Aitvaras (mitologija)Aitvaras. Lietuvių pagoniško panteono dieviška būtybė, atmosferos, vandens, ypač debesų, saugotojas, turintis ryšį su žeme ir jos turtais.Aitvaras minimas M. Mažvydo ir kt. (XVI a.). Palyginamas su latvių Pukē. Tipologiškai jis artimas slavų „ugninei gyvatei (plg. su Lužicos serbų „Pjenježny Zmij“, „piniginė gyvatė“).Žodis „aitvaras“ susideda iš žodžių „aiti“ ir „varas“ (dinamiška jėga – nepaprastai greitas judėjimas) ir reiškia perėjūną, nenuoramą, padaužą. Žodžio „aitvaras“ kilmė sietina ir su žodžiu „aitauti“. Kaprizingą aitvarą reikia raminti, maldyti. Pagal kitą aiškinimą, žodis kildinamas iš iranėnų pativāra, kaip ir lenkų poczwara („piktoji dvasia, košmaras“).Aitvaras siejosi su keturiais senovės žmogaus pastebėtais Visatos elementais: ugnimi, vandeniu (jie visokios pradžios, gimimo, vaisingumo šaltiniai), oru, žeme ir jos žmonėmis. Kartais jis buvo laikomas geru, kartais blogu. Aitvaras tvarkė lietaus perteklių, globojo žemdirbystės produktus, jų skalsą, nešė neturtingiems teisingiems žmonėms javus, atimtus iš turtingųjų gobšuolių.Archainiuose mituose ugninis Aitvaras vaizduojamas uždarančiu ar slaptai ryjančiu vandenį. Tai sukelia sausrą. Už tai Aitvarą mušdavo dievas Perkūnas. Anot sakmių, daugelis ežerų, duobių, pelkių padaryta Perkūno, mušančio Aitvarą, kuris gėrė vandenį.Aitvaras gali pasirodyti įvairiais pavidalais: labiausiai mėgsta pasireikšti viesulu ir lekioti po laukus, girias, braškinti šakas, laužyti medžių viršūnes, kitur aitvaras yra būtybė, skraidanti padangėmis ugninio žalčio pavidalu. Jis nusileidžia ant žemės girioje, turi ten savo būstą. Aitvaras globoja teisingus, kitų skriaudžiamus žmones. Kartais pamilsta kaimo gražuolę mergelę, kurią veda. Gavęs ją kaip žmoną, lekia padangėmis į savo dvarą. Kai kada aitvarai ugninių žalčių pavidalu skuba pas pamiltą mergele, o atlėkę virsta gražiais berneliais.
Krintantys meteorai sudarė sąlygas atsirasti kitokiems aitvarų vaizdiniams: lekiančios ugninės uodegos, ugninės juostos, ugnies kamuoliai, paukščiai su labai ilga šviesiai blizgančia uodega, ilgos žibančios šienkartės, ugniniai, raudoni ar juodi pagaliai, ugniniai žalčiai, ugniniai žarstekliai, ilgi žalčiai, kurių vienas galas storesnis ir žėrintis.Kai kada Aitvaras būna tamsus arba žalias, besivyniojantis kaip uodega, iš priekio storas, trykštantis ugnimi, lekiantis su kibirkštimis kaip raudona aukso ugnis, pradingstantis valstiečio kamine ar pastogėje, tariamai atnešdamas šeimininkui turtą.Aitvarai, nešantys atitinkamas gėrybes, turi skirtingą išvaizdą: raudoni – kai pinigus neša, juodai raudoni ir auksiniai – kai neša auksinius pinigus, balti ir baltai žydri – kai neša sidabrinius pinigus, pilki ir juodi – kai neša grūdus arba skrenda netoli žemės.Vėliau tautosakoje Aitvaras pasirodo paukščiu, viščiuku, juodu ar raudonu gaidžiu, juodu garniu, varna, juodvarniu, stebuklinga paukšte, kuri išvirta ir suvalgyta padeda po pagalve auksinių pinigų. Aitvarai pasirodo ir įvairių spalvų būtybėmis, belakstančiomis vasaros ar rudens vakarais virš medžių viršūnių. Galvos jų apsuptos ugnies.Aitvaras – nemirtingas. Žudomas jis virsta kibirkštimi, todėl visada sukelia gaisrą. Pagal padavimus, Aitvarą galima nupirkti, už kieno nors sielą gauti iš velnio arba išperinti iš septynmečio gaidžio kiaušinio (kai kada Aitvaras vaizduojamas kaip gaidys, atrajojantis grūdus).Aitvarai paprastai globoja gerus, kitų skriaudžiamus, negobšius žmones, prineša jiems visokio turto, ypač javų ir pinigų. Pelnęs Aitvaro palankumą, žmogus vargo nemato. Pamiltai mergelei aitvaras atneša gintaro karolių, šilkinių kaspinų, žiedų. Merginos, kuriai jis piršosi, tėvui pripila tris aruodus: vieną – aukso, kitą – sidabro, trečią – vario.Vargšui žmogui, kuris aitvarą pavalgydino, atiduoda paskutinę duonos plutą, prineša maišą žolės, kuri, parnešta