Kainų diskriminacija monopolijos sąlygomis

KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS

Socialinių mokslų fakultetas

EKONOMIKOS katedra

KAINŲ DISKRIMINACIJA MONOPOLIJOS SĄLYGOMIS

Mikroekonomikos referatas

Vadovė lekt. B. Mrazauskienė

Atliko

……………….. gr. stud.

KAUNAS, 2005

Įvadas

Monopolinė kainodara Lietuvoje įgauna vis didesnę prasmę. Vyriausybei privatizuojant vis daugiau monopolinių objektų, vartotojams iškyla klausimas – ar jie neliks nuskriausti? Monopolinės kompanijos valdo svarbiausias ūkio šakas, todėl dauguma vartotojų yra ramūs dėl kainų politikos, nes dauguma tų firmų priklauso vyriausybei. Vyriausybė gali be didesnių sunkumų reguliuoti jai priklausančių įmonių teikiamų paslaugų kainas. Privatizavus šias įmones, visų pirma, prarandama jų kontrolė.

Tačiau vartotojus labiausiai jaudina klausimas ne kaip bus tvarkomasi įmonės viduje, bet kokią kainų politiką pasirinks ši įmonė. Dėl vyriausybės negalėjimo kontroliuoti kainų monopolininkai gali reikalauti labai didelio užmokesčio už jų teikiamas paslaugas ar prekes. Tokiu atveju kentėtų vartotojai.

Mano darbo tikslas yra parodyti priežastis, kurių dėka monopolininkas siekdamas maksimalaus pelno atsisakys pernelyg aukštų kainų. Darbe bus išanalizuota, kokios yra monopolijų susikūrimo priežastys, kokios galimybės naujam ūkio objektui įeiti į monopolinę rinką. Taip pat bus bandoma analizuoti kokią įtaką monopolinėms kainoms turi nauji mokesčiai, kaip dėl jų pasikeis prekės vartojimas.

Monopolininkas gali naudotis įvairiomis kainodaros sistemomis.

Siekdamas maksimalaus pelno jis gali suteikti tam tikroms žmonių grupėms įvairių nuolaidų. Taip pat jis gali pardavinėti savo produktą visiems žmonėms skirtingomis kainomis.

Kaip elgsis monopolininkas rinkoje, kokios yra kainodaros pasirinkimo galimybės, kaip pasirinkti tinkamą kainų sistemą – šios ir kitos problemos, reikalaujančios gilesnio nagrinėjimo, bus analizuojamos mano darbe.

1. Monopolijos formavimosi ypatybės

Vienas kraštutinis rinkos struktūros atvejis ir visiška priešingybė tobulai konkurencijai yra monopolija (gr. “monos”- reiškia “vienintelis”, “poleo”- reiškia “parduoti”). Broliai Ronald ir Paul Wonnacott skiria keturias priežastis, sąlygojančias vienintelio pardavėjo atsiradimą:

1) Monopolija atsiranda kontroliuojant tam tikrus išteklius. Dažniausiai tai būna svarbiausias gamybinis išteklius.

2) Įteisinta (legalizuota) monopolija. Kartais yra draudžiama daugiau negu vienai firmai pardavinėti tam tikrą produktą. Pavyzdžiui, pardavusi Lietuvos telekomą, vyriausybė suteikė jai monopoliją iki

2005 m. tiekti laidines telekomunikacijų paslaugas visoje Lietuvos teritorijoje.

3) Monopolija atsiranda susijungus keletui gamintojų. Jeigu įstatymai nedraudžia, tai keletas gamintojų (pardavėjų) gali susijungti į vieną firmą ir, tokiu būdu, pakelti kainą bei padidinti gaunamą pelną.

4) Natūrali monopolija. Tokia monopolija atsiranda dėl itin svarbios masto ekonomikos veiklos, įgalinančios visą duotos ūkio šakos produkcijos apimtį gaminti mažiausiais vidutiniais kaštais vienoje firmoje, o ne dviejose ar daugiau.

