1. EKONOMIKOS MOKSLO DALYKAS
1.1 Ekonomika kaip visuomenės aspektas (posistemė). Ekonomika – visuomenė, nagrinėjama turto judėjimo požiūriu. Turtas turėtų judėti pagal ekonomizacijos principą – mažiausiom sąnaudom didžiausią rezultatą.Terminas ekonomika priklauso nuo to, kur naudojamas. Turi dvi prasmes: Ų mokslo šakos pavadinimasŲ šalies, ar tam tikro kito vieneto ūkio pavadinimas.
Ekonomika – tai visu pirma materialinis visuomenės egzistavimo ir funkcionavimo pagrindas, sfera, kurioje vyksta visuomeninė gamyba (ūkinė veikla). Žmonių ūkinė veikla yra visų ekonomikos mokslų tyrimo objektas.Ūkinė veikla reikalinga tam, kad visuomenė ir jos nariai galėtų patenkinti savo poreikius. Pagrindinė ekonomikos problema, su kuria susiduria bet kokia visuomenė, tai konfliktas tarp žmonių begalinių poreikių ir išteklių, kurie gali būti naudojami šių poreikių tenkinimui, ribotumų.Ekomonikos teorija – tai mokslas apie tai, kaip efektyviai paskirstyti, naudoti ir valdyti ribotus išteklius, siekiant maksimaliai patenkinti materialinius žmonių poreikius.Ekonomikos teorijoje ekonomika nagrinėjama kaip sistema, turinti savo elementus ir ryšius tarp jų.Ekonomikos elementas – tam tikras ekonomikos subjektas, priimantis ekonominius sprendimus ir jo turtas, kurį jis panaudoja gaminant prekes, teikiant paslaugas. Ekonomikos subjektas savo veikloje remiasi ekonominiu skaičiavimu ir jo pagrindu sugeba priiminėti racionalius sprendimus.Ekonomikos subjektas – tai santykinai atsiribotas vienetas, nes su turtu, kurį turi ir valdo, jis susietas nuosavybe. Nuosavybės teisė į tam tikrą objektą reiškia, kad savininkas gali su tuo objektu atlikti tuos veiksmus, kuuriuos leidžia nuosavybės įstatymas, kartu apribojant kitų individų galimybes pasinaudoti tuo objektu. Ekonomikos teoriją domina žmonių santykiai, kylantys iš gamybos veiksnių nuosavybės.Ekonomikos subjektai yra atsiriboję, tačiau visi ekonomikos elementai, ūkiniai vienetai yra susieti įvairiais ekonominiais ryšiais ir santykiais, kurie nsavo ruožtu susiję su ekonominių subjektų turto judėjimu.Ekonomikos sistema – tai būdas kaip tirti … ir pasirinkimo klausimus.Ekonominę sistemą formuoja tokie veiksniai:Ų gamtiniai išteklaiŲ gyventojų skaičius, jų amžius, kvalifikacija, išsilavinimasŲ turimas gamybinis potencialas, atsargosŲ per ilgus metus susiklostę atitinkami individų poreikiai prekėms bei paslaugoms, technologinės žinios, turto paskirstymasŲ institucinė struktūra, papročiai, įstatymai.
1.2 Ištekliai, jų ribotumas. Ištekliai (resursai) – visa tai, kas naudojama, kaip sąnaudos prekių ir paslaugų gamyboje.Yra 3 pagrindinės išteklių grupės: gamtiniai išteklai, darbo jėga, kapitalas.Ištekliai – tai, kas naudojama žmonių poreikiams tenkinti. Jų pagrindą sudaro gamtos ištekliai. Skiriami realūs ir potencialūs gamtos ištekliai. Realūs naudojamiūkinėje žmonių veikloje. Potencialūs dar nenaudojami, nes žmonija dar nesugeba jų valdyti.Gamtos ištekliai yra išsenkami ir neišsenkami. Neišsenkamų išteklių yra nedaug. Oras ir vanduo priskiriami prie jų, tačiau matome, kad ir jie yra riboti. Išsenkamus išteklius galima suskirstyti į atkuriamus ir neatkuriamus. Dirvožemis – atkūriami. Gyvenamoji erdvė, naudingosios iškasenos – neatkuriami ištekliai.Dauguma išteklių – riboti ištekliai, jie vadinami ekonominiais ištekliais arba gamybos veiksniais. Juos galima suskirstyti į tris grupes:1. Žemė – Ekonomistai šį terminą vartoja plačiąja prasme (žemė, ir kitas gamtos turtas – naudingosios iškasenos, saulėsenergija, vanduo)2. Kapitalas – Šis terminas vartojamas apibūdinti tuos daiktus, kurie bus naudojami gamybos procese. Tai pastatai, įrenginiai, medžiagos. Skirtingai nuo žemės turtų, kuriuos mums teikia gamta, kapitalas – žmonių darbu sukurtas produktas, naudojamas prekėms ir paslaugoms. Kapitalas – visos žmonių darbu sukurtos darbo priemonės, naudojamos ūkinėje veikloje.
Kapitalo gamybos ir kaupimo procesas dar vadinamas investicijomis. Skirtingai nuo vartojamų prekių, kapitalinės prekės arba investicinės prekės nėra pritaikytos tiesiogiai žmonių poreikiams tenkinti. Jos yra naudojamos kitų prekių gamybai. Dabar sukurtas kapitalas tenkins mūsų poreikius netiesiogiai ir vėliau, tada kai jis bus panaudotas vartojimo prekių gamybai. Kapitalo gamyba reiškia vartojimo atidėjimą ateičiai, laukimą. Taigi, kapitali formavimas (kaupimas), priklauso nuo pasirinkimo tarp dabartinio vartojimo ir didesnio vartojimo ateityje.Ekonomistai terminą “kapitalas” vartoja, galvodami apie realų kapitalą, o ne apie finansinį kapitalą.Realusis kapitalas – tai gamyklos ir įrenginiai naudojami kitų prekių gamybai. Realios investicijos – mašinų ar kito realaus kapitalo kaupimui.Finansinis kapitalas reiškia tik finansines vertybes – akcijas, obligacijas ar banko indėlius. Akcijų ir obligacijų savininkai turi turtą tokia forma, kuri duos pajamų ateityje, dividendų ar palūkanų. Ekonomisto požiūriu akcijos nebus tiesioginis kapitalas. Akcijos nėra išteklius, kuriuo betarpiškai gaminamos prekės ir paslaugos.
3. Darbas. Šis terminas reiškia žmogiškąjį išteklių, tai yra fizinį ir protinį žmogaus sugebėjimą, reikalingą prekių ir paslaugų gamybai. Darbo jėga taip pat yra ribotas išteklius. Jis pirmiausia susijęs su paties žmogaus darbingo amžiaus riba, su darbingo amžiaus gyventojų skaičiumi, su jų išsimokslinimu. Ūkio sistemoje darbo jėga yra pagrindinis produktas.
Būtina išskirti žmogiškąjį išteklių – tai verslumas, tai yra kažkas, kas įpareigoja. Tiksliau, tai verslininkas:Ų organizuojantis gamybą, sujungdamas gamybos veiksnius – žemę, darbą, kapitalą, prekių ir paslaugų kūrimui;Ų priimantis verslo sprendimus apie tai, kokias prekes ir kaip gaminti;Ų rizikuojantis, žinodamas, kad tie sprendimai gali būti ir netikslūs, klaidingi.Ų Teikiantis prekių gamyboje naujas technologijas ar verslo organizavimo formas.
Norėdamas, kad pavyktų organizuoti verslumo sugebėjimus, asmuo privalo gauti informaciją apie pasikeitimus ekonomikoje. Kiekvieno tokio verslininko verslo organizatoriaus klausimai yra šie: ar žmonės yra linkę mokėti už tai, ką aš galiu padaryti? Ar galiu parduoti prekę ar paslaugą pakankamai aukšta kaina, padengiančia kaštus ir atnešančia pelno.
1.3 Poreikiai ir jų tenkinimas. Poreikiai – tai žmonių biologinės ir socialinės prigimties sąlygotos reikmės, vartojant darbu sukurtus daiktus ir paslaugas. Jų ypatybė ta, kad užtikrinant pastovų vienos poreikių dalies (gyvybinių poreikių) tenkinimą, atsiranda naujų, sudetingesnių (sveikatos apsaugos, išsimokslinimo, kultūros) poreikių, taigi bendra poreikių apimtis didėja. Gamyba negali patenkinti žmonių visų poreikių, o norint tai įgyvendinti, reikia nuolat didinti produktų, o vėliau – prekių gamybos ir paslaugų teikimą
Mūsų materialiniai poreikiai yra iš tiesų begaliniai. Ekonominiai poreikiai – riboti.Ekonomikos problema – galimybė rinktis iš tų galimybių, kurias mums leidžia riboti ištekliai.Ekonomika – mokslas apie tai, kaip yra paskirstomi ir naudojami riboti ištekliai, siekiant patenkinti alternatyvius konkuruojančius žmonių poreikius.Ekonomiškumas (ekonomiška veikla) – tai didžiausias naudos pasiekimas mažiausiais kaštais.Sąnaudų ir rezultatų kalkuliavimas, lyginimas (kiekybinė ir kokybinė pusė). Sąnaudos – tai gamybos procese naudojami ekonominiai ištekliai. (darbo jėga, medžiagos ir žaliavos, įrenginiai, kapitalas ir kt.).
