Gamybos teorija

1. GAMYBA IR JOS KOMPONENTŲ DERINIMAS
Gamyba – tai procesas, kuriame visuomenės ekonominiai ištekliai yra nukreipiami naudingumui sukurti materialia ir idealia forma. Ryšys tarp vartojimo ir gamybos kategorijų yra tiesioginis, nes galutinis gamybos tikslas yra vartojimas. Žinoma, su sąlyga, kuomet ekonomika funkcionuoja normaliai, o tai reiškia kad visuomenė sugeba paskirstyti savo išteklius taip, kad patenkintų savo gyvybinius visuomenės poreikius, kuriuos suprantame kaip fizinių – emocinių, psichologinių – socialinių ir dvasinių poreikių visumą ir tuo pačiu pasiekti objektyvią gamybos ir vartojimo struktūrą.
Jei ekonomika funkcionuoja nenormaliai, o taai atsitinka dėl tokių svarbių priežasčių kaip:
1.) Visuomenės poreikių neteisingo prioriteto nustatymo tvarkos
2.) Kuomet nebeveikia ekonominės sistemos saugiklių sistema. Kas yra saugikliai ? Tai svertai, apsaugantys gamybą ir patį gyvenimą (teisiniai, finansiniai (mokestis nuo pelno, PVM) momentai). Saugikliams būtina priskirti etiką, moralę, dorovę.
Gamybos kategoriją galima nagrinėti siaurai ir plačiai, priklausomai nuo analizės keliamų tikslų. Siaurai gamybos kategoriją leis arba vers nagrinėti tik labai konkretų gamybos aktą, veiksmą, vykstantį atskirame gamybiniame, ekonominiam vienete.
Gamybos kategorijos nagrinėjime plačiąja prasme reiškia tokių svarbių sferų kaip tiesioginės produktų gaamybos, jų mainų, pasiskirstymo ir perskirstymo bei vartojimo sferų nagrinėjimą.

2. GAMYBOS VYSTYMOSI ETAPAI
Šiuo metu priimta išskirt gamybos technologijos evoliucijoje 5 etapus.
1.) 1785m – 1835m. Šiuo laikotarpiu buvo sukurtos naujos technologijos lengvojoj pramonėj ir pradėta intensyviai naudoti vandens energiją.
2.) 1835 – 1890m. Gamyba plačiai modernizuojama panaudojant garo variklį, ne

