Nedarbo mažinimo Lietuvoje galimybės

Turinys
Įvadas..............................2
1. Nedarbas teoriniu aspektu:
1.1. Bedarbiai ir jų struktūra..............................4
1.2. Nedarbo priežastys ir formos.............................5
1.3. Nedarbo pasekmės ir mažinimo formos........................9
2. Nedarbo Lietuvoje mažinimo galimybės:
2.1. Lietuvos gyventojų užimtumo 2000 – 2003 m. pagrindinės tendencijos.......11
2.2. Bedarbių mažinimo tendencijos:
2.2.1. Nedarbo mažinimo teisinis reguliavimas........................15
2.2.2. Lietuvos darbo rinkos programos skirtos užimtumui didinti..............17
2.2.3. Lietuvos vyriausybės programa nedarbo mažinimui..................22
2.2.4. Jaunimo užimtumo galimybės ir problemos.....................24
Išvados..............................26
Literatūra..............................28Įvadas
Lietuva jau 13 metų gyvena perėjusi iš centralizuotos į rinkos ekonomiką. Sukūrusi rinkos ekonomikos pagrindus, valstybė įžengė į naują raidos etapą – integracijos į Europos Sąjungą laikotarpį. Stabili politinė bei ekonominė padėtis ir dėl narystės ES pradėtos derybos, apibrėžusios pagrindinius ekonominės politikos prioritetus ir spartinančios šalies koonvergenciją su makroekonominiu požiūriu subalansuota Europos Sąjungos rinka, sudarė prielaidas ilgalaikes Lietuvos perspektyvas vertinti labai optimistiškai. Tačiau neaukštas pragyvenimo lygis ir didėjantis struktūrinis nedarbas paprastiems šalies piliečiams kėlė daug rūpesčių.
Iki Lietuvai atkuriant nepriklausomybę, tokia problema kaip nedarbas – neegzistavo. Atkūrus nepriklausomybę, daugelio žmonių viltys buvo siejamos su privačios nuosavybės ir rinkos ekonomikos teikiamais privalumais, tačiau greito materialaus suklestėjimo Lietuvos visuomenė nesulaukė; nedarbo lygis sparčiai augo ir auga.
Mano pasirinkto kursinio darbo tema yra nedarbas Lietuvoje, jo mažinimo galimybės. Nedarbas, ypač ilgalaikis , yra ne vien tik Lietuvos problema. Darbo trūkumo tema yra nagrinėjama plačiai, tačiau dažniausiai minimi tik skaičiai, pastebimos mažėjančio arba didėjančio nedarbo tendencijos. Išsiaiškinsiu ne tik nedarbo priežastis ir tendencijas, bet taip pat pasistengsiu sužinoti, kaip valstybė kovoja su nedarbu. Ta

aigi, mano šio kursinio darbo tikslas – išnagrinėti nedarbo mažinimo galimybes Lietuvoje. Šio kursinio darbo keliami uždaviniai yra:
1. Susipažinti su nedarbo priežastimis pasaulyje ir Lietuvoje;
2. Išsiaiškinti nedarbo buvimo formas;
3. Išsiaiškinti Lietuvos gyventojų užimtumo tendencijas;
4. Panagrinėti bedarbių mažinimo prevencijų pagrindinius principus ir gaunamus rezultatus.
Šis kursinis darbas išskyriau į dvi dalis: pirmojoje išsiaiškinsiu nedarbo struktūrą teoriniu aspektu, antrojoje nagrinėsiu užimtumo tendencijas ir nedarbo mažinimo galimybes Lietuvoje.
Nedarbo tema literatūros yra daug; ją taip pat padalinsiu į keletą dalių. Pagrindiniu statistiniu šaltiniu laikau Statistikos departamento interneto puslapį www.std.lt , kuriame pateikiamos naujausios žinios apie bedarbių sudėtį, jų pasiskirstymą. Prie pagrindinių statistinių šaltinių priskiriu Lietuvos Darbo biržos internetinį puslapį www.ldb.lt , kuriame ne tik sukaupti statistiniai duomenys, bet ir pateiktos užimtumo didinimo programos, Skurdo būklės Lietuvoje 2001 metų pranešimą (2001) ir Pranešimą apie žmogaus socialinę raaidą Lietuvoje 2001 (2001). Iš šių šaltinių paėmiau informacijos, skirtos mano nedarbo Lietuvoje praktinei daliai. Kita grupė, kurios šaltiniais rėmiausi teoriniam pagrindimui, yra pagrindiniai B. Martinkus ir kt. Darbo išteklių ekonomika ir valdymas (2000), V. Navickas, K. Paulavičius. Darbo rinka teorija ir valstybės politika (1999). B. Martinkus,V. Žilinskas. Ekonomikos pagrindai. Kaunas: Technologija (2001).

1. Nedarbas teoriniu aspektu1.1. Bedarbiai ir jų struktūra
Panaikinti nedarbą ir pasiekti visišką užimtumą – vienas pagrindinių kiekvienos valstybės tikslų. Tačiau ekonomistai, kalbėdami apie visišką užimtumą, neturi galvoje visiško nedarbo likvidavimo. Visišku užimtumu ekonomistai laiko pa

