mikro makro ekonomika

TURINYS

1. Mikroekonomikos esmė. Pagrindiniai bruožai.
Mišri ekonomika. Jos skirtumai nuo kitų ekonomikos formų.
2. Rinka ir jos kitimas. Rinkos paklausa ir pasiūla.
Paklausos ir pasiūlos pusiausvyra.
3. Vartojimas ir paklausa. Biudžeto apribojimai ir biudžeto teisė.
4. Gamybos teorija ir pelnas.
Mažėjančio ribinio rezultatyvumo dėsnis. Kaštų funkcija.
5. Konkurencijos rinkos modeliai. Monopolija.
Oligopolija. Kainodara pagal vidurinius ir ribinius kaštus.
6. Gamybos veiksnių rinka ir paskirstymo teorija.
7. Gerovės ekonomika. Pelno maksimizavimas ir gerovė.
8. Makroekonomikos esmė ir pagrindiniai rodikliai.
Bendrasis nacionalinis produktas (BNP). BNP deflektorius.
Nedarbas ir infliacijos lygis, vartojimo kainų indeksas.
9. Ekonomikos augimas, ekonomikos augimo
prielaidos ir šaltiniai. Solou modeliai.
10. Trumpalaikiai ekonomikos svyravimai.
Bendroji paaklausa ir bendroji pasiūla, jų pusiausvyra.
11. Fiskalinė politika.
12. Monetarinė politika.
13. Tarptautinė prekyba ir valiutų kursai

1.MIKROEKONOMIKOS ESMĖ. PAGRINDINIAI BRUOŽAI. MIŠRI EKONOMIKA. JOS SKIRTUMAI NUO KITŲ EKONOMIKOS FORMŲ.

Mikroekonomika (graikiškai “mikro” – mažas) – tai ekonomika, tiriama įmonių, verslo firmų, ūkių ir kt. aspektu. Ji tiria jų elgseną, išlaidų, prekių ir rinkos kainų ir kiekio nustatymą, analizuoja išteklių stygių, alternatyviuosius kaštus, gamybą, vartojimą.
Mikroekonomikoje daugiausia dėmesio skiriama klausimui, kaip pavieniai ūkininkaujantys subjektai darbo sprendimus ir kokie galimi tokių sprendimų padariniai. Taigi domimasi vartotojais, gamintojais, pirkėjais, pardavėjais, verslininkais ir dirbančiaisiais.
Pagrindinis miikroekonomikoje taikomas metodas – individų elgsenos pasekmių įvairiose rinkų sistemose numatymas pagal gana tobulą individualių ekonomikos subjektų racionalios elgsenos teoriją. Taigi mikroekonomika – mokslas apie rinkos mechanizmą ir jėgas, formuojančias kainų lygį, veikiančias sprendimus dėl gaminio ar paslaugos tiekimo į rinką ir pan.
Ekonomikos ga

ali būti: rinkos, planinė arba mišrioji. Mišrioji ekonomika turi ir rinkos ir planinės ekonomikos bruožų. Rinkos ekonomikos bruožai: privati nuosavybė, pasirinkimo laisvė, asmeninė nauda, konkurencija, ribota valstybės įtaka. Planinės ekonomikos bruožai: valstybinė nuosavybė, planinė gamyba, planinis paskirstymas. Nėra grynai rinkos arba planinės ekonomikos. Nėra grynai rinkos ekonomikos, nes daugiau ar mažiau kiekvienoje šalyje valstybė iš dalies kontroliuoja ekonomiką. Daugumoje šalių egzistuoja mišrioji ekonomika. Lietuvoje irgi egzistuoja mišrioji ekonomika.
Esant valstybėje mišriajai ekonomikai, vyriausybė sprendžia šiuos uždavinius: rengia įstatymų sistemas užtikrinančias ekonominę laisvę, neleidžiančias piktnaudžiauti rinkoje ekonomine galia; skatina ekonominį stabilumą ir augimą; skatina teisingą pajamų pasiskirstymą; reguliuoja visuomeninių paslaugų ir prekių gamybą.
Dauguma ekonomistų mano, kad tokios šalys kaip JAV, Anglija, Prancūzija, Vokietija ir daugelis kitų turi mišriąją kapitalistinę (mixed capitalistic system) siistemą. Čia vyrauja ekonominė laisvė, tačiau dalį sprendimų priima vyriausybės.
Tiek ekonomikos teorija, tiek pasaulinis patyrimas įrodė, kad efektyviausia yra tokia mišri ekonomikos sistema, kurioje vyrauja ne komandiniai, o rinkos santykiai. Tiek TSRS, tiek kitose komandinės ekonomikos šalyse nuolat trūkdavo vienų ar kitų prekių, per lėtai augo žemės ūkio ir kitokios veiklos efektyvumas. Viena vertus, tą sąlygojo problemos, kylančios bandant centralizuotai apdoroti tokį didelį kiekį informacijos, kuris būtinas norint subalansuoti visas ekonomikos šakas. Kita vertus, prekių trūkumas dažnai geriau, nei prekyba su
ubalansuotoje rinkoje, tenkino daugybės “skirstytojų” ekonominius interesus.
Mano pastebėjimai:
1. Mikroekonomikos pagrindus, ekonomikos dėsnius turi žinoti kiekvienas vadovas, kad verslą pakreiptų tinkama linkme.
2. Verslui yra priimtinesnė mišrioji ekonomika, nes esant komandinei ekonomikai sunku į rinką įeiti naujoms firmoms, jų yra mažiau, o jei vyrautų rinkos ekonomika nebūtų kontrolės.

