Kainų diskriminacija monopolijos sąlygomis

KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS

Socialinių mokslų fakultetas

EKONOMIKOS katedra

KAINŲ DISKRIMINACIJA MONOPOLIJOS SĄLYGOMIS Mikroekonomikos referatas

Vadovė lekt. B. Mrazauskienė

Atliko ……………….. gr. stud. ………………..

KAUNAS, 2005 Turinys

Įvadas 3 1 Monopolijos formavimosi ypatybės 4 2 Pelno maksimizavimas 6 3 Kaštų priedo kainodara 8 3.1 Mokesčių poveikis monopolininkui 9 4 Kainų diskriminacija 10 4.1 Pirmojo laipsnio kainų diskriminacija 11 4.2 Antrojo laipsnio kainų diskriminacija 12 4.3 Trečiojo laipsnio kainų diskriminacija 13 5 Dviejų dalių tarifas 14 Išvados 15 Literatūra 16

Įvadas

Monopolinė kainodara Lietuvoje įgauna vis didesnę prasmę. Vyriausybeiprivatizuojant vis daugiau monopolinių objektų, vartotojams iškylaklausimas – ar jie neliks nuskriausti? Monopolinės kompanijos valdosvarbiausias ūkio šakas, todėl dauguma vartotojų yra ramūs dėl kainųpolitikos, nes dauguma tų firmų priklauso vyriausybei. Vyriausybė gali bedidesnių sunkumų reguliuoti jai priklausančių įmonių teikiamų paslaugųkainas. Privatizavus šias įmones, visų pirma, prarandama jų kontrolė.Tačiau vartotojus labiausiai jaudina klausimas ne kaip bus tvarkomasiįmonės viduje, bet kokią kainų politiką pasirinks ši įmonė. Dėl vyriausybėsnegalėjimo kontroliuoti kainų monopolininkai gali reikalauti labai didelioužmokesčio už jų teikiamas paslaugas ar prekes. Tokiu atveju kentėtųvartotojai. Mano darbo tikslas yra parodyti priežastis, kurių dėka monopolininkassiekdamas maksimalaus pelno atsisakys pernelyg aukštų kainų. Darbe busišanalizuota, kokios yra monopolijų susikūrimo priežastys, kokios galimybėsnaujam ūkio objektui įeiti į monopolinę rinką. Taip pat bus bandomaanalizuoti kokią įtaką monopolinėms kainoms turi nauji mokesčiai, kaip dėljų pasikeis prekės vartojimas. Monopolininkas gali naudotis įvairiomis kainodaros sistemomis.Siekdamas maksimalaus pelno jis gali suteikti tam tikroms žmonių grupėmsįvairių nuolaidų. Taip pat jis gali pardavinėti savo produktą visiemsžmonėms skirtingomis kainomis. Kaip elgsis monopolininkas rinkoje, kokios yra kainodaros pasirinkimogalimybės, kaip pasirinkti tinkamą kainų sistemą – šios ir kitos problemos,reikalaujančios gilesnio nagrinėjimo, bus analizuojamos mano darbe.