e tik geležinkelių transporte, bet ir visų rūšių produktų gamyboje. Greta smulkių firmų kūrėsi ir stambios, kuriose buvo užimta daugiau kaip 1000 darbininkų. Masiškai pradėjo kurtis AB ir pradėjo klestėti naujos verslininkystės formos.
3.) 1890 – 1940 Pramonės gamyboje pradėta naudoti plačiai elektros energija, vystėsi mašinų gamyba, elektronikos pramonė bei chemijos. Susiformavo tokios didžiulės firmos kaip: trestai, karteliai ir sindikatai. Smulkias firmas pramonėj “prarydavo” stambiosios ir ekonomikoj pradeda įsigalėti monopolijos ir oligopolijos.
4.) 1940 – 1990 Energetikos plėtojimui naudojama nafta ir jos produktai. Prasideda nauja era, kurią žymi masinių ryšio priemonių gamyba ir naujų sintetinių medžiagų gamyba. Pradėti gaminti ir plačiai taikyti kompiuteriai ir programos jiems, radarai karo tikslams, o paskui ir taikiems. Pastatyti greitkeliai, automagistralės, aerouostai. Rinkoje pradeda vyrauti oligopolijos kapitalas. Atsiranda tarptautinės nacionalinės korporacijos, tiesiogiai investuojančios į įvairių šalių riinkas.
5.) 1990 –iki dabar. Šiuolaikinė gamyba pasižymi naujausių mokslo ir technikos laimėjimų diegimu tokiose srityse kaip mikrobiologija, mikroelektronika, informatika, biotechnologija, genų inžinerija, naujų energijos rūšių pritaikymo, kosminės erdvės įsisavinimo, įv. ryšių sistemų plėtojimo srityse, tenkant didžiuliam krūviui palydovinėms sistemoms.
Tokios sparčios gamybos technologijos kitimo ypatybės, būdingos 20a. pabaigai, suteikia žmonijos egzistencijai iš esmės naujas egzistencijos sąlygas, kadangi leidžia:
1.) tenkinti poreikius begaliniai tikslios, lanksčios ir produktyvios gamybos dėka
2.) ypatingo informatyvumo sąlygomis.
3.) nepaprastai ryškūs šiuolaikinių ekonominių ir finansinių ryšių tamprumas makroekonominiame lygmenyje.
Modernizavimo tipai yra 2:
A–pionieriškasis. Tai suteikiantis vystymosi im
mpulsą šalies gamyboje vykstant nuolatinei kovai už pasaulines realizavimo rinkas. Šiuo tipu pasižymi šalys lyderės, įvaldžiusios ekonominį potencialą pagal paskutinį mokslo ir technikos žodį. Jos yra aktyviausios konkurentės, naudojančios pažangiausias technologijas, o tai reiškia kad ir pačias brangiausias.
B–besivejančios modernizacijos tipas. Būdingas šalims, kurios nuolat keičia gamybos technologiją, naudodamos kitų sukurtąsias. Šį tipą galim išskirti dar į 2 rūšis:
1 rūšis–jai charakteringas organiškumas modernizavime ta prasme, kad poreikis kyla natūraliai (stichiškai).
2 rūšis – modernizavimo iniciatorius yra valstybė. Jis visiškai priklauso nuo valstybės finansavimo pobūdžio ir požiūrio.

3. GAMYBOS VEIKSNIAI, FUNKCIJA IR PLANAS
Šiuolaikinėje ekon. teorijoje gamybos veiksnius skirstyti galima labai įvairiai ir pakankamai detaliai. Šio amžiaus pradžioje buvo išskiriami tokie pagrindiniai gamybos veiksniai: žemė, darbas, kapitalas. Savo modelyje naudosime darbą ir kapitalą. Kadangi gamyba 20a. metu labai sudėtingėjo ir jos vykdymui bei plėtojimui didžiulę reikšmę pradėjo daryti idealūs gamybos veiksniai, kurie iš esmės priklausė darbo kaip gamybos veiksnio pateikimui, todėl gamybos veiksnių nagrinėjimo spektras labai platėjo. Mes juos papildysim tokiais veiksniais kaip mokslas, informacija, technologija, o taip pat vadybinė veikla ir kt.
Žemė – tai natūralus gamybos veiksnys, duotas mums iš anksto ir nesantis žmonių veiklos rezultatas. Jis, naudojamas gamybos proceso metu, įgyja papildomas savybes. Darbas suprantamas kaip bet kokia žmogaus fizinė ar protinė veikla, sukurianti visuomenei naudingą gėrybę. Kapitalas suprantamas kaip žmogaus da

arbo pertvarkytas gamtos objektas ir pritaikytas tolimesniam perdirbimui arba dalyvavimui žmonėms reikalingų gėrybių kūrime. Kad gamyba vyktų sklandžiai, yra būtini ne tik patys konkretūs gamybos veiksniai, bet ir žinios, kaip tuos gamybos veiksnius sujungti, kad jų panaudojimas duotų verslo numatytą rezultatą. Vadinasi, ekonomikos teorija ir nukreipia gamintojų žinias gamybos veiksnių derinio parinkimo linkme.

