KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS
Socialinių mokslų fakultetas
EKONOMIKOS katedra
KAINŲ DISKRIMINACIJA MONOPOLIJOS SĄLYGOMIS
Mikroekonomikos referatas
Vadovė
lekt. B. Mrazauskienė
Atliko
........ gr. stud.
........
KAUNAS, 2005
Turinys
Įvadas 3
1 Monopolijos formavimosi ypatybės 4
2 Pelno maksimizavimas 6
3 Kaštų priedo kainodara 8
3.1 Mokesčių poveikis monopolininkui 9
4 Kainų diskriminacija 10
4.1 Pirmojo laipsnio kainų diskriminacija 11
4.2 Antrojo laipsnio kainų diskriminacija 12
4.3 Trečiojo laipsnio kainų diskriminacija 13
5 Dviejų dalių tarifas 14
Išvados 15
Literatūra 16
Įvadas
Monopolinė kainodara Lietuvoje įgauna vis didesnę prasmę. Vyriausybei
privatizuojant vis daugiau monopolinių objektų, vartotojams iškyla
klausimas – ar jie neliks nuskriausti? Monopolinės kompanijos valdo
svarbiausias ūkio šakas, todėl dauguma vartotojų yra ramūs dėl kainų
politikos, nes dauguma tų firmų priklauso vyriausybei. VVyriausybė gali be
didesnių sunkumų reguliuoti jai priklausančių įmonių teikiamų paslaugų
kainas. Privatizavus šias įmones, visų pirma, prarandama jų kontrolė.
Tačiau vartotojus labiausiai jaudina klausimas ne kaip bus tvarkomasi
įmonės viduje, bet kokią kainų politiką pasirinks ši įmonė. Dėl vyriausybės
negalėjimo kontroliuoti kainų monopolininkai gali reikalauti labai didelio
užmokesčio už jų teikiamas paslaugas ar prekes. Tokiu atveju kentėtų
vartotojai.
Mano darbo tikslas yra parodyti priežastis, kurių dėka monopolininkas
siekdamas maksimalaus pelno atsisakys pernelyg aukštų kainų. Darbe bus
išanalizuota, kokios yra monopolijų susikūrimo priežastys, kokios galimybės
naujam ūkio objektui įeiti į monopolinę rinką. TTaip pat bus bandoma
analizuoti kokią įtaką monopolinėms kainoms turi nauji mokesčiai, kaip dėl
jų pasikeis prekės vartojimas.
Monopolininkas gali naudotis įvairiomis kainodaros sistemomis.
Siekdamas maksimalaus pelno jis gali suteikti tam tikroms žmonių grupėms
įvairių nuolaidų. Taip pat jis gali pardavinėti savo produktą visiems
žmonėms skirtingomis ka
Kaip elgsis monopolininkas rinkoje, kokios yra kainodaros pasirinkimo
galimybės, kaip pasirinkti tinkamą kainų sistemą – šios ir kitos problemos,
reikalaujančios gilesnio nagrinėjimo, bus analizuojamos mano darbe.
1. Monopolijos formavimosi ypatybės
Vienas kraštutinis rinkos struktūros atvejis ir visiška priešingybė
tobulai konkurencijai yra monopolija (gr. “monos”- reiškia “vienintelis”,
“poleo”- reiškia “parduoti”). Broliai Ronald ir Paul Wonnacott skiria
keturias priežastis, sąlygojančias vienintelio pardavėjo atsiradimą:
1) Monopolija atsiranda kontroliuojant tam tikrus išteklius. Dažniausiai
tai būna svarbiausias gamybinis išteklius.
2) Įteisinta (legalizuota) monopolija. Kartais yra draudžiama daugiau
negu vienai firmai pardavinėti tam tikrą produktą. Pavyzdžiui,
pardavusi Lietuvos telekomą, vyriausybė suteikė jai monopoliją iki
2005 m. tiekti laidines telekomunikacijų paslaugas visoje Lietuvos
teritorijoje.
