Muitai, jų tarifai bei normos

TURINYS

1.Įvadas ..............................3
2.Muitai ..............................5
2.1.Muitų skirstymas pagal kriterijus.....................6

2.2Muitų tipai .............................7

2.3Muitų rūšys .............................8

2.4Muitai pagal jų taikymo pobūdį ......................9

3Muitų tarifai ..............................9

3.1Tarifų struktūra ...........................10

3.2Pagrindinės muitų tarifų funkcijos ....................11

4Muitų normos ..............................12

4.1 Muitų normos pagal apskaičiavimo metodą ................14

5. Laisviosios prekybos regionai ir muitų sąjungos ...................15

6. Laisvosios prekybos nauda Lietuvai .......................16

7. Išvados..............................17

ĮVADAS

“jau šiuo savo raštu skelbiame, kad mūsų žemė
karališka malone yra laisva (nuo mokesčių) nuo
muitų ir kelio prievolių visiems pirkliams,
riteriams, vasalams.

(Iš 1323 m. gegužės 26 d. Gedimino
laiško užsienio valstybių gyventojams).

Valstybės siena – yra linija ir šia linija einantis vertikalus paviršius, apibrėžiantis teritorijos – sausumos, vaandenų, žemės gelmių, oro erdvės – ribas. Valstybės teritorijai galioja valstybės suverenitetas
ir jurisdikcija, įgyvendinama valstybės viršenybė (aukščiausia ir išimtinė valdžia Teritorijos ir joje esančių asmenų atžvilgiu).

Kiekviena valstybė rūpinasi savo sienomis ir organizuoja jų apsaugą, ir neliečiamumą daugeliu priemonių. Iš jų viena svarbesnių yra valstybės sienos rėžimas, apimantis valstybės sienos perėjimo tvarką; krovinių ir kitokių vertybių gabenimo per valstybės sieną tvarką; savo ir užsienio laivų plaukiojimo ir buvimo teritorinėje jūroje ir pasienio upėse, įlankų bei kitokių vandens telkinių Lietuvos vandenų dalyje, užžsienio laivų įplaukimo į Lietuvą vidaus vandenis bei uostus ir buvimo juose tvarką; oro laivų skraidymo tvarką; valstybinės sienos priežiūrą, įvairių darbų vykymo ir kt. prie Lietuvos valstybės sienos tvarką. Asmenys, transporto priemonės bei kroviniai per Lietuvos valstybinę sieną leidžiami tik at

tlikus muitinės kontrolę. Svarbus vaidmuo sprendžiant šiuos klausimus tenka muitinei.

Muitinė – tai valstybinė įstaiga, tikrinanti krovinių, bagažo, pašto siuntų ir kt. gabenimą pr valstybinę sieną ir imanti muito mokesčius bei tam tikras rinkliavas. Muitinė tikrina, kaip laikomasi šalies įstatymų ir taiskylių, vykdo importuojamų ir eksportuojamų prekių apskaitą, priima krovinius, kovoja su kontrabanda, ima muitus ir rinlkiavas, taip pat baudas už muitų įstatymo pažeidimus, tikrina, ar laikomasi muitų formalumų, ar valstybės nutarimu gali konfiskuoti gaminius, uždrausti įvežti ar išvežti arba vežamus didesniais kiekiais, negu nustatyta pagal normą.

Muitinei patikėta ekonominė valstybės sienų apsauga. va su kontrabanda – ypatinga veiklos sritis. Valstybė muitais ir muitų tarifais vykdo valstybinės sienos ekonominę apsaugą, reguliuoja ekonominius ryšius su užsienio šalimis.

Užsienio ekenominėje politikoje išskiriamos dvi tendencijos: liberalizavimas ir prrotekcionizmas. Liberalizavimo politika siekia mažinti muito mokesčius bei kitus barjerus, trukdančius plėtoti užsienio ekonominius ryšus, o protekcionizmas gina vidaus rinką nuo užsienio konkurencijos.

Svarbi užsienio ekonominės politikos sudėtinė dalis yra muitų politika. Tai valstybės priimta ekonominių priemonių sistema užsienio prekybos tikslams siekti. Pasaulyje muitų politika įforminama dviem savarankiškais įstatymų blokais. Tai:
1. įstatymai, reglamentuojantys prekių ir kitų gerybių, kurios vežamos per šalies valstybinę sieną, apmuitinimo tvarką, juridinių bei fizinių asmenų veiksmus ir kitus su muitų politika susijusius aspektus;
2. įstatymus, reglamentuojančius muitinių veiklą, te
eises ir pareigas, muitinės kontrolės tvarką, organizavimą ir kitus su šia veikla susijusius klausimus.
Antrojo tipo įstatymais reguliuojami klausimai paprastai yra kiekvienos šalies vidaus reikalas, o pirmojo problemos dažnai yra tarptautinių susitarimų objektas ir gali būti reguliuojamas dvišalėmis arba daugiašalėmis tarptautinėmis sutartimis. Dažniausias šių sutarčių objektas yra muitų tarifai. Tai susistemintas sąrašas prekių, kurios pervežamos per nacionalinę sieną ir apmokestinamos valstybiniu mokesčiu.
Socialinius ir ekonominius muitų padarinius reikia pirmiausia skirti dėl būtinų gyvenimui prekių muitais apmokestinti. Būtinų prekių vartojimą muitai nedaug tesusiaurina. Kokia bebūtų tų prekių kaina, žmonės turės pirkti, nes tos prekės būtinos. Kitaip yra su nebūtinomis didesnės ar mažesnės prabangos prekėmis. Kai tokioms prekėms dedami didesni muitai, mažėja ir jų vartojimas. Dideli nebūtinų prekių muitai labai skatina kontrobandą, todėl maži tokių prekių muitai gali kartais būti iždui net naudingesni.

