu. Pavyzdžiui, kai JAV ekonomiką 1982m. ištiko ekonomikos nuosmukis, nedarbo lygis pakito iki 9,7.
Nedarbo rūšys: Prislėgtasis nedarbas įsivaizduokite, kad jau kurį laiką neturite darbo nuolat jo ieškojote ėjote į visa galimas įdarbinimo įstaigas, bet viskas veltui. Tada tenka kreipti į gimines, draugus, darbo biržą. Kadangi nuotaika bloga, jaučiatės prislėgtas, tai darbo paieškos nutraukiate kaip beviltiškas. Todėl natūralu, kad į oficialios statistikos klausimą, ra ieškote darbo, atsakysite – ne. Taigi jūs kaip bedarbis, aktyviai neieškantis darbo, neįsiregistruojate į darbo biržą ir esate nelaikomas bedarbiu. Vadinasi, oficiali statistika, neįtraukdama į bedarbių grupę darbuotojų, nusivylusių ir praradusių viltį gauti darbą, sumažina nedarbo lygį. Faktiškas nedarbo lygis bus mažesnis nei realus, ir paprastai „ prislėgtieji“ sudaro apie 0,1 – 0,5 darbo išteklių.
Paslėptas nedarbas. Plaukti pasroviui likimo upe gali nevisi. Reikia išlaikyti šeimą, mokėti už butą, paslaugas ir pan. Tenka ieškoti bet kokio darbo. Ir tai gali būti padienis, ne visos darbo dienos ar savaitės darbas, darbas žemesnės kvalifikacijos nei turima. Paslėptasis nedarbas į oficialiąją statistiką taip pat neįtraukiamas. Išsivysčiusiose šalyse „paslėptojo“ nedarbo lyginamasis svoris visų darbo ištekliams priskirtinų gyventojų skaičiuje sudaro nuo 6 iki 9. Faktiškai šie asmenys priskirtini dalinio užimtumo ir dalinių bedarbių kategorijai, tačiau oficialioji statistika, priskirdama juos prie visiškai užimtų, vėl sumažina nedarbo lygį.
Šešėlinis nedarbas. Šalia oficialiai pripažintos darbo rinkos veikia vadinamoji neoficiali, arba šešėlinė, darbo rinka. Viena iš šios rinkos atsiradimo priežasčių – nelegalaus užimtumo augimas privačiame ūkio sektoriuje. Taip atsitiko todėl, kad ekonomikos reformos sukeltas neišvengiamas darbuotojų skaičiaus mažėjimas valstybiniame sektoriuje nebuvo kompensuotas jų skaičiaus didėjimu privačiose ūkio struktūrose. Darbininkai ir specialistai, atleisti iš valstybinių įmonių ir organizacijų, aplenkdami darbo biržas, savarankiškai įsteigė savo verslą arba įsidarbino jau veikiančiose šešėlinės ekonomikos struktūrose teisiškai neįforminę darbo santykių. Kita priežastis, skatinti neoficialų užimtumą, yra netobuli mokesčiai ir verslo įstatymai, dažnai prieštaraujantys verslo logikai ir gamybos interesams. Padėtį blogina ir valdininkų piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi. Nepaslaptis, kad siekimas pasipelnyti verslininkų sąskaita dažnai įgauna atviro reketo formą.
Nelegalus užimtumas nėra vienareikšmis socialinis ekonominis reiškinys. Jis turi kaip pozityvių, taip ir negatyvių bruožų:
Pozityvus šešėlinės darbo rinkos bruožas yra tas, kad ji atlieka savotišką „ ekonominio vožtuvo“ vaidmenį per kurį išleidžiamas darbo neturinčių žmonių socialinio nepasitenkinimo „garas“. Ši rinka didina realią darbo jėgos paklausą, užtikrina darbo vietas ir pragyvenimo šaltinį ekonomiškai aktyviems gyventojams, o joje atliekamas darbas yra dažnai visuomeniškai reikalingas ir naudingas.