Ekonominės gėrybės ir laisvos (nekaštuojančios) gėrybės. Ekonominė gėrybė. Ekonomistai skiria gėrybes ir ekonomines gėrybes. Gėrybė – realios tikrovės objektas, tenkinantis žmonių poreikius. Žaliavos, miškai, vanduo, įvairios prekės ir paslaugos ir tt. – tai gerybės. Gerybės gali būti laisvosios. Tačiau tokių gėrybių yra labai mažai (pvz. saulės šviesa, vėjas, lietus). Tokios gėrybės tiesiogiai negali būti ekonominės veiklos nei rezultatu, nei objektu. Ekonominėms gėrybėms būdingi specifiniai bruožai:Ų Ekonominės gėrybės yra ribotos. Tai reiškia, kad jų turimas kiekis negali patenkinti visus poreikius. Jeigu būtų jų perteklius, lyginant su poreikiais, tai jos nebūtų vertingos ir naudingos. Vertingumas ir naudingumas – tai irgi ekonominių gėrybių bruožai;Ų Ekonominės gėrybės – tai būtinai nuosavybės objektas;Ų Ekonominės gėrybės visada yra sąmoningos veiklos rezultatas. Jų gamyba reikalauja kaštų;Ų Ekonominės gėrybės rinkoje turi tam tikrą kainą, nes jos turi paklausą.
Pagrindinis ir svarbiausias ekonominių gėrybių bruožas yra ribotumas.
Privačios ir visuomeninės gėrybės. Visuomeninės gerybės – suteikia naudos visiems. Neįmanoma išskirti nei vieno vartotojo, nepaisant, kas už ją sumokėjo. Visuomeninėms gėrybėms nauda yra neišsenkanti: jeigu ja naudojasi vienas asmuo, tai kitiems vartotojams gėrybės teikiama nauda nemažėja.
Išorės efektai (externalities).
Ekonomikos mokslų sistema. 1. Ekonomiksas nagrinėja racionalaus ūkininkavimo problematiką.2. Politinė ekonomija.3. Konkrečios ekonomikos, kurios skirstomos į šakines ir funkcines ekonomikas.
Ekonomiksas – tai mokslo šaka, nagrinėjanti ribotą išteklių paskirstymą, tenkinant ribotus žmonių poreikius.Ekonomika (economics) 1) Mokslas, kaip paskirstyti turimus ribotus išteklius, norint patenkintialternatyviuosius, konkuruojančius žmonių poreikius.2) Mokslas apie tai, kaip žmonės įgyja materialinius daiktus bei patogumus ir su kokiomisproblemomis jie susiduria tai darydami, o be to, kaip mažinti šias problemas.
Ekonomiksas ir politinė ekonomija kaip dvi ekonominės teorijos atmainos.
Makroekonomika ir mikroekonomika. 10.1.makroekonomikos reikšmėMakroekonomika, tai ekonomikos šaka tirianti bendrą ekonominę veiklą valstybės mąstu. Makroekonominė analizė tiria kaip kaip funkcionuoja ekonomikos visuma, ir kokie veiksniai ją vekia. Makroekonominių tyrimų objektas-šalies ūkis. Kaip ir visi ekonomikos mokslai, taip ir makroekonomika riamiasi teorija ir stebėjimais. Stebėjimai yra organizuoti ir susisteminti. Kiekvienos valstybės vyriusybė reguliariai pagal ekonominės statistikos mokslo patvirtintą sistemą renka informaciją apie žmonių ekonominę veiklą, jų pajamų dydį, paklausos ir paklausos struktūrą, kainų dydį, žmonių apsirūpinimą darbu, žmonių gyvenimo sąlygas, pinigų cirkuliaciją ir kitus ekonominius, socialinius klausimus. Šie duomenys sumuojami ir gaunami statistiniai rodikliai apibūdinantys visos ekonomikos būklę. Tie rodikliai fiksuojami dinamikoje laiko požiūriu. Atsižvelgiant į ekonomikos būklę, valstybės yra vykdoma atitinkama ekonominė politika, kuriamos ir vykdomos ekonominės ir socialinės programos. Tokiu būdu siekiama. Pagrindiniai ekonominės ir socialinės informacijos nešėjai: 1.Nacionalinis produktas 2.Vartojamų prekių kainų indeksas 3.Nedarbo lygis
Šakiniai ir funkciniai ekonomikos mokslai.
Istorinės ūkio formos.
Natūrinis ūkis ir rinkos ūkis. Pirma visuomenės gamybos organizavimo forma buvo natūrinis ūkis. Jam esant darbo produktai skiriami pačių gamintojų poreikiams tenkinti. Čia vartojimas sutampa su gamyba. Natūrinė ūkio organizavimo forma neleidžia plėtotis ryšiams tarp gamintojų. Natūrinio ūkio bruožai: 1. Natūrinis ūkis buvo labai artimas gamtai;2. Absoliūčiai vyravo žemės ūkio gamyba ir buvo naudojami tik du gamybos veiksniai: žemė ir darbas;3. ūkiniai vienetai buvo universalūs;Tačiau su laiku darbo pasidalijimas, specializacija, didėjanti prekių įvairovė sukėlė mainų išsiplėtimą. Ir tik vėlyvaisiais viduramžiais, plintant darbo pasidalijimui, specializacijai, stiprėjant gamybai ir finansinei sferai, atsiranda rinkos ūkio elementų.Rinkos ūkis – tai tokia visuomenės gamybos organizavimo forma, kai ekonominiai santykiai tarp žmonių reiškiasi per rinką, per jų darbo produktų kaip prekių pirkimą, pardavimą. Šiame ūkyje gamybos priemonės yra privačių asmenų bei firmų nuosavybė. Ekonomikos sprendimai priimami labai decentralizuotai, ištekliai paskirstomi daugelyje prekių ir paslaugų rinkų. Rinka suderina pirkėjų ir pardavėjų sprendimus ir, numatydama pusiausvyros kainą, lemia, kiek kokios nors prekės bus pagaminta ir parduota.
Komandinė ekonomika. Esant komandinei ekonominei sistemai, visus sprendimus apie tai, ka? Kaip? Ir kam? Lemia vienas centras. Pagrindiniai bruožai: 1) kolektyvinė nuosavybė; 2) centralizuotas ekonominis planavimas. Centrinė valdžia kontroliuoja gamybos veiksnius bei jais operuoja, sprendžia, ką, kiek ir kaip gaminti, įvertina žmonių poreikius ir nustato, kuriuos iš jų reikia patenkinti ir kokiomis gamybos priemonėmis bei metodais tai bus daroma. Taigi, centrinė valdžia vykdo tas funkcijas, kurias grynojo kapitalizmo sąlygomis atlieka rinkos mechanizmas, konkurencija bei kainų sistema.
Moderni ekonomika kaip ūkio formų derinys (mišri ekonomika) Realios ekonominės sistemos paprastai turi ir komandinės ekonomikos, ir grynojo kapitalizmo bruožų. Taigi realiosios ekonomikos – tai mišriosios ekonomikos. Šalis gali būti laikoma kapitalistinės ar komandinės sistemos šalimi pagal tai, kokios sistemos elementai vyrauja. Daugumos šalių ekonomikos – tai mišriosios kapitalistinės sistemos. Mišriosios kapitalistinės sistemos institutai ir principai:Vyraujančia privati nuosavybėEkonominė laisvėAsmeninis interesas ir nauda kaip elgsenos motyvasKonkurencijaRinkos ir kainų sistema kaip ekonomikos funkcionavimo ir reguliavimo mechanizmasDalinis valstybinis ekonomikos reguliavimas. Tiek ekonomikos teorija, tiek pasaulinis patyrimas įrodė, kad efektyviausia yra tokia mišri ekonomika, kurioje vyrauja ne komandiniai, o rinkos santykiai.
Gamybos galimybių kreivė.
2 TEMA. MIŠRIOS EKONOMIKOS BRUOŽAI
Rinkos mechanizmų formavimasis, specializacija, mainai. Rinka – tai ekonominė mainų sistema, užtikrinanti prekių bei paslaugų (tame tarpe ir išteklių) pirkimą ir pardavimą. Rinkos mechanizmas – sistema, kurioje kainos ir paklausos bei pasiūlos savitarpio sąveika padeda atsakyti į pagrindinius ekonomikos klausimus: ką? Kaip? Ir kam? Gaminti? Šiuolaikinėje visuomenėje atlieka itin svarbu vaidmenį. Gamyba tapo vis labiau specializuota, kas savo ruožtu didina darbo našumą. Tačiau specializacija be mainų neįmanoma. Tiesiuoginiuose mainuose pinigai nenaudojami: viena prekė ar paslauga yra tiesiogiai mainoma į kitą. Tiesioginiai mainai yra neefektyvūs (gamintojai sugaišta pusę laiko gamindami produkciją, o dar pusę laiko, ieškodami tų, kurie sutiktų tiesiogiai keistis). Tiesioginiai mainai reikalauja reikmenų (norų) atitikimo: kiekvienas, dalyvaujantis tiesioginiuose mainuose, privalo turėti produktą, kurio pageidauja kiti. Be to, tiesioginiuose mainuose aktuali nedalumo problema. Mainai yra daug paprastesni, naudojant pinigus. Yra nebūtinas norų sutapimas. Pinigams būdinga visuotinė perkamoji galia, tai yra jie gali būti panaudoti bet kokios pateiktos pardavimui prekės ar paslaugos pirkimui. Be to, mainantis naudojant pinigus, galima sudaryti sudėtingą sandorį tarp daugelio partnerių. Šiuolaikiniai sandoriai monetarinėje ekonomikoje gali būti labai sudėtingi, net su šimtais dalyvių.
Specializacija reikalauja mainų. Galiausiai specializacija ir mainai gali vykti sklandžiai ir pinigų dėka.
Tiesioginiai (natūriniai) mainai ir jų ribotumas. Tiesiuoginiuose mainuose pinigai nenaudojami: viena prekė ar paslauga yra tiesiogiai mainoma į kitą. Tiesioginiai mainai yra neefektyvūs (gamintojai sugaišta pusę laiko gamindami produkciją, o dar pusę laiko, ieškodami tų, kurie sutiktų tiesiogiai keistis). Tiesioginiai mainai reikalauja reikmenų (norų) atitikimo: kiekvienas, dalyvaujantis tiesioginiuose mainuose, privalo turėti produktą, kurio pageidauja kiti. Be to, tiesioginiuose mainuose aktuali nedalumo problema.