Kiekvieną gamybos procesą galima pavaizduoti grafiškai ir taip pat išreikšti matematiškai. Matematiškai gamybą nusakyti padės gamybos f-ja, kurios bendriausią išraišką užrašysim taip:
Q=f(L,K) L – darbas, K – Kapitalas
Šios f-jos pagalba yra atliekama gamybos veiksnių ekonominė analizė ir yra įvertinamas kiekvieno gamybos varianto poveikis atitinkamam gamybos veiksniui. Tai leidžia nustatyti optimalų arba efektyvų gamybos variantą kaip vienintelį iš visų gamybų, užtikrinantį maksimalią gamybos apimtį su minimaliomis gamybos veiksnių sąnaudomis.
Gamybos veiksniai tarpusavyje priklausomi

Izokvantė – tai kreivė, rodanti įvairius gamybos veiksnių derinius, leidžiančius pagaminti tą patį produkcijos kiekį (Q=const). Paimkime įvairių kapitalo ir darbo kiekių derinius:

1:1 1:2
K L Q K L Q
1 1 10 2 1 18
2 2 20 4 2 28
3 3 28 6 3 34
4 4 34 8 4 42
Šiuo atveju matomas gamybos veiksnių tarpusavio pakeičiamumas ir tą pačią gamybos programą įvykdyti galima turint įvairius gamybos veiksnių derinius. Jei mes modeliuosime gamybos procesą toliau ir išbrėšime dar daugiau kreivių, rodančių kitas gamybos apimtis, tuomet toks išbrėžtų kreivių planas bus vadinamas gamybos planu. Gamybos veiksnių pakeičiamumas yra sąlyginis, kadangi pats veikimo pobūdis priklauso nuo gamybos technologijos ir neretai jis iš

š viso nėra galimas. Tokiu atveju kalbama, kad gamybos planas primena juodos dėžės įvaizdį.

4. GAMYBOS MĄSTAS IR VEIKSNIAI TURINTYS ĮTAKOS JAM. PAJAMOS DĖL GAMYBOS MĄSTO; MAŽĖJANČIO RIB.REZULT.DĖSNIS; GAMYBOS VEIKSNIŲ PAKEIČIAMUMAS.
Kuomet firmoje gaminama produkcija, yra galima gauti skirtingą pajamų kiekį R priklausomai nuo gamybos mąsto Q. Vaizduojam

R augimo variantai, didėjant gamybos mastui (QR)
1) tiesioginis pajamų augimas F(tK, tL)=tF(K,L) Q1
2) didėjantis pajamų laipsnis F(tK, tL)>tF(K,L) Q’1
3) mažėjančios pajamos F(tK, tL)1, jei mažėjanti (+)<1.
Kaip matom gamybos mąsto didinimas gali atnešti net trejopus rezultatus. Gyvenime paprastai egzistuoja tokia produkto kiekio priklausomybė nuo gamybos veiksnių pokyčio: panaudojant gamybos veiksnį auga to gamybos veiksnio sąnaudos ir yra pasiekiama tokia riba, kad kiekvienas papildomas gamybos veiksnio vienetas padidina bendrąjį firmos produktą mažiau negu prieš tai kad padidino papildomai sunaudotas gamybos veiksnio kiekis. TAI mažėjančio ribinio rezultatyvumo dėsnį.
Iliustruokime šito dėsnio veikimo aplinkybes geometriškai:

Produktas: bendrasis produktas TP,
vidutinis produktas AP, TP/Q=AP
ribinis produktas MP, TP/Q=MP

Grafikuose pavaizduotas ryšys tarp bendrųjų, vidutinių ir ribinių dydžių. Matome, kad gaminant 30 vnt., MP yra maksimalus ir tai yra vienas iš mus dominančių gamybos intervalo pradžios taškų. Kitas taškas – MP ir AP susikirtimo taškas. Jame AP yra maksimalus. Taške C MP=0. Konkurencinėje rinkoje viršijus gamybos apimtį (C tašką) firma turi rimtai išanalizuoti susidariusią situaciją ir planuoti vėlesnį gamybos veiksnių panaudojimą atsižvelgiant į jų pakeitimo galimybes. 3-iame intervale firma turi stipriai rūpintis gamybos veiksniu, tam, kad išvengti bendrojo produkto. Bet kad vykdyti gamybos veiksnių keitimą, ji turi tiksliai žinoti, iki kurios ribos tą kitimą tikslinga atlikti.