Negatyvūs šešėlinės darbo rinkos bruožai yra šie:– valstybės biudžetas praranda nemažą dalį realių pajamų, nesurinkdamas šešėliniame sektoriuje fizinių ir juridinių asmenų pajamų bei pridedamosios vertės mokesčių;– dirbantys šioje užimtumo sferoje gyventojai neįgyja oficialaus darbo stažo ir teisės į pilną senatvės pensiją – šešėlinėje ekonomikoje atliekama veikla gali įgauti socialiai pavojingų ir neperspektyvaus darbo pobūdį, kuris susijęs su narkotikų, degtinės, tabako ir kitų falsifikuotų prekių gamyba arba kontrabanda; – užimti neoficialioje darbo rinkoje gyventojai gali registruotis darbo biržoje kaip oficialūs bedarbiai ir gauti bedarbio pašalpą, materialinę pagalbą arba įstatymo numatytas lengvatas ir tokiu būdu parazituoti visuomenės sąskaita.
Šiuo metu… prie nelegaliai dirbančiųjų kategorijos priskiriami šie asmenys: dirbantys tik neoficialioje ( šešėlinėje ) darbo rinkoje ir nesudarę darbo sutarčių; legaliai dirbantys asmenys kurių oficialus darbo užmokestis yra mažesnis už faktišką atlyginimą ir socialinio draudimo įmokos mokamos tik iš oficialaus darbo užmokesčio; dirbantys legalioje ir nelegalioje darbo rinkoje vienu ir tuo pačiu metu ; prekybiniai ir smulkūs verslininkai, kurie užsiima nelegalia veikla ir nemoka mokesčių; nelegaliai dirbantys asmenys, kurie yra užsiregistravę darbo biržoje kaip bedarbiai; laikinai nelegaliai dirbantys asmenys, kuriems darbas neoficialioje darbo rinkoje yra vienintelis pragyvenimo šaltinis; nelegaliai dirbantys ir neturintys Lietuvos pilietybės asmenys; fiktyvūs dirbantieji, t.y. tie asmenys, už kuriuos „ dirba“ tik socialinio draudimo pažymėjimai o jie patys nedalyvauja įmonės ūkinėje veikloje; asmenys, dirbantys oficialioje darbo rinkoje, bet prisidengę svetima pavarde ir naudojantys svetimą socialinio draudimo pažymėjimą. Šešėlinė ekonomika ir nelegalus užimtumas egzistuoja bet kurioje pasaulio šalyje, nepriklausomai nuo politinės sistemos, dominuojančios nuosavybės formos, valstybės baudžiamųjų sankcijų ir represijų. Atskiroje pasaulio šalyje nelegalios veiklos mastus lemia mokesčių našta, nedarbas, verslo galimybių ribojimas valstybinių institucijų darbo efektyvumas.1.2 Minimali alga ir jos įtaka darbo jėgos rinkaiŠalies vyriausybė reguliuoja minimalią algą – ją didina. Tačiau tai turi ir neigiamą atspalvį. Iš tikrųjų (pasak Dr. R. Darulio) minimalios algos didinimas didina nedarbą. Tai įvyksta todėl, kad nauji į darbą priimti žmonės nesugeba uždirbti minimalios algos (450 Lt) ir priversti palikti įmonę ir darbą, nes įmonė neturi teisės mokėti mažiau, nei minimalus atlyginimas. Išmokėjus neuždirbtus pinigus, didėja gamybos kaštai, brangsta produkcija ar paslaugos, kartu mažėja pelnas, o tai veikia rinko poreikius. Gal, minimalus atlyginimas turi didesnį ekonominį poveikį biudžetinėse įmonėse ir organizacijose, kurios nekuria materialinių vertybių…Taigi įmonės galėtų mokėti mažiau negu nustatytas minimalus atlyginimas, t. y. faktiškai už atliktą darbą, žmonės nebūtų atleidžiami ir galėtų rinktis darbą arba bedarbystę.