3) Monopolija atsiranda susijungus keletui gamintojų. Jeigu įstatymai
nedraudžia, tai keletas gamintojų (pardavėjų) gali susijungti į vieną
firmą ir, tokiu būdu, pakelti kainą bei padidinti gaunamą pelną.
4) Natūrali monopolija. Tokia monopolija atsiranda dėl itin svarbios
masto ekonomikos veiklos, įgalinančios vvisą duotos ūkio šakos
produkcijos apimtį gaminti mažiausiais vidutiniais kaštais vienoje
firmoje, o ne dviejose ar daugiau.
S. Zaicevo nuomone rinka monopolizuojama sukuriant arba savaime
atsirandant barjerams įeiti papildomoms įmonėms į rinką. Jis monopolijų
rūšis skirsto pagal tai, kokie barjerai skatina jas susikurti:
• Natūrali monopolija, kuri atsiranda dėl ribotų išteklių pasiūlos. Tai
gali būti bet koks išteklius, kad ir nikelio gavyba Kanadoje,
sudaranti 90 proc. pasaulinės pasiūlos.
• Teisinė monopolija suteikia gamintojams teisišką apsaugą bei apsaugo
rinką nuo nesąžiningos konkurencijos.
• Socialinė monopolija kyla iš techninių pasiūlos sąlygų. Puikus
pavyzdys gali būti šilumos tinklai. Labai brangios š
sąlygoja, kad vietovėje, kurioje jau egzistuoja viena šilumos tiekėja,
antroji savo tinklų netiesia, nes tai neapsimoka.
Z. Tamašauskienė savo knygoje “Pagrindiniai rinkos struktūrų tipai”
aptaria įėjimo į monopoliją kliūtis:
1) Vyriausybės licenzijos ir privilegijos. Dažnai vyriausybės politikos,
garantuojančios firmoms vienintelio pardavėjo statusą, rezultatas būna
kliūtis kitoms firmoms įeiti į tam tikrą rinką.
2) Patentai ir autorinės teisės. Pastarieji dažniau suteikiami naujo
produkto išradėjui, skatinant jį tobulinti produktą, ieškoti naujų
išradimų. Patentiniai įstatymai apsaugo išradėją nuo konkurentų.
Tačiau išimtinės teisės yra garantuojamos tik tam tikrą laikotarpį –
tokia monopolija yra laikina.
3) Išimtinė svarbių išteklių kontrolė. Prie šių išteklių galime priskirti
ir unikalius sugebėjimus ar žinias.
4) Masto ekonomija: kaštai. Kai kuriose šakose šiuolaikinė technologija
įgalina pasiekti žemus gamybos kaštus tik stambiems gamintojams,
gaminantiems didelę produkto dalį rinkoje.
Šios aptartos kliūtys leidžia formuotis monopolijai. Visi autoriai
išskiria panašias monopolijų formavimosi ypatybes, tik kiek kitaip jas
interpretuoja. Z. Tamašauskienė teisines monopolijų atsiradimo kliūtis
išskaido į smulkesnius vienetus: patentus bei Vyriausybės licenzijas, nors
jos turi labai panašią galią. Tik Zaicevas neišskiria monopolijos,
susikūrusios dėl masto ekonomijos, nors mano galva, šio tipo monopolijos
yra labai reikšmingos dabartiniam Lietuvos ūkiui, kur dėl didelio firmų
susiskaidymo, jų smulkumo negalima pasiekti žemų gamybos kaštų.
2. Pelno maksimizavimas
Pelno maksimizavimas monopolinėje rinkoje priklauso nuo monopolininko
pasirinktos kainos. Norint suprasti kaip kaina veikia pelną, reikia
išanalizuoti pelno maksimizavimo uždavinį. Atvirkštinę rinkos paklausos
funkciją pažymėkime p(y), monopolininko kaštų funkciją – c(y), pajamų
funkciją – r(y) = p(y)y. Tuomet gausime tokį ma
[pic]
Šio uždavinio optimalumo sąlyga yra paprasta – ribinės pajamos privalo
būti lygios ribiniams kaštams esant optimaliai gamybos apimčiai.
