NEDARBO PRIEŽASTYS IR SOCIALINĖS PASEKMĖS

NEDARBO PRIEŽASTYS IR SOCIALINĖS PASEKMĖS

Ekonomijos teorijos pagrindų referatas

Turinys
Įvadas 3
1. Nedarbo esmė 4
1.1 Pagrindiniai nedarbo rodikliai 5
1.2 Nedarbo formos 6
2. Nedarbo priežastys 8
2.1 Ekonomikos nuosmukio įtaka šalies nedarbui 8
2.2 Privatizavimas 9
2.3 Apgaulingas minimalus darbo užmokestis 10
3. Kovos su nedarbu 11
3.1 Nedarbo mažinimo priemonės 11
4. Situacija Lietuvos darbo rinkoje 15
Išvados 17
Literatūros sąrašas 18Įvadas
Nedarbas ir maži atlyginimai yra viena didžiausių problemų, šiuo metu slegiančių žmones beveik visose pasaulio šalyse. Šiais laikais labai sunku susirasti darbą. Todėl nedarbo lygis kiekvienais metais vis auga ir auga. Kaip išvengti šių pasekmių pasakyti labai sunku, nes esant prastai šalies ekonomikai jau net neįmanoma ką nors pakeisti. Valstybė neturi pakankamai lėšų, o ir kiekviena prestižinė firma nori gerai kvalifikuotų ir turinčių nemažą stažą darbuotojų.
Darbo rinkos, užimtumo ir nedarbo problemų sprendimas susijęs su radikaliais pokyčiais vykdant ekonomikos pertvarkymus. Nepakanka konstatuoti nedarbo didėjimo faktą ir mastą, būtina nagrinėti nedarbo atsiradimo ir didėjimo priežastis, suformuoti nacionalinę gyventojų užimtumo politiką ir parengti šios politikos įgyvendinimo priemones.
Nedarbas daro nuolatinį spaudimą valstybių narių ekonomikoms, todėl būtina kuo skubiau imtis konkrečių reformų. ES piliečiai vis dažniau kreipiasi į vyriausybes prašydami surasti tokių problemų sprendimus. Tačiau kad ir kaip svvarbi būtų mums pasaulio ar regiono problema, mums ypač rūpi, kas daroma Lietuvoje, kaip atrodome iš šalies ir kaip patys suvokiame ir bandome susidoroti su nedarbo problema.
 Kodėl vyrauja toks didelis nedarbas ir kodėl žmonės mažai uždirba?
 Kodėl iš tiesų viskas nėra ta