Lietuva yra viename iš geografinių Europos centrų, tačiau gamtiniu, kultūriniu ir kitais požiūriais jos padėtis yra kitokia, pakankamai įvairi ir nevienareikšmė. Praeityje mūsų valstybė buvo priversta bendrauti su dabartiniais rytiniais kaimynais. Dėl šimtus metų trukusių kovų su kryžiuočiais buvome atstumti nuo Baltijos jūros krantų. Lietuvos valsybę teko plėsti į rytus, ten semtis jėgų gynybai, šimtmečius bendrauti su rytiniais slavais, net totoriais. Nepaisant to, Lietuvoje nuo seno palankią veiklos dirvą rado ne tik Ry
ytų, bet ir Vakarų kultūros.
Po pirmojo pasaulinio karo atkūrus ir apgynus valstybę, pasikeitus geopolitinei padėčiai, Lietuva pateko į Vidurio ir Vakarų Europos kultūrinę, politinę, ekonominę erdvę. O tai įtakojo ir Lietuvos užsienio politiką, ir muitų sistemą. Atsižvelgus į daugelio pasaulio šalių patirtį ir Lietuvos ūkio specifiką, 1993 m. balandžio mėn. 23 d. priimtas Lietuvos Respublikos muitų tarifų įstatymas, pakeitęs 1991 m. laikinąjį muitų tarifų įstatymą, ir tų pačių metų balandžio 29 d. LR muitinės įstatymas, pakeitęs 1990 m. analogiškąjį laikinąjį įstatymą. 1997 m. kovo 24 d. buvo priimtas Vyriausybės nutarimas Nr. 268 “Dėl prekių eksporto ir importo reguliavimo Lietuvos Respublikos tvarkos”. Jame vyriausybė patvirtino: muitų už importuojamas prekes tarifų normas, muitų už eksportuojamas prekes tarifų normas, pagal ministerijų išduotas kvotas importuojamų be muito prekių sąrašą, valstybių, kurių kilmės prekėms taikomi konvenciniai importo muitai, sąrašą, valstybių, kurių kilmės prekėms taikomi preferenciniai importo muitai, sąrašą. Nutarime taip pat pateikti vartojamų sąvokų apibrėžimai, procedūrinės normos, išvardinti atvejai, kai muitas neimamas, reglamentuojamas specifinių prekių importas/eksportas bei konvencinių ir preferencinių muitų taikymo sąlygos. Šio nutarimo turinys bus aptartas darbe.

MUITAI

Muitai priklauso vienai iš seniausių mokesčių rūšių. Šis žodis kildinamas iš senovės rusų kalbos žodžio “myto” ir reiškia mokestį, kuriuo apmokestinamos gerybės, gabenamos per valstybės sieną. XVIa. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) buvo imami muitų mokesčiai už įvežamas ir