1. Monopolijos formavimosi ypatybės

Vienas kraštutinis rinkos struktūros atvejis ir visiška priešingybė

tobulai konkurencijai yra monopolija (gr. “monos”- reiškia “vienintelis”,“poleo”- reiškia “parduoti”). Broliai Ronald ir Paul Wonnacott skiriaketurias priežastis, sąlygojančias vienintelio pardavėjo atsiradimą: 1) Monopolija atsiranda kontroliuojant tam tikrus išteklius. Dažniausiai tai būna svarbiausias gamybinis išteklius. 2) Įteisinta (legalizuota) monopolija. Kartais yra draudžiama daugiau negu vienai firmai pardavinėti tam tikrą produktą. Pavyzdžiui, pardavusi Lietuvos telekomą, vyriausybė suteikė jai monopoliją iki 2005 m. tiekti laidines telekomunikacijų paslaugas visoje Lietuvos teritorijoje. 3) Monopolija atsiranda susijungus keletui gamintojų. Jeigu įstatymai nedraudžia, tai keletas gamintojų (pardavėjų) gali susijungti į vieną firmą ir, tokiu būdu, pakelti kainą bei padidinti gaunamą pelną. 4) Natūrali monopolija. Tokia monopolija atsiranda dėl itin svarbios masto ekonomikos veiklos, įgalinančios visą duotos ūkio šakos produkcijos apimtį gaminti mažiausiais vidutiniais kaštais vienoje firmoje, o ne dviejose ar daugiau. S. Zaicevo nuomone rinka monopolizuojama sukuriant arba savaimeatsirandant barjerams įeiti papildomoms įmonėms į rinką. Jis monopolijųrūšis skirsto pagal tai, kokie barjerai skatina jas susikurti: • Natūrali monopolija, kuri atsiranda dėl ribotų išteklių pasiūlos. Tai gali būti bet koks išteklius, kad ir nikelio gavyba Kanadoje, sudaranti 90 proc. pasaulinės pasiūlos. • Teisinė monopolija suteikia gamintojams teisišką apsaugą bei apsaugo rinką nuo nesąžiningos konkurencijos. • Socialinė monopolija kyla iš techninių pasiūlos sąlygų. Puikus pavyzdys gali būti šilumos tinklai. Labai brangios šiluminės trasos sąlygoja, kad vietovėje, kurioje jau egzistuoja viena šilumos tiekėja, antroji savo tinklų netiesia, nes tai neapsimoka. Z. Tamašauskienė savo knygoje “Pagrindiniai rinkos struktūrų tipai”aptaria įėjimo į monopoliją kliūtis: 1) Vyriausybės licenzijos ir privilegijos. Dažnai vyriausybės politikos, garantuojančios firmoms vienintelio pardavėjo statusą, rezultatas būna kliūtis kitoms firmoms įeiti į tam tikrą rinką. 2) Patentai ir autorinės teisės. Pastarieji dažniau suteikiami naujo
produkto išradėjui, skatinant jį tobulinti produktą, ieškoti naujų išradimų. Patentiniai įstatymai apsaugo išradėją nuo konkurentų. Tačiau išimtinės teisės yra garantuojamos tik tam tikrą laikotarpį – tokia monopolija yra laikina. 3) Išimtinė svarbių išteklių kontrolė. Prie šių išteklių galime priskirti ir unikalius sugebėjimus ar žinias. 4) Masto ekonomija: kaštai. Kai kuriose šakose šiuolaikinė technologija įgalina pasiekti žemus gamybos kaštus tik stambiems gamintojams, gaminantiems didelę produkto dalį rinkoje. Šios aptartos kliūtys leidžia formuotis monopolijai. Visi autoriaiišskiria panašias monopolijų formavimosi ypatybes, tik kiek kitaip jasinterpretuoja. Z. Tamašauskienė teisines monopolijų atsiradimo kliūtisišskaido į smulkesnius vienetus: patentus bei Vyriausybės licenzijas, norsjos turi labai panašią galią. Tik Zaicevas neišskiria monopolijos,susikūrusios dėl masto ekonomijos, nors mano galva, šio tipo monopolijosyra labai reikšmingos dabartiniam Lietuvos ūkiui, kur dėl didelio firmųsusiskaidymo, jų smulkumo negalima pasiekti žemų gamybos kaštų. 2. Pelno maksimizavimas

Pelno maksimizavimas monopolinėje rinkoje priklauso nuo monopolininkopasirinktos kainos. Norint suprasti kaip kaina veikia pelną, reikiaišanalizuoti pelno maksimizavimo uždavinį. Atvirkštinę rinkos paklausosfunkciją pažymėkime p(y), monopolininko kaštų funkciją – c(y), pajamųfunkciją – r(y) = p(y)y. Tuomet gausime tokį maksimizavimo uždavinį: [pic] Šio uždavinio optimalumo sąlyga yra paprasta – ribinės pajamos privalobūti lygios ribiniams kaštams esant optimaliai gamybos apimčiai.Algebriškai optimizavimo sąlygą galime užrašyti taip: MR = MC Monopolininko sprendimas padidinti gamybos apimtį (y dydžiu pelnuidaro du poveikius. Pirmiausia, jis gauna daugiau p(y pajamų, nes daugiauparduoda, tačiau kainą sumažina (p dydžiu ir visą prekės kiekį parduoda užšią mažesnę kainą. Įsivaizduokime, kad gamybos apimtį ir kainąmonopolininkas renkasi tuo pat metu – žinoma, atsižvelgdamas į paklausos