Darbo užmokesčiui įtakos turi daug veiksnių, tačiau pirmiausia tikslinga aptarti darbo jėgos vertę ir darbo jėgos kainą. Darbo proceso metu eikvojama fizinė ir protinė energija turi būti kompensuojama, nes priešingu atveju darbuotojas negalės efektyviai dirbti. Priemonių, reikalingų normaliam darbuotojo darbinių sugebėjimų atstatymui, verčių suma parodo jėgos vertę. Tačiau žmogaus poreikių struktūra bei dydis, o tuo pačiu ir priemonių jų patenkinimui apimtis, yra santykinė reikšmė, priklausanti ne tik nuo darbo intensyvumo ir sudėtingumo, bet ir nuo išorinių veiksnių: socialinio ekonominio šalies išsivystymo lygio, demografinės situacijos, kultūrinių tradicijų ir pan. Įvertinant šiuos skirtumus susiformuoja darbo jėgos kaina rinkoje, kurią galima apibrėžti kaip tam tikrą darbo jėgos vertės lygį pinigine išraiška, esant atitinkamam darbo jėgos pasiūlos ir paklausos santykiui rinkoje. Taigi, darbo jėgos kaina gali nesutapti su darbo jėgos verte.Galimi trys variantai: Pirmasis (idealusis) variantas – rinkoje darbo jėgos paklausa atitinka pasiūlą. Šiuo atveju darbo jėgos kaina lygi darbo jėgos vertei. Antrasis variantas – darbo jėgos paklausa viršija pasiūlą. Šiuo atveju darbo jėgos kaina viršija darbo jėgos vertę, o darbdaviai, konkuruodami darbo rinkoje tarpusavyje, gali siūlyti darbuotojams (aukštos kvalifikacijos, retų profesijų) darbo užmokestį, kuris žymiai viršija darbo jėgos vertę. Trečiasis variantas – darbo jėgos pasiūla viršija darbo jėgos paklausą. Tada darbuotojai konkuruoja tarpusavyje dėl darbo vietos. Galima darbo jėgos kainos ir darbo užmokesčio mažėjimo tendencija. Teoriškai šiuo atveju susidaro palankios sąlygos mokėti mažesnį darbo užmokestį nei yra darbo jėgos vertė. Tačiau atsakomųjų veiksmų imasi valstybė, teisiškai eliminuodama šias galimybes. Valstybė oficialiai patvirtina minimalaus pragyvenimo lygį ir nustato minimalų darbo užmokestį, kuris turi būti nemažesnis fiziologinio pragyvenimo minimumas. Gyvenimo lygis taip pat yra svarbus darbo užmokesčio dydį reglamentuojantis veiksnys. Nuolat kylant asmeninio vartojimo prekių ir paslaugų kainoms, išsivysčiusiųjų šalių profesinės sąjungos siekia, kad į kolektyvines sutartis būtų įtrauktas punktas dėl automatinio darbo užmokesčio didinimų priklausomai nuo kainų indeksų pasikeitimų. Kolektyvinė sutartis, kaip išorinis darbo užmokesčio dydį lemiantis veiksnys, yra svarbi tuo, kad užtikrina susitarimą tarp profesinių sąjungų ir darbdavių dėl darbo užmokesčio sąlygų. Profesinės sąjungos, sudarydamos naują kolektyvinę sutartį, siekia, kad realusis darbo užmokestis padidėtų, kad darbo užmokesčio didėjimo tempai neatsiliktų nuo kainų kilimo tempų. Tose šalyse ir regionuose, kur gerai organizuotas profesinių sąjungų darbas, darbo užmokestis paprastai būna didesnis. Konkretaus darbo vertė yra svarbiausias vidinis darbo užmokesčio lygį lemiantis veiksnys. Įmonės, kurios neturi formalios darbo užmokesčio organizacijos, kiekvieno darbo vertę nustato subjektyviai. Tuomet užmokesčio už darbą dydis mažiau priklauso nuo darbo rinkos arba kolektyvinės sutarties. Šiuo atveju darbo užmokesčio dydį daugiausia lemia gyvenimo lygis šalyje. Tais atvejais…, kai įmonės taiko nuostatuose reglamentuotą darbo užmokesčio organizavimą, darbo užmokesčio dydis dažniausiai nustatomas tokiais darbų vertinimo metodais, kuriais tiksliausiai nustatoma kiekvieno konkretaus darbo vertė. Darbo užmokesčio organizavimo praktika rodo, kad tiksliausia darbų vertė išreiškiama analitiniais darbų vertinimo metodais. Kai darbo užmokesčio organizavimo tvarka aptariama kolektyvinėse sutartyse, analitiniai darbų vertinimo metodai padeda lanksčiau sudaryti darbo sutartis ir padeda kontroliuoti, kaip laikomasi sutartų darbo užmokesčio sąlygų. Darbuotojų reliatyvi vertė – kitas svarbus vidinis arba užmokesčio dydį reglamentuojantis veiksnys. Šis veiksnys susijęs su darbo jėgos kvalifikacija. Atitinkamos kvalifikacijos darbo jėgos parengimui reikalingos tam tikros darbuotojo sąnaudos. Jos turi būti kompensuojamos didesniu darbo užmokesčiu. Atsižvelgdamos į tai užsienio šalių