Intervale AB už 10K galime pakeisti tik 5L. Intervale BC: 5K į 10L.Pakeitimo norma pasikeitė atvirkščiai proporcingai. Galim paskaičiuoti ribinę techninės substitucijos normą:
RTSN=-K/L
Gamybos praktikoje yra vykdomas gamybos veiksnių pakeitimas tol, kol bet kuris vieno veiksnio keitimas kitu nebesuteikia vieno produkcijos vieneto gamybos kaštų sumažėjimo arba kitais žodžiais tarus, kapitalas bus keičiamas darbu tol, kol darbo ribinis produktas MPL skaičiuojant duoto veiksnio kainos vienetui nesusilygins su kapitalo ribinio produkto ir kapitalo vieneto kainos santykiu. MPL/PL=MPK/PK Grafike nėra p.

5. GAMYBOS ORGANIZAVIMO CHARAKTRISTIKOS
GAMYBOS SUBJEKTAI IR JŲ TIPAI
Gamybos proceso organizavimui yra būtina gerai žinoti, kas yra gamybos objektai ir kuo jie skiriasi nuo gamybos subjektų. Tik tuomet bus galima sėkmingai juos panaudoti tinkamai sujungiant juos. Gamybos objektai yra negyvi, tačiau materialūs ir jie yra visa tai, į ką yra nukreipta žmonių ekonominė veikla. Kadangi ekonominės – ūkinės veiklos rūšys yra be galo įvairios, tai ir patys gamybos objektai bus taip pat labai įvairūs, nežiūrint visos egzistuojančios reikalingų gamybai objektų įvairovės mes juos galime puikiausiai klasifikuoti, tokiu būdu:

Gamybos subjektų dydį sąlygoja tokie trys svarbiausi veiksniai:
1) šakos pobūdis
2) paties produkto sudėtingumas
3) produkto paklausa.
Ekonominės veiklos šakos yra labai įvairios ir pačiu bendriausiu požiūriu galime skirstyti ūkio šakas į apdirbamąją ir gamybinę pramonę. Verslo organizavimui ir tuo pačiu gamybos subjektų dydžiui turi įtakos gaunamo gamybos mąsto informacija ir ten, kur ją galima pasiekti ir išlaikyti, gamybos subjektas bus itin stambus. Taip yra tose pramonės šakose, kur galima standartizuoti produktą ir jį gaminti labai dideliais kiekiais vienoje teritorijoje.
Tačiau veikia dar antras veiksnys – tai pats produktas ir jo charakteristikos tokios kaip masė ir technologijos sudėtingumas, o tuo pačiu ir kapitalo imlumas.
Produkto paklausos pobūdis trečiasis veiksnys. Jis turi įtakos tuo atveju, kuomet yra reikalinga didžiulė medžiagų ar formų įvairovė arba ypatingas dėmesys klientui arba paties produkto paklausa yra nereguliari, kai reikalinga ypatinga kokybė arba labai stipri mados įtaka.
Į gamybos subjektus galime žiūrėti priklausomai nuo jų veiklos ir rezultatų pobūdžio. Skirstymo kriterijus yra be galo svarbus visuomenei, kadangi realūs nepilnaverčiai subjektai silpnina atitinkamos visuomenės ekonominį pajėgumą ir tuo pačiu ir materialinį pagrindą, kadangi jų ekonominė veikla yra nepakankamai produktyvi. Dar didesnę visuomenei grėsmę kelia formaliai nepilnaverčiai subjektai dėl tokių priežasčių: jų veikla ir gaunamas rezultatas yra menamas, vadinasi, jis tiktai apgaulingai su gera doze iliuzijos mus nuteikia, kad jų egzistavimas yra būtinas ir reikalingas visuomenei.
Visi antisubjektai yra nepilnaverčiai, jų veikla yra įstatymo draudžiama, todėl labai svarbu įsisamoninti tokį neginčijamą faktą: riba tarp formaliųjų ir antisubjektų yra santykinė, reguliuojama įstatymų ir ji yra paslanki.

