Pagalbinė priemonė studijuojantiems ekonomikos teoriją
Šiame leidinyje trumpai pateikiamos pagrindinės mikroekonomikos kurso sąvokos, problemos, ryšiai. Rekomenduojama naudoti klausant paskaitas, ruošiantis seminarams, kartojant ekonomikos teorijos kursą.
EKONOMIKOS TEORIJOS OBJEKTAS IR METODAS
Ekonomikos teorijos objektas yra ūkinė veikla arba ekonomika. Tyrinėdama ekonomiką, ekonomikos teorija siekia atskleisti bendruosius, esminius ekonomikos veikimo, augimo ir vystymosi ryšius, priklausomybes, veikiančias apskritai ekonomikoje arba tam tikroje jos stadijoje, pakopoje (pavyzdžiui, rinkos ūkyje apskritai ar šiuolaikiniame moderniajame rinkos ūkyje). Taigi ekonomikos teorija – mokslas apie ekonomikos funkcionavimo dėsningumus.Ūkinė veikla – tai gėrybių (produktų, paslaugų, informacijos) gamyba, paskirstymas, mainai ir vartojimas visuomenėje, t.y. visuomeninė gamyba. Ekonomikos teorija nagrinėja, kaip taupiai naudojant išteklius tenkinti žmonių poreikius ir kaip toks išteklių naudojimas veikia visuomeninės gamybos raidą bei visos visuomenės vystymąsi.Ištekliai – visa tai, kas naudojama prekėms ir paslaugoms gaminti. Ištekliai, kai jie panaudojami gamyboje, dar vadinami gamybos veiksniais. Yra trys pagrindinės išteklių grupės:1) žemė – tai visi gamtos teikiami ištekliai, naudojami gamybos procese (žemė, miškai, vandenys, iškasenos ir pan.);2) kapitalo ištekliai – visa tai, kas sukurta žmonių darbu ir yra naudojama prekių ir paslaugų gamybai (įrengimai, pastatai ir pan.);3) darbo ištekliai – žmonių fiziniai ir protiniai sugebėjimai, panaudojami atliekant įvairias ūkines funkcijas.Šalia šių išteklių šiuolaikinėje visuomenėje vis svarbesni tampa verslumo (susijusio su gebėjimu iškelti verslo idėją ir ją realizuoti, rizikuoti) bei informacijos ištekliai.Pagrindinis daugumos išteklių bruožas – jų retumas, ribotumas. Riboti ištekliai vadinami ekonominiais ištekliais. Pagrindinė ekonomikos problema – tai pasirinkimo problema. Kadangi poreikiai yra begaliniai, o ištekliai – riboti, visuomenėje būtinas pasirinkimas, kad esant tam tikram technologijos lygiui būtų maksimaliai tenkinami poreikiai. Ir individai, ir visuomenė visada renkasi, kokius poreikius tenkinti pirmiausia.Taigi ekonomikos teorija – mokslas apie racionalų ūkininkavimą, mokslas apie tai, kaip žmonės ir visuomenė pasirenka vieną iš alternatyvų naudoti retus gamybos veiksnius (išteklius) būtiniems savo poreikiams tenkinti, gaminti ir tiekti prekes ir paslaugas.Ekonomikos teorijos mokslas svarbus, nes: 1) padeda suvokti kas vyksta ekonomikoje, atskleidžia pačius bendriausius ekonomikos veikimo dėsningumus;2) jos suformuluotais dėsningumais, teorijomis naudojasi kiti ekonominiai mokslai;3) juo remiasi vyriausybė, vykdydama savo ekonominę politiką.Ekonomikos teorijos metodai. Ekonomikos teorijoje naudojami bendrieji mokslinio tyrimo metodai, matematiniai ir grafiniai metodai.Bendrieji mokslo metodai. Tiriant ekonomiką plačiausiai naudojamas abstrahavimasis. Abstrahavimasis – tai svarbiausių bruožų, ryšių, santykių reiškiniuose bei procesuose mintinis išskyrimas ir atribojimas.Abstrakcijos lygis gali būti įvairus ir priklauso nuo tyrimo tikslo. Abstrakčios sąvokos vartojamos taikant konkrečias tyrimo procedūras – stebėjimą, gautų rezultatų sisteminimą ir klasifikavimą, jų analizę (skaidymą) bei dalinę sintezę (apibendrinimą). Abstrakciją galima laikyti indukciniu metodu, nes tiriant ekonominius reiškinius einama nuo atskirybės prie bendrybės.
Abstrakčios sąvokos žymi svarbiausius ekonominių reiškinių bei procesų bruožus ir savybes. Sintezės būdu nustatomi ryšiai tarp abstrakčių sąvokų, suformuluojamos naujos sąvokos, teorijos. Teorija – tai susisteminta, apmąstyta visuma sąvokų, teiginių, koncepcijų bei hipotezių apie faktinių reiškinių tarpusavio ryšius, jų veikimo mechanizmą. Bet kuri teorija atspindi mūsų sąmonėje realios tikrovės kitimą. Teorija apmąsto jungiantį šiuos pasikeitimus vidinį ryšį. Remiantis ekonomine teorija, vykdoma vienokia ar kitokia ekonominė politika.Analizuojant ekonominius reiškinius, tyrimai laipsniškai konkretizuojami. Imama tirti mažiau svarbius veiksnius, nuo kurių anksčiau buvo abstrahuotasi. Laipsniškas konkretizavimas yra deduktyvi procedūra, nes einama nuo bendrybės prie atskirybės. Čia gali būti plačiai taikomi ir formalūs metodai, taip pat ir matematiniai.Kadangi ekonomika sudaro sudėtingą sistemą, ekonomikos teorija vis plačiau taiko sisteminę analizę, nagrinėja reiškinius sisteminiu struktūriniu požiūriu. Sistema – tai tarpusavyje susijusių elementų kompleksas (ūkis, jo sudėtinės dalys, regionai ir įmonės). Prie sistemos požymių priskiriama jos skaidymo į dalis (posistemes, elementus) galimybė, jos, kaip posistemės, įjungimas į aukštesnio lygio sistemą.Sistemos samprata taikoma sprendžiant kompleksines sudėtingų ekonominių sistemų problemas (užimtumo, infliacijos, ekonomikos plėtros ir kt.).Matematiniai metodai. Ekonomikos teorijoje taikomi šie matematiniai metodai – matematinis ekonominių procesų modeliavimas, matematinės statistikos metodai, programavimas.Matematiniai metodai taikomi sudarant ir kiekybiškai analizuojant sudėtingus tautos ūkio, jo sektorių makromodelius, ekonominės sistemos elgseną, socialinių veiksnių, techninės pažangos prognozes.Grafinis metodas. Ekonomikos reiškiniai bei procesai gali būti aiškinami ir analizuojami naudojant grafikus. Grafikai atspindi didelį duomenų skaičių, palengvina jų interpretavimą bei analizę.Mikroekonomika ir makroekonomika. Yra dvi ekonomikos teorijos dalys – mikroekonomika ir makroekonomika.Mikroekonomika – ekonomikos teorijos dalis, nagrinėjanti atskiras nacionalinės ekonomikos rinkas, įmonių bei kitų sprendimus priimančių ekonominių subjektų veiklą bei tai, kaip jų sąveika veikia kainas, gamybą ir pajamas.Mikroekonomikoje, naudojant individualių ekonomikos subjektų elgsenos teorijas, bandoma numatyti, koks bus tos elgsenos rezultatas įvairiose rinkos sistemose. Taigi mikroekonomika – mokslas apie rinkos mechanizmą.Makroekonomika – ekonomikos teorijos dalis, nagrinėjanti nacionalinę ekonomiką kaip visumą, kurios subjektais laikomi valstybė, individai, korporaciniai vienetai. Makroekonomika tiria bendrą ekonomikos veikimą, naudodama tokius suvestinius rodiklius, kaip bendrasis nacionalinis produktas, vartojimo kainų indeksas, infliacijos tempai, nedarbo lygis, pinigų pasiūla, valstybės biudžeto deficitas, užsienio prekybos balansas ir kt.Makroekonomika leidžia suvokti, nuo ko priklauso šalies ekonomikos augimas ir ką reikia daryti, kad būtų pasiekti pageidaujami tikslai (ekonominė gerovė, skurdo panaikinimas, gyvenimo lygio kilimas ir kt.).Dabartiniu metu skirstymo į mikroekonomiką ir makroekonomiką jau nepakanka. Struktūrinių ir regioninių problemų nagrinėjimui išskiriamas dar vienas (tarpinis) lygis – mezoekonomika.