adėtį, kai nedarbo lygis sudaro 4-5 %.
Visiškas užimtumas – ekonomikos situacija, kai nedarbo lygis pačio žemiausio lygio ir nesąlygoja infliacijos padidėjimo; tai maksimalus gyventojų ekonominio panaudojimo lygis.
Užimtumo ir nedarbo situaciją Lietuvoje stebi, fiksuoja ir įvertina Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, bedarbius taip pat registruoja Lietuvos darbo biržos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teritoriniai padaliniai miestuose ir rajonuose. Dirbančių gyventojų skaičius nustatomas remiantis dviem šaltiniais: įmonių pateiktomis ataskaitomis ir gyventojų užimtumo tyrimų rezultatais. Lietuvoje užimtumo tyrimai atliekami nuo 1994 metų. Juos atlieka Statistikos departamentas.
Darbo jėga – visi užimtieji gyventojai ir bedarbiai.
Užimti gyventojai – vyresni nei 14 metų abiejų lyčių asmenys, kurie tiriamąją savaitę dirbo bet kokį darbą ne mažiau kaip 1 valandą, už kurį gavo darbo užmokestį pinigais arba natūra (maisto produktais ar kitais gaminiais) ar turėjo pelno (pajamų). Tai visi asmenys, turintys užimtumo statusą: darbdaviai, savininkai, samdomieji darbuotojai, šeimyninėje įmonėje dirbantys šeimos nariai, gaunantys ar negaunantys atlyginimą arba pelną (pajamas), asmenys dirbantys sau (www.std.lt).
Užimtieji kaime yra ir darbingo amžiaus žemdirbiai (turintys iki 3 ha žemės), kurie neturi kito pragyvenimo šaltinio, o tik tą žemę, nesvarbu, ar joje užaugintą produktą panaudoja savo reikmėms ar dalį parduoda. Smulkūs žemdirbiai – pensininkai užimtųjų kategorijai priskiriami tik tada, kai jų pajamos iš žemės ūkio didesnės nei gaunama pensija. Kiti pensininkai priskiriami ne
eaktyviems gyventojams.
Užimtumo lygis – užimtų gyventojų santykis su tiriamojo amžiaus gyventojais.
Ypač skiriasi bedarbio sąvokos apibrėžimas. Darbo biržos skelbia informaciją apie bedarbius, įregistruotus darbo biržose, o Statistikos departamentas – apie nedirbančius asmenis, ieškančius darbo įvairiais būdais. Todėl išskiriamas registruotas nedarbas bei nedarbas pagal tyrimų duomenis. Darbo biržos bedarbius pradėjo registruoti nuo 1991 metų.
Bedarbiai – tiriamo amžiaus gyventojai, kurie tiriamąją savaitę neturėjo darbo, jį suradę buvo pasirengę per artimiausias dvi savaites pradėti dirbti, keturias savaites intensyviai ieškojo mokamo darbo įvairiais būdais: kreipėsi į valstybinę ar privačią darbo biržą, tiesiogiai kreipėsi į darbdavius, kreipėsi pagalbos į draugus ir gimines, ieškodami darbo lankė statybas, turgavietes, neoficialias darbo biržas, ieškojo patalpų, įrengimų savo verslui, bandė gauti patentą, licenciją, kreditą. Bedarbių grupei priskiriami ir tie moksleiviai, studentai, namų šeimininkės ir kiti neaktyvūs gyventojai, kurie tiriamąją savaitę aktyviai ieškojo darbo ir buvo pasirengę per artimiausias dvi savaites pradėti dirbti (V. Motiekaitienė, 2000. p. 91- 92).
Bedarbiams taip pat priskiriami ( V. Lukoševičius, P. Stankevičius, 2002. p. 111):
 Asmenys, kurie laikinai dėl techninių ar ekonominių priežasčių nedirba savo darbo vietoje ir neturi formalaus ryšio su darboviete, ieško kito darbo;
 Studentai, namų šeimininkės ir kiti asmenys, tiriamąjį laikotarpį užimti neekonomine veikla (mokosi, šeimininkauja namuose), bet ieško darbo ir pasirengę artimiausiu metu (per dvi savaites) pradėti dirbti;
 Moterys, išėjusios nėštumo ir gimdymo bei vaiko priežiūros ik
ki 3 metų amžiaus atostogų, iki tol nedirbusios ar dirbusios, bet neturinčios garantijų pasibaigus atostogoms grįžti į ankstesnįjį darbą, aktyviai ieškančios darbo ir pasirengusios artimiausiu metu (per dvi savaites) pradėti dirbti.
Pagal Lietuvos respublikos bedarbių rėmimo įstatymą (1990m., 5 skirsnis): bedarbiai yra nedirbantys darbingo amžiaus gyventojai, nesimokantys dieninėse mokymo įstaigose ir užsiregis.travę valstybinėje darbo biržoje kaip ieškantys darbo ir pasirengę profesiniam mokymuisi.
Bedarbių skaičius, gyventojų užimtumo tyrimų duomenimis, žymiai didesnis nei registruotų darbo biržoje, nes į valstybines darbo biržas kreipiasi tik apie pusę bedarbių.
Taigi išsiaiškinau, kas priskiriama bedarbio sąvokai, ką vadiname bedarbiais, darbo jėga, užimtumo ir nedarbo lygiu. Tačiau vien to, kalbant apie nedarbą, neužtenka, reikia taip pat išsiaiškinti, kas sukelia nedarbą, kokios yra nedarbo formos. Tai ir bus aptarta kitame skyriuje.1.2. Nedarbo priežastys ir formos
Vienas iš svarbiausių šiuolaikinės darbo rinkos problemų yra nedarbo lygio kilimas.
Tiek TDO, tiek ir Lietuvos Respublikos įstatymuose, apibrėžiančiuose bedarbio statusą, yra nemažai spragų, todėl dažnai oficialus nedarbo lygis skiriasi nuo realaus.
Skiriamos šios pagrindinės nedarbo priežastys (V. Lukoševičius, P. Stankevičius, 2002. p. 111):
1. Mokslinė techninė revoliucija (MTR). Tai viena iš svarbiausių nedarbo priežasčių. Gamybos mechanizavimas ir automatizavimas, pažangių valdymo ir kontrolės sistemų diegimas, naujų technologijų ir medžiagų kūrimas iš esmės pakeitė darbo turinį. Dėl MTR poveikio pakito materialinės gamybos darbuotojų skaičius ir kvalifikacinė darbo jėgos struktūra. Sumažėjo nekvalifikuoto darbo jėgos paklausa ir išaugo aukštos kvalifikacijos darbuotojų poreikis. Dėl šios priežasties paskutiniais praeito šimtmečio dešimtmečiais išvystytos rinkos šalys įžengė į ilgalaikę užimtumo krizę, kuriai būdingi šie bruožai (V. Lukoševičius, P. Stankevičius, 2002. p. 111):
a) nedarbo lygis yra aukštas ir pastovus;
b) didėja bedarbių skaičius tarp žemos kvalifikacijos ir nekvalifikuotų darbuotojų, moterų ir jaunimo;
c) nuolat auga valstybės biudžeto ir visuomeninių fondų lėšos, skirtos nedarbo problemoms spręsti;
d) gilėja kvalifikuoto ir nekvalifikuoto darbo apmokėjimo nelygybė;
e) aštrėja internacionalinė konkurencija darbo rinkoje, kurią sąlygoja darbo jėgos migracija.
2. Sparčiai kylantis darbo našumas ir intensyvumas. Kai gamyba vystosi lėčiau, negu auga darbo našumas ir intensyvumas, vis daugiau darbingų žmonių netenka darbo.
3. Ekonominės krizės. Nors dabartiniu metu ekonominės krizės nėra tokios gilios ir aštrios kaip 19 a. ir 20 a. pirmoje pusėje (ypač 1929 – 1933 m), tačiau jos nuolat pasikartoja ir apima ne tik atskiras šalis, bet ir ištisus pasaulio regionus. Ekonominės krizės metu, kai gamyba sumažėja, nedarbas didėja. Kai ekonomika yra pakilimo fazėje ir įmonėms reikia papildomų darbuotojų, nedarbo lygis sumažėja, auga gyventojų užimtumo laipsnis. Tačiau paskutiniais dešimtmečiais nedarbas išlieka ir esant ekonominiam augimui, nes dalis žemos kvalifikacijos ir nekvalifikuotos darbo jėgos nesuranda darbo net ir verslo ciklo ekonomikos pakilimo fazėje.
4. Struktūrinis ūkio pertvarkymas MTR sąlygomis. Konkurencija šakos viduje verčia prekių gamintojus ir paslaugų teikėjus nuolat atnaujinti pagrindinį kapitalą – mašinas, įrengimus, gamybos valdymo sistemas ir kt. Moralinis gamybos priemonių nusidėvėjimas pasiekė tokį laipsnį, kad kas 5-6 metai pilnai atnaujinami dar fiziškai nenusidėvėję darbo priemonių elementai. Todėl “senose” ūkio šakose, keičiant seną techniką nauja, dalis darbuotojų atleidžiama iš darbo. Be to, naujai besikuriančios gamybos šakos pritraukia santykinai mažiau papildomos darbo jėgos, nes jose naudojami našesni įrengimai bei pažangesnės technologijos.
5. Spartus gyventojų skaičiaus augimas daugelyje šalių. Nors ši problema labiausiai aktuali besivystančioms Afrikos, Azijos bei Lotynų Amerikos šalims, tačiau rezonansu atsiliepia ir išvystytos rinkos šalyse, nes jose daugėja legalių ir nelegalių imigrantų, ieškančių pastovaus ar laikino darbo.
Šioje dalyje buvo išskirtos pagrindinės teorinės nedarbo priežastys. Lietuvos nedarbo situaciją nagrinėsiu kitoje dalyje, tačiau prieš tai noriu išskirti ir paminėti Lietuvoje esančias nedarbo priežastis.