aip sklandu?
 Kodėl pasaulio šalyse daugėja žmonių neturinčių darbo?
 Kokios priežastys lėmė, kad vienose šalyse yra tris kartus mažiau bedarbių nei kituose?
Atsakymai į šiuos ir kitus klausimus grindžiami darbo tekste pateikta medžiaga. Analizuojamos temos klausimais rašė daugelis pasaulio garsių specialistų ir ekonomistų, iki šios nagrinėja bei tiria šią problemą, kurią ir mes pabandysime panagrinėti ir daugiau apie ją sužinoti.1. Nedarbo esmė
Nedarbas – tai vienas iš negatyvių darbo rinkos reiškinių. Jį sukelia įvairios priežastys, todėl jį apibrėžti nėra lengva.
Buvo tariama, kad kuriant produktą ir plečiantis gamybai, ekonomikoje dalyvauja visi darbingi žmonės. Tikrovėje taip nėra. Rinkos ekonomikai būdingas nedarbas. Darbingų gyventojų dalis darbo atžvilgiu yra tam tikrame judėjime. Vieni darbuotojai išeina iš darbo, kiti įsidarbina, kiti ieško darbo. Šis pastovus darbo išteklių judėjimas į nedarbą ir iš jo apsprendžia, kad dalis darbuotojų tam tikrą laiką yra nedarbo būsenoje. Nedarbas, t. y. nevisiškas užimtumas, ekonomine prasme yra visuomenės išteklių švaistymas ir darbo neturinčių žmonių egzistavimo sąlygų ardymas. Nedarbo kategorija glaudžiai susijusi su darbo jėgos sąvoka. Darbo jėga laikomi visi dirbantys ar aktyviai darbo ieškantys piliečiai, sulaukę 16 metų. Tai reiškia, kad nenorintys dirbti ir darbo neieškantys bedarbiais nelaikomi. Darbo jėga taip pat nelaikomi kareiviai, ligoniai, studentai, namų šeimininkės ir pan.
Nedarbo padidėjimas – vienas iš svarbiausių nuosmukio po
ožymių. Nedarbo pokyčiai įvertinami, nustatant nedarbo lygį. Jį kas mėnesį nustato Darbo statistikos biuras paprastu apklausos būdu. Nedarbo lygis apskaičiuojamas kaip asmenų, galinčių ir norinčių dirbti, bet nerandančių atitinkamo darbo, skaičiaus procentinis santykis su bendru darbingų ir norinčių dirbti gyventojų skaičiumi. Darbo statistikos biuras naudoja ir kitą būdą nedarbo lygiui nustatyti – apskaičiuoja bedarbių procentinį dydį nuo civilių darbo išteklių. Pastarąjį rodiklį galima nustatyti kaip skirtumą tarp bendro darbingų gyventojų skaičiaus ir kariuomenėje tarnaujančių žmonių skaičiaus. Visą laiką būdavo pranešamas antruoju būdu apskaičiuotas nedarbo lygis, ir tik pastaruoju metu imta naudoti bedarbių procentinį dydį, apskaičiuotą nuo bendro darbingų gyventojų skaičiaus (įskaitant ir kareivius). Nedarbo lygis įvairiose gyventojų grupėse pagal lytį ir amžių nevienodas.
Visiškas užimtumas yra sąvoka, reiškianti optimalų šalies darbinio užimtumo lygį. Jis nereiškia nulinio nedarbo. Rinkos ekonomikoje, kur nuolatos vyksta paklausos, technologijų ir gaminių pokyčiai, visada bus nedarbo. Daugelis stebėtojų mano, kad darbo jėgos sudėties dydis ir instituciniai darbo rinkos pokyčiai pastaraisiais metais daugelyje šalių lėmė visiško darbinio užimtumo lygio normos padidėjimą, kas savo ruožtu sukėlė palyginti aukštą ir besitęsiantį nedarbą.
Darbo rinkos samprata
Darbo rinka yra laisvos rinkos ekonomikos atributas. Ji yra visur, kur yra rinkos ekonomikos santykiai. Darbo vietų pasiūla ir jų paklausa – du svarbiausi darbo rinką charakterizuojantys veiksniai. Trumpai ta
ariant, darbo rinka išreiškia darbo vietų pasiūlos bei paklausos santykius ir jų sureguliavimą. Dideliuose ir mažuose miesteliuose bei kaimuose vyksta natūrali reprodukcija, vienus žmones jų veikloje keičia kiti. Ekonominis nestabilumas ir vystymosi netolygumas sąlygoja priverstinį darbo jėgos judėjimą, jos perskirstymą, o kartu ir jos profesinės kvalifikacijos struktūros kaitą. Darbo rinka gali būti: perteklinė, deficitinė arba nulinė. Skaudžiausia yra tokia darbo rinkos situacija, kai darbuotojų pasiūla viršija paklausą. Tai perteklinė darbo rinka. Daugeliu atvejų ją lemia nepakankamas ekonomikos vystymasis. Deficitinė darbo rinkos situacija yra būdinga lokaliai darbo rinkai ir yra rimtas ekonomikos vystymosi trukdis.
Nulinė darbo rinka yra tuomet, kai darbo jėgos pasiūla sutampa su paklausa. Jos siekiama kiekvienoje šalyje ar regione. Kaip matome, tobuliausia darbo rinka yra nulinė. Tačiau tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse pasiekti tokį ekonominės situacijos lygį yra labai sunku. Sumažėjęs iki minimumo bedarbių skaičius bei beveik kiekvienam išsilavinusiam žmogui garantuota darbo vieta – tai rodikliai, rodantys idealios darbo rinkos funkcionavimą.1.1 Pagrindiniai nedarbo rodikliai
Užimtumo ir nedarbo reguliavimo politikos efektyvumas priklauso nuo nedarbo kokybės ir kiekybinių charakteristikų. Jas atspindi įvairūs nedarbo rodikliai. Vienas svarbiausių nedarbo rodiklių yra jo trukmė.
Nedarbo trukmė (unemloyment period) – laiko tarpas, kurį žmogus (darbuotojas) yra bedarbis.
Pagal trukmę nedarbas skirstomas į trumpalaikį ir ilgalaikį.
Trumpalaikis nedarbas (short time unemployment) – nedarbas, ku
uris trunka trumpiau nei metus. Iš esmės tai laikinasis nedarbas, kurio kontingentas nuolatos keičiasi; turi frikcinę formą ir yra neišvengiamas (išėjimas iš darbo ir įsidarbinimas kitur).
Ilgalaikis nedarbas (long term unemployment) – nedarbas, kurio trukmė – metai ir daugiau; laukimo nedarbo forma. Šie nedarbo trukmės duomenys skaičiuojami, nes jie labai svarbūs valstybinei nedarbo politikai rengti.
