mokesčiai

Reikia turinio

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, buvo pertvarkyta visa šalies finansų sistema – biudžetas, jo sandara, mokesčiai, bankai, ūkio subjektų, įmonių finansai. Priimtas LR biudžetinės sandaros įstatymas (1990 07 30 Nr. I-430), kuriame nustatyta, kad šalies biudžetinė sandara apima valstybės ir savivaldybių (miestų ir rajonų) biudžetus; Lietuvos biudžetuose sukaupta nacionalinių pajamų dalis skiriama švietimo, kultūros, mokslo, sveikatos apsaugos, socialinio aprūpinimo bei socialinės šalpos, gamtos apsaugos programoms įgyvendinti, ūkiui plėtoti, valstybės valdžios ir valdymo įstaigoms išlaikyti bei krašto apsaugai.Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo buvo pertvarkyti visi mokesčiai. Tiksliau sakant, sukurta nauja mokesčių sistema. Pirmiausia buvo pakeisti įmonių mokėjimai iš pelno. Panaikinus mokestį už gamybinius fondus ir pelno likučio įmokas, įvestas juridinių asmenų pelno mokestis (JAPMĮ 1990 07 31 Nr. I-442). Jį iki 2001 m. gruodžio 31 d. mokėjo visi juridinio asmens teises turintys ūkio subjektai. Nuo 2002 m. sausio įsigaliojo naujasis pelno mokesčio įstatymas (PMĮ 2001 12 20 Nr. IX-675).Panaikinus buvusį gyventojų pajamų mokestį, buvo įvestas fizinių asmenų pajamų mokestis (FAPMLĮ 1990 10 05 Nr. I-641), kuris galiojo iki 2002 m. gruodžio 31 d. Nuo 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojo naujasis gyventojų pajamų mokesčio įstatymas (GPMĮ 2002 07 02 Nr. IX-1007). Vėliau buvo pertvarkytas apyvartos mokestis. Jį panaikinus, įvestas bendrasis akcizas, o šis pakeistas pridėtinės vertės mokesčiu (1993 12 22 įstatymas Nr. I-345), kurio nuostatos galiojo iki 2002 m. birželio 30 d. Nuo 2002 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujasis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas (PVMĮ 20012 03 05 IX-751)Lietuvoje priimti ir kiti mokesčių įstatymai. Be minėtų dar mokami: akcizai, muitai, žemės mokestis, cukraus mokestis, mokestis už valstybinius gamtos išteklius, už aplinkos teršimą, nekilnojamo turto mokestis, atskaitymai kelių priežiūros ir plėtros programai finansuoti ir kt. Lietuvoje, kaip ir daugelyje užsienio valstybių, dabar yra tiesioginiai ir netiesioginiai mokesčiai.Šalies Seimas priėmė LR mokesčių administravimo įstatymą (1995 06 28 Nr. I-974). Jame įtvirtintos pagrindinės mokesčių mokėtojų ir mokesčio administratorių teisės bei pareigos.Didžiąją dalį šalies biudžeto pajamų sudaro netiesioginių mokesčių įmokos. Tai pirmasis mokesčių struktūros bruožas. Antra vieta teko fizinių asmenų pajamų mokesčiui, trečia – kitiems mokesčiams ir įmokoms, ketvirta – juridinių asmenų pelno mokesčiui. Taigi iš netiesioginių mokesčių gausiausias – pridėtinės vertės mokestis, iš tiesioginių – fizinių asmenų pajamų mokestis. Antrasis mokesčių struktūros bruožas – labai sparčiai auga netiesioginiai mokesčiai. Mūsų šalyje vyrauja vartojimo mokesčių įplaukos. Tai didina gyventojų mokesčių krūvį. Reikėtų priminti, kad mokestinių įplaukų lyginamasis svoris priklauso nuo BVP didėjimo veiksnių: a) mokesčių ir kainų nuolatinio augimo Lietuvoje ir tų rodiklių stabilumo Vakarų Europos ir kitose pasaulio šalyse; b) mokesčių struktūros. Lietuvoje vyrauja netiesioginiai (vartojimo) mokesčiai, o daugelyje užsienio šalių daugiausia nacionalinio biudžeto įplaukų gaunama iš tiesioginių mokesčių; c) mokestinės bazės lygio; d) įmonių mokesčių lygio, atsižvelgiant į mokesčių bazę, ir kt.Dabartinei mokesčių sistemai būdinga nemažai trūkumų. Mokestinė bazė buvo susilpninta jau pirmaisiais ir vėlesniais metais po nepriklausomybės atkūrimo. Tai lėmė keturi veiksniai.• Netinkamai pasirinktos Lietuvos ūkio plėtojimo kryptys. Nekritiškai buvo įvertintos užsienio specialistų “padiktuotos” prioritetinės Lietuvos ūkio plėtros kryptys: energetika, transportas ir ekologija. Šios sritys domina užsienį, joms teikiami kreditai, kuriuos valstybė garantuoja grąžinti. • Mokesčių bazę silpnina ūkio subjektų finansų būklė. Antai jau daugelį metų šalis skęsta skolose. Ūkio subjektai skolingi vieni kitiems, šalies ir socialinio draudimo biudžetams, savo darbuotojams.• Pertvarkant šalies ūkio sistemą dirbti rinkos sąlygomis, valstybė nepajėgė reguliuoti ir net riboti materialinių išteklių nepateisinamo brangimo, pirmiausia energetinių išteklių. Tai sudarė sąlygas iš esmės visiškai nevaldomai didinti gamybos išlaidas ir cirkuliacijos kaštus. Kartu brango ir biudžetinių įstaigų išlaikymas, ūkio subjektų veikla, prekės, gyventojų komunalinės ir kitos paslaugos. Kitas veiksnys – nebuvo išsaugotas pramoninės ir žemės ūkio produkcijos gamybos potencialas. Dėl šių priežasčių susilpnėjo ūkio subjektų apmokestinamųjų pajamų (pelno) bazė bei gyventojų perkamoji galia.

• Gyventojų mokestinę galią ypač mažina nevaldomas kasmetinis prekių ir paslaugų kainų augimas. Daugiausia įtakos tam turi nepagrįstas akcizų didinimas, nekontroliuojamai prekių pardavėjų ir paslaugų tiekėjų tvarkoma kainodara. Dėl kylančių kainų ir tarifų be jokių pastangų galima padidinti vartojimo mokesčių įplaukas. Juk aukštesnės pardavimo ir paslaugų kainos didina ir pridėtinės vertės mokestį, vadinasi, silpnina mokesčių bazę. Ypač mūsų sąlygomis, kai vyrauja vartojimo mokesčiai.

