Antika

Antikos dievai ir žmonės

ANTIKOS DIEVAI:

ADONIS gr. mit.: finikiečių kilmės mirštančios ir atgimstančios gamtos dievas. A.(Adonis)– Foiniko ir Alfesibojos sūnus (pasak kitų mitų,Asirijos karaliaus Tianto ir jo dukros smirnos, arba Kipro karaliaus Kiniro ir jo dukros Miros sūnus).Deivė Afroditė,supykusi,kad būsimoji A.motina Mira (arba Smirna),karaliaus dukra,jos negarbina,įkvėpė Mirai aistrą savo tėvui.Tėvas pasidavė pagundai,neįtardamas,kad mylisi su dukra,o paskui ją prakeikė.Dievai nelaimingąją pavertė miros medžiu,o iš skilusio to medžio kamieno gimė nepaprasto grožio vaikas – A. Afroditė mažylį dėžutėje perdavė auklėti Persefonei,vėliau nepanorusiai išsiskirti su – A. Deivių ginčą išsprendė Dzeusas,paskyręs A. vieną metų trečdalį būti mirusiųjų karalystėje pas Persefonę,kitą – pas Afroditę (pasak finikiečių mito,pas Astartę), o likusį – kur pats nori. A.tapo Afroditės mylimuoju ir palydovu.Supykusi, kad A. pasirinko Afroditę, Artemidė užsiundė prieš jaunuolį laukinį šerną, kuris jį sudraskė.Pasak kito varianto,A. – Apolono pykčio auka (kerštas Afroditei už apakintą Apolono sūnų Erimantą).Dar kitas mitas pasakoja, kad A. žuvo nuo pavydaus Afroditės meilužio arėjo rankos.Afroditė gailiai apraudojo A. ir pavertė jį gėle,apšlakščiusi išlietą kraują nektaru.Jaunuolį apraudojo moiros ir charitos, iš jo kraujo sužydo rožės, iš afroditės ašarų anemonės.Iš A. vardo kilęs Afroditės epitetas – Adonietė.Mitas apie A. rodo matriarchate vyravusią pasaulėžiūrą – buvo garbinama didžioji moteriška vaisingumo dievybė, o vyriškas jos atitikmuo laikomas daug silpnesniu ir mirtingu, galinčiu atgimti tik trumpam.A. – vienas iš populiariausių Antikos tapybos personažų (Pompėjų freskos ,tapyba ant vazų), skulptūroje – sarkofagų bareljefai, laidojimo urnų bareljefai ir kt.

AFRODITĖ gr. mit.: meilės ir grožio deivė.Pasak ankstesnio mito varianto, A.(Afroditė) kildinama iš kraujo, nutekėjusio Kronui iškastravus Uraną.Šis kraujas užtiško ant jūros vandens ir suputojo.Tuo aiškinama ir liaudiška A. vardo etimologija – “gimusi iš putų” (graikiškai puta – afros ), ir vienas iš daugelio jos epitetų – Andiomenė “atsiradusi jūros paviršiuje”.Dar senesnis mito variantas pasakoja, kad A. buvo archaiška chtoniška deivė.Tai patvirtina ir Hesiodas, aprašydamas, kaip kartu su A. iš Urano kraujo gimė ir erinijos bei gigantai, kurie buvo vyresni už Dzeusą (tad A. irgi vyresnė už Dzeusą).Pasak vėlesnio mito ,A. – Dzeuso ir Dionės dukra.

APOLONAS gr. mit.: Dzeuso ir Titanidės Leto sūnus, Artemidės brolis dvynys, Orfėjo, Lino, Asklepijo tėvas, Olimpo dievas.Gimė A.(Apolonas) plaukiojančioje Asterijos saloje, nes pavydi Hera buvo uždraudusi Leto užlipti ant tvirtos žemės.Po A. ir Artemidės gimimo sala buvo pradėta vadinti Delo vardu, palmė, po kuria gimdė Leto, ir visa sala laikyta šventomis. A. kultas turėjo archainių ir chtoninių bruožų, todėl A. funkcijos labai įvairios – atskleidžiančios ne tik griaunančias, bet ir kuriančias jėgas, ne tik niūrią, bet ir šviesią prigimties pusę.A. paskelbė savo patronu ir jo garbei įsteigė amžiaus žaidynes (ludi saeculares). Helenizmo epochoje A. vaizduojamas jaunu, gražiu, bebarzdžiu jaunikaičiu, jo atributai – lyra, lankas arba kitara, aigida. A. paskirti gyviai – vilkas, gulbė, delfinas, vanagas, pelė, driežas ir kt., augalai – lauras, palmė, alyvmedis.