S. Zaicevo nuomone rinka monopolizuojama sukuriant arba savaime atsirandant barjerams įeiti papildomoms įmonėms į rinką. Jis monopolijų rūšis skirsto pagal tai, kokie barjerai skatina jas susikurti:

• Natūrali monopolija, kuri atsiranda dėl ribotų išteklių pasiūlos. Tai gali būti bet koks išteklius, kad ir nikelio gavyba Kanadoje, sudaranti 90 proc. pasaulinės pasiūlos.

• Teisinė monopolija suteikia gamintojams teisišką apsaugą bei apsaugo rinką nuo nesąžiningos konkurencijos.

• Socialinė monopolija kyla iš techninių pasiūlos sąlygų. Puikus pavyzdys gali būti šilumos tinklai. Labai brangios šiluminės trasos sąlygoja, kad vietovėje, kurioje jau egzistuoja viena šilumos tiekėja, antroji savo tinklų netiesia, nes tai neapsimoka.

Z. Tamašauskienė savo knygoje “Pagrindiniai rinkos struktūrų tipai”

aptaria įėjimo į monopoliją kliūtis:

1) Vyriausybės licenzijos ir privilegijos. Dažnai vyriausybės politikos, garantuojančios firmoms vienintelio pardavėjo statusą, rezultatas būna kliūtis kitoms firmoms įeiti į tam tikrą rinką.

2) Patentai ir autorinės teisės. Pastarieji dažniau suteikiami naujo produkto išradėjui, skatinant jį tobulinti produktą, ieškoti naujų išradimų. Patentiniai įstatymai apsaugo išradėją nuo konkurentų.

Tačiau išimtinės teisės yra garantuojamos tik tam tikrą laikotarpį –

tokia monopolija yra laikina.

3) Išimtinė svarbių išteklių kontrolė. Prie šių išteklių galime priskirti ir unikalius sugebėjimus ar žinias.

4) Masto ekonomija: kaštai. Kai kuriose šakose šiuolaikinė technologija įgalina pasiekti žemus gamybos kaštus tik stambiems gamintojams, gaminantiems didelę produkto dalį rinkoje.

Šios aptartos kliūtys leidžia formuotis monopolijai. Visi autoriai išskiria panašias monopolijų formavimosi ypatybes, tik kiek kitaip jas interpretuoja. Z. Tamašauskienė teisines monopolijų atsiradimo kliūtis išskaido į smulkesnius vienetus: patentus bei Vyriausybės licenzijas, nors jos turi labai panašią galią. Tik Zaicevas neišskiria monopolijos, susikūrusios dėl masto ekonomijos, nors mano galva, šio tipo monopolijos yra labai reikšmingos dabartiniam Lietuvos ūkiui, kur dėl didelio firmų susiskaidymo, jų smulkumo negalima pasiekti žemų gamybos kaštų.

2. Pelno maksimizavimas

Pelno maksimizavimas monopolinėje rinkoje priklauso nuo monopolininko pasirinktos kainos. Norint suprasti kaip kaina veikia pelną, reikia išanalizuoti pelno maksimizavimo uždavinį. Atvirkštinę rinkos paklausos funkciją pažymėkime p(y), monopolininko kaštų funkciją – c(y), pajamų funkciją – r(y) = p(y)y. Tuomet gausime tokį maksimizavimo uždavinį:

[pic]

Šio uždavinio optimalumo sąlyga yra paprasta – ribinės pajamos privalo būti lygios ribiniams kaštams esant optimaliai gamybos apimčiai.

