Kažkada gimė Homo Sapiens — protingas žmogus. Per daugelį tūkstančių metųjis vystėsi, tobulėjo, bet… Tapo pavojingesnis nei anksčiau.Jau šiandien aplink mus plyti didžiuliai sąvartynų plotai. Mes gyvenamešiukšlėse, bet žmogaus akys to nemato. Naujos technologijos, naujipasiekimai mums leido pajusti tikrąjį gyvenimo skonį. Bet ar ilgam? Ardar ilgai išlaikysime pasaulį tokį, koks jis yra. Juk jis skçstašiukšlėse, o galimybių išlikti “sausam” beliko taip pat ne tiek jau irdaug. Žmogus mato tik tai, kas jam naudinga, gražu, bet nematopragariškojo pasaulio pusės. Juk visi teršalai, nuodingos medžiagos irvisas kitas šlamštas patenka į aplinką – ežerus, upes, jūras. Ir žmogusmano atsikratçs jais? Ne, jis net nesupranta, kokią didelę žalą daro netik aplinkai, bet ir sau. Juk jis nesuvokia, jog teršdamas nuodija patssave. Toliau tęsiant tokiais tempais pasaulio šiukšlinimą, nebus ga1imamaudytis jūroje, prarasime ne tik ją, prarasime brangiausią turtą –gamtą. Neturėsime švaraus, gėlo šulinio vandens. Juk jau dabar požeminiaivandenys yra be galo užteršti. Šuliniai pavirs srutų duobėmis. Kądarysime?Šiukšlynas auga, nesuvaldomi auga. Jo niekas negali sustabdyti. Juk kasdiena, kas valanda, kas minute jis didèja ir užvaldo pasaulį. MažaiLietuvoje likę vietų, kur akys neregėtų šiukšlių, kur dangaus netemdytųjuodi gamyklų, įmonių dūmai.Žmogus norėjo, kad gyvenimas ir žemė taptų nuostabios harmonijossimboliais. Deja, viskas gavosi priešingai. Tik žmogus kaltas, kad pokojomis čeža šiukšlės, kad nėra vietos, kur jų nesimato. Nors ir kaip būtųstengiamasi, nebepavyks sustabdyti jau nebevaldomo šiukšlinimo proceso.Nebepavyks sustabdyti gamyklų, įmonių, todél, kad be jų žmogaus gyvenimasnebeįsivaizduojamas. Žmogus nebegali gyventi be patogumų, jis priverstas
šiukšlinti pasaulį. Tik maža pasaulio dalis geidžia, kad aplinka, supanti juos, taptųšvaresnė ir gražesnė. Jie perdirba šiukšles, gauna naują produktą, tačiauto per maža, kad išgelbėtų pasaulį. Tik bendromis pastangomis įmanomapadaryti pasaulį švaresnį, išvengti didžiulio sąvartyno. Tačiau taineįmanoma. Tai norai, kurie neįgyvendinami bent jau kol kas. Tam reikialėšų, tam reikia noro bei didžiulių pastangų ir visų žmonių sąmoningumo.Deja, dabarties žmogus tokių savybių neišsiugdė. Žmogus – priešas pats sau. Kažin, ar jis norėtų, kad išnyktų medžiai,žolė, užpelkėtų ežerai, išdžiūtų upės? Tai kodėl jis skatina tai, teršdamasgamtą ir versdamas pasaulį sąvartynu? Jei bus nesiimta jokių priemonių,galėsime su didele širdgėla pakartoti Antano Baranausko “Anykščių Šilelio”žodžius: “Visa prapuolę; tik ant lauko pliko Kelios pušelės apykreivės liko!…“