I. LR MOKESČIŲ SISTEMA

Kiekvienos valstybės mokesčių sistemą sudaro teisės norminiai aktai, reglamentuojantys mokesčių nustatymo teisinius pagrindus, apskaičiavimą, deklaravimą, sumokėjimą, administravimą ir sankcijų taikymą.Toliau pateikti pagrindiniai mokesčių sistemos elementai.Mokesčio subjektas – ūkio subjektas ar fizinis asmuo, kuris privalo mokėti mokesčius.Mokesčio objektas ir dalykas – pelno uždirbimas arba pajamų gavimas, prekių pardavimas, turto naudojimas, turėjimas, nuosavybės teisė į turtą (pvz. nekilnojamo turto mokestis, žemės nuomos mokestis)Mokesčio matas – turėtų būti mokesčio objekto matas, nes mokesčio objektas turi būti kažkaip išmatuojamas. Daugeliu atveju matuojama pinigais, tačiau būna ir natūrinių mato vienetų: svoris, tūris, galingumas, dydis, koncentracija. Pvz. mokestis už aplinkos teršimą – priklausomai kokios koncentracijos išmetami teršalai, nuo to skiriasi tarifai. Tačiau dažniausiai naudojamas vertinis matas, t.y. pinigai.Apmokestinimo vienetas – kam konkrečiai taikomas mokestis. Būna natūriniai ir piniginiai (pvz. apmokestinant išgautus gamos išteklius, jie matuojami tonomis). Gali būti apmokestinamas turto vienetas – pastatas yra nekilnojamo turto mokesčio objektas, o mokestis skaičiuojamas nuo vertės, išreikštos pinigais. Apmokestinimo vienetas – pastato mokestinė vertė.Apmokestinimo bazės nustatymo metodai yra du: tiesioginis – kai apskaičiuojama pagal apskaitos duomenis iš įvairių sukauptų duomenų ar nustatomas turto buvimo faktas; netiesioginis – netiesioginius mokesčių apskaičiavimo metodus taiko mokesčių administratorius, kai jam pasirodo, kad tiesioginiu būdu mokesčio mokėtojo apskaičiuotas mokestis yra nepagrįstai sumažintas. Šiems metodams yra nustatyta speciali tvarka. Vyriausybė yra nustačiusi tvarką, kokiais atvejais gali būti taikomi netiesioginiai apmokestinimo bazės nustatymo metodai.Mokestinis laikotarpis – kad mokesčiai būtų mokami periodiškai yra nustatyti kiekvienam mokesčiui mokėjimo laikotarpis. Trumpesnio kaip mėnuo nėra. Kas mėnesį – PVM, akcizai, kelių mokestis. Kas ketvirtį – žemės, nekilnojamo turto, kas metai – pelno mokestis.Mokesčio tarifai – konkreti procentinė išraiška, kokio dydžio mokestis turi būti apskaičiuojamas. Pvz. Fizinių asmenų pajamų mokestis turi net keletą tarifų – priklausomai nuo to, kelinta darbovietė. Nepagrindinėje darbovietėje vienas tarifas, o pagrindinėje – kitas.Mokesčio nustatymo metodai – yra keturi pagrindiniai:Vienodas – visi mokesčio mokėtojai moka visiškai vienodai, neatsižvelgiant į turtinę padėtį, į gaunamą naudą, į turto naudojimą, pelno dydį. Valstybės rinkliavos visiems vienodos.Proporcinis – nustatoma proporcingai, t.y. atsižvelgiama į gaunamas pajamas, uždirbtą pelną, į išgautus gamtinius išteklius.Progresyvinis – atsižvelgiama į didėjimą. Progresyviniu metodu, galima sakyti, kad buvo apmokestinamos su darbo santykiais susijusios pajamos fiziniu asmenų pajamų mokesčiu, kai dirbama nepagrindinėje darbovietėje. Iki tam tikros darbo užmokesčio sumos – 125 Lt – 10% , nuo 126 iki 250 – 20%, kai suma didesnė nei 250 – 35%. Didėjant pajamoms didėja procentas (tokia apmokestinimo tvarka galiojo pagal FAPMLĮ iki 2002 12 31).Regresinis – atvirkštinis progresyviniam mokesčiui. Didėjant mokesčio bazei – mažėja tarifas. Šiuo metu Lietuvoje tokių mokesčių nėra. Mokesčio apskaičiavimo tvarka, kuri yra nustatyta kiekvienam mokesčiui. Dažniausiai šią tvarką nustato to mokesčio įstatymas. Jame apsprendžiama, kas yra mokesčio objektas, kas sudaro to mokesčio bazę, kaip ji apskaičiuojama, tarifai, lengvatos. Mokesčio sumokėjimo tvarka – mokesčiai mokami trimis būdais:• Pateikiant mokesčio deklaraciją, kurioje apskaičiuojama konkretaus mokesčio mokėjimo suma.• Pagal mokesčių kadastrus ir registrų duomenis. Šiuo metu pagal kadastrus ir registrų duomenis yra mokami žemės, žemės nuomos ir nekilnojamo turto mokesčiai.• Mokesčio sumokėjimas prie pajamų šaltinio. Tai reiškia kad prievolė sumokėti mokestį atsiranda tik tada, kai gaunamos pajamos. Pvz. visi mes fiziniai asmenys pajamų mokestį mokame tiktai gavę pajamas, gavę atlyginimą, gaudami autorinį atlyginimą, gaudami dividendus.