Algebriškai optimizavimo sąlygą galime užrašyti taip:

MR = MC

Monopolininko sprendimas padidinti gamybos apimtį (y dydžiu pelnui daro du poveikius. Pirmiausia, jis gauna daugiau p(y pajamų, nes daugiau parduoda, tačiau kainą sumažina (p dydžiu ir visą prekės kiekį parduoda už šią mažesnę kainą. Įsivaizduokime, kad gamybos apimtį ir kainą monopolininkas renkasi tuo pat metu – žinoma, atsižvelgdamas į paklausos kreivės apribojimą. Dėl šios priežasties monopolininkas gali daugiau parduoti tik sumažindamas kainą. Tačiau ją sumažina visiems parduodamiems gaminio vienetams, ne tik naujiems. Taigi gamybos apimties (y pokyčio pilnasis poveikis pajamoms yra:

(r = p(y + y(p

Konkurencinė rinka nuo monopolinės skiriasi tuo, kad konkurencinėje rinkoje gamintojas, sumažinęs kainą daugiau nei jo konkurentai, paveržtų iš jų visą rinką, o monopolininkas jau turi visą rinką, todėl sumažindamas kainą privalo atsižvelgti į kainos mažinimo poveikį visiems parduodamiems vienetams.

Tačiau ne visuomet monopolinė įmonė siekia didžiausio pelno. Ji gali siekti sumažinti konkurencijos galimybę (naujų įmonių įėjimą į rinką) ir gaminti ne taške MC = MR, o taške N (1 pav.), todėl išnyksta ekonominis pelnas (ribiniai produkcijos vienetai virš taško M, kuriame MR = MC įmonei duoda nuostolių), kuris vilioja konkurentus, o gamybos apimtis padidėja ir tai trukdo potencialiems konkurentams ateiti į rinką.

3. Kaštų priedo kainodara

Monopolininkui galime pritaikyti elastingumo formulę ir jo optimalią kainodarą išreikšti:

[pic]

Toks formulavimas rodo, kad rinkos kaina susideda iš ribinių kaštų ir priedo, kurio dydis priklauso nuo paklausos elastingumo. Priedas užrašomas taip:

[pic]

Monopolininkas visuomet gamina elastingoje paklausos kreivės dalyje, todėl toks priedas yra didesnis už 1.

Pirmiausia, išnagrinėsim atvejį, kai ribiniai kaštai lieka pastovūs.

Kad ir kokie būtų pakitimai gamyboje, paklausos augime ribiniai gamybos kaštai lieka aukštesni. Jei paklausos kreivė kyla tokiu būdu, kad jos elastingumas pagal pradinę kainą nesikeičia, tai monopolinė kaina taip pat nesikeičia, o padidėjęs kiekis bus parduodamas ta pačia kaina kaip ir anksčiau. Naujame pusiausvyros taške ribinės pajamos turėtų būti tos pačios kaip ir anksčiau, nes ribiniai kaštai pastovūs, o paklausos elastingumas pagal ankstesnę kainą nepakitęs, tai ir kaina išlieka tokia pati.

Praktikoje paklausos augimas turi įtaką kainai.

Kai ribiniai gamybos kaštai didėja arba lieka pastovūs, didėjant paklausai turėtų didėti prekės kaina. Taip bus nagrinėjant klausimą trumpouju laikotarpiu, kai ribiniai kaštai visą tą laikotarpį išlieka pastovūs.

Kai ribiniai gamybos kaštai mažėja ir ribinių kaštų kreivė labiau pasvirusi už pirminį paklausos kreivės pasvirimą, tai kaina turi kristi.

Jei ribiniai kaštai mažėja, o ribinių kaštų kreivės pasvirimas mažesnis negu paklausos kreivės pasvirimas, nustatyti, kas vyks su kaina, yra sudėtinga. Ji gali tiek augti, tiek ir mažėti. Jei paklausos elastingumas pastovus, tai kaina mažės, o jei būtų pastovus paklausos kreivės pasvirimas, tai kaina augtų. Tačiau ir pirma, ir antra gali vykti vienu metu, todėl negalime bendru atveju pasakyti, kas vyks su kaina.

Galime daryti išvadą, kad monopolininkui nėra naudinga pernelyg aukšta kaina. Jam parankiau gauti pelną iš ekonomijos, gaunamos dideliu mastu, mažinant kainą, skatinant paklausą ir tuo pačiu didinant gamybos efektyvumą bei mažinant kaštų lygį.