ARĖJAS gr. mit.: žiaurus, klastingas karo dievas, kuriam nėra nieko malonesnio už žudynes ir žiaurias kovas. A.(Arėjas) paveldėjo atkaklų ir piktą savo motinos charakterį. Ankstyvuoju laikotarpiu buvo manoma, kad Afroditė pagimdė Hera, prisilietusi prie stebuklingos gėlytės. Tačiau olimpinėje mitologijoje A. yra Heros ir Dzeuso sūnus, gyvenantis Olimpe. A. įsimylėjo Afroditę ir susilaukė su ja Eroto ir Anteroto, Deimo(Siaubo), Fobo (Baimės) bei Harmonijos. Trokštantis kariauti, abejingas teisybei, A. siaučia, lydimas sesers Eridės ir sūnų Fobo bei Deimo. Todėl net Dzeusas ir Hera nekenčia A., o teisingo karo deivė Atėnė nuolat jį nugali. Homeras jam apibūdinti vartoja šiuos epitetus: stiprus, greitas, šėlstantis, kenksmingas, žmonių žudytojas ir kt.

ASKLEPIJAS gr. mit.: Apolono ir nimfos Koronidės (arba Leukipo dukters Arsinojės) sūnus, gydymo dievas. Apolonas iš pavydo užmušė lapitų karaliaus Flegijo dukrą Koronidę ir išėmė iš jos kūno mažą A.(Asklepijas) Jį užaugino ir išmokė gydymo meno išmintingas kentauras Cheironas. A. daugelį žmonių išgelbėjo nuo mirties, kai kuriems netgi sugrąžino gyvybę (Hipolitui, Minojo sūnui Glaukui ir kt.). Dėl to supykęs Dzeusas nutrenkė A. žaibu, o Apolonas keršydamas nužudė kiklopus, kalusius žaibus Dzeusui.

ASTRAJA gr. mit.: Dzeuso ir Temidės dukra, teisingumo deivė.Žmonėms vis labiau prarandant moralę, A.(Astraja) paliko žemę ir pakilo į dangų.A. garbinama kaip Mergelės žvaigždynas. Su A. dažnai tapatinama kita Dzeuso ir Temidės dukra – Dikė.

ATĖNĖ gr. mit.: išminties ir teisingumo karo deivė.Seniausiuose mituose dangaus deivė, valdanti debesis ir žaibus, derlingumo, taikaus darbo sergėtoja. Zoomorfinę A.(Atėnė) kilmę rodo jos atributai – gyvatė ir pelėda. Homero epe A. vadinama “pelėdake”, Vergilijui ji – “gyvačių globotoja”. Atėnų akropolį saugojo šiai deivei skirta didžiulė gyvatė. Kretos – Mikėnų epochoje buvo žinoma deivė su gyvatėmis; Minotauro Labirintą saugojo gyvatė ir pelėda; vienas iš nuolatinių A. atributų – skydas iš ožkos kailio su Medūzos galva, apaugusia ne plaukais, o gyvatėmis.

GALATĖJA gr. mit.: Jūrų deivė, Nerėjo ir nimfos Doridės dukra; ramios, žėrinčios jūros personifikacija. G.(Galantėja) įsimylėjo kiklopas Polifemas. Tačiau G. nekentė grubaus Polifemo ir įsimylėjo gražuolį miškų dievo Pano sūnų Akidą. Polifemas ant Akido užrideno uolą, ir Akidas žuvo. G. pavertė savo mylimąjį skaidriu upeliu. Halenistinio laikotarpio poetas Teokritas parašė ironišką idilę apie piemens Polifemo meilę G. 2. Skulptoriaus Pigmaliono mylimoji.