Algebriškai optimizavimo sąlygą galime užrašyti taip:
MR = MC
Monopolininko sprendimas padidinti gamybos apimtį (y dydžiu pelnui
daro du poveikius. Pirmiausia, jis gauna daugiau p(y pajamų, nes daugiau
parduoda, tačiau kainą sumažina (p dydžiu ir visą prekės kiekį parduoda už
šią mažesnę kainą. Įsivaizduokime, kad gamybos apimtį ir kainą
monopolininkas renkasi tuo pat metu – žinoma, atsižvelgdamas į paklausos
kreivės apribojimą. Dėl šios priežasties monopolininkas gali daugiau
parduoti tik sumažindamas kainą. Tačiau ją sumažina visiems parduodamiems
gaminio vienetams, ne tik naujiems. Taigi gamybos apimties (y pokyčio
pilnasis poveikis pajamoms yra:
(r = p(y + y(p
Konkurencinė rinka nuo monopolinės skiriasi tuo, kad konkurencinėje
rinkoje gamintojas, sumažinęs kainą daugiau nei jo konkurentai, paveržtų iš
jų visą rinką, o monopolininkas jau turi visą rinką, todėl sumažindamas
kainą privalo atsižvelgti į kainos mažinimo poveikį visiems parduodamiems
vienetams.
Tačiau ne visuomet monopolinė įmonė siekia didžiausio pelno. Ji gali
siekti sumažinti konkurencijos galimybę (naujų įmonių įėjimą į rinką) ir
gaminti ne taške MC = MR, o taške N (1 pav.), todėl išnyksta ekonominis
pelnas (ribiniai produkcijos vienetai virš taško M, kuriame MR = MC įmonei
duoda nuostolių), kuris vilioja konkurentus, o gamybos apimtis padidėja ir
tai trukdo potencialiems konkurentams ateiti į rinką.
3. Kaštų priedo kainodara
Monopolininkui galime pritaikyti elastingumo formulę ir jo optimalią
kainodarą išreikšti:
[pic]
Toks formulavimas rodo, kad rinkos kaina susideda iš ribinių kaštų ir
priedo, ku
taip:
[pic]
Monopolininkas visuomet gamina elastingoje paklausos kreivės dalyje,
todėl toks priedas yra didesnis už 1.
Pirmiausia, išnagrinėsim atvejį, kai ribiniai kaštai lieka pastovūs.
Kad ir kokie būtų pakitimai gamyboje, paklausos augime ribiniai gamybos
kaštai lieka aukštesni. Jei paklausos kreivė kyla tokiu būdu, kad jos
elastingumas pagal pradinę kainą nesikeičia, tai monopolinė kaina taip pat
nesikeičia, o padidėjęs kiekis bus parduodamas ta pačia kaina kaip ir
anksčiau. Naujame pusiausvyros taške ribinės pajamos turėtų būti tos pačios
kaip ir anksčiau, nes ribiniai kaštai pastovūs, o paklausos elastingumas
pagal ankstesnę kainą nepakitęs, tai ir kaina išlieka tokia pati.
Praktikoje paklausos augimas turi įtaką kainai.
Kai ribiniai gamybos kaštai didėja arba lieka pastovūs, didėjant
paklausai turėtų didėti prekės kaina. Taip bus nagrinėjant klausimą
trumpouju laikotarpiu, kai ribiniai kaštai visą tą laikotarpį išlieka
pastovūs.
Kai ribiniai gamybos kaštai mažėja ir ribinių kaštų kreivė labiau
pasvirusi už pirminį paklausos kreivės pasvirimą, tai kaina turi kristi.
Jei ribiniai kaštai mažėja, o ribinių kaštų kreivės pasvirimas
mažesnis negu paklausos kreivės pasvirimas, nustatyti, kas vyks su kaina,
yra sudėtinga. Ji gali tiek augti, tiek ir mažėti. Jei paklausos
elastingumas pastovus, tai kaina mažės, o jei būtų pastovus paklausos
kreivės pasvirimas, tai kaina augtų. Tačiau ir pirma, ir antra gali vykti
vienu metu, todėl negalime bendru atveju pasakyti, kas vyks su kaina.