1. Mokesčių poveikis monopolininkui

Tarkime, ribiniai firmos kaštai yra pastovieji. Kaip kainą paveiks kiekio mokestis? Aišku, kad ribiniai kaštai padidės mokesčio dydžiu, bet ar ir kaina padidės tokiu pat dydžiu? Pradžioje išanalizuokime tiesinės paklausos kreivės atvejį, pateiktą 2 paveiksle. Ribinių kaštų kreivei MC

pasislinkus aukštyn mokesčio dydžiu iki MC+t, ribinių pajamų ir ribinių kaštų sankirta pasislenka į kairę. Paklausos kreivės nuolydis yra perpus mažesnis už ribinių pajamų kreivės nuolydį, todėl kaina padidėja tik puse mokesčio dydžio.

[pic]

Tačiau šitaip bus ne visada, nes mes ėmėme, kad paklausos kreivė yra tiesė, o ribiniai kaštai – pastovieji. Kainą mokestis gali padidinti ir daugiau, ir mažiau nei mokesčio dydis. Kad būtų paprasčiau, tarkime, kad monopolininko paklausa yra pastovaus elastingumo. Tuomet: [pic], taip pat ir [pic], o tai yra daugiau už 1. Šiuo atveju monopolininkas parduoda daugiau nei mokesčio dydis.

4. Kainų diskriminacija

Konkurencinėje rinkoje firmos parduoda vienodus gaminius. Bet kuri firma pakėlus kainą taip, kad ji viršytų rinkos kainą, iš karto prarastų savo prekės pirkėjus. Viso to nėra monopolinėje rinkoje, nes čia egzistuoja tik vienas pardavėjas. Monopolinėje rinkoje firma pakėlusi produkto kainą nepraras visos rinkos. Ji neteks tik tos pirkėjų dalies, kuri nesugebės sumokėti naujos didesnės kainos. Kai monopolininkas pradeda gaminti produktus, kurių pirkėjai negali perparduoti, jam susidaro galimybė ir yra naudinga skirtingiems pirkėjams nustatyti skirtingas kainas. Kainų diskriminacija negalima toms firmoms, kurių produkciją galima perparduoti.

Netgi autobusų parko važiavimo bilietai negali būti vieniems pardavinėjami žemesne kaina, tarkim už 50 ct., o kitiems aukštesne – 1 Lt. Tokiu atveju pirmieji nusipirkę bilietą už 50 ct. perparduos jį kitiems už 75 ct. Iš to naudos turės tik vartotojas, o firma patirs nuostolį. Dėl šios priežasties dauguma autobusų parkų bilietų yra skirstomi pagal amžių, kurį galima lengvai patikrinti. Tai atlikus, su nuolaida pirkti bilietai (tarkim jie yra skirti pensijinio amžiaus žmonėms), negalės būti naudojami darbingo amžiaus žmonių. Norėdamos nustatyti skirtingas kainas, firmos turi sugebėti kontroliuoti savo produktų kainas. Firmos sugebėjimas skirtingomis kainomis pardavinėti produktus vadinamas kainų diskriminacija.

Ekonomistai nagrinėja trijų rūšių kainų diskriminaciją:

1) Pirmojo laipsnio kainų diskriminacija reiškia, kad skirtingus prekės vienetus monopolininkas parduoda skirtingomis kainomis ir atskiriems asmenims jos gali būti nevienodos. Kartais tokia kainų diskriminacija vadinama tobuląja (grynąja) kainų diskriminacija.

2) Antrojo laipsnio kainų diskriminacija rodo, kad monopolininkas parduoda skirtingą prekės vienetų kiekį nevienodomis kainomis, tačiau kiekvienas asmuo perkantis prekės tiek pat moka tokią pačią kainą.

Praktikoje dažniausiai sutinkama

Antrojo laipsnio kainų diskriminacija

– nuolaidos už perkamą didesnį prekės kiekį.