Nedarbo lygis įvairiose gyventojų grupėse pagal lytį ir amžių nevienodas. Moterų nedarbingumas didesnis nei vyrų 20-30m, 50-60m grupėse. Svarbus rodiklis yra nedarbo struktūros pokyčiai ir dinamika. Tai struktūrinio nedarbo charakteristika. Sparčiai vystantis naujovėms kinta atskirų ūkio šakų struktūra ir kinta darbo jėgos paklausa ir pasiūla atskirose šakose. Vyksta gamybos techninio aprūpinimo didėjimas, kuriam reikia aukštesnės kvalifikacijos darbuotojo. Be to, ekonomika vystosi cikliškai, todėl minimuose nedarbas padidėja. Bendra tendencija – nedarbas auga. Tai bandoma aiškinti : gerėja darbuotojų sveikata, mokslo, technikos pažanga.1.2 Nedarbo formos
Ekonomistai išskiria tokius tris nedarbo tipus:
 frikcinį (tekamąjį) ( Uf – frictional unemployment) – nedarbas, atsirandantis normaliame darbo paieškos procese.
Gamybai ir verslui reikalinga ne aplamai darbo jėga, o tam tikros struktūros, turinti požymius ir savybes, todėl viena iš nedarbo priežasčių – reikalingas laikotarpis per kurį susiderintų darbo jėgos struktūra su laisvų darbo vietų struktūra. Rinkos pusiausvyros modelis numato šių struktūrų atitikimą – bet kuris darbuotojas tinka bet kuriai darbo jėgai, taip tariama. Rinka būtų pusiausvyroje. Tikrovėje darbuotojai turi nevienodus polinkius, sugebėjimus ir kiekvienai konkrečiai darbo vietai reikalingas konkrečių sugebėjimų žmogus. Informacijai apie darbo vietas ir į jas besisiūlančius taip pat reikia atitinkamo laikotarpio. Nedarbas atsirandantis dėl darbo jėgos ir darbo struktūrų suderinimo, vadinamas frikciniu nedarbu.
Tam tikras frikcinio nedarbo lygis neišvengiamas, nes ekonomika kinta. Svyruoja paklausa darbo jėgai. Kinta ne tik paklausos ir pasiūlos kiekiai, bet ir ekonomikos struktūra. Pareikalavimas vienoms prekėms didėja, kitoms mažėja, keičiasi gamybos struktūra: įmonės užsidaro ar plečia veiklą. Pagal tai keičiasi darbo jėga. Paklausos struktūriniai pokyčiai darbo jėgai vyksta nepaliaujamai, todėl frikcinis nedarbas pastoviai egzistuoja (jis yra natūralus). Valstybė bando mažinti natūralų nedarbo lygį. Platinama informacija apie laisvas darbo vietas. Kuriamos valst. darbuotojų perkvalifikavimo struktūros – padeda įsigyti kitą profesiją. Jei priemonės efektyvios, nedarbas mažėja. Veikia nedarbo draudimo valstybinė sistema, kurios poveikio rezultatas – frikcinio nedarbo padidinimas. Darbuotojas netekęs darbo tam tikrą laiką gauna nedarbo pašalpą. Pašalpų ir kompensacijų mokėjimas sušvelnina nedarbo pasekmes, bet kartu didina frikcinį nedarbą ir natūralų nedarbo lygį. Frikcinis nedarbas yra trumpalaikis.
 struktūrinis ( Us – structual unemployment) – nedarbas, atsirandantis, kai darbo paklausos struktūra neatitinka darbo pasiūlos struktūros (profesijos, kvalifikacijos ar teritoriniu atžvilgiu).
Technologijos pokyčiai – ne vienintelė struktūrinio nedarbo priežastis. Antai ilgalaikiai vartotojų preferencijų pasikeitimai, taip pat ir geografinis darbo vienetų pasiskirstymas (darbo vietų perkėlimas iš vienos regiono ar šalies į kitą), sąlygojantis žmonių migraciją, gali sukelti struktūrinį nedarbą, net ir taip labai kvalifikuotų darbuotojų. Nedarbas atsiranda dėl to, kad darbo rinka į šiuos pokyčius reaguoja lėtai, darbo jėgos struktūra neatitinka naujos darbo vietų struktūros. Išryškėja, kad dalis net ir kvalifikuotų darbuotojų neturi reikalingų darbo įgūdžių, kuriuos būtų galima greitai perduoti, nes jų patyrimas ir įgūdžiai paseno ir tapo nebereikalingi dinamiškai ekonomikai. Todėl tokie darbuotojai priversti persikvalifikuoti arba keisti gyvenamąją vietą, ar ilgam tapti bedarbiais.
Struktūrinis nedarbas atsiranda tuomet, kai paklausos struktūra neatitinka darbo pasiūlos struktūros. Tokia padėtis susidaro keičiantis gaminamo produkto technologijoms. Šiuo atveju dalis tam tikros kvalifikacijos darbuotojų netenka darbo, nes jų specialybė tampa nebereikalinga arba jos paklausa gerokai sumažėja. Todėl reikia ilgesnio laiko tarpo, kol darbuotojas susiras naują darbą pagal savo turimą specialybę ir kvalifikaciją arba ją turės pakeisti, išmokdamas kitą specialybę ir įgydamas atitinkamą kvalifikaciją, kuri paklausi darbo rinkoje.
Struktūrinį nedarbą atskirti nuo frikcinio (tekamojo) sunkoka. Esminis skirtumas tas, kad “frikciniai” bedarbiai turi reikalingų darbo įgūdžių, kuriuos jie gali parduoti, o “struktūriniai” bedarbiai negali iš karto gauti darbo – jiems reikia persikvalifikuoti, papildomai mokytis, o kartais pakeisti gyvenamąją vietą. Struktūrinis nedarbas yra ilgesnės trukmės.
 ciklinį (Uc – cyclical unemployment) – nedarbo tipas, atsirandantis esant ekonomikos nuosmukiui, kurį sukelia bendrųjų išlaidų nepakankamumas.
Dėl ūkinės veiklos ciklo pas.ikeitimų taip pat padidėja nedarbas. Ciklinį nedarbą sukelia tokia ūkinės veiklos ciklo fazė, kuriai būdingas visuminė (bendrųjų) išlaidų nepakankamumas. Gamybos mažinimo ir nuosmukio laikotarpiu, kai visuminė paklausa prekėms ir paslaugoms mažėja, kinta užimtumas, ir nedarbas didėja. Dėl to ciklinis nedarbas kartais dar vadinamas nedarbu, sąlygojamu paklausos deficito.
Atsižvelgiant į nurodytus nedarbo tipus, bedarbių skaičių galime apskaičiuoti taip:
U = Uf + Us + Uc, (1)