Galime daryti išvadą, kad monopolininkui nėra naudinga pernelyg aukšta
kaina. Jam parankiau gauti pelną iš ekonomijos, gaunamos dideliu mastu,
mažinant kainą, skatinant paklausą ir tuo pačiu didinant gamybos efektyvumą
bei mažinant kaštų lygį.
1. Mokesčių poveikis monopolininkui
Tarkime, ribiniai firmos kaštai yra pastovieji. Kaip kainą paveiks
kiekio mokestis? Aišku, kad ribiniai kaštai padidės mokesčio dydžiu, bet ar
ir kaina padidės tokiu pat dydžiu? Pradžioje išanalizuokime tiesinės
paklausos kreivės atvejį, pateiktą 2 paveiksle. Ribinių kaštų kreivei MC
pasislinkus aukštyn mokesčio dydžiu iki MC+t, ribinių pajamų ir ribinių
kaštų sankirta pasislenka į kairę. Paklausos kreivės nuolydis yra perpus
mažesnis už ribinių pajamų kreivės nuolydį, todėl kaina padidėja tik puse
mokesčio dydžio.
[pic]
Tačiau šitaip bus ne visada, nes mes ėmėme, kad paklausos kreivė yra
tiesė, o ribiniai kaštai – pastovieji. Kainą mokestis gali padidinti ir
daugiau, ir mažiau nei mokesčio dydis. Kad būtų paprasčiau, tarkime, kad
monopolininko paklausa yra pastovaus elastingumo. Tuomet: [pic], taip pat
ir [pic], o tai yra daugiau už 1. Šiuo atveju monopolininkas parduoda
daugiau nei mokesčio dydis.
4. Kainų diskriminacija
Konkurencinėje rinkoje firmos parduoda vienodus gaminius. Bet kuri
firma pakėlus kainą taip, kad ji viršytų rinkos kainą, iš karto prarastų
savo prekės pirkėjus. Viso to nėra monopolinėje rinkoje, nes čia egzistuoja
tik vienas pardavėjas. Monopolinėje rinkoje firma pakėlusi produkto kainą
nepraras visos rinkos. Ji neteks tik tos pirkėjų dalies, kuri nesugebės
sumokėti naujos didesnės kainos. Kai monopolininkas pradeda gaminti
produktus, kurių pirkėjai negali perparduoti, jam susidaro galimybė ir yra
naudinga skirtingiems pirkėjams nustatyti skirtingas kainas. Kainų
diskriminacija negalima toms firmoms, kurių produkciją galima perparduoti.
Netgi autobusų parko važiavimo bilietai negali būti vieniems pardavinėjami
žemesne kaina, tarkim už 50 ct., o kitiems aukštesne – 1 Lt. Tokiu atveju
pirmieji nusipirkę bilietą už 50 ct. perparduos jį kitiems už 75 ct. Iš to
naudos turės tik vartotojas, o firma patirs nuostolį. Dėl šios priežasties
dauguma autobusų parkų bilietų yra skirstomi pagal amžių, kurį galima
lengvai patikrinti. Tai atlikus, su nuolaida pirkti bilietai (tarkim jie
yra skirti pensijinio amžiaus žmonėms), negalės būti naudojami darbingo
amžiaus žmonių. Norėdamos nustatyti skirtingas kainas, firmos turi sugebėti
kontroliuoti savo produktų kainas. Firmos sugebėjimas skirtingomis kainomis
pardavinėti produktus vadinamas kainų diskriminacija.
Ekonomistai nagrinėja trijų rūšių kainų diskriminaciją:
1) Pirmojo laipsnio kainų diskriminacija reiškia, kad skirtingus prekės
vienetus monopolininkas parduoda skirtingomis kainomis ir atskiriems
asmenims jos gali būti nevienodos. Kartais tokia kainų diskriminacija
vadinama tobuląja (grynąja) kainų diskriminacija.
2) Antrojo laipsnio kainų diskriminacija rodo, kad monopolininkas
parduoda skirtingą prekės vienetų kiekį nevienodomis kainomis, tačiau
kiekvienas asmuo perkantis prekės tiek pat moka tokią pačią kainą.