Pinigų atsiradimas bei raida. Pinigai Iš Stasieckos
Tobula ir netobula konkurencija. Tokia gamyba, kurioje dominuoja keletas pardavėjų, yra oligopolinė. Monopolija – vieno pardavėjo viešpatavimas rinkoje. Rinkos dalyvių skaičius turi reikšmingą poveikį kainų nustatymui. Tobula konkurencija yra tada, kai yra pakankamai daug pardavėjų bei pirkėjų, o atskiras pirkėjas ar pardavėjas neturi jokios įtakos rinkos kainoms. Kiekvienas pirkėjas bei pardavėjas prisitaiko prie kainos. Priešingai, individualūs gamintojai oligopolinėje arba monopolinėje rinkoje, žino, kad jie tam tikru mastu gali kontroliuoti kainas. Netobula konkurencija yra tada, kaipirkėjas ar pardavėjas gali paveikti rinkos kainą. Toks pirkėjas ar pardavėjas, sakome, turi rinkos galią. Firma yra verslo organizacija, kuri gamina prekes bei paslaugas. Įmonė yra įstaiga pasirinktoje vietoje gaminanti prekias ar teikianti paslaugas. Tobulos konkurencijos rinkoje kainą lemia ne atskiri rinkos dalyviai. Ji savaime nusistovi. Tobula konkurencija veikia efektyviau nei netobula.
Paklausa ir pasiūla. Jų pusiausvyra. Tobulos konkurencijos rinkoje kainą lemia paklausa ir pasiūla. Paklausa. Pirkėją aukšta kaina veikia kaip atbaidantis veiksnys (perka mažiau tos prekės arba visai neperka). Žemesnė kaina priviliuoja naujų pirkėjų į šią rinką. Paklausos kreivė arba paklausos lentelė parodo prekių ir paslaugų kiekį, kurį pirkėjas galės ir norės nupirkti, esant skirtingoms rinkos kainoms. Paklausos kreivė atspindi ne tik tai, ko žmogus nori, bet taip pat ir tai, ką jis pasiruošęs ir gali nupirkti. Paklausos kreivė tinka konkrečiam gyventojų skaičiui ir konkrečiam laikotarpiui. Paiūla. Paklausos kreivė vaizduoja pirkėjų elgesį. Pasiūlos kreivė parodo pardavėjų elgesį ir jų pasiruošimą parduoti, esant skirtingoms kainoms. Aukšta kaina skatina pardavėjus gaminti ir parduoti daugiau prekių. Kuo kaina aukštesnė, tuo didesnė pasiūla. Pasiūlos kreivė parodo prekių ir paslaugų kiekį, kurį pardavėjas norės ir galės parduoti esant skirtingoms rinkos kainoms. Pusiausvyra. Pusiausvyra yra situacija, kurioje nėra prekės normos bei jos perkamumo ar parduodamumo kiekio kitimo tendencijų. Esant pusiausvyrai, rinka ištuštinama. Ir pirkėjai ir pardavėjai yra patenkinti tuo kirkiu kurį nusipirko ar pardavė esama rinkos kaina. Perteklius yra tada, kai pasiūla viršija paklausą. Trūkumas – paklausa viršija pasiūlą.
Trijų klausimų – ką, kaip ir kam – išsisprendimas rinkos ūkyje.
“Nematoma ranka”. Egzistuoja “Nematomoji ranka”, kuri priverčia gamintoją paklusti visuomenės interesams. Iš tikrųjų “besivaikydamas” savo pačių interesų, jis dažnai visuomenės interesus realizuoja daug veiksmingiau, negu tuomet, kai jis tai turėtų daryti įsipareigojęs.
Rinkos mechanizmo ribotumas. Stasiecka 46
Ar rinka amžina?
Valstybės ekonominis vaidmuo: efektyvumas, teisingumas, stabilumas. 1. Efektyvumas – tai siekimas gauti kuo daugiau naudos, kuo geriau vartojant mūsų produktyviąsias pastangas (ribotus išteklius).2. Stabilumas (kainų stabilumas) Norima išvengti vidutinio kainų lygio staigių kitimų ar kritimų, svyravimų.
Vyriausybės poveikis ekonomikai pasireiškia per:Ų IšlaidasŲ MokesčiusŲ Reguliavimą iš valdomos valstybinės įmonės.Vyriausybė reguliuoja ekonomiką, norėdama:Ų Pateikti visuomenei prekes, kurių negali tiekti privatus verslasŲ Apsaugoti nuo neigiamų šalutinio poveikio efektųŲ Skatinti reikalingų ir nekenksmingų prekių vartojimą, bei atsisakymą nuo blogų prekiųŲ Remti skurstančius visuomenės nariusŲ Stabilizuoti ekonomiką
Visuomeninių gėrybių gamyba.
Biudžetas kaip ekonominis, bet ne rinkos reiškinys.
Kiek valstybės turi būti?
Neoliberalizmas prieš keinsizmą. A.Smithas: laisva rinkos prekyba turėtų būti laisva – išvaduota nuo valstybės kontrolės. Siekdami savo asmeninių interesų, individualūs gamintojai gamins tokias prekes, kurių pageidaus vartotojas. Egzistuoja “Nematomoji ranka”, kuri priverčia gamintoją paklusti visuomenės interesams. Iš tikrųjų “besivaikydamas” savo pačių interesų, jis dažnai visuomenės interesus realizuoja daug veiksmingiau, negu tuomet, kai jis tai turėtų daryti įsipareigojęs. Vyriausybės įsikišimas gali pabloginti reikalų tvarkymą. Valstybinis apmokestinimas dažniausiai būna valingas, pvz. muito mokestis. Net jeigu toks muito mokestis vidaus gamintojams ir suteikia pranašumą prieš užsienio gamintojus, vis tiek šalis pralaimi. Muitas padidina vartotojams prieinamą prekių kainą ir šis kainos padidėjimas dažnai viršija gamintojų naudą.
Keinsas teigia, kad vyriausybės pareiga kištis į ekonomiką, siekiant sumažinti nedarbą. Iš visų būdų, kaip tai turėtų būti padaryta, vienas išsiskyrė savo paprastumu. Vyriausybė, tiesdama kelius, statydama užtvankas, sukuria papildomas darbo vietas ir tuo pačiu garantuoja užimtumą.3 TEMA. MAKROEKONOMIKOS SĄVOKOS, TEIGINIAI BEI TIKSLAI
Makroekonominis požiūris. makroekonomikos reikšmėMakroekonomika, tai ekonomikos šaka tirianti bendrą ekonominę veiklą valstybės mąstu. Makroekonominė analizė tiria kaip kaip funkcionuoja ekonomikos visuma, ir kokie veiksniai ją vekia. Makroekonominių tyrimų objektas-šalies ūkis. Kaip ir visi ekonomikos mokslai, taip ir makroekonomika riamiasi teorija ir stebėjimais. Stebėjimai yra organizuoti ir susisteminti. Kiekvienos valstybės vyriusybė reguliariai pagal ekonominės statistikos mokslo patvirtintą sistemą renka informaciją apie žmonių ekonominę veiklą, jų pajamų dydį, paklausos ir paklausos struktūrą, kainų dydį, žmonių apsirūpinimą darbu, žmonių gyvenimo sąlygas, pinigų cirkuliaciją ir kitus ekonominius, socialinius klausimus. Šie duomenys sumuojami ir gaunami statistiniai rodikliai apibūdinantys visos ekonomikos būklę. Tie rodikliai fiksuojami dinamikoje laiko požiūriu. Atsižvelgiant į ekonomikos būklę, valstybės yra vykdoma atitinkama ekonominė politika, kuriamos ir vykdomos ekonominės ir socialinės programos. Tokiu būdu siekiama. Pagrindiniai ekonominės ir socialinės informacijos nešėjai: 1.Nacionalinis produktas 2.Vartojamų prekių kainų indeksas 3.Nedarbo lygis
Visuminė pasiūla ir visuminė paklausa. Stasecka 9
Bendras nacionalinis produktas (BNP) ir bendras vidinis produktas (BVP). Stasecka 6,7Nominalus ir realus bendrasis nacionalinis produktas.BNP-Tai visų gatavų prekių ir paslaugų, kurias šalis pagamina ir pateikia naudojimui tam tikrai datai ar laikotarpiui piniginė išraiška. Bendrąjį vidaus produktą apibūdina tokia lygybė: Visų subjektų bendros pajamos per tam tikrą laikotarpį = Visų prekių ir paslaugų gamybos bendros išlaidos per tam tikrą laiko tarpą. Ši lygybė yra nacionalinių sąskaitų sistemos pagrindas. Nes visos padarytos išlaidos tuo pat metu yra gautos pajamos. Pajamos ir išlaidos yra matuojamos pinigais ir jų judėjimą bei bendrą masę atspindi pinigų srautai. Jie atitinka gamybos išteklių ir iš jų pagamintų prekių bei paslaugų srautus natūroje. Gatava preke laikome tokį produktą, kuris skirtas galutiniam vartojimui, tolesnėje gamyboje jis nedalyvauja. Skaičiuojant BNP kyla problema, kaip jį susumuoti, juk dalis prekių ir paslaugų tinkamos galutiniam vartojimui (gaunami pakartojimai-vienai įmonei galutinė produkcija yra žaliava kitai įmonei). Vadinasi sumuojant nacionalinį produktą pagal įmonių pagamitą metinę produkciją, reikia neskaičiuoti tarpinio produkto(kurį sudaro:žaliavos, medžiagos, kuras, el.energija, pusgaminiai pirkri iš kitų įmonių). Iš įmonės produkcijos metinės vertės atėmę tarpinį, gautą dalį produkto, kuri sukurta konkrečioje įmonėje vadiname pridėtine verte. Tai skirtumas tarp įmonės pagamintos produkcijos kiekių ir kainų sandaugos sumos ir gamybai pirktos produkcijos sumos. BNP dydis priklauso ne tik nuo gamybos mąsto, bet ir kainų dydžio. Kainos auga, nes ištekliai riboti. Todėl dėl kainų augimo BNP auga. Nominalus BNP-kaip kiekių ir esamų kainų sandaugų suma. Realusis BNP-atitinkamo laikotarpio kainomis suskaičiuotas BNP. Pasirinkto laikotarpio kainos-bazinės. Nominalusis BNP didesnis už realųjį. Skirtumas parodys kainų poveikio rezultatus. Kainų indeksas (koeficientas)vad. BNP defliatoriumi. BNPdef.=Nom.BNP/Real.BNP Nacionalinio produkto dinamiką galime skaičiuoti tik pagal realųjį produktą. BNP dydis tam tikrai datai ar laikotarpiui matuojamas natūra ir pinigais. Skiriama BP-o lygį tam tikram laikotarpiui. Kadangi produktas priklauso nuo pajamų ir išlaidų, tai BP-o lygį rodys pajamų ir išlaidų skirtumas atitinkame laikotarpyje.Bendrasis vidaus produktas – tai kitas panašus rodiklis apibudinantis ekonomikos rezultatus, jis skiriasi nuo BNP tuo, kad čia įskačiuojamas visas šalyje pagamitas, nepriklausomai nuo to, iš kieno išteklių jis pagamintas.Greta šių rodiklų naudojami ir kiti: 1.GNP=nominalussis BNP/ BNP kainų defliatoriaus*100. 2. Taip pat nacionalinės pajamos, jos gaunamos: GNP-netiesioginių gamintojų mokesčiai. 3.Asmeninės pajamos. Jos gaunamos: NP- visos socialinio draudimo įmokos, firmų pelno mokest, nepaskirstytas pelnas+ transferiniai mokėjimai. 4. Disponuojamos pajamos, kurios gaunamos: asmeninės pajamos- asmeninių paj mokęsti. Disp pajam pasiekusios tam tikrą lygį skyla į 2 dalis:1.vartojimą 2. taupymąVisi pateiktieji rodikliai susieja su keliomis problemomis:1. duomenų tikslumo, jų savarankiškumo2. šešėlinės ek įvertinimo3. statistinių klaidų nustatant kainų indeksus4. nematiarelių gyvenimo sąlygų įvertinimo5. ne rinkos veiklos įvertinimo6. į oficialius duomenys įskaičiuojami duomenys iš įvairių blogybių gamybos(cigaretės, ginklai).