3) Trečiojo laipsnio kainų diskriminacija įvyksta, kai monopolininkas parduoda prekę atskiriems žmonėms skirtingomis kainomis, tačiau tas pats asmuo už kiekvieną vienetą moka tą pačią kainą. Praktikoje tai labiausiai paplitusi kainų diskriminacija, kurios pavyzdžiai galėtų būti nuolaidos studentams, moksleiviams, pensininkams ir t.t.

1. Pirmojo laipsnio kainų diskriminacija

Tai kraštutinė kainų diskriminacijos forma, kai monopolininkas skirtingiems pirkėjams nustato maksimalias kainas, kurias jie yra pasirengę mokėti ir moka už kiekvieną vienetą. Esant tobulai kainų diskriminacijai gamintojas stengsis parduoti kiekvieną prekės vienetą už kiek įmanoma didesnę kainą, kitaip tariant už kiekvieno vartotojo rezervavimo kainą.

Kadangi kiekvienas vienetas parduodamas už vartotojo rezervavimo kainą, tai vartotojas jokio perviršio negauna. Visą perviršį pasiima gamintojas.

Gaudamas visą rinkos perviršį monopolininkas siekia užsitikrinti, kad jis būtų pats didžiausias. Gamintojo tikslas yra maksimizuoti pelną (gamintojo perviršį), siūlant vartotojams tokias kainas, už kurias šie būtų linkę įsigyti produktą. Tokiu atveju baigmė pagal Pareto bus efektyvi, nes monopolininkui jau gaunančiam maksimalų pelną, koks tik yra įmanomas, negalima jo padidinti, o vartotojo perviršio negalima padidinti nesumažinant gamintojo perviršio. Siekdamas gauti maksimalų pelną, gamintojas kiekvieną prekę siekia parduoti už maksimalią kainą, o paskutinį prekės vienetą parduoda už kainą, kuri susidarytų esant tobulai konkurencijai (P=MC). 3 paveiksle pavaizduota tobulosios diskriminacijos schema.

3 pav. Tobuloji kainų diskriminacija

Praktikoje surasti pavyzdžių, tenkinančių tobulosios kainų diskriminacijos sąvoką, yra sunkoka, tačiau ideologiškai ji yra labai įdomi, nes pateikia kitokį pagal Pareto efektyvų išteklių pasiskirstymo mechanizmą nei konkurencinė rinka. Tobulosios kainų diskriminacijos pavyzdys galėtų būti, jei žemėje būtų vienintelis mikrochirurgas, atliekantis ypač sudėtingas operacijas. Jis, siekdamas maksimalaus pelno, paskirtų kiekvienam pacientui maksimalią operacijos kainą, kurią šis išgali sumokėti.

2. Antrojo laipsnio kainų diskriminacija

Antrojo laipsnio kainų diskriminacija dar vadinama netiesine kainodara, nes vieneto kaina nėra pastovi, o priklauso nuo perkamo prekės kiekio.

Dažniausiai kaina krenta perkant didesnį prekės kiekį. Nagrinėjant pirmojo laipsnio kainų diskriminaciją sakėme, kad gamintojas parduos kiekvieną prekės vienetą už kiek įmanoma didesnę kainą, tačiau praktiškai tai įgyvendinti yra ganėtinai sudėtinga. Pavyzdžiui, už bilietą į kino teatrą nedirbantis studentas pageidautų mokėti mažiau nei jaunuolis dirbantis gerai apmokamą darbą, o juos atskirti eilėje prie bilietų kasos yra sunku.

Vienas iš būdų įveikti šiai problemai – tai pasiūlyti rinkai du skirtingus kainos-kiekio derinius: vieną – labai paklausiam asmeniui, kitą – mažai paklausiam. Monopolininko tikslas sukurti tokius kainos – kiekio derinius, kurie paskatintų pirkėją pasirinkti vieną iš jų. Tokie kuriami kainos-

kiekio deriniai skatina vartotojų saviatranką.