2.RINKA. RINKOS PAKLAUSA IR PASIŪLA. PAKLAUSOS IR PASIŪLOS PUSIAUSVYRA.

Rinka – tai prekiavimo vieta; tai ryšio tarp gamintojų ir vartotojų sistema. Ji apima kainų formavimą, pasiūlą ir paklausą. Rinka yra visur kur pirkėjai ir pardavėjai keičiasi prekėmis ir paslaugomis.
Rinkos gali būti:
1.Pagal geografinį požymį: vietinės, regioninės, šalies, pasaulinės.
2.Pagal ūkio šakas: automobilių, naftos, žemės ūkio, lengvosios pramonės, maisto pramonės ir kt.
3.Pagal prekių pardavimo pobūdį: didmeninė ir mažmeninė.
4.Pagal konkurencijos apribojimo laipsnį: monopolinė, oligopolinė, tobulosios konkurencijos, monopolinės konkurencijos.
Paklausa – tai noras įsigyti prekę ar paslaugą, už ją sumokant.
Pasiūla – tai gamintojo siūlomos prekės ir paslaugos už tam tikrą kainą.
Paklausa ir pasiūla išreiškia pirkėjų ir pardavėjų ketinimus ir galimybes sudaryti pirkimo-pardavimo sandorį (sutartį). Paklausos ir pasiūlos sąveika leidžia nustatyti pusiausvyros (rinkos) kainą, kuri reiškia, kad gamintoją ir vartotoją tenkina nustatyta prekės arba paslaugos kaina.
Rinkos mechanizmą suprasti padeda pasiūlos ir paklausos modelis. Šio modelio tikslas – nustatyti prekės kainos ir kiekio tarpusavio santykį. Pusiausvyra čia pasiekiama tada, kai nėra prekės kainos ir perkamo ar parduodamo kiekio kitimo tendencijų.
Jei rinkoje yr

ra pusiausvyra (market equilibrium), tai prekės kaina tokia, kad prekių kiekis, kurį gamintojai nori parduoti, sutampa su prekės kiekiu, kurį pirkėjai nori pirkti.
Esant pusiausvyrai, pirkėjai, norintys įsigyti preke rinkos kaina, lengvai įgyvendina savo interesus, pardavėjai, norintys parduoti savo prekę šia kaina, nesunkiai suranda šiai prekei pirkėjų.
Pasiūlos ir paklausos kreivės rodo kiek tam tikrų prekių ar paslaugų pirkėjai nupirks ir pardavėjai pasiūlys esant įvairioms kainoms. Pačios savaime pasiūlos ir paklausos tiesiogiai neparodo kokia kaina bus perkamos tam tikras prekių kiekis. Skirtingus prekių ir pardavėjų norus rodo D ir S kreivės. Jos panaudojamos rinkos pusiausvyrai nustatyti. D ir S kreives brėžiamos koordinačių sistemoje, vertikalioje ašyje atidedant kainą, horizontalioje ašyje kiekį. Nepusiausviros atvejai: perteklius susidaro tada, kai rinkos kaina yra didesnė už pusiausvyros kainą (Qs>Qd). Trūkumas susidaro tuomet, kai rinkos kaina yra mažesnė už pusiausvyros kainą (Qs Mk ir pirkėjas dalies pinigų, skirtų A ir B prekėms pirkti, nepanaudos. Taške k derinį aprašys kuri nors Mk funkcija.
Mano pastebėjimai:
1. Prie pateikiant prekes arba paslaugas rinkai, reikia numatyti, kas bus vartotojai: kokio socialinio sluoksnio, kokios pajamos.
2. Vyriausybė galėtų prisidėti prie vartojimo apimties padidinimo (pvz.suteikdama įvairias lengvatas, didindama pensijas), tuomet padidėtų apyvarta, pagyvėtų verslas.