Nacionalinės sąskaitos. Nacionalinių sąskaitų sistematai atitinkamų rodiklių sistema, kurios pagalba galime išmatuoti BNP, kiekvienu duotu momentu ir nustatyti veiksnius, turinčius įtaką į produkto dydį. Nacionalinių sąskaitų pagrindas-išlaidų ir pajamų lyginimai išlaidos=pajamos ( išlaidos:vartojimas C,Investicijos I,valstybės pirkimas G,grynasis eksportas NX, | pajamos : Darbo u˛mokestis W ( Turto sav. Pajamos ,Renta bendroviu pelnas, grynosios palukanos.)); BNP=Y=C+I+G+-NX; Vartojimas-prekių ir paslaugų visuma, kuria disponuoja namų ūkiai: 1.trumpalaikio vartijimo gaminiai, 2.ilgalaikio vartojimo gaminiai, 3.paslaugos. Investicijos-prekės ir paslaugos, kurias įsigyja įmonės kitų prekių ir paslaugų gamybai: 1.įdėjimai į gamybą, 2.įdėjimai į gyvenamųjų namų statybą, 3.įdėjimai į atsargas; G-prekės ir paslaugos, kurias perka valstybės ir vietiniai valdymo organai. Grupės:1.šalies gynybos poreikiams 2.valstybės apmokamiems gyventojų sveikatos apsaugos, švietimo 3.valstybė organizacijų išlaikymui 4.valtybės tarnautojų apmokėjimai. NX-prekių ir paslaugų eksporto ir importo skirtumas (X-Z). Visose išlaidose yra dalis ilgalaikio turto. Atmetus iš BNP ilgalaikio turto nusidėvėjimą, turėsime grynąjį BNP, į kurį įeina netiesioginiai mokesčiai, kurie įjungti į verslo įmonių produkcijos kainą. Mokesčius sumoka namų ūkiai pirkdami prekę. (BNP-amortizacija-neties.mokesč.=Y) Nac.Pajam.-visų ekonominių subj. gaunamos pajamos per tam tikrą laikotarpį. Gryn.palūk.-įmonių gautų ir išmokėtų palūkanų skirtumas. Y=(darbo užmok.+renta+bendrovių pelnas+gryn.palūk.) Iš N.pajamų galima apskaičiuoti asmenines pajamas, kurias gauna namų ūkiai. Reikia atmesti tą AB pelno dalį, kurią jos pasilie sau arba sumoka mokesčiais valstybei. Iš AB pajamų atimamas pelnas ir pridedami dividentai. Prie gautos N.pajamų sumos reikia pridėti pervedamasias išmokas-tai yra valstybės išlaidos už kurias ji negauna jokių prekių ar paslaugų. Tai pajamų perskirstymas iš vienų asmenų grupių kitoms: pensijos, pašalpos, stipendijos. Pervedamosios išmokos išjungiamos iš ūkio srautų ir jos nepakliųva į nacionalinių sąskaitų sistemą. Vietoj įmonių mokamų palūkanų už paslaugas įjungiamos namų ūkio gaunamos palūkanos. Asm.paj.=Y-(bendr.pel,soc.draud.įmok,gryn.palūk)+(dividentai;namų ūkio palūkanos už paslaugas). Namų ūkiai iš asmeninių pajamų moka mokesčius valstybei. Asm.paj.-tiesiog.mokesč.=asmeninės disponuojamos pajamos.
Neformali (nelegali) ekonomika. Pastaruoju metu daugelio ekonomistų ir nvyriausybės atstovų yra išreiškę nuomonę, jog statistinės tarnybos neįvertina daugelio sanderių, ir todėl apskaičiuotas BNP yra kur kas mažesnis už faktinį. Be to į oficialią apskaitą nepatenka ir nelegalūs, nusikalstomi sandoriai. Tokia ekonomika egzistuoja įvairiose šalyse. Nelegalioji (šešėlinė, paslėpta) ekonomika apima ne vien įstatymams prieštaraujančią veiklą, bet ir tas veiklas, kai vengiama mokėti mokesčius. Pastarųjų veiklų rezultatus reikia įtraukti į BNP. Nors nelegalią veiklą sunku įvertinti, tačiau ekonomistai bando ją vertinti pagal netiesioginius duomenis. Jeigu nelegalios ekonomikos dalis ir nėra itin didelė, bet turinti poveikį BNP augimo įvertinimui, tai galime padaryti keletą svarbių išvadų:1. oficiali statistika sumažina ekonomikos augimo mąstus2. oficiali statistika padidina tikrąjį infliacijos lygį, kadangi greitai augančios nelegalios ekonomikos sektoriuje paprastai nusistato žemesnio dydžio kainos ir todėl laimi pirkėjai3. nedarbo statistika padidina tikrąjį bedarbių skaičių. Žmonės, dirbantys neoficialiai nelegalios ekonomikos sferoje.
Ekonominės gerovės įvertinimas. Ekonominės sistemos dažniausiai vertinamos pagal jų realųjį BNP. Jei jo dydis žymiai pakito, tai gali reikšti arba didelius ekonominius sunkumus, arba įspūdingą pažangą. Tačiau realus BNP nera visdėlto tikslus pragyvenimo lygio rodiklis. Jei realus BNP padidėja 10 %, tai visai nereiškia, jog kiekvienam gyventojui tenka vidutiniškai 10 % prekių. Mat kartu didėja ir gyventojų skaičius. Todėl geriausia yra vertinti BNP tenkantį vienam gyventojui, tai yra dalinant realųjį BNP iš gyventojų skaičiaus. Iškyla ir daugiau problemų nustatant BNP dydį. Pastarojo netikslumus gali sąlygoti ir tai, kad vertinami tik tie pirkimai, kurie vyksta per rinką. Vyriausybinės statistinės įstaigos ir nesistengia, kad į BNP patektų tik rinkoje įsigytos prekės. Pastarosios įstaigos į BNP vertę įskaičiuoja kai kurių prekių ar paslaugų vertę, nors jos įgytos ne rinkoje. (pvz nuosavi namai). Taip pat į BNP vertę įskaitomi pačių auginami maisto produktai, kuriuos suvartoja fermeriai. BNP kaip ekonominės sistemos efektyvumo matas neapima nelegalių prekių, pvz. narkotikų. Lieka dar ir daugiau problemų, susijusių su BNP dydžio nustatymu. Pastaruoju metu tarptautiniai ryšiai tapo labiau intensyvūs. Buvo pradėta į BNP įjungti ir ginklus, nors jie juk visai neapima gerovės dydžio. Taip pat didėjant nusikalstamumui, į BNP įskaičiuojamos didesnės išlaidos policijai, teismams. Bandoma pašalinti trukumus, susijusius su BNP, kaip gerbuvio mato dydžio nustatymui. Buvo įvesta nemažai pataisų, kurias galima suskirstyti į dvį grupes:1. Papildomi socialiniai rodikliai. Be realiojo BNP gerbuvį rodo tokie papildomi socialiniai rodikliai, kaip gyvenimo trukmė, sveikatos apsaugos prieinamumas, laisvalaikio trukmė.2. Bendrasis ekonominės gerovės rodiklis. Šiuo atveju siekiama sukurti vieną integruotą gerovės įvertinimo rodiklį. Pastarasis turėtų apimti ne tik NP, bet ir laisvalaikio vertę. Be to, jame turėtų būti įvertintas aplinkos užterštumas ir kitos negerovės. Tokį rodiklį pateikė Jeilio universiteto ekonomistai. Jie gerbuvį vertino pagal produkciją, tenkančią vienam gyventojui ir laisvalaikį. Galiausiai ekonomikos sekmė vertinama pagal tai, kiek ji padidina žmonių laimę. Tačiau pastarojo dalyko jau tikrai neįmanoma įvertinti vienu rodikliu.Kadangi neįmanoma sukurti vienintelio gerovės rodiklio, tenka vertinimuose ir toliau naudoti NP. Pastarojo rodiklio skaičiavimai nors ir nėra tobuli, tačiau jis yra svarbus ekonomikos vertinimo įrankis. Jei BNP sumažėjo, tai reiškia, jog nepavyko išvengti nuosmukio. BNP yra svarbus socialinis rodiklis, tačiau vertinimai neturi būti grindžiami tik juo vienu.