r išvežamas prekes. LDK buvo imami specifiniai ir vertybiniai muitai, pavyzdžiui, 1548 m. už įvežamą vaško pūdą (pūdas = 40 svarų = 16,3805 kg., tai senovinis svorio vienetas) – 2 grašių muitas, už 10 įvežamų jaučio odų – 11 grašių.
Kiekviena valstybė, atsižvelgdama į ūkio būklę, kitas aplinkybes, tam tikrą laikotarpį vykdo skirtingą užsienio prekybos politiką. Beveik visas užsienio prekybos formas galima suskirstyti į dvi kryptis: laisvoji prekyba ir protekcionizmas. Laisvoji prekyba remiasi muitų mažinimo politika, o protekcionizmas, atvirkščiai, – siekia muitais apsaugoti vidaus rinką nuo užsienio konkurencijos.
Pagrindiniai protekcionizmo tikslai – ekonominėmis priemonėmis padaryti šalies ūkį kuo mažiau priklausomą nuo tarptautinio ūkio, išugdyti ir ginti naujas besivystančias vidaus ūkio šakas.
Eksportas atsiranda tada, kai gamintojas gali parduoti savo produkciją brangiau užsienio, o ne vidaus rinkoje. Gali būti ir taip, jog gamintojas padidina gamybos apimtis ir realizuodamas produkciją užsienyje siekia išsikovoti vietą tarptautinėje rinkoje ir tikisi ateityje didesnio pelno. Vadinasi, eksportas atsiranda dėl to, kad: 1) didėja gamybos apimtis; 2) mažėja vartojimas vidaus rinkaus rinkoje. Vartojimo sumažėjimą vidaus rinkoje gali sąlygoti tai, jog gamintojas padidina produkcijos kainą.
Valstybė, norėdama apginti savo vartotojus, reguliuoja gamintojų elgseną įstatymais ir kitokiais normatyviniais aktais. Vienas iš reguliavimo būdų yra eksporto muitai. Jais siekiama sumažinti išvežamos produkcijos apimtį, o ypač strategiškai svarbią valstybei produkciją. Automatiškai, uždėjus eksporto muitą prekėms, padidėja jų kaina užsienio rinkoje, o tai mažina tų prekių paklausą. Dėl to gamintojai mažina parduodamos produkcijos kiekį užsienyje ir didina realizaciją vidaus rinkoje.
Panašiai veikia ir importo muitai. Importas būna tada, kai vienos šalies gamintojui labiau apsimoka realizuoti savo produkciją kitos šalies rinkoje. Taip gali būti dėl kainų skirtumo, pirkėjų perkamosios galios skirtumo ir pan. Šalies, į kurią importuojama, atsakomoji reakcija gali būti importo muitų įvedimas ar didinimas, t.y. sukuriami barjerai patekti į vidaus rinką. Taip siekiama apginti vidaus gamintojus nuo pigesnio ar konkurencingesnio užsienio produkto. Keičiami muitų tarifai bei kvotos neišvengiamai veikia šalies ekonomiką. Didinant importo tarifus, mažinamas importas, o tai didina vidaus gyventojų gaminamos produkcijos apimtis.
Priešinga protekcionizmui yra laisva prekyba. Laisvoji prekyba yra tada, kai pašalinti ne tik muitai, bet ir visos kitos prekybą ribojančios priemonės, žinomos nemuitinių barjerų pavadinimu. Laisva prekyba turi savų privalumų; būtent ji gali duoti tam tikros ekonomijos bei naudos iš lyginamojo pranašumo.
Pasaulinėje praktikoje muitai suskirstomi pagal šiuos kriterijus:
1) pagal kilmę – autonomiški, nustatomi vienos valstybės, ir konvenciniai, fiksuojami kelių valstybių tarpusavio prekybos sutartimis;
2) pagal prekių kryptį – importo, eksporto ir tranzito;
3) pagal tikslą – fiskaliniai, siekiantys parūpinti valstybės biudžetui pajamų, ir protekciniai, kurių tikslas – apsaugoti vidaus gamybą nuo užsienio konkurencijos;
4) pagal taikymą – bendriniai, vienodai taikomi prekėms, nepaisant jų šalies gamintojos, ir diferenciniai, taikomi skirtingai įvairioms šalims. Diferenciniai muitai neretai vadinami diskriminaciniais;
5) pagal apmuitinimo pagrindą – specifiniai, pagįrsti įvežamų prekių svoriu, kiekiu, ir vertybiniai, mokami nuo piniginės prekės vertės imant nustatytą procentą;
6) pagal apmuitinimo laiką – nuolatiniai, skirti neribotam laikui, ir laikini, skirti užtikrinti kokios nors šalies gamintojams tam tikru metu norimą kainą.
Manoma, kad muitai keičiasi, todėl juos galima būtų skirstyti į klasikinius, kurie egzistuoja labai seniai, tai muitai pagal įtaką prekybai, pagal ėmimo pobūdį, pagal tarifų tipą, pagal muitų kilmę, pagal skaičiavimo būdą ir t.t.; ir į šiuolaikinius, taikomus pastaraisiais laikotarpiais: tai muitai pagal kitų valstybių politiką ir muitai pagal tarptautines operacijas.
Muitai yra tokie mokesčiai, kuriais apmokestinamos per valstybės sieną vežamos prekės ar asmeninio vartojimo daiktai. Muitai yra netiesioginiai mokesčiai (gyventojų arba vartojimo mokesčiai) ir labiau užgula vargingesnius gyventojų sluoksnius, nes šie, pirkdami būtinas vartojimo prekes, dėl muitų valstybei moka didesnę savo pajamų dalį.
Muitai mokėti Senovės Egipte, Romos imperijoje, Graikijoje, Kinijoje. Jie plačiai buvo taikomi viduramžiais Europoje. Muitais apmokestindavo ne tik per sieną pervežamas prekes, bet ir prekių judėjimą valstybės viduje tarp atskirų grafysčių. Dažniausiai muitines įrengdavo ant tiltų ir taikė šiuos muitų tarifus:
Ų Išvežamas tarifas – muito mokestį ima prekes išvežanti šalis;
Ų Tranzitis tarifas – muito mokestį ima šalis, per kurios teritoriją pervežamos prekės;
Ų Įvežamas tarifas – muito mokestį ima prekes įvežanti šalis.
Kai išsiplėtojo geležinkelių susisiekimas, jau nuo XIX a. pabaigos visi kraštai atsisakė tranzito muitų, nes tai trukdė valstybėms gauti didesnes pajamas. Šiandien kiekviena valstybė siekia kuo didesnio prekių tranzito, nes tai sudaro sąlygas geriau panaudoti geležinkelių pajėgumą ir gauti kraštui daugiau pajamų. Todėl ir mūsų dienomis valstybės tranzito ne tik neapsunkina muitais, bet dažnai skatina jį įvairomis lengvatomis. Siaurai taikyti ir tebetaikomi išvežamų prekių muito mokesčiai. Normaliomis sąlygomis išvežamieji muitai uždedami, kai norima sulaikyti negausią pačiam kraštui reikalingą žaliavą, kai turima pasaulinė kurio nors gamtos turto gamybos monopolija, kai norima priversti pagerinti išvežamųjų prekių kokybę. Uždėti išvežamoms prekėms muitai sumokami užsienio šalių vartotojų. Šiuo atveju svarbu numatyti, kad išvežamų prekių muitai nesumažintų užsienyje pabrangintų prekių vartojimo. Nenormaliomis sąlygomis išvežamieji muitai taikomi karo metais, siekiant apriboti strateginių medžiagų išvežimą, kai krašte didelė inflacija, nes tvirtos valiutos šalys, esant žemoms kainoms, gali “nualinti” krašto rinką, t.y. išpirkti daug prekių ir sudaryti tų prekių trūkumą, dėl kurio kyla visi infliacijos sąlygoti padariniai; prekių brangimas, spekuliacija, socialinės ir politinės suirutės.
Kiekvienoje šalyje svarbiausią reikšmę turi įvežamieji muitai. Jie atlieka šias funkcijas:
Ų Fiskalinę (valstybė siekia gauti kuo daugiau biudžetinių pajamų);
Ų Socialinę – ekonominę (valstybė per muitus siekia tenkinti socialinius bei ekonominius interesus).
Tarptautiniuose santykiuose dar naudojamas dempingas: šalys eksportuoja savo gaminius nuostolingomis kainomis. Tokių šalių viduje tie patys gaminiai parduodami aukštesnėmis kainomis ir eksporto nuostoliai padengiami eksportuojančios šalies žmonių lėšomis. Specialistai mano, kad dempingas nėra pateisinimas nei teoriškai, nei praktiškai. Dažnai pasiekiama priešingų nei tikimasi rezultatų: apsunkinamas vidaus pirkėjas ir patogioja padėtyje atsiduria tos pačios pirkėjai užsienyje. Pasaulio praktikoje dempingas taikomas, kai šaliai reikia gauti kuo daugiau užsienio valiutos, kai šalis nenori, kad kiti kraštai pradėtų gaminti jos eksportuojamas prekes, ir siekia užkaraiuti kitų šalių rinkas. Tarpukario nepriklausoma Lietuva eksportuodavo grūdus nuostolingomis kainomis, sovietiniais laikais kai kurios įmonės eksportuodavo savo gaminius kainomis, žemesnėmis nei savikaina, pavyzdžiui, “Banga” televizorius “Šilelis”.
Pagal prekių ir krovinių pobūdį Lietuvoje taikomi šie muitai: išvežamieji, įvežamieji ir sezoniniai (mokami už importuojamas ar eksportuojamas prekes per tam tikrą metų laikotarpį. Sezoninei muitų grupei gali būti taikomi tik bendrieji ir specialieji muitai). O atsižvelgiantį Lietuvos ūkio interesus ir tarifų struktūrą Muitų įstatymas leidžia naudoti tokius muitų tipus:
1) specialieji – naudojami kaip atsakomoji priemonė prieš atskirų užsienio firmų, šalių ar jų sąjungų diskriminacinius veiksmus Lietuvos atžvilgiu. Specialiojo muito dydis nustatomas kiekvienu atveju atskirai;