profesinės sąjungos reikalauja vienodai didelio darbo užmokesčio skirtingų profesijų kvalifikuotiems darbuotojams. Tačiau vienodos kvalifikacijos darbuotojams mokant tokį pat darbo užmokestį, darbo užmokestis prarastų motyvacinį vaidmenį. Siekiant palaikyti šį vaidmenį, darbo užmokesčio dydį tikslinga kuo labiau individualizuoti atsižvelgiant į atliekamo darbo turinį, taip pat į darbuotojo elgesį darbe. Kai kurie autoriai darbuotojo reliatyviajai vertei, kaip vidiniam darbo užmokesčio dydį reglamentuojančiam veiksniui priskiria darbo stažą ir darbuotojo amžių. Kaip rodo užsienio šalių praktika, darbo stažas yra svarbus darbo užmokesčio dydžio veiksnys, ypač nepertraukiamas darbo stažas. Pavyzdžiui, darbuotojo, turinčio 5 -9 metų darbo stažą, atlyginimą prilyginus 100 proc. , darbuotojo, turinčio 20 metų darbo stažą, atlyginimas vidutiniškai sudarys Japonijoje 140,3 proc. Darbdavio išgalės mokėti užmokestį visų pirma priklauso nuo įmonės nuosavybės formos. Valstybinėse biudžetinėse organizacijose darbo užmokesčio dydis priklauso nuo skiriamų finansinių lėšų iš valstybės biudžeto. Kuo valstybės biudžeto pajamos didesnės, tuo daugiau galima skirti finansinių lėšų biudžetinėms organizacijoms ir tuo didesnės galimybės šiose organizacijose skirti didesnius atlyginimus.2. Socialinės – ekonominės nedarbo pasekmės. Žmogus ištiktas priverstinio nedarbo kenčia ne vien dėl pajamų sumažėjimo, jis kenčia ir psichologiškai, o ekonomistai nesugeba (nepraktiškai neįmanoma) nesugeba išmatuoti. Nedarbas demoralizuoja žmogų ir sąlygoja netikrumą rytojumi, psichines ligas, savižudybes, nusikaltimus, skyrybas ir panašiai. Pavyzdžiui, JAV atlikti nedarbo fizinių ir protinių tarpusavio nepriklausomybės analizės rezultatai – bauginantys. Nedarbui išaugus 1proc., savižudybių padaugėja 920 atvejų, mirties dėl širdies ligų – 21tūkst. (tai sudaro 2 proc. bendro skaičiaus), žmogžudysčių – 648, psichinių sutrikimų – 4543, nusikaltimų – 3440 atvejų. Pasak prof. T. Kotlo nuomone, nedarbą galima kaltinti ne tik už nesantaiką šeimoje, už mažėjantį natūralųjį gyventojų prieaugį bet ir už tai, „dantys kenčia nuo karieso“ Vokietijos medikų duomenimis, vieneri metai be darbo, sutrumpina gyvenimą vidutiniškai 5 metais. Dar viena nedarbo priežastis ir pasekmė žmogui – jo darbinės patirties praradimas bei pagrindinio pragyvenimo šaltinio praradimas. Praradus darbą žmogus neturi pinigų minimalioms gyvenimo reikmėms: pavalgyti, buto nuomai, sveikatos poreikiams ir kt. Kyla nesutarimai šeimoje, ligos, mažėja žmonių išsilavinimas. Gyventojų užimtumas ir bedarbystė turi tiesioginę įtaką šalies ūkio ekonomikai ir jos augimo tempams. Žmogaus darbas yra vienas iš pagrindinių gamybos veiksnių, be kurių kapitalas ir žemė negali dalyvauti gamybos procese. Jei norime darbo veiksnį įvertinti ekonominiu požiūriu, išskiriamos kiekybinis ir kokybinis darbo potencialas. Kiekybinė darbo potencialą parodo šalies gyventojų skaičius, o kiekybinį – techninis ekonominis ir teisinis gyventojų išsimokslinimo lygis. Taigi juo daugiau žmonių ir aukštes…nės kvalifikacijos dalyvauja gamyboje, tuo daugiau sukuriama materialinių vertybių ar suteikiama paslaugų, didėja BVP, nacionalinės pajamos. Gerėjant šiems rodikliams, didėja valstybės biudžetas, daugiau lėšų galima skirti šalies gyventojų socialiniams, ekonominiams ir kultūriniams poreikiams. Tik didinant darbo vietų skaičių ir darbo intensyvumą, pasieksime norimus rezultatus rinks ekonomikos sąlygomis. Kiekvienas žmogus savo darbu kuria, išreiškia sugebėjimus, planuoja pajamas ir ateities gyvenimą. Šio proceso pradžia – žmogaus jaunystė, kada renkamasi specialybė bei gyvenamoji vieta. Kai žmogaus svajonės, neišsipildo, jis negauna darbo ar jį praranda, žmogus nusivilia, neretai jį ištinka depresija, o jos pasekmės sunkiai nusakomos. Labai svarbūs psichologiniai tyrimai, ir žmonės reaguoja į bedarbystę. Pirmieji bedarbystės psichologiniai tyrimai buvo atlikti šio amžiau 3 dešimt., vakarų Europos valstybėse. Jie parodo, kad nedarbo psichologiniai padariniai siejasi su ekonominėmis, gyvenimo sąlygomis ir skurdu.