4 TEMA. EKONOMINIAI CIKLAI. KLASIKINIS IR KEINSISTINIS POŽIŪRIS Į EKONOMINĘ PUSIAUSVYRĄ
Ekonominio ciklo fazės. Stasiecka 10
Nedarbas ir jo tipai. Nedarbas ir jo tipai Nedarbas būna:a) ciklinis nedarbas jį sąlygoja aktyvumo svyravimai.b) migracinis nedarbas yra laikinas nedarbas, kurį sąlygoja ekonomikos pokyčiai, dinamiškumas. Jo priežastys ąvairios, pvz.: jaunimas ne iš karto randą sau tinkamą darbą, kiti ieško geresnio darbo ir pan.c) struktūrinis nedarbas pasireiškia tada, kai darbo išteklių teritorinis psiskirstymas ir kvalifikacinė struktūra neatitinkadarbo sferos reikalavimų.Ciklinį nedarbą salygoja ekonomikos svyravimai. Mažiausiai negiamų pasekmių sukialia migracinis nedarbas, nes jis tęsiasi tol, kol žmogus susirandą darbą. Struktūrinis nedarbas yrasudėtingesnė problema, nes darbingiems gyventojams tenka pakeisti gyvenamą vietą arba įsigyti naują profesiją. “Visiškas užimtumas” – tai ne nulinis nedarbo lygis. Dabar kalbama apie 5% ar 5,5% nedarbo lygą kaip visiško užimtumo rodiklį. Jis būna tada, kai nedarbo lygis žemas ir nesukialia infliacijos padidėjimų. BNP atotrūkis išreiškia skirtumą tarp faktiškų gamybos apimčių ir potencialių, kurios galimos, esant visiškam užimtumui. BNP atotrūkis ireikis ekonomikos nuosmukio kainą. Jis įvertina, kokiu dydžiu sumsžėja potiancialūs gamybos mastai. Negalima užmiršti ir to, kad pastarasis rodiklis neįvertina visų socialinių padarinių.Dalinė bedarbystė būna tada, kai: 1) dirbantieji gali įsidarbinti tik nepilną darbo dieną, 2) dirbantieji dirba nepilną darbo dieną,nors irgauna pilną atlygnimą.
Klasikinis požiūris į visuminę pasiūlą. Klasikinės krypties ekonomistai manė, kad visuminis perkamų prekių bei paslaugų kiekis didėja krentant bendram kainų lygiui.Pinigų perkamoji galia yra realus perkamų prekių bei paslaugų kiekis, kurį galima įsigyti už vieną piniginį vienetą. Kai kainų lygis kyla, perkamoji galia krenta. Klasikinėje teorijoje pagrindinis dėmesys skiriamas pinigams, kurie lemia visuminę paklausą. Klasikinės krypties ekonomistų nuomone, žmonių noras ir galėjimas nusipirkti prekių priklauso nuo turimų pinigų kiekio, o taip pat nuo pinigų perkamosios galios. Klasikinės krypties ekonomistai tvirtino, kad esant potencialiam ar visiško užimtumo gamybos lygiui, visuminės pasiūlos kreivė yra vertikali tiesė. Bendroji infliacija būna tada, kai visos kainos padidėja tuo pačiu procentu., o santykinės kainos išlieka nepakitusios (tame tarpe ir darbo užmokestis). Darbuotojų padėtis lieka tokia pati kaip ir anksčiau. Nors jų nominalus darbo užmokestis padidėja du kartus, tačiau tiek pat padidėja ir kainos. Realusis darbo užmokestis, tai yra prekių ir paslaugų kiekis, kurį galima nupirkti už nominalų uždarbį, nesikeičia. Todėl darbuotojų noras dirbti išlieka toks pat. Verslininkai taip pat yra tokioje padėtyje kaip ir anksčiau. Jų gamybiniai pajėgumai nepakinta. Taip pat nesikeičia santykis tarp gamybinių išlaidų ir kainų. Verslininkai siūlo pardavimui tokį pat prekių bei paslaugų kiekį.
Depresija klasikų akimis. Klasikinės krypties ekonomistai tikėjo, kad ekonomikai pasiekus pusiausvyrą, bus pasiektas visiškas užimtumas. Jie teigė, kad didelio masto nedarbas egzistuoja tik tuomet, kai ekonomika nėra pasiekusi pusiausvyros ir yra disbalansinės būsenos. Pastarąją sąlygoja ekonomikos sutrikimas. Labiausiai ekonomika sutriks, jei pasislinks visa visuminės paklausos kreivė. (pagal paklausą klasikinės krypties ekonomistai sutelkė dėmesį į pinigus ir jų perkamąją galią). Braižydami bet kurią visuminės paklausos kreivę, jie darė prielaidą, kad pinigų kiekis yra pastovus. Bet kokie pinigų kiekio pokyčiai sukeltų visuminės paklausos kreivės poslinkį. Depresiją klasikinės krypties ekonomistai aiškino maždaug šitaip: 1929m ekonomika artėjo prie visiško užimtumo pusiausvyros. Vėliau sutrikus bankų ir finansų sistemoms, žmonių turimų pinigų atsargos 1929 – 1933m sumažėjo beveik 30 procentų. Dėl pinigų masės sumažėjo visuminės paklausos kreivė (pasislinko į kairę). Net ir tiek sumažėjus paklausai dar buvo galima pasiekti visišką užimtumą, jei kainos ir darbo užmokestis būtų nukritę iki lygio P. Tačiau kainos ir darbo užmokestis mažėjo lėtai, tai yra jie nekrito staigiai, nors paklausa buvo nedidelė, o bedarbių daug. Kainos mažėjo lėtai pirmiausia todėl, kad reikėjo laiko, kol bedarbiai suvoks, kad jie negaus tokio darbo, kokio norėtų. Veltui ieškoję, jie vėliau sutinka dirbti už mažesnį atlyginimą. Kai kurie klasikinės krypties ekonomistai manė, kad santykinių kainų deformacijos dar labiau pagilino depresiją. 1933m kainos dar labiau padidėjo. Kadangi kainos buvo aukštesnės negu tos, kurių reikėjo tam, kad pasiekti naują pusiausvyrą, todėl nupirktų prekių ir paslaugų kiekis buvo gerokai mažesnis negu visiško užimtumo ekonomikos atveju. Kai kainų lygis pasiekė tašką P1993, visuminė paklausa atitiko tik tą produkcijos kiekį, koks buvo taške B. Ekonomika buvo gilioje depresijoje. Taigi lėtas darbo užmokesčio ir kainų kritimas ribojo visuminės pasiūlos smukimą, nors paklausa ir labai mažėjo. Klasikinės krypties ekonomistai pasiūlė du galimus sprendimus, kaip įveikti depresiją.1. Reikėjo pašalinti pradinę ekonomikos sutrikimo priežastį. Būtent reikėjo imtis veiksmų, kurie iš pat pradžių sutrukdytų pinigų kiekio mažėjimą arba jau atstatytų jau sumažėjusį jų kiekį. Jeigu pinigų pasiūla būtų išlikusi stabili, tai visuminė prekių paklausa niekada nebūtų sumažėjusi ir ekonomika nebūtų patekusi į depresiją.2. Reikėjo skatinti samdomus darbuotojus ir verslininkus susitaikyti su mažesniais darbo užmokesčiais bei mažesnėmis prekių kainomis per trumpą laikotarpį, kad ekonomika galėtų greičiau pasiekti naują visiško užimtumo pusiausvyrą. Kuo greičiau darbuotojai ir verslininkai būtų susitaikę su mažesniais darbo užmokesčiais ir mažesnėmis prekių kainomis, tuo trumpesnis būtų buvęs laikinasis nedarbo laikotarpis.
Klasikinės krypties ekonomistai teigia, kad pagrindinė didžiosios depresijos priežastis buvo paklausos sutrikimas, kurį sukėlė pinigų masės sumažėjimas.Keinsistinis požiūris į visuminę pasiūlą ir paklausą. J.Keinsas suformulavo 3 svarbiausius teiginius:1. Rinkos ekonomikai nebūdinga aiški tendencija artėti į visišką užimtumą. Atvirkščiai rinkos ekonomika gali būti pusiausvyros būsenoje esant dideliam nedarbui. Be to, net jei ekonomikoje laikinai pasiekiamas visiškas užimtumas, tai ji gali būti visiškai nestabili ir grįžti į krizinę situaciją.2. Nedarbo priežastys . Didelio masto nedarbo priežastis – visuminės paklausos nepakankamumas. Tai tokia situacija, kai per mažai išleidžiama pinigų prekėms ir paslaugoms pirkti.3. Nedarbo panaikinimas. Siekiant įveikti bedarbystę, reikia padidinti visuminę paklausą. Geriausias būdas tai padaryti – padidinti vyriausybės išlaidas.