2) antidempinginiai – kai prekės įvežamos ar išvežamos iš Lietuvos teritorijos žemesne kaina, negu panašių ar teisiogiai konkuruojančių prekių kainos yra įvežimo ar išvežimo momentu;
3) kompensaciniai – jei išvežamos prekės, kurių gamybai arba eksportui buvo naudojamos subsidijos. Kompensacinis muitas neturi viršyti nustatyto subsidijos dydžio;
4) fiskaliniai (finansiniai) – kurių tikslas apmokestinti prekes, siekiant padidini biudžeto pajamas. Jie turi didelę įtaką ekonominei krašto politikai ir kartais vadinami ekonominiais muitais. Finansiniais muitais apkraunamos tos prekių rūšys, kurios krašte akcizuojamos, nes kitaip užsienio gamintojai atsidurtų, palyginti su krašto gamintojais, geresnėje padėtyje, jei nemokėtų nei akcizų, nei muitų;
5) protekciniai arba apsaugos – kada norima apsaugoti nacionalinius gamintojus nuo užsienio firmų konkurencijos. Protekciniais muitais apkraunamos tokios prekės, kurios krašte gaminamos, bet neakcizuojamos ir jei akcizuojamos, tai muitai imami daug didesni nei krašto;
6) preferenciniai – kai norima sumažinti muitą prekėms, įvežamoms iš atskirų šalių. Jie imami pagal sudarytas su kitomis šalimis sutartis. Jei su kuria nors valstybe yra sudaryta didžiausio palankumo sutartis, tai kiekviena nuolaida, padaryta bet kurios trečios valstybės naudai, tuojau automatiškai tenka ir tai valstybei, kuri turi didžiausio palankumo sutartį;
7) išlyginamieji – kai prekės ir kitos vertybės apmokestinamos norint išlyginti importinių ir savo gamybos prekių ir kitų vertybių kainas. Nelygios kainos gali priklausyti nuo: a) žemesnių užsienio mokesčių; b) pigesnių gamybos sąlygų; c) įvairiais pavidalais teikiamų išvežimo premijų;
8) retorsiniai – apmokestinant prekes tų šalių, kurios labai padidina muitus savoms prekėms. Retorsiniai muitai daug reikšti gali tik tuomet, kai juos ima vykdyti didelė, turinti plačią importo rinką, turtinga šalis;
9) statistiniai – taikomi prekybos apyvartai apskaičiuoti.
Konkrečios muitų rūšys taikomos kiekvienu konkrečiu atveju, kai yra tenkinama bent viena iš šių sąlygų:
1. rūpinamasi gyventojų sveikata, saugoma gamta nuo kenksmingų ar žalingų medžiagų įvežimo ar gabenimo tranzitu. Labai pavojingas medžiagas ( narkotikus, ginklus, sprogmenis ir kt.) paprastai visiškai draudžiama gabenti.
2. skatinama prekių gamyba iš turimų ar atvežamų žaliavų, sudarant sąlygas krašto ekonomikos plėtrai bei didinanti šalies piniginio vieneto perkamąją galią. Normaliomis rinkos sąlygomis šalis privalo pasigaminti apie 80% prekių, reikalingų suvartoti viduje, o apie 20% parduoti užsienyje, kad būtų galima kitur įsigyti labai našių įrenginių, intelektualios produkcijos, plėsti kultūrinius mainus.
3. ginami žemės ūkio produkcijos gamintojų interesai.
Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje taikomos šio muitų rūšys ;

Taikant bendruosius muitus, siekama reguliuoti užsienio prekybą ir gauti pajamų į valstybės biudžetą. Specialieji muitai gali būti kaip atsakomoji priemonė preiš diskrinimacinius kitų valstybių ar jų grupių veikmus LR atžvilgiu. Antidempingo muitai taikomi importuojamoms prekėms, kurių kainos eksportuojančioje valstybėje yra didesnės nei Lietuvoje prašomos, ir patiriama materialinė žala bei kyla gresmė Lietuvos vietinei pramonei. Kompensaciniai muitai uždedami importuojamoms pekėms, kurių gamybai ir eksportui buvo naudojama užsienio valstybės subsidija ir gali būti padaryta žala šalies interesams. Šis muitas neturi viršyti nustatyto subsidijų dydžio. Protekciniai muitai taikomi importuojamoms prekėms, kurių gamybą norima plėsti vietoje, bet dėl jų importo vietiniai gamintojai patiria juos žlugdančią užsienio įmonių konkurenciją.
Eksportuojamoms ir importuojamoms prekėms vienu metu gali būti taikomi kelių rūšų muitai.
Pagal muitų taikymo pobūdį išskiriamos šios muitų grupės:
§ Nuolatiniai muitai – mokami už importuojamas ar eksportuojamas prekes, jų muitų normos nepriklauso nuo metų laikotarpio. Jie skirstomi į: įvežamuosius ir išvežamuosius. Jiems priklauso antidempingo ir kompensavimo muitai;
§ Sezoniniai muitai – mokami už importuojamas ar eksportuojamas prekes per tam tikrą metų laikotarpį. Sezoninei muitų grupei gali būti taikomi tik bendrieji ir specialieji muitai.
Muito mokesčio subjektai yra juridiniai ir fiziniai asmenys, o mokesčio objektai – per Lietuvos Respublikos sieną įvežamos ar išvežamos prekės, išskyrus nuo importo ar eksporto muitų atleidžiamas prekes. Pavyzdžiui, neapmokestinamos nedidelės vertės siuntos, vedybų atveju imporuojami daiktai, užsienio ir Lietuvos valiuta bei vertybiniai popieriai ir daugelis kitų prekių.

MUITŲ TARIFAS

Esminiu Lietuvos importo ir eksporto reguliavimo raidos momentu daugelio nuomone laikytina 1993 m., kai beveik atsisakyta netarifinio administracinio importo ir eksporto reguliavimo ir su nežymiomis išimtimis pereita prie tarifinio. Įvedus nacionalinę valiutą ir atsižvelgiant į naudojamas pasaulyje tarptautinės prekybinės veiklos reguliavimo teisines normas, esamus Respublikos ūkio ypatumus, buvo formuojama šalies muitų politika. Palyginti greitai, 1993 balandžio 27 dieną Seime buvo priimtas pirmasis LR Muitų tarifų įstatymas, o tarifinis eksporto ir importo reguliavimas pradėtas nuo 1993 metų liepos 15 dienos. Siekdama ekonominėmis priemonėmis reguliuoti Lietuvos Respublikos užsienio prekybą, Vyriausybė 1993 m. birželio 16 dieną priėmė nutarimą “Dėl prekių eksporto ir importo reguliavimo Lietuvos Respublikoje tvarkos”, kuriame patvirtino muitų už importuojamas ir eksportuojamas prekes sąrašą ir prekių, laikinai draudžiamų išvežti iš šalies teritorijos sąrašą.
1994 m. gruodžio mėnesį priimtas labai reikšmingas nutarimas “Dėl muitų tarifų struktūros nustatymo”. Lietuva perėjo prie diferencijuotos importo muitų tarifų struktūros, taikomos daugelyje šalių. Nustatyti autonominiai, konvenciniai ir pereferenciniai muitų tarifai, kurie sudarė tam tikrą sistemą. Ši sistema vertinga tuo, kad neleidžia dažnai kaitalioti importo muitų.
Lietuvos Respublikos muitų tarifas – susistemintas bendrųjų muitų importuojamoms į muitų teritoriją bei eksportuojamoms iš jos prekėms normų rinkinys.
Pažymėtima, kad galiojantys Lietuvoje tarifai sudaryti, laikantis tarptautinėje praktikoje taikomų muitų tarifų sudarymo principų bei normų. Išskiriama muitų tarifų struktūra ir integruoto tarifo struktūra.