DZEUSAS gr. mit.: dievų bei žmonių valdovas, vyriausiasis olimpinės mitologijos dievas. D.(Dzeusas) – graikiškos kilmės dievas, jo vardas – indoeuropietiškas, reiškiantis “šviesus dangus”. D. priklauso trečiajai dievų kartai, nuvertusiai titanus. D. – Krono ir Rėjos sūnus. Kronui buvo išpranašauta, kad sūnus jį nuvers nuo sosto, todėl Kronas gimusius vaikus prarydavo. Rėja vietoje gimusio D. Kronui padavė suvyniotą akmenį, o vaiką nugabeno į Kretą (pasak kito varianto, D. Rėja pagimdė Diktės kalno oloje ir atidavė auklėti Rėjos Kibelės garbintojams koribantams. Jie D. auklėjo, o nimfos Adrastėja ir Ida maitino ožkos Amaltėjos pienu. Kretoje išliko senieji, fetišistiniai D. garbinimo simboliai (pvz.: užmušantis ir duodantis gyvybę dvigubas kirvis labris). Manyta, kad D. Labrio gyvenamoji vieta – Labirintas Kretoje. Mizantropiškas Minotauras – vienas iš Kretos D. pavidalų. Kretoje D. paveikslas artimas Dzagrėjui, kurį vėliau laikė D. sūnumi. Taip pat ten D. garbintas ir kaip mirštančios bei atgimstančios gamtos dievas.

HARPOKRATAS gr. mit.: tylėjimo dievas, tapatintas su egiptiečių Horu. H.(Harpokratas) vaizduojamas kaip sėdintis ant lotoso berniukas su gausybės ragu.

HEFAISTAS gr. mit.: ikiolimpinėje mitologijoje buvo ugnies dievas, o klasikinės mitologijos laikais tapo ugnies bei kalvystės dievu. H.(Hefaistas) – Dzeuso ir Heros arba tik Heros sūnus. Orfikų himne H. – ir kosminė jėga, ir meistras bei menininkas, ir mėnulis, visa praryjantis spindintis demonas. H. sergėja namus, gentis bei miestus. Chtoninį H. ryšį su gamtos jėgomis rodo jo Kolchidės karaliui iškasti pieno, vyno, vandens ir aliejaus šaltiniai, srūvantys iš po vynuogienojų šakų. Taip pat Horacijus H. apsupa pavasario žiedais, o Homeras vadina liepsna.

IZIDĖ gr. mit.: egiptiečių derlingumo, vandens bei vėjo deivė, globojusi šeimos ištikimybę ir jūrininkystę. I.(Izidė) – moteriškumo simbolis, Osirio žmona ir sesuo, Neftidės ir Seto sesuo, Horo motina. Kada Setas nužudė Osirį, I. Surado vyro lavoną ir nuo jo pastojusi pagimdė Horą, kurį išaugino Nilo deltos pelkėse, besislapstydama nuo Seto. Sūnui suaugus, ji pasiekė, kad valdžia Egipte iš Seto būtų atimta ir perduota Horui. Kaip dangaus deivė I. Vaizduojama karve arbe moterimi su karvės ragais, kaip vėjų deivė – sakalu arba moterimi su sparnais.

JUPITERIS gr. mit.: dangaus, dienos šviesos, dangaus reiškinių dievas, tapatintas su graikų Dzeusu, Saturno ir Opsės sūnus, Junonos brolis ir vyras. Iš pradžių jo vardas buvo Dijovis Diespater (lot. – “dienos tėvas”), todėl ir jo žynys – flamen dialis.J.(Jupiteris) prikiriama labai daug funkcijų, nes jo paveikslą sudaro keli italikų dievai. Visų pirma, J. globojo žemdirbystę, jam buvo skirtos vynuogių skynimo šventės – Vinalijos, žemdirbiai prieš sėją jo garbei suruošdavo kultines vaišes.Kaip ir graikų Dzeusas, J. buvo pranašysčių dievas. Išpranašauti ateitį jam padėdavo žaibai, griaustinis, sapnai, taip pat daug ką spėdavo iš paukščių skrydžio, balsų bei lesimo.

KOMAS gr. mit.: linksmų puotų dievas, vaizduotas kaip sparnuotas jaunikaitis Selenės, Eroto ir kitų puotautojų draugijoje.Minimas vėlyvojo laikotarpio graikų literatūroje, vaizduojamas sienų tapyboje.