II. MOKESČIŲ KLASIFIKAVIMAS

Mokesčiai klasifikuojami pagal įvairius elementus.Pagal surinkimo būdą – tiesioginiai ir netiesioginiai. Tiesioginis – kuris nustatomas nuo konkrečios apmokestinimo bazės. Jei gavome pelno, tai dalį to pelno turime skirti pelno mokesčiui. Gyventojų pajamų mokestis darbuotojui yra tiesioginis, kadangi jis negauna tam tikros savo pajamų dalies, o mokesčio suma apskaičiuojama pagal nustatytą tarifą. Netiesioginiai mokesčiai – užslėpti. Toks mokestis sudaro prekės ir paslaugos kainos dalį. Ir mokėdamas už paslaugą ar įsigydamas prekę eilinis gyventojas, nesusipažinęs su Lietuvos mokesčių sistema, nežino, kokią kainos dalį sudaro mokesčių suma. Tai būtų pridėtinės vertės mokestis (PVM) ir kai kurioms prekėms taikomas akcizų mokestis. Netiesioginių mokesčių mokėtojai yra galutiniai prekių ar paslaugų vartotojai, kurie tuos mokesčius sumoka, patys to nežinodami. Pvz. kiekvieno duonos kepalėlio kainą sudaro ne tik jo savikaina, bet ir mokesčių sumos, kurias gamintojas turi sumokėti valstybei. Jas gamintojai įskaičiuoja į prekės kainą, o pirkdamas tą prekę mokestį sumoka tos prekės pirkėjas.Pagal deklaravimą – deklaruojami ir nedeklaruojami mokesčiai. Deklaruojami – mokesčiai, apie kuriuos žinios mokesčio administratoriui pateikiamos nustatytos formos deklaracijoje. Mokesčio deklaracijoje nurodoma, kas apmokestinama, kokiu tarifu ir kokia apskaičiuota suma. Apie nedeklaruojamus mokesčius informacija nepateikiama. Nedeklaruojami mokesčiai šiuo metu yra įvairios rinkliavos, įmokos į Garantinį fondą.Pagal subjektą, mokantį mokesčius:Vienas atvejis – kai sumoka pats mokesčio mokėtojas. Pvz. įmonės pačios moka pelno mokestį, aplinkos teršimo mokestį, atskaitymus į kelių fondą. Antras atvejis – prievolė išskaičiuoti ir sumokėti uždedama kitam ūkio subjektui, t.y. tam ūkio subjektui, kuris išmoka tas pajamas. Pvz. darbo užmokestis – darbdavys moka darbo užmokestį, todėl jam uždėta prievolė išskaičiuoti iš darbo užmokesčio ir sumokėti gyventojų pajamų mokestį. Šiuo atveju darbdavys tampa mokestį išskaičiuojančiu ir sumokančiu asmeniu. Nors mes esame to gyventojų pajamų mokesčio mokėtojai, tačiau nors ir prievarta, bet gauname darbo užmokesčio mažiau. Išmokant darbdavys išskaito gyventojų pajamų mokestį ir sumoka į biudžetą.VMĮ viršininko 2001 08 09 įsakymu Nr. 205 buvo patvirtinta tvarka, kurioje numatyta lengvata mokesčio mokėtojams, kai mokesčius už mokesčio mokėtoją gali sumokėti visiškai kitas – pašalinis asmuo. Pvz. įmonė neturi apyvartinių lėšų, o reikia sumokėti didelę įvairių mokesčių sumą. Kol jinai gaus paskolą, ar apiformins paskolą iš akcininko, augs delspinigiai. Akcininkai, turėdami pinigų, gali sumokėti mokesčio sumą už įmonę. Kitas atvejis – individuali įmonė neturi pinigų, o įmonės savininko šeimos narys turi kitų pajamų ir gali laikinai sumokėti už įmonę.Pagal mokesčių administratorių – MA Įstatymo 5 straipsnyje numatyta, kokius mokesčius administruoja VMI. Jų šiai dienai yra 22. Kai kuriuos mokesčius administruoja muitinė, aplinkos ministerija. Pagal tarifą – fiksuoto, kintamo, progresyvinio ir regresyvinio tarifo. Fiksuoto – pvz. pelno mokestis, kuris ilgą laiką buvo 29%, vėliau – 24%, o nuo 2002 01 01 – 15%. Kintamo – kinta priklausomai nuo mokesčio objekto dydžio. Buvo norima fizinių asmenų pajamų mokestį padaryti progresyvinį. t.y. didesnes pajamas gaunantys mokėtų didesnį procentą, tačiau projekte šio punkto neliko. Regresinis tarifas – tarifas mažėja, didėjant pajamoms, tačiau pas mus tai nepraktikuojama. Pagal mokesčio objektą – pelno ar gautų pajamų, kitų objektų. Pvz. kai naudojami stacionarūs taršos šaltiniai – mokestis už aplinkos teršimą mokamas nuo išmestų teršalų kiekio. Kai naudojami mobilūs taršos šaltiniai, pvz. automobiliai – mokestis naudojamas nuo sunaudoto degalų kiekio.3.1 LIETUVOJE TAIKOMI MOKESČIAI

Toliau darbe bus bandoma šiek tiek giliau panagrinėti svarbiausius bei didžiausią įtaką turinčius mokesčius.

3.1 PRIDĖTINĖS VERTĖS MOKESTIS

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo buvo pertvarkytas apyvartos mokestis. Jį panaikinus, įvestas bendrasis akcizas, o šis pakeistas pridėtinės vertės mokesčiu (1993 12 22 įstatymas Nr. I-345) Nuo 2002 m. liepos 1 d. įsigalioja naujos redakcijos Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas (toliau – Įstatymas), kurio nuostatos suderintos su pagrindiniu Europos Sąjungos norminiu dokumentu PVM srityje – Tarybos Šeštąja direktyva 77/388. Naujasis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas nustato, kad PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, atitinkantys tris būtinas sąlygas: 1) prekių tiekimas ir paslaugų teikimas turi vykti už atlygį; 2) prekių tiekimas ir paslaugų teikimas turi vykti šalies teritorijoje; 3) prekes tiekti ar paslaugas teikti turi apmokestinamasis asmuo.