Svarbiausios bedarbystės psichologinės pasekmės: labai neigiami psichologiniai išgyvenimai, sumažėjęs žmogaus gebėjimas prisitaikyti, bendravimo sutrikimai ir t.t. žmogus netenka įprastų bendravimo galimybių, nutrūksta įprastiniai svarbūs socialiniai ryšiai. Tai sukelia streso būklę. Pasikeitusios ekonominės gyvenimo sąlygos sukelia neigiamus psichologinius reiškinius, nes žmogus nebeturi sąlygų tenkinti savo gyvenimo poreikių, nesugeba prisitaikyti prie kitų žmonių ir gali pajusti depresiją, kuri veikia žmogaus fizinę, psichinę ir emocinė būklę. Pirmiausia netekęs darbo žmogus išgyvena šoką, kartais net negali patikėti, kad su juo taip galėjo atsitikti. Antras etapas – streso išgyvenimą pakeičia emocionaliai priešingas optimizmo laikotarpis ieškoma teigiamų nedarbo situacijos pusių: galima susitvarkyti butą, daugiau laiko skirti poilsiui, šeimai, kitiems užsiėmimas. Tuo metu žmogus optimistiškai tikisi, kad nedarbas yra laikinas, jis aktyviai ieško darbo ir viliasi, kad jam būtinai turi pasisekti. Trečias pesimizmo laikotarpis, kai išnyksta viltis greitai susirasti darbą, sumažėja aktyvumas darbo paieškose, blogėja finansinė šeimos situacija. Paskutinis, ketvirtas – tai paklusimo likimui etapas, susitaikymas su savo padėtimi, kai žmogus įsitvirtina „ bedarbio“ vaidmenyje, prisitaiko prie žemo pragyvenimo lygio, tampa abejingu, pasyviu ir nebesistengia ką nors keisti. Šie laikotarpiai tęsiasi skirtingai, gali užtrukti nuo keletos dienų iki ištisų mėnesių. Tai priklauso nuo šeimos materialinės padėties, santykių šeimoje, asmeninių žmogaus savybių. Tais atvejais, kai žmonės ilgą laiką nedirbo arba dar nepradėjo dirbti, mažiau išreikštos psichologinės reakcijos, būdingos streso išgyvenimui. Tačiau ilgą laiką neįsidarbinus būtina keisti savo požiūrį į profesines galimybes, susitaikyti su žemu pragyvenimo lygiu, sumažinti siekius. Patirties praradimas nedarbo atveju taip pat turi neigiamas puses. Tai vertingas turtas. Netekęs darbo darbuotojas ne tik nebekaupia naujų darbo įgūdžių, bet silpnėja ir atrofuojasi įgytieji sugebėjimai, žinios. Oponuojanti nuomonė teigia, kad nedarbas yra kaip tik naudingas, nes be pašalpos žmogus gauna laisvalaikį ir kai kurie žmonės tiki, kad atsisakę vieno darbo gaus geriau apmokamą darbą po kiekvienos darbo pertraukos….3. Nedarbo mažinimo priemonėsKaip žinia, galima išskirti dvi pagrindines nedarbo mažinimo grupes: 1) Didinančias darbo pasiūlą, 2) Didinančias darbo paklausą.Darbo pasiūla gali būti padidintas: 1) Tobulinant darbo rinkos paslaugas. Kai kurie asmenys bedarbiais yra dėl to, kad neturi reikiamos informacijos apie laisvas darbo vietas. Todėl geresnis gyventojų informavimas apie įsidarbinimo galimybes, laisvų darbo vietų duomenų banko kaupimas kompiuteriuose gali padėti mažinti tekamąjį ir struktūrinį nedarbą. 2) Ruošiant reikalingų profesijų žmones. Naujos arba laisvos darbo vietos dažniausiai būna skirtos specialistams, t. y. darbuotojams tokių profesijų, kurių funkcijas gali atlikti tik nedaugelis. Tuo tarpu dauguma bedarbių yra nekvalifikuoti arba patekę į bedarbių kategoriją iš prarandančių reikšmę ūkio šakų. Todėl vyriausybės parengtos mokymo programos, skirtos trūkstamų specialybių darbuotojų rengimui, padėtų bedarbiams greičiau įsidarbinti, produktyviau gyventi ir palengvinti vyriausybės išmokų bedarbiams naštą.