Muitų tarifus tvirtina, keičia ar panaikina vyriausybė. Laikinoji integruoto tarifo struktūra numatyta nuo 1999 m. sausio 1 d., siekiant suvienodinti Lietuvos muitų tarifo ir ES integruoto tarifo struktūrą. Pekės kodas ir prekės aprašas tiek muitų tarifų, tiek integruoto tarifo strukrūroje nurodomi pagal kombinuotąją muitų tarifų ir užsienio prekybos statistikos nomenklatūrą, sudaromą pagal Suderintos prekių aprašymo ir kodavimo sistemos tarptautinę konveciją, priimtą 1983 m. birželio 14 d., Briuselyje, šios konvencijos 1986 m. birželio 24 d. Protokolą ir ES taikomą prekėms klasifikuoti minėtą nomenklatūrą.
Importo muitų normos priklauso nuo valstybių, iš kurių yra kilusios prekės. Importo muito mokestis mokamas už importuojamas prekes. Yra dvi svarbiausios importo muito mokesčių rūšys. Pirma, kainos mokestis (ad valorem tax) yra nustatytas procentinis prekės kainos mokestis. Jeigu importuojami automobiliai apmokestinami 5 procentais jų kainos, šis mokestis yra kainos mokestis. Kainos mokesčio alternatyva yra specialusis muitas (specific tariff). Specialusis muitas – tai kokia nors nustatyta suma, 1000 $ už importuojamą automobilį.
Kainos mokestis gali būti tinkamesnis prekėms, kurios yra diferencijuojamos, nes jis leidžia prekių ypatybių skirtumams atsispindėti jų kainose. Gali būti manoma, kad bus teisingiau, jei asmuo, kuris nori importuoti brangesnį automobilį, mokės didesnį muitą. Antra vertus, gana lengva vartoti specialųjį muitą, nes nereikia jokio sprendimo dėl prekių vertės skirtumų. Jeigu importuojamų prekių ypatybės yra visiškai panašios, pavyzdžiui, grūdų, būtų labai lengva vartoti specialųjį muitą.
Muito taikymo tikslas yra gana paprastas. Apmokestintos importuojamos prekės kaina pakils. Dėl to ji nebus labai patraukli, palyginti su vietiniu pakaitu, vietiniams vartotojam. Saugiai vietinei pramonei nereikia taip smarkiai, ar apskritai nereikia, sumažinti gamybos. Nereikia išlaisvinti labai daug išteklių.

PAGRINDINĖS MUITŲ TARIFŲ FUNKCIJOS

1) Naudojami kaip protekcionizmo užsienio prekyboje priemonė, apsaugojanti nacionalines ūkio šakas nuo užsienio konkurencijos. Įvežamieji muitai, kuriuos apmoka importuotojas, didina importuojamų prekių kainą ir tuo sudaro nacionaliniams gamintojams pranašumą, realizuojant savo analogiškas prekes vidaus rinkoje;
2) Muitų tarifai, įtakodami prekių vidaus kainas, tam tikru laipsniu skatina nacionalinę gamybą ir eksportą. Importinių pekių pabrangimas didina bendrą vidaus kainų lygį ir nacionalinių gamintojų pelną bei jų konkurencinį pajėgumą užsienio rinkoje. Tačiau tokia politika slepia ir didelį pajovų, nes nacionaliniai gamintojai įpranta dirbti šiltnamio sąlygomis ir jų produkcija gali tapti nekonkurencinga bei techniškai atsilikusi;
3) Daugelis šalių muitų tarifus naudoja kaip priemonę partnerių prekybinėms ir net politinėms nuolaidoms gauti. Pavyzdžiui, siūloma abiems šalims atitinkamoms prekių grupėms sumažinti muitų mokesčius arba visiškai jų atsisakyti, siūloma jungtis į ekonomines ir net politines sąjungas;
4) Muitų tarifai naudojami eksporto plėtros tikslu, kada vienašališkai atsisakoma nuo įvažamųjų muitų produkcijai, kuri šalyje bus toliau perdirbama ir gatavi gaminiai eksportuojami į užsienį;
5) Muitų tarifai tarnauja įvežamai į šalį valstybinei prekių kontrolei, yra svarbi informacijos priemonė sprendimams dėl tarpvalstybinių sutarčių, valstybinių sąjungų sudarymui priimti;
6)Valstybė, naudodama prekių ir kitų gerybių apmuitinimą, sprendžia fiskalines ir užsienio prekybos balanso problemas.
Lietuvos Respublikos muitų tarifas – tai susistemintas mokesčių, kuris apmokestinamos įvežamos į LR muitų teritoriją bei išvežamos iš jos prekės bei kitos vertybės, normų rinkinys. Pagal jį muitų tarifai sudaryti laikantis tarptautinėje praktikoje pripažintų muitų tarifų formavimo principų bei normų, o muitų tarifų nomenklatūra sudaryta remiantis Harmonizuotos prekių aprašymo ir kodavimo sistemos tarptautine konvencija.
Tarifų klausimu turime padaryti vieną baigiamąją pastabą. Nėra prasmės neigti, kad tarifas duoda ar bent jau gali duoti naudos tam tikriems interesams. Tiesa, jis jiems duoda naudos visų kitų sąskaita. Bet jiems jis duoda naudos. Jei būtų proteguojama tik viena pramonės šaka, o jos savininkai ir darbininkai visa kita pirkdami naudotųsi laisvosios pekybos pranašumais, ta pramonės šala gali turėti net grynos naudos. Tačiau kadangi bandoma tarifo palaimą plėsti visiems, net ir proteguojamų pramonės šakų darbininkai, kaip gamintojai ir kaip vartotojai, pradeda patirti nuostolių dėl kitų protekcijos ir galiausiai atsiduria blogesnėje padėtyje negu tuo atveju, jeigu nei jie, nei kiti nebūtų gavę muitų apsaugos.