J.Keinsas skyrė dar didesnį dėmesį kainų nelankstumui. Jo nuomone, darbininkai ir verslininkai smarkiai priešinsis bet kokiam darbo užmokesčio ir prekių kainų sumažinimui. Todėl atlyginimai ir kainos esant dideliam nedarbui, išlieka nepakitę neapibrėžtam laikui.Jeigu esant visiškam užimtumui, iš pradžių visuminė paklausa sumažėja, tai kainos išlieka stabilios. Paklausos sumažėjimas reikš gamybos apimties, o ne kainų sumažėjimą. Jeigu visuminė paklausa išliktų žema, tai ekonomika bebūtų depresijos būsenoje.Norint likviduoti depresiją, reikia padidinti visuminę paklausą. Tuomet verslininkai padidintų gamybos mastus. Gaminti galima ir esant žemoms kainoms, nes yra daug bedarbių ir nenaudojamų įrenginių.Ekonomikai pasiekus visiško užimtumo tašką, J.Keinsas toliau nebeprieštarauja klasikiniam požiūriui apie visuminę pasiūlą. Kadangi ekonomika jau veikia visu pajėgumu, tolimesnį visuminės paklausos didėjimą atspindi aukštesnės kainos.
Visuminė paklausa Visuminę paklausą Keinsas padalijo į keturias dalis, kurios atitinka NP struktūrines dalis.1. Paklausos dalis, atitinkanti asmeninio vartojimo išlaidas2. Paklausos dalis, atitinkanti investicijas, tai yra paklausa gamykloms, įrangai.3. Paklausos dalis, atitinkanti vyriausybės prekių bei paslaugų pirkimus.4. Paklausos dalis, atitinkanti grynąjį eksportą.
Nors asmeninis vartojimas yra svarbiausias visuminės paklausos komponentas, tačiau paklausai investicijoms, taip pat vyriausybės išlaidoms keinsistinėjeekonomikoje skiriamas pagrindinis vaidmuo.Paklausa investicijoms yra svarbi todėl, kad ji yra pagrindinė ekonomikos nestabilumo priežastis. Keinsas pabrėžė, kad verslininkai trokšta investuoti tik tada, kai jie nori, kad nauja gamykla ar įranga atneštų papildomą pelną.Vyriausybinės išlaidos vaidina svarbų vaidmenį keinsistinėje ekonomikoje, kaip priemonė, padedanti įveikti ekonominį nestabilumą. Nors depresinę situaciją sukėlė investicijų paklausos smukimas, tačiau buvo nerealu tikėtis, kad ši paklausa išves ekonomiką iš depresijos. Vyriausybė turėjo didinti savo išlaidas, norėdama kompensuoti investicijų paklausos nuosmukį ir tokiu būdu atstatyti visišką užimtumą. (turi išlaikyti bendrą išlaidų lygį ekonomikoje).Kai ekonomika pasiekia visišką užimtumą, bet koks žymus visuminės paklausos padidėjimas sukels infliaciją. Klasikinė ir keinsistinė visuminės pasiūlos kreivės, esant visiško užimtumo gamybos apimčiai, yra vertikalios. Kai ekonomika pasiekia visišką užimtumą, didesnė paklausa didina kainą.
Visuminės paklausos svyravimas yra pagrindinė gamybos apimčių svyravimų priežastis.Klasikai atkreipia dėmesį į materialinę politiką – keinsistai – į fiskalinę.
Pajamos, santaupos ir vartojimas. Pusiausvyra Pati didžiausia visų išlaidų dalis tenka asmeniniam vartojimui. Didėjant grynosioms pajamoms (sumokėjus mokesčius), žmonės išleidžia daugiau: jie gali daugiau išleisti ir išleidžia daugiau. Vartojimo ir grynųjų pajamų santykis vadinamas vartojimo funkcija. Vartojimo funkcija parodo, kiek pakinta vartojimo išlaidos, pasikeitus grynųjų pajamų kiekiui.Santaupos yra tai, ką žmonės pasilieka iš grynųjų pajamų sumos po to, kai jie išleidžia dalį pinigų vartojimui. Neigiamos santaupos, kai žmonių pajamas viršija išlaidos. Santaupų funkcija rodo, kaip keičiasi santaupos kintant grynosioms pajamoms.Ribinis polinkis vartoti (RPV) nusako, kiek daugiau jie išleidžia. Formaliai RPV yra papildomų grynųkų pajamų, kurios yra išleidžiamos vartojimui, dalis.Paklausa priklauso nuo kainos ir nuo pajamų. Pusiausvyra yra pasiekiama, kai visuminės išlaidos lygios NP.
Investavimas. Investavimas – kapitalo kaupimas. Realus investavimas – įrenginiai ir kt. Faktiškos investicijos, tai investicijos, skirtos naujų gamyklų, įrenginių ir namų įsigijimui per tam tikrą laiką, o taip pat atsargų padidinimui. Čia įtraukiamos visos sukauptos atsargos, nepriklausomai nuo to, ar tos atsargos pageidautinos, ar ne. Jos įtraukiamos į NP apskaitą. Pageidautinos investicijos dar vadinamos planuotomis investicijomis arba investicine paklausa, yra investicijos, skirtos naujų gamyklų, įrenginių ir namų įsigijimui per tam tikrą laiką, o taip pat papildomos atsargos, kurias gamintojai pageidavo turėti. Šioms investicijoms nepriklauso nepageidautinų atsargų kaupimas. Nepageidautinų atsargų kaupimas – tai skirtumas tarp faktinių ir pageidautinų investicijų. Paprastoje ekonomikoje pusiausvyra pasiekiama tada, kai santaupos susilygina su pageidaujamomis investicijomis. Kai vartotojai neišleidžia visų pinigų prekių pirkimui, gaunasi pagamintų prekių perteklius ir todėl gamintojai sumažina gamybos apimtis. Taip darydami, jie mažiau užmoka darbo užmokesčio iš kitų pajamų, sutrinka NP ir pajamų apytaka. Santaupos yra pinigų nutekėjimas iš cirkuliacinio išlaidų srauto. Jis tampa našta NP ir pajamoms. Investicijos stimuliuojančiai veikia NP ir pajamas.Didėjant pageidautinoms investicijoms, didėja NP.Pusiausvyra pasiekiama, kai mažinimo ir didinimo jėgos yra pusiausvyroje, tai yra kai santaupos susilygina su pageidautinomis investicijomis.
Multiplikatorius. Santykis tarp NP padidėjimo ir pageidautinų investicijų padidėjimo yra vadinamas investicijų multiplikatoriumi. Multiplikatoriaus dydis priklauso nuo RPV, tai yra vartojimo tiesės. Multiplikatorius veikia dviem būdais. NP padidėja daugiau negu pradinis investicijų padidėjimas. Žmonių ribinis polinkis sutaupyti yra 1 : 5. RPT1 – RPV . Multiplikatorius 1/RPT paprastoje ekonomikoje.
Tikrovėje realaus NP padidėjimas bus mažesnis, nes1. Dalis padidėjusių išlaidų gali atsirasti dėl aukštesnių kainų, o ne dėl didesnio realaus NP.2. Mokesčiai ir importas – tai papildomi nutekėjimai iš išlaidų srauto. Jie mažina multiplikatoriaus dydį net tada, kai kainos yra stabilios.
5 TEMA. FISKALINĖ POLITIKA
Fiskalinės politikos esmė. Stasiecka 15
Mokesčiai, jų rūšys bei derinimas. Vyriausybės išlaidos – tik viena fiskalinės politikos pusė. Kita pusė – mokesčiai. Nors mokesčiai nėra tiesioginis visuminių išlaidų struktūrinis komponentas, tačiau jie netiesiogiai veikia išlaidas. Kai žmonės moka mokesčius, jie netenka dalies grynųjų pajamų ir todėl mažiau vartojama. Taigi mažėja visuminių išlaidų struktūrinė dalis – asmeninis vartojimas. Kai mokesčiai didinami, o vartojimo tiesė slenka žemyn, tada visuminė išlaidų tiesė taip pat leidžiasi žemyn. Mokesčių mažinimas atitiko skatinimo politiką. Mat mokesčių sumažinimas padidino grynąsias pajamas, o vartojimo tiesė ir visuminės išlaidos pakils.
Savaiminiai stabilizatoriai Kadangi mokesčiai ir importas mažina multiplikatoriaus dydį, jie stabilizuoja ekonomiką. Jei ekonomikoje vyrauja aukšta mokesčių norma ir didelis polinkis importui, tai multiplikatorius yra mažas. Todėl pageidautinų investicijų sumažėjimas tik nežymiai sumažina NP. Antra vertus, ekonomikai nebūdingas greitas augimas, nes labai daug pajamų padidėjimo nuteka į mokesčius iš importo. Mokesčių įplaukos, kurios kinta sutinkamai su NP, yra savaiminis stabilizatorius. Savaiminis stabilizatorius yra bet kuri ekonominės sistemos savybė, mažinant jos nuosmukį ar paklausos kitimą, nepadarius jokių pakitimų politikoje.
Tiesioginiai ir netiesioginiai mokesčiai. Nagrinėjant mokesčius poveikio mokėtojo aspektu, išskiriami tiesioginiai ir netiesioginiai mokesčiai. Tiesioginiai mokesčiai sumažino mokėtojo vartojimo dydį sumokėto mokesčio suma. Jei žmogus uždirba 200 Lt ir sumoka 13 procentų mokesčių, jo vartojimas sumažės 26 Lt. Tiesioginius pelno mokesčius moka ir firmos. Netiesioginiai mokesčiai yra tie, kurių mokėjimo reali našta gula ant gyventojų pečių, nors juos formaliai moka firmos. Pvz. apyvartos (rezervo) mokestį, kurį moka gaminantys alkoholinius gėrimus, realiai sumoka šių gėrimų pirkėjai. Nagrinėjant apmokestinimo procesą ilgo laikotarpio aspektu, praktiškai visi netiesioginiai mokesčiai tenka pirkėjams, nes maksimizuojančios pelną įmonės, atsižvelgdamos į mokesčių lygį, atitinkamai paskirsto turimus piniginius išteklius.