Iki šių metų birželio 30 d. galiojęs Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas nustatė, kad PVM objektas yra pridėtinė vertė, sukurta ir realizuota prekių gamybos atliekamų darbų ir teikiamų paslaugų procese. PVM objektas taip pat yra prekių importas.Galiojusio įstatymo nuostata, apibrėžusi mokesčio objektą, buvo gana neįprasta, palyginti su analogiškais kitų valstybių įstatymais. Lingvistiškai vertinant, jeigu pajamų mokesčio objektas yra pajamos, turto mokesčių – turtas, pridėtinės vertės mokesčio objektas turėtų būti pridėtinė vertė. Tačiau pridėtinės vertės apmokestinimas greičiau yra galutinis mokesčio taikymo tikslas, o ne tikrasis, techniškasis, apmokestinimo objektas. Galiojusiame įstatyme vartota pridėtinės vertės sąvoka sukėlė nemaža ginčų ir nepagrįstų vertinimų PVM objekto požiūriu.Praktiškai visos valstybės savo nacionaliniuose įstatymuose PVM objektu įvardija prekių tiekimą ar paslaugų teikimą, nes būtent prekių tiekimas ar paslaugų teikimas kiekvienoje grandinėje iki pat galutinio suvartojimo yra apmokestinami PVM. Tokią pačią nuostatą įtvirtina ir pagrindinis ES norminis dokumentas PVM srityje – Tarybos direktyva 77/388, dar vadinama Šeštąja direktyva, kuria paremtas visas naujasis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas. PVM mechanizmas, kiek prieštaraudamas pačiai pridėtinės vertės sampratai, veikia taip, kad prekių tiekimas yra apmokestinamas visuose gamybos, paskirstymo ir pardavimo galutiniam vartotojui etapuose, neatsižvelgiant į konkrečios operacijos pelningumą.PVM objektu išlieka prekių importas. Atsižvelgiant į tai, kad pagal naująjį įstatymą PVM bus taikomas ir užsienio asmenų veiklai Lietuvoje, PVM objektu taip pat taps veikla, kuri kartais vadinama paslaugų importu.Prielaidos PVM objektui atsirasti. Tiek Šeštoji direktyva, tiek naujasis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas nustato, kad PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, atitinkantys tris sąlygas:• prekių tiekimas ir paslaugų teikimas turi vykti už atlygį (jis kartais gali būti menamas). Tam, kad būtų sukurtas PVM objektas, viena vertus, turi būti pateiktos prekės ar suteiktos paslaugos, kita vertus, turi būti sumokėtas atlygis už tas prekes ar paslaugas (ar turi atsirasti prievolė jį sumokėti). Atlygio forma neturi reikšmės – tai gali būti pinigai, daiktai, paslaugos, prievolių įskaitymas, tačiau ryšys tarp pateiktų prekių ar suteiktų paslaugų ir gauto (ar gautino) atlygio turi būti aiškus. • prekių tiekimas ar paslaugų teikimas turi vykti šalies teritorijoje. Galiojančio Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo taikymo teritorija nėra apibrėžta, t.y. nenurodyta, kokią sandorio dalį iš visos jų visumos šis įstatymas apima. Šiuo metu Lietuvos Respublika nėra ES narė ir apie tarptautinius sandorius įprastai kalbama importo ir eksporto kategorijomis, tačiau ES mastu, ypač atsižvelgiant į bendros rinkos be sienų koncepciją (t.y. jokio importo ir eksporto sandoriams ES viduje), suvokimas, kur PVM požiūriu laikomas įvykusiu vienas ar kitas sandoris, yra esminis. Teritorijos principas lemia mūsų subjektų ir užsienio asmenų mokesčių prievoles Lietuvos biudžetui. Jis lems ir Lietuvos asmenų prievoles kitų ES valstybių biudžetams, prievoles registruotis PVM mokėtojais atitinkamoje ES valstybėje ir pan.Įstatymas numato, kad prekių tiekimas ar paslaugų teikimas tik Lietuvos Respublikos teritorijoje gali būti laikomas Lietuvos PVM objektu.• prekes tiekti ar paslaugas teikti turi apmokestinamasis asmuo. Fiziniai asmenys, jei jie vykdo ekonominę veiklą, dėl savo vykdomos ekonominės veiklos įgyja tas pačias prievoles registruotis PVM mokėtojais, kaip ir juridiniai asmenys. Tačiau fizinis asmuo, kuris yra PVM mokėtojas, gali sudaryti ir tokius sandorius, kurie niekaip nėra susiję su vykdoma ekonomine veikla (pvz., asmeninio turto, t.y. turto, nenaudoto ekonominėje veikloje, pardavimo sandoriai). Ar pagrįsta tokius sandorius laikyti PVM objektu vien todėl, kad šis asmuo – PVM mokėtojas?Atsakymą į šį klausimą pateikia Šeštoji direktyva ir Europos teisingumo teismo sprendimai, pagal kuriuos fizinį asmenį PVM mokėtoją galima tarsi skaidyti į du subjektus – verslininką ir privatų asmenį, o PVM objektu laikytini tik tie sandoriai, kuriuos fizinis asmuo sudaro kaip verslininkas, t.y. “sudaro apmokestinamasis asmuo, veikdamas kaip toks”, kaip nurodyta Šeštojoje direktyvoje. Kiti tokio fizinio asmens sudaromi sandoriai nėra PVM objektas, nepaisant to, kad tas fizinis asmuo yra įregistruotas PVM mokėtoju. Dėl tos pačios priežasties verslo, kaip visumos pardavimas, nėra laikomas PVM objektu (Įstatymo 9 straipsnio 1 ir 2 dalys), nes verslą parduodantis savininkas verslo visumos atžvilgiu neturi būti laikomas apmokestinamuoju asmeniu (tai ypač akivaizdu personalinės įmonės atžvilgiu – apmokestinamasis asmuo yra įmonė).
Naujajame PVM įstatyme numatyta PVM mokėtojų registravimo tvarka iš esmės nesiskiria nuo ankstesnės, tačiau atsisakyta anksčiau galiojusio PVM įstatymo 6 str. 1 dalyje įtvirtino apribojimo, kad asmenys, kurių pajamos neviršija 10 000 Lt, PVM mokėtojais įsiregistruoti negali. Pagal naujojo PVM įstatymo nuostatas yra išskiriamas privalomas registravimasis PVM mokėtoju ir savanoriškas registravimasis PVM mokėtoju. Pagal PVM įstatymo 71 straipsnį Lietuvos Respublikos apmokestinamasis asmuo, kurio bendra atlygio už vykdant ekonominę veiklą pateiktas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas suma per metus (paskutinius 12 mėnesių) viršija 100 000 Lt, pradedant tuo mėnesiu, kurį ši riba buvo viršyta, privalo už tiekiamas prekes ir (arba) teikiamas paslaugas šio įstatymo nustatyta tvarka skaičiuoti ir mokėti į biudžetą pridėtinės vertės mokestį. PVM įstatymo 71 str. 2 d. 1, 2 ir 3 punktuose yra apibrėžiamos ūkio subjekto pajamos, į kurias neatsižvelgiama skaičiuojant 10000 Lt ribą, t.y. atlygis už prekių tiekimą ir paslaugų teikimą, kuriam naudojamų prekių ir (ar) paslaugų pirkimo ir (arba) importo PVM negalėtų būti atskaitomas netgi tada, jeigu asmuo būtų PVM mokėtojas (t.y. veiklai, kuri PVM neapmokestinama); atlygis už ilgalaikio turto, naudoto apmokestinamojo asmens ekonominėje veikloje, tiekimą; gauti avansai.Įstatyme nustatyti šie mokestiniai laikotarpiai: kalendorinis mėnuo, kalendorinis pusmetis, individualus mokestinis laikotarpis, atsižvelgiant į PVM mokėtojo veiklos ypatybes. Fizinio asmens PVM mokestinis laikotarpis visais atvejais yra kalendorinis pusmetis.Nagrinėjant PVM deklaracijos pateikimo terminus galima skirti tokias klausimų grupes:1. PVM deklaracijos pateikimas pasibaigus mokestiniam laikotarpiui;2. metinės PVM deklaracijos pateikimas;3. išregistruojamojo iš PVM mokėtojų arba likviduojamo asmens PVM deklaracija.Vertinant naujojo PVM įstatymo nuostatas, pasakytina, kad jame numatyta vėlesnė PVM deklaracijos pateikimo data. Iki 2002 m. birželio 30 d. galiojusiame PVM įstatymo 32 straipsnyje buvo numatyta, kad PVM deklaracija turi būti pateikta ne vėliau kaip iki kito mėnesio 15 dienos. Naujajame PVM įstatyme nustatyta, kad deklaracija turi būti pateikta ne vėliau kaip iki kito mėnesio 25 dienos.PVM įstatymas numato tokį PVM deklaracijos pateikimo pagrindą: pasibaigus kalendoriniams metams ir nustačius faktinius rodiklius, PVM įstatymo 8 skyriaus nustatyta tvarka turi būti patikslinta PVM atskaita. PVM mokėtojas ne vėliau kaip iki kitų kalendorinių metų spalio 1 d. privalo pateikti metinę PVM deklaraciją, kurioje deklaruojamos PVM atskaitą tikslinančios sumos. Taip yra tikslinama mišriai veiklai naudojamų prekių PVM atskaita, ilgalaikio turto (įskaitant esminį pastato (statinio) pagerinimą pirkimo PVM suma. Jei paaiškėja, kad pagal faktinius rezultatus apskaičiuotos dalies dydis nuo tais kalendoriniais metais naudoto dydžio skiriasi ne daugiau kaip 5%, PVM atskaita gali būti netikslinama. Jei apmokestinamasis asmuo buvo išregistruotas iš PVM mokėtojų, jis per 20 dienų nuo išregistravimo privalo pateikti specialią išregistruojamojo iš PVM mokėtojų arba likviduojamojo asmens PVM deklaraciją ir joje deklaruoti visas likusias prievoles, susijusias su PVM apskaičiavimu ir sumokėjimu. Jei apmokestinamasis asmuo yra likviduojamas – specialią PVM deklaraciją turi pateikti iki likvidavimo.Naujojo PVM įstatymo 89 straipsnis reglamentuoja mokėtinos PVM sumos apskaičiavimą. Apskaičiuojant mokėtiną į biudžetą PVM sumą iš per mokestinį laikotarpį apskaičiuotos pardavimo PVM sumos už pateiktas prekes ar suteiktas paslaugas sumos, taip pat iš priklausančios mokėti i biudžetą PVM sumos už įsigytas prekes ir (ar) paslaugas, bei įskaitomos importo PVM sumos atimama atskaitoma pirkimo ir (ar) importo PVM suma. Tačiau kiekvienu atveju atskaičiuojant į biudžetą mokėtiną PVM sumą turi būti įvertintos dvi papildomos aplinkybės: • PVM atskaitos ir apmokestinamosios vertės tikslinimas;• už suteiktas paslaugas ir gautas prekes sumokėti avansai. PVM įstatymas numato, kad mokėtina į biudžetą PVM sumą turi būti sumokėta ne vėliau kaip iki deklaravimo termino pabaigos.Apmokestinamoji vertė. Pagal naująjį įstatymą, apmokestinamąją vertę, nuo kurios turi būti apskaičiuotas PVM , sudaro atlygis (išskyrus patį PVM), kurį gavo arba turi gauti prekių tiekėjas ar paslaugos teikėjas, arba jo vardu trečiasis asmuo (atlygis – visa tai, kas pinigais ar bet kokia kita forma gauta arba gautina kaip atlyginimas už tiekiamas prekes ir teikiamas paslaugas iš pirkėjų (klientų) ir (arba) trečiosios šalies.
Importuojamų prekių apmokestinamoji vertė pagal galiojantį įstatymą susieta vien su muitine verte ir kitais importo mokesčiais.