ŠIUOLAIKINĖ RINKOS EKONOMIKA IR JOS APIBŪDINIMAS
Kiekviena visuomenė, norėdama patenkinti įvairius žmonių poreikius, susiduria su pagrindine problema – kaip racionaliai panaudoti ribotus išteklius. Todėl visuomenei tenka spręsti tris pagrindinius klausimus:1) ką gaminti? Sprendžiant šį klausimą, būtina numatyti, kokių ir kiek prekių ir paslaugų gaminti.2) kaip gaminti? Reikia įvertinti, kokias naudoti gamybos technologijas, organizavimo metodus, kokie naudojami ištekliai duoda maksimalų efektą.3) kam gaminti? Reikia įvertinti, kaip bus paskirstoma pagaminta produkcija bei pajamos.Jeigu visuomenė sąmoningai neplanuoja ką gaminti, kokius išteklius ir produktus vartoti, kokias paslaugas teikti, tai kokiu būdu vyksta ekonominio gyvenimo koordinacija?Rinkos mechanizmas, t.y., paklausos ir pasiūlos sąveikos sistema, sąlygoja “ką”, “kaip” ir “kam” gaminti. Visos ekonomikos koordinacija galima todėl, kad kiekvienas per mainus siekia sau naudos, t.y., mainai ir nauda reguliuoja milijonų žmonių veiklą.Dabartiniu metu dažnai keliamas dar vienas klausimas – kada gaminti? Šis klausimas tampa vis svarbesniu, nes daugelis gamtinių išteklių yra neatstatomi – suvartoję juos šiandien, nepaliksime kitoms kartoms. Be to, priimdami ekonominius sprendimus, turime ne tik siekti daugiau vartoti, bet ir saugoti aplinką. Ekonominėje literatūroje yra įvairių rinkos apibrėžimų, kurie parodo kiekybinį arba kokybinį rinkos supratimą. Sutinkami tokie rinkos apibrėžimai:1) rinka – tai prekiavimo vieta;2) rinka – tai ryšio tarp gamintojų ir vartotojų sistema;3) rinka – tai ekonominės veiklos visuomeninio organizavimo būdas;4) rinka – tai laisvos ekonominės sistemos veikimas ir jo išraiška.Rinka koordinuoja individualių ekonomikos subjektų veiklą, nukreipdama ją tenkinti vartotojų poreikius.Rinka apima:1) prekių ir paslaugų rinką, kurioje funkcionuoja prekių biržos, rinkodaros organizacijos, didmeninės ir mažmeninės prekybos įmonės;2) gamybos veiksnių rinką, kurioje vyksta gamybos veiksnių pirkimas ir pardavimas. Svarbiausia šios rinkos dalis – darbo rinka.3) finansų rinką, kuri atspindi finansinių lėšų paklausą bei pasiūlą. Joje funkcionuoja vertybinių popierių ir valiutų biržos.Rinkos klasifikacija. Rinka klasifikuojama pagal šiuos kriterijus:1) ekonominę rinkos objektų paskirtį (vartojimo prekių ir paslaugų rinka, darbo rinka, vertybinių popierių rinka ir pan.);2) geografinį požymį (vietinė, pasaulinė ir pan.);3) konkurencijos apribojimo laipsnį (monopolinė, oligopolinė ir pan.);4) šakas (automobilių, naftos ir t.t.);5) pardavimo pobūdį (didmeninė, mažmeninė).Rinkos būna paprastos, kuriose tenkinamas kiekvienam suprantamas poreikis, ir labai sudėtingos, suprantamos tik specialistams. Rinkų visuma atspindi sudėtingą šiuolaikinę ekonomiką, kurią kažkas turi tvarkyti. Tvarką nustato kainos, atlikdamos svarbiausias funkcijas – informavimo ir skatinimo. Svarbų vaidmenį rinkos mechanizme vaidina konkurencija. Tai reguliuojanti ir kontroliuojanti rinkos jėga. Ji skatina efektyviai naudoti ribotus išteklius, nukreipia juos būtinų produktų gamybai.Rinkos ekonomikos subjektai. Pagrindiniai ūkio subjektai yra šie:1) namų ūkis – ekonominis vienetas, kurį sudaro vienas ar keletas asmenų ir kuris: a)laisvai priima sprendimus, b) yra kurio nors gamybos veiksnio savininkas, c) stengiasi maksimaliai patenkinti savo poreikius, panaudodamas turimus išteklius. Namų ūkiui priskiriami visi vartotojai – samdomieji darbininkai, smulkių ir stambių kapitalų savininkai, žemės savininkai;2) įmonė – ekonominis vienetas, kuris: a) laisvai priima sprendimus, b) stengiasi maksimizuoti pelną, c) naudoja gamybos veiksnius produkcijos gamybai ir pardavimui kitoms įmonėms, namų ūkiui ir valstybei;3) valstybė – valstybinės įstaigos, turinčios juridinę ir politinę valdžią, kad galėtų vykdyti ūkinių subjektų rinkos kontrolę siekiant visuomeninių tikslų.Visi šie subjektai tarpusavyje yra glaudžiai susiję per produktų, gamybos veiksnių, finansų rinkas. Rinkoje susidariusios kainos informuoja savininkus, kaip panaudoti išteklius, produktus ir pajamas. Taigi rinka yra išteklių, produktų ir pajamų paskirstymo ir panaudojimo sistema (2 pav.).
Rinkos funkcijos:1) rinka atlieka tarpininko tarp gamintojo ir vartotojo funkciją ir susieja gamybą ir vartojimą į vieningą reprodukcijos procesą;2) rinka suderina gamintojo ir vartotojo interesus;3) rinkoje išryškėja prekių ir paslaugų visuomeninis naudingumas ir tose prekėse ir paslaugose įkūnytų sąnaudų visuomeninis pripažinimas;4) rinka yra visuomeninės kontrolės mechanizmas, patikrinantis priimtų sprendimų racionalumą.Rinkos prielaidos. Šalyse, kurios pereina iš centralizuoto ūkio į rinkos ūkį, būtina sukurti rinkos veikimo prielaidas. Prie tokių rinkos prielaidų reikėtų priskirti:1) privačios nuosavybės įtvirtinimą;2) konkurenciją;3) efektyvią finansų ir kredito sistemą;4) ekonominių įstatymų sistemą;5) ekonominės informacijos teikimo sistemą.Rinkos pranašumai:1) efektyvus išteklių paskirstymas;2) vartotojų suinteresuotumas taupiai naudoti retesnius produktus;3) vartotojų ir verslininkų veiksmų ir pasirinkimo laisvė;4) optimalus mokslo ir technikos pažangos rezultatų panaudojimas;5) lankstumas, prisitaikymas prie besikeičiančių sąlygų;6) sugebėjimas patenkinti įvairius poreikius, gerinti prekių ir paslaugų kokybę;7) suinteresuotumas įsigyti naudingų žinių, įgūdžių.Rinkos trūkumai:1) nepadeda išsaugoti neatgaminamų išteklių, neturi aplinkos apsaugos ekonominio mechanizmo;2) neužtikrina teisės į darbą ir pajamas, pajamų perskirstymo;3) orientuota ne į socialiai būtinų prekių gamybą, bet į turinčių pinigų žmonių poreikius;4) visiškai nefunkcionuoja kai kuriose ekonomikos srityse;5) neužtikrina stabilaus ūkio vystymosi;6) neužtikrina fundamentalių mokslo tyrimų finansavimo.Valstybės ekonominė veikla rinkos mechanizme. Rinkos ribotumas reikalauja, kad valstybė reguliuotų ekonominius ir socialinius procesus. Šiuolaikinė rinkos ekonomika – tai mišri ekonomika, t.y. rinkos ir valstybės priimtų sprendimų derinys.Valstybės ekonominės funkcijos yra šios:1) teisinės bazės sukūrimas (rinkos teisinis pagrindas yra privačios nuosavybės gynimas ir rinkos “žaidimo taisyklių” nustatymas ir reguliavimas);2) konkurencijos gynimas;3) pajamų ir turto perskirstymas;4) išteklių perskirstymas.
PAKLAUSA IR PASIŪLA
Paklausos ir pasiūlos formavimosi dėsningumų ir dinamikos analizė labai svarbi, tiriant rinkos mechanizmo veikimą.Paklausa – tai prekių kiekio, kurį pirkėjai nori ir gali nupirkti, bei kainos, už kurią ši prekė parduodama, ryšys. Svarbios abi šio ryšio sąlygos – norėti ir galėti. Pirkėjai ne tik turi norėti pirkti šią prekę, bet ir būti pasiryžę išleisti savo pinigus šiai prekei pirkti.
Kainos ir prekių kiekio, kurį pirkėjai nori ir gali nupirkti, ryšys yra gana pastovus. Jis nusakomas paklausos dėsniu, teigiančiu, kad prekių paklausos kiekis kinta kainų kitimui priešinga linkme. Kitaip sakant, kainai didėjant, prekių paklausos kiekis mažėja, o kainai mažėjant, prekių paklausos kiekis didėja. Viena iš šio dėsnio išimčių – vadinamasis Gifeno (Giffen) paradoksas (paradoksais ekonomistai vadina tokias situacijas, kai ekonominiai dėsniai neveikia), teigiantis, kad didėjant pirmo būtinumo prekių kainoms jų vartojimas taip pat didėja.XIX a. anglų ekonomistas Robertas Gifenas pastebėjo, kad Airijoje badmečiu bulvių paklausos kiekis padidėjo, nors jų kainos išaugo. Reikalas tas, kad bulvės buvo pagrindinis airių varguomenės maisto produktas. Kylančios kainos vertė mažiau vartoti kitų brangesnių produktų. Kadangi bulvės vis tiek liko palyginti pigus produktas, jų paklausos kiekis išaugo.Paklausos dėsnį galima iliustruoti grafiškai.Tolesniam mūsų tyrimui labai svarbu skirti paklausą ir paklausos kiekį. Šiame grafike pavaizduota paklausos kreivė D vaizduoja ryšį (funkciją) tarp kainos ir įvairių paklausos kiekių, o atskiri kreivės taškai vaizduoja skirtingus paklausos kiekius esant skirtingai kainai.Prekės kaina yra tik vienas iš veiksnių, veikiančių paklausos kiekį. Jis priklauso ir nuo daugelio kitų veiksnių, iš kurių svarbiausi:1) vartotojų pajamos ir jų pasiskirstymas;2) kitų prekių (substitutų ir komplektinių prekių vartojant) kainos;3) vartotojų skonis ir mados;4) gyventojų skaičius;5) laukiama infliacija;6) sukaupto turto kiekis.Kaina veikia tik paklausos kiekį, tuo tarpu visi čia išvardinti veiksniai gali paveikti ir paklausos kiekį, ir paklausą. Paklausos padidėjimas grafiškai vaizduojamas paklausos kreivės pasislinkimu koordinačių sistemoje į dešinę, o paklausos sumažėjimas – paklausos kreivės pasislinkimu koordinačių sistemoje į kairę.Pasiūla yra prekių kiekio, kurį pardavėjai nori ir gali parduoti, bei kainos, už kurią ši prekė perkama, ryšys. Pasiūlos kiekio ir kainos ryšys taip pat yra palyginti pastovus ir nusakomas pasiūlos dėsniu – prekių pasiūlos kiekis kinta kainų kitimo linkme. Prekės kainai didėjant, pasiūlos kiekis didėja, o prekės kainai mažėjant, pasiūlos kiekis mažėja.
