Nedarbas Lietuvoje

TURINYS

ĮVADAS 3
1. NEDARBO ESMĖ 4

1.1 Nedarbo rūšys 5

1.3 Trumpalaikis ir ilgalaikis nedarbas 6
2. NEDARBO PRIEŽASTYS. 6
3. MIKROEKONOMINĖS IR MAKROEKONOMINĖS NEDARBO PASEKMĖS

7

3.1 Mikroekonominiai nedarbo nuostoliai 7

3.2 Savanoriškas nedarbas 7

3.3 Makroekonominiai nedarbo nuostoliai 7

3.4 Okuno dėsnis 7
4. NEDARBO MAŽINIMO PRIEMONĖS 8

4.1 Didinančios darbo pasiūlą 8

4.2 Didinančios darbo paklausą 8
5. NEDARBAS LIETUVOJE 9

5.1 Statistiniai duomenys 9

5.2 Nedarbo lygis Panevėžyje 9
6. LIETUVOS DARBO BIRŽOS VEIKLA 10

6.1 Darbo rinkos tendencijos 2007 metais 12

6.1.1 Pokyčiai darbo rinkoje plėtosis 12

6.1.2 Darbo jėga brangs 12

6.1.3 Darbdavių dėmesys bus skiriamas darbo vietos kokybei 12

6.1.4 Bus įsteigta naujų darbo vietų 12

61.5 Išliks darbo jėgos pasiūlos ir paklausos suderinamumo problema 13

6.1.6 Išliks teritoriniai skirtumai 13
7. IŠVADOS 14
NAUDOTA LITERATŪRA 15
PRIEDAI 16

ĮVADAS

Viena svarbiausių makroekonominių problemų yra nedarbas. Daugelis žmonių, netekę darbo, praranda pajamų šaltinį, patiria gyvenimo lyygio smukimą, psichologinį diskomfortą. Todėl nedarbo problema yra politinių ir ekonominių diskusijų objektas. Daugelis politikų, įvertindami ekonomikos būklę ar ekonominės politikos efektyvumą, nedarbo lygį vertina kaip vieną ekonomikos „sveikatos” rodiklių. Ekonomistai tyrinėja nedarbą, norėdami nustatyti jo lygį, priežastis, makroekonominius ir mikroekonominius nedarbo nuostolius, parengti ir tobulinti vyriausybės užimtumo politiką.

Nedarbo ekonominės ir socialinės pasekmės sunkiai nusakomos, bet jos tiesiogiai susijusios su šalies ekonomikos rezultatais, nes, kylant ekonomikos potencialui, didėja gyventojų užimtumas, tenkinami gyvenimo poreikiai, iki minimumo mažėja žmonių psichologinis ir socialinis nuuosmukis. Todėl gyventojų užimtumo didinimas ir nedarbo mažinimas – pagrindinė šalies ekonominės politikos užduotis .

Savo darbe aptariau nedarbo esmę, nedarbo tipus, taip pat apibūdinau kas tai yra natūralus nedarbo lygis. Nagrinėjau nedarbo priežastis, socialines, ekonomines, psichologines pasekmes ir nedarbo mažinimo priemones. Da

augiau dėmesio skyriau nedarbo problemoms Lietuvoje aptarti. Pateikiau statistinius duomenis, išnagrinėjau nedarbo problemas tarp atskirų gyventojų grupių.

1. NEDARBO ESMĖ

Nedarbas – sudėtinga ekonominė ir socialinė problema, tiesiogiai ir stipriai veikianti tiek atskirus asmenis, tiek ir visą šalį. Lietuvoje, kuriančioje naują ekonominių ir socialinių santykių tipą – rinkos ekonomika, darbo rinkos, užimtumo ir nedarbo metodologinės, teorinės ir praktinės problemos tampa vis aktualesnės.
Nedarbas, t.y. nevisiškas užimtumas, ekonomine prasme yra visuomenės išteklių švaistymas ir darbo neturinčių žmonių egzistavimo sąlygų ardymas (dabar žymiu mastu amortizuojamas). Jis sukelia ir neekonominio pobūdžio problemas. Greita infliacija dezorganizuoja visuomenės ūkinį gyvenimą, o aukštas nedarbo lygis sutrikdo socialinių procesų eigą visuomenėje, įžiebia jų patologines formas.
Nedarbo kategorija glaudžiai susijusi su darbo jėgos sąvoka. Todėl, kalbant apie nedarbą, būtinas supratimas apie darbo jėgą. Darbo jėėga yra darbingo amžiaus dirbantys ar aktyviai ieškantys darbo šalies žmonės. Vadinasi, nenorintys dirbti ir darbo neieškantys negali būti priskiriami prie bedarbių. Darbo ištekliais nelaikomi ir kareiviai, studentai, asmenys, esantys specialiose pataisos įstaigose, pensininkai, taip pat namų šeimininkės.
Bedarbiai – tai žmonės, kurie neturi darbo, bet aktyviai jo ieško, registruodamiesi įdarbinimo įstaigose (darbo biržose) kaip norintys ir galintys dirbti.
Nedarbo lygis – tai ekonominis rodiklis, nusakantis, kokia darbo jėgos dalis yra neužimta; tai procentinė išraiška santykio asmenų, galinčių ir norinčių dirbti, tačiau neturinčių ti

inkamo darbo, su visais darbingais gyventojais (darbo jėga). Taigi nedarbo lygis parodo, koks yra bedarbių procentas visos darbo jėgos požiūriu.

1 pav. Nedarbo masto schema

Šaltinis: Schema sudaryta pagal: Martinkus B., Sakalas A., Savanevičienė A. Darbo išteklių ekonomika ir valdymas. – Kaunas, 2002. – p.75.