Proporciniai, progresyviniai, regresyviniai mokesčiai. Kiekybinio santykio su apmokestinimo objektu požiūriu, mokesčiai skirstomi į progresinius, regresinius ir proporcinius.Progresiniai mokesčiai yra tokie, kurių tarifas auga didėjant apmokestinamoms pajamoms. Tai yra mokestis didėja augant gaunamoms pajamoms. Progresiniai mokesčiai, be biudžeto gaunamų pinigų santaupų formavimo atlieka ir gyvenimo lygio diferencijacijos mažinimo funkciją. Mokesčiais perskirsčius gaunamus pinigus, bendras šalies gyventojų pajamų naudingumas padidės. Kita vertus, apmokestinimo progresyvumas riboja darbinius stimulus, o kartu šalies produkcijos apimtį ir bendrąjį naudingumą. Dėl iš didesnės nei 50 procentų ribinės nustatyto dydžio pinigų, mokamų valstybei, tarifas, dažniausiai laikomas nepageidaujamu. Svarbu ir tai, kad progresinis apmokestinimas varžo gamybos išteklių persiskirstymą į pelningiausias, tai yra kitoms sąlygoms esant lygioms, efektyviausias gamybos sferas.Regresinis mokestis – mokestis, kurio dydis mažėja, didėjant gaunamų pajamų apimčiai. Netiesioginiai mokesčiai yra dažniausiai regresiniai, nes žmonės gaunantys mažas pinigines lėšas, šių mokesčių forma netenka didesnės dalies pinigų nei turtingi. Regresijos elementai susidaro todėl, kad turtingieji dažniausiai suvartoja tik dalį savo gaunamų pinigų, o likusią kaupia. Vienas iš būdų regresijai išvengti yra su tiesioginiais mokesčiais apmokestinami prestižiniai, turtingųjų perkami daiktai. Šis būdas neigiamai veikia santaupų pasiskirstymą visuomenėje. Dabartiniu metu dauguma ekonomistų teigia, kad visoms prekėms turi būti tie patys netiesioginių piniginių išteklių tarifai.
Proporciniai mokesčiai – tokio paties procentinio dydžio mokesčiai, kuriais apmokestinamos bet kokios gaunamos pajamos, nepriklausomai nuo jų dydžio. Proporcingu mokesčiu, pvz. galėtų būti pelno mokestis, nustatomas procentais nuo pelno.Mokesčių naštos problema. Mokesčių našta – mokesčių naštos dalis, tenkanti skirtingiems asmenims ar jų grupėms. (Pvz. parodo, kiek cigarečių akcizo mokestis pakelia kainą, kurią moka piliečiai, ir kiek jis sumažina grynąją kainą, gaunamą pardavėjų).
Valstybės išlaidos. Vyriausybines išlaidas galima suskirstyti į dvį grupes:1. prekių ir paslaugų pirkimas2. Neatlygintini (transferiniai) išmokėjimai.
Vyriausybė perka tokias prekes kaip popierius, kompiuteriai, lėktuvas. Ji perka taip pat ir paslaugas, samdydama mokytojus, policijos darbuotojus. Kai vyriausybė perka prekes ir paslaugas, ji tiesiogiai veikia šalies gamybinius pajėgumus. Paslaugų pirkimas irgi susijęs su gamybinių išteklių panaudojimu.Vyriausybiniai neatlygintini mokėjimai yra tie, už kuriuos gavėjas iš savo pusės nepateikia jokių prekių ar paslaugų. Iš neatlygintinų išmokų – socialinio draudimo ir medicininio aprūpinimo pašalpos pagyvenusiems žmonėms.Kai vyriausybė perka prekes ir paslaugas, ji tiesiogiai veikia šalies ūkio gamybinį pajėgumą. Pvz. kai ji perka kompiuterius, tai reiškia, kad jų gaminimui turi būti naudojamas darbas ir įvairios medžiagos. Skirtingai transferinės išmokos nėra tiesioginis vyriausybės reikalavimas šalies gamybiniam pajėgumui. Ji daro poveikį vartotojų išlaidų paskirstymui.
Biudžeto deficitas ir nacionalinė skola. Stasiecka 16
Valstybės biudžieto deficito problema ir valstybės skola bei jos aptarnavimas.Valstybės paj ir išl balansas vad valstybės biudžiatu. Vyriausybės išl, atsispindinčios biudžiate, skiriasi nuo G elemento AD struktūrije tuo, kad į vyriausybės išl , greta prekių ir paslaugų, įeina ir transferiniai mokėjimai. Pats vyriausybės biudžiatas gali būti: 1. Subalansuotas 2. Su perviršiu 3. Deficitinis. Ilgesnį laiką būnant deficitui atsiranda valstybės skola. Tada valstybė gali pinigus skolintis iš antrinių bankų, privačių asmenų bei firmų. Veksmingiausias ek požiūriu yra deficitinis biudžiatas, nes tuo atveju vyriausybė, nedidindama mok ir todėl nesumažindama asmeninio vartojimo, padidina G elementą. Iždo politikos tikslas yra ne iždo subalansavimas, bet AD ir AS subalansavimas. Todėl deficitinis biudžiatas yra priimtinas, jeigu jis leidžia pasiekti potencialią gamybos apimtį. Biudžiato deficito susidarymo priežastys: 1. Dėl ek nuosmukio. 2. Dėl vyriausybės aktyvios ūkinės veiklos. Norint sužinoti dėl kurio priežasties biudžiatas deficitinis, apskaičiuojamas visiško užimtumo, arba potencialios gamybos apimties biudžiatas. Ir tada nustatoma kiek vyr gautų paj ir kiek jų išleistų, jei būtų pasiekta potenciali gamyba. Atsiradus skolai, vyr ją turi padengti, nes didėja palūkanos. Skolai padengti vyr gali naudoti išlaidų mažinimą, gali paimti kitą pakolą, blogiausiu atveju ji gali išleisti papildomai pinigų į apyvartą.
6 TEMA. PINIGAI IR BANKŲ SISTEMA
Monetarinė politika. Stasecka 20. Monetarinės politikos (mp) esmė uždaviniai ir priemonėsMP- tai pinigų masės ek reguliavimo būdai, kuriais sikiama paveikti įv makro rodiklius. Pinigų masė tiesiogiai veikia bendrają paklausą AD, tuo pačiu ir pusiausvyros produktą, ojam keičiantis veikia ir nedarbo lygį, infliacijos reiškinius.Optimaliausias MP rezultatas pasiekiamastada, kai u˛tikrinamas faktinis ek pusiausvyros atitikimas potencialiajam BNP. MP tikslai yra tokie: 1. Stabilizuoti ek; 2. Sudaryti sąlygas jos augimui.MP priemonės, kurias įgivendinti pavedama centriniam bankui yra tokios:1. Atviros rinkos operacijos2. Komercinių bankų privalomojo. rezervo keitimas.3. Diskonto normos keitimas.Visos šio priemonės pasireiškia tuo, kad jos didina arba mažina, tiesiogiai arba ne komercinių bankų rezervus ir tuo pačiu pinigų kiekį rinkoje.
Pinigai ir jų funkcijos. Lapelyje pas Stasiecka. Pinigai , jų funkcijos ir formos.Pinigai – aktyvai, kurie naudojami daug. Kaip mainų priemonė. Jų esmę atskleidžia pinigų f-jos :1. taupymo priemonė; 2. Prekės naudos matavimo p. 3. Mokėjimo priemonė. Kaip 1 pinigai leidžia dabartinį vartojimą perkelti į ateitį. Kaip 2 jie tarnauja prekių naudingumo proporcijoms išreikšti.Piniginiais vienetais išreiškiamos kainos,vedama apskaita. Kaip 3 pinigai tarpininkauja perkant prekes,paslaugas.Piniginio vieneto nauda prilyginama atitinkamos prekės naudai. Pinigai g. pasireikšti įv. formomis: 1. grynieji pin.; 2. negrynieji; Grynieji-tam tikros popierinės formos piniginiai ženklai, monetos.Pinigų atsiradimo pradžioj jų pavidalas buvo daiktai. Viena kuri nors prekė, kurią pripažindavo dauguma gyventojų buvo laikoma pinigais ( metalai, grūdai, druska ) Vystantis gamybai ir prekybai masiškai pradėti naudoti metalai ( dalina į dalis, gauna reikimą svorį ) Metalams buvo pradėta suteikti formą ( monetos ). Įsiplėtus mainams naudoti metalai kurių randama nedaug ( sidabras, o veliau auksas ) Auksas kaip pinigai naudotas l. ilgai ir vad. Aukso standartas – tam tikras aukso kiekis metale ir tam tikras monetos svoris (Svaras). Auksiniai pinigai tapo nepatogūs vartojimui, be to monetas kaldavo šalių vadovai, kurių dvarams išlaikyti , karams trūkdavo .. todėl monetas pradėjo klastoti ( užrašas neatitiko realaus monetos turinio ) Tos priežasys sudarė sąlygas atsirasti popieriniams pinigams – lapelis atstovauja tam tikrą pinigų kiekį.[ M ß N ( banknotai ).]Poperinių pinigų f-ja peremė valstybė; įstatymu numatanti jo užrašo teisingumą.Palaipsniui iš banknotų atsirado pinigai neturintys tiesioginio ryšio su auksu ( iždo , banko bilietai ). Galiausiai liko iždo pinigai. Piniginio vieneto vertė garantuojama valstybės. Piniginis vnt išleidžia ir jų kiekiį reguliuoja centrinis bankas. Kiti bankai atlieka visas kt. Operacijas su pinigais, išskyrus jų leidimą ir kiekio regulivimą.Gryniji ( cash ) ir sąskaitiniai pinigai. Bankai ne tik saugo pinigus, bet ir jais naudojasi-skolina kitiems, nes ne visi bankų sa-vai reikalauja juos grąžinti vienu metu. Sa-vai gauna palūkanas, o bankai už skolinamus pinigus t.p. gauna palūkanas.Bendra pinigų masė, esanti cirkuliacijoje vad. Pinigų pasiūla. Pagr. Pinigų S elementas – taip vadinamieji M1 pinigai, kuriuos sudaro grynieji pinigai + depozitai ( čekiai ). Bankai, skolindami pinigus,padidina jų kiekį cirkuliacijoje, nes jie skolina ne savo pinigus, o depozitus –asmenų įneštus pinigus į sąskaitą. Skolintojas iš banko paima grynus pinigus arba apmoka negrynai pinigais už prekes. Susidaro M2 S: [ M2 = M1 + trumpalaikės paskolos + banko vertybiniai popieriai ( kapitalas ) = taupomosios sąskaitos + kiti neilgalaikiai depozitai ].