Pasiūlos kiekį lemia ne tik kaina, bet ir kiti veiksniai. Iš jų svarbiausi:1) gamybos išteklių kainos;2) gamybos technologijos pobūdis; 3) kitų prekių (substitutų ir komplektinių prekių gaminant) kainos;4) prekių (paslaugų) gamintojų kiekis;5) mokesčiai ir subsidijos.Dėl šių veiksnių gali pakisti pasiūlos kiekis ir pasiūla. Pasiūlos padidėjimas grafiškai vaizduojamas pasiūlos kreivės pasislinkimu koordinačių sistemoje į dešinę, o pasiūlos sumažėjimas – pasiūlos kreivės pasislinkimu koordinačių sistemoje į kairę.Paklausos ir pasiūlos tarpusavio sąveika. Kadangi paklausa ir pasiūla išreiškia pirkėjų ir pardavėjų ketinimus ir galimybes sudaryti pirkimo-pardavimo sandėrius, jas sugretinus galima paaiškinti, kaip konkurencinėje rinkoje susidaro pusiausvyros kaina ir pusiausvyros kiekis. Kaina ir perkamų bei parduodamų prekių kiekis yra bendri tiek pirkėjui, tiek pardavėjui, nes antraip sandėris neįvyktų. Nubrėžus pasiūlos ir paklausos kreives viename grafike, jos susikirs tam tikrame taške.
Taškas E yra pusiausvyros taškas. Jame dvi jėgos atsveria viena kitą, nėra prekių kiekio ir kainos kitimo tendencijos. Viena iš jėgų – pirkėjo siekimas pirkti daugiau prekių, mažėjant jų kainoms. Kita – pardavėjo siekimas parduoti vis mažiau prekių, kai mažėja kainos. Pusiausvyros taške esant prekės kainai PO, paklausos dėsnis skatina pirkėją pirkti prekių kiekį QO, o pasiūlos dėsnis – pardavėją parduoti tokį pat prekių kiekį. Taigi PO yra rinkos pusiausvyros kaina, o QO – rinkos pusiausvyros kiekis.Esant bet kokiai kitai kainai, didesnei už pusiausvyros kainą, pasiūlos kiekis yra didesnis už paklausos kiekį. Taigi dalis prekių nebus nupirkta. Pirkėjai galės rinktis prekes, o pardavėjai konkuruos stengdamiesi parduoti visas savo prekes ir bus priversti mažinti jų kainas. Tokia padėtis rinkoje vadinama pirkėjo rinka. Jeigu prekių perteklius yra daugelio prekių rinkose, visa ekonomika vadinama pertekline.Esant bet kokiai kitai kainai, mažesnei už pusiausvyros kainą, prekių pasiūlos kiekis rinkoje bus mažesnis už paklausos kiekį. Todėl ne visi pirkėjai galės įsigyti reikiamų prekių, ir kai kurie iš jų sutiks mokėti didesnę kainą. Dabar pardavėjai gali pasirinkti, kokia tvarka parduoti prekes, kam parduoti, o kam ne, nes prekių trūksta. Tai pardavėjo rinka. Kai daugelyje prekių rinkų yra prekių stygius, visai ekonomikai tinka stygiaus arba deficito ekonomikos pavadinimas.Kainos ir paklausos bei pasiūlos kiekių priklausomybė paprastai vadinama kainų arba paklausos ir pasiūlos dėsniu arba tiesiog rinkos mechanizmu.Paklausos ir pasiūlos pokyčių padariniai. Pakitus paklausai ar pasiūlai, pakinta ir rinkos pusiausvyra – keičiasi pusiausvyros kaina ir pusiausvyros kiekis. Užduotis – naudodami grafinį metodą nustatykite, kaip pasikeis pusiausvyros kaina ir pusiausvyros kiekis, jei:1) paklausa padidėjo, o pasiūla nepakito;2) paklausa sumažėjo, o pasiūla nepakito;3) pasiūla padidėjo, o paklausa nepakito;4) pasiūla sumažėjo, o paklausa nepakito.Kiekvienu iš šių atvejų surandame naują rinkos pusiausvyros tašką, atitinkantį naują pusiausvyros kainą ir naują pusiausvyros kiekį.O dabar panagrinėkime tuos atvejus, kai kinta ir paklausa, ir pasiūla. Užduotis – naudodami grafinį metodą nustatykite, kaip pasikeis pusiausvyros kaina ir pusiausvyros kiekis, jei:1) ir paklausa padidėjo, ir pasiūla padidėjo;2) paklausa padidėjo, o pasiūla sumažėjo;3) paklausa sumažėjo, o pasiūla padidėjo;4) ir paklausa sumažėjo, ir pasiūla sumažėjo.
Kiekvienu iš šių atvejų naujas rinkos pusiausvyros taškas parodo, kad arba:– žymiai pakito pusiausvyros kaina, o apie pusiausvyros kiekio pokytį, nežinant paklausos ir pasiūlos pokyčio laipsnio, konkrečiai atsakyti negalime;– žymiai pakito pusiausvyros kiekis, o apie pusiausvyros kainos pokytį, nežinant paklausos ir pasiūlos pokyčio laipsnio, konkrečiai atsakyti negalime.Valstybės kišimosi į rinkos mechanizmą padariniai. Valstybė, atsižvelgdama į atskirų visuomenės grupių reikalavimus ir siekdama tam tikrų tikslų, dažnai kišasi į rinkos mechanizmą. Čia panagrinėsime tris tokio įsikišimo atvejus:1) maksimalios kainos nustatymą;2) minimalios kainos nustatymą;3) mokesčio (pavyzdžiui, akcizo) tam tikrai prekei įvedimą.Maksimalios kainos nustatymas. Maksimalią kainą valstybė gali nustatyti, atsižvelgdama į pirkėjų nusiskundimus, kad kokia nors pagrindinė vartojimo prekė jiems yra per brangi. Įvedus maksimalią kainą, niekas neturi teisės parduoti prekės brangiau už šią maksimalią kainą.Tarkime, kad prekės rinkos pusiausvyros kaina yra P0, o rinkos pusiausvyros kiekis – Q0 (6 pav.). Įvedus maksimalią kainą Pmax (be abejo, ji turi būti mažesnė už P0), pardavėjai norės ir galės parduoti QS kiekį prekių, o pirkėjai už šią santykinai žemą kainą norės ir galės pirkti QD kiekį prekių. Parduodamų prekių kiekis sumažės nuo Q0 iki QS, nes tik tokį kiekį už šią kainą siūlys pardavėjai. Atsiras prekių trūkumas (deficitas), išreiškiamas atkarpa QSQD. Trūkstant prekių, parduotuvėse prie jų stovės eilės, dalis pirkėjų, neturinčių laiko vaikščioti po parduotuves ir stovėti eilėse, visai negalės jų nusipirkti, atsiras spekuliacija. Valstybei, savo sprendimu sukūrusiai šią situaciją, kilus visuomenės nepasitenkinimui teks imtis papildomų priemonių – didinti prekybos kontrolės darbuotojų skaičių, trūkumo padengimui pirkti prekių užsienyje ar įvesti kortelių sistemą.Minimalios kainos nustatymas. Minimalią kainą valstybė gali nustatyti, atsižvelgdama į pardavėjų (pvz., žemės ūkio produkcijos gamintojų) nusiskundimus, kad už jų produkciją mokamos kainos yra labai žemos ir gaunamų pajamų nepakanka pragyvenimui. Įvedus minimalią kainą, niekas neturi teisės pirkti produkcijos pigiau už šią minimalią kainą.
Tarkime, kad prekės rinkos pusiausvyros kaina yra P0, o rinkos pusiausvyros kiekis – Q0 (7 pav.). Įvedus minimalią kainą Pmin (be abejo, ji turi būti didesnė už P0), pardavėjai norės ir galės parduoti QS kiekį prekių, o pirkėjai norės ir galės pirkti QD kiekį prekių. Parduodamų prekių kiekis sumažės nuo Q0 iki QD, nes tik tokį kiekį už šią kainą norės ir galės nupirkti pirkėjai. Atsiras prekių perteklius, išreiškiamas atkarpa QDQS. Dalis pardavėjų, nebegalėdami realizuoti savo produkcijos, bus pasiryžę ją parduoti net už visai žemą kainą. Valstybei, savo sprendimu sukūrusiai šią situaciją, teks pačiai supirkti perteklinę produkciją.Mokesčio prekei įvedimas. Mokesčiai atskiroms prekėms įvedami, siekiant tam tikrų tikslų – padidinti biudžeto pajamas, riboti tų prekių vartojimą.Tarkime, kad prekės paklausą išreiškia formulė QD=1000-200P, o pasiūlą – formulė QS=200+200P, čia QD – paklausos kiekis, QS – pasiūlos kiekis, P – prekės kaina (litais). Nubraižę šias priklausomybes koordinačių sistemoje, nustatome, kad rinkos pusiausvyros kaina yra 2 litai, o rinkos pusiausvyros kiekis – 600 vienetų.