MUITŲ NORMOS

Yra išskiriamos kelios muitų normos:
Automoninė muito norma taikoma prekėms, kilusioms iš valstybių ar jų grupių, su kuriomis LR nėra sudariusi didžiausio palankumo prekybos statusą įteisinančių tarptautinių sutarčių ar nėra nustačiusi kito prekybos rėžimo, arba kai prekių kilmė, suteikianti teisę taikyti kitą importo muito normą, neįrodyta.
Autonominės normos yra didžiausios, jos taikomos nedaugeliui valstybių. Palyginti su konvencine muitų norma, autonomimės normos didesnės apie 5 – 10 proc. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 kovo 24 d. nutarimą Nr. 268 “Dėl prekių eksporto ir importo reguliavimo Lietuvos Respublikoje tvarkos” ir 1997 05 08 papildymą Nr. 431, didesnės autonominio muito normos yra už įvežamą cukrų ir nedenatūruotą ar denūtuotą etilo alkoholį, degtinę bei kitus alkoholinius gėrimus. Konvencinė muito norma numatyta prekėms, kiliusioms iš valstybių ar jų grupių su kuromis LR yra sudariusi tarptautines sutartis, nustatančias didžiausio palankumo statusą.

Valstybių, kurioms Lietuvos Respublika suteikia didžiausio palankumo prekyboje statusą, sąrašas
Eil.Nr. Valstybės pavadinimas Kodas Tarpvalstybinės sutartiesįsigaliojimo data
1. Australijos Sandrauga AU 1993 12 09
2. Baltarusijos Respublika BY 1995 02 23
3. Bulgarijos Respublika BG 1996 07 17
4. Gruzijos Respublika GE 1996 09 09
5. Indijos Respublika IN 1993 07 02 *)
6 Japonija JP **)
7. Jungtinės Amerikos Valstijos US **)
8. Kanada CA 1995 06 29
9. Kazachstano Respublika KZ **)
10. Kinijos Liaudies Respublika CN 1994 06 23
11 Kipro Respublika CY 1995 04 10
12. Korėjos Respublika KR 1993 11 09
13. Kubos Respublika CU 1994 02 04
14 Moldovos Respublika MD 1997 03 05
15. Rumunija RO 1992 09 22
16. Rusijos Federacija RU 1995 01 18
17. Uzbekistano Respublika UZ 1995 08 28
18. Vietnamo Socialistinė Respublika VN 1996 07 24

*)Taikoma nuo sutarties pasirašimo datos.
**) Vadovaujantis Lietuvos Respublikos muitų tarifų įstatymo 10 straipsniu.

Šio tipo muitai gali būti taikomi ir toms valstybėms ar jų grupėms, su kuriomis tokių sutarčių sudaryta nėra, tačiau konvencinio importo muitų taikymą lemia Lietuvos Respublikos muitų politikos interesai.
Mažiausios yra preferencinių muitų normos; jos taikomos valstybėms, su kuriomis LR yra sudariusi laisvosios prekybos tarptautines sutartis. Jos sudaromos dvišalėmis sutartimis. Preferencinių muitų normos yra taikomos lentelėje išvardintoms šalims. Jei pereferencinio importo muito norma yra didesnė už autonominio ar konvencinio importo muito normą, taikoma mažiausio importo muito norma.

Valstybių, sukuriomis Lietuvos Respublika yra sudariusi laisvos prekybos sutartis, sąrašas
Eil.Nr. Valstybės pavadinimas Kodas Tarpvalstybinės sutartiesįsigaliojimo data
Europos Sąjungos valstybės: EU 1995 01 01
1. Airija IE
2. Austrijos Respublika AT
3. Belgijos Karalystė BE
4. Danijos Karalystė DK
5. Graikijos Respublika GR
6. Ispanijos Karalystė ES
7. Italijos Respublika IT
8. Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė GB
9. Liuksemburgo Didžioji Hercogystė LU
10. Nyderlandų Karalystė NL
11. Portugalijos Respublika PT
12. Prancūzijos Respublika FR
13. Suomijos Respublika FI
14. Švedijos Karalystė SE
15. Vokietijos Federacinė Respublika DE
ELPA valstybės: 1997 01 01
16. Islandijos Respublika IS
17. Lichtenšteino Kunigaikštystė LI
18. Norvegijos Karalystė NO
19. Šveicarijos Konfederacija CH
Kitos valstybės:
20. Čekijos Respublika CZ 1997 07 01
21. Estijos Respublika EE 1994 04 01
22. Latvijos Respublika LV 1994 04 01
23. Lenkijos Respublika PL 1997 01 01
24. Slovakijos Respublika SK 1997 07 01
25. Slovėnijos Respublika SI 1997 03 01
26. Turkija TR 1998 03 01
27. Ukraina UA 1995 11 21
28. Vengrijos Respublika HU 2000 03 01

EPLA – Europos laisvosios prekybos asociacija.