6. GAMYBOS ORGANIZAVIMO FORMOS, JŲ PRIVALUMAI IR TRŪKUMAI
Verslas gali būti organizuojamas individualiai, t.y. personaliai arba grupiniai (kolektyviniai). Pati verslo organizavimo forma priklausys, žinoma, dalinai nuo nuosavybės kai po tokios (jos turėjimo arba neturėjimo) ir nuo tos nuosavybės dydžio. Atsižvelgus į nuosavybės požymį verslas gali būti organizuotas tokiu būdu:
1. Kaip personalinė įmonė
2. Kaip ūkinė bendrija
3. Kaip akcinė bendrovė
4. Kaip valstybinė akcinė įmonė
5. Kaip valstybinė įmonė
Kiekviena iš šitų verslo organizavimo formų yra tikslinga dėl tų privalumų, kurie yra jai būdingi.
1. Privalumai: Lanksti ir nesudėtinga verslo organizacija. Didelis aktyvumas paties subjekto. Dėl šitų ypatingų privalumų pagal verslo vienetų skaičių ši forma pasaulyje dominuoja.
Trūkumai: Šiems verslo subjektams iškyla didelių verslo sunkumų kuomet reikia kapitalo investicijų. Negalima pasinaudoti gamybos specializacijos teikiamais privalumais gamybos valdymo srityje.
2.) Jos skirstomos į tikrąsias ir komanditines arba pasitikėjimo. Ši verslo organizavimo forma padeda sušvelninti dalį pirmosios formos trūkumų, kadangi dirba bendrai keletas asmenų, vadinasi padidėja ir kapitalo investicijų galimybės tam tikru mastu ir darbo pasidalijimas atsiranda. Tačiau ši forma turi ir dar tokį trūkumą, kad kiekvienas partneris atsako visu savo turtu ne tik už savo įsipareigojimų, bet ir už partnerių. Tikrosios ir komanditinės bendrijos skiriasi narystės požiūriu ir tuo pačiu atsakomybės. Nes yra tikrieji nariai ir nariai komanditoriai. Ir tik pirmieji gali sudaryti sandorius ir tuo pačiu atsakyti už jų vykdymą. Vadinasi, pagrindiniai pliusai: kad lengva ją organizuoti, yra galima aukštesnė verslo valdymo specializacija, yra geresnės perspektyvos plėtoti verslą. Trūkumai: nuomonių skirtingumas, o tuo pačiu ir interesų skirtingumas. Atsako už savo ir kitų įsipareigojimus ir sprendimus.
3.) Tai ypatinga forma, dominuojanti pasaulyje. 9/10 viso nacionalinio produkto yra sukuriama šiose bendrovėse. Taip yra todėl, kad ši verslo organizavimo forma padeda išvengti paties didžiausio trūkumo, kuris atsiranda organizuojant verslą: sumažina iki realaus nominalaus nuostolingumo lygio ir verslo organizatorius patiria nuostolį tiktai išleistų piniginių lėšų dydžių akcijoms įsigyti. AB padeda išvengti daugelio trūkumų, kuriais pasižymi likusios verslo organizavimo formos šiais požiūriais.
1. Leidžia išvengti personalinės atsakomybės bankrutuojant verslo įmonei.
2. Padeda jautriai reaguoti ir keisti valdymo pobūdį (pačius valdytojus, direktorius, akcininkų susirinkimus) atsižvelgus į AB veiklos rezultatus, t.y. į jos gaunamas pajamas ir pelną.
3. pasikeitus atskiriems savininkams, AB egzistuoja ir toliau.
Didžiausias trūkumas yra dvigubas pelno apmokestinimas.