1 pav. Schemoje matyti, kad nedarbo pritekėjimo srautas susidaro iš šaltinių. Dirbantieji tampa bedarbiais, ieškodami kito darbo, jo atsisakę arba atleisti laikinai, taip pat išėję iš jo priverstinai, pavyzdžiui, kai į prekių bei paslaugų paklausos sumažėjimą verslininkai reaguoja ne kainų ir darbo užmokesčio, bet gamybos apimties ir darbuotojų skaičiaus mažinimu. Nedarbo mastai padidėja ir dėl žmonių, ieškančių darbo pirmą kartą (daugiausia – baigusių mokyklas).

Nedarbo nuotėkio srautas susidaro, kai vieni asmenys sugrįžta į ankstesnes darbovietes, kiti – naujai parsisamdo, treti – pasiekia pensinį amžių arba, ilgai ieškoję, bet neradę darbo, nusivilia, ir jau niekada nebedirba.

1.1 Nedarbo rūšys
Bedarbystė gali būti laisvanoriška ir priverstinė. Laisvanoriška – tuo atveju, kai darbuotojai nesutinka dirbti už siūlomą darbo užmokestį, arba ieško geresnio darbo, keičia gyvenamąją vietą ir pan. Priverstinė – yra tradicinė, kai norinčių dirbti ir darbo vietų skaičius neatitinka:
Norinčių dirbti daugiau nei darbo vietų.
Darbuotojų kvalifikacija skiriasi nuo tos, kurios pageidauja darbdaviai (daugiau pasitaikantis atvejis.
Nedarbas gali būti laikinasis, struktūrinis ir ciklinis, arba nepakankamos paklausos.
Laikinasis nedarbas – nedarbas, atsirandantis normaliame darbo paieškos procese. Kadangi laikinasis nedarbas at

tsiranda esant normaliai darbo jėgos apyvartai, kai
žmonės keičia darbus ir išeina ar grįžta į darbą, šis nedarbas dažnai vadinamas apyvartiniu. Dėl to, kad konkretūs dėl kurių nors priežasčių likę be darbo žmonės pakeičia vieni kitus, šis nedarbo tipas nuolatos išlieka, nors yra gana dinamiškas.
Taigi laikinasis nedarbas yra neišvengiamas. Jis tam tikru mastu ir pageidautinas, kadangi daugelis žmonių susiranda geriau apmokamą, labiau kvalifikuotą ir produktyvesnį
darbą. Dėl to didėja žmonių pajamos, racionaliau pasiskirsto darbo ištekliai, vadinasi, auga ir realusis nacionalinis produktas.
Struktūrinis nedarbas – atsiranda, kai darbo paklausa struktūra neatitinka darbo pasiūlos.
Struktūrinį nedarbą sukelia ir rinkos mechanizmo veikimo apribojimai: minimalaus darbo užmokesčio įstatymų taikymas; profsąjungų reikalavimu stabilių darbo užmokesčių, mažinančių atliginimų diferenciaciją; skatinančio darbo užmokesčio sistemų įvedimas. Tokios priemonės pažeidžia rinkos dėsnių veikimą darbo rinkoje, ir dėl to dalis darbuotojų netenka darbo, nes įstatymuose nustatytas darbo užmokesčio minimumas yra per didelis siūlomoms darbo funkcijoms apmokėti. Kitaip tariant, nesutampa laisvų darbo vietų reikalavimai žinioms ir bedarbių turimos žinios.panašiai susiklosto darbo jėgos struktūros neatitikimas teritoriniu atžvilgiu, kai laisvos darbo vietos nesutampa su gyventojų gyvenamąja vieta.
Kadangi struktūrinį nedarbą lemia žinių ar gyvenamosios vietos, ar abiejų kartų, nesutapimas, šis nedarbo tipas dar vadinamas nesutampančiu nedarbu.
Laikinąjį nedarbą atskirti nuo struktūrinio nelabai paprasta. Esminis skirtumas tas, kad prie la
aikinojo nedarbo priskiriami bedarbiai, turį darbo įgūdžių, kuriuos gali parduoti. Tuo tarpu “ struktūriniai “ bedarbiai negali iš karto gauti darbą, nes jiems reikia arba keisti profesiją, arba papildomai mokytis, o kartais pakeisti ir gyvenamąją vietą. Be to, laikinasis nedarbas dažniausiai yra trumpalaikis, o struktūrinis – ilgesnės trukmės.
Ciklinis nedarbas – nedarbo tipas, atsirandantis esant ekonomikos nuosmukiui, kurį sukelia bendrųjų išlaidų nepakankamumas.
Jie tiesiogiai susijęs su verslo ciklu. Ciklinis nedarbas sumažėja, kai ekonominis aktyvumas išauga. Didžiausias ciklinis nedarbas buvo Didžiosios depresijos laikotarpiu 1929 – 1933 m.,kai bendrasis nedarbo lygis, pavyzdžiui, JAV, siekė 25 procentus.pokario laikotarpiu JAV ir daugelio kitų šalių ekonomiką ypač žymus nuosmukis ištiko 1982 m., kai JAV bendrasis nedarbo lygis buvo 9,7 procento.
Nors atskirose šalyse kai kurios nedarbą sukeliančios priežastys gali skirtis, nedarbo tipai yra tie patys. Pastoviausi, neišvengiami, yra laikinasis ir struktūrinis nedarbas. Ciklinis nedarbas, kaip jau minėta, ekonomikai iš nuosmukio stadijos perėjus į kitus ciklo etapus, ypač į pakilimo stadiją, gali išnykti.
Atžvelgdami į nurodytus nedarbo tipus, bedarbių skaičių galime apskaičiuoti taip;

U=Uf+Us+Uc;

U – bedarbių skaičius;

Uf – laikinasis nedarbas;

Us – struktūrinis nedarbas;
Uc – ciklinis nedarbas;
1.2 Trumpalaikis ir ilgalaikis nedarbas

Trumpalaikį nedarbą galime apibrėžti kaip nedarbą, kuris yra neišvengiamas, pavyzdžiui mokantis, studijuojant ir yra nesudaroma galimybė dirbti studijuojant, taip pat asmenys, kurie laikinai nedirba dėl techninių ar ekonominių priežasčių savo darbo vietoje arba eina terminas, kada jie yra pakeliami tarnyboje, ar įmonė ar įstaiga restruktūrizuojama. Prie jų galima priskirti ir moteris, išėjusias motinystės atostogų. Šių asmenų „atskirtis”, jei viskas gerai pasiseka būna trumpalaikė, juos be didesnio vargo vėliau yra nesunku integruoti į darbo procesą.