Pagrindinė priežastis, dėl ko pastaruoju metu padidėjo nedarbas yra ta, kad Lietuvos valdžia savo laiku nepadarė reikalingų struktūrinių reformų. Vietoje to, kad šalies ūkis būtų greitai pertvarkytas ir taptų pajėgus veikti ne planinėje, o rinkos ekonomikoje, reformos buvo lėtos ir nenuoseklios, o tai nesudarė prielaidų ekonomikai augti. Kai kuriuose sektoriuose reformos dar net nepradėtos, taigi, nauja vadinamojo struktūrinio nedarbo banga dar bus ateityje.
Antra priežastis, turinti neabejotinos įtakos nedarbo lygio augimui, yra darbo santykių reguliavimai: privaloma minimali alga, darbo bei atostogų laiko reguliavimas, apribojimai. sudarant sutartis dėl darbo, profesinių sąjungų privilegijos darbo santykiuose ir pan. Šie reguliavimai stabdo darbo jėgos mobilumą, trukdo darbdaviui ir darbuotojui priimti abiem pusėms naudingiausią susitarimą.
Trečia priežastis, dėl kurios žmonės neturi darbo, yra nemažėjanti biurokratija bei mokesčių našta. Darbo jėgos apmokestinimas Lietuvoje vis didėja. Trim procentiniais punktais padidinta privalomojo socialinio draudimo įmoka. Be to, kadangi Sodros biudžeto deficitas didėja, nuolatos yra grėsmė, kad vėl gali būti didinamos įmokos arba plečiama mokėtojų bazė. Dėl didelės mokesčių, biurokratijos, reguliavimų naštos ir neadekvačių nusižengimams baudų grėsmės žmonės praranda galimybes bei paskatas plėtoti esamus bei kurti naujus verslus (taigi, ir darbo vietas).
Nedarbo lygio kilimui įtakos turėjo ir ekonominė krizė Rusijoje bei bendras Lietuvos ekonomikos nuosmukis. Tačiau šis veiksnys, priešingai dažnai nuomonei, nebuvo lemiantis. Kai šalyje yra palankios verslo sąlygos ir darbo jėgos mobilumas nėra varžomas, atsiradus sunkumams vienoje ūkio šakoje, darbo jėgą iš jos nuperka kitos šakos. Tiesa, žmonės priversti keisti darbo pobūdį, tačiau išvengia bedarbystės (http://www.lrinka.lt/Komentarai/Koment36.phtml.
Aiškinantis nedarbo kilmę, svarbią reikšmę turi jo skirstymas į tipus. Ekonomistai išskiria tokius tris nedarbo tipus: frikcinį (tekamąjį), struktūrinį ir ciklinį, arba nepakankamos paklausos.
Tekamasis nedarbas – tai trumpalaikis, neišvengiamas nedarbas. Šį terminą ekonomistai vartoja kalbėdami apie darbuotojus, kurie ieško darbo arba tikisi jį gauti artimiausioje ateityje. Šis terminas parodo reiškinio esmę: darbo rinka funkcionuoja nelanksčiai, neužtikrina darbo vietų skaičiaus ir darbuotojų skaičiaus atitikimo. Kai žmogus gali laisvai rinktis veiklos rūšis ir darbo vietas, kiekvienu konkrečiu laikotarpiu dalis darbuotojų atsiduria padėtyje “tarp darbų”. Vieni keičia darbo vietą savanoriškai, kiti ieško naujo darbo, nes buvo atleisti iš ankstesnio, treti laikinai netenka sezoninio darbo. Taigi visada atsiras žmonių, kurie nedirba dėl neišvengiamų priežasčių.
Manoma, kas tekamasis (frikcinis) nedarbas – neišvengiamas ir tam tikru mastu net pageidautinas todėl, kad daugelis žmonių, atsiradę “tarp darbų” savo valia pereina iš mažai apmokamo darbo ir žemo produktyvumo darbo į geriau apmokamą, produktyvesnį darbą. Dėl to padidėja žmonių pajamos, tampa racionalesnis darbo išteklių paskirstymas, vadinasi, išauga ir realiojo nacionalinio produkto apimtis.
Struktūrinis nedarbas – tai nedarbo forma, kurią sąlygoja gamybos techninio lygio augimas, kai esamoji dalies darbuotojų kvalifikacija neatitinka darbo paklausos reikalavimų. Tekamasis nedarbas artimai susijęs su struktūriniu. Terminas “struktūrinis” naudojamas sudėties prasme. Laikui bėgant vartotojų paklausos sudėtyje ir technologijoje vyksta svarbūs pokyčiai, kurie savo ruožtu keičia darbo jėgos visuminės paklausos sudėtį. Dėl tokių ūkinės veiklos pokyčių kai kurių profesijų paklausa sumažėja arba visiškai išnyksta, o kitų paklausa, įskaitant naujas profesijas, išauga.
Technologijos pokyčiai – ne vienintelė struktūrinio nedarbo priežastis. Antai ilgalaikiai vartotojų preferencijų pasikeitimai, taip pat ir geografinis darbo vienetų pasiskirstymas (darbo vietų perkėlimas iš vieno regiono ar šalies į kitą), sąlygojantis žmonių migraciją, gali sukelti struktūrinį nedarbą, net ir labai kvalifikuotų darbuotojų. Nedarbas atsiranda dėl to, kad darbo rinka į šiuos pokyčius reaguoja lėtai, darbo jėgos struktūra neatitinka naujos darbo vietų struktūros. Išryškėja, kad dalis net ir kvalifikuotų darbuotojų neturi reikalingų darbo įgūdžių, kuriuos būtų galima greitai perduoti, nes jų patyrimas ir įgūdžiai paseno ir tapo nebereikalingi dinamiškai ekonomikai. Todėl tokie darbuotojai priversti persikvalifikuoti arba keisti gyvenamąją vietą, ar ilgam tapti bedarbiais. Tai ypač sunku senyvo amžiaus žmonėms. “Iškritę” iš aukštųjų ir aukštesniųjų mokyklų jaunuoliai taip pat sud.aro dabarties struktūrinių bedarbių dalį.
Struktūrinį nedarbą nuo tekamojo atskirti sunkoka. Esminis skirtumas tas, kad “frikciniai” bedarbiai turi reikalingų darbo įgūdžių, kuriuos jie gali perduoti, o “struktūriniai” bedarbiai negali iš karto gauti darbo – jiems reikia persikvalifikuoti, papildomai mokytis, o kartais ir pakeisti gyvenamąją vietą. Be to, frikcinis nedarbas – trumpalaikis, o struktūrinis – ilgesnės trukmės.
Ciklinis nedarbas – tai nedarbas, sąlygojamas bendro ekonomikos nuosmukio. Dėl ūkinės veiklos ciklo pasikeitimo taip pat padidėja nedarbas. Ciklinį nedarbą sukelia tokia ūkinės veiklos ciklo fazė, kuriai būdingas visuminių išlaidų nepakankamumas. Gamybos mažinimo ir nuosmukio laikotarpiu, kai visuminė paklausa prekėms ir paslaugoms mažėja, krinta užimtumas, ir nedarbas didėja. Dėl to ciklinis nedarbas kartais dar vadinamas nedarbu, sąlygojamu paklausos deficitu (B. Martinkus, V. Žilinskas, 2001. p. 279-281).
Kitų autorių yra išskirtos dar dvi nedarbo formos.
Paslėptasis nedarbas. Šiai bedarbių kategorijai priskiriami asmenys, kurie turi kažkokį užsiėmimą ar verslą (smulkūs valstiečiai, amatininkai, gatvės prekeiviai), asmenys, dirbantys nepilną darbo dieną ir kt., kuriems šis užsiėmimas neužtikrina tokių pajamų, kad būtų galima patenkinti minimalius savo ir savo šeimos poreikius.
Paslėptojo nedarbo mastai pilnai atsiskleidžia tik tada, kai vienu metu atsiranda daug laisvų darbo vietų (hidroelektrinių, tunelių, kanalų statyba). Aišku, kad šios kategorijos asmenys nepatenka į oficialiai registruotų bedarbių sąrašus.
Sustingusi nedarbo forma. Šiai nedarbo formai priklauso ta darbingų žmonių dalis, kuri dirba nepastovų, atsitiktinį darbą. Tokie yra sezoniniai darbininkai, namudininkai, nusivylę bedarbiai, vadinamųjų “skurdo zonų” gyventojai, degradavę ir asocialūs visuomenės nariai, iš dalies praradę darbingumą. Lietuvoje ši nedarbo forma apima nekvalifikuotus, atgyvenusių specialybių darbininkus ir tarnautojus, bei ilgalaikius bedarbius. Tai pavojinga nedarbo forma, nes ilgalaikė bedarbystė tiesiogiai ardo šalies darbo jėgos potencialą, veda prie socialinės ir ekonominės degradacijos, spartina moralinį darbo jėgos senėjimą (V. Lukoševičius, P. Stankevičius, 2002. p. 113- 114).
Akivaizdžiai matyti, kad nuo nedarbo nėra apsaugota nė viena šalis, nes darbo priežastys yra nekontroliuojamos ir kartais priklauso visai ne nuo tos šalies ekonomikos lygio, o nuo kaimyninių šalių (mūsų nedarbo priežasties pavyzdys dėl Rusijos ekonominės krizės). Taip pat norėčiau paminėti tokius, mano nuomone, svarbius veiksnius, kaip dolerio kurso kritimas. Dėl šios priežasties krito ne tik gyventojų sukaupto turto vertė, bet ir verslininkų, kurie buvo prisipirkę prekių už aukštesnę kainą ir šiuo metu patiria didžiulius nuostolius. Ypatingai skaudžiai tai palietė smulkius verslininkus, kurie atsidūrė ties bankroto riba ir vietoj to, kad galėtų didinti darbo vietų skaičių, šiuo metu priversti jas net mažinti. Nedarbo lygį reikia ne tik kontroliuoti, bet ir numatyti, kokios galimos priežastys gali jį padidinti, o taip pat ieškoti būdų, kaip su jomis kovoti.