Tarkime, šiai prekei įvedamas 1 lito mokestis. Tai, kaip žinome, pakeis pasiūlą – dabar pardavėjai tą patį prekių kiekį norės ir galės parduoti už vienu litu didesnę kainą. Pakitusią pasiūlą vaizduoja pasiūlos kreivė S1. Dabar rinkos pusiausvyros kaina yra 2,5 lito, o rinkos pusiausvyros kiekis – 500 vienetų. Įvertinkime mokesčio įvedimo padarinius:– kaina išaugo 0,5 lito, taigi klysta tie autoriai, kurie teigia, kad mokesčius visada apmoka pirkėjai. Šiuo atveju pusę įvesto mokesčio apmoka pardavėjai, o pusę – pirkėjai;– parduodamų prekių kiekis sumažėjo 100 vienetų, taigi klysta valstybės biudžeto pajamų planuotojai, jei jie papildomas pajamas numato pagal buvusį pardavimų kiekį.
PAKLAUSOS IR PASIŪLOS ELASTINGUMAS
Paklausos elastingumas apibūdina pirkėjų reakciją į kainos pokyčius. Paklausos elastingumo kainai koeficientas (ED) nustatomas kaip paklausos kiekio procentinio pokyčio D(%) santykis su kainos procentiniu pokyčiu P(%)
Kadangi kainai didėjant paklausos kiekis paprastai mažėja, paklausos elastingumo koeficientas yra neigiamas, tačiau pateikiant elastingumo įvertinimą minuso ženklas nerašomas.Užduotis: apskaičiuokite paklausos, kurią išreiškia formulė QD = 1000 – 50P, elastingumą kainų intervale nuo 4,5 iki 5,5 lito.Gautą rezultatą belieka įvertinti. Jei kainai nors truputėlį pakitus, paklausos kiekis pakinta nepaprastai smarkiai (ED = ), turime absoliutaus elastingumo atvejį. Kai paklausos kiekio procentinis pokytis yra didesnis už kainos procentinį pokytį (ED 1), turime santykinio elastingumo atvejį arba tiesiog sakome, kad paklausa yra elastinga. Atvejis, kai paklausos kiekio procentinis pokytis lygus kainos procentiniam pokyčiui (ED = 1), vadinamas vieneto elastingumu. Kai paklausos kiekio procentinis pokytis yra mažesnis už kainos procentinį pokytį (ED 1), turime santykinio neelastingumo atvejį arba tiesiog sakome, kad paklausa yra neelastinga. Kraštutinis atvejis, kai kainai kintant, paklausos kiekis nekinta (ED = 0), vadinamas absoliučiu neelastingumu.Paklausos elastingumą lemiantys veiksniai:1. Substitucija. Produktų, turinčių gerus substitutus, paklausa yra labiau elastinga.2. Prekių paskirtis. Prabangos prekių paklausa yra elastinga, o kasdienio vartojimo prekių – neelastinga.3. Laikas. Paklausos elastingumas didėja, ilgėjant laiko tarpui.4. Vartotojo biudžeto dalis prekei pirkti. Pigių prekių paklausos elastingumas mažesnis, nei brangių.Pasiūlos elastingumas apibūdina pardavėjų reakciją į kainos pasikeitimus. Pasiūlos elastingumo kainai koeficientas (ES) nustatomas kaip pasiūlos kiekio procentinio pokyčio S(%) santykis su kainos procentiniu pokyčiu P(%):Kadangi kainai didėjant pasiūlos kiekis didėja, pasiūlos elastingumo koeficientas yra teigiamas. Jei kainai nors truputėlį pakitus, pasiūlos kiekis pakinta nepaprastai smarkiai (ES = ), turime absoliutaus elastingumo atvejį. Kai pasiūlos kiekio procentinis pokytis yra didesnis už kainos procentinį pokytį (ES 1), turime santykinio elastingumo atvejį arba tiesiog sakome, kad pasiūla yra elastinga. Atvejis, kai pasiūlos kiekio procentinis pokytis lygus kainos procentiniam pokyčiui (ES = 1), vadinamas vieneto elastingumu. Kai pasiūlos kiekio procentinis pokytis yra mažesnis už kainos procentinį pokytį (ES 1), turime santykinio neelastingumo atvejį arba tiesiog sakome, kad pasiūla yra neelastinga. Kraštutinis atvejis, kai kainai kintant, pasiūlos kiekis nekinta (ES = 0), vadinamas absoliučiu neelastingumu.
Pasiūlos elastingumą lemiantys veiksniai yra šie:1. Laikas. Kylant kainoms, gamintojas nori parduoti žymiai daugiau prekių. Bet tam būtina padidinti gamybos apimtį, o tai reikalauja papildomo laiko.2. Substitutų ir komplektinių prekių gaminant buvimas. Jeigu prekė turi artimą substitutą gaminant, pasiūlos kiekis stipriai reaguos į kainos pokytį. Jeigu prekė yra kitos prekės gamybos komplektinė prekė, pasiūla yra neelastinga.3. Atsargų saugojimo galimybės ir kaštai. Greitai gendančios prekės, kad ir kokios yra jų kainos, turi būti skubiai teikiamos į rinką. Tokių prekių pasiūlos elastingumas yra mažas. Neelastinga ir tų prekių, kurių saugojimas brangiai kainuoja, pasiūla.VARTOTOJO ELGSENA
Bendrasis ir ribinis naudingumas. Prekės ir paslaugos vartojimo teikiamas pasitenkinimas vadinamas prekės naudingumu. Išskiriamas bendrasis ir ribinis naudingumas. Bendrasis naudingumas – tai tam tikro suvartoto prekių kiekio teikiamas pasitenkinimas. Ribinis naudingumas – pasitenkinimo, kurį gauna individas suvartodamas vieną papildomą prekės ar paslaugos vienetą, padidėjimas. Didinant vienos prekės vartojimą, bendras vartotojo gaunamas naudingumas didėja, o ribinis – mažėja. Šią priklausomybę nusako mažėjančio ribinio naudingumo dėsnis.Mažėjančio ribinio naudingumo dėsnis teigia, kad prekės ar paslaugos ribinis naudingumas mažėja, kai didėja tos prekės ar paslaugos suvartojamų vienetų skaičius.Naudingumo teorijos praktinis taikymas. Kiekvienas vartotojas siekia kuo geriau patenkinti savo poreikius, t.y. gauti iš pirkinių maksimalią naudą. Vartotojui labiausiai apsimoka pirkti tas prekes, kurios teikia didžiausią naudingumą. Jų perkamą skaičių verta didinti tol, kol papildomo prekės vieneto teikiamas naudingumas yra didesnis už prekės kainą rinkoje. Prekės ribinio naudingumo ir jos kainos palyginimas reikalauja naudingumą išreikšti kiekybiškai, tačiau praktikoje tai neįmanoma, nes nėra naudingumo mato. Kita problema – produktų nedalomumas. Naudingumo teorija remiasi prielaida, kad prekės yra visiškai dalios. Tačiau šia savybe pasižymi ne visos prekės. Šias problemas padeda spręsti vartotojo elgsenos indiferentiškumo teorija.Indiferentiškumo teorija. Ji analizuoja vartotojo, kuris renkasi ne atskirą prekę, o vartojimo prekių rinkinį, elgseną. Nagrinėdama vartotojo pasirinkimą indiferentiškumo teorija remiasi šiomis prielaidomis: 1) vartotojas renkasi tarp alternatyvų vadovaudamasis savo asmeniniais interesais; 2) reikalinga informacija yra prieinama vartotojui, ir tik pats vartotojas įvertina jo gaunamą naudą.Vartotojo pasireiškimą nulemia jo prioritetai, kuriuos formuoja daug veiksnių (informacija, šeima, bendraamžiai ir t.t.). Kiekvienam vartotojui turime sudaryti skirtingus indiferentiškumo kreivių žemėlapius.Ribinio pakeitimo laipsnio mažėjimo dėsnis. Vienos prekės kiekis, kurį sutinka paaukoti vartotojas, kad padidintų kitos prekės vartojimą vienu vienetu, vadinamas ribiniu pakeitimo laipsniu. Ribinį pakeitimo laipsnį apibūdina dvi savybės:1) ribinis pakeitimo laipsnis yra neigiamas. Tai reiškia, jog vartotojas, didindamas vienos prekės vartojimą, turi būtinai mažinti kitos prekės vartojimą;2) ribinis pakeitimo laipsnis mažėja. Tai reiškia, jog, didindamas vienos prekės kiekį tam tikrame rinkinyje, vartotojas vis mažiau atsisako kitos prekės atitinkamo kiekio.