kreivės apribojimą. Dėl šios priežasties monopolininkas gali daugiauparduoti tik sumažindamas kainą. Tačiau ją sumažina visiems parduodamiemsgaminio vienetams, ne tik naujiems. Taigi gamybos apimties (y pokyčiopilnasis poveikis pajamoms yra: (r = p(y + y(p

Konkurencinė rinka nuo monopolinės skiriasi tuo, kad konkurencinėjerinkoje gamintojas, sumažinęs kainą daugiau nei jo konkurentai, paveržtų išjų visą rinką, o monopolininkas jau turi visą rinką, todėl sumažindamaskainą privalo atsižvelgti į kainos mažinimo poveikį visiems parduodamiemsvienetams. Tačiau ne visuomet monopolinė įmonė siekia didžiausio pelno. Ji galisiekti sumažinti konkurencijos galimybę (naujų įmonių įėjimą į rinką) irgaminti ne taške MC = MR, o taške N (1 pav.), todėl išnyksta ekonominispelnas (ribiniai produkcijos vienetai virš taško M, kuriame MR = MC įmoneiduoda nuostolių), kuris vilioja konkurentus, o gamybos apimtis padidėja irtai trukdo potencialiems konkurentams ateiti į rinką.

3. Kaštų priedo kainodara

Monopolininkui galime pritaikyti elastingumo formulę ir jo optimaliąkainodarą išreikšti: [pic] Toks formulavimas rodo, kad rinkos kaina susideda iš ribinių kaštų irpriedo, kurio dydis priklauso nuo paklausos elastingumo. Priedas užrašomastaip: [pic] Monopolininkas visuomet gamina elastingoje paklausos kreivės dalyje,todėl toks priedas yra didesnis už 1. Pirmiausia, išnagrinėsim atvejį, kai ribiniai kaštai lieka pastovūs.Kad ir kokie būtų pakitimai gamyboje, paklausos augime ribiniai gamyboskaštai lieka aukštesni. Jei paklausos kreivė kyla tokiu būdu, kad joselastingumas pagal pradinę kainą nesikeičia, tai monopolinė kaina taip patnesikeičia, o padidėjęs kiekis bus parduodamas ta pačia kaina kaip iranksčiau. Naujame pusiausvyros taške ribinės pajamos turėtų būti tos pačioskaip ir anksčiau, nes ribiniai kaštai pastovūs, o paklausos elastingumas

pagal ankstesnę kainą nepakitęs, tai ir kaina išlieka tokia pati.Praktikoje paklausos augimas turi įtaką kainai. Kai ribiniai gamybos kaštai didėja arba lieka pastovūs, didėjantpaklausai turėtų didėti prekės kaina. Taip bus nagrinėjant klausimątrumpouju laikotarpiu, kai ribiniai kaštai visą tą laikotarpį išliekapastovūs. Kai ribiniai gamybos kaštai mažėja ir ribinių kaštų kreivė labiaupasvirusi už pirminį paklausos kreivės pasvirimą, tai kaina turi kristi. Jei ribiniai kaštai mažėja, o ribinių kaštų kreivės pasvirimasmažesnis negu paklausos kreivės pasvirimas, nustatyti, kas vyks su kaina,yra sudėtinga. Ji gali tiek augti, tiek ir mažėti. Jei paklausoselastingumas pastovus, tai kaina mažės, o jei būtų pastovus paklausoskreivės pasvirimas, tai kaina augtų. Tačiau ir pirma, ir antra gali vyktivienu metu, todėl negalime bendru atveju pasakyti, kas vyks su kaina. Galime daryti išvadą, kad monopolininkui nėra naudinga pernelyg aukštakaina. Jam parankiau gauti pelną iš ekonomijos, gaunamos dideliu mastu,mažinant kainą, skatinant paklausą ir tuo pačiu didinant gamybos efektyvumąbei mažinant kaštų lygį.