1.3. Nedarbo pasekmės ir mažinimo priemonės

Į nedarbo pasekmes žiūrima tiek socialine, tiek ekonomine – finansine prasme, nors jau savaime aišku, kad tai tarpusavyje susijusios problemos.
Ekonomine prasme nedarbas yra viena svarbiausių neefektyvaus gamybos resursų (visų pirma darbo jėgos) panaudojimo priežasčių. Dėl nedarbo visuomenė praranda galimybę pagaminti ir įsigyti papildomų prekių ir paslaugų. Tai BNP dalis, kurią galėjo pagaminti visuomenė, jei visi darbo ieškantys žmonės būtų dirbę, o tuo pačiu būtų buvę panaudoti ir visi turimi gamybos fondai.
Patiriami ir tiesioginiai finansiniai nuostoliai. Juos sudaro (V. Lukoševičius, P. Stankevičius, 2002. p. 115):
a) bedarbių pašalpos ir kitos išmokos bedarbiams bei jų šeimos nariams;
b) nesurinkti mokesčiai į valstybines bei savivaldybės biudžetus, kuriuos būtų mokėję .šiuo metu dirbantys asmenys, jeigu būtų turėję darbą (pajamų, netiesioginiai ir kt. mokesčiai);
c) planuotos, bet nesurinktos socialinio draudimo lėšos.
Socialinės pasekmės dar liūdnesnės. Socialiniai nuostoliai anaiptol nereiškia vien valstybės ar individo išlaidų didėjimo ar pajamų sumažėjimo. Žmogus, įstumtas į priverstinį nedarbą, kenčia psichologiškai, o ekonomistai to nesugeba išmatuoti. Nedarbas demoralizuoja žmogų, o tai sąlygoja psichinių ligų, nusikaltimų, savižudybių, skyrybų ir pan. plitimą.
Tačiau nedarbo nuostoliai nėra vien psichologinio ar finansinio pobūdžio. Darbinė patirtis – vertingas turtas. Praradęs darbą, darbininkas ne tik nebekaupia naujų įgūdžių, atrofuojasi ir tie sugebėjimai, žinios, kurios buvo įgytos (V. Lukoševičius, P. Stankevičius, 2002. p. 115).
Nedarbo sumažinimo galima pasiekti šiais būdais (B. Martinkus, A. Sakalas, A. Savanevičienė, 2000. p.65-66):
1. Tobulinant darbo rinkos paslaugas. Kai kurie asmenys bedarbiais yra dėl to, kad neturi reikiamos informacijos apie laisvas darbo vietas. Todėl geresnis gyventojų informuotumas apie įsidarbinimo galimybes, laisvų darbo vietų duomenų banko kaupimas kompiuteriuose gali padėti mažinti tekamąjį ir struktūrinį nedarbą;
2. Tobulinant deficitinių specialybių profesionalų paruošimą. Naujos arba laisvos darbo vietos dažniausiai būna skirtos specialistams, t.y. darbuotojams tokių profesijų, kurių funkcijas gali atlikti tik nedaugelis. Tuo tarpu dauguma bedarbių yra nekvalifikuoti arba patekę į bedarbių kategoriją iš prarandančių reikšmę ūkio šakų. Todėl vyriausybės parengtos mokymo programos, skirtos trūkstamų specialybių darbuotojų rengimui, padėtų bedarbiams greičiau įsidarbinti, produktyviau gyventi ir palengvintų vyriausybės išmokų bedarbiams naštą;
3. Koreguojant valstybės pagalbą bedarbiams. Nedarbo pašalpos, išmokos iš valstybės biudžeto kompensuoja pajamų netekimą nedarbo atveju, apsaugo žmones nuo skurdo. Tačiau šios pašalpos turi grįžtamąją įtaką nedarbo lygiui – jos padidina savanorišką nedarbą ir pailgina darbo vietos ieškojimo trukmę.
4. Mažinant pajamų mokestį. Ši priklausomybė paprasta: pajamų mokesčio mažinimas tolygus realiojo darbo užmokesčio didinimui, o aukštesnis darbo užmokestis, kitoms sąlygoms esant vienodoms, didina dirbti norinčių žmonių skaičių.
Taigi, šios išvardytos priemonės gali mažinti nedarbą didinant darbo pasiūlą. Taip pat norėčiau išvardinti priemones, kurios padidina nedarbo paklausą (B. Martinkus, A. Sakalas, A. Savanevičienė, 2000. p.66-67):
1. Vyriausybės ir profsąjungos įtaka, pristabdant struktūrinius kitimus ekonomikos augimo sąlygomis. Profsąjungos sutartyse su darbdaviais dažnai numatomas privalomas darbuotojų samdymas nepaisant technologijos kitimų arba vyriausybė savo subsidijomis palaiko silpstančias ūkio šakas bei regionus. Visos ekonomikos požiūriu, tokie veiksmai ilgainiui pasirodo esą neefektyvūs, bet tam tikrą laikotarpį jie turi svarbią socialinę reikšmę.
2. Visuminis paklausos didinimas. Nuosmukiai ir nedarbas dažnai sąlygojami nepakankamos visuminės paklausos, todėl vyriausybė didina paklausą per prekių ir paslaugų supirkimus iš privačių įmonių. Tai efektyvus BNP ir nedarbo reguliavimo būdas, tačiau jis turi pavojingą savybę – skatina kainų augimą (infliaciją). Kiekvienai vyriausybei, kuri dalį nedarbo laiko atsiradusiu dėl nepakankamos paklausos, gresia pavojus patekti į vadinamąjį “stok-eik” ciklą. Tokioje padėtyje, pavyzdžiui, buvo atsidūrusi Didžiosios Britanijos ekonomika 1945 – 1978 metais. Tarkim, kad vyriausybė konstatuoja, jog infliacija pasiekia neleistiną lygį ir ją reikia mažinti. Pasitelkiamos fiskalinės ir monetarinės politikos priemonės, slopinančios visuminę paklausą. Gamyba nustoja augti arba sulėtėja. Infliacijos tempai sumažėja, tačiau nedarbas išauga. Tada konstatuojama: infliacija įveikta, o pagrindinė problema – užimtumo didinimas. Imamasi gamybos skatinimo, didinant visuminę paklausą. Paklausa išauga, gamybos augimas spartėja, kainų lygis taip pat ima kilti sp.arčiau. Konstatuojama, kad nedarbo sumažinimo tikslas pasiektas, formuojamas naujas tikslas – sumažinti infliacijos tempus. Ir vėl ciklas “stok-eik” tęsiamas.
3. Papildomų darbo vietų kūrimas, plėtojant smulkųjį verslą. Negalintys rasti darbo bedarbiai arba samdomieji darbuotojai, nepasitenkinantys vien darbo užmokesčio formos pajamomis ir turėdami mažą pradinį kapitalą, steigia smulkias įmones ir organizuoja nuosavą verslą. Nors tokių verslininkų skaičius pastaraisiais metais didėja sparčiau negu samdomųjų darbuotojų, tačiau tai tampa pagrindiniu nedarbo mažinimo šaltiniu.
4. Darbo namuose plėtimas. Šiam nedarbo paklausos didėjimo veiksniui palankias sąlygas sudaro masiškai naudojami personaliniai kompiuteriai, tobulos komunikacijos priemonės tarp darbdavių ir darbuotojų, nors jie ir būtų toli vieni nuo kitų. Ši užimtumo forma ypač patogi moterims, pagyvenusio amžiaus žmonėms bei negalios ištiktiems asmenims.
Šiame skyriuje išskyriau tik teorines priemones, kurių turi imtis valstybė kovojant su nedarbu. Kitoje dalyje aptarsiu Lietuvos nedarbo mažinimo galimybes plačiau.