Šio tipo bedarbiai- nepraranda taip būtinų darbo įgūdžių.

Ilgalaikiu nedarbu apibrėžiama bedarbystė, trunkanti ilgiau nei metus. Ilgalaikis nedarbas mūsuose nebuvo labai plačiai tyrinėtas. Tiriant ilgalaikį nedarbą, svarbu ne tik įvertinti jo mąstą, bet ir giliau išnagrinėti šį reiškinį, įvertinant ekonomines, socialines bei psichologines ilgalaikio nedarbo pasekmes. Tai svarbu, ruošiant ir įgyvendinant ilgą laiką nedirbančių reintegravimo į darbo rinką bei ilgalaikio nedarbo minimizavimo problemas.

Statistiniam vidurkiui apskaičiuoti imamas bendras ilgalaikių bedarbių skaičius, šios grupės socialinė-demografinė struktūra, bei pasiskirstymas įvairiuose rajonuose (14).

2. NEDARBO PRIEŽASTYS

Padidėjusį nedarbą įprasta aiškinti tuo, kad sumažėjo visuminė paklausa. Taigi „kaltas“ čia gali būti bet kuris iš veiksnių, formuojančių visuminę paklausą, pavyzdžiui, ribinis investicijų efektyvumas arba polinkis vartoti. Priešingai negu infliacijos atveju, nedarbas kyla nebūtinai tada, kai tie veiksniai kinta nepaliaujamai. Pavyzdžiui, jei vyriausybės išlaidos sumažėjo ir liko mažesnės, nedarbas padidės ir kurį laiką bus didelis.
Pasiūlos šokai taip pat gali sukelti nedarbą. Kai našumas krinta, darbo jėgos paklausa sumažėja, jei realusis darbo užmokestis nesikeičia. Ilgai trunkantis našumo mažėjimas — retas dalykas. Bet jei našumas didėja lėčiau negu buvo manyta, sudarant darbo sutartis, tada realusis darbo užmokestis didės per greitai ir užimtumas sumažės. Panašų poveikį gali padaryti importo kainų didėjimas. Kainoms kylant, norėdami apsaugoti savo realiuosius atlyginimus, darbininkai reikalaus didesnio nominaliojo darbo užmokesčio. Tačiau jų darbo našumas nebus atitinkamai padidėjęs, todėl darbdaviai, mokėdami didesnį darbo užmokestį, samdys mažiau žmonių. Jungtinėse Valstijose tokie pasiūlos veiksniai, matyt, nesukels didelio nedarbo iš dalies dėl to, kad profsąjungos čia silpnos, o iš dalies dėl to, kad jos daugiausia rūpinasi nominaliuoju, o ne realiuoju darbo užmokesčiu. Tuo tarpu Europoje samdomieji darbuotojai daugiausia rūpinasi realiuoju darbo užmokesčiu, ir profsąjungos yra stipresnės. Todėl ten nesaikingi realiojo darbo užmokesčio reikalavimai yra kur kas labiau galima (nors irgi ginčijama) didesnio nedarbo priežastis.
Vienu požiūriu nedarbą beveik visada galima kildinti iš nesaikingų reikalavimų didinti piniginį, darbo užmokestį. Įsivaizduokime, kad nominalusis darbo užmokestis yra visiškai laisvai kintantis, ir darbo neturintys žmonės sutinka dirbti už bet kokį atlyginimą. Ir tarkime, kad tokioje ekonomikoje pinigų kiekis sumažėja 10 procentų. Sumažėjus visuminei paklausai, pradeda plisti nedarbas, bet kai 10 procentų sumažėja ir darbo užmokestis, ir kainos, nedarbas išnyksta. Taip pat atsitiks ir jei sumažės ribinis kapitalo efektyvumas; tada tam tikru mastu sumažės atlyginimai bei kainos, dėl to tiek padidės pinigų pasiūla ir tiek sumažės palūkanų norma, kad vėl grįžtų visiškas užimtumas. Kita vertus, galima teigti, kad beveik visada nedarbas atsiranda laisva valia, kadangi didžioji bedarbių dalis už tam tikrą atlyginimą galėtų gauti darbo. Tai nereiškia, jog meluoja tie, kurie neturi darbo — tai tereiškia, jog dalis tiesos nutylima. Bedarbiai neturėtų sakyti, kad jie negali rasti darbo, jie turėtų sakyti, kad negali rasti darbo su tokiu atlyginimu, kurį laiko priimtinu.

Daugelis ekonomistų tai laikys vien semantine ekvilibristika. Nedarbas, jų manymu, yra tada, kai žmogus negali rasti darbo su atlyginimu, kuris iš esmės atitiktų anksčiau gautąjį atlyginimą, žmogaus patirtį bei kvalifikaciją. Be to, pabrėš jie, darbuotojo galimybes sutikti su mažesniu atlyginimu riboja ir minimalaus darbo užmokesčio įstatymas (5, P. 363-364).
3. MIKROEKONOMINĖS IR MAKROEKONOMINĖS NEDARBO PASEKMĖS