kur U – bedarbių skaičius (nedarbas);

Uf – laikinasis nedarbas (bedarbių skaičius);

Us – struktūrinis nedarbas (bedarbių skaičius);

Uc – ciklinis nedarbas (bedarbių skaičius).2. Nedarbo priežastys
2.1 Ekonomikos nuosmukio įtaka šalies nedarbui
Nedarbo ir užimtumo būklė tiesiogiai priklauso nuo šalies ekonominės padėties, jos struktūrinių ir ciklinių pokyčių.
Pagrindinė priežastis, dėl ko pastaruoju metu padidėjo nedarbas yra ta, kad Lietuvos valdžia savo laiku nepadarė reikalingų struktūrinių reformų. Vietoje to, kad šalies ūkis būtų greitai pertvarkytas ir taptų pajėgus veikti ne planinėje, o rinkos ekonomikoje, reformos buvo lėtos ir nenuoseklios. Reikia pabrėžti, kad kai kuriuose sektoriuose jos dar net nepradėtos.
Būtina pažymėti, kad pertvarkant ūkį neįmanoma išvengti nedarbo padidėjimo dėl vykdomų struktūrinių reformų bei modernizacijos, tačiau šis reiškinys yra laikinas. Pertvarkos dėka auganti ekonomiką kuria naujas darbo vietas, taigi nedarbas sumažėja. Tačiau kuomet reformos yra nenuoseklios ir užsitęsusios, jos nesudaro prielaidų ekonomikai augti, ir išaugęs nedarbo lygis nemažėja.

Antra priežastis, turinti neabejotinos įtakos nedarbo lygio augimui, yra darbo santykių reguliavimai, tokie kaip privaloma minimali alga, darbo bei atostogų laiko reguliavimas, apribojimai sudarant sutartis dėl darbo, profesinių sąjungų privilegijos darbo santykiuose ir pan. Šie reguliavimai stabdo darbo jėgos mobilumą, trukdo darbdaviui ir darbuotojui priimti abiem pusėms naudingiausią susitarimą.

Su ekonomikos plėtra susijęs ir atlyginimų didėjimas. Esant dideliam nedarbui nerealu tikėtis didelio uždarbio. Uždarbis pirmiausia priklauso nuo darbo našumo ir tik po to nuo darbdavio dosnumo. Kol kas daugybė Lietuvos įmonių pačios vargiai suduria galą su galu, yra prasiskolinusios ir kartais nebegali išmokėti savo darbuotojams net minimalaus atlyginimo. Kita vertus, verslininkas visada labiau suinteresuotas investuoti į gamybą, o ne išdalyti pelną darbuotojams. Tai anaiptol nesmerktina: plėsdamas gamybą, jis didins darbo vietų skaičių. Gausės darbo vietų, mažės bedarbių. Mažės laisvos darbo jėgos, kils jo kaina. Atitinkamai daugiau įplaukų bus surenkama į nacionalinį biudžetą net ir nedidinant mokesčių tarifų. Savo ruožtu tai sudarys galimybę didinti socialines išmokas, švietimą, sveikatos apsaugą ir kitas valstybės ateičiai labai svarbias sritis, kurioms pastaruoju metu vis pritrūksta lėšų.
Įmonėse nemažėja elementarių darbo teisės pažeidimų, ribojančių aktyvesnį žmonių įtraukimą į darbo rinką. Daug rūpesčių kyla dėl tų darboviečių, kur darbininkai verčiami dirbti viršvalandžius. Nei Vyriausybė, nei kitos valstybinės institucijos nebus pajėgios sukontroliuoti šiuos procesus be profesinių sąjungų paramos ir jų veiklos.2.2 Privatizavimas
Nedarbas taip pat siejamas su privatizavimu. Niekas šiandien negali tiksliai pasakyti, kiek žmonių atsidurs gatvėje privatizavus ar uždarius strategines įmones. Pagal šiandien galiojančius įstatymus žmones apginti nuo nepagrįsto atleidimo beveik neįmanoma. Tą puikiai rodo įmonėse egzistuojanti egzistavimo ir atestavimo praktika: būtent kai tai atliekama įmonėje, o ne nepriklausomoje institucijoje, žmonių atleisti be konteksto galima, kiek norima.
Be jokių objektyvių, aiškiai matomų priežasčių, kurios palengvino ekonominės krizės didėjimą, buvo priežasčių, susijusių su teisinės ir ekonominės šalies orientacija.