4.GAMYBOS TEORIJA IR PELNAS. MAŽĖJANČIO RIBINIO REZULTATYVUMO DĖSNIS. KAŠTŲ FUNKCIJA.

Gamyba yra bet kokia žmogaus veikla, ku

urios tikslas – prekių ir paslaugų kūrimas. Gamybos tikslas – patenkinti žmonių poreikius, o jos rezultatas – pasiūla.

Gamybos veiksniai (ekonominiai ištekliai) yra: gamtiniai (žemė), žmogiškieji (darbas), kapitalo (gamyklos, įrengimai), verslumas (iniciatyva). Gamintojai – verslininkai, kurie imasi atsakomybės ir rizikos, naudodami žemę, darbą ir kapitalą, sprendžia, kaip panaudoti gamybos veiksnius.

Mažėjantis rezultatyvumo dėsnis yra vienas iš svarbiausių ekonomikoje. Šis dėsnis reiškia, kad pridėjus daugiau kintamųjų sąnaudų prie pastoviųjų sąnaudų, išeiga iš pradžių didėja, tačiau, tęsiant šį procesą, pasiekiamas toks taškas (rezultatyvumo mažėjimo taškas), kai iš sąnaudų vieneto išeiga ima mažėti.

Šis dėsnis galioja ne tik gamtiniam ištekliams, bet ir darbui bei kapitalui. Šis dėsnis daugiausia taikomas medžioklės, žvejybos ir kitose gavybinės pramonės šakose, tačiau galioje ir kitose šakose.
Mažėjantis rezultatyvumo dėsnis yra visuotinis ir skelbia, kad kai kintantis gamybos veiksnys sąveikauja su nekintančiu, iš pradžių rezultatas didėja negu papildomos kintančio veiksnio sąnaudos, tačiau vėliau pasiekiamas taškas, kada rezultatas didėja lėčiau už sąnaudas.
Kaštai – tai ištekliai sprendimui įgyvendinti. Gamybos kaštai – tai išlaidos visiems gamybos veiksniams apmokėti, už prekės pagaminimą arba paslaugos teikimą. Dažniausia šios išlaidos apmokamos anksčiau, negu produkcija bus paruošta parduoti rinkai.
Gamybos kaštai skirstomi į šias grupes: materialinių vertybių kaštai, darbo jėgos kaštai, pridėtiniai kaštai.
Gamybos kaštai apima žaliavų, energijos, darbo užmokesčio išlaidas, įmonės įrengimų naudojimą, nusidėvėjimą, bei įmonės pastatų nuomą ir mokesčius, apšvietimą bei šildymą.
Mano pastebėjimai:
1. Daugelis nežino ir pirmą kartą išgirstų mažėjančio rezultatyvumo dėsnį. Jis labai aktualus kiekvienai įmonei. Pritaikydama jį, bet kuri įmonė sumažintų gamybos kaštus, taip padidindama pelną arba sumažindama nuostolius.

5.KONKURENCIJOS RINKOS MODELIAI. MONOPOLIJA. OLIGOPOLIJA. KAINODARA PAGAL VIDUTINIUS IR RIBINIUS KAŠTUS.

Rinkos struktūros skirstomos:
 tobuloji konkurencija,
 monopolinė konkurencija,
 oligopolija,
 monopolija.