Nedarbo pasekmes ir kaštus visuomenei galima vertinti siaurąją ir plačiąją prasme. Pirmuoju atveju – tai mikroekonominiai nuostoliai, antruoju – makroekonominiai nuostoliai.
3.1 Mikroekonominiai nedarbo nuostoliai – tai nuostoliai, padaryti žmogui, praradusiam darbą.pirmiausiai darbo netekęs žmogus praranda visas arba dalį pajamų, medicininį draudimą ir kt. Išsivysčiusiose šalyse mokamos nedarbo pašalpos tik iš dalies kompensuoja šį praradimą, kadangi išmokos niekada neprilygsta turėtoms pajamoms.
Prancūzijoje bedarbio pašalpą gauna asmenys, per dvylika paskutiniųjų mėnesių išdirbę 91 dieną. Pašalpos dydis – 57,4 proc. Gauto atlyginimo dydžio. Ši suma mažėja, kol netenkama teisės į pašalpą.jaunesniems kaip 50 metų asmenims pašalpa mokama iki 30 mėnesių, o vyresniems kaip 50 metų – iki 45 mėnesių. Griežta nuostata; bedarbis turi intensyviai ieškoti darbo.
Išsivysčiusiose šalyse bedarbio padėtis dar lyg ir pakenčiama, bet menkiau išsivysčiusiose šalyse padėtis žymiai dramatiškesnė. Lietuvoje bedarbio pašalpa skiriama turintiem ne mažesnį kaip 24 mėn. Socialinio draudimo stažą per trejetą pastarųjų metų. Pašalpos dydis negali būti mažesnis už vyriausybės patvirtintas remiamas pajamas ( nuo 1998 05 01 – 135 Lt) ir neturi viršyti dviejų minimalių gyvenimo lygių ( nuo 1998 05 01 – 250 Lt ). Pašalpa mokama neilgiau kaip 6 mėn. Per 12 mėnesių laikotarpį, o priešpensinio amžiaus asmenims pašalpos mokėjimas pratęsiamas dar du mėnesius.pakartotinai pašalpa skiriama tik išdirbus180 dienų viešuosius darbus arba remiamus darbus, baigus profesinį mokymą. Pateikti pavyzdžiai rodo, kad bedarbių pašalpa toli gražu negali kompensuoti prarastų pajamų.
Nedarbas sukelia ne tik ekonominių sunkumų, bet ir psichologinių – nepasitikėjimą ateitimi, savo sugebėjimais, nevisavertiškumo jausmą ir kt. Kai kurie ekonomistai mano, kad savanoriškas nedarbas žmogui priimtinas, kadangi laisvalaikis irgi naudingas.
3.2 Savanoriškas nedarbas – tai nedarbas, kai žmonės nesutinka dirbti už esamą pusiausvyros darbo užmokestį. Tokia situacija atitinka natūralųjį nedarbo lygį. Savanoriškai atsisakydami darbo, žmonės mano, kad laisvalaikis yra didesnė vertybė negu darbo pajamos.
3.3 Makroekonominiai nedarbo nuostoliai – nuostoliai plačia prasme, kuriuos patiria visa šalies ekonomika.
Šiuo atveju nedarbą galima traktuoti kaip vieną svarbiausių neefektyvaus darbo jėgos ir kitų gamybos išteklių panaudojimo priežasčių. Kaip bendrasis nedarbo lygis (Ur) itin aukštas, viršijantis natūralųjį nedarbo lygį ( Un ), šalyje nepagaminamas potencialusis nacionalinis produktas. Jei ekonomika nepajėgia patenkinti visų norinčių ir galinčių dirbti, nepasiekiama potenciali prekių ir paslaugų gamyba. Kitaip tariant, nedarbas trukdo visuomenei judėti potencialių gamybinių kreive.
Ryšį tarp nedarbo lygio ir bendrojo nacionalinio produkto apimties atsilikimo nuo potencialiojo BNP matematiškai 1960 m. įrodė žymus JAV makroekonomikos tyrinėtojas Arturas Okunas. Jo teorija įvertinta teigiamai ir ekonomikos moksle žinoma kaip Okuno dėsnis.
3.4 Okuno dėsnis – teigia, yra reguliarus neigiamas ryšys tarp faktiško BNP (Y) ir potencialiojo BNP ( Yp ) procentinio santykio bei skirtumo tarp faktiško ir natūraliojo nedarbo lygio.
Okumo dėsnis remiasi trečiuoju – cikliniu nedarbo tipu. Jis nepaaiškina natūraliojo nedarbo ir jo pasekmių, priima tokį koks jis yra. okuno dėsnis išreškia tik ciklinio nedarbo
( Ur- Un) tiesioginį ryšį su produkcijos santykiu (Y/Yp). Todėl formulę galima užrašyti taip: Ur – Un = -h x [ 100 x ( Y/Yp ) – 100]
Ur – faktiškas nedarbo lygis
Un – Natūralus nedarbo lygis
Y – Faktiškas bendrasis nacionalinis produktas;
Yp – Potencialusis bendrasis nacionalinis produktas;
h – Okuno kreivės nuolydžio koeficientas.
Ekonomikos teorijoje šis dėsnis dažniausiai pateikiamas paprasčiau, nurodant kad, jei faktiškas nedarbo lygis viršija natūralųjį nedarbo lygį vienu proc., tai BNP atsilikimas nuo potencialiojo BNP sudaro 2,5 procento. Šis santykis 1:2,5 arba 2:5, t.y nedarbo lygio su BNP apimties atsilikimu santykis, leidžia apskaičiuoti produkto nuostolius, esant bet kokiam ciklinio nedarbo lygiui.

