Ar tikrai Homo Sapiens – protingasis žmogus?

Kažkada gimė Homo Sapiens — protingas žmogus. Per daugelį tūkstančių metų
jis vystėsi, tobulėjo, bet. Tapo pavojingesnis nei anksčiau.
Jau šiandien aplink mus plyti didžiuliai sąvartynų plotai. Mes gyvename
šiukšlėse, bet žmogaus akys to nemato. Naujos technologijos, nauji
pasiekimai mums leido pajusti tikrąjį gyvenimo skonį. Bet ar ilgam? Ar
dar ilgai išlaikysime pasaulį tokį, koks jis yra. Juk jis skçsta
šiukšlėse, o galimybių išlikti “sausam” beliko taip pat ne tiek jau ir
daug. Žmogus mato tik tai, kas jam naudinga, gražu, bet nemato
pragariškojo pasaulio pusės. Juk visi teršalai, nuuodingos medžiagos ir
visas kitas šlamštas patenka į aplinką – ežerus, upes, jūras. Ir žmogus
mano atsikratçs jais? Ne, jis net nesupranta, kokią didelę žalą daro ne
tik aplinkai, bet ir sau. Juk jis nesuvokia, jog teršdamas nuodija pats
save. Toliau tęsiant tokiais tempais pasaulio šiukšlinimą, nebus ga1ima
maudytis jūroje, prarasime ne tik ją, prarasime brangiausią turtą –
gamtą. Neturėsime švaraus, gėlo šulinio vandens. Juk jau dabar požeminiai
vandenys yra be galo užteršti. Šuliniai pavirs srutų duobėmis. Ką
darysime?
Šiukšlynas auga, nesuvaldomi auga. Jo niekas negali sustabdyti. Juk kas
diena, kas valanda, kaas minute jis didèja ir užvaldo pasaulį. Mažai
Lietuvoje likę vietų, kur akys neregėtų šiukšlių, kur dangaus netemdytų
juodi gamyklų, įmonių dūmai.
Žmogus norėjo, kad gyvenimas ir žemė taptų nuostabios harmonijos
simboliais. Deja, viskas gavosi priešingai. Tik žmogus kaltas, kad po
kojomis čeža šiukšlės, kad nė

ėra vietos, kur jų nesimato. Nors ir kaip būtų
stengiamasi, nebepavyks sustabdyti jau nebevaldomo šiukšlinimo proceso.
Nebepavyks sustabdyti gamyklų, įmonių, todél, kad be jų žmogaus gyvenimas
nebeįsivaizduojamas. Žmogus nebegali gyventi be patogumų, jis priverstas
šiukšlinti pasaulį.

Tik maža pasaulio dalis geidžia, kad aplinka, supanti juos, taptų
švaresnė ir gražesnė. Jie perdirba šiukšles, gauna naują produktą, tačiau
to per maža, kad išgelbėtų pasaulį. Tik bendromis pastangomis įmanoma
padaryti pasaulį švaresnį, išvengti didžiulio sąvartyno. Tačiau tai
neįmanoma. Tai norai, kurie neįgyvendinami bent jau kol kas. Tam reikia
lėšų, tam reikia noro bei didžiulių pastangų ir visų žmonių sąmoningumo.
Deja, dabarties žmogus tokių savybių neišsiugdė.

Žmogus – priešas pats sau. Kažin, ar jis norėtų, kad išnyktų medžiai,
žolė, užpelkėtų ežerai, išdžiūtų upės? Tai kodėl jis skatina tai, teršdamas
gamtą ir versdamas pasaulį sąvartynu? Jei bus nesiimta jokių priemonių,
galėsime suu didele širdgėla pakartoti Antano Baranausko “Anykščių Šilelio”
žodžius:

“Visa prapuolę; tik ant lauko pliko

Kelios pušelės apykreivės liko!.“

Leave a Comment