7. FIRMOS VEIKLOS RODIKLIAI (produktai ir jo rūšys, kaštai ir jo rūšys, pelnas – bendrasis, normalusis, ekonominis)
Total product TP=Q*P p-price Average productAP=TP/Q=P
Marginal MP=TP/Q Total cost TC=VC+FC
ATC=TC/Q MC=TC/Q

Fiksuoti pastovūs kaštai – tokie, kurie nėra susiję su firmos gaminamo produkto apimtim. Pvz.: valdantysis personalas ir jo atlyginimai, patalpų nuoma. Kintamieji kaštai – tokie, kurie tiesiogiai susiję su gamybos apimtimi: išlaidos medžiagoms ir žaliavoms, darbuotojų darbo užmokestis. Pusiau kintami kaštai kurie yra skiriami įrengimų remontui ir jų eksploatacinei priežiūrai, taip pat komunalinėms paslaugoms apmokėti.
Dar kaštus galime nagrinėti kaip ekonominius ir buhalterinius kaštus. Ekonominiai kaštai – buhalteriniai kaštai

Vieni nuo kitų skiriasi tuo, kad buhalteriniai kaštai parodo išlaidas, kurios įrašomos į buhalterines knygas. Jie vadinami skaičiuojamaisiais. Tikrieji kaštai gali būti matuojami atsižvelgus ne tik į tiesiogines išlaidas, bet ir į prarastą pelną ir tokie kaštai vadinami alternatyviniais. Jie nusako ne tik tikrąsias tiesiogines išlaidas, bet ir apima visas negautas pajamas.
Skirtumas tarp bendrųjų pajamų ir ekonominių kaštų sudaro ekonominį pelną (arba pelną, gaunamą virš normalaus pelno), nes ekonominis pelnas – grynasis pelnas ir jis vilioja kitus kapitalus judėti į tą šaką, kurioje gaunamas ekonominis pelnas. Esant optimaliam išteklių pasiskirstymui tarp šakų, kiekvienoj iš jų egzistuoja rinkos pusiausvyra ir tokiu atveju ekonominis pelnas lygus 0, vadinasi, tokiu atveju nėra (pasikartojimų) brautis į šaką naujiems gamintojams.

8. FIRMOS VEIKLOS ORGANIZAVIMAS
FIRMOS KAŠTŲ MINIMIZAVIMAS

w (wage) (darbo kaina) vienodų kaštų kreivės, r (rent) (kapitalo kaina) visi kaštai kintami. Jei išbrėšim izokvantes, rasim optimalų variantą. Kintami kaštai VC duotu atveju: VC=w L + r K
Norint rasti atsakymą (optimalų derinį K ir L), mes ieškom pusiausvyros kaštų, kurį gauname nubrėžę izokaštų planą ir suderinę jį su atitinkama gamybos programa (Qo ir Q1 ar t.t.) Firma pasirenka tą vienintelį optimalų variantą, kuriame izokaštų tiesė yra atitinkamos izokvantės liestinė.
Jeigu sujungsim atitinkamus optimalius gamybos derinius, tai gausim gamybos plėtros kreivę (gamybos ekspancija) ir pagal jos kryptį galime spręsti apie vieno ar kito gamybos veiksnio panaudojimo pobūdį.
Firmai ieškant atsakymo, kaip surasti produkcijos apimtį, leidžiantį pagaminti užsibrėžtą produktų kiekį su minimaliais kaštais, firma ima ir skaičiuoja atitinkamų gamybos veiksnių kiekių derinį (K ir L), įvertina jų sukurtą ribinį produktą ir nagrinėja jų tarpusavio santykį MPK/MPL ir stebi, kad tas santykis būtų lygus kitam (kaštų už gamybos veiksnius) santykiui:
MPK/MPL=r/w