VARTOTOJO PAKLAUSOS TEORIJAVartotojo elgsenos principai. Vartotojo paklausą prekėms ir paslaugoms sąlygoja du pagrindiniai veiksniai: 1) ką jis nori pirkti; 2) ką jis gali pirkti. Vartotojo norai nuolat kinta, juos riboja šie veiksniai: 1) piniginės pajamos, skirtos prekių ir paslaugų pirkimui; 2) prekių ir paslaugų kainos.Vartotojo biudžetas. Vartotojas, norėdamas būti pirkėju, privalo turėti pinigines pajamas, kurios šiuo atveju skiriamos tik vartojimui. Pinigines pajamas, skirtas ir išleistas prekių bei paslaugų pirkimui, vadiname vartotojo biudžetu. Analizuodami vartotojų biudžetą, taikome šiuos apribojimus: 1) piniginių pajamų dydis yra fiksuotas; 2) vartotojas reikalingus prekių ir paslaugų rinkinius pasirenka laisvai; 3) prekės kainos dydis nepriklauso nuo atskiro vartotojo perkamų prekių kiekio. Prekių kiekių, sudarančių rinkinį, tarpusavio priklausomybė, sąlygota tų prekių kainų ir vartojimo biudžeto, koordinačių sistemoje vadinama biudžetine tiese. Biudžetinės tiesės apribotas plotas koordinačių sistemoje vadinamas vartotojo biudžeto sistema. Prekių asortimentas, kainos, kiekiai, vartotojų pajamos kinta laiko ir vietos požiūriu. Visa tai sąlygoja vartotojo biudžeto sistemos pokyčius. Jie atsispindi biudžetinei tiesei keičiant padėtį koordinačių sistemos ašių atžvilgiu.Vartotojo naudos maksimizavimas. Tarp vartotojo elgsenos indiferentiškumo ir jo biudžeto yra tiesioginis ryšys. Kuo prekė vartotojui labiau reikalinga, tuo didesnę savo piniginių pajamų dalį jis sutinka už ją atiduoti.Vartotojo elgsenos indiferentiškumo ir vartotojo biudžeto priklausomybė, pasirenkant ir perkant prekes, labiausiai tenkinančias vartotojo poreikius, vadinama vartotojo naudos maksimizavimu.
GAMYBOS TEORIJA
Gamyba kaip ir vartojimas paklūsta tam tikriems dėsningumams, kuriuos ir paaiškina gamybos teorija.Gamyba yra procesas, kurio metu gamybiniai ištekliai (žemė, kapitalas, darbas) yra derinami ir transformuojami į rezultatą (produktą). Kitaip tariant, gamybos procesas – tai žmonių veikla, kurios metu gamybiniai ištekliai naudojami ekonominėms gėrybėms kurti.Gamybos procesas vyksta įmonėje, kuri stengiasi suderinti įvairius gamybos veiksnius tokiu būdu, kad produktas būtų pagamintas, sunaudojant kuo mažiau išteklių.Įmonių sprendimų priėmimui reikalingas laikas skirstomas į trumpąjį ir ilgąjį laikotarpius. Trumpasis laikotarpis – tai laiko tarpas, kai įmonės naudojami kai kurie gamybos ištekliai yra pastovūs, o produkcijos gamybos apimtis kinta, keičiant sunaudotų kintamųjų gamybos išteklių kiekį. Pastovių gamybos išteklių (įrengimų, mašinų, pastatų) kiekis nusako įmonės gamybinį pajėgumą, t.y. kiek ji gali gaminti produkcijos. Ilgasis laikotarpis – tai laiko tarpas, kai įmonė gali pakeisti visus gamybos išteklius. Trumpasis ir ilgasis laikotarpiai yra abstraktūs laiko tarpai, o ne konkretus dienų ar savaičių skaičius. Šie laikotarpiai įvairiose ūkio šakose yra nevienodi.Gamybos funkcija. Pagrindinė gamybos analizės priemonė mikroekonomikoje yra gamybos funkcija. Gamybos funkcija parodo, kiek darbo, kapitalo bei kitų gamybos veiksnių ir kokiomis proporcijomis sunaudojama, norint pagaminti maksimalų produkcijos kiekį. Jei laikysime, kad pagrindiniai gamybos veiksniai yra darbas ir kapitalas, tai Q = f ( K,L),
čia Q – pagamintos produkcijos kiekis; K – kapitalo kiekis; L – darbo kiekis.Trumpojo laikotarpio gamybos funkcijos matematinė išraiška:Q = f (K*, L), čia K* – pastovus, o L – kintamasis dydis.
Trumpojo laikotarpio gamybos funkcija išreiškia kintamojo gamybos veiksnio rezultatyvumą.Ilgojo laikotarpio gamybos funkcijos matematinė išraiška Q = f (K*, L*), čia K* ir L* – kintamieji dydžiai.
Ilgojo laikotarpio gamybos funkcija išreiškia gamybos masto rezultatyvumą.Grafiškai dviejų veiksnių gamybos funkcija vaizduojama izokvantų kreivėmis.Produkcijos izokvanta – tai kreivė, rodanti visus galimus gamybos veiksnių derinius, gaminant nekintamą produkcijos kiekį per tam tikrą laikotarpį.Izokvanta grafiškai vaizduoja dviejų išteklių gamybos funkciją, kai gamybos apimtis yra pastovus dydis, o naudojamų išteklių proporcija keičiasi:
Q const = f ( K*, L*).
Gamybos funkcijai esant Q=f(K,L), izokvanta rodo visus galimus kapitalo (K) ir darbo (L) derinius, kurie gali būti panaudoti, norint pagaminti nustatytą produkcijos kiekį.Pastaba: kiekvienai gamybos apimčiai yra vis nauja izokvanta. Kuo didesnis produkcijos kiekis, tuo izokvanta labiau nutolusi nuo koordinačių sistemos pradžios.
Įmonės sprendimai trumpuoju laikotarpiu. Trumpuoju laikotarpiu vienas iš gamybos veiksnių yra kintamas, o kiti – pastovūs. Iš čia seka, kad produkcijos apimtis kinta keičiantis naudojamų kintamųjų gamybos veiksnių kiekiui. Siekiant paaiškinti, kokia yra kintamojo gamybos veiksnio įtaka gamybos rezultatui, ekonominė analizė papildoma bendrojo produkto (TP), vidutinio produkto (AP) ir ribinio produkto (MP) sąvokomis.Bendrasis produktas (TP) – tai produktų kiekis pagamintas naudojant visus gamybos išteklius per tam tikrą laikotarpį. Kadangi trumpuoju laikotarpiu vieno gamybos veiksnio sąnaudos nekeičiamos, tai TP kitimas priklauso tik nuo kintamojo gamybos veiksnio sąnaudų kitimo.Vidutinis produktas (AP) – bendrojo produkto dalis, tenkanti vienam kintamojo gamybos veiksnio sąnaudų vienetui.Vidutinis darbo produktas APL, kai K = const, lygus:APL = TPL / L.Ribinis produktas (MP) – bendrojo produkto pokytis, kintamojo gamybos veiksnio sąnaudoms pasikeitus vienu vienetu.Ribinis darbo produktas MPL, kai K = const, lygus:MPL= TPL / L,čia TPL – bendrojo produkto pokytis;L – darbo sąnaudų pokytis.Trumpuoju laikotarpiu veikia mažėjančio ribinio rezultatyvumo dėsnis – tai ribinio darbo produkto mažėjimas, kai darbo sąnaudos didėja, o kapitalo sąnaudos lieka pastovios. Iš čia darome išvadą, jog gamybos apimties didėjimas trumpuoju laikotarpiu yra ribotas, nes keičiant tik vieną gamybos veiksnį, jo ribinis produktas pasiekia nulinę ribą.Įmonės sprendimai ilguoju laikotarpiu. Ilguoju laikotarpiu gali būti keičiami visi gamybos veiksniai. Šiuo atveju naudojama ilgojo laikotarpio gamybos funkcija, kuri rodo gamybos rezultatų (Q) ryšį su gamybos sąnaudomis (K, L ir kt.).Darbo ir kapitalo didinimas vadinamas gamybos masto augimu.Gamybos masto rezultatyvumas apibūdinamas kaip produkcijos kiekio prieaugis, atsirandantis proporcingai padidinus visus naudojamus išteklius.Skiriami šie rezultatyvumo atvejai:1. Didėjantis masto rezultatyvumas. Jei procentinis produkcijos padidėjimas yra didesnis, nei procentinis sunaudotų išteklių padidėjimas, tada masto rezultatyvumas didėja.2. Pastovus masto rezultatyvumas. Jei procentinis produkcijos padidėjimas yra lygus procentiniam sunaudotų išteklių padidėjimui, turime pastovų masto rezultatyvumą.3. Mažėjantis masto rezultatyvumas. Jei procentinis produkcijos padidėjimas yra mažesnis nei procentinis sunaudotų išteklių padidėjimas, tai masto rezultatyvumas mažėja.Veiksniai, didinantys gamybos masto rezultatyvumą:1. Darbo pasidalinimas (specializacija).2. Didelio našumo automatizuotų įrengimų bei šiuolaikinių technologijų panaudojimas (kuo didesnis gamybos mastas, tuo didesnės įmonės galimybės pasinaudoti šiais privalumais).3. Aukščiausios kvalifikacijos vadybininkų samdymas.