3.2 ĮMONIŲ PELNO MOKESTIS

Nuo 2002 m. sausio 1d. įsigaliojęs naujasis LR pelno mokesčio įstatymas smulkiems verslo subjektams numato lengvatinį 13% pelno mokesčio tarifą. Šis įstatymas apibrėžia kriterijus, kuriuos atitinkanti įmonė gali taikyti lengvatinį pelno mokesčio tarifą, nustato specialias sąlygas, kada verslo subjektai negalės pasinaudoti šia pelno mokesčio lengvata.LR smulkaus ir vidutinio verslo pelno mokesčio įstatymas smulkiems verslo subjektams priskiria įmones, kuriose vidutinis metinis sąrašuose esantis darbuotojų skaičius yra ne didesnis nei 9, o vidutinio verslo subjektams priskiriamos įmonės, kuriose vidutinis metinis sąrašuose esantis darbuotojų skaičius yra ne didesnis nei 49, t.y. smulkaus ir vidutinio verslo subjekto statusas visiškai nesiejamas su įmonės gaunamomis pajamomis. Iki 2002 m. sausio 1 d. juridiniai asmenys, kurių bendrosios pajamos per mėnesinį laikotarpį neviršijo 1 mln. litų ir vidutinis sąrašuose esančių darbuotojų skaičius neviršijo 50 žmonių, apmokestinamajam pelnui taikė 15% pelno mokesčio tarifą vietoj kitiems juridiniams asmenims taikyto 24% pelno mokesčio tarifo. Ši lengvata negalėjo būti taikoma juridiniams asmenims, kurie vertėsi alkoholinių gėrimų arba tabako gaminių prekyba, didmenine arba mažmenine naftos produktų prekyba. Nuo 2002 m. sausio 1 d. įsigaliojus LR pelno mokesčio įstatymui, pelno mokesčio lengvatos paliktos tik smulkiam verslui. Šiame įstatyme nustatyta, kad vienetų (juridinių asmenų) kuriuose vidutinis sąrašuose esančių darbuotojų skaičius neviršija 10 žmonių ir mokestinio laikotarpio pajamos neviršija 500 tūkst. litų, apmokestinamasis pelnas apmokestinamas taikant 13% mokesčio tarifą, vietoj kitiems juridiniams asmenims taikomo 15% pelno mokesčio tarifo.LR pelno mokesčio įstatyme nebeliko ribojimų įmonėms, besiverčiančioms vadinamąja neskatintina veikla.

3.3 NEKILNOJAMO TURTO MOKESTIS

Nekilnojamo turto mokestis yra vienas iš aiškiausių, jei taip galima pasakyti, mokesčių, kurį beveik kiekviena Lietuvos įmonė privalo mokėti į savivaldybių biudžetą, jei turi nekilnojamojo turto.Mokesčio objektas – tai užregistruotas Registro įmonėje nekilnojamasis turtas, kuris nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikoje registruotai įmonei ar organizacijai. Taigi turto priskyrimo apmokestinamajam kriterijų yra keletas:l• Nuolatinė turto buvimo vieta• Nuosavybės teisės į turtą egzistavimas• Turto registravimas RegistreŠie trys kriterijai labai glaudžiai susiję. turto nuosavybės teisė atsiranda jį užregistravus. Turtas turi būti užregistruotas per tris mėnesius nuo jo įsigijimo.Šio mokesčio mokėtoju tampama, kai įmonė turi turto, atitinkančio aptartus kriterijus, ir yra įregistruota Lietuvos Respublikoje. Užsienio įmonė turi skaičiuoti šį mokestį tik tais atvejais, kai ji turi Lietuvoje registruotų filialų ar atstovybių bei kai pati yra registruota Lietuvos Respublikoje. Jei įmonė registruota užsienyje ir Lietuvoje neturi filialų ar atstovybių, bet yra įsigijusi Lietuvoje nekilnojamojo turto, ji nėra nekilnojamojo turto mokesčio mokėtoja.Užregistravus turtą registro įmonėje, nekilnojamojo turto mokestis pradedamas skaičiuoti nuo kito mėnesio, o perleidus turtą ar kitaip jį praradus mokestis nebeskaičiuojamas irgi nuo kito mėnesio po šio turto teisinės registracijos pakeitimo. Statant turtą, mokestis neskaičiuojamas, kol jis nebus teisiškai įregistruotas. Nekilnojamojo turto mokestis neskaičiuojamas už tą turtą, kurio nereikia registruoti Registre ir kuris naudojamas patikėjimo teise arba pagal panaudos ar nuomos sutartį.Mokestis skaičiuojamas nuo turo mokestinės vertės. Mokestinė turto vertė yra turto atstatomoji vertė, padauginta iš vietovės pataisos koeficiento. Bet įmonėms nederėtų rūpintis šiais sudėtingais skaičiavimais, nors ir yra patvirtinta nekilnojamojo turto vertinimo metodika. Įmonė turėtų kreiptis į kompetentingą įstaigą, tiksliai – į Respublikinį inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biurą.Čia turtas bus įvertintas ir išduotas pažymėjimas, kuriame bus nurodyta keletas verčių, tarp jų ir turto mokestinė vertė. Ši suma ir įrašoma į deklaraciją ir apmokestinama 1% nekilnojamo turto mokesčiu.Mokestis už naujai įsigytą ar pastatytą apmokestinamąjį nekilnojamąjį turtą skaičiuojamas po 1/12 metinės sumos už kiekvieną mėnesį, pradedant mėnesiu, einančiu po mėnesio, kurį nekilnojamas turtas buvo įsigytas nuosavybės teise.Mokestis pervedamas tos apskrities mokesčių inspekcijai, kurioje tas turtas registruojamas.