KONSAS rom. mit.: senos kilmės žemdirbystės dievas, saugodavęs grūdus požemio rūsiuose ir padėdavęs jiems išdygti. K.(Konsas) buvo paskirtas požeminis altorius Romos Didžiojo Cirko teritorijoje. Du kartus per metus rugpjūčio 21 d. bei gruodžio 15 d. per Konsualijų šventes, prie K. altoriaus buvo aukojama dievui. Per Konsualijas būdavo rengiamos žirgų lenktynės, piemenų varžybos. Tą dieną nebuvo dirbama arkliais, mulais bei asilais. Šie gyvuliai būdavo apvainikuojami vainikais. Buvo manoma, kad Konsualijų šventei pradžią davė Romulas ir tikima, kad per šią šventę romėnų vyrai pagrobę pakviestas į svečius sabines. Vėliau Konsualijos susiliejo su Neptūno švente, o K. imtas laikyti protingu patarėju: mat jo vardas skamba taip pat, kaip ir patarimas.

PILUMNAS IR PIKUMNAS rom. mit.: broliai, santuokos ir gimimo dievai.“Pilumnas” reiškia “piesta” . Jis valdė Laurente ir ypač buvo gerbiamas duonkepių už piestos išradimą. Jo brolis buvo laukų tręšimo pradininkas, tad turėjo pravardę “Sterkutijus” (arba “Sterkulinas”), kilusią iš žodžio “mėšlas”.

Manoma, kad Pilumnas gina gimdyvę ir naujagimį nuo miškų dievo Silvano. Abu broliai buvo ir pelnytos šlovės dievais. Kol tėvas būdavo nepripažinęs naujagimio, vienam ar kitam namų atrijuje statydavo lovą.Kai kada abu broliai buvo tapatinami su Dioskūrais.

POSEIDONAS gr. mit.: Olimpo dievas, jūrų valdovas, Krono bei Rėjos sūnus, Dzeuso, Hado, Demetros, Heros ir Hestijos brolis, Amfitritės vyras. Broliams pasidalijus valdžią, P.(Poseidonas) atiteko jūra. P. su žmona gyvena jūros dugne prie Aigų, apsuptas Nereidžių, jūros arkliukų – hipokampų, tritonų bei kitų fantastiškų jūros gyvių. Tačiau P. dažnai būna ir Olimpe.

PRIAPAS gr. mit.: kuriančių gamtos jėgų, sodų ir laukų dievas, globojęs smulkių galvijų bandas, vyndarystę, bitininkystę, žvejybą. P. (Priapas) tėvu laikomas Dzeusas (arba Hermis), kartais – Dionisas kartu su Adoniu, o motina buvusi Afroditė arba viena iš nimfų.

SALUTĖ rom. mit.: sveikatos ir gerbuvio deivė, kurios šventykla buvo Romoje ant Kvirinalio kalvos. Augustas atnaujino senovinį paprotį – taikos metu kasmet kreiptis į dievus, norint sužinoti, ar galima dievų prašyti Romai gerovės. S.(Salutė) vaizduojama imperatorių monetose, dažnai – panaši į Fortūną, su vairu ir aukojimo taure.

VEJOVIS rom. mit.: požeminio pasaulio dievas, kai kada laikomas Jupiteriu (požeminiu). Aplink V.(Vejovis) šventyklą Romoje Romulas pastatė sieną. Ta vieta tapo persekiojamųjų prieglauda. V. buvo laikomas Julijų giminės globėju.Vaizduojamas kaip bebarzdis jaunikaitis, laikantis rankose strėles, greta stovi ožka.

VENERA rom. mit.: sodų deivė, vėliau sutapatinta su graikų Afrodite. V.(Venera) buvo laikoma Enėjo motina. Helenistiniais laikais V. tapatinta su Izide ir Astarte. V. vardu pavadinta planeta.

VENILIJA rom. mit.: sena italikų deivė, jūreivių globėja, Neptūno (arba Jano) žmona, Pilumno motina. Vergilijus ją laiko rutulų karaliaus Turno motina, Amatos seserimi, Fauno žmona.

VERTUMNAS rom. mit.: etruskų dievas, globojantis sodus ir žemės darbus. V.(Vertumnas) – gamtos pasikeitimų, vaisių užsimezgimo ir brendimo dievas, Pomonos vyras. Pomoną į žmonas V. gavo tik po daugelio pasivertimų.V. buvo vaizduojamas kaip jaunikaitis arba subrendęs vyras su sodo peiliu ir vaisių kraitele rankose, lapų arba varpų vainiku ant galvos.