2. Nedarbo Lietuvoje mažinimo galimybės2.1. Lietuvos gyventojų užimtumo 2000 – 2003 m. pagrindinės tendencijos
Lietuvos darbo birža, siekdama atskleisti darbo rinkos pokyčius, nuo 1995 m. kasmet atlieka darbo rinkos ateinančių metų prognozę, naudodamasi kartu su Švedijos nacionalinės darbo rinkos tarnybos ekspertais parengta metodika. 2003 metų prognozė atlikta remiantis spalio – lapkričio mėn. vykdytos darbdavių apklausos rezultatais, atsižvelgiant į darbo rinkos ir makroekonominių rodiklių pokyčius.

2002 metais teritorinių darbo biržų specialistai atrankos būdu apklausė 7,5 tūkst. darbdavių, kurių įmonėse dirba 0,4 mln. dirbančiųjų. 83 proc. apklaustų darbdavių – iš privataus, 17 proc. – valstybinio sektoriaus. Respondentai atrinkti laikantis užimtų gyventojų pasiskirstymo pagal ekonomines veiklas proporcijų – 60 proc. iš paslaugų, 23 proc. iš pramonės, 9 proc. iš statybos, 8 proc. iš žemės ūkio sektoriaus (www.ldb.lt).
1 lentelė
Nedarbo lygis (%).
Apskritys 1993 1994 1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002
Iš viso 4,4 3,8 6,1 7,1 5,9 6,4 8,4 11,5 12,5 10.4
Alytaus 4,4 4,6 8,5 9,0 7,2 8,6 9,8 13,7 15,8 13.3
Kauno 3,5 2,4 4,9 5,6 4,2 4,6 6,4 9,2 9,7 8.1
Klaipėdos 4,5 4,4 6,6 6,9 4,9 5,1 7,1 10,0 11,0 9.6
Marijampolės 3,3 2,4 5,6 5,9 5,9 8,0 11,2 15,0 16,9 13.4
Panevėžio 5,6 4,7 6,0 6,3 6,1 7,6 10,5 14,6 16,4 14.0
Šiaulių 5,1 4,6 7,1 7,1 6,8 9,0 12,5 16,3 16,5 12.4
Tauragės 10,7 9,7 12,6 12,0 8,3 8,8 10,9 15,1 16,2 14.1
Telšių 3,4 2,9 7,4 7,4 5,0 6,4 9,1 13,0 15,7 15.2
Utenos 5,9 4,4 6,4 6,9 6,7 7,0 8,2 10,7 12,0 10.1
Vilniaus 3,4 3,2 5,3 7,3 6,5 5,7 6,8 9,2 10,0 8.0
Šaltinis: Darbo biržos duomenys.

Vidutinis nedarbo lygis 2003 metais turėtų sumažėti iki 10,5 – 11,1 proc., 2002 metų pradžioje buvo 11,3 proc. Prognozuojamas sezoninis nedarbo lygio sumažėjimas iki 9 – 10 proc. Birželio-rugpjūčio mėn., o rudenį vėl pradės didėti. 2003 metais teritorinėse darbo biržose per mėnesį vidutiniškai bus užregistruojama apie 19 tūkst. bedarbių. Vidutinis metinis bedarbių skaičius – apie 175 tūkst. (www.ldb.lt).
Jaunimo vidutinis metinis nedarbo lygis 2003 metais bus apie 14,3 proc. – aukščiausias tarp kitų bedarbių grupių. Kaip ir 2002 metais, taip ir 2003 metais moterų nedarbas (apie 10,7 proc.) prognozuojamas mažesnis nei vyrų (apie 10,8 proc.).
2003 m. prognozuojamas teigiamas darbo vietų balansas, numatoma įsteigti 44,7 tūkst., o likviduoti – 15,4 tūkst. darbo vietų. Privačiame sektoriuje steigiamos vietos sudarys virš 90 proc. visų steigiamų. Penkiuose didžiuosiuose miestuose 2003 metais bus sukurta apie 67 proc. visų šalies naujų darbo vietų, kai 2002 metais – 55 proc. Daugiau darbo vietų likviduoti negu įsteigti numato valstybinės įmonės, tuo tarpu privačiame sektoriuje bus daugiau vietų įsteigta negu likviduota.
2 lentelė
Didžiausias teigiamas darbo vietų steigimo balansas prognozuojamas

pramonėje: paslaugose:

tekstilės gaminių, didmeninės ir mažmeninės prekybos,
medienos dirbinių, viešbučių ir restoranų,

maisto produktų, gėrimų ir tabako gamybos, nekilnojamojo turto, nuomos ir kitos verslo veiklos,

baldų. transporto, sandėliavimo ir ryšių.
Šaltinis: Lietuvos Darbo birža

3 lentelė
Neigiamas darbo vietų steigimo balansas numatomas

pramonėje: paslaugose:

cheminių medžiagų, socialinio darbo ir sveikatos,

odos ir odos dirbinių gamybos, švietimo.

elektros, dujų ir vandens tiekimo. miškininkystėje, žuvininkystėje.
Šaltinis: Lietuvos Darbo birža

Bedarbių struktūra pagal išsilavinimą iš esmės nesikeis, didžiausią dalį sudarys turintys profesinį pasirengimą bedarbiai (47 proc.), mažiausią – įgiję aukštąjį išsilavinimą (3,5 proc.). Prognozuojamas nekvalifikuotos darbo jėgos pasiūlos nežymus sumažėjimas (nuo 39 proc. iki 36 proc.).

Laisvų darbo vietų struktūroje išliks tos pačios proporcijos: didžiausia dalis teks turintiems profesinį pasirengimą (61 proc.), mažiausia – įgijusiems aukštesnįjį išsilavinimą (9 proc.). Nekvalifikuotai darbo jėgai – 16 proc. visų laisvų darbo vietų. Darbo rinkoje aštrės darbdavių aprūpinimo kvalifikuota darbo jėga problema, dėl to dar l.abiau padidės bedarbių kvalifikacijos kėlimo ir perkvalifikavimo poreikis.
2003 metais išlieka tokie bendri darbdavių keliami reikalavimai darbo vietai užimti (www.ldb.lt) :
• aukšta kvalifikacija;
• papildomi gebėjimai;
• asmeninės savybės, socialiniai įgūdžiai.