3) Koreguojant valstybės pagalbą bedarbiams. Nedarbo pašalpos, išmokamos iš valstybės biudžeto, kompensuoja pajamų netekimą nedarbo atveju, apsaugo žmones nuo skurdo. Tačiau šios pašalpos turi grįžtamąją įtaką nedarbo lygiui – jos padidina savanorišką nedarbą ir pailgina darbo ieškojimo trukmę. Kai kurie ekonomistai siūlo reformuoti nedarbo draudimo sistemą ir mokėti bedarbiams mažesnes pašalpas.
4) Mažinant pajamų mokestį. Ši priklausomybė paprasta: pajamų mokesčio mažinimas tolygus realiojo darbo užmokesčio didinimui, o aukštesnis darbo užmokestis, kitoms sąlygoms esant vienodoms, didina dirbti norinčių žmonių skaičių.
Priemonės didinančios darbo paklausą: 1) Vyriausybės ir profsąjungos įtaka, pristabdant struktūrinius kitimus ekonomikos augimo sąlygomis. Profsąjungos sutartyse su darbdaviais dažnai numatomas privalomas darbuotojų samdymas nepaisant technologijos kitimų arba vyriausybė savo subsidijomis palaiko silpstančias ūkio šakas bei regionus. Visos ekonomikos požiūriu, tokie veiksmai ilgainiui pasirodo esą neefektyvūs, bet tam tikrą laikotarpį jie turi svarbią socialinę reikšmę.
2) Visuminis paklausos didinimas. Nuosmukiai ir nedarbas dažnai sąlygojami nepakankamos visuminės paklausos. Vyriausybė didina paklausą per prekių ir paslaugų supirkimus iš privačių įmonių. Tai efektyvus BNP ir nedarbo reguliavimo būdas, tačiau jis turi pavojingą savybę – skatina kainų augimą (t. y. infliaciją).
3) Papildomų darbo vietų kūrimas plėtojant smulkųjį verslą. Negalintys rasti darbo bedarbiai arba samdomieji darbuotojai, nepasitenkinantys vien darbo užmokesčio formos pajamomis ir turėdami mažą pradinį kapitalą, steigia smulkias įmone ir organizuoja nuosavą verslą. Nors tokių verslininkų skaičius pastaraisiais metais didėja sparčiau negu samdomųjų darbuotojų, tačiau tai tampa pagrindinio nedarbo mažinimo šaltiniu.
4) Darbo namuose plėtimas. Šiam darbo paklausos didėjimo veiksniui palankias sąlygas sudaro masiškai naudojami personaliniai kompiuteriai, tobulos komunikacijos priemonės tarp darbdavių ir darbuotojų, nors jie ir būtų toli vieni nuo kitų. Ši užimtumo forma ypač patogi moterims, pagyvenusio amžiaus žmonėms bei negalios ištiktiems asmenims.3.1 Nedarbo pasekmių nagrinėjimas siaurąja prasmeSiaurąja prasme apibrėžiant darbo rinko politikos esmę, skiriami du jos aspektai: Pirmasis – pasyvioji darbo rinko politika, kai valstybinėmis priemonėmis reguliuojamas kompensacinis mechanizmas, nedarbo atveju nustatomos kompensacijų mokėjimo sąlygos, formos, dydis ir garantuojamas draudimas nuo nedarbo. Antrasis – aktyvioji darbo rinkos politika, kai valstybinėmis priemonėmis, diferencijuotomis pagal socialines grupes, regionus, ūkio šakas, selektyviai reguliuojamas paklausos ir pasiūlos darbo rinkoje santykis.