Norint taikyti konkretų muitą importuojamai prekei, reikia žinoti prekės kilmės vietą. Prekės kilmės šalis yra ta valstybė ar jų grupė, kurioje prekė buvo pagaminta arba buvo atliktas esminis, ekonomiškai pagrįstas prekę sudarančių žaliavų, medžiagų ar sudėtinių dalių perdirbimas. Perdirbimas laikomas esminiu, kai prekė klasifikuojama kitoje muitų tarifų pozicijoje, identifikuojamoje pagal keturis pirmuosius Harmonizuotos prekių aprašymo ir kodavimo sistemos (HS) prekių kodo ženklus, negu jos gamyboje panaudotas žaliavas, medžiagas ar sudėtines dalis.
Muitai apskaičiuojami pagal importo ir eksporto muitų tarifų normas, galiojančias importo, eksporto bei keleivio muitinės deklaracijos priėmimo dieną. Jei deklaracijos laiku nepateikiama ar nesilaikoma nustatytos muitinės procedūrų atlikimo tvarkos, tai muitai skaičiuojami nuo tos dienos, kada deklaracija turi būti pateikta. Muitai mokami Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais. Visos surinktos lėšos pervedamos į Lietuvos valstybės biudžetą. Tai nėra pagrindinės biudžeto pajamos, tačiau šie mokesčiai vis dėlto svarbūs.
Muitų normos pagal muito apskaičiavimo metodą gali būti:
§ Vertybinės (advaliorinės). Jos nurodomos procentais nuo prekės muitinės vertės (dažniausiai taikomos). Norint taikyti šį metodą, reikia žinoti tikslią prekės kainą;
§ Specifinės (kiekybinės). Ši norma nurodoma kaip pinigų suma, tenkanti prekės natūriniam matavimo vienetui. Trūkumas vž ai, kad tos pačios rūšies, bet skirtingos vertės prekėms ir kitoms vertybėms taikomas tas pats muito tarifas;.
§ Mišriosios. Šios normos viena dalis nurodoma procentais nuo prekės muitinės vertės, o kita dalis – kaip pinigų suma, tenkanti perkės natūriniam matavimo vienetui. Šiuo atveju apskaičiuoto muito abi dalys sudedamos, arba taikoma didesnioji dalis.
Prekės muitinė vertė yra svarbiausias šiuolaikinės muitų tarifų sistemos elementas. Tarifinio reguliavimo priemonių efektyvumas, realus prekių apmokestinimo lygis, t.y. tikroji muitų, mokesčių ir rinkliavų suma tiesogiai priklauso nuo prekių muitinės vertės. Muitinė perkės vertė yra ne tik visų mokesčių ir muių apskaičiavimo pagrindas, bet ja remiamasi nustatant kvotas, išduodant licenzijas, taikant baudas už muitinės procedūrų pažeidimus. Ta prekės, patenkančios į muitų teritorijos jurisdikciją, vertė, nuo kurios apskaičiuojami muitai ir mokesčiai, kuri nustatoma pagal tam tikrą muitinėse naudojamas taisykles ir procedūras, yra prekių muitinė vertė. Prekių muitinės vertės apskaičiavimo taisyklių ir normų nustatymas, jų laikymasis, atliekant muitinės procedūras, ir kontrolė yra aktualus uždavinys, turintis didelę reikšmę šalies ūkiui dėl šių priežasčių:

Pirma, nuo teisingai ir tiksliai nustatytos importuojamų prekių muitinės vertės, kuri yra importo ar eksporto muitų ir mokesčių apskaičiavimo pagrindas, priklauso įplaukos į Lietuvos Resublikos biužedą.

Antra, rinkos ekonomika kelia reikalavimus sudaryti vienodas konkurencijos sąlygas visiems ūkio subjektams, todėl jų importuojamoms ar eksportuojamoms prekėms turi būti taikomos vienodos taisyklės apskaičiuojant įstatymais muitus ir mokesčius.
Trečia, muitų reguliavimo sistemoje vertybinių muitų, kurie operatyviau parodo prekių kainų ir valiutos svyravimus, prekių kokybės skirtumus, taikymas prarastų savo privalumus, jeigu tarptautinėje prekyboje ar atskirose šalyse būtų naudojami skirtingi prekių muitinės vertės nustatymo metodai ir taisyklės.
Kai kurių prekių komercinės vertės, ypač rinkoje, yra stabilios, lengvai nustatomos, tačiau daugelio prekių tikroji jų kaina arba vertė yra labai nepastovi ir neapibrėžta. Kainos gali keisti priklausomai nuo laiko, pirkimo ir pardavimo vietos, komercijos lygio (didmeninė ar mažmeninė prekyba) ir daugelio kitų veiksnių kaip verslo partnerių komercinių santykių trukmė ir kt. Todėl akivaizdu, koks aktualus ir suknus yra uždavinys sukurti priimtiną sistemą, kuri tiktų visoms prekėms, kiekvienai šaliai, kiekvienam sandorio tipiu ir būtų lengvai pritaikoma.

LAISVOSIOS PREKYBOS REGIONAI IR MUITŲ SĄJUNGOS

Prekybos barjerai, pvz., muito mokesčiai, teikia tam tikroms pramonės šakoms apsaugą nuo laisvosos perkybos. Vadinasi, jei muitas sumažina gerovę visur, tai tam tikros grupės, be abejo, pasipelno. Tačiau šios apsaugos grupės pasipelno iš kitų grupių. Todėl politikai yra linkę subalansuoti laisvąją prekybą su apsauga. Du šių pastangų rezultatai yra laisvosios prekybos regionai (free- trade areas) ir muitų sąjungos (customs unions).

Muitų sąjunga (custom union) – prekybos susitarimo tarp grupės šalių forma, kai sąjungos narės pašalina tarp savęs visas prekybos kliūtis (tarifus ir pan.) prekiauti prekėmis ir paslaugomis bei nustatyti bendras kliūtis prekybai su kitomis pasaulio šalimis. Tai ypač pasakytina apie bendrą išorinį tarifą. Muitų sąjungos tikslas yra garantuoti tarptautinės specializacijos privilegijas ir pagerinti sąjungos narių realųjį pragyvenimo lygį. Europos Bendrija yra muitų sąjungos pavyzdys. Laisvosios prekybos regionas yra ne tokia formali kaip muitų sąjunga. Panašiai kaip muitų sąjunga, laisvosios prekybos regionas yra šalių susitarimas sumažinti ar panaikinti muito mokesčius ir kitus prekybos barjerus tarpusavio prekybai. Tačiau kiekviena šalis, kuri yra narys, gali pasirinkti savo išorinių muito mokesčių struktūrą. Šiaurės Amerikos Laisvosios prekybos susitarimas, arba NAFTA, Kanada, Meksika ir JAV, yra laisvosios prekybos regiono pavyzdys. Australija ir Naujoji Zelandija taip pat yra sudariusios prekybos regioną.
Muitų sąjungos nariai gauna ir naudos, ir turi išlaidų. Pagrindinė nauda yra prekybos skatinimas (trade creation). Prekyba skatinama, kai mažindamos sąjungos tarpusavio narių apribojimus, šalys toliau specializuoja lyginamąjį pranašumą turinčių prekių gamybą.
Tačiau gerovės sumažėjimo problema vadinamasis prekybos perorientavimas (trade diversion), gali rastis kaip muitų sąjungos padarinys. Kai muitų sąjungos nariai kuria bendrus išorinius barjerus, prekyba perorientuojama. Dėl šių barjerų kokia nors tarpusavio prekyba bus sutelkta į šalių narių tarpusavio prekybą, nors šalis ne narys gali būti veiksmingesnis gamintojas. Pavyzdžiui, tarkime, kad Lietuva, Latvija ir Estija importuoja vilnonius siūlus iš Australijos, vienos iš efektyviausių šios prekės gamintojų pasaulyje. Tada Baltijos šalys sudaro muitų sąjungą ir įveda bendrus išorinius barjerus, įskaitant ir vilnonių siūlų muito mokestį. Todėl viena iš Baltijos šalių pradėtų vilnonių siūlų gamybą, net jeigu šalis ir nebūtų tokia efektyvi kaip Australija. O tie ribotieji ištekliai, kurie gaunami Baltijos regione, nebūtų dėl to efektyviai paskirstyti.