GAMYBOS KAŠTAI
Kaštų ir pelno samprata. Kaštai – tai įmonės išlaidos prekėms gaminti arba paslaugoms teikti. Išlaidos, būtinos visiems gamybos veiksniams (žaliavoms, energijai, darbo užmokesčiui, palūkanoms už kreditą ir kt.) apmokėti, yra tiesioginės išlaidos, kurios įrašomos buhalterinėse knygose ir dažnai vadinamos buhalteriniais kaštais. Tiesioginių mokėjimų formą turintys išteklių naudojimo kaštai vadinami eksplicitiniais kaštais.Ekonomistai gamybos kaštus skaičiuoja ne tik pagal įmonės finansinius dokumentus. Jie kaip ir įmonių savininkai, be tiesioginių išlaidų įvertina ir tai, kas yra prarandama, įmonei pasirinkus tam tikrą ekonominių išteklių naudojimo alternatyvą. Prarasta nauda, palyginus pasirinktą išteklių naudojimo alternatyvą su atmesta, yra alternatyvieji kaštai. Jie apima ir negautas pajamas už nuosavų išteklių naudojimą – numanomus (implicitinius) kaštus.Kaštai, atsižvelgus į alternatyvinį jų įvertinimą, yra vadinami ekonominiais kaštais. Tikslesnis kaštų aiškinimas komplikuoja iš pirmo žvilgsnio paprastą pelno sampratą. Kadangi ekonomistai ir buhalteriai kaštus skaičiuoja skirtingai, vadinasi pelno apskaičiavimas taip pat bus skirtingas.Ekonomistai skaičiuoja ekonominį pelną kaip skirtumą tarp įmonės bendrųjų pajamų ir visų įmonės produktų gamybos ekonominių kaštų. Buhalteriai skaičiuoja buhalterinį pelną kaip skirtumą tarp įmonės bendrųjų pajamų ir tiesioginių gamybos išlaidų.Siekiant geriau panaudoti išteklius, ūkinės veiklos sprendimus galima realizuoti per trumpąjį ar ilgąjį laikotarpius.
Trumpojo laikotarpio kaštų kreivių forma iš esmės susijusi su pagrindinėmis trumpojo laikotarpio priekotarpio ryšių tarp kaštų kreivių ypatumai:1. ATC kreivė pradeda kilti į viršų tada, kai ją minimumo taške b kerta MC kreivė.2. AVC kreivei taip pat būdingas šis dėsningumas. MC kreivė ją kerta minimumo taške a.3. Atstumas tarp AVC ir ATC atitinka AFC.4. MC kreivė iš pradžių žemėja, o vėliau, pradėjus veikti mažėjančio ribinio rezultatyvumo dėsniui, kyla į viršų.5. AFC kreivė didėjant produkcijos apimčiai leidžiasi žemyn.Ilgojo laikotarpio kaštai – tai bendrieji gamybos kaštai, kada firma gali laisvai pasirinkti gamybos veiksnių derinį bei įmonės dydį, leidžiančius mažiausiais kaštais gauti norimą produkcijos kiekį.
Ilgojo laikotarpio vidutinių kaštų kreivė – tai grafikas, kuris rodo vidutinius gamybos kaštus esant įvairiems gamybos lygiams.Tiek trumpojo, tiek ilgojo laikotarpių vidutinių kaštų kreivės yra “U” raidės formos. Tokią formą trumpuoju laikotarpiu sąlygoja mažėjančio ribinio rezultatyvumo dėsnio veikimas, o ilguoju laikotarpiu – masto ekonomijos efektų pasireiškimas.Gamybos veiksnių kainos ir išteklių deriniai: izokostų tiesės.Izokosta rodo įvairius gamybos išteklių (pvz. darbo ir kapitalo) derinius, kuriuos įmonė gali įsigyti už tą pačią sumą.Kiekvienas izokostų tiesės taškas aprašomas lygtimi (PK x K) + (PL x L) = TC,
čia PK – kapitalo vieneto kaina; PL – darbo vieneto kaina;TC – bendrieji kaštai.
Gamintojo pusiausvyra (mažiausių kaštų taisyklė). Gamintojo pusiausvyra (optimumas) yra pasiekiama tada, kai naudojamas gamybos veiksnių derinys užtikrina maksimalią gamybos apimtį su mažiausiais gamybos kaštais.Mažiausius kaštus sąlygojantis gamybos veiksnių derinys vadinamas optimaliu. Jo dydis priklauso nuo:1) naudojamų išteklių santykinių kainų; 2) naudojamų išteklių kiekio.Optimalus sunaudoto išteklio kiekis yra tuomet, kai to išteklio ribinis pajamų produktas (MRP) tampa lygus jo ribiniams kaštams (kainai, P): MRP = P.Grafiškai gamintojo pusiausvyra arba kaštų minimizavimas vaizduojamas izokostos ir izokvantos lietimosi taške.
RINKOS STRUKTŪRŲ MODELIAI
Rinkos struktūra – ekonomiškai svarbių rinkos požymių visuma, sąlygojanti gamintojų elgseną.Svarbiausieji rinkos struktūros elementai yra šie:1) koncentracija;2) produkto diferenciacija;3) naujų įmonių įėjimo į rinką kliūtys;4) paklausos elastingumas kainoms;5) pastoviųjų ir kintamųjų kaštų santykis trumpu laikotarpiu.Pagal šiuos elementus skiriami tokie pagrindiniai rinkos struktūrų modeliai: 1) tobuloji konkurencija; 2) grynoji monopolija; 3) oligopolija; 4) monopolinė konkurencija; 5) monopsonija; 6) oligopsonija; 7) dvipusė monopolija; 8) duopolija (6 pav.)
9 pav. Rinkos struktūrų modeliai
Tobuloji konkurencija – rinkos struktūros tipas, kuriam būdingas:1) didelis dalyvių skaičius;2) produkto homogeniškumas (vienarūšiškumas) – tai reiškia, kad rinkoje yra labai daug produktų, pagamintų daugelio gamintojų, tačiau jų visų kokybiniai rodikliai beveik vienodi, todėl vartotojai neteikia pirmenybės kuriems nors tos pačios produkcijos produktams, jiems nesvarbu, kuris iš daugelio gamintojų pateikė į rinką perkamą konkretų produktą;3) įėjimo ir išėjimo laisvė – t.y. naujos įmonės patenka į rinką tokiomis pat sąlygomis, kaip jau dalyvaujančios rinkoje, kai prekės gamyba ir pardavimas nelabai pelningi, įmonė nekliudomai gali išeiti iš rinkos;4) išsami informacija, kai kiekviena įmonė ir kiekvienas vartotojas gerai informuoti apie esamas prekes ir jų kainas;5) nė vienas iš pardavėjų ir pirkėjų negali paveikti rinkos kainos, nes dėl didelio jų skaičiaus kiekvienas parduoda arba perka tik nedidelę rinkoje esančių prekių dalį. Jei vienas kuris pardavėjas padidins savo prekių kainą, pirkėjai nepirks jo prekių ir jis patirs nuostolių, o jeigu sumažins kainą, irgi patirs nuostolių, todėl pardavėjas nesuinteresuotas keisti kainos. Įmonė gali parduoti bet kokį pagamintų prekių kiekį nemažindama jų kainų.Taigi tobulosios konkurencijos rinkoje nėra nei galimybių, nei stimulų konkuruoti. Tai reiškia, kad individualios įmonės atžvilgiu paklausa yra absoliučiai elastinga. Tos įmonės gamybos apimtis neveikia rinkos kainos. Pastarąsias formuoja visų tam tikros šakos gamintojų pasiūla ir visų vartotojų paklausa. Jų santykis nulemia įmonės parduodamų prekių kainą.Įmonės pajamos tobulosios konkurencijos rinkoje.Bendrosios pajamos (TR) yra lygios parduotų produktų skaičiaus ir jų kainos sandaugai:TR = Q x P .Vidutinės pajamos (AR) – tai pajamos už vieną produkto vienetą. Jos lygios prekės kainai, nes apskaičiuojamos dalijant bendrąsias pajamas iš parduotų prekių skaičiaus:Ribinės pajamos (MR) – bendrųjų pajamų pakitimas pardavus papildomą prekės vienetą:
Tobulosios konkurencijos rinkoje įmonės paklausos kreivė yra absoliučiai elastinga. Todėl papildomai parduotos prekės vienetas nemažina kainos, o tai reiškia, kad jos padidina bendrąsias pajamas prekės vieneto kainos dydžiu, t.y. TR=P, kai Q=1.Tada
Pelno maksimizavimo taisyklės tobulosios konkurencijos rinkoje:1) įmonė maksimizuoja pelną, didindama bendrąsias pajamas (TR) ir mažindama bendruosius kaštus (TC);2) įmonės pelną maksimizuojanti produkcijos apimtis yra tokia, kuriai esant ribiniai kaštai lygūs ribinėms pajamoms ir produkcijos vieneto kainai (MC=M=P).Pramonės šakų, kurios tiksliai patenkintų tobulosios konkurencijos sąlygas, beveik nėra, tačiau panašių į jas galima rasti. Pvz., standartiniai žemės ūkio produktai parduodami nacionalinėje rinkoje (tam tikros medvilnės, vilnos ar kviečių rūšys), kur dauguma individualių pirkėjų bei pardavėjų menkai arba visai nekontroliuoja rinkos elgsenos.Grynoji monopolija – tai rinkos struktūros tipas, kai šakos gamybos apimtį kontroliuoja vienas pardavėjas arba jų grupė, priimanti suderintus sprendimus, ir nėra artimų pakaitalų (substitutų) monopolininko gaminiui.Realiai tokių monopolijų yra labai mažai. Paprastai rinka vadinama monopoline, jeigu daugiau negu trečdalis pasiūlos kiekio tenka vienam pardavėjui.Monopolijos gali atsirasti, kai:1) tam tikra įmonė kontroliuoja ribotus gamtinius išteklius;2) valstybė legaliai suteikia monopolinę teisę tam tikrai įmonei (kai draudžiama daugiau negu vienai įmonei pardavinėti tam tikrą produktą);3) keli gamintojai susijungia į vieną firmą (vyksta slaptas susitarimas);4) dėl masto ekonomijos visa tam tikros šakos produkcijos apimtis gaminama su mažiausiais vidutiniais kaštais vienoje įmonėje (natūraliosios monopolijos atvejis).Monopolijų tipai:1) uždaroji monopolija – tai monopolija, atsiradusi dėl juridinių konkurencijos apribojimų;2) natūrali monopolija – gamybos šaka, kurioje ilgalaikiai vidutiniai kaštai minimalūs tik tada, kai viena įmonė aptarnauja visą rinką;3) atviroji monopolija – tai monopolija, kai viena įmonė bent jau tam tikrą laiką tampa vieninteliu produkto tiekėju, bet neapsaugota nuo konkurencijos, kaip tai esti esant uždarai arba natūraliai monopolijai.