4 lentelė
Prognozuojamos paklausios specialybės ir profesijos

su aukštuoju ir aukštesniuoju išsilavinimu: su profesiniu išsilavinimu:
verslo administravimas ir organizavimas, pardavėjams, prekių žinovams,

buhalterinė apskaita, siuvėjams,

prekybos ir komercijos, tolimųjų pervežimų vairuotojams,
įstaigų, viešbučių, pramonės verslo administravimas, mūrininkams, betonuotojams,

interjero, reklamos dizaino ir vadybos, staliams,

informatikos ir informacinių technologijų, virėjams,

užsienio kalbos filologijos ir pedagogikos, suvirintojams,

mechanikos inžinerijos, šaltkalviams,
ekologijos, automobilių kėbulų remontininkams,

elektroninio verslo administratoriams. Apdailininkams (statybininkams).
Šaltinis: Lietuvos Darbo birža

2.2. Bedarbių mažinimo tendencijos2.2.1. Nedarbo mažinimo teisinis reguliavimas
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. įtvirtina kiekvieno žmogaus teisę laisvai pasirinkti darbą, teisę į tinkamas darbo sąlygas bei socialinę apsaugą nedarbo atveju. Nepaisant to, kad Konstitucija yra tiesioginio taikymo aktas, suprantama, jog darbo teisiniai klausimai reglamentuojami įstatymais bei poįstatyminiais aktais.
1996 m. vasario 1 d. Gyventojų užimtumo įstatymas pakeistas Bedarbių rėmimo įstatymu. Viena šio pasikeitimo priežasčių ta, kad valstybei tapo per sunku užtikrinti gyventojų užimtumo realų įgyvendinimą. Tašiau vien pavadinimo modifikacija nebuvo apsiribota – keista ir bedarbio samprata, numatytos nuostatos, apibrėžiančios naujas bedarbių užimtumo galimybes ir t.t.
Bedarbių rėmimo įstatymas numato socialines garantijas asmenims, kurie dėl ne nuo jų priklausančių priežasčių negali dirbti, o turi teisę gauti atlyginimą. Valstybės funkcija teikiant socialinį aprūpinimą šiai asmenų kategorijai neturėtų apsiriboti vien nedarbo pašalpų skyrimu. Gyventojų užimtumo politika turėtų būti nukreipta į gyventojų aktyvumo skatinimą, kad būtų mažinamas santykis tarp dirbančiųjų ir visuomenės išlaikomų žmonių.
Kalbant apie valstybės teikiamas užimtumo garantijas bedarbiams, svarbu apibrėžti, kokia tai asmenų grupė. Iki bedarbių įstatymo pakeitimų 1996 m. vasario mėn. bedarbio sąvoka buvo suformuluota taip, kad buvo dirbtinai mažinamas bedarbių skaičius. Nedirbantys asmenys buvo skirstomi į dvi kategorijas: ieškančius darbo ir bedarbius. Bedarbiais buvo laikomi tik tie asmenys, kurie turi teisę gauti bedarbio pašalpą. Tam buvo nustatyti tam tikri reikalavimai. Pakeitus įstatymą, pakeista ir bedarbio sąvoka. Dabar ji atitinka tarptautiniuose dokumentuose nustatytą sąvoką. Bedarbių skaičius dirbtinai nebemažinamas. Tačiau sąvoka visgi nėra tobula – tarp bedarbio požymių neaptinkame nuorodos į tai, kad toks asmuo neturi privataus verslo ar kito pajamų šaltinio. Vadinasi, bedarbio pašalpa gali būti skiriama asmenims, kuriems ji visiškai nebūtina.
Dabar bedarbiais laikomi nedirbantys darbingo amžiaus darbingi asmenys, nesimokantys dieninėse mokymosi įstaigose, užsiregistravę gyvenamosios vietos valstybinėje darbo biržoje ir pasirengę profesiniam mokymuisi. Beje, 1996 m. birželio 21 d. patvirtintu Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu Nr. 76 bedarbių registravimo pašalpų jiems skyrimo ir mokėjimo tvarkoje, bedarbiai jiems taikomų valstybinių užimtumo garantijų prasme skirstomi į pasirengusius darbo rinkai ir nepasirengusius. Pasirengusiųjų grupei priskiriami turintys paklausią vietos darbo rinkoje profesiją, veiklos praktiką, turintys ne ilgesnę nei 1 metų darbo pertrauką pagal profesinį pasirengimą ar veiklos praktiką. Nepasirengusieji darbo rinkai – neturintys profesinio pasirengimo, turintys nepaklausią profesiją ar veiklos praktiką vietos darbo rinkoje, turintys ilgesnę nei 1 metų darbo pertrauką pagal profesinį pasirengimą ar veiklos praktiką.
Bedarbiams, kurie laikomi pasirengę darbo rinkai, 3 mėn. siūlomas darbas, atitinkantis jų profesinį pasirengimą ir sveikatos būklę; nuvykimo ir grįžimo laikas į siūlomą darbo vietą neturi viršyti 3 val., o motinoms ir vienišiems vyrams, auginantiems vaikus iki 8 metų amžiaus – 2 val. Paskui sudaromas „įsidarbinimo planas“, kurį sudarant turi dalyvauti ir bedarbis. Jam siūlomas darbas, atsižvelgiant į užregistruotas darbo biržoje darbo vietas ir į darbdavio keliamus kvalifikacinius bei dalykinius reikalavimus. Nepasirengusiems darbo rinkai siūlomas nekvalifikuotas, tačiau atitinkantis kitus minėtus reikalavimus darbas. Darbo biržai nepasiūlius darbo nurodytomis sąlygomis, skiriama bedarbio pašalpa.
Bedarbio statusas siejamas su valstybės teikiamomis garantijomis, tačiau bedarbis neturėtų likti vien pasyvus stebėtojas. Dėl šios priežasties mūsų įstatymai numato ne tik pasyvias valstybines garantijas bedarbiams, bet ir aktyvias, kurios skatina bedarbius tiesiogiai dalyvauti įdarbinimo procese. Pagal bedarbių rėmimo įstatymą darbo birža įgyvendina valstybės funkciją užt.ikrinti socialinę nedirbančiųjų asmenų apsaugą šio įstatymo 6 str. numatytomis priemonėmis. Nurodomos šios priemonės (www.sociumas.lt) :
 Nemokamos profesinio orientavimo ir konsultavimo paslaugos (taip pat nemokama informacija apie laisvas darbo vietas);
 Nemokamos tarpininkavimo siekiant įdarbinti paslaugos;
 Nemokamas profesinis mokymas;
 Galimybė nedarbo atveju dirbti viešuosius darbus;
 Bedarbio pašalpa.

2.2.2. Lietuvos darbo rinkos programos, skirtos užimtumui didinti

Svarbios aktyvios darbo rinkos programos yra šios: viešųjų darbų organizavimas; paskolų bedarbiams savo verslui steigti suteikimas; socialiai pažeidžiamų asmenų ir invalidų įdarbinimas; bedarbių pirminis mokymas, kvalifikacijos kėlimas ir perkvalifikavimas; darbo pasiūla ir paieška; darbo vietų išsaugojimas; užimtumo rėmimas (V. Navickas, K. Paulavičius, 1999. 60 p.).

Teisės doktrina be įstatyme numatytų socialinės paramos bedarbiams formų pripažįsta ir paskolas bedarbiams savo verslui organizuoti. Tokių paskolų skyrimo tvarką, įgyvendinant bedarbių rėmimo įstatymo 14 str., reglamentuoja 1994 m. birželio 28 d. priimtas socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymas „Paskolos bedarbiams savo verslui organizuoti suteikimo tvarka“. Tai priemonė, skatinanti gyventojų užimtumą. Tačiau valstybė šioje srityje palieka daugiau laisvės asmens savarankiškumui; jos vaidmuo apsiriboja verslo plano įvertinimu bei kontrole, susijusia su tam tikrų reikalavimų, nustatomų asmenims bei jų veiklai organizuojant verslą, įgyvendinimo kontrole.