1. Nuolatinis mokesčių didinimas neleido natūraliomis sąlygomis atsirasti stambiam kapitalui be valdiškų struktūrų pagalbos, ir dėl to buvo iškreipta verslo esmė.
2. Didžiausia kapitalistė Lietuvoje yra valstybė, operuojanti rinkoje didžiausiomis pinigų sumomis ir duodanti daugumą užsakymų privačioms struktūroms (statybos, konsultacinės paslaugos, informacinių sistemų diegimas). Būtent dėl to daugelio didesnių firmų sėkminga veikla priklauso nuo protekcijų aukštuosiuose valdžios ešelonuose.
3. Nepalankios verslo sąlygos ir įstatymų kaita daugelį privačių kompanijų verčia laisvą kapitalą laikyti užsienyje, taip pat ir tas kompanijas, kurios vykdo ir valstybinius užsakymus. Taip į užsienį išplaunamos ir taip sunkiai surinktos biudžeto lėšos. Kai pinigai iškeliauja iš šalies, anksčiau ar vėliau atsiranda jų stygius.
4. Į rinkos mechanizmą per daug kišasi ekonominės politinės grupuotės, ieškodamos sau palankių sprendimų (privatizavimas, bankrutuojančių įmonių protegavimas).
Valdžia nuolat tvirtina, kad tik užsienio investuotojai išgelbės Lietuvą. Dėl to nesirūpinama valstybei priklausančių įmonių veikla, blogėjančiais rezultatais. Privatizavimo praktika rodo, kad investuotojus domina sandorio naudingumas, todėl visais būdais siekiama gauti kuo didesnį pelną, pirmiausia iš Lietuvos vartotojų. Užsienio partneriai neskuba gabenti savo kapitalo į Lietuvą. Be to, privatizavimas kol kas didina nedarbą, nes leidžiama 30 proc. mažinti darbo vietų skaičių.
Taigi, galima daryti išvadą: kai didelės ekonomiką sudedančios dalys veikia ydingai, anksčiau ar vėliau prieinamas liepto galas.
Į klausimą, ką reikia daryti, kad taip neatsitiktų, galima atsakyti taip: ką veikia tūkstantinė valdininkų armija, visokių sričių ekspertai ir ne vienas institutas? Juk visiems tikriausiai buvo aišku, kad pereinant iš komandinės ekonomikos į ekonomiką, pagrįstą rinkos dėsniais, atsiras ne tik teigiamų poslinkių, bet ir neigiamų, taip pat ir nedarbas. Ar buvo pasirengusi valstybė spręsti šią problemą? Tikriausiai ne.2.3 Apgaulingas minimalus darbo užmokestis
Minimalaus atlygio reikalavimas grindžiamas nuomone, jog toks reguliavimas yra panacėja nuo darbdavių savivalės, kad, padidinus minimalų darbo užmokestį, jis tiesiog padidės, o jokių neigiamų padarinių nebus. Šį mitą puoselėja ir profesinės sąjungos, nes joms reikia už dėl ko nors “kovoti”, ir valdžia, nes jai reikia kuo nors “pasigirti” (o Vyriausybės nutarimu “padidinti” minimalų darbo užmokestį nesunku). Tačiau tikrieji darbo užmokesčio reguliavimo padariniai skaudūs. Minimalaus darbo užmokesčio nustatymas reiškia, jog tie, kieno darbas vertas mažiau, apskritai neturės galimybės rasti legalaus darbo, todėl bedarbiai liks be darbo, jį turintieji praras, verslai žlugs, nebus sukurta gėrybių, skurstantieji toliau skurs. Džiugu, kad Vyriausybė pastaruoju metu atsilaiko spaudimui didinti minimalų darbo užmokestį, tačiau, iki šiol nesiryžta iš esmės pripažinti darbo užmokesčio reguliavimo trūkumų ir palieka galimybę jo didinimą svarstyti vėliau.
Daugybė žmonių, kurie, nepaisant visų įmanomų reguliavimų, uždirba mažiau nei minimalus darbo užmokestis, arba, nepaisant visų kontrolių, priversti dirbti ilgiau, kad gautų nustatytus atlygius. Jų pasirinkimo galimybės mažos: arba likti “nelegaliais” darbuotojais ir turėti bent menką pajamų šaltinį, arba gyventi “teisėtai”, tačiau dar labiau skurstant ir mintant iš valdiškų pašalpų. Minimalaus darbo užmokesčio reikalavimas visiškai beprasmis yra tuomet, kai dirbama iš altruistinių paskatų – visiškai nesiekiant gauti materialaus atlygio (pavyzdžiui, ne pelno organizacijoje), arba tais atvejais, kai darbuotojas dirba tam, kad, pavyzdžiui, išmoktų amato gudrybių.3. Kovos su nedarbu
Žinant nedarbo didėjimo priežastis šalyse, galima bandyti ieškoti būdu, kaip kovoti su tuo. O turėtų būti išspręsti valstybinio lygio klausimai:
1. Reikia sukurti nuolatinę mokesčių bazę, kuri neprieštarautų rinkos dėsniams (pvz.,mokesčiams, kurie neleistų mokestinių normatyvų interpretuoti taip, kaip kas nori);
2. Reikia nutraukti bankrutuojančių įmonių gelbėjimo epopėją (jei iki šiol privatizuotų ir valstybinių įmonių savininkai ir valdytojai nesugebėjo susitvarkyti su tų įmonių ūkinėmis ir finansinėmis problemomis, tikėtis, kad jie tai sėkmingai padarys ateityje, neverta).
Jei įmonėse valstybės kapitalas ar įsipareigojimai viršija privačių asmenų įsipareigojimus, tai valstybei būtina perimti tas įmones savo nuosavybėn. Reikėtų atidėti į šoną tų įmonių įsiskolinimus ir skelbti jų atgaivinimo konkursus.
Be to, reikia bandyti pritraukti užsienio investuotojus, atgaivinti bankrutuojančių įmonių veiklą, bei išplėsti rinkoje paklausių prekių gamybą (pvz.,automobilių, žemės ūkio mašinų detalių ar įvairių elektros variklių gamybą).
Tai nesunkiai būtų galima įgyvendinti ne tik statant naujas gamyklas, bet ir išnaudojant dabar bankrutuojančių įmonių pajėgumus.
Pagaliau ir pati valstybė turėtų likti ne nuošalyje, o kartu su užsienio investuotojais sudaryti kuriamų įmonių įstatinį kapitalą, pvz. įnešant į tą kapitalą po pastatais esančios žemės vertę, už kurią valstybė į biudžetą galėtų gauti papildomų lėšų, t.y. dividendų.
Organizuoti gamybą – pats geriausias nedarbo sprendimo būdas, nes būtent čia reikia daugiausia darbo jėgos. Įstatymų reikalavimai turi būti vienodi visiems rinkos dalyviams be išimties. Kiekviena Vyriausybė turi prognozuoti įstatymų pasekmes ekonomikai ir operatyviai reaguoti, jei jos duoda neigiamų rezultatų. Integruojantis į tarptautines organizacijas, reikia išmokti ginti savo šalies interesus .