4. NEDARBO MAŽINIMO PRIEMONĖS

Nedarbo mažinimo priemones galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes: didinančias darbo pasiūlą ir didinančias darbo paklausą.
4.1 Didinančios darbo pasiūlą nedarbo mažinimo priemonės
1. Tobulinant darbo rinkos paslaugas. Kai kurie asmenys bedarbiais yra dėl to, kad neturi reikiamos informacijos apie laisvas darbo vietas. Todėl geresnis gyventojų informavimas apie įsidarbinimo galimybes, laisvų darbo vietų duomenų banko kaupimas kompiuteriuose gali padėti mažinti tekamąjį ir struktūrinį nedarbą;
2. Tobulinant deficitinių specialybių profesionalų paruošimą. Naujos arba laisvos darbo vietos dažniausiai būna skirtos specialistams, t.y. darbuotojams tokių profesijų, kurių funkcijas gali atlikti tik nedaugelis. Tuo tarpu dauguma bedarbių yra nekvalifikuoti arba patekę į bedarbių kategoriją iš prarandančių reikšmę ūkio šakų. Todėl vyriausybės parengtos mokymo programos, skirtos trūkstamų specialybių darbuotojų rengimui, padėtų bedarbiams greičiau įsidarbinti, produktyviau gyventi ir palengvintų vyriausybės išmokų bedarbiams naštą;
3. Koreguojant valstybės pagalbą bedarbiams. Nedarbo pašalpos, išmokamos iš valstybės biudžeto, kompensuoja pajamų netekimą nedarbo atveju, apsaugo žmones nuo skurdo. Tačiau šios pašalpos turi grįžtamąją įtaką nedarbo lygiui — jos padidina savanorišką nedarbą ir pailgina darbo vietos ieškojimo trukmę. Dėl to kai kurie ekonomistai siūlo reformuoti nedarbo draudimo sistemą ir mokėti bedarbiams mažesnes pašalpas. Siūloma taip pat mažinti valstybės įstatymais nustatytą minimalų darbo užmokestį;
4. Mažinant pajamų mokestį. Ši priklausomybė paprasta: pajamų mokesčio mažinimas tolygus realiojo darbo užmokesčio didinimui, o aukštesnis darbo užmokestis, kitoms sąlygoms esant vienodoms, didina dirbti norinčių žmonių skaičių.
4.2 Didinančios darbo paklausą nedarbo mažinimo priemonės
1) Vyriausybės ir profsąjungos įtaka, pristabdant struktūrinius kitimus ekonomikos augimo sąlygomis. Profsąjungos sutartyse su darbdaviais dažnai numatomas privalomas darbuotojų samdymas nepaisant technologijos kitimų arba vyriausybė savo subsidijomis palaiko silpstančias ūkio šakas bei regionus. Visos ekonomikos požiūriu, tokie veiksmai ilgainiui pasirodo esą neefektyvūs, bet tam tikrą laikotarpį jie turi svarbią socialinę reikšmę.
2) Visuminis paklausos didinimas. Nuosmukiai ir nedarbas dažnai sąlygojami nepakankamos visuminės paklausos. Todėl vyriausybė didina paklausą per prekių ir paslaugų supirkimus iš privačių įmonių. Tai efektyvus BNP ir nedarbo reguliavimo būdas, tačiau jis turi pavojingą savybę – skatina kainų augimą (t.y. infliaciją). Kiekvienai vyriausybei, kuri dalį nedarbo laiko atsiradusiu dėl nepakankamos paklausos, gresia pavojus patekti į vadinamąjį „stok – eik“ ciklą. Tokioje padėtyje, pavyzdžiui, buvo atsidūrusi Didžiosios Britanijos ekonomika, ilgesniu kaip 30 metų laikotarpiu (1945 – 1978m.). Tarkim, kad vyriausybė konstatuoja, jog infliacija pasiekia neleistiną lygį ir ją reikia mažinti. Pasitelkiamos fiskalinės ir monetarinės politikos priemonės, slopinančios visuminę paklausą. Gamyba nustoja augti arba sulėtėja. Infliacijos tempai sumažėja, tačiau nedarbas išauga. Tada konstatuojama: infliacija įveikta, o pagrindinė problema – užimtumo didinimas. Imamasi gamybos skatinimo, didinant visuminę paklausą. Paklausa išauga, gamybos augimas spartėja, kainų lygis taip pat ima kilti sparčiau. Konstatuojama, kad nedarbo sumažinimo tikslas pasiektas, formuojamas naujas tikslas – sumažinti infliacijos tempus. Ir vėl ciklas „stok – eik“ tęsiamas.
3) Papildomų darbo vietų kūrimas, plėtojant smulkųjį verslą. Negalintys rasti darbo bedarbiai arba samdomieji darbuotojai, nepasitenkinantys vien darbo užmokesčio formos pajamomis ir turėdami mažą pradinį kapitalą, steigia smulkias įmones ir organizuoja nuosavą verslą. Nors tokių verslininkų skaičius pastaraisiais metais didėja sparčiau negu samdomųjų darbuotojų, tačiau tai tampa pagrindiniu nedarbo mažinimo šaltiniu.
4) Darbo namuose plėtimas. Šiam darbo paklausos didėjimo veiksniui palankias sąlygas sudaro masiškai naudojami personaliniai kompiuteriai, tobulos komunikacijos priemonės tarp darbdavių ir darbuotojų, nors jie ir būtų toli vieni nuo kitų. Ši užimtumo forma ypač patogi moterims, pagyvenusio amžiaus žmonėms bei negalios ištiktiems asmenims.
5. NEDARBAS LIETUVOJE
5.1 Statistiniai duomenys
Naujausiais, 2006 m gruodžio 31d. duomenimis:
Nedarbo lygis Lietuvoje – 5,7 proc.
Moterų – 5,5 proc.
Vyrų – 5,9 proc.
Jaunimo – 10,3 proc.
Bedarbių trečiąjį 2006 m. ketvirtį buvo 90,8 tūkst. Palyginti su 2005 m. trečiuoju ketvirčiu, bedarbių sumažėjo 26 tūkst. (22 proc.). Per metus jaunų, 15–24 metų amžiaus, bedarbių sumažėjo nuo 17,2 tūkst., (2005 m. trečiąjį ketvirtį) iki 15,2 tūkst. (2006 trečiąjį ketvirtį). Trečiąjį 2006 m. ketvirtį vyresnio amžiaus (55–64 m.) bedarbių buvo 10,3 tūkst., arba 11,3 procento visų bedarbių.
Nedarbo lygis trečiąjį 2006 m. ketvirtį buvo 5,7 procento ir per metus sumažėjo 1,5 procentinio punkto. Prieš metus ( 2005 m. trečiąjį ketvirtį) nedarbo lygis buvo 7,2 procento. Moterų nedarbo lygis trečiąjį 2006 m. ketvirtį buvo 5,5, o vyrų – 5,9 procento. Jaunimo nedarbo lygis trečiąjį 2006 m. ketvirtį buvo 10,3 procento (trečiąjį 2005 m. ketvirtį siekė 12,8proc.).
Mažėjant bedarbių skaičiui, sumažėjo ilgalaikių bedarbių, t. y. ieškančiųjų darbo vienerius metus ir ilgiau, skaičius. Jų trečiąjį 2006 m. ketvirtį buvo 36,4 tūkst. (40,1 proc.) visų bedarbių. Trečiąjį 2005 m. ketvirtį ilgalaikių bedarbių buvo 61,3 tūkst. (52,7 proc.).
Trečiąjį 2006 m. ketvirtį beveik pusė bedarbių neturėjo specialybės. 22,7 tūkst. arba kas ketvirtas bedarbis buvo baigęs vidurinę, beveik kas penktas – 16,7 tūkst. – pagrindinę mokyklą. Per metus jų skaičius atitinkamai išaugo 4,3 ir 5,5 procentinio punkto. Mažiausia bedarbių, turinčių aukštąjį universitetinį ir neuniversitetinį išsilavinimą – 14,5 tūkst., arba 16 procentų visų bedarbių, aukštesnįjį išsilavinimą – 2 tūkst., arba 2,2 procento visų bedarbių. Per metus bedarbių, baigusių aukštąsias mokyklas, padidėjo 0,6 tūkst., o aukštesniąsias – sumažėjo 4,3 tūkst. asmenų.
5.2 Nedarbo lygis Panevėžyje 5,53 proc.
Per 2006 m. gruodžio mėn. Panevėžio darbo biržoje įsiregistravo 806 bedarbiai. Iš jų 389 (48,3%) moterys, 140 (17,4%) – jaunimas iki 25 m, 185 (23,0%) vyresni nei 50 m. asmenys.
2007 – 01 – 01 ) Panevėžio Darbo biržoje buvo registruoti 5478 bedarbiai, iš jų 3493 (63,8%) – moterys.