1. Mokesčių poveikis monopolininkui

Tarkime, ribiniai firmos kaštai yra pastovieji. Kaip kainą paveikskiekio mokestis? Aišku, kad ribiniai kaštai padidės mokesčio dydžiu, bet arir kaina padidės tokiu pat dydžiu? Pradžioje išanalizuokime tiesinėspaklausos kreivės atvejį, pateiktą 2 paveiksle. Ribinių kaštų kreivei MCpasislinkus aukštyn mokesčio dydžiu iki MC+t, ribinių pajamų ir ribiniųkaštų sankirta pasislenka į kairę. Paklausos kreivės nuolydis yra perpusmažesnis už ribinių pajamų kreivės nuolydį, todėl kaina padidėja tik pusemokesčio dydžio. [pic]

Tačiau šitaip bus ne visada, nes mes ėmėme, kad paklausos kreivė yra

tiesė, o ribiniai kaštai – pastovieji. Kainą mokestis gali padidinti irdaugiau, ir mažiau nei mokesčio dydis. Kad būtų paprasčiau, tarkime, kadmonopolininko paklausa yra pastovaus elastingumo. Tuomet: [pic], taip patir [pic], o tai yra daugiau už 1. Šiuo atveju monopolininkas parduodadaugiau nei mokesčio dydis. 4. Kainų diskriminacija

Konkurencinėje rinkoje firmos parduoda vienodus gaminius. Bet kurifirma pakėlus kainą taip, kad ji viršytų rinkos kainą, iš karto prarastųsavo prekės pirkėjus. Viso to nėra monopolinėje rinkoje, nes čia egzistuojatik vienas pardavėjas. Monopolinėje rinkoje firma pakėlusi produkto kainąnepraras visos rinkos. Ji neteks tik tos pirkėjų dalies, kuri nesugebėssumokėti naujos didesnės kainos. Kai monopolininkas pradeda gamintiproduktus, kurių pirkėjai negali perparduoti, jam susidaro galimybė ir yranaudinga skirtingiems pirkėjams nustatyti skirtingas kainas. Kainųdiskriminacija negalima toms firmoms, kurių produkciją galima perparduoti.Netgi autobusų parko važiavimo bilietai negali būti vieniems pardavinėjamižemesne kaina, tarkim už 50 ct., o kitiems aukštesne – 1 Lt. Tokiu atvejupirmieji nusipirkę bilietą už 50 ct. perparduos jį kitiems už 75 ct. Iš tonaudos turės tik vartotojas, o firma patirs nuostolį. Dėl šios priežastiesdauguma autobusų parkų bilietų yra skirstomi pagal amžių, kurį galimalengvai patikrinti. Tai atlikus, su nuolaida pirkti bilietai (tarkim jieyra skirti pensijinio amžiaus žmonėms), negalės būti naudojami darbingoamžiaus žmonių. Norėdamos nustatyti skirtingas kainas, firmos turi sugebėtikontroliuoti savo produktų kainas. Firmos sugebėjimas skirtingomis kainomispardavinėti produktus vadinamas kainų diskriminacija. Ekonomistai nagrinėja trijų rūšių kainų diskriminaciją: 1) Pirmojo laipsnio kainų diskriminacija reiškia, kad skirtingus prekės vienetus monopolininkas parduoda skirtingomis kainomis ir atskiriems asmenims jos gali būti nevienodos. Kartais tokia kainų diskriminacija vadinama tobuląja (grynąja) kainų diskriminacija.