3.1. Nedarbo mažinimo priemonės
Kaip jau buvo minėta, visose šalyje vyrauja tam tikras nedarbo lygis, todėl nuolat ieškoma būdų kaip šią problemą spęsti arba mažinti. Todėl yra numatomos tam tikros priemonės. Nedarbo mažinimo priemones galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes: didinančias darbo pasiūlą ir didinančias darbo paklausą.
Aptarsime keletą iš jų. Darbo pasiūla gali būti padidinta:
1. Tobulinant darbo rinkos paslaugas. Kai kurie asmenys bedarbiais yra dėl to, kad neturi reikiamos informacijos apie laisvas darbo vietas. Todėl geresnis gyventojų informavimas apie įsidarbinimo galimybes, laisvų darbo vietų duomenų banko kaupimas kompiuteriuose gali padėti mažinti tekamąjį ir struktūrinį nedarbą;
2. Tobulinant deficitinių specialybių profesionalų paruošimą. Naujos arba laisvos darbo vietos dažniausiai būna skirtos specialistams, t.y. darbuotojams tokių profesijų, kurių funkcijas gali atlikti tik nedaugelis. Tuo tarpu dauguma bedarbių yra nekvalifikuoti arba patekę į bedarbių kategoriją iš prarandančių reikšmę ūkio šakų. Todėl vyriausybės parengtos mokymo programos, skirtos trūkstamų specialybių darbuotojų rengimui, padėtų bedarbiams greičiau įsidarbinti, produktyviau gyventi ir palengvintų vyriausybės išmokų bedarbiams naštą;
3. Koreguojant valstybės pagalbą bedarbiams. Nedarbo pašalpos, išmokamos iš valstybės biudžeto, kompensuoja pajamų netekimą nedarbo atveju, apsaugo žmones nuo skurdo. Tačiau šios pašalpos turi grįžtamąją įtaką nedarbo lygiui – jos padidina savanorišką nedarbą ir pailgina darbo vietos ieškojimo trukmę. Dėl to kai kurie ekonomistai siūlo reformuoti nedarbo draudimo sistemą ir mokėti bedarbiams mažesnes pašalpas. Siūloma taip pat mažinti valstybės įstatymais nustatytą minimalų darbo užmokestį;
4. Mažinant pajamų mokestį. Ši priklausomybė paprasta: pajamų mokesčio mažinimas tolygus realiojo darbo užmokesčio didinimui, o aukštesnis darbo užmokestis, kitoms sąlygoms esant vienodoms, didina dirbti norinčių skaičių.
Taigi šios išvardytos priemonės gali mažinti nedarbą, didinant darbo pasiūlą.
Mūsų manymu, efektyviausias iš šių visų, aukščiau išvardintų nedarbo mažinimo būdų yra. kvalifikuotos darbo jėgos ruošimas. Tai daugeliu atvejų išspręstų šią problemą. Gyvenimui sparčiai žengiant į priekį, kuriantis pažangioms technologijoms bei plečiantis ir tobulėjant paslaugų sektoriui vis didesnę svarbą įgyja žmonių pasirengimas dirbti naujomis darbo sąlygomis. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas ir buvo tas žingsnis pakeitęs mūsų visų gyvenimą. Šiuo metu darbo rinka yra pretenzinga ir negailestinga. Ji iš darbuotojo reikalauja ne tik mokėti dirbti kompiuteriu, bet ir daug platesnio išprusimo lygio, puikių profesinių žinių. Tokie reikalavimai paprastam, „tarybiniam“ žmogui iš tikrųjų yra aukšti. Jam sunku prisitaikyti prie naujų, europietiškos darbo rinkos sąlygų. Todėl labai svarbu ruošti žmones (tiek bedarbius, tiek dirbančiuosius) profesiniam tobulėjimui, suteikti jiems reikalingų jų darbui žinių.
Bedarbių rėmimas didinant jiems pašalpas neduotų teigiamų pokyčių darbo rinkoje. Lietuvoje žmonių mąstymas yra šiek tiek kitoks, nei europiečių. Daugelis iš mūsų matome ir girdime apie situaciją kaimo vietovėse. Asocialių šeimų gyvenimas verčia mus susimąstyti: girtavimas, daug mažų išalkusių vaikų, baisi netvarka . Jie gyvena nuo pašalpos iki pašalpos, net negalvodami apie darbą. Tokia situacija yra paranki, ji nemotyvuoja žmonių eiti ieškoti darbo. Todėl mano manymu, pašalpų skyrimas bedarbiams turėtų būti griežčiau kontroliuojamas.
Kokios priemonės gali padidinti paklausą:
 Vyriausybės ir profsąjungos įtaka, pristabdant struktūrinius kitimus ekonomikos augimo sąlygomis, pvz. privalomas darbuotojų samdymas, silpstančių ūkio šakų bei regionų palaikymas subsidijomis. Visos ekonomikos požiūriu, tokie veiksmai ilgainiui pasirodo esą neefektyvūs, bet tam tikrą laikotarpį jie turi svarbią socialinę reikšmę.
 Visuminis paklausos didinimas. Nuosmukiai ir nedarbas dažnai sąlygojami nepakankamos visuminės paklausos. Todėl vyriausybė didina paklausą per prekių ir paslaugų supirkimus iš privačių įmonių. Tai efektyvus BNP ir nedarbo reguliavimo būdas, tačiau jis turi pavojingą savybę – skatina kainų augimą (t.y. infliaciją).
 Papildomų darbo vietų kūrimas, plėtojant smulkųjį verslą. Negalintys rasti darbo bedarbiai arba samdomieji darbuotojai, nepasitenkinantys vien darbo užmokesčio formos pajamomis ir turėdami mažą pradinį kapitalą, steigia smulkias įmones ir organizuoja nuosavą verslą. Nors tokių verslininkų skaičius pastaraisiais metais Lietuvoje didėja sparčiau negu samdomųjų darbuotojų, tačiau tai tampa pagrindiniu nedarbo mažinimo šaltiniu.
 Darbo namuose plėtimas. Šiam darbo paklausos didėjimo veiksniui palankias sąlygas sudaro masiškai naudojami personaliniai kompiuteriai, tobulos komunikacijos priemonės tarp darbdavių ir darbuotojų, nors jie ir būtų toli vieni nuo kitų. Ši užimtumo forma ypač patogi moterims, pagyvenusio amžiaus žmonėms nei negalios ištiktiems asmenims.
Aptarėme pagrindines priemones, kurios gali mažinti nedarbą, didinant darbo paklausą. Tačiau kaip bebūtų, rinkos ekonomikos sąlygomis, kai darbo išteklių pasiūla viršija paklausą, Lietuvos valstybė negali garantuoti visiško darbingų žmonių užimtumo. Dėl to atsiranda bedarbių. Nedarbas atsiranda dėl atskirų profesijų netolygaus pasiskirstymo gamybinėse sferose, dėl spartaus gamybos modernizavimo bei automatizavimo ir kt.
Kovos su per dideliu nedarbu problema pirmiausiai sprendžiama nedarbo draudimu. Šiam draudimui reikalingos lėšos formuojamos iš samdomųjų darbuotojų, darbdavių bei valstybės biudžeto įnašų. Išmokos iš nedarbo draudimo fondo lėšų smarkiai kompensuoja pajamų netekimą nedarbo atveju, bet jų išmokėjimas turi giežtas išlygas, o išmokų apimtis niekada nepasiekia turėtų pajamų lygio.
Lietuvoje nuo nedarbo draudžiami dirbantieji, mokantys valstybinio socialinio draudimo (kartu ir draudimo nuo nedarbo) įmokas. Užimtumo fondui pervedama 1,5% socialinio draudimo lėšų, valstybės biudžetas, esant reikalui, dengia deficitą. Bedarbio pašalpos skiriamos nedirbantiems darbingo amžiaus asmenims, nesimokantiems dieninėse mokymo įsta.igose, užsiregistravusiems valstybinės darbo biržoje, kaip ieškantiems darbo ir pasirengusiems profesiniam mokymui. Teisė į bedarbio pašalpą įgyjama išdirbus ne mažiau kaip 24 mėnesius per paskutiniuosius 3 metus. Bedarbiai, neturintys 24 mėnesiu draudimo stažo, teisę į pašalpą įgyja atidirbę viešuosius arba remiamus darbus, baigę profesinį mokymą, jeigu šių darbų bei mokymosi trukmė ne mažesnė kaip 180 kalendorinių dienų.4. Situacija Lietuvos darbo rinkoje
Lietuvos darbo rinkos padėtis per paskutinį dešimtmetį smarkiai kito.
Nagrinėjant situaciją darbo rinkoje ir su ja susijusius pokyčius yra išskiriami du pagrindiniai rodikliai – gyventojų užimtumas ir nedarbas, kurių tyrimas ir analizė leidžia daryti konkrečias išvadas. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, gyventojų skaičius dėl migracijos ir sumažėjusių gimimų mažėjo. Tačiau užimtųjų skaičius mažėjo dar sparčiau. Tam didžiausią įtaką turėjo ūkio restruktūrizacija. Prasidėjus privatizavimo procesui, nauji šeimininkai ieškojo būdų naujai ekonominei veiklai kurti. Tačiau jų bandymai ne visada buvo sėkmingi, todėl žmonės, dirbę šiose įmonėse buvo atleidžiami iš darbo arba dirbo sutrumpintą darbo dieną arba savaitę. Tokiu būdu silpnėjant ekonominei situacijai, didėjo bedarbių skaičius. Vieni pradėjo ieškoti darbo užsienyje, kiti – užsiimti nelegaliu verslu. Šiandieną Lietuvai integruojantis į Europos politines ir ekonomines struktūras formuojasi naujas požiūris į darbo jėgą, į jaunų kvalifikuotų specialistų ruošimą, o taip pat jaučiamas bendras situacijos pagerėjimas. Pagal Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbo rinkos ir lygių galimybių skyriaus pateiktą informaciją darbo rinkos funkcionavimo sąlygos paskutiniais metais yra žymiai pagerėjusios. Tai liudija darbo rinką apibūdinantys rodikliai: išaugo darbo jėgos paklausa, sumažėjo bedarbių, taip pat ilgalaikių bedarbių skaičius, sumažėjo nedarbo lygis bei jo teritorinė diferenciacija. Toks dabartinės situacijos apibūdinimas teikia daug vilčių, tačiau problemos Lietuvos darbo rinkoje dar tebeegzistuoja.
Paslėptas nedarbas aprėpia apie 15-20 proc. veiklių šalies gyventojų. Tai formaliai nenutraukę darbo santykių žmonės, nors iš tikrųjų jie dirba ne visą darbo laiką arba yra neapmokamose atostogose.
Didžiausias ilgalaikių bedarbių (jais laikomi ilgiu nei metus nedirbantys) skaičius 1996 metų pabaigoje – jis siekė 16,3 proc. visų bedarbių. Per 1997-1998 metus šis skaičius sumažėjo ir 1999 m. pradžioje sudarė 12,4 proc. Tačiau 1999 metais, sumažėjus darbo paklausai, ilgalaikis nedarbas vėl išaugo ir 2000 m. pradžioje ilgalaikiai bedarbiai bendrame bedarbių skaičiuje sudarė 14,5 proc. Jų įdarbinimas ir socialinė parama tampa vis didesniu rūpesčiu. Tik apie 15,5 proc. bedarbių gauna pašalpą, kurios minimali suma – 135 Lt, o maksimali – 250 Lt (didžiausia bedarbio pašalpa neturi viršyti dviejų MGL). Šios socialinės išmokos mokamos kas mėnesį, bet ne ilgiau kaip 6 mėnesius per metus. Darbo biržos duomenimis, 2004 metų pabaigoje bedarbių buvo 126,4 tūkst. Per metus bedarbių skaičius sumažėjo 32,4 tūkst. Registruotų bedarbių ir darbingo amžiaus gyventojų santykis metų pabaigoje buvo 6,0 proc., o prieš metus jis siekė 7,7 proc. Moterys sudaro 57,4 proc. visų bedarbių (53,9 tūkst. vyrų ir 72,5 tūkst. moterų). Pagal demografinius duomenis, moterys sudaro 53,3 proc. visų šalies gyventojų. Bedarbio pašalpą 2004 m. IV ketvirtį kas mėnesį vidutiniškai gavo 12,8 tūkst. bedarbių. (1 lentelė).
Dauguma ilgalaikių bedarbių yra vyresnio amžiaus, 30-49 metų vyrai, turintys sveikatos problemų, todėl negalintys dirbti kai kurių darbų, taip pat asocialūs, vengiantys darbo asmenys. Šių asmenų, taip pat priešpensinio amžiaus bedarbių įdarbinimas bei socialinė parama tampa vis rimtesne problema, kuriai spręsti reikalingos ne tik darbo biržos pastangos. Beveik pusė jų neturi jokios profesinės kvalifikacijos.
1 lentelė