3.4 VALSTYBINIS SOCIALINIS DRAUDIMAS

Nuo 1991 m. birželio 21 d. galioja LR valstybinio socialinio draudimo įstatymas (Nr. I-1336). Minėtame įstatyme nustatyti valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifai ir jų dydžiai atskiroms draudimo rūšims.Draudėjai darbdavio ir apdraustojo privalomąsias valstybinio socialinio draudimo įmokas apskaičiuoja ir moka nuo to dienos, kurią darbuotojams pradedamas skaičiuoti atlyginimas už darbą, nepaisydami draudėjų įregistravimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniuose skyriuose datos. Įmokos skaičiuojamos ir mokamos nuo kiekvienam apdraustajam apskaičiuoto atlyginimo už darbą. Atlyginimo suma, nuo kurios skaičiuojamos įmokos, negali būti mažesnė, kaip kiekvieno kalendorinio mėnesio minimali mėnesinė alga.Apdraustieji, kurie gauna atlyginimą už darbą, privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokas moka nuo jiems priskaičiuoto atlyginimo. Šias įmokas iš jų atlyginimo atskaito ir sumoka į VSDF biudžetą darbdavys.Tarifai: draudėjų privalomasis valstybinis socialinis draudimas (31%) ir apdraustųjų privalomasis valstybinis socialinis draudimas (3%). Draudėjų privalomąjį valstybinį socialinį draudimą sudaro:• bendra pensijų, ligos ir motinystės (tėvystės) ir draudimo nuo nedarbo įmokų suma – 27%;• nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įmokų suma – 1%;• sveikatos draudimo įmokų suma – 3%;Individualių (personalinių) įmonių savininkai, TŪB ir KŪB nariai, notarai, advokatai bei jų padėjėjai valstybinio socialinio draudimo įmokas moka patys nuo įmonės įregistravimo įmonių rejestre dienos įrašymo į atitinkamus sąrašus dienos visai valstybinio socialinio draudimo pensijai gauti. Nuo 2002 m,. sausio 1 d. šie asmenys įmokas moka bazinei pensijai ir papildomai pensijos daliai.

3.5 PRIVALOMASIS SVEIKATOS DRAUDIMAS

Privalomojo sveikatos draudimo įmokų mokėjimą reglamentuoja 1996 05 21 LR sveikatos draudimo įstatymas Nr. I-1343 (toliau – SDĮ). Nuo 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojo nauja šio įstatymo redakcija(2002 12 03 Nr. IX-1219) Jau nuo 1996 m. sausio 1 d. SDĮ 16 straipsnyje nustatyta, kad individualių įmonių, ūkinių bendrijų ir įsigijusių patentus fizinių asmenų mokamų privalomojo sveikatos draudimo įmokų suma per mėnesį turi būti ne mažesnė už nustatytą dydį.Nuo 2000 m. lapkričio 1 d. ūkinės bendrijos už savo narius, individualios įmonės už įmonės savininkus moka privalomojo socialinio draudimo įmokas, kurios sudaro 30% apskaičiuotos fizinių asmenų pajamų sumos, bet ne mažiau nei 1/12 metinės valstybės biudžeto įmokos už valstybės lėšomis draudžiamus asmenis (VBĮ) einamaisiais mokestiniais metais per mėnesį. Įmokų dydis už valstybės lėšomis draudžiamus asmenis kasmet tvirtinamas Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu. LR 2002 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme (2001 12 31 Nr. IX-643) nustatyta, kad 2002 metais VBĮ į privalomojo sveikatos draudimo fondą bus 187,20 Lt. už kiekvieną valstybės lėšomis draudžiamą asmenį. Taigi, vienam mėnesiui tenkanti 1/12 VBĮ sumos dalis bus 15,6 Lt.Pagal Sveikatos draudimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalį asmenys, už kuriuos mokamos privalomojo sveikatos draudimo įmokos, apdraustais laikomi nuo momento, kai už juos pradėtos mokėti arba jie pradėjo mokėti nustatyto dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas. Apdraustais jie laikomi dar vieną mėnesį po to, kai už juos nustota mokėti nustatyto dydžio įmokas, jei jos prieš tai be pertraukos buvo mokamos ne trumpiau kaip tris mėnesius.

3.6 KELIŲ MOKESTIS

LR kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymas nustato tris pagrindinius programos finansavimo šaltinius: (1) atskaitymus nuo pajamų, (2) mokestį už naudojimąsi keliais, (3) kitas pajamas, kurias sudaro dalis akcizo pajamų, gautų už realizuotą benziną, dyzelinius degalus ir suskystintas dujas, mokesčiai už leidimus darbams kelių ruože.Atskaitymus nuo pajamų į Programos finansavimo sąskaitą mokės juridiniai asmenys, išskyrus pelno nesiekiančius. Pastebėta, kad įstatyme įteisinti maksimalūs atskaitymų nuo pajamų į Programos finansavimo sąskaitą dydžiai:• juridiniams asmenims, besiverčiantiems prekybos veikla, – iki 0,3% dydžio atskaitymai nuo pajamų į Programos finansavimo sąskaitą;• juridiniams asmenims, besiverčiantiems suskystintų dujų, skirtų automobiliams, realizavimu, – iki 0,1% dydžio atskaitymai nuo pajamų į Programos finansavimo sąskaitą;• kredito įstaigoms, išskyrus Lietuvos banką, – iki 1% dydžio atskaitymai nuo pajamų, gautų iš maržos ir už kitas paslaugas;• visiems kitiems mišria veikla besiverčiantiems juridiniams asmenims – iki 0,5% dydžio atskaitymai nuo pajamų į Programos finansavimo sąskaitą.Tačiau Vyriausybė 2002 01 25 nutarimu Nr. 108 mišria veikla besiverčiantiems juridiniams asmenims patvirtino mažesnį nei maksimalų atskaitymų nuo pajamų į Programos finansavimo sąskaitą tarifą – 0,48% pajamų.