2) Antrojo laipsnio kainų diskriminacija rodo, kad monopolininkas parduoda skirtingą prekės vienetų kiekį nevienodomis kainomis, tačiau kiekvienas asmuo perkantis prekės tiek pat moka tokią pačią kainą. Praktikoje dažniausiai sutinkama antrojo laipsnio kainų diskriminacija – nuolaidos už perkamą didesnį prekės kiekį. 3) Trečiojo laipsnio kainų diskriminacija įvyksta, kai monopolininkas parduoda prekę atskiriems žmonėms skirtingomis kainomis, tačiau tas pats asmuo už kiekvieną vienetą moka tą pačią kainą. Praktikoje tai labiausiai paplitusi kainų diskriminacija, kurios pavyzdžiai galėtų būti nuolaidos studentams, moksleiviams, pensininkams ir t.t.

1. Pirmojo laipsnio kainų diskriminacija

Tai kraštutinė kainų diskriminacijos forma, kai monopolininkasskirtingiems pirkėjams nustato maksimalias kainas, kurias jie yra pasirengęmokėti ir moka už kiekvieną vienetą. Esant tobulai kainų diskriminacijaigamintojas stengsis parduoti kiekvieną prekės vienetą už kiek įmanomadidesnę kainą, kitaip tariant už kiekvieno vartotojo rezervavimo kainą.Kadangi kiekvienas vienetas parduodamas už vartotojo rezervavimo kainą, taivartotojas jokio perviršio negauna. Visą perviršį pasiima gamintojas.Gaudamas visą rinkos perviršį monopolininkas siekia užsitikrinti, kad jisbūtų pats didžiausias. Gamintojo tikslas yra maksimizuoti pelną (gamintojoperviršį), siūlant vartotojams tokias kainas, už kurias šie būtų linkęįsigyti produktą. Tokiu atveju baigmė pagal Pareto bus efektyvi, nesmonopolininkui jau gaunančiam maksimalų pelną, koks tik yra įmanomas,negalima jo padidinti, o vartotojo perviršio negalima padidintinesumažinant gamintojo perviršio. Siekdamas gauti maksimalų pelną,gamintojas kiekvieną prekę siekia parduoti už maksimalią kainą, o paskutinįprekės vienetą parduoda už kainą, kuri susidarytų esant tobulaikonkurencijai (P=MC). 3 paveiksle pavaizduota tobulosios diskriminacijosschema.

3 pav. Tobuloji kainų diskriminacija

Praktikoje surasti pavyzdžių, tenkinančių tobulosios kainųdiskriminacijos sąvoką, yra sunkoka, tačiau ideologiškai ji yra labaiįdomi, nes pateikia kitokį pagal Pareto efektyvų išteklių pasiskirstymomechanizmą nei konkurencinė rinka. Tobulosios kainų diskriminacijos

pavyzdys galėtų būti, jei žemėje būtų vienintelis mikrochirurgas,atliekantis ypač sudėtingas operacijas. Jis, siekdamas maksimalaus pelno,paskirtų kiekvienam pacientui maksimalią operacijos kainą, kurią šis išgalisumokėti.

2. Antrojo laipsnio kainų diskriminacija

Antrojo laipsnio kainų diskriminacija dar vadinama netiesine kainodara,nes vieneto kaina nėra pastovi, o priklauso nuo perkamo prekės kiekio.Dažniausiai kaina krenta perkant didesnį prekės kiekį. Nagrinėjant pirmojolaipsnio kainų diskriminaciją sakėme, kad gamintojas parduos kiekvienąprekės vienetą už kiek įmanoma didesnę kainą, tačiau praktiškai taiįgyvendinti yra ganėtinai sudėtinga. Pavyzdžiui, už bilietą į kino teatrąnedirbantis studentas pageidautų mokėti mažiau nei jaunuolis dirbantisgerai apmokamą darbą, o juos atskirti eilėje prie bilietų kasos yra sunku.Vienas iš būdų įveikti šiai problemai – tai pasiūlyti rinkai du skirtinguskainos-kiekio derinius: vieną – labai paklausiam asmeniui, kitą – mažaipaklausiam. Monopolininko tikslas sukurti tokius kainos – kiekio derinius,kurie paskatintų pirkėją pasirinkti vieną iš jų. Tokie kuriami kainos-kiekio deriniai skatina vartotojų saviatranką.