4 pav. Antrojo laipsnio kainų diskriminacija

Praktikoje monopolininkai dažniau keičia ne prekės kiekį, o jos kokybę.

Kaip antai oro linijų bendrovės turi dviejų tipų bilietus. Vieni yra neapriboti ir tuo patrauklūs verslininkams, nes jie gali kada panorėję pasikeisti skrydžio datą, kiti pigesni ir apriboti įvairių reikalavimų (bilietą reikia pirkti prieš 14 dienų ir kt.).

4.3 Trečiojo laipsnio kainų diskriminacija

Pardavėjas dažnai gali išskirti stambias pirkėjų grupes ir kiekvienai grupei nustatyti skirtingą kainą. Trečiojo laipsnio kainų diskriminacija yra labiausiai paplitusi forma. Jos pavyzdžiai gali būti įvairios nuolaidos studentams ar vyresnio amžiaus žmonėms. Ši kainų diskriminacijos forma taikoma segmentuotoje rinkoje., t.y. tokioje, kurioje galima išskirti dvi ar daugiau pirkėjų grupių, kurios skiriasi savo reakcija į kainos pokyčius.

5 pav. Trečiojo laipsnio kainų diskriminacija segmentuotoje rinkoje

Mūsų nagrinėjamu atveju laikykime, kad pardavėjas išskiria dvi žmonių grupes ir kiekvienai prekę parduoda už skirtingą kainą. Tarkime, kad parduotų prekių pirkėjas nebegalės perparduoti. Tuomet monopolininko pelno uždavinys bus:

kur [pic] – pirmosios ir antrosios grupių atvirkštinės paklausos funkcijos, o [pic] – prekės gamybos kaštai. Tuomet optimalus sprendinys privalo tenkinti lygybę:

[pic]; [pic]

Tai reiškia, kad papildomo vieneto gamybos kaštai turi būti lygūs ribinėms pajamoms kiekvienoje rinkoje. Jei ribinės pajamos ribinius kaštus viršytų pirmojoje rinkoje, tai jai ir apsimokėtų gaminti daugiau. Panašiai galime sakyti ir apie antrąją rinką. Kadangi abiejų rinkų ribiniai kaštai yra lygūs, tai ir jų ribinės pajamos privalo būti lygios.

Tad nesvarbu, ar prekė parduodama pirmojoje rinkoje, ar antrojoje, pajamas ji turi padidinti tiek pat. Pritaikius ribines pajamas, išreikštas elastingumu ir ėmę, jog [pic] gauname, kad [pic]. Iš šios sąlygos matome, kad paklausa privalo būti mažiau elastinga toje rinkoje, kurioje yra aukštesnė kaina. Tai yra tikrai prasminga, nes jautriai reaguojančiai grupei diskriminuojanti firma nustatys žemą kainą, o aukštą – nejautriai. Tai yra naudinga tiek firmai, tiek ir vartotojams. Firma maksimizuoja pelną, o vartotojai naudojasi jiems teikiamomis nuolaidomis.

5. Dviejų dalių tarifas

Šiuolaikinėje rinkoje galime sutikti daug produktų, kurių kainodara sudaryta iš dviejų schemų. Pavyzdys gali būti Polaroid kompanija parduodanti fotoaparatus už vieną kainą, o foto juosteles už kitą. Tokia kainodaros sistema vadinama dviejų dalių tarifu.

Šiuo atveju žmonės prieš pirkdami atsižvelgia ar jiems verta rinktis tą prekę, nes antra jos dalis reikalauja papildomų lėšų. Dviejų dalių tarifas paplitęs tarp pramogų parkų savininkų, kurie ima vieną mokestį už įėjimą į parką, o kitą – už atrakcionų naudojimąsi. Mūsų tikslas nustatyti kokį galima imti mokestį už įėjimą į atrakcionų parką, kurį sutiktų mokėti pirkėjas.