Žinoma, toks skirstymas labai santykinis. Pvz., įsigijus patentą trumpu laikotarpiu įmonė tampa uždarąja monopolija, o ilgu laikotarpiu – atvirąja monopolija. Teisiniai barjerai, kuriais apsaugotos uždarosios monopolijos, gali būti teismo panaikinti. Natūraliosios monopolijos kaštų privalumai gali būti eliminuoti technologijos pakitimų. Ilgu laikotarpiu faktiškai visos monopolijos tampa “atvirosiomis”.Būdingi grynosios monopolinės rinkos struktūros bruožai:1) vienintelis pardavėjas. Grynoji arba absoliuti monopolija – rinka, kurioje veikia tik viena įmonė. Viena įmonė yra vienintelis tam tikro produkto tiekėjas. Taigi čia įmonė ir šaka – sinonimai.2) nėra artimų substitutų. Monopolijos produktas unikalus ir jam nėra substitutų. Vartotojo atžvilgiu tai reiškia, kad nėra alternatyvų – jis turi pirkti produktą iš monopolisto arba apseiti be jo.3) kainų diktatas;4) labai sunkus įėjimas į rinką.Įėjimo į rinką barjerai:1) ekonomija, susijusi su gamybos mastu;2) patentai, licencijos;3) svarbiausių žaliavų nuosavybė;4) nesąžininga konkurencija.Monopolinės kainos ir gamybos apimties nustatymas. Monopolisto pelno maksimizavimas.Monopolistas, kaip ir tobulosios konkurencijos įmonė, maksimizuoja pelną, pasirinkdamas tokią gamybos apimtį, kuriai esant ribiniai kaštai lygūs ribinėms pajamoms:Tačiau monopolisto ribinės pajamos yra mažesnės už rinkos kainą.Čia svarbus laiko veiksnys. Nors ilgu laikotarpiu galioja tas pats dėsningumas kaip ir trumpu laikotarpiu – monopolisto pelnas maksimizuojamas, kai pasiekiama tokia gamybos apimtis, kuriai esant ilgo laikotarpio ribiniai kaštai lygūs ilgo laikotarpio ribinėms pajamoms (MC = MR), o kaina, kuriai esant maksimizuojamas įmonės pelnas ilgu laikotarpiu, bus mažesnė už kainą, kuriai esant maksimizuojamas monopolisto pelnas trumpu laikotarpiu. Tai atsitinka todėl, kad:1) ilgu laikotarpiu paklausa bet kokiam produktui elastingesnė nei trumpu laikotarpiu;2) galima konkurencija verčia monopolistą nustatyti tokią kainą, kuri garantuotų maksimalų trumpalaikį pelną ar net būtų dar mažesnė; ilgu laikotarpiu monopolistas naudoja limituotos kainodaros sistemą.Limituota kainodara – kainodaros strategija, kai įmonė nustato kainą, žemesnę už tą, kuri duotų maksimalų pelną trumpu laikotarpiu. Strategijos tikslas – sumažinti konkurentų patekimo į gamybos šaką tikimybę ir galimybę.Ilgu laikotarpiu siekdamas maksimizuoti pajamas, o tuo pačiu ir pelną, monopolistas vykdo ir kainų diskriminaciją.Kainų diskriminacija yra toks reiškinys, kai vienas gamintojas tas pačias prekes įvairiems pirkėjams parduoda nevienodomis kainomis. Tam būtinos šios sąlygos:1) įvairių pirkėjų paklausos elastingumas kainoms turi būti skirtingas;2) pirkėjai turi būti gerai žinomi;3) vieni pirkėjai negali parduoti kitiems pirkėjams prekių ar paslaugų, kurių kainos diskriminuojamos. Prekes laisvai perkeliant iš “pigios” rinkos į “brangią” susidarytų vienodos kainos, kainų diskriminavimas faktiškai būtų neįmanomas.Oligopolija – rinkos struktūra, kurioje žymi pasiūlos dalis tenka kelioms didelėms įmonėms.Pagrindiniai oligopolijos bruožai:1) rinkoje veikia kelios stambios įmonės – pardavėjai;2) stambiose įmonėse pasiekiama masto ekonomija, t.y. vidutiniai kaštai mažėja dėl gamybos apimties augimo;3) įmonės pačios sprendžia, kiek gaminti ir kokiomis kainomis parduoti, tačiau konkurentai seka vienas kito veiksmus;4) plačiai taikoma nekaininė konkurencija;5) atsiranda slaptų susitarimų galimybė;6) sunkus įėjimas į rinką;7) gaminamos produkcijos sudėtingumas;8) vyriausybės kontrolė.Oligopolijos ypatybės:1) būna “griežta” oligopolija, kai 2 ar 3 įmonės valdo visą rinką ir “neapibrėžta” oligopolija, kai 6 ar 7 įmonės dalijasi tarpusavyje 70 ar 80% rinkos;2) produktai gali būti diferencijuoti ar identiški;3) įmonės gali veikti išvien, tarpusavyje susitarusios ar nepriklausomai viena nuo kitos.Įėjimo į oligopolinę rinką barjerai:1) natūralūs, susiję su gamybos masto ekonomija;2) įmonių sukurti: a) produktų diferenciacija, b) reklama, c) kaina.Kainų stabilumas oligopolinėje rinkoje paaiškinamas laužta paklausos kreive.Laužta paklausos kreivė reiškia tokią oligopolinės įmonės produkcijos paklausą, kuri susidaro esant skirtingai konkurentų reakcijai į kainos pokyčius: vienai įmonei sumažinus kainą, konkurentai ją taip pat sumažina, o į kainos didinimą konkurentai nereaguoja.Kartelio (susitarimo) modelis. Kartelis – formalus susitarimas tarp įmonių nustatant kainą ir pasidalijant rinką.Slaptų susitarimų sudarymo barjerai:1) kaštų ir paklausos skirtumai, 2) įmonių skaičius, 3) sukčiavimas (apgaudinėjimas), 4) kitų įmonių įėjimo į rinką galimybės, 5) teisiniai barjerai, 6) smukimas (recesija).“Kainų lyderio” modelis. “Kainų lyderis” nustato tokią kainą, kuri maksimizuoja jos pelną, o kitos įmonės seka paskui lyderį. Jos nustato tą pačią kainą ir gamina tokią produkcijos apimtį, kuri maksimizuoja jų pelną, esant šiai kainai.Didžiulis skirtumas tarp dominuojančios įmonės ir grynosios monopolijos yra tas, kad dominuojančiai įmonei turi įtakos ne tik veiksniai, keičiantys šakos produkcijos paklausą, bet ir šakos smulkių įmonių kaštų pakitimai. Tokių įmonių ribinių kaštų pakitimai keičia pasiūlos kreivę, o tai veikia dominuojančios įmonės pelną, maksimizuojančią kainą ir produkcijos apimtį.Oligopolinė rinka dažniausia pasitaiko automobilių, lėktuvų, kompiuterių, kopijavimo technikos, televizijos tinklų įrangos, cigarečių gamyboje.Monopolinė konkurencija – rinkos struktūra, kai yra daug pardavėjų, įėjimas į rinką laisvas, tačiau gaminami ir teikiami labai artimi substitutai, dėl ko gamintojai kainodaros sprendimus gali priimti automatiškai.Pagrindiniai monopolinės konkurencijos rinkos bruožai:1) palyginti didelis skaičius įmonių, veikiančių rinkoje;2) laisvas įėjimas ir išėjimas iš rinkos;3) produkto diferenciacija, sąlygojanti monopolistinį įmonės pobūdį;4) nekaininė konkurencija.Pelno maksimizavimas įmonėje trumpu laikotarpiu. Monopolinės konkurencijos sąlygomis įmonė nustato savo produktams individualias kainas. Siekdamos maksimizuoti pelną, jos atsižvelgia į paklausą ir kaštus. Tokiomis sąlygomis trumpalaikė pusiausvyra pasiekiama, kai viena įmonė pasirenka pelną maksimizuojančią kainą ir tokią gamybos apimtį, kad ribiniai kaštai būtų lygūs ribinėms pajamoms.Pelno maksimizavimas įmonėje ir pusiausvyra monopolinės konkurencijos rinkoje ilgu laikotarpiu. Monopolinės konkurencijos sąlygomis ilgalaikė pusiausvyra gali būti apibūdinama taip – tai situacija, kuriai esant nėra skatinamas įėjimas į šaką ir išėjimas iš jos, o įmonės gauna normalius pelnus. Pelną maksimizuojančią ilgalaikę gamybos apimtį rodo lietimosi taškas tarp įmonės paklausos kreivės ir jos vidutinių bendrųjų kaštų kreivės.Nekaininė konkurencija ir jos reikšmė. Monopolinės konkurencijos sąlygomis įmonės varžosi dėl nekaininių veiklos rodiklių. Tai susiję su: 1) produkto diferenciacija tam tikru laiko momentu, 2) produkto tobulinimu ilgu laikotarpiu, 3) reklama.Pateikiame rečiau pasitaikančių rinkos struktūrų apibrėžimai.Monopsonija – rinkos situacija, kai yra tik vienas pirkėjas arba jų grupė, priimanti bendrus sprendimus. Monopsonija grynos formos būna retai.Oligopsonija – rinka, kurioje tėra tik keli pirkėjai. Tokie pirkėjai vadinami