IŠVADOS

Taigi šiame darbe buvo aptarti muitų, jų tarifai, pagrindinės tarifų funkcijos, normos. Trumpai dar priminsiu, kas yra muitai, kam jie skirti, jų įvedimo pasekmes.
Muitai yra tokie mokesčiai , kuriais apmokestinamos per valstybės sieną vežamos prekės ar asmeninio vartojimo daiktai. Muitai yra netiesioginiai mokesčiai (gyventojų ar vartojimo mokesčiai ) ir labiau užgula vargingesnius gyventojų sluoksnius, nes šie, pirkdami būtinas vartojimo prekes, dėl muitų valstybei moka didesnę savo pajamų dalį.

Dažniausiai muitines senovėje įrengdavo ant tiltų ir takė šiuos muitų tarifus:
· Įvežamoms prekėms,
· Išvežamoms prekėms,
· Tranzitinėms prekėms (pervežamoms per valstybės teritoriją).
Taigi išanalizavus muitus, jų tarifus bei normas galima būtų padaryti lentelę, kuri parodytų muitų įvedimo pasekmes.

Kad ir kaip pritartume bet kuriai iš pateiktų teigiamų muitų įvedimo pasekmių, manoma, jog prekybos be muitų (laisvosios prekybos) nauda yra neginčijama. Šalims laisvai prekiaujant tarpusavyje efektyviausiai pasidalijama darbu ir specializuuojamasi tose srityse, kuriose turimas santykinis pranašumas, o vartotojai turi didžiausią pigių prekių pasirinkimą. Nors daugelis yra tos nuomonės, tačiau iš kitos pusės muitai išlaikomi tol, kol tai yra būtina. Yra pastebėta, kad Lietuva taiko net eksporto muitus ( pvz. neapdorota ąžuolų mediena). Tai nauja protekcionistinės rinkos apsaugos forma.
Šiuo metu Lietuvos muitų sistema yra daugiau mažiau stabilizuota. Apsiribota diferencijuotais trijų rūšių importo muitų tarifais: konvenciniais, autonominiais ir preferenciniais, kurie sudaro tam tikrą sistemą. Sistema neleis dažnai kaitalioti importo muitus, nes su daugeliu valstybių jau sudarytos dvišalės arba daugiašalės užsienio prekybos sutartys. Muitų diferencijavimas skatins gamintojus turėti prekių kilmės dokumentus.
Konvenciniai muitai yra taikomi toms valstybėms, su kuriomis pasirašyti palankiausios užsienio prekybos susitarimai arba kurios Lietuvai vienašališkai taiko palankiausią muitų režimą. Patvirtintas 20 valstybių sąrašas: Rusija, Ukaraina, Baltarusija, Kazachstanas, Australija, JAV, Kanada, Indija, Islandija, Kinija, Korėja, KubaTurkija ir kai kurios Rytų Europos valstybės.
Autonominiai importo muitai taikomi valstybėms su kuriomis dar nėra pasirašyti jokie ekonominiai-prekybiniai susitarimai. Auonominiai muitai yra žymiai didesni, lyginant su konvenciniais (maždaug 5-10 procentinių punktų). Tikimasi, kad autonominių muitų įvedimas suinteresuos valstybes pasirašyti palankios arba laisvos prekybos sutartis su Lietuva. Autonominiai muitai taikomi palyginti nedideliam valstybų skaičiui, iš kurių Lietuba importavo tik 2,8 procento benros importo apimties.
Preferenciniai muitai nustatyti šalims, kurios yra pasirašiusios laisvos prekybos sutartis us Lietuva.šie muitai yra mažiausi ir nustatyti dvišalėmis sutartimis.
Muitų sistemos stabilizavimas ir prisijungimas prei Pasaulinės prekybos organizacijos pasiruošimo stojimui į Europos Sąjungą pereinamuoju laikotarpiu, kartu su kitomis ekonominėmis ir administracinėmmis reguliavimo preimonėmis, turėtų: racionalizuoti įvežamų į šalį prekių struktūrą; garantuoti optimalų importo ir eksporto santykį. Teigiamą užsienio prekybos balansą; sudaryti sąlygas gamybos ir vartojimo strukrūros pažangiems pokyčiams Lietuvoje; apsaugoti Lietuvos ekonomiką nuo užsienio konkurencijos nepalankaus poveikio; sudaryti sąlygas efektyviai Lietuvos integracijai į Europos Sąjungą.

LITERATŪROS SĄRAŠAS :
1. Paul T McCRATH . Tarptautinės ekonomikos pagrindai. V., 1999 m.
2. E. Buškevičiūtė, V. Pukelienė. Valstybės mokesčių sistema. K., 1998 m.
3. Ekonomika. Vadyba. Tarptautinės konferencijos pranešimų medžiaga. K., 1996 m.
4. H. Hazlitt. Ekonomikia per vieną pamoką. V., 1994 m.
5. R. Glinskienė. Muitų politikos įtaka pramonei, Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą. K., 2000 m.
6. A. Jankutis, V. Petroševičius. Ekonomikos teorijos pagrindai. K., 1999 m.
7. Darbo ir socialinių tyrimų institutas. Darbo rinkos terminai ir sąvokos. V., 1998 m.
8. C. Pass, B. Lowes, L. Daries. Ekonomikos terminų žodynas. Baltijos Biznis. 1997 m.
9. J. Tamulevičius. Muitai ir ekonominė valstybinės sienos apsauga. VU leidykla. 1998 m.
10. Integracijos žinios. Baltijos šalių integracija į Europos sąjunga: nauda ir sąnaudos. 1999 m. gruodis (Nr. 9).

Leave a Comment