Taigi, įstatymas numato keletą priemonių, skiriamų bedarbių socialinei apsaugai. Tačiau valstybės prioritetas šioje srityje turėtų būti teikiamas bedarbių aktyvumui skatinimui, teikiant nemokamas profesinio orientavimo ir konsultavimo, informavimo apie laisvas darbo vietas, nemokamas darbo biržos paslaugas įsidarbinant bei organizuojant nemokamą profesinį mokymą ir kvalifikacijos tobulinimą. Dėl to ir turėtų būti pateisinama kartais nepalankiai vertinama bedarbio pareiga reguliariai atvykti į darbo biržą ir registruotis joje, kartu dar kartą pasidomėti laisvomis darbo vietomis.
Įstatymų leidėjas leidžia bedarbiams dirbti laikinuosius viešuosius darbus. Tokią teisę turi tiek gaunantys bedarbio pašalpą (asmenys, neturintys socialinio draudimo stažo, kai yra pasibaigęs pašalpos mokėjimo laikas arba pašalpos mokėjimas nutrauktas), tiek jos negaunantys (bedarbiai, nepasirengę darbo rinkai, kiti, gaunantys bedarbio pašalpą, jeigu jie pageidauja dirbti viešuosius darbus). Bedarbiams, dirbantiems šiuos darbus, mokamas valstybės nustatytas darbo užmokestis (pagal minimalų valandinį atlygį). Jei šis užmokestis viršija bedarbio pašalpos dydį, bedarbio pašalpa nemokama, jei neviršija – darbo birža moka darbo užmokesčio ir pašalpos skirtumą. Bedarbiams, dirbantiems viešuosius darbus ir toliau teikiamos valstybės užimtumo ir socialinės garantijos, jie toliau registruojami darbo biržoje. Įstatymo nuostata, jog šių darbų atlikimo tvarką nustato vyriausybė ar kita jos įgaliota institucija, kelia abejonių, nes, nustatant darbų atlikimo tvarką, apibrėžiami ir jų atlikimo terminai. Darbų trukmė susijusi su žmonių teisėmis ir turi būti reglamentuojama įstatymu. Kol kas ji reguliuojama poįstatyminiu aktu – vyriausybės nutarimu patvirtinta, jog viešieji darbai trunka nuo 6 iki 12 mėn.
Bedarbių rėmimo įstatymas taip pat numato galimybę atlikti kitus iš užimtumo fondo remiamus darbus . Juos turi teisę atlikti bedarbiai, kurie baigė profesinį mokymą ir darbo birža jiems negali pasiūlyti nuolatinio darbo, taip pat tie, kurie neturi reikiamo darbo stažo bedarbio pašalpai gauti (24 mėn. per pastaruosius 3 metus), ilgalaikiai bedarbiai, pasibaigus jų pašalpos mokėjimo laikui, taip pat tie, kuriems pašalpos mokėjimas nutrauktas, asmenys, pirmą kartą pradedantys darbinę veiklą. Šių darbų tikslai nukreipti į tai, kad būtų sudaryta galimybė įgyti pirminius darbo įgūdžius, jiems tobulinti darbo buvimo vietoje, nustatyti kvalifikacinių žinių tr.ūkumą, siekiant dirbti pagal profesiją, tobulinti kvalifikaciją, padėti įsitvirtinti darbo vietoje, pasibaigus remiamų darbų terminui, skatinti žmones dirbti, įgyti profesiją. Iš užimtumo fondo remiamų darbų atlikimo tvarką bei trukmę nustato Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Trukmė – iki 6 mėn. (gali pratęsti iki 8 mėn.)
Bedarbio pašalpa – laikina priemonė, užtikrinanti pragyvenimo šaltinį. Jos laikinumas atskleidžia valstybės požiūrį į šią garantiją, nes, kaip ir minėta, valstybės politikos prioritetas teikiamas bedarbių aktyvumui skatinti. Bedarbio pašalpos skyrimo tvarką bei kitus su šia valstybės garantija susijusius klausimus reglamentuoja bedarbių rėmimo įstatymas. Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu Nr. 76 patvirtinta bedarbių registravimo, pašalpų jiems skyrimo ir mokėjimo tvarka.
Prireikus, Lietuvos darbo birža rengia valstybines, o kartu su savivaldybėmis – ir teritorines gyventojų užimtumo programas. Jos rengiamos pirmiausia labiausiai pažeidžiamiems piliečiams, numatytiems įstatymo 8 str. (asmenims, jaunesniems nei 18 m., moterims, turinčioms vaikų iki 14 m., asmenims, kuriems iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau nei 5 m., asmenims, grįžusiems iš įkalinimo vietų, invalidams).
Darbdavių reikalavimai darbo jėgai nuolat auga, todėl dalis bedarbių turi persikvalifikuoti. Bedarbio apsibrėžime aptinkame nuostatą „pasirengę profesiniam mokymuisi“. Ši nuostata vertintina kaip viena iš bedarbių aktyvumo skatinimo priemonių. Jei darbo birža negali pasiūlyti darbo, atitinkančio bedarbio profesinį pasirengimą bei sveikatos būklę, taip pat, jei bedarbis neturi profesinio pasirengimo, jis gali būti siunčiamas mokytis profesijos ar tobulinti kvalifikacijos. Profesija, kurios siunčiama mokytis, turi atitikti vietos darbo rinkos poreikius. Mokymosi laikotarpiu asmuo išsaugo teisę į dalį bedarbio pašalpos, t.y. jis gauna 1/3 šios pašalpos dydžio arba, jei prieš siuntimą mokytis nebuvo įgijęs teisės į bedarbio pašalpą, jam mokama valstybės remiamų pajamų dydžio bedarbio pašalpa. Jei po mokymo bedarbiui nepavyksta įsidarbinti, bedarbio pašalpa mokama ir toliau, jei bedarbis buvo mokomas pagal programą ir neįsidarbino. Profesinį mokymą ir konsultavimą organizuoja Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba. Mokymo ir finansavimo iš užimtumo fondo tvarką nustato socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Profesinis mokymas ir finansavimas iš užimtumo fondo lėšų trunka 6 mėn., tačiau tam tikrais atvejais trišalės komisijos prie darbo biržos siūlymu gali būti pratęsiamas iki 10 mėn. Nedirbančių asmenų mokymo, permokymo ir perkvalifikavimo procese dalyvauja šios institucijos:
• Socialinės apsaugos ir darbo ministerija;
• Respublikinė darbo birža ( ir Trišalė komisija);
• Teritorinės darbo biržos;
• Respublikinis mokymo centras / tarnyba;
• Teritoriniai mokymo centrai / tarnybos;
• Darbo rinkos mokymo tarnyba;
• Teritorinė darbo rinkos mokymo tarnyba;
• Profesinio mokymo įstaiga.
Visos šios institucijos glaudžiai bendradarbiauja organizuojant bei įgyvendinant bedarbių mokymą, permokymą ir perkvalifikavimą. Juridinis aptariamos veiklos pagrindas – dvišalės ir trišalės sutartys. Jos sudaromos tarp siunčiamo mokytis ir darbo biržos; tarp siunčiamo mokytis bedarbio, darbo biržos bei asmens, įsipareigojusio įdarbinti.
Valstybinių užimtumo garantijų bedarbiams įgyvendinimo procese dalyvauja ne viena institucija. Tai lemia priemonių, numatomų įstatymais bei poįstatyminiais aktais, gausa. Lietuvos gyventojų užimtumo skatinimo politika susijusi tiek su siekiu integruotis į tarptautines bei regionines struktūras, tiek su būtinybe reguliuoti bedarbystės lygį . Apsiribojant pašalpomis šioje srityje, nebūtų sudarytos sąlygos užimtumo vystymui bei konkurencijai darbo rinkoje, neprogresuotų darbo jėgos kokybė. Kita vertus, Lietuva susiduria su vis didesniais sunkumais, sprendžiant bedarbystės klausimą. Tai, galiausiai, neatsiejama nuo socialinių problemų. Bedarbystė neigiamai veikia visuomenės vystymąsi b.ei kiekvieno individo psichologinę būseną. Dėl šių ir dar kitų priežasčių, valstybinės užimtumo garantijos bedarbiams skatina darbo rinkos vystymąsi bei visuomenės progresą (www.ldb.lt)
Darbo pasiūla ir paieška vykdoma per teritorines ir šakines darbo biržas (ten kur jos yra įsteigtos). Darbo rinkos tarnybų specialistai, taikydami įvairius darbdavių apklausos metodus ir būdus, siekia išaiškinti laisvas darbo vietas. Darbo pasiūlai ir paieškai užtikrinti daugelyje šalių priimti įstatymai, įpareigojantys darbdavius pranešti darbo biržoms apie galimus užimtumo pokyčius įmonėje, informuoti apie priimamus ir atleidžiamus darbininkus bei tarnautojus. Lietuvoje darbdaviams, neregistruojantiems laisvų darbo vietų teritorinėse darbo biržose, gali tekti mokėti į Užimtumo fondą baudas už kiekvieną neregistruotą darbo vietą. Savo ruožtu, darbo biržos, siekdamos pateikti bedarbiams prieinamą informaciją apie padėtį imtumo srityje, pasirašo su verslininkais bendradarbiavimo sutartis, įsteigti informacinius – konsultacinius kabinetus, plečia darbo centrų veiklą, organizuoja individualias ir grupines darbo paieškas. Tiesioginių paslaugų teikimui beveik visose teritorinėse darbo biržose veikia informacijos ir konsultacijų centrai.
Darbo pasiūlos ir paieškos programų įgyvendinime svarbią vietą užima darbo klubai. Darbo klubas – tai valstybinė kolektyvinė darbo paieškos įstaiga, kurią lankantys bedarbiai suvienija savo pastangas laisvoms darbo vietoms surasti. Darbo klubų lankymas skatina žmones aktyviau bendradarbiauti darbo paieškose, padeda apsispręsti, ar kelti kvalifikaciją, ar įsigyti paklausią profesiją. Juose organizuojami bedarbių susitikimai su darbdaviais, skaitomos paskaitos apie padėtį darbo rinkoje, apie adaptacijos galimybę joje, apie atskiras profesijas.
Šalia darbo klubų veikia ir darbo centrai. Darbo centras yra valstybinė darbo paieškos įstaiga, veikianti prie teritorinės darbo biržos. Jo pagrindinė paskirtis – surasti kuo daugiau laisvų darbo vietų, padėti bedarbiams įsidarbinti arba pasirinkti paklausią darbo rinkoje profesiją. Darbo centre nemokamai suteikiama pagalba ar informacija visiems bedarbiams nepriklausomai nuo to, ar jie įregistruoti darbo biržoje, ar ne. Darbo centrai kaupia informaciją apie įvairias mokymo įstaigas, kuriose galima gauti pirminio mokymo paslaugas, pakelti kvalifikaciją arba persikvalifikuoti.
Darbo vietų išsaugojimo programa numato konkrečias priemones, kaip išsaugoti darbo vietas darbuotojams, kuriems gresia atleidimas iš darbo dėl jų žemos kvalifikacijos ar neatitikimo užimamoms pareigoms. Darbo birža darbuotojams, įspėtiems apie atleidimą iš darbo, gali organizuoti 2 – 4 mėnesių kvalifikacijos kėlimo arba perkvalifikavimo kursus. Be to, Teritorinė darbo birža, darbdavio pageidavimu, gali organizuoti jam reikalingų specialistų parengimą iš atleidžiamų darbuotojų arba užregistruotų biržoje bedarbių iki 6 mėnesių kursus. Trišalės komisijos siūlymu, jei tam tikrai profesijai įsigyti reikia daugiau laiko, profesinio rengimo finansavimas ir bedarbio pašalpos mokėjimas gali būti pratęstas iki 10 mėnesių. Jeigu darbdavys numato atleisti grupę darbuotojų (daugiau kaip 10 proc. įmonės dirbančiųjų), savivaldybei suteikta teisė sustabdyti darbuotojų atleidimą iki 6 savaičių, kompensuojant darbdaviui su tuo susijusias išlaidas iš Užimtumo fondo arba savivaldybių biudžeto lėšų.
Užimtumo fondo remiami darbai apima šių kategorijų bedarbius (V. Navickas, K. Paulavičius, 1999. 62-64 p.):
1. Pirmą kartą pradedančius savo darbinę veiklą;
2. Turinčius profesiją, bet nesugebančius susirasti nuolatinį darbą;
3. Ilgalaikius bedarbius, praradusius darbo įgūdžius;
4. Bedarbius, neturinčius socialinio draudimo stažo.