Praktikoje dažniausiai sutinkama antrojo laipsnio kainų diskriminacija
– nuolaidos už perkamą didesnį prekės kiekį.
3) Trečiojo laipsnio kainų diskriminacija įvyksta, kai monopolininkas
parduoda prekę atskiriems žmonėms skirtingomis kainomis, tačiau tas
pats asmuo už kiekvieną vienetą moka tą pačią kainą. Praktikoje tai
labiausiai paplitusi kainų diskriminacija, kurios pavyzdžiai galėtų
būti nuolaidos studentams, moksleiviams, pensininkams ir t.t.
1. Pirmojo laipsnio kainų diskriminacija
Tai kraštutinė kainų diskriminacijos forma, kai monopolininkas
skirtingiems pirkėjams nustato maksimalias kainas, kurias jie yra pasirengę
mokėti ir moka už kiekvieną vienetą. Esant tobulai kainų diskriminacijai
gamintojas stengsis parduoti kiekvieną prekės vienetą už kiek įmanoma
didesnę kainą, kitaip tariant už kiekvieno vartotojo rezervavimo kainą.
Kadangi kiekvienas vienetas parduodamas už vartotojo rezervavimo kainą, tai
vartotojas jokio perviršio negauna. Visą perviršį pasiima gamintojas.
Gaudamas visą rinkos perviršį monopolininkas siekia užsitikrinti, kad jis
būtų pats didžiausias. Gamintojo tikslas yra maksimizuoti pelną (gamintojo
perviršį), siūlant vartotojams tokias kainas, už kurias šie būtų linkę
įsigyti produktą. Tokiu atveju baigmė pagal Pareto bus efektyvi, nes
monopolininkui jau gaunančiam maksimalų pelną, koks tik yra įmanomas,
negalima jo padidinti, o vartotojo perviršio negalima padidinti
nesumažinant gamintojo perviršio. Siekdamas gauti maksimalų pelną,
gamintojas kiekvieną prekę siekia parduoti už maksimalią kainą, o paskutinį
prekės vienetą parduoda už kainą, kuri susidarytų esant tobulai
konkurencijai (P=MC). 3 paveiksle pavaizduota tobulosios diskriminacijos
schema.
3 pav. Tobuloji kainų diskriminacija
Praktikoje surasti pavyzdžių, tenkinančių tobulosios kainų
diskriminacijos sąvoką, yra sunkoka, tačiau ideologiškai ji yra labai
įdomi, nes pateikia kitokį pagal Pareto efektyvų išteklių pasiskirstymo
mechanizmą nei konkurencinė rinka. Tobulosios kainų diskriminacijos
pavyzdys galėtų būti, jei žemėje būtų vienintelis mikrochirurgas,
atliekantis ypač sudėtingas operacijas. Jis, siekdamas maksimalaus pelno,
paskirtų kiekvienam pacientui maksimalią operacijos kainą, kurią šis išgali
sumokėti.
2. Antrojo laipsnio kainų diskriminacija
Antrojo laipsnio kainų diskriminacija dar vadinama netiesine kainodara,
nes vieneto kaina nėra pastovi, o priklauso nuo perkamo prekės kiekio.
Dažniausiai kaina krenta perkant didesnį prekės kiekį. Nagrinėjant pirmojo
laipsnio kainų diskriminaciją sakėme, kad gamintojas parduos kiekvieną
prekės vienetą už kiek įmanoma didesnę kainą, tačiau praktiškai tai
įgyvendinti yra ganėtinai sudėtinga. Pavyzdžiui, už bilietą į kino teatrą
nedirbantis studentas pageidautų mokėti mažiau nei jaunuolis dirbantis
gerai apmokamą darbą, o juos atskirti eilėje prie bilietų kasos yra sunku.
Vienas iš būdų įveikti šiai problemai – tai pasiūlyti rinkai du skirtingus
kainos-kiekio derinius: vieną – labai paklausiam asmeniui, kitą – mažai
paklausiam. Monopolininko tikslas sukurti tokius kainos – kiekio derinius,
kurie paskatintų pirkėją pasirinkti vieną iš jų. Tokie kuriami kainos-
kiekio deriniai skatina vartotojų saviatranką.