ZEFYRAS, Dzefiras gr. mit.: vakarų vėjo dievas, atnešantis lietų. Z.(Zefyras) – Astrajo ir Eos sūnus, Borėjo, Euro ir Noto brolis, Chloridės mylimasis. Su Chloride Z. susilaukė sūnaus Karpo (vaisiaus). Z. iš pavydo užmušė Hiakintą. Harpija Podarga jam (arba Borėjui) pagimdė stebuklingus žirgus, vėliau atitekusius Achilui.

ANTIKOS ŽMONĖS

ARISTOTELIS384 – 322 m. p. m. e. Nikomacho ir Faistijos sūnus. Iš Stagyro (Chalkidikės pusiasalis). FilosofasAristotelis, Aleksandro Didžiojo auklėtojas ir vėliau palaikęs tamprius ryšius su makedoniečių karaliumi, pavaizduotas dviejuose paveiksluose, kurių tema – Aleksandro gyvenimo tarpsniai. Pagal vieną iš jų Pompėjoje buvo nutapyta freska, kurioje išlikusi tik apatinė sėdinčio ir kažką dėstančio Aristotelio kūno dalis. Antrajame paveiksle, apie kurį žinome iš mozaikinės Baalbeko kopijos, Aristotelis pavaizduotas stovintis; tėra išlikusi tik jo figūra, todėl nieko negalime pasakyti nei apie visą kūrinį, nei apie Aristotelio vietą jame.

CEZARISGajus Cezaris. 20 m. p. m. e. – 4 m. e. m . Agripos ir Julijos sūnus.Iš antikinių autorių liudijimų žinoma, jog yra buvę daug Gajaus Cezario ir Lucijaus Cezario – Augusto anūkų bei įsūnių – statulų. Augustas tikėjosi padarysiąs juos savo įpėdiniais, tačiau jie mirė gerokai anksčiau už patį Augustą. Abu broliai turbūt buvo labai panašūs: šiaip ar taip, menininkas pabrėžė jų panašumą. Be to, Augusto anūkų portretus sunku atskirti dar ir todėl, kad jų abiejų būta panašių ir į savo senelį. Brolių statulos išlikusios Korinte: tai klasikinės jaunuolių skulptūros. Kaip kuriozą galima paminėti tokį faktą: “Augusto galva iš Mainco” – XIX a. kopija, sukurta pagal “Jaunutį Augustą”, saugomą Vatikane, – dabar laikoma Gajaus Cezario atvaizdu, nors dėl to šis kūrinys, aišku, nepasidaro antikinis.

HOMERASVIII a. p. m. e. Tikriausiai iš Smirnos apylinkių. Graikų poetas.Antikoje nekilo abejonių, jog didieji epai “Iliada” ir “Odisėja” yra vieno žmogaus – Homero – kūriniai; jam buvo priskiriami ir “Cikliniai epai” (“Kyklos”), “Homero himnai”, “Varlių ir pelių karas”. Tačiau apie jį patį nedaug buvo težinoma: turbūt jis kūrė gyvendamas Gliaukidų arba Enėjadų valdovų rūmuose Troadoje, o gal ir Chijo saloje. Palaidotas, matyt, Ijo saloje, tačiau dėl jo gimimo vietos vieningos nuomonės nebuvo ir tada.

PITAGORAS576 – 496 m. p. m. e. Mnesarcho sūnus. Iš Samo salos. Graikų filosofas.Penktaisiais Polikrato valdymo metais Pitagoras paliko savo gimtinę ir išvyko į Krotoną. Ten jis įkūrė religinę broliją, kur mokė doros taisyklių, skaičių mistikos, samprotavo apie sferų harmoniją ir atgimimą. Priešiškumas jo mokymui ir politinei veiklai privertė jau solidaus amžiaus Pitagorą persikelti gyventi į Metapontą. Ten jis ir mirė. Jo mokymu buvo domimasi iki pat vėlyvosios antikos. Šis filosofas su ilga barzda ir auksine diadema buvo gražus, akį traukė jo rytietiškas apdaras, parsivežtas iš kelionių.