Tarkime, kad yra vienas atrakcionas, kurį visi mėgsta vienodai. Paklausos kreivės bus su įprastu neigiamu nuolydžiu, t.y. nustačius didesnę pasivažinėjimo kainą, norinčių pasivažinėti bus mažiau. Tarkim atrakcionų parko savininkas nustato kainą p* ir yra pareikalauta x* pasivažinėjimų (bilietų).

[pic]

6 paveiksle vartotojų perviršis rodo bendrą norą mokėti už x*

pasivažinėjimų. Todėl plotas “Vartotojų perviršis” yra daugiausia kiek gali pareikalauti savininkas už įėjimą į atrakcionus. Tokiu būdu savininkas gauna didžiausią pelną, nes žmonės sumoka monopolijai savo vartotojų perviršį.

Išvados

1. Monopolija – tai tokia rinkos sandara, kai šakoje yra tik viena firma.

2. Skiriamos keturios monopolijos atsiradimo priežastys:

a) dėl išteklių kontrolės;

b) vyriausybės įteisintos monopolijos;

c) dėl masto ekonomijos ir mažų gamybos kaštų;

d) dėl kuriamų sąjungų tarp firmų (jei to nedraudžia įstatymai).

3. Pelno maksimizavimas monopolinėje rinkoje priklauso nuo monopolininko pasirinktos kainos.

4. Pelno maksimizavimo funkcija monopolinėje rinkoje atrodo sekančiai:

[pic]

5. Monopolininkas, turėdamas visą rinką ir sumažindamas kainą, privalo atsižvelgti į kainos mažinimo poveikį visiems parduodamiems vienetams.

6. Ne visuomet monopolinė įmonė siekia didžiausio pelno. Ji gali siekti sumažinti konkurencijos galimybę.

7. Monopolininkui nėra naudinga pernelyg aukšta kaina. Jam pelningiau pelnytis iš ekonomijos gaunamos dideliu mastu mažinant kainą, skatinant paklausą ir tuo pačiu didinant gamybos efektyvumą bei mažinant kaštų lygį.

8. Esant tiesinei paklausos funkcijai ir pastoviesiems kaštams, kiekio mokestis kainą padidins puse mokesčio dydžio.

9. Firmos sugebėjimas skirtingomis kainomis pardavinėti produktus vadinamas kainų diskriminacija.

10. Ekonomistai nagrinėja trijų rūšių kainų diskriminaciją:

a) pirmojo laipsnio kainų diskriminaciją (ji įdomi nagrinėjimui teoriškai, bet praktikoje sunkiai pritaikoma);

b) antrojo laipsnio kainų diskriminacija (nuolaidos už didesnį prekės kiekį);

c) rečiojo laipsnio kainų diskriminacija (tai praktikoje labiausiai paplitusi kainų diskriminacijos forma).

11. Kainodaros sistema, kai kaina sudaryti iš dviejų dalių vadinama dviejų dalių tarifu.

12. Monopolininkas pasiekia didžiausią pelną tuomet, kai vartotojai jam sumoka savo vartotojų perviršį.

Literatūra

1. Mikroekonomika. Vadovėlis. Kaunas, Technologija, 2002.

2. Rinkos kainų politika ir kainodara. Vilnius, 1993.

3. Tamašauskienė, Z. Pagrindiniai rinkos struktūrų tipai. Šiauliai,

Šiaulių universiteto leidykla, 1998.

4. Varian, H.L. Mikroekonomika. Šiuolaikinis požiūris. Vilnius, Margi raštai, 1999.

5. Wonnacott, P., Wonnacott, R. Mikroekonomika. Kaunas, Poligrafija ir informatika, 1998.

6. Zaicevas, S. Monopolinė rinka. Vilnius, Technika, 1992.

MR

MC

M

N

1 pav. Alternatyva pelno maksimizavimui monopolinėje rinkoje

2 pav. Mokesčio poveikis tiesinei paklausai

6 pav. Dviejų dalių tarifo dilema

[pic]