Bankas skolina pinigus ilgiems laikotarpiams. Tada M3 pinigų forma : [ M3=M2 + valstybės paskolos ]Bankų atsiradimas ir jų vaidmuo šiuolaikinėje ekonomikoje. Lapelyje pas Stasiecka.
Bankų rūšys.
Centrinis bankas ir monetarinė politika. Lapelyje pas Stasiecka. Monetarinė politika – centrinio banko politika, reguliuojanti pinigų masės didėjimo tempus ar palūkanų normos pokyčius. Pagrindinis monetarinės politikos tikslas yra skatinti NP gamybą, užkirsti kelią nedarbo augimui ir infliacijai. Kiekvienu laikotarpiu šiuos tikslus rikiuoja ir konkrečiai formuoja vyriausybė, tiesiogiai monetarinę politiką realizuoja šalies centrinis bankas. Tie patys tikslai keliami ir vyriausybės fiskalinei politikai.Skirtumas tas, kad fiskalinė politika įgyvendindama mokestinėmis priemonėmis bei formuojant valstybės biudžeto išlaidas ir pajamas, monetarinė politika – reguliuojant pinigų pasiūlą. Savo pagrindiniais bruožais monetarinės politikos turinys mums jau žinomas: ji ekonomiką veikia ne visiškai panaudodama darbo išteklius, didinant pinigų pasiūlą pasiekiamas gamybos apimties išaugimas. Šiuo tikslu centrinis bankas ir vyriausybė imasi vadinamos “lengvų (lengvai prieinamų) pinigų” taktikos, skatindama palūkanų normos kritimą ir investicinės veiklos pagyvėjimą. Tai vadinama ekspansine monetarine politika. Artėjant prie visiško užimtumo, pasiūlos didinimas skatina ne tik NP augimą, bet ir kainų lygio kitimą. Tada ima grėsti ūkio “perkaitymas” su sparčia infliacija ir pereina prie “sunkiai prieinamų” pinigų politikos priemonių – vadinamosios varžančiosios (restrikcinės) monetarinės politikos, kredito sąlygos tampa sunkesnės, dalis investicijų atkrenta ir gamybos infliacinis tarpsnis palengva likviduojamas, ekonomika ima veikti savo potencinių galimybių ribose. Monetarinė politika turi skatinti dar didesnį užimtumą, kartu nesukeldama spartaus kainų lygio augimo.
Pinigų pasiūlos reguliavimo mechanizmai. Komercinių bankų galimybės keisti pinigų pasiūlos apimtį (pinigų pasiūlos reguliavimo mechanizmai)Nors tik centriniam bankui pavesta reguliuoti pinigų pasiūlą rinkoje, tačiau dėl specifinės veiklos ir dėl indėlių privalomojo rezervo principo veikimo, komerciniai bankai taip pat gali keisti pinigų pasiūlą. Tą galimybę lemia trys veiksniai:1. Privalomų rezervų normos dydis.2. Turimų perteklinių indelių dydis.3. Komercinių bankų siekimas gauti maks pelną.Tai atsitinka tada, kada bankas sukaupias būtinąjį rezevą sukaupia dar pinigų ir juo paskolina klientui ne grynųjų pinigų forma, o čekiu, vėliau tą čekį klientas nuneša į kitą banką ir tas bankas nu tos sumos padeda būtinajį rezervą. Ir taip kiekviena tokia paskola reiškia tikrą pinigų pasiūlos padidėjimą. Šis procesas reiškia, kad pinigų pasiūla rinkoje pasikeičia tiek kartų palyginus su pradiniu indėliu, koks yra pinigų multiplikatorius, kuris apskaičiuojamas:Pinigų multiplikatorius=1/privalomos rezervo normos.Pinigų prieaugis arba sumžėjimas=prdinis indėlis arba išėmimas/ privalomos rezervo normos.Faktinis pinigų pokytis niekada nepasiekia teoriškai galimo dėl 2 piežasčių:1. Dalį paskolų klientai visada gauna grynaisiais pinigais2. Nevisada papildomi indėliai tampa paskolomis, jie gali likti komerciniame banke perteklinio rezervo forma.
Monetarinė politika ir palūkanų norma.
Klasikinės centrinio banko funkcijos ir valiutų valdybos modelis.
7 TEMA. INFLIACIJA IR JOS POVEIKIS EKONOMIKAI
Infliacijos samprata. Stasiecka 13 Infliacija – vidutinio kainų lygio pakilimas, pinigų perkamosios galios smukimas. Ji paprastai matuotojama vartojimo prekių ir paslaugų kainų indekso padidėjime per metus. Infliacija yra tuo atveju, kai kyla bendras kainų lygis. Kainų kilimas reiškia pinigų perkamosios galios sumažėjimą, tai yra realiojo darbo užmokesčio kitimą.Infliacijos tipai:1) šliaužianti infliacija – tai ilgai trunkanti, neaukštų ir gan pastovių tempų infliacija. Jos numatymas nesudėtingas – paprastos ekstrapoliacijos būdu, prie jos galima prisitaikyti. Žinoma, svarbu ir vidutinis jos lygis – kuo jis žemesnis, tuo geriau ekonomikai.2) Šuoliuojanti infliacija – kainų lygio kilimas dideliais tempais, kurie rodo tendenciją dar didėti.Infliaciją sukelia per didelis pinigų kiekis.
Kainų spiralė: akceleracinė teorija. Darbo užmokesčio – kainų didėjimo spiralė: kol paklausa bus keliama siekiant palaikyti nedarbą (tam tikram taške), tol infliacija greitės. (čia Philipso kreivė klaidinga)Žemas nedarbo lygis kainuoja labai brangiai. Ta kaina nuolat didėjanti infliacija. Darbo užmokesčio – kainų spiralė kyla aukštyn. Kuo didesnį darbo užmokestį išreikalauja darbininkas, tuo labiau kyla kainos.Akceleracinė teorija: infliacija tam tikrame lygyje neaukštų tempų trunka trumpą laiką, o tpliau jos tempai vis spartėja.Akceleracinė teorija siūlo dvi išeitis:1. Ilgalaikio periodo Philipso kreivė yra vertikali. Joje egzistuoja pusiausvyrinis arba natūralus nedarbo lygis, nepriklausantis nuo infliacijų tempų. Natūralus nedarbo lygis – tai pusiausvyrinis nedarbo lygis, kuriame žmonės prisitaiko prie esamų infliacijos tempų. Faktinė ir laukiamoji infliacija sutampa.2. Jei skatinant paklausą stengiamasi palaikyti nedarbo lygį žemiau natūralaus lygio, tai infliacija pradeda greitėti nepertraukiamai.
Pagal akceleracinę teoriją, darbo užmokestis ir kainos didėja dėl vienos bendros priežasties – perteklinės paklausos. Vyriausybė savo veiksmais vykdydama ekspansinę politiką, sukelia infliacinę paklausą. Nei gamybos apimtis, nei užimtumas nekinta. Vienintelis skirtumas susidaro infliasijos tempuose.
Infliacijos lūkesčių problema. Jei politikui pasirodytų, kad galima pasitikėti stabilia trumpo periodo Philipso kreive, tai jis galėtų skaudžiai apsirikti. Gali atrodyti, kad galima pasiekti žemą nedarbo lygį aktyvių fiskalinių ir monetarinių veiksmų dėka. Iš tikrųjų tai galima pasiekti tik su sąlyga, jei infliacijai bus leidžiama vis didėti ir didėti. Tačiau būna dar ir blogiau. Jei darbo sutartys užfiksuoja infliaciją, tai paklausos valdymo politikos priemonėmis ją galima panaikinti tik labai aukšto nedarbo lygio sąskaita. Kai vyriausybė bando sumažinti infliaciją, esančią tam tikrame stabilumo taške, tai jame infliacija nekinta, o nedarbas yra natūraliame lygyje. Kai visuminė paklausa apribojama, verslininkai greitai pastebi, kad jiems sunku parduoti prekes. Tada jie mažina gamybos apimtis ir laikinai atleidžia darbininkus. Todėl padidėja nedarbo lygis. Verslininkai nebedidina kainų. Tada pradeda mažėti infliacija. Dar tebegalioja senosios darbo užmokesčio sutartys, tačiau verslininkai moka didesnius užmokesčius. Todėl darbo sąnaudos tebedidėja, nors ekonomika nebera tokia aktyvi. Trumpalaikis paklausos ribojimo rezultatas – sumažėjusi apimtis, padidėjęs nedarbo lygis ir tik nežymus infliacijos sumažėjimas.
Nedarbas ir infliacija. Philipso kreivė. 1958m Londono ekonomikos mokyklos profesorius Philipsas parodė, kad infliacija glaudžiai susijusi su nedarbu.
Philipso kreivė rodo, kad esant mažam nedarbui infliacija būna aukšta, ir atvirkščiai. Tam tikrą laiką ekonomistai plačiai naudojo Philipso kreivę, kaip priemonę, siūlydami vyriausybei atitinkamą politiką. Vyriausybė turėjo pasirinkti žemą nedarbo lygį ir aukštą infliacijos lygį ir atvirkščiai, arba siekti aukso vidurio. Buvo laikomasi požiūrio, kad Philipso kreivė vaizduoja kiekybinį pasirinkimą tarp nedarbo ir infliacijos. Vėliau pasikeitus ekonominėms sąlygoms, toks požiūris buvo paneigtas. Tačiau Philipso atskleistas dėsningumas, galiojantis t