Nagrinėjant nedarbo pasekmes siaurąja prasme pirmausią kategoriją „ darbo ištekliai“ būtina įasmeninti, antra , pažymėtina, kad prarandama dalis darbuotojo pajamų. Nors bedarbių pašalpos išsivysčiusiose šalyse dabar kompensuoja pajamų netekimą nedarbo atveju, bet jų išmokėjimas turi griežtas išlygas, o išmokų dydis niekada nepasiekia turėtų pajamų lygio.
3.2 Šalies BNP nuostoliai dėl nedarbo.
Pagrindinis nacionalinio produkto rodiklis yra bendrasis nacionalinis produktas (BNP). Bendrasis nacionalinis produktas yra visų baigtinių prekių ir paslaugų, pagamintų per tam tikrą laikotarpį (paprastai per metus), piniginių verčių suma. Taigi BNP apima toli gražu ne visas prekes ir paslaugas, kurias pardavė tais metais rinkoje jų gamintojai. Pirma, į kurių nors metų BNP įeina būtent tais metais pagaminta produkcija. Tai reiškia, kad eliminuojamos visos turto perpardavimo (automobilių, namų ir t.t.) operacijos. Šių prekių vertė jau atsispindėjo nacionaliniame produkte jų pagaminimo ir pirmojo realizavimo metais. Jei prekė tais pačiais metais pagaminta, bet lieka neparduota, jos vertė pateks į BNP tuo atveju, jei dėl to padidės gamybinių atsargų bei nerealizuotos gatavos produkcijos apimtis – šių atsargų prieaugis įeina į BNP. Antra, BNP sudaro vien baigtinių prekių ir paslaugų vertė. Baigtinė prekė ir paslauga – tai ta, kuri pasiekia savo galutinį vartotoją, t.y. kuri nebėra vartojama kaip sąnaudos kitai prekei ar paslaugai pagaminti. Taigi savo esme baigtinis produktas arba paslauga – tai asmenims žmonių poreikiams patenkinti skirtas dalykas. Esant šiuolaikiniam gamybos specializavimo lygiui daugelis įmonių ir firmų gaminamų produktų pereina per kelias gamybos ir vartojimo stadijas, kol jų vartojimas baigiasi baigtinio produkto sukūrimu ar baigtinės paslaugos suteikimu. Jei visuminis metinis produktas būtų skaičiuojamas kaip šalies įmonių ir firmų tais metais pagamintų visų, o ne vien baigtinių prekių ir paslaugų, verčių suma, būtų neišvengiamas dalies prekių vertės pakartotinis, keliskartinis suskaičiavimas. Kartotiniai skaičiavimai padidintų nacionalinį produktą tarpinio produkto dydžiu. Pavyzdžiui, anglis, nupirkta individualaus namo krosniai kūrenti, yra baigtinis produktas; anglis, kuri bus sunaudota kaimo mokyklai šildyti, yra tarpinis produktas. Į BNP jos vertė paklius ne tiesiogiai, o per to kaimo gyventojams teikiamų švietimo paslaugų vertę. Reliatyvi išimtis daroma investicinėms prekėms – gamybinių fondų prieaugiui; šios prekės ( darbo priemonės ) taip pat laikomos baigtinėmis prekėmis ir įeina į BNP sudėtį pagrindinių gamybinių fondų prieaugio dydžiu.