Įstatymo 4 straipsnyje numatyta, kad nuo pajamų atskaitymų į Programos finansavimo sąskaitą mokėjimo atleidžiami šie juridiniai asmenys:• žemės ūkio subjektai;• kūrybinės sąjungos, jų įmonės ir organizacijos;• įmonės, kuriose dirba ne mažiau kaip 50% riboto darbingumo darbuotojų ir kurių pajamos gaunamos tik už jų pačių pagamintą produkciją;• biudžetinės įstaigos, valstybių ir savivaldybių institucijos, įstaigos, tarnybos ar organizacijos;• daugiabučių namų savininkų bendrijos;• laisvosiose ekonominėse zonose įregistruotos ir veikiančios įmonės;• valstybės ir savivaldybių sveikatos priežiūros viešosios įstaigos;• socialinės globos viešosios įstaigos;• ikimokyklinio ugdymo įstaigos.Nuo 2002 m. balandžio 26d. įsigaliojusios kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo pataisos iš esmės naujai išdėstė kelių mokesčio bazę. Jos taikomos atskaitymams į Programos finansavimo sąskaitą apskaičiuoti nuo 2002 m. balandžio mėnesio.Palyginę kelių mokesčio bazę, galiojusią 2002 m. sausio – kovo mėnesiais, su kelių mokesčio baze, taikoma nuo 2002 m. balandžio mėnesio, pastebėsime, kad nuo 2002 m. antrojo ketvirčio kelių mokesčio atskaitymai iš esmės daromi tik nuo turto, vertybinių popierių, išvestinių finansinių priemonių pardavimo (perleidimo), paslaugų suteikimo ir palūkanų pajamų. Visos kitos įmonės veikloje susidarančios pajamos nelaikomos kelių mokesčio objektu.

3.7 APLINKOS TERŠIMO MOKESTIS

Įmonės, teršiančios gamtą, atmosferą ir vandenį, privalo mokėti mokesčius už aplinkos teršimą. Šių mokesčių mokėjimą reglamentuoja 1999 m. gegužės 13 d. priimtas naujos redakcijos LR mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas Nr. VIII-1183, kuris įsigaliojo nuo 2000 m. sausio 1 d.Mokesčio objektas yra išmetami į aplinką neigiamai veikiantys žmogų ir aplinką fizikiniai, biologiniai ar cheminiai teršalai.Skiriami du taršos šaltiniai: stacionarus taršos šaltinis, esantis nekintamoje vietoje, ir mobilus taršos šaltinis – motorinės transporto priemonės ir kiti judantys mechanizmai, naudojantys degalus.Įstatyme teigiama, kad:• mokestį už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių moka aplinką teršiantys asmenys, kuriems LR Vyriausybės nustatyta tvarka privaloma turtėti gamtos išteklių naudojimo leidimą su nurodytais teršalų išmetimo į aplinką normatyvais;• mokestį už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių moka asmenys, teršiantys aplinką iš ūkinei-komercinei veiklai naudojamų mobilių taršos šaltinių, išskyrus žemės ūkio veikla besiverčiančių asmenų transportą. Šis mokestis aktualus beveik visoms įmonėms, nes dabar sunku rasti tokią, kad nenaudotų automobilio savo veikloje. Tad svarbu, kad mokestis būtų teisingai suskaičiuotas ir deklaruotas.Mokestį už aplinkos teršimą, mokesčių mokėtojai, kuriems privalomas gamtos išteklių naudojimo leidimas, apskaičiuoja ir moka kas ketvirtį, jei planuojama metinė mokesčio už aplinkos teršimą suma sudaro ne daugiau kaip 10 tūkst. Lt. Kiti mokesčio mokėtojai mokestį gali mokėti kas pusę metų.Mokestis deklaruojamas ir sumokamas per 30 dienų nuo ataskaitinio laikotarpio pabaigos. Mokesčių mokėtojai mokesčio už aplinkos teršimą apyskaitas užpildo pagal tam tikras formas ir per 30 dienų nuo ataskaitinio laikotarpio vieną egzempliorių pateikia Aplinkos ministerijos Regiono aplinkos apaugos departamentui, kitą – Valstybinei teritorinei mokesčių inspekcijai. Kai teršiama iš stacionarių taršos šaltinių, apyskaita pateikiam pagal gamtos išteklių naudojimo leidimo išdavimo vietą. Kai teršiama iš mobilių taršos šaltinių – pagal įmonės ar jos padalinio, eksploatuojančio transporto priemones, įregistravimo ar buvimo vietą. Vadovaujantis Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo Nr. VIII-1183 5 straipsniu, mokesčio už aplinkos teršimą tarifai ir tarifų koeficientai teršalams ir teršalų grupėms nustatomi pagal jų kenksmingumą aplinkai. Mokesčio už aplinkos teršimą tarifai yra nustatomi vienai teršalų tonai ir pateikiami įstatymo 1 priedėlyje.2002 m. sausio 22 d. įstatymu Nr. IX-720 paskelbta nauja LR mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo redakcija, kuri įsigaliojo nuo 2003 m. sausio 1 d.Bene didžiausios šio įstatymo naujovės yra tai, kad pagal jo nuostatas bus mokamas mokestis už aplinkos teršimą tam tikrais gaminiais, kurių sąrašas pateiktas įstatymo 3 priede, ir už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis, nurodytomis įstatymo 4 priede.

Prie apmokestinamų mokesčiu už aplinkos teršimą gaminių priskiriama: įvairios padangos, tiek naudotos, tiek restauruotos, gyvsidabrio lempos, galvaniniai elementai, automobilių hidrauliniai amortizatoriai, akumuliatoriai, vidaus degimo variklių degalų, tepalų ir oro įsiurbimo filtrai.Mokesčiu už aplinkos teršimą apmokestinama praktiškai visa gamintojų naudojama pakuotė, skirta įvairiems produktams pakuoti. Mokestis už aplinkos teršimą gaminiais ir pakuotės atliekomis bus mokamas pagal pagamintų ar importuotų gaminių ir pakuotės kiekį įstatymo priedėliuose nustatytais tarifais.