Gamintojai konkuruoja, reguliuodami kainą, gerindami prekių ir klientų aptarnavimo kokybę, didindami dizaino ir prekių įvairovę, pasitelkdami reklamą. Kai pardavėjai aktyviai varžosi, mažėja kainos ir pelnas.

Monopolija yra tada, kai tik vienas gamintojas parduoda rinkoje produktą, kuris neturi pakaitalų. Pagrindinis grynosios monopolijos bruožas tas, kad nėra konkurencijos.

Monopolijos siūlomi produktai arba paslaugos skiriasi nuo kitų įmonių prekių ar paslaugų, todėl pirkėjai atsisako monopolisto siūlomų prekių ar paslaugų arba turi sutikti su bet kokia nustatomas kainą.

Monopolijų pavyzdžiai: elektros tiekimo, dujų, vandentiekio bendrovės. Nedideliame miestelyje vietos banko skyrius, kino teatras arba knygynas irgi yra monopolistas.

Oligopolija yra tada, kai nedaug stambių gamintojų parduoda rinkoje produktą, kuris turi arba neturi artimų pakaitalų. Oligopolijos egzistuoja todėl, kad konkuruojančioms įmonėms labai sunku patekti įrinką. Kai rinkos dalyvių skaičius palyginti nedidelis, jie gali vieni su kitais susitarti.
Oligopolijai būdingas kainų lyderis. Didžiausia vienos ūkio šakos įmonė nustato savo kainą, aukštesnę už esamą, ir tikisi, kad ją palaikys ir kitos įmonės. Jei kitos įmonės nepalaiko siūlytos kainos, tai įmonė ją sumažina.
Oligopolinės rinkos reklama apeliuoja į pirkėjų ištikimybę.

Pagrindiniai oligopolijos bruožai:
 mažai pardavėjų ir daug pirkėjų;
 produktai yra identiški arba artimi pakaitalai;
 sunkus įėjimas į rinką.
Oligopolijų pavyzdžiai: automobilių, lėktuvų, cigarečių gamybos įmonės.

Vidutiniai bendrieji kaštai nusako bendrąsias gamybos išlaidas, įskaitant ir minimalų pelną.

Ribiniai kaštai nusako brangiausiai kainuojančios esamajai paklausai patenkinti skirtos pasiūlos dalies gamybos kaštus. Efektyvesnieji gamintojai gamins esant mažesniems vidutiniams kaštams, kurie gali būti žymiai mažesni už kainą. Todėl jie gaus didesnį pelną.

Kol ribiniai kaštai (papildomo prekės vieneto pagaminimo kaštai) yra mažesni už kainą, gamintojo pajamos padidėja daugiau negu gamybos kaštai. Kai ribiniai kaštai viršija kainą, vadinasi dalis produkcijos gaminama nuostolingai ir gamintojas laimės sumažinęs gamybos apimtį. Plečiant gamybą, ribiniai kaštai, produkcijai didėjant, vis mažės. Visos įmonės stengiasi didinti gamybą tol, kol ribiniai kaštai susilygins su kaina.
Mano pastebėjimai:
1. Monopolijų yra labai mažai ir tai yra naudinga vartotojams.
2. AB “Lietuvos telekomas” buvo viena iš daugiausia diskusijų ir pasipiktinimų sukėlusi monopolija Lietuvoje. Net buvo apribotas valstybės vaidmuo. Pasikeitus vadovui ir atsiradus laidinio ryšio konkurentui “Tele2”, AB “Lietuvos telekomas” paslaugos pinga, norima susigrąžinti bent dalį buvusių klientų.
3. AB “Šiaulių vandenys” taip pat sukelia diskusijų ir pasipiktinimų Šiauliuose. Dažnai apie tai minima miesto dienraštyje. Šios monopolijos paslaugos nuolat brangsta, greičiau nei kitų komunalinių paslaugų tiekėjų.