Kartoninių prekių ir paslaugų skaičiavimo išvengiama, jei, apskaičiuodami BNP, sumuojame kiekvienoje gamybos stadijoje sukurtą pridėtinę vertę. Pridėtinė vertė – tai skirtumas tarp firmos pagamintos produkcijos rinkos kainos ir jos gamybai pirktų prekių ir paslaugų kaina. Trečia, kai kurios baigtinės prekės ir paslaugos ( dažniau ) yra kuriamos ir teikiamos vartotojui bei jų pirkimo – pardavimo ( pavyzdžiui, valstybės biudžeto lėšomis teikiamas nemokamas švietimas, kiti nemokami patarnavimai piliečiams, įskaitant ir policijos, gaisrininkų, ginkluotojų pajėgų paslaugos). Dabar tokios rūšies paslaugos daugelyje šalių sudaro žymią nacionalinio produkto dalį. Jų apimtis (taigi indėlis į BNP) apskaičiuojamas pagal tų paslaugų kaštus. Ekonomistai pripažįsta, kad tai išeitis, bet ne ideali. Ketvirta, BNP skaičiavimas apima, žinoma, tik… oficialiai patvirtinta tvarka atliekamas rinkos operacijas. Nelegalūs sandėriai, „ šešėlinės „ ekonomikos procesai BNP dydyje neatsispindi, nors kartais jie gali sudaryti žymią dalį. Penkta, į BNP neįeina finansinės transakcijos – vertybinių popierių pirkimas ir pardavimas. Keičiantis akcijų ir obligacijų savininkui, jokio papildomo visuomeninio poreikių patenkinimo nėra, taigi nėra ir gamybinio išteklių naudojimo.Prekė Pardavėjas Pirkėjas Sandėrio kaina Pridėtinė kaina Išlaidos Gamintojo pajamosPlienas Plieno gamintojas Automobilių gamintojas 1000 1000 – 1000Padangos Padangų gamintojas Automobilių gamintojas 500 500 – 500Plastmasės Plastmasių gamintojas Automobilių gamintojas 2000 2000 – 2000Automobilis Vartotojas 7000 3500 7000 3500Sandėrių kainų suma 10500 – – –Bendrasis nacionalinis produktas – 7000 7000 7000
Panagrinėkime pavyzdį, pateiktą lentelėje. Joje pateiktos keturios tarpusavyje susijusios firmos: plieno, padangų, plastmasių ir automobilių gamintojai. Plieno gamintojai patys sau kasa geležies rūdą ir ją perdirba į plieną, todėl jų veiklos pridėtinė vertė yra tūkstantis litų. Analogiška situacija gaminant padangas ir plastmases. Vienintelė perkanti ir naudojanti gamybos procese įvairius tarpinius produktus (plieną, padangas, plastmases) yra automobilių gamybos įmonė. Joje sukurta pridėtinė vertė apskaičiuojama minusuojant iš automobilių gamybos įmonės realizuotos produkcijos kainos ( 7000 Lt.) jos pirktų ir sunaudotų gamybos procese tarpinių produktų kainą ( 3500 Lt.). Taigi šalies bendrojo nacionalinio produkto apimtis yra lygi kiekvienos gamybos stadijos pridėtinės vertės sumai – 7000 litų arba baigtinių prekių kainų sumai irgi -7000 litų. Analogiškai naudojant pridėtinės vertės sumavimo būdą, galima apskaičiuoti ir valstybės bendrąjį nacionalinį produktą.
IŠVADOS Netekęs darbo žmogus patiria ne tik finansines, bet ir sunkias psichologines pasekmes. Darbo netekimą sąlygoja įvairūs veiksniai: neturėjimas aukštos kvalifikacijos, ekonomikos nuosmukis, didėjantis gyventojų skaičius ir kt. Šios nedarbo problemos labai blogina pragyvenimo lygį. Vyriausybė stengiasi padėti bedarbiams išmokėdama jiems bedarbio pašalpą, Lietuvos darbo birža rengia valstybines ir kartu su savivaldybėmis – ir teritorines gyventojų užimtumo programas, kurias tvirtina valstybės valdymo organai arba savivaldybės. Užimtumo programos finansuojamos iš atitinkamų biudžetų. Galima daryti išvadą, kad vyriausybė nepalieka žmonių be tam tikro pragyvenimo šaltinio, visokiomis galimomis priemonėms stengiasi jiems padėti.
Literatūros sąrašas1. Balys K., Paulavičius Darbo rinka2. Dubinas V. Darbo apmokėjimo organizavimo praktika -Vilnius 1995m.3.. Martinkus B., Sakalas A., Savanevičienė Darbo išteklių ekonomika ir valdymas. – Kaunas, Technologija 2002 m.4. Martinkus B. Darbo ištekliai ir jų naudojimas – Kaunas 1998m.5. Jakutis A. Petraškevičius V. Stepanovas A Zaicev S Ekonomikos teorijos pagrindai –Kaunas m Prieiga per internetą: wwwgooglelt7. Prieiga per internetą: www. ldb.lt