4 pav. Antrojo laipsnio kainų diskriminacija
Praktikoje monopolininkai dažniau keičia ne prekės kiekį, o jos kokybę.
Kaip antai oro linijų bendrovės turi dviejų tipų bilietus. Vieni yra
neapriboti ir tuo patrauklūs verslininkams, nes jie gali kada panorėję
pasikeisti skrydžio datą, kiti pigesni ir apriboti įvairių reikalavimų
(bilietą reikia pirkti prieš 14 dienų ir kt.).
4.3 Trečiojo laipsnio kainų diskriminacija
Pardavėjas dažnai gali išskirti stambias pirkėjų grupes ir kiekvienai
grupei nustatyti skirtingą kainą. Trečiojo laipsnio kainų diskriminacija
yra labiausiai paplitusi forma. Jos pavyzdžiai gali būti įvairios nuolaidos
studentams ar vyresnio amžiaus žmonėms. Ši kainų diskriminacijos forma
taikoma segmentuotoje rinkoje., t.y. tokioje, kurioje galima išskirti dvi
ar daugiau pirkėjų grupių, kurios skiriasi savo reakcija į kainos pokyčius.
5 pav. Trečiojo laipsnio kainų diskriminacija segmentuotoje rinkoje
Mūsų nagrinėjamu atveju laikykime, kad pardavėjas išskiria dvi žmonių
grupes ir kiekvienai prekę parduoda už skirtingą kainą. Tarkime, kad
parduotų prekių pirkėjas nebegalės perparduoti. Tuomet monopolininko pelno
uždavinys bus:
kur [pic] – pirmosios ir antrosios grupių atvirkštinės paklausos funkcijos,
o [pic] – prekės gamybos kaštai. Tuomet optimalus sprendinys privalo
tenkinti lygybę:
[pic]; [pic]
Tai reiškia, kad papildomo vieneto gamybos kaštai turi būti lygūs
ribinėms pajamoms kiekvienoje rinkoje. Jei ribinės pajamos ribinius kaštus
viršytų pirmojoje rinkoje, tai jai ir apsimokėtų gaminti daugiau. Panašiai
galime sakyti ir apie antrąją rinką. Kadangi abiejų rinkų ribiniai kaštai
yra lygūs, tai ir jų ribinės pajamos privalo būti lygios. Tad nesvarbu, ar
prekė parduodama pirmojoje rinkoje, ar antrojoje, pajamas ji turi padidinti
tiek pat. Pritaikius ribines pajamas, išreikštas elastingumu ir ėmę, jog
[pic] gauname, kad [pic]. Iš šios sąlygos matome, kad paklausa privalo būti
mažiau elastinga toje rinkoje, kurioje yra aukštesnė kaina. Tai yra tikrai
prasminga, nes jautriai reaguojančiai grupei diskriminuojanti firma
nustatys žemą kainą, o aukštą – nejautriai. Tai yra naudinga tiek firmai,
tiek ir vartotojams. Firma maksimizuoja pelną, o vartotojai naudojasi jiems
teikiamomis nuolaidomis.
5. Dviejų dalių tarifas
Šiuolaikinėje rinkoje galime sutikti daug produktų, kurių kainodara
sudaryta iš dviejų schemų. Pavyzdys gali būti Polaroid kompanija
parduodanti fotoaparatus už vieną kainą, o foto juosteles už kitą. Tokia
kainodaros sistema vadinama dviejų dalių tarifu. Šiuo atveju žmonės prieš
pirkdami atsižvelgia ar jiems verta rinktis tą prekę, nes antra jos dalis
reikalauja papildomų lėšų. Dviejų dalių tarifas paplitęs tarp pramogų parkų
savininkų, kurie ima vieną mokestį už įėjimą į parką, o kitą – už
atrakcionų naudojimąsi. Mūsų tikslas nustatyti kokį galima imti mokestį už
įėjimą į atrakcionų parką, kurį sutiktų mokėti pirkėjas. Tarkime, kad yra
vienas atrakcionas, kurį visi mėgsta vienodai. Paklausos kreivės bus su
įprastu neigiamu nuolydžiu, t.y. nustačius didesnę pasivažinėjimo kainą,
norinčių pasivažinėti bus mažiau. Tarkim atrakcionų parko savininkas
nustato kainą p* ir yra pareikalauta x* pasivažinėjimų (bilietų).