6.GAMYBOS VEIKSNIŲ RINKA IR PASKIRSTYMO TEORIJA

Gamybos veiksniai skirstomi:
 gamtiniai;
 žmogiškieji;
 kapitalo;
 verslumas.
Pagrindinė gamtinių išteklių dalis – žemė. Žemė apima: dirvožemį, dirvos derlingumą, orą, saulės šviesą, vėjo, vandens energiją.
Žemės plotą galima naudoti dvejopai:
 gamybiniams tikslams (užsėjant, auginant augalus, išgaunant naudingąsias iškasenas, siurbiant naftą, užsodinant mišką);
 negamybiniams tikslams (užstatant žemę gyvenamaisiais pastatais, įrengiant parkus, tiesiant kelius).
Darbas – fizinės ir protinės žmonių, pastangos, naudojamos ekonominėje veikloje. Jei darbas dirbamas ne dėl atlyginimo, ekonomikoje jis nelaikomas darbu.
Žmogiškieji ištekliai (darbo) – tai žmonių įdėtos fizinės ir protinės, kiekybinės ir kokybinės pastangos, gaminant prekes ir tiekiant paslaugas.
Darbas skirstomas pagal šiuos požymius:
1)pagal pobūdį (fizinis, protinis);
2)pagal hierarchija (vadovaujantis, vykdomasis);
3)pagal kvalifikaciją (kvalifikuotas, nekvalifikuotas).
Darbo jėgos pagrindą sudaro žmogaus darbingumas, t.y. sveikatos būklė, žinios, įgūdžiai. Darbo našumas matuojamas pagamintos produkcijos kiekiu per valandą.
Veiksniai, lemiantys darbo našumą: bendrasis ir profesinis išsilavinimas; darbo sąlygos; valdymas.
Kapitalo ištekliai – tai žmonių jau pagamintos gamybos priemonės, naudojamos prekėms gaminti ir paslaugoms teikti.
Išskirtinė gamybos veiksnio “kapitalas” savybė yra ta, kad jis eina aplinkinį kelią gamyboje: pirmiausia pagaminamos gamybinės paskirties prekės, o jas naudojant gamyboje galima gaminti vartojimo prekes.
Verslumas – žmogaus vadovavimo ir organizaciniai gebėjimai, reikalingi verslui pradėti ir tvarkyti. Tai gebėjimas naujoviškai mąstyti, iniciatyva, kūrybiškumas, rizikingas veiklumas, įžvalgumas, išmintis, drąsa, intuicija ir kiti išskirtiniai gebėjimai.
Svarbiausias verslininko tikslas gaminant prekes ir teikiant paslaugas, kad būtų patenkinti vartotojų poreikiai, parinkti ir tinkamai suderinti gamybos veiksnius: žemę, darbą, kapitalą.
Gaminant prekes, tam tikrą vieno gamybos veiksnio kiekį galima pakeisti tam tikru kito gamybos veiksnio kiekiu. Dėl to pagamintų gaminių kiekis nesikeičia. Gamybos veiksniai gali būti pakeičiami tam tikru santykiu. Verslininkas turi ekonomiškai įvertinti vieno gamybos veiksnio pakeitimą kitu. Jis turi pasirinkti tokį gamybos derinį, kai produkcija pagaminama pigiau. Pirmiausia jis turi žinoti gamybos veiksnių kainas. Brangesnius gamybos veiksnius jis turi pakeisti pigesniais. Tačiau ne visada vienu gamybos veiksniu galima pakeisti kitais. Pavyzdžiui duobkasiai. Kastuvų turi būti tiek kiek duobkasių, nes nors ir turint daugiau kastuvų, darbo apimties tuo nepadidinsime.
Mano pastebėjimai:
1. Šiuo metu labiausiai vertinami yra žmogiškieji ištekliai. Vis labiau gilinamasi į šią sritį. Siekdami išlaikyti kvalifikuotą personalą, mažinti darbuotojų kaitą, vadovai vis dažniau pereina nuo griežto valdymo motyvavimo prie kitų motyvavimo būdų, tokių kaip pasitenkinimas darbu ir kt. Tai nauja ir labai aktualu Lietuvoje.
2. Ryšium su įstojimu į Europos Sąjungą, per pastarąjį paskutinį pusmetį žymiai šoktelėjo žemės, nekilnojamojo turto kaina. Kai kuriuose miestuose nenaujo nekilnojamojo turto kaina beveik prilygsta naujo nekilnojamojo turto kainai. Nekilnojamojo turto agentūros ir pavieniai asmenys, siekiantys lengvai užsidirbti pinigų numatė tai, ir šiuo metu parduodami, gauna pelną.

