Aitvarai mitologijoje

4848 0

Aitvaras (mitologija)

Aitvaras. Lietuvių pagoniško panteono dieviška būtybė, atmosferos, vandens, ypač debesų, saugotojas, turintis ryšį su žeme ir jos turtais.

Aitvaras minimas M. Mažvydo ir kt. (XVI a.). Palyginamas su latvių Pukē. Tipologiškai jis artimas slavų „ugninei gyvatei (plg. su Lužicos serbų „Pjenježny Zmij“, „piniginė gyvatė“).

Žodis „aitvaras“ susideda iš žodžių „aiti“ ir „varas“ (dinamiška jėga – nepaprastai greitas judėjimas) ir reiškia perėjūną, nenuoramą, padaužą. Žodžio „aitvaras“ kilmė sietina ir su žodžiu „aitauti“. Kaprizingą aitvarą reikia raminti, maldyti. Pagal kitą aiškinimą, žodis kildinamas iš irranėnų pativāra, kaip ir lenkų poczwara („piktoji dvasia, košmaras“).

Aitvaras siejosi su keturiais senovės žmogaus pastebėtais Visatos elementais: ugnimi, vandeniu (jie visokios pradžios, gimimo, vaisingumo šaltiniai), oru, žeme ir jos žmonėmis. Kartais jis buvo laikomas geru, kartais blogu. Aitvaras tvarkė lietaus perteklių, globojo žemdirbystės produktus, jų skalsą, nešė neturtingiems teisingiems žmonėms javus, atimtus iš turtingųjų gobšuolių.

Archainiuose mituose ugninis Aitvaras vaizduojamas uždarančiu ar slaptai ryjančiu vandenį. Tai sukelia sausrą. Už tai Aitvarą mušdavo dievas Perkūnas. Anot sakmių, daugelis ežerų, duobių, pelkių padaryta Peerkūno, mušančio Aitvarą, kuris gėrė vandenį.

Aitvaras gali pasirodyti įvairiais pavidalais: labiausiai mėgsta pasireikšti viesulu ir lekioti po laukus, girias, braškinti šakas, laužyti medžių viršūnes, kitur aitvaras yra būtybė, skraidanti padangėmis ugninio žalčio pavidalu. Jis nusileidžia ant žemės girioje, turi ten sa

avo būstą. Aitvaras globoja teisingus, kitų skriaudžiamus žmones. Kartais pamilsta kaimo gražuolę mergelę, kurią veda. Gavęs ją kaip žmoną, lekia padangėmis į savo dvarą. Kai kada aitvarai ugninių žalčių pavidalu skuba pas pamiltą mergele, o atlėkę virsta gražiais berneliais.

Krintantys meteorai sudarė sąlygas atsirasti kitokiems aitvarų vaizdiniams: lekiančios ugninės uodegos, ugninės juostos, ugnies kamuoliai, paukščiai su labai ilga šviesiai blizgančia uodega, ilgos žibančios šienkartės, ugniniai, raudoni ar juodi pagaliai, ugniniai žalčiai, ugniniai žarstekliai, ilgi žalčiai, kurių vienas galas storesnis ir žėrintis.

Kai kada Aitvaras būna tamsus arba žalias, besivyniojantis kaip uodega, iš priekio storas, trykštantis ugnimi, lekiantis su kibirkštimis kaip raudona aukso ugnis, pradingstantis valstiečio kamine ar pastogėje, tariamai atnešdamas šeimininkui turtą.

Aitvarai, nešantys atitinkamas gėrybes, turi skirtingą išvaizdą: raudoni – kai pinigus neša, juodai raaudoni ir auksiniai – kai neša auksinius pinigus, balti ir baltai žydri – kai neša sidabrinius pinigus, pilki ir juodi – kai neša grūdus arba skrenda netoli žemės.

Vėliau tautosakoje Aitvaras pasirodo paukščiu, viščiuku, juodu ar raudonu gaidžiu, juodu garniu, varna, juodvarniu, stebuklinga paukšte, kuri išvirta ir suvalgyta padeda po pagalve auksinių pinigų. Aitvarai pasirodo ir įvairių spalvų būtybėmis, belakstančiomis vasaros ar rudens vakarais virš medžių viršūnių. Galvos jų apsuptos ugnies.

Aitvaras – nemirtingas. Žudomas jis virsta kibirkštimi, todėl visada sukelia gaisrą. Pagal padavimus, Aitvarą galima nu
upirkti, už kieno nors sielą gauti iš velnio arba išperinti iš septynmečio gaidžio kiaušinio (kai kada Aitvaras vaizduojamas kaip gaidys, atrajojantis grūdus).

Aitvarai paprastai globoja gerus, kitų skriaudžiamus, negobšius žmones, prineša jiems visokio turto, ypač javų ir pinigų. Pelnęs Aitvaro palankumą, žmogus vargo nemato. Pamiltai mergelei aitvaras atneša gintaro karolių, šilkinių kaspinų, žiedų. Merginos, kuriai jis piršosi, tėvui pripila tris aruodus: vieną – aukso, kitą – sidabro, trečią – vario.

Vargšui žmogui, kuris aitvarą pavalgydino, atiduoda paskutinę duonos plutą, prineša maišą žolės, kuri, parnešta namo, virsta auksu. Kitam vargšui aitvaras prigrėbia maišą skiedrų, kurios, parneštos namo, pavirstančios auksiniais pinigais. Gobšiausiam valstiečiui pripila kepurę ir kišenes aukso, kuris namie virsta šiukšlėmis ir mėšlu.

Be pinigų Aitvaras nešioja ir javus, tik su sąlyga, kad jų nepardavinėtų. Jeigu žmogus šios sąlygos neišlaiko, aitvaras ne tik nustoja nešioti javus, bet ir išneša visa, ko dar buvo aruoduose. Savo globotiniams aitvaras drausdavo ir skolinti javus. Tuos reikalus galėjęs tvarkyti tik jis pats.

Atlėkę Aitvarai lenda į klėtis, klojimus, iš ten paima visą skalsą, kurią nuneša savo šeimininkui. Jeigu sakydavo, kad „nėra skalsos“, tai reikšdavo, kad aitvaras iš aruodo kitur išnešė grūdus. Kad Aitvaras galėtų įeiti į namus, darydavo kartais skyles abiejuose namų galuose arba kamarų duryse. Aitvarai išlėkdavo lauk pro kaminus, pastoges.

Iš Aitvaro esą ga
alima atimti jo nešamą turtą: pamačius jį lekiantį, reikia tuoj pat nauju arba surūdijusiu peiliu neatsigręžiant atgalia ranka p

. . .

Join the Conversation