[pic]
6 paveiksle vartotojų perviršis rodo bendrą norą mokėti už x*
pasivažinėjimų. Todėl plotas “Vartotojų perviršis” yra daugiausia kiek gali
pareikalauti savininkas už įėjimą į atrakcionus. Tokiu būdu savininkas
gauna didžiausią pelną, nes žmonės sumoka monopolijai savo vartotojų
perviršį.
Išvados
1. Monopolija – tai tokia rinkos sandara, kai šakoje yra tik viena firma.
2. Skiriamos keturios monopolijos atsiradimo priežastys:
a) dėl išteklių kontrolės;
b) vyriausybės įteisintos monopolijos;
c) dėl masto ekonomijos ir mažų gamybos kaštų;
d) dėl kuriamų sąjungų tarp firmų (jei to nedraudžia įstatymai).
3. Pelno maksimizavimas monopolinėje rinkoje priklauso nuo monopolininko
pasirinktos kainos.
4. Pelno maksimizavimo funkcija monopolinėje rinkoje atrodo sekančiai:
[pic]
5. Monopolininkas, turėdamas visą rinką ir sumažindamas kainą, privalo
atsižvelgti į kainos mažinimo poveikį visiems parduodamiems vienetams.
6. Ne visuomet monopolinė įmonė siekia didžiausio pelno. Ji gali siekti
sumažinti konkurencijos galimybę.
7. Monopolininkui nėra naudinga pernelyg aukšta kaina. Jam pelningiau
pelnytis iš ekonomijos gaunamos dideliu mastu mažinant kainą, skatinant
paklausą ir tuo pačiu didinant gamybos efektyvumą bei mažinant kaštų
lygį.
8. Esant tiesinei paklausos funkcijai ir pastoviesiems kaštams, kiekio
mokestis kainą padidins puse mokesčio dydžio.
9. Firmos sugebėjimas skirtingomis kainomis pardavinėti produktus vadinamas
kainų diskriminacija.
10. Ekonomistai nagrinėja trijų rūšių kainų diskriminaciją:
a) pirmojo laipsnio kainų diskriminaciją (ji įdomi nagrinėjimui
teoriškai, bet praktikoje sunkiai pritaikoma);
b) antrojo laipsnio kainų diskriminacija (nuolaidos už didesnį prekės
kiekį);
c) rečiojo laipsnio kainų diskriminacija (tai praktikoje labiausiai
paplitusi kainų diskriminacijos forma).
11. Kainodaros sistema, kai kaina sudaryti iš dviejų dalių vadinama dviejų
dalių tarifu.
12. Monopolininkas pasiekia didžiausią pelną tuomet, kai vartotojai jam
sumoka savo vartotojų perviršį.
Literatūra
1. Mikroekonomika. Vadovėlis. Kaunas, Technologija, 2002.
2. Rinkos kainų politika ir kainodara. Vilnius, 1993.
3. Tamašauskienė, Z. Pagrindiniai rinkos struktūrų tipai. Šiauliai,
Šiaulių universiteto leidykla, 1998.
4. Varian, H.L. Mikroekonomika. Šiuolaikinis požiūris. Vilnius, Margi
raštai, 1999.
5. Wonnacott, P., Wonnacott, R. Mikroekonomika. Kaunas, Poligrafija ir
informatika, 1998.
6. Zaicevas, S. Monopolinė rinka. Vilnius, Technika, 1992.
———————–
MR
MC
M
N
1 pav. Alternatyva pelno maksimizavimui monopolinėje rinkoje
2 pav. Mokesčio poveikis tiesinei paklausai
6 pav. Dviejų dalių tarifo dilema
[pic]