7.GEROVĖS EKONOMIKA. PELNO MAKSIMIZAVIMAS IR GEROVĖ.

8.MAKROEKONOMIKOS ESMĖ IR PAGRINDINIAI RODIKLIAI. BENDRASIS NACIONALINIS PRODUKTAS (BNP) BNP DEFLEKTORIUS. NEDARBAS IR INFLIACIJOS LYGIS, VARTOJIMO KAINŲ INDEKSAS.

Makroekonomika (graik.”makro”-didelis) apima šalies ekonomiką kaip visumą, nagrinėja klausimus aktualius valstybės lygiu: infliacijos tempus, nedarbo lygį, pinigų pasiūlą, valstybės biudžeto deficitą, šalies importą, eksportą.
Makroekonomika įgalina suvokti, nuo ko priklauso šalies ekonomikos augimas ir ką reikia daryti, kad būtų pasiekti tokie daugumos pageidaujami tikslai kaip pakankamai spartūs ir stabilūs gyvenimo lygio augimo tempai, ekonominė laisvė – teisė pasirinkti veiklos rūšį, išleisti savo uždirbtus pinigus pagal savo norus ir kt. Svarbus ir ekonominio saugumo jausmas. Žmonėms turėtų būti kuo mažiau motyvų baimintis, kad liga ar kita katastrofa jiems sudarys beviltišką finansinę situaciją.
Demokratinėje visuomenėje šie daugumai žmonių svarbūs tikslai tampa ir valstybės tikslu. Kiekvieno demokratinės visuomenės piliečio pareiga -rinkimuose balsuoti už tuos kandidatus į valstybinės valdžios postus, kurie siūlo ir pajėgūs įgyvendinti labiausiai pagrįstą politiką siekiant šių tikslų. Taigi ekonomikos išmanymas yra ir pilietinė pareiga.
Verslininkui ekonomikos išmanymas yra didelė nauda, kadangi leidžia tiksliau prognozuoti savo ar kitų rinkos dalyvių sprendimų sąveiką bei pasekmes.
Bendrasis nacionalinis produktas (BNP) apima prekių ir paslaugų, pagamintų šalyje ir grynųjų pajamų iš užsienio, taip pat investicijų piniginę vertę per metus. Galima apskaičiuoti BNP vienam gyventojui, padalijus BNP iš gyventojų skaičiaus.
Kainų indeksas (koeficientas) vadinamas BNP defliatoriumi.
BNPdef.=Nom.BNP/Real.BNP.
Yra daug nedarbo priežasčių. Pagal tai nedarbas skirstomas: laikinasis, sezoninis, struktūrinis. Laikinasis nedarbas yra pageidautinas, nes taip žmogus gali rasti geresnį darbą nei iki šiol pagal savo sugebėjimus. Pavojingiausias yra struktūrinis nedarbas. Jis trunka ilgiau nei laikinasis. Bedarbis turi pakeisti kvalifikaciją, įgyti naujų žinių dirbant su naujomis technologijomis.
Infliacija – kainų kilimas ir pinigų nuvertėjimas vienu metu. Yra kelios infliacijos priežastys: prekių paklausos kilimas, tuo pačių ir kainų, kai nespėjama tų prekių pagaminti; prekių kainų didėjimas, didėjant darbo užmokesčiui. Infliacijos metu yra pralaimėjusiųjų ir laimėjusiųjų. Dažniausia iš infliacijos pasipelno valstybė, o nukenčia – skolintojai, taupantieji, verslininkai dėl padidėjusių mokesčių.
Yra ryšys tarp nedarbo ir infliacijos. Didėjant infliacijai – mažėja nedarbas; mažėjant infliacijai – didėja nedarbas. Siekdama sumažinti nedarbą, valstybė daugiau pinigų išleidžia užimtumo programoms, viešiesiems darbams, todėl didėja infliacija. Ir atvirkščiai – taupant, didėja nedarbas, mažėja infliacija.
Mano pastebėjimai:
1. Kiekvienai įmonei aktualu makroekonomika, ją ne mažiau svarbu žinoti, turint verslą, nei mikroekonomiką. Nuo šalies ekonomikos lygio, įvairių mokesčių ir t.t. priklauso ir įmonės ateitis.
2. Yra daug įmonių, kurios milijonines