4 pav. Antrojo laipsnio kainų diskriminacija

Praktikoje monopolininkai dažniau keičia ne prekės kiekį, o jos kokybę.Kaip antai oro linijų bendrovės turi dviejų tipų bilietus. Vieni yraneapriboti ir tuo patrauklūs verslininkams, nes jie gali kada panorėjępasikeisti skrydžio datą, kiti pigesni ir apriboti įvairių reikalavimų(bilietą reikia pirkti prieš 14 dienų ir kt.).

4.3 Trečiojo laipsnio kainų diskriminacija

Pardavėjas dažnai gali išskirti stambias pirkėjų grupes ir kiekvienaigrupei nustatyti skirtingą kainą. Trečiojo laipsnio kainų diskriminacijayra labiausiai paplitusi forma. Jos pavyzdžiai gali būti įvairios nuolaidosstudentams ar vyresnio amžiaus žmonėms. Ši kainų diskriminacijos formataikoma segmentuotoje rinkoje., t.y. tokioje, kurioje galima išskirti dviar daugiau pirkėjų grupių, kurios skiriasi savo reakcija į kainos pokyčius.

5 pav. Trečiojo laipsnio kainų diskriminacija segmentuotoje rinkoje

Mūsų nagrinėjamu atveju laikykime, kad pardavėjas išskiria dvi žmoniųgrupes ir kiekvienai prekę parduoda už skirtingą kainą. Tarkime, kadparduotų prekių pirkėjas nebegalės perparduoti. Tuomet monopolininko pelnouždavinys bus:

kur [pic] – pirmosios ir antrosios grupių atvirkštinės paklausos funkcijos,o [pic] – prekės gamybos kaštai. Tuomet optimalus sprendinys privalotenkinti lygybę: [pic]; [pic] Tai reiškia, kad papildomo vieneto gamybos kaštai turi būti lygūsribinėms pajamoms kiekvienoje rinkoje. Jei ribinės pajamos ribinius kaštusviršytų pirmojoje rinkoje, tai jai ir apsimokėtų gaminti daugiau. Panašiaigalime sakyti ir apie antrąją rinką. Kadangi abiejų rinkų ribiniai kaštaiyra lygūs, tai ir jų ribinės pajamos privalo būti lygios. Tad nesvarbu, arprekė parduodama pirmojoje rinkoje, ar antrojoje, pajamas ji turi padidintitiek pat. Pritaikius ribines pajamas, išreikštas elastingumu ir ėmę, jog[pic] gauname, kad [pic]. Iš šios sąlygos matome, kad paklausa privalo būtimažiau elastinga toje rinkoje, kurioje yra aukštesnė kaina. Tai yra tikraiprasminga, nes jautriai reaguojančiai grupei diskriminuojanti firmanustatys žemą kainą, o aukštą – nejautriai. Tai yra naudinga tiek firmai,tiek ir vartotojams. Firma maksimizuoja pelną, o vartotojai naudojasi jiemsteikiamomis nuolaidomis.

5. Dviejų dalių tarifas

Šiuolaikinėje rinkoje galime sutikti daug produktų, kurių kainodarasudaryta iš dviejų schemų. Pavyzdys gali būti Polaroid kompanijaparduodanti fotoaparatus už vieną kainą, o foto juosteles už kitą. Tokiakainodaros sistema vadinama dviejų dalių tarifu. Šiuo atveju žmonės priešpirkdami atsižvelgia ar jiems verta rinktis tą prekę, nes antra jos dalisreikalauja papildomų lėšų. Dviejų dalių tarifas paplitęs tarp pramogų parkųsavininkų, kurie ima vieną mokestį už įėjimą į parką, o kitą – užatrakcionų naudojimąsi. Mūsų tikslas nustatyti kokį galima imti mokestį už