Užimtumo rėmimo programose 2003 m. balandžio mėnesį buvo sukurta 9,2 tūkst. laikinų darbo vietų, iš jų 8,7 tūkst. – viešuosiuose darbuose, 0,5 tūkst. – iš Užimtumo fondo remiamuose darbuose. Viešųjų darbų apimtys, lyginant su kovu, išaugo beveik tris kartus. Be to, įsteigta 300 subsidijuojamų .nuolatinio darbo vietų darbo rinkoje papildomai remiamiems bedarbiams. Per 3 tūkst. bedarbių ir įspėtų apie atleidimą iš darbo asmenų buvo nukreipta į profesinio mokymo programas. Nuo metų pradžios į aktyvias darbo rinkos politikos priemones įtraukta 51,1 tūkst. asmenų – trečdaliu daugiau negu pernai per tą patį laikotarpį.
Laikino užimtumo priemonių taikymas balandžio mėnesį leido sumažinti galimą nedarbo lygį šalyje vidutiniškai 2 procentiniais punktais, o kai kuriose aukšto nedarbo teritorijose – net iki 5 punktų (www.ldb.lt) .
Lietuvoje nuo nedarbo draudžiami dirbantieji, mokantys valstybinio socialinio draudimo (kartu ir draudimo nuo nedarbo) įmokas. Užimtumo fondui pervedama 1,5 proc. socialinio draudimo lėšų, valstybės biudžetas, esant reikalui, dengia deficitą. Bedarbio pašalpos skiriamos nedirbantiems darbingo amžiaus asmenims, nesimokantiems dieninėse mokymo įstaigose, užsiregistravusiems valstybinėje darbo biržoje, kaip ieškantiems darbo ir pasirengusiems profesiniam mokymui. Teisė į bedarbio pašalpą įgyjama išdirbus ne mažiau kaip 24 mėnesius per paskutinius 3 metus. Bedarbiai, neturintys 24 mėnesių draudimo stažo, teisę į pašalpą įgyja atidirbę viešuosius arba remiamus darbus, baigę profesinį mokymą, jeigu šių darbų bei mokymosi trukmė ne mažesnė kaip 180 kalendorinių dienų.
Lietuvių bedarbio pašalpa priklauso nuo bedarbio socialinio draudimo stažo bei darbo netekimo priežasties. Pašalpa visais atvejais negali būti mažesnė už valstybės remiamas pajamas (šiuo metu tai 135 litai) ir neturi viršyti dviejų minimalių gyvenimo lygių (šiuo metu 250 litų), t.y. 12 – 23 proc. vidutinio atlyginimo.
Pašalpa mokama ne ilgiau kaip 6 mėnesius per 12 mėnesių laikotarpį. Į bedarbio pašalpos laikotarpį neįskaitomas laikas, kurį bedarbis dirbo viešuosius ar remiamus darbus, mokėsi profesijos.
Priešpensinio amžiaus bedarbiams (likus 5 metams iki pensijos) pašalpos mokėjimas pratęsiamas dar 2 mėnesius, t.y. pašalpa mokama 8 mėnesius. Bedarbiams, kuriems iki senatvės pensijos likus mažiau nei metai, pašalpos mokėjimas pratęsiamas iki teisės gauti senatvės pensiją (V. Lukoševičius, P. Stankevičius, 2002. p. 121).2.2.3. Lietuvos vyriausybės programa nedarbo mažinimui
LR Vyriausybės programa 2001 – 2004 metų numato mažinant nedarbą pasitelkti ekonomines, fiskalines, monetarines, švietimo, verslo aplinkos gerinimo, regioninės plėtros bei regioninių skirtumų išlyginimo, darbo rinkos ir kitas reikiamas priemones. Tuo pačiu gerinti už šias priemones atsakingų institucijų veiklos koordinavimą bei stiprinti jų atsakomybę, efektyviau naudotis rengimosi narystei Europos Sąjungoje teikiamomis galimybėmis bei užsienio donorų parama. Pagrindiniai principai šios programos nedarbo mažinimo galimybėms yra tokie:
 Nukreipti nedarbo mažinimo ir prevencijos priemones pirmiausia į didžiausio nedarbo regionus, restruktūrizavimo bei privatizavimo neigiamai paveiktus ūkio sektorius, teritorijas, įmones, labiausiai darbo rinkoje pažeidžiamas gyventojų grupes.
 Remti geografiškai tolygią ekonomikos plėtrą, skatinti investicijas, gerinti paramą regionų verslui, rūpintis darbo jėgos kvalifikacija ir orientavimu į vietinę rinką.
 Sukurti ir įdiegti darbo vietų monitoringo sistemą, kaip sąlygą naujų darbo vietų kūrimui ir ūkio plėtrai.
 Sudaryti geresnes sąlygas Lietuvos gyventojams legaliai įsidarbinti kitose šalyse, neprarandant įgytų teisių į socialinę bei sveikatos apsaugą, tuo pačiu vertinant, kaip šie procesai paveiks mūsų nacionalinę darbo rinką.
 Labiau susieti teisę į bedarbio pašalpą su asmens aktyvumu ieškant darbo ir dalyvavimu aktyviose darbo rinkos priemonėse. Aktyvias darbo rinkos priemones finansuoti iš Nacionalinio biudžeto lėšų ir efektyviau jas naudoti.
 Didinti gyventojų įsidarbinimo galimybes, aktyvinant darbo rinkos politiką, plėtojant darbo rinkos mokymą, profesinį orientavimą, ypatingai jaunimui, ilgalaikiams bedarbiams, neįgaliesiems, priešpensinio amžiaus asmenims, moterims, įvairioms rizikos grupėms, didinant viešųjų ir remiamų darbų apimtis bei derinant juos su mokymu.
 Tobulinti darbo biržų ir darbo rinkos mokymo tarnybų veiklą, didinti jų savarankiškumą, atsakomybę už padėtį darbo rinkoje ir sąveiką su savivaldybėmis bei darbo rinkos partneriais.
 Didinti galimybes darbdaviams ir darbuotojams prisitaikyti prie rinkos pokyčių, skatinant darbuotojų kvalifikacijos kėlimą, plačiau taikant lanksčias darbo organizavimo formas (ne visą darbo dieną, darbą namuose ir pan.), gerinant darbuotojų informavimą bei konsultavimąsi, įteisinant daugiau šalių susitarimo galimybių.
 Gerinti darbuotojų, atleidžiamų iš bankrutuojančių, restruktūrizuojamų ar privatizuotų įmonių, reintegraciją į darbo rinką, pirmiausiai sudarant jiems geresnes sąlygas persikvalifikuoti ar užsiimti savo verslu.
 Sureguliuoti valstybinių įmonių ir valstybės kontroliuojamų akcinių bendrovių vadovų darbo apmokėjimą.
 Remti Garantinio fondo veiklą ir ieškoti finansinių galimybių atsiskaityti su anksčiau bankrutavusių įmonių darbuotojais.
 Užtikrinti saugias ir sveikas darbo sąlygas ir mažinti darbuotojų gamybinį traumatizmą ir sergamumą profesinėmis ligomis, sudarant sąlygas, kurios skatintų įmones modernizuoti esančias darbo vietas ir darbo priemones, gerinti darbo aplinką, stiprinant valstybinę darbo sąlygų kontrolę, tobulinant darbuotojų mokymą ir informavimą, skatinant socialinių partnerių bendradarbiavimą bei įgyvendinant įsipareigojimus Europos Sąjungai profesinės sveikatos ir saugos srityje.
 Kodifikuoti darbo teisės įstatymus bei parengti kitus reikiamus teisės aktus, užtikrinant darbuotojų ir darbdavių teises, gerinant darbo santykius bei įgyvendinant Europos Socialinės chartijos, Tarptautinės Darbo organizacijos bei Europos Sąjungos teisės nuostatas.
 Gerinti darbo inspekcijos veiklą, kontroliuojant darbo įstatymų laikymąsi ir ypač nelegalaus darbo, savalaikio atlyginimo mokėjimo bei darbo trukmės srityse, sudarant geresnes galimybes operatyviai reaguoti į darbo teisių pažeidimą.
 Skatinti profesinių sąjungų bei darbdavių organizacijų plėtotę, trišalę ir dvišalę socialinę partnerystę, kolektyvinių susitarimų ir sutarčių praktiką, tobulinti kolektyvinių ginčų sureguliavimą.
 Įteisinti darbuot.ojų informavimą apie darbo sąlygų pasikeitimą, darbo vietų mažinimą, įmonės finansinę būklę, kitus aktualius klausimus bei darbuotojų ir darbdavių konsultavimąsi dėl abiem pusėms priimtinų sprendimų.
Paskelbtoje vyriausybės programoje matyti, kad vyriausybė imsis įvairiausių priemonių nedarbo mažinimo klausimais, tačiau ar jos bus veiksmingos, paaiškės ateityje. Manau, kad daug kas pasikeis nedarbo mažinimo klausimu, kai mes įstosime į Europos Sąjungą, nes tada atsivers didesnės galimybės legaliai išvažiuoti dirbti į užsienį, taip pat gal Europos Sąjungos šalys plės gamybą Lietuvoje ir sukurs daugiau darbo vietų. Visa tai bus matyti ateityje. Taip pat norėčiau išskirti jaunimo nedarbo mažinimo galimybes. Ši problema aktuali ir studentams, kurie neturi ir ieškosi darbo, arba, baigę studijas, jo ieškosis.2.2.4. Jaunimo užimtumo galimybės ir problemos
Jauno žmogaus elgsena darbo rinkoje priklauso nuo daugelio socialinių, ekonominių, demografinių veiksnių, kurie tarpusavyje yra glaudžiai susiję. Padidinti užimtumo galimybes galėtų tokie svarbūs veiksniai kaip motyvacija bei tolygus mokymosi prieinamumas, informacija ir konsultacijos apie užimtumo galimybes bei darbo rinkos pokyčius, efektyvesnis darbo biržos vaidmuo, aktyvios darbo rinkos politikos priemonės, jaunimo teritorinio ir profesinio mobilumo tobulinimas.
Lietuvos Darbo birža, atlikusi tyrimą, parengė jaunimo užimtumo didinimo priemonių sistemą, kurią sudaro 6 blokai. Sisteminis jaunimo nedarbo problemų sprendimas – svarbiausia sėkmės sąlyga, tobulinant jaunimo darbo potencialo formavimą ir įdarbinimą. Nevalia pamiršti, kad jaunimo nedarbo visuomeniniai kaštai yra labai dideli ir kad jaunimo nedarbas šiandien – tai augančios socialinės problemos rytoj. Tyrimas parodė, kad atskirų grupių jaunimo nedarbas pradeda formuotis žymiai anksčiau nei jaunas žmogus patenka į darbo biržą, o momentinės socialinės intervencijos neišsprendžia problemų – jas tik sušvelnina. Reikalinga lanksti kompleksinė jaunimo nedarbo prevencijos sistema, kuri prasidėtų bendrojo lavinimo mokykloje, o užsibaigtų mokesčių lengvatomis darbdaviams, įdarbinantiems tam tikrų grupių jaunimą.
Jaunimo nedarbo problema yra kur kas platesnė nei darbo rinkos politikos bei Užimtumo fondo galimybės. Ši problema reikalauja sisteminio požiūrio į žmogaus socialinę raidą. Siūlomą jaunimo užimtumo didinimo priemonių sistemą sudaro (Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje 2001, 2001. p.44):
 Bendrojo lavinimo tobulinimas (žmogiškųjų išteklių plėtros pagrindas), pabrėžiant informacijos apie darbo rinkos situaciją svarbą, bendrųjų asmeninių ir socialinių gebėjimų reikšmingumą, motyvacijos problemiškumą;
 Informacijos prieinamumo ir konsultavimo profesijos pasirinkimo klausimais tobulinimas; ryšys tarp jaunimo ir darbo rinkos partnerių stiprinimas;
 Profesinio mokymo tobulinimas, išskiriant tris pagrindines problemas – profesinio rengimo prieinamumas, profesinio mokymo kokybė bei mokymo ir darbo rinkos poreikių atitikimas;
 Jaunimo verslumo plėtra, kurios efektyvumas priklauso nuo nacionalinės smulkaus ir vidutinio verslo rėmimo programos;
 Darbo rinkos aktyvios politikos priemonių tobulinimas keturiomis kryptimis – darbo rinkos profesinis rengimas, jaunimo informavimas, socialiai naudingų viešųjų darbų įvairovės ir patrauklumo didinimas bei Užimtumo fondo remiamų darbų organizavimo lankstumo didinimas;
 Informacinių sistemų tobulinimas, jaunimo nevyriausybinių organizacijų rėmimas, tarpvalstybinių įdarbinimo sutarčių platinimas, teritorinio mobilumo ir pirmojo įsidarbinimo rėmimas, mokesčių lengvatų darbdaviams juos įdarbinant didinimas.Išvados
Apžvelgus pagrindines Lietuvoje esančias institucijas, kurios sprendžia nedarbo mažinimo klausimus, matyti, kad daugiausia šiai problemai dėmesio skiria Vyriausybė ir jai pavaldi Darbo birža. Apibendrinant norėčiau išskirti pagrindinius nedarbo mažinimo principus, kuriais remiasi šios institucijos:
1. LR Vyriausybės programa 2001 – 2004 metų numato mažinant nedarbą pasitelkti ekonomines, fiskalines, monetarines, švietimo, verslo aplinkos gerinimo, regioninės plėtros bei regioninių skirtumų išlyginimo, darbo rinkos ir kitas reikiamas priemones. Tuo pačiu gerinti už šias priemones atsakingų institucijų veiklos koordinavimą bei stiprinti jų atsakomybę, efektyviau naudotis rengimosi narystei Europos Sąjungoje teikiamomis galimybėmis bei užsienio donorų parama.
Pagrindiniai šios programos nedarbo mažinimo principai yra tokie:
 Nukreipti nedarbo mažinimo ir prevencijos priemones pirmiausia į didžiausio nedarbo regionus, restruktūrizavimo bei privatizavimo neigiamai paveiktus ūkio sektorius, teritorijas, įmones, labiausiai darbo rinkoje pažeidžiamas gyventojų grupes;
 Remti geografiškai tolygią ekonomikos plėtrą, skatinti investicijas, gerinti paramą regionų verslui, rūpintis darbo jėgos kvalifikacija ir orientavimu į vietinę rinką.
2. Svarbios aktyvios darbo rinkos programos skirtos nedarbo mažinimo klausimais yra šios:
 Viešųjų darbų organizavimas;
 Paskolų bedarbiams savo verslui steigti suteikimas;
 Socialiai pažeidžiamų asmenų ir invalidų įdarbinimas;
 Bedarbių pirminis mokymas, kvalifikacijos kėlimas ir perkvalifikavimas;
 Darbo pasiūla ir paieška;
 Darbo vietų išsaugojimas;
 Užimtumo rėmimas.
3. Siūlomą jaunimo užimtumo didinimo priemonių sistemą sudaro:
 Bendrojo lavinimo tobulinimas;
 Informacijos prieinamumo ir konsultavimo profesijos pasirinkimo klausimais tobulinimas;
 Profesinio mokymo tobulinimas, išskiriant tris pagrindines problemas – profesinio rengimo prieinamumas, profesinio mokymo kokybė bei mokymo ir darbo rinkos poreikių atitikimas;
 Jaunimo verslumo plėtra, kurios efektyvumas priklauso nuo nacionalinės smulkaus ir vidutinio verslo rėmimo programos;
 Darbo rinkos aktyvios politikos priemonių tobulinimas keturiomis kryptimis – darbo rinkos profesinis rengimas, jaunimo informavimas, socialiai naudingų viešųjų darbų įvairovės ir patrauklumo didinimas bei Užimtumo fondo remiamų darbų organizavimo lankstumo didinimas;
 Informacinių sistemų tobulinimas, jaunimo nevyriausybinių organizacijų rėmimas, tarpvalstybinių įdarbinimo sutarčių platinimas, teritorinio mobilumo ir pirmojo įsidarbinimo rėmimas, mokesčių lengvatų darbdaviams juos įdarbinant didinimas. Literatūra
1. LR vyriausybės 2001 – 2004 metų programa. Vilnius, 2001
2. LR Bedarbių rėmimo įstatymas. Vilnius, 1990.
3. Lukoševičius V., Stankevičius P. Teorinė ekonomika. 2 dalis. Vilnius: Vilniaus Pedagoginio Universiteto leidykla, 2002. 103-116 p.
4. Martinkus B., Sakalas A., Savanevičienė A. Darbo išteklių ekonomika ir valdymas. Kaunas: Technologija, 2000. 54-69 p.
5. Martinkus B., Žilinskas V. Ekonomikos pagrindai. Kaunas: Technologija, 2001. 277-286 p.
6. Motiekaitienė V. (2000 ). Gyventojų užimtumas. Socialiniai pokyčiai: Lietuva 1990/1998. Vilnius. 91-92 psl.
7. Navickas V., Paulavičius K. Darbo rinka ir valstybės politika. Vilnius: VPU leidykla, 1999. 60, 62 – 64p.
8. Skurdo Būklės Lietuvoje 2001 metų pranešimas. Vilnius: UNDP, 2001. 35 p.
9. Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje 2001. Vilnius: UNDP, 2001. 39-44 p.

Internetiniai adresai:

1. Statistikos departamentas www.std.lt
2. Lietuvos darbo birža www.ldb.lt
3. www.sociumas.lt
4. www.lrv.lt
5. http://www.lrinka.lt/Komentarai/Koment36.phtml

Leave a Comment