PLATONASApie 427 – 347 m. p. m. e. Aristono ir Periktionės sūnus. Graikų filosofas.Natūralu, kad jau nuo seno norėta sužinoti, kaip atrodė žymusis antikos filosofas Platonas. Renesanso laikais jis buvo įsivaizduojamas idealiai gražus (šiai nuomonei patvirtinti buvo randama ir atitinkamų antikinių liudijimų). Būtent tokį jį nutapė ir Rafaelis paveiksle “Atėnų mokykla”. Ieškant antikinių laikų filosofo atvaizdo, iš pradžių irgi eita tuo pačiu keliu: Platono portretu buvo laikoma viena graži skulptūrinė galva su raiščiu, vaizduojanti Dionisą. Autentiškas Platono portretas sukėlė nusivylimą.

POMPĖJUSGnėjus Pompėjus Didysis. 106 – 48 m. p. m. e. Gnėjaus Pompėjaus Strabono sūnus. Iš Piano. Romėnų karvedys ir valstybės veikėjas.

Pompėjaus sūnūs puošė savo monetas tėvo, didžiojo karvedžio, nugalėjusio Mitridatą ir padariusio galą jūros piratų siautėjimui, portretu. Šis didžiausio Cezario politinio konkurento portretas padėjo identifikuoti skulptūrinę marmuro galvą iš Tiškevičiaus kolekcijos Romoje, 1887 m. patekusią į Naująją Kopenhagos Karlsbergo gliptoteką. Šis šedevras patvirtina Plutarcho (“Paralelinės biografijos”, Pompėjus, 2) žodžius, kad Pompėjus visa kuo mėgdžiojęs Aleksandrą Didįjį ir net plaukus ant kaktos panašiai užšukuodavęs. Magnus (Didysis) – taip praminė jį kariai.

SOKRATAS469 – 399 m. p. m. e. Skulptoriaus Sofronisko ir pribuvėjos Fainaretės sūnus. Iš Alopekės (Atika). Graikų filosofas.Antikinių šaltinių duomenimis, Sokratas buvęs panašus į Sileną – kresnas, pilvotas, nuplikęs, storasprandis, išsprogusiomis akimis, riesta nosimi, didele burna ir storomis lūpomis. Jo išvaizda nė iš tolo neatitiko anų laikų idealo, bet labiausiai amžininkus stebino tai, kad ji neatspindėjo ir “jo sielos grožio”. Sokrato portretą puikiai atkuria dvi hermos su užrašais: porinė, kurioje jis pavaizduotas kartu su Seneka, ir kita, esanti Neapolyje. Pagal ją identifikuota dar keletas filosofo portretų. Paaiškėjo, kad kopijuoti du skirtingi originalai. Pirmasis aiškiai sukurtas dar Sokratui gyvam esant. Menininkas, greičiausiai pats matęs Sokratą, vaizduoja filosofą panašų į satyrą, bet iš po bjaurios kaukės spinduliuoja išmintis. Antrasis Sokrato portretas sukurtas pagal šį originalą jau po filosofo mirties. Tai “atgailos statula”, kuria atėniečiai norėjo atlyginti skriaudą, kad privertė jį nusinuodyti.

VERASMarkas Anijus Veras. Apie 162 – 169 m. e. m. Marko Aurelijaus ir Faustinos Jaunesniosios sūnus.166 m. e. m. tėvas suteikė Anijui Verui cezario titulą ir paskyrė jį savo įpėdiniu. Tačiau Anijus Veras mirė būdamas vos septynerių metų. Skulptūrinė marmuro galva, saugoma Luvre, vaizduoja berniuką didžiulėmis svajingomis akimis su laurų vainiku ant galvos. Portretas primena sentimentalius Herodo Atiko mokinių atvaizdus, ypač Marko Aurelijaus bei Lucijaus Vero jaunystės portretus. Vaizduojamojo plaukai sruogomis krinta ant kaktos. Pagal amžių pavaizduotasis berniukas galėtų būti Anijus Veras, tačiau skulptūrinė galva galutinai neidentifikuota.

LiteratūraIš knygos: Aleksandra Veličkienė “Antikos mitologijos žinynas”. Kaunas “Šviesa” 1995Iš knygos: Germanas Hafneris “Žymūs antikos žmonės”. Vilnius “Vyturys” 1987