oligopsonais.Dvipusė monopolija – rinka, kurioje yra tik vienas pardavėjas (monopolistas) ir vienas pirkėjas (monopolistas).Duopolija – rinka, kurioje yra tik du pardavėjai.EKONOMINIŲ IŠTEKLIŲ RINKOSEkonominių išteklių vertinimo kainomis reikšmė:1) išteklių vertinimas kainomis sąlygoja jų efektyvų paskirstymą pagal verslo šakas ir įmones;2) gamybos išteklių savininkai gauna pajamas (darbo užmokestį, palūkanas, dividendus, rentą, pelną). Gaunamų pajamų dydis priklauso nuo išteklių kiekio ir jų vieneto kainos. Išteklių kiekis ir vieneto kaina sąlygoja pajamų paskirstymą;3) naudojamų išteklių kainos formuoja įmonių produkcijos kaštus. Išteklių kainos informuoja gamintoją, kokį gamybos veiksnių kiekį ir kokią jų kombinaciją naudoti, siekiant maksimalaus pelno.Paprastai gamybos išteklių vertinimas kainomis yra jų pasiūlos ir paklausos pusiausvyros rezultatas. Kita vertus, gamybos išteklių rinkas veikia rinkos monopolizavimas, vyriausybės veikla ir profsąjungos.Darbo rinkos ypatybės. Darbas yra prekė, t.y., pirkimo ir pardavimo objektas, todėl darbo rinkos analizei naudojamos tos pačios sąvokos kaip ir produktų rinkai (pasiūla, paklausa, konkurencija, kaina, …). Tačiau darbo rinkai būdingos ir specifinės savybės.Darbo pasiūla mažiau pavaldi rinkos dėsniams negu paklausa. Pasikeitus darbo paklausos struktūrai, darbo pasiūla prie jos “prisitaiko” ne taip greitai kaip kitų prekių pasiūla. Tai sukelia prieštaravimus tarp darbo paklausos ir pasiūlos. Prieštaravimai pasireiškia nedarbo augimu arba, atvirkščiai, darbo jėgos stoka.Darbo jėgos rinkoje atsiranda neprekiniai santykiai, susiję su žmogaus sugebėjimo dirbti formavimo ir atstatymu (nemokamas švietimas ir socialinis aprūpinimas).Darbo pasiūla – dirbančiųjų sugebėjimo ir noro dirbti tam tikrą laiką tam tikrą darbą priklausomybė nuo darbo užmokesčio lygio.Darbo paklausa – darbdavių noro ir galimybės samdyti tam tikrą kiekį dirbančiųjų priklausomybė nuo darbo užmokesčio lygio, esant tam tikrai gamybos technologijai, darbo našumo lygiui.Skiriamos tobulosios ir netobulosios konkurencijos darbo rinkos.Tobulosios konkurencijos darbo rinka. Šios darbo rinkos savybės:rinkoje yra pakankamai daug darbo paslaugų pirkėjų (darbdavių) ir pardavėjų (samdomųjų darbuotojų), tad nė vienas iš jų neturi rinkos galios paveikti darbo užmokesčio lygį;darbas – standartizuota prekė;samdomieji darbuotojai yra mobilūs.Darbo paklausa. Tobulosios konkurencijos darbo rinkoje pelną maksimizuojanti įmonė samdo darbuotojų tiek, kad jos ribinis pajamų produktas (RPP) susilygintų su darbo užmokesčio lygiu. Pasisamdžius papildomą darbuotoją, RPP yra lygus įmonės bendrųjų pajamų pokyčiui.Darbo paklausos kitimo priežastys:1) darbas gali tapti produktyvesnis (našesnis);2) gali pakisti įmonės produkcijos kaina.Darbo pasiūla. Darbo pasiūlos kitimui turi įtakos:1) darbuotojų aktyvumo lygio pasikeitimas, t.y. gali pasikeisti darbingų visuomenės narių dalyvavimo rinkoje laipsnis;2) gali pasikeisti visų darbuotojų vidutinis darbo laikas.Darbo paklausos ir pasiūlos sąveika tobulosios konkurencijos darbo rinkoje lemia darbo jėgos kainą.Netobulosios konkurencijos darbo rinka. Darbo rinkos dažnai yra netobulos. Tai atsitinka kai:1) darbo rinkoje dominuoja vienintelis darbdavys (monopsonistas). Pavyzdžiu gali būti vyriausybė, samdanti darbuotojus į valstybinį sektorių, o taip pat privati firma, esanti vieninteliu stambiu darbo jėgos pirkėju mažame miestelyje;2) samdomi darbuotojai įkuria profsąjungą, norėdami įgyti monopolinę galią rinkoje.Netobulosios konkurencijos darbo rinkos darbo užmokesčio skirtumai:1) susiję su monopoline arba monopsonine galia;2) dinaminiai, atsirandantys dėl kintančių paklausos ir pasiūlos sąlygų darbo rinkoje. Laikui bėgant dinaminiai skirtumai išnyksta. Tai įvyksta kai darbuotojai palieka santykinai mažai apmokamą darbą ir įsidarbina ten, kur jiems mokama daugiau;3) kompensaciniai, atsirandantys, jeigu darbai vertinami kaip nevienodai patrauklūs. Tokiu atveju darbdaviai darbo nepatrauklumą privalo kompensuoti aukštesniu darbo užmokesčiu;4) susiję su diskriminacija darbo rinkoje (pagal rasę, lytį).Aktyvų rinka. Aktyvai – turtas pinigų, akcijų, obligacijų, kitų vertybinių popierių, daiktinio kapitalo ir „žmogiškojo“ kapitalo forma.Pinigų rinkoje pinigų savininkas gauna pajamas palūkanų forma. Palūkanos yra pinigų suma, sumokama už naudojimąsi skolintais pinigais. Palūkanos yra savotiška kredito kaina. Ją kapitalo skolininkas sumoka grąžindamas paskolą. Palūkanų ir paskolos sumos santykis, išreikštas procentais, yra palūkanų norma. Skiriama nominalioji ir realioji palūkanų norma. Nominalioji palūkanų norma susideda iš realiosios palūkanų normos ir laukiamo infliacijos tempo. Realioji palūkanų norma apskaičiuojama iš nominaliosios palūkanų normos atėmus infliacijos tempus.Pusiausvyros palūkanų norma – pinigų kaina, kuriai esant norimas paskolinti pinigų kiekis lygus norimų paskolinti pinigų kiekiui.Palūkanų normos lygį nulemia šie veiksniai:1) piniginio kapitalo paklausa ir pasiūla;2) rizika skolinti kapitalą;3) infliacija;4) paskolos trukmė;5) paskolos dydis.Diskontavimas – vertės, kuri gali būti gauta ateityje, paskaičiavimas einamąja verte. Tokiu būdu paskaičiuota vertė vadinama diskontuota. Diskontuotos vertės apskaičiavimui naudojama tokia formulė:
čia i – palūkanų norma, n – metų skaičius.Ekonominė renta. Žemės renta. Ekonominė renta – tai kaina, mokama už naudojimąsi gamybos veiksniais, kurių pasiūlos kiekis nepriklauso nuo šios kainos (pasiūla yra absoliučiai neelastinga), taigi kaina priklauso tik nuo paklausos. Savo dydžiu ekonominė renta – tai gamybos veiksnio teikiamų pajamų ir jo reprodukcijos sąnaudų skirtumas, susidarantis visuomet, kai iš veiksnio gautos pajamos viršija sąnaudas, būtinas tolesniam jo funkcionavimui.
Ekonominę rentą gauna ribotų išteklių savininkai (žemės savininkai, ypatingi talentai – išradėjai, artistai, sportininkai).Gamybos veiksniai teikia ekonominę rentą, jei patenkinamos šios sąlygos:1) gamybos veiksnių pasiūla yra ribota;2) gamybos veiksnys turi ypatingus, neatnaujinamus kokybės bruožus, pvz., unikalūs žmogaus gabumai ir talentai, strateginė, geografinė žemės sklypo padėtis, klimatiniai pranašumai.Žemės renta yra viena iš ekonominės rentos rūšių. Tradicinės žemės rentos aiškinimas remiasi prielaida, kad žemės pasiūla yra ribota. Tai reiškia, kad rentos dydį nulemia žemės kaip ekonominio ištekliaus paklausa. O žemės paklausa priklauso nuo produkcijos, išauginamos toje žemėje, kainos, žemės našumo. Žemės nuomininkas organizuoja žemės ūkio verslą, siekdamas gauti tokio pat dydžio kaip kiti įmonininkai pelną. Nuomininko investuotas kapitalas turi duoti vienodo dydžio naudą. Esant skirtingam žemės derlingumui pagaminamos produkcijos kiekis skiriasi. Taigi skiriasi ir gaunamos pajamos. Geresnių žemių savininkai gauna žemės rentą, o nuomininkai – vidutinį pelną. Pelnas – tai atlyginimas verslininkui už jo iniciatyvą. Bendrasis pelnas – tai skirtumas tarp bendrųjų įmonės pajamų ir buhalterinių kaštų. Normalusis pelnas – tai pajamos, kurias verslininkas turi gauti už savo išteklių naudojimą. Ekonominis pelnas – tai pelnas virš normaliojo pelno. Ekonominis pelnas perskirsto išteklius tarp gamybos šakų ir šakos viduje.