3.8 CUKRAUS MOKESTIS

Nuo 2002 m. liepos 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos cukraus mokesčio įstatymas. Jis galios iki Lietuvos Respublikos įstojimo į Europos Sąjungą dienos.Šiuo įstatymu nustatytas cukraus mokestis pakeitė iki tol galiojusį cukraus akcizą.Cukraus mokesčio objektas yra Lietuvoje pagamintas ar importuotas cukrus, įskaitant cukrų, esantį Lietuvos Respublikoje pagamintuose ar importuotuose produktuose (pagal LR Vyriausybės patvirtintą sąrašą). LR Vyriausybė 2002 06 07 nutarimu Nr. 851 patvirtino Lietuvos Respublikoje pagamintų ar importuotų cukraus ar produktų, kuriuose yra cukraus, sąrašą, kuriame nurodyti produktų pavadinimai, jų kodai pagal Kombinuotąją prekių nomenklatūrą ir cukraus kiekis procentais kilograme produkto. Pagal minėtą sąrašą cukraus mokesčio, kaip ir cukraus akcizo, objektas yra tokie gaminiai kaip, pavyzdžiui, konditerijos gaminiai, saldainiai, šokoladas, kai kurie pieno gaminiai, sausainiai, vafliai, ledai ir kiti produktai, kurių sudėtyje yra nustatytas cukraus kiekis procentais.Cukraus mokestį moka Lietuvos Respublikos ir užsienio fiziniai ir juridiniai asmenys, importuojantys į Lietuvą ir Lietuvoje gaminantys cukrų ir produktus, kuriuose esantis cukrus pagal šį įstatymą yra cukraus mokesčio objektas.Už pagamintą cukrų ir produktus, kurių sudėtyje yra cukraus, cukraus mokestis apskaičiuojamas, kai cukraus mokesčio mokėtojas (minėtų prekių gamintojas) perduoda nuosavybės teisę į šias prekes.Cukraus mokestis sąskaitose faktūrose ir kituose dokumentuose gali būti nurodomas LR Vyriausybės nustatyta tvarka. Cukraus mokesčio tarifas – 0,01 lito už 1 procentą cukraus kilograme produkto. Kaip minėta, LR Vyriausybė 2002 06 07 nutarimu Nr. 851 patvirtintame sąraše nustatė atitinkamiems cukraus mokesčiu apmokestinamiems produktams cukraus kiekį (procentais) nuo kurio už tą konkretų sąraše nurodytą produktą apskaičiuojamas cukraus mokestis pagal nustatytą mokesčio tarifą. Cukraus mokesčiu neapmokestinami gamintojų eksportuoti produktai, kurie pagal šį įstatymą yra mokesčio objektas.Cukraus mokesčio mokestinis laikotarpis yra kalendorinis mėnuo, kuriam pasibaigus mokėtojai iki kito mėnesio 15 dienos teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai privalo pateikti cukraus mokesčio deklaraciją. Cukraus mokestis turi būti sumokėtas į valstybės biudžetą iki kito mėnesio 30 dienos.

3.9 AKCIZO MOKESTIS

Akcizų įstatymas įteisina naujas normas, kurių reikia įgyvendinti ES teisės aktus akcizais apmokestinamų prekių saugojimo, judėjimo ir kontrolės srityje. Įstatymas įteisina akcizais apmokestinamų prekių sandėlio, laikino akcizų mokėjimo atidėjimo režimo, akcizais apmokestinamų prekių sandėlių registro ir kitas sąvokas, naujus akcizų etilo alkoholiui, tabakui ir mineraliniam kurui apskaičiavimo principus, leidžia nustatyti papildomus reikalavimus apskaitai, įveda naujus matavimo vienetus, įteisina laidavimo panaudojimą nesumokėjus akcizų, nustato prekių judėjimo, taikant akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimą, mechanizmą, jo kontrolės būdus ir kitas naujoves.Viena iš pagrindinių naujovių akcizo įstatyme yra tai, kad tie, kurie gamina akcizo mokesčiu apmokestinamas prekes, verčiasi jų perdirbimu, maišymu, pagal šį įstatymą privalo įsteigti akcizais apmokestinamų prekių sandėlį. Vyriausybės nustatyta tvarka leidimą steigti akcizais apmokestinamų prekių sandėlį išduos ir panaikins centrinis mokesčio administratorius. Leidimas bus išduodamas neribotam laikui. Sandėlio savininkui reikės tvarkyti visų operacijų, atliekamų sandėlyje su akcizais apmokestintomis prekėmis, apskaitą.

IŠVADOS

• Šalies biudžeto pajamas iš esmės sudaro netiesioginių mokesčių įmokos. Antra vieta tenka gyventojų pajamų mokesčiui, trečių – kitiems mokesčiams ir įmokoms, ketvirta – įmonių pelno mokesčiui. Taigi iš netiesioginių mokesčių gausiausias – pridėtinės vertės mokestis, iš tiesioginių – gyventojų pajamų mokestis. Vadinasi, mūsų šalyje vyrauja vartojimo mokesčių įplaukos.• Netiesioginiai mokesčiai yra vartojimo mokesčiai, todėl tikrieji jų mokėtojai yra prekių ir paslaugų vartotojai, daugiausia gyventojai. Vartojimo mokesčių našta auga labai sparčiai, todėl didėja ir gyventojams tenkantis mokesčių krūvis.

• Sunkiausia tiesioginių mokesčių našta tenka gyventojams. Jų mokamo pajamų mokesčio suma yra didžiausia. Kartu didėja ir ūkio subjektų mokami (įmonių pelno, nekilnojamo turto, žemės ir vandens telkinių nuomos, už valstybinius gamtos išteklius) mokesčiai. • Mokesčio krūvis gyventojams – labai opi problema. 2000 metais atlikti skaičiavimai parodė, kad gyventojų sumokėti mokesčiai sudaro pernelyg didelę dalį jų pajamų. Antai bendros gyventojų sumokėtos sumos lyginamoji dalis 1996 m. sudarė 47,3%, o 1997 m. – 52,2% visų gyventojų pajamų. O iš dirbančiųjų mokesčių sumos lyginamoji dalis 1996 m. sudarė 50,0%, o 1997 m. – 55,1% pajamų. Toks šalies gyventojams tenkantis mokesčių krūvis yra labai didelis. Nenormalu, kad mokesčiams tenka pusė ar daugiau visų gyventojų pajamų.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Apskaitos ir mokesčių apžvalgas 1998, Nr. 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 10, 11, 12. 2. Apskaitos ir mokesčių apžvalgas 2000, Nr. 1, 2, 3, 4, 6, 9, 11, 12.3. Apskaitos ir mokesčių apžvalgas 2002, Nr. 1, 2, 3, 5, 6, 7-8, 9.4. Lietuvos statistikos metraštis V., 1998. P. 147, 550, 551.5. Lietuvos statistikos metraštis V., 1999. P. 540, 576, 577.6. Meidūnas V. Mokesčių įplaukų paskirstymas į biudžetus // Mokesčių žinios, 1997 10 20 – 26, Nr 36.7. Meidūnas V. Gyventojų mokesčių krūvis // Atgimimas, 1998 06 12, Nr. 238. Pajuodienė G. M. Mokesčiai Lietuvoje, jų naštos ir struktūros palyginamoji analizė // Mokesčių žinios, 2001 03 02-08, Nr. 9 (55)9. Rimas J., Stačiokas R. Verslininkui apie mokesčius. Bendroji mokesčių ir apmokestinimo samprata. V.: Lietuvos informacijos institutas, 1998. P. 34-3510. Valstybės žinios, 1999, Nr.113-3295.11. Norminių aktų sąvadai, V. UAB “Pačiolis”