1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004
Bedarbių skaičius, tūkst. 104,5 113,7 148,7 204.9 223.5 198.3 167.0 142.5
Bedarbių dalis tarp darbingo amžiaus gyventojų, proc. 5.1 5.6 7.4 10.2 11.1 9.7 8.1 6.8Išvados
1. Nedarbas (unemployment – anglų.k.) – tai darbo (ir kapitalo) išteklių nepanaudojimas, dėl ko ūkio tikroji produkcija yra mažesnė už jo galimą bendrąjį nacionalinį produktą.
2. Nedarbo būklė tiesiogiai priklauso nuo šalies ekonominės padėties, jos struktūrinių ir ciklinių pokyčių.
3. Visos rinkos ekonomikos susiduria su nedarbu.
Nedarbo mažinimo priemones galima suskirstomos į dvi stambias grupes:
• priemones, keičiančias darbo pasiūlą;
• priemones, didinančias darbo paklausą.
4. Panaikinti nedarbą ir pasiekti visišką užimtumą – tai visų civilizuotų šalių ekonominės politikos tikslas.
5. Didžiausias dėmesys turi būti kreipiamas į žmones, kaip į kvalifikuotą darbo jėga, į jų mokymą, profesinį rengimą.
6. Reikia stengtis užtikrinti darbo rinkos skaidrumą ir teikti atviro įdarbinimo paslaugas.