įėjimą į atrakcionų parką, kurį sutiktų mokėti pirkėjas. Tarkime, kad yravienas atrakcionas, kurį visi mėgsta vienodai. Paklausos kreivės bus suįprastu neigiamu nuolydžiu, t.y. nustačius didesnę pasivažinėjimo kainą,norinčių pasivažinėti bus mažiau. Tarkim atrakcionų parko savininkasnustato kainą p* ir yra pareikalauta x* pasivažinėjimų (bilietų). [pic]

6 paveiksle vartotojų perviršis rodo bendrą norą mokėti už x*pasivažinėjimų. Todėl plotas “Vartotojų perviršis” yra daugiausia kiek galipareikalauti savininkas už įėjimą į atrakcionus. Tokiu būdu savininkasgauna didžiausią pelną, nes žmonės sumoka monopolijai savo vartotojųperviršį. Išvados

1. Monopolija – tai tokia rinkos sandara, kai šakoje yra tik viena firma.2. Skiriamos keturios monopolijos atsiradimo priežastys: a) dėl išteklių kontrolės; b) vyriausybės įteisintos monopolijos; c) dėl masto ekonomijos ir mažų gamybos kaštų; d) dėl kuriamų sąjungų tarp firmų (jei to nedraudžia įstatymai).3. Pelno maksimizavimas monopolinėje rinkoje priklauso nuo monopolininko pasirinktos kainos.4. Pelno maksimizavimo funkcija monopolinėje rinkoje atrodo sekančiai: [pic]5. Monopolininkas, turėdamas visą rinką ir sumažindamas kainą, privalo atsižvelgti į kainos mažinimo poveikį visiems parduodamiems vienetams.6. Ne visuomet monopolinė įmonė siekia didžiausio pelno. Ji gali siekti sumažinti konkurencijos galimybę.7. Monopolininkui nėra naudinga pernelyg aukšta kaina. Jam pelningiau pelnytis iš ekonomijos gaunamos dideliu mastu mažinant kainą, skatinant paklausą ir tuo pačiu didinant gamybos efektyvumą bei mažinant kaštų lygį.8. Esant tiesinei paklausos funkcijai ir pastoviesiems kaštams, kiekio mokestis kainą padidins puse mokesčio dydžio.9. Firmos sugebėjimas skirtingomis kainomis pardavinėti produktus vadinamas kainų diskriminacija.10. Ekonomistai nagrinėja trijų rūšių kainų diskriminaciją: a) pirmojo laipsnio kainų diskriminaciją (ji įdomi nagrinėjimui teoriškai, bet praktikoje sunkiai pritaikoma); b) antrojo laipsnio kainų diskriminacija (nuolaidos už didesnį prekės

kiekį); c) rečiojo laipsnio kainų diskriminacija (tai praktikoje labiausiai paplitusi kainų diskriminacijos forma).11. Kainodaros sistema, kai kaina sudaryti iš dviejų dalių vadinama dviejų dalių tarifu.12. Monopolininkas pasiekia didžiausią pelną tuomet, kai vartotojai jam sumoka savo vartotojų perviršį.

Literatūra

1. Mikroekonomika. Vadovėlis. Kaunas, Technologija, 2002. 2. Rinkos kainų politika ir kainodara. Vilnius, 1993. 3. Tamašauskienė, Z. Pagrindiniai rinkos struktūrų tipai. Šiauliai, Šiaulių universiteto leidykla, 1998. 4. Varian, H.L. Mikroekonomika. Šiuolaikinis požiūris. Vilnius, Margi raštai, 1999. 5. Wonnacott, P., Wonnacott, R. Mikroekonomika. Kaunas, Poligrafija ir informatika, 1998. 6. Zaicevas, S. Monopolinė rinka. Vilnius, Technika, 1992.———————–MR

MC

M

N

1 pav. Alternatyva pelno maksimizavimui monopolinėje rinkoje

2 pav. Mokesčio poveikis tiesinei paklausai

6 pav. Dviejų dalių tarifo dilema

[pic]