namo, virsta auksu. Kitam vargšui aitvaras prigrėbia maišą skiedrų, kurios, parneštos namo, pavirstančios auksiniais pinigais. Gobšiausiam valstiečiui pripila kepurę ir kišenes aukso, kuris namie virsta šiukšlėmis ir mėšlu.Be pinigų Aitvaras nešioja ir javus, tik su sąlyga, kad jų nepardavinėtų. Jeigu žmogus šios sąlygos neišlaiko, aitvaras ne tik nustoja nešioti javus, bet ir išneša visa, ko dar buvo aruoduose. Savo globotiniams aitvaras drausdavo ir skolinti javus. Tuos reikalus galėjęs tvarkyti tik jis pats.Atlėkę Aitvarai lenda į klėtis, klojimus, iš ten paima visą skalsą, kurią nuneša savo šeimininkui. Jeigu sakydavo, kad „nėra skalsos“, tai reikšdavo, kad aitvaras iš aruodo kitur išnešė grūdus. Kad Aitvaras galėtų įeiti į namus, darydavo kartais skyles abiejuose namų galuose arba kamarų duryse. Aitvarai išlėkdavo lauk pro kaminus, pastoges.Iš Aitvaro esą galima atimti jo nešamą turtą: pamačius jį lekiantį, reikia tuoj pat nauju arba surūdijusiu peiliu neatsigręžiant atgalia ranka prismeigti prie žemės švarko skverną arba sau kaip nors durti peiliu. Tada iš aitvaro bus atimta visa, ką jis neša. Atimti iš Aitvaro turtą galima dar ištraukiant savo drabužių sagą, greitai atsisegant švarką, perplėšiant kelnes, marškinius, įsidedant į sterblę lašinių, įsmeigiant į žemę šakes. Aitvarą žmogus gali rasti, pirkti, prisivilioti. Jį galima išperinti iš 9 – 12 metų gaidžio kiaušinio.Įvedus krikščionybę, Aitvarai buvo paskelbtos demonais, piktosiomis jėgomis, kurie nebijojo kryžiaus ir kitų krikščioniškųjų atributų, buvo visokių piktųjų dvasių priešai. Net velniai nuo jų bėgdavę.Anksčiau jie gyvenę savo būstinėse, esančiose padangėse, giriose, o dabar – klėtyse, pastogėse, kamarose. Jiems priskirtos vagystės – esą vagiantys visokį turtą iš vienų žmonių ir nešantys tiems, kurie aitvarus prisivilioja. Pakanka aitvarui paimti vieną grūdelį iš aruodo ir nunešti savo šeimininkui, tai ten pereina visi grūdai. Tačiau Aitvaro atnešti javai sėklai netinka ir tų grūdų joks gyvulys neėda.Ant svirnų, kuriuose buvo laikomi javai, kraigų žmonės uždėdavo vežimų tekinius, kad Aitvaras, pavogęs grūdų, nenuneštų jų į kaimynų svirnus. Tuo pačiu tikslu svirnuose arba ant jų statydavo statulėles, vadinamas svirnų sargais.Turtus kraunantys Aitvarai būvo gerbiami. Užgauti galėjo ne tik nieko nenešti, bet ir trobas sudeginti. Šeimininkas, gaunantis iš Aitvaro turtų, turėjo jį maitinti kiaušiniene, pienu, medumi, koše, kukuliais.Legendos• Vienas žmogus, grįždamas namo, po laukine kriauše rado juodą, sulytą drebantį nuo šalčio viščiuką, kurį pasiėmė. Netrukus paaiškėjo, kad tas viščiukas – tai aitvaras, kuris pradėjo nešti į namus grūdus ir pinigus. Būdamas doras, žmogus nežinojo, kaip to aitvaro atsikratyti. Kiti žmonės matydavę naktį nusileidžiantį ant jo trobų šviesų stulpą, pradėjo kalbėti, kad žmogus laiko pas save aitvarą. Visi nutarė, kad jis išsikeltų iš namų, palikdamas juose aitvarą. Žmogus pardavė javus, gyvulius, nusipirko sau būstinę už mylios ir išsikėlė. Kai pakrovė paskutinį vežimą ir troba jau buvo tuščia, uždegė sodybą iš visų kampų, kad aitvaras sudegtų. Vos uždegus trobas ir įsėdus važiuoti, pamatė, kad gale vežimo vėl tas pats juodas viščiukas purto sparnus ir gieda: „Iš kampo, no kampo / Deginkim stubą nog strampo. / Iš čia važiuosim toliau, / O dėl mūs bus geriau“. Žmogus turėjo parsivežti aitvarą į savo naująją sodybą. Taigi aitvaro atsikratyti neįmanoma.• Bernas, malantis grūdus ir niekaip jų nesumalantis, pamatęs grūdais vemiantį gaidį, sudavęs jam ir manė užmušęs, bet iš tikrųjų tas likęs gyvas. Tariamai užmuštas gaidys, kurio pavidalu kartais būna aitvaras, pavirsto ugniniu kamuoliu ir išlėkė, uždegdamas trobą.• Malantis žmogus pamatęs raudoną gaidį, vemiantį grūdais, sudrožęs jam ir tarsi užmušęs, bet kai užmuštą numetęs ant žemės, aitvaras pavirtęs kibirk