9. PELNO MAKSIMIZAVIMAS
Tarsime, kad firma veikia tobulos konkurencijos sąlygomis ir ieškosime gamybos apimties, kuriai esant pelnas yra didžiausias. Apibūdinsime svarbiausius tobulos konkurencijos modelio požymius. Požymiai:
1.) Firma negali daryti įtakos kitų firmų sprendimams, lygiai kaip ir jai niekas negali daryti įtakos. Vadinasi ją negali veikti kainos atitinkamoje šakoje ir tuo pačiu turėti rinkos valdžios.
2.) Gamintojams negresia perprodukcija.
3.) Produkcija gaminama vienarūšė ir mainoma pagal jos kokybę ir kainą.
4.) Egzistuoja visų prekių ir paslaugų rinkos.
5.) Individo nauda (kaštai) sutampa su visuomenės nauda (kaštais).
6.) Gamybos ir cirkuliacijos kaštai yra apjungiami, firma neturi skolų ir visos pajamos gaunamos tik gaminant ir parduodant produkciją.
7.) Sandėrio kaštai lygūs nuliui, o tai reiškia, kad nėra jokių išlaidų, susijusių su informacijos gavimu norint įsigyti išteklius ar prekes. Tobulos konkurencijos atveju G ir V kiekv. atskirai negali paveikti produkto kainos, todėl kad jie labai smulkūs ir jų be galo daug.
Bendros pajamos p=const

Vidutinės pajamos

MR=p=AR, tobulos konkurencijos atveju – ribinės pajamos

TR=pQ AR=TR/Q=pQ/Q=p MR=(TR)’=(pQ)’=p
Pelno maksimizavimas

Esant Q1 ir Q2, TR=TC.
Firmos max pelnas bus tokiai gamybos apimčiai, kuriai esant atstumas tarp TR ir TC kreivių didžiausias arba atitinkamų kreivių nubrėžtos liestinės mums rodys vienodą nuolydžio kampą.
 max taške A
Nustatysime ir pavaizduosime pelno kitimo priklausomybę nuo bendrųjų pajamų ir bendrųjų kaštų, keičiantis gamybos apimčiai.
(Q)=TR(Q) – TC(Q)
(Q)/Q=TR(Q)/Q – TC(Q)/Q
/Q=0
TR(Q)/Q=TC(Q)/Q
MR*=MC=p
Tariau kad p=8, o QA=14. Jei Q=12, bendrą pelną gauna, bet jis nėra maksimalus. Jei Q>QA , tai nuostoliai.
Taškas A1 rodo rinkos kainą, kuriai esant gaunamas pelnas yra maksimalus. Šiame taške ribinės pajamos yra lygios ribiniam pelnui ir yra lygios kainai, t.y. pagrindinė pelno maksimizavimo taisyklė. Tobulos konkurencijos sąlygomis pagal 8.

Pagal ribinių kaštų apskaičiavimo pobūdį ši MC kreivė turės kirsti tiek vidut. kint. kaštų kreivę (ATC), tiek AVC jų minimumo taškuose. Surast 2-ą taisyklę.
Pelnas max bus taške C. Tuomet MC=MR. Taške B vidut bendrieji kaštai yra minimalūs (ATC), tačiau pelnas nėra max, kadangi ribinės pajamos MR dar viršija ribinius kaštus MC ir firmos ekonominiai nuostoliai sudarys trikampį BDC. Jeigu firma didintų gamybos apimtį virš Qc (iki taško F), tai ji patirs nuostolių ir juos iliustruos trikampis CFG.
Antroji pelno maksimizavimo taisyklė sako, kad pelną maksimizuojanti produkcijos apimtis yra lygi nuliui, jeigu kaina yra mažesnė negu kad p

Leave a Comment