Literatūros sąrašas ir kiti informacijos šaltiniai.
1. JAKUTIS, Algirdas; PETRAŠKEVIČIUS, Vladislavas; STEPANOVAS, Artūras; ŠEŠKUTĖ, Laima; ZAICEV, Stepan. Ekonomikos teorijos pagrindai. Kaunas, 2000. 344 p. ISBN 9986-965-35-7
2. MARTINKUS, Bronislovas; SAKALAS, Algimantas; SAVANEVIČIENĖ, Asta. Darbo išteklių ekonomika ir valdymas. Kaunas. Technologija, 2003. 224 p. ISBN 9986-13-853-1
3. SNIEŠKA, Vytautas; BAUMILIENĖ, Valerija; BERNATONYTĖ, Dalia; ČIBURIENĖ, Jadvyga; JUOZAPAVIČIENĖ, Aldona; KAVALIAUSKIENĖ, Virginija; KERŠIENĖ, Reda; MARKAUSKIENĖ, Aldona; MRAZAUSKIENĖ, Bronė; NAVICKAS, Valentinas; PEKULIENĖ, Violeta; STARTIENĖ, Gražina; URBONAS, Julius. Makroekonomika. Kaunas. KTU 2005. 616 p. ISBN 9986-13-935-X
4. Statistikos Departamentas prie LR Vyriausybės. Lietuvos statistikos metraštis. Vilnius, 2001. . Prieiga per Internetą:

< http://www.std.lt/uploads/LEA_2004_4_03.pdf>
5. Lietuvos respublikos seimas, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos metų ataskaita

Leave a Comment