2 pav.Bedarbių skaičiaus dinamika 2005m., 2006m.
Šaltinis: Diagrama paimta iš Panevėžio darbo biržos duomenų bazės internete. Prieiga per internetą: http://www.ldb.lt/panevezys/fr_situacija_drap.html

3 pav. Bedarbių procento nuo darbingo amžiaus gyventojų kitimo dinamika 2005 m., 2006 m.
Šaltinis: Diagrama paimta iš Panevėžio darbo biržos duomenų bazės internete. Prieiga per internetą: http://www.ldb.lt/panevezys/fr_situacija_drap.html

6. LIETUVOS DARBO BIRŽOS VEIKLA

Lietuvos darbo birža prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir jos 46 teritorinės darbo biržos savo veiklą pradėjo 1991 m. kovo 1 d.
Lietuvos darbo birža, įgyvendindama valstybines užimtumo garantijas darbo rinkoje, padeda ieškantiems darbo žmonėms įsidarbinti, aprūpina darbdavius reikiama kvalifikuota darbo jėga, įtraukia registruotus darbo biržoje asmenis į gyventojų užimtumo programas, moka bedarbiams nedarbo draudimo išmokas.
Visuomeniniais pagrindais prie darbo biržų veikia trišalės komisijos, sudarytos iš profesinių sąjungų, darbdavių bei valstybės valdymo organų atstovų, kurie periodiškai nagrinėja šalies bei teritorijų gyventojų užimtumo klausimus.

Darbo birža:
· analizuoja darbo paklausą ir pasiūlą, prognozuoja galimus darbo rinkos pakitimus;
· registruoja laisvas darbo vietas ir bedarbius;
· ieško laisvų darbo vietų ir informuoja norinčius įsidarbinti;
· tarpininkauja Lietuvos Respublikos piliečiams ir nuolat gyvenantiems Lietuvoje asmenims įsidarbinant;
· tarpininkauja bei pati organizuoja bedarbių ir darbuotojų, įspėtų apie atleidimą iš darbo, profesinį mokymą;
· tarpininkauja Lietuvos Respublikos piliečiams ir nuolat gyvenantiems Lietuvoje asmenims įsidarbinant užsienyje;
· nustatyta tvarka disponuoja iš Užimtumo fondo gautomis lėšomis ir viešai skelbia, kip jos naudojamos, teikia pasiūlymus dėl Užimtumo fondo naudojimo;
· dalyvauja rengiant gyventojų užimtumo programas;
· kartu su savivaldybėmis organizuoja viešuosius darbus, nukreipia į juos bedarbius;
· organizuoja Užimtumo fondo remiamus darbus;
· skiria bedarbio pašalpas;

Viena pagrindinių darbo biržos funkcijų – teikti bedarbiams ir ieškantiems darbo asmenims įdarbinimo paslaugas. Darbas siūlomas atsižvelgiant į užregistruotas laisvas darbo vietas ir į darbdavio keliamus kvalifikacinius bei dalykinius reikalavimus.

Bedarbiams, pasirengusiems darbo rinkai, siūlomas darbas, atitinkantis jų profesinį pasirengimą bei sveikatos būklę. Bedarbiams, nepasirengusiems darbo rinkai, siūlomas nekvalifikuotas darbas, atitinkantis jų sveikatos būklę. Jeigu bedarbiams negalima iš karto pasiūlyti tinkamo darbo, jų aptarnavimas vykdomas atsižvelgiant į „Įsidarbinimo planą”, kuriame numatomas dalyvavimas darbo rinkos aktyviose užimtumo priemonėse: naujų darbo vietų steigimo, remiamų darbo vietų, profesinio mokymo, savo verslo organizavimo, viešųjų darbų, darbo klubų.

Darbo biržoje gali registruotis visi ieškantys darbo asmenys: nedirbantys (bedarbiai); turintys įspėjimą apie atleidimą iš darbo; kiti asmenys: (dirbantys, besimokantys dieninėse mokymo įstaigose, pensinio amžiaus).

Šiuo metu, darbo biržos duomenimis, paklausios profesijos yra šios:
2006 metų gruodžio mėnesį daugiausiai laisvų darbo vietų įregistruota
Specialistams:

4 pav. Paklausiausios profesijos specialistams
Šaltinis: Diagrama paimta iš Panevėžio darbo biržos duomenų bazės internete. Prieiga per internetą: http://www.ldb.lt/panevezys/fr_situacija_drap.html

Aptarnavimo darbuotojams ir kvalifikuotiems darbininkams:

5 pav. Paklausiausios profesijos aptarnavimo darbuotojams ir kvalifikuotiems darbininkams:
Šaltinis: Diagrama paimta iš Panevėžio darbo biržos duomenų bazės internete. Prieiga per internetą: http://www.ldb.lt/panevezys/fr_situacija_drap.html

Nekvalifikuotiems darbininkams:

6 pav. Paklausiausios profesijos nekvalifikuotiems darbininkams
Šaltinis: Diagrama paimta iš Panevėžio darbo biržos duomenų bazės internete. Prieiga per internetą: http://www.ldb.lt/panevezys/fr_situacija_drap.html
6.1 Darbo rinkos tendencijos 2007 metais
6.1.1 Pokyčiai darbo rinkoje plėtosis darbo jėgai palankia kryptimi
Vidutinės trukmės laikotarpiu darbo rinka bet kokiomis aplinkybėmis plėtosis darbo jėgai palankia kryptimi. Tai sąlygos darbo jėgos paklausos didėjimas ir pasiūlos mažėjimas, darbo užmokesčio bei darbo vietos kokybės augimas.

6.1.2 Darbo jėga brangs
Darbo užmokesčio augimui įtakos turės darbo jėgos paklausos didėjimas, augantis produktyvumas, minimalios mėnesinės algos didinimas. Darbo užmokestis ir toliau augs, nes pastaruoju metu vidutinio atlyginimo augimo tempai buvo lėtesni, nei nominalaus BVP. Darbo rinkoje išliks darbo jėgos poreikis. Darbo jėgos persikvalifikavimas iš žemo produktyvumo sektoriaus į didesnio produktyvumo sektorių švelnins darbo jėgos trūkumo problemą.
6.1.3 Didesnis darbdavių dėmesys bus skiriamas darbo vietos kokybei, keisis požiūris į socialinės rizikos grupės asmenis
Kai keblu pritraukti naujus darbuotojus ir išlaikyti dirbančiuosius, kasdienine darbdavių būtinybe tampa turimų darbuotojų motyvavimas, nuolatinis investavimas į jų kvalifikacijos kėlimą, darbo aplinkos gerinimą. Įmonių pasirinktos priemonės kaip išsaugoti turimus darbuotojus bei prisivilioti naujus sukurtoms darbo vietoms užimti bus nukreiptos į darbo vietų kokybės gerinimą. Siūlomas darbo užmokestis, darbo sąlygos, socialinės garantijos lems darbo vietos užpildymo galimybes. Sumažėjusi laisvų darbo rankų pasiūla stiprins konkurenciją dėl darbuotojų, keis darbdavių požiūrį į vyresnio amžiaus darbuotojus, neįgaliuosius ir kitus sunkiau į darbo rinką integruojamus asmenis.
6.1.4 Bus įsteigta 50 tūkst. naujų darbo vietų, didžiausias darbo pasiūlymų augimas – paslaugų ir statybos sektoriuose
Atsižvelgiant į darbdavių tyrimo rezultatus, prognozuojama, jog 2007 m . bus įsteigta per 50 tūkst. naujų darbo vietų. Numatyta likviduoti per 10 tūkst. darbo vietų. Steigiamų darbo vietų balansas – 40 tūkst.
Prognozuojama, kad paslaugų sektoriuje bus įregistruota apie 46 proc. naujų laisvų darbo vietų. Pramonės sektoriuje darbo pasiūlymai sudarys trečdalį, statyboje – šeštadalį, žemės ūkio sektoriuje – likusią dalį. 2007 m. spartus darbo pasiūlymų augimas numatomas paslaugose ir statyboje. Suaktyvėjęs vartojimas sudarys palankesnes sąlygas augti paslaugų sektoriui. Statybos ir toliau sparčiai plėtosis.
61.5 Išliks darbo jėgos pasiūlos ir paklausos suderinamumo problema
Darbo jėgos pasiūlai mažėjant, nepakaks galinčių konkuruoti darbo rinkoje darbuotojų esamoms darbo vietoms užpildyti. Išliks didelė dalis negalinčių konkuruoti darbo rinkoje, be profesinio mokymo ar turinčių nepaklausias darbo rinkoje profesines kvalifikacijas. Darbo jėgos paklausa viršys darbo biržose įsiregistravusių bedarbių skaičių. Darbo jėgos paklausos ir pasiūlos disproporcija, tiek kiekybiniu, tiek kokybiniu aspektu, sąlygos stiprėjančią konkurenciją dėl darbo jėgos.
6.1.6 Išliks teritoriniai skirtumai, atspindintys nepakankamą darbo jėgos mobilumą šalies viduje
Vidutinis metinis bedarbių santykis su darbingo amžiaus gyventojais 2007 metais bus 3,0 – 3,5 proc. 2006 metais jis siekė 3,4 proc. Moterų nedarbas išliks didesnis negu vyrų. Prognozuojama, jog vidutinis metinis jaunų bedarbių santykis su 16 – 24 metų amžiaus gyventojais bus 1,0 proc. Darbo jėgos pasiūlos struktūroje vyresnio amžiaus asmenų dalis augs, o jaunimo – mažės.
Dešimtyje savivaldybių nedarbas 1,5 karto viršys šalies vidurkį. Nors atotrūkis tarp atskirų regionų mažėja, teritoriniai skirtumai išliks ir atspindės nepakankamą darbo jėgos mobilumą šalies viduje.

7 IŠVADOS

ü Nedarbas – viena svarbiausių makroekonominių problemų.Daugelis žmonių, netekę darbo, praranda pajamų šaltinį, patiria psichologinį diskomfortą. Darbas be pagrindinio uždarbio, suteikiančio pragyvenimo galimybes, turi kitų funkcijų, kurios užtikrina asmens ryšius su realybe. Darbas suteikia galimybę numatyti ir siekti asmeninių tikslų, suteikia nuolatinio bendravimo su kitais galimybę, skatina bendrą aktyvumą.
ü Aiškinantis nedarbo kilmę, svarbią reikšmę turi jo skirstymas į tipus. Ekonomistai išskiria tokius tris nedarbo tipus: tekamasis, struktūrinis ir ciklinis nedarbas.
ü Nedarbo mažinimo priemones galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes: didinančias darbo pasiūlą (tobulinant darbo rinkos paslaugas, mažinant pajamų mokestį ir kt.) ir didinančias darbo paklausą (visuminis paklausos didinimas, papildomų darbo vietų kūrimas, plėtojant smulkųjį verslą ir kt.).
ü Šiuo metu Lietuvoje nedarbo lygis 5,7 proc. Lyginant su praeitų metų gruodžio 31 d., bedarbių skaičius sumažėjo daugiau kaip 26 tūkst. (22 proc.) Galima teigti, kad Lietuvos ekonominė būklė gerėja.
ü Tarp visų valstybinėse teritorinėse darbo biržose bedarbiais registruotų asmenų jaunimas sudaro 1,3 proc.Vidutiniškai kas šeštas darbo biržos slenkstį minantis pilietis yra jaunas – 16-24 metų – bedarbis. Todėl vyriausybė turėtų skirti ypatingą dėmesį jaunimo nedarbo problemai.
ü Atskiruose šalies regionuose nedarbo lygis kaime siekia 39,1 proc., didėja ilgalaikis nedarbas, plinta skurdas. Kas trečias besikreipiantis į darbo biržą yra kaimo bedarbis. Nedarbas kaime didina socialinių, ekonominių grupių socialinę atskirtį, nusikalstamumą ir kitus neigiamus reiškinius.

NAUDOTA LITERATŪRA

1. Beržinskienė D., Martinkus B. Nedarbas ir ekonominės bei socialinės jo pasekmės // Inžinerinė ekonomika, 2001 – Nr. 2. – P.57-60.
2. Makroekonomika (redaktoriai Snieška V., Čiburienė J.). – K.: Technologija, 2002. – 635p.
3. Martinkus B., Sakalas A., Savanevičienė A. Darbo išteklių ekonomika ir valdymas. – K.: technologija, 2002. – 221p.
4. Stanikūnas D. Nedarbo problemos kaime // Lietuvos ūkis, 2002 – Nr. 3-4. – P.15-17.
5. Šalkauskienė D. Lietuva Europos Sąjungoje – naujos galimybės darbo jėgai // Darbo biržos naujienos, 2003 – Nr. 6. – P.6-7.
6. Lietuvos darbo biržos duomenų bazė internete: http://www.ldb.lt/panevezys/fr_situacija_drap.html žiūrėta 2007 01 16
7. Lietuvos statistikos departamento duomenų bazė internete: http://www.std.lt/web/main.php [žiūrėta 2006 01 16

PRIEDAI

1 PRIEDAS

Šaltinis: Žemėlapis sudarytas pagal: Lietuvos darbo biržos duomenų bazė. Prieiga per internetą: http://www.ldb.lt/LDB_Site/index.htm

2 PRIEDAS
1 lentelė Darbo rinkos rodikliai 2006 m.
ŠALIES DARBO RINKOS RODIKLIAI 2006 GRUODIS

Rodikliai Skaičiais, mėn. Pokyčiai

2006 12 2006 11 2006 10 Lyginant su praeitu mėnesiu Lyginant su praeitų metų atitinkamu laikotarpiu

sk. % sk. %
BEDARBIAI, proc. DAG* Bendras šalyje mėnesio pabaigoje 3,7 3,3 3,2 0,4 * -0,4 *

Moterų 4,6 4,2 4,1 0,4 * -0,5 *

Vyrų 2,8 2,4 2,3 0,4 * -0,4 *
ĮREGISTRUOTA BEDARBIŲ Per mėnesį 11937 14029 13747 -2092 -14,9 215 1,8

Mėnesio pabaigoje 79309 70486 68231 8823 12,5 -7904 -9,1

62,3 %** moterų 49387 44974 43855 4413 9,8 -3916 -7,3

37,7 %** vyrų 29922 25512 24376 4410 17,3 -3988 -11,8

Nuo metų pradžios 160812 148875 134846 * * -3133 -1,9
LAISVOS DARBO VIETOS Įregistruota per mėnesį iš viso 17625 19866 23150 -2241 -11,3 2537 16,8

iš jų neterminuotam darbui 16757 18658 21645 -1901 -10,2 2858 20,6

terminuotam darbui 868 1208 1505 -340 -28,1 -321 -27,0
* DAG – darbingo amžiaus gyventojų skaičius
** proc. visų bedarbių ataskaitinio mėnesio pabaigoje
*** proc. visų nusiųstų į programas per ataskaitinį mėnesį
2007-01-04

Šaltinis: Lentelė sudaryta pagal: pagal: Lietuvos darbo biržos duomenų bazė. Prieiga per internetą: http://www.ldb.lt/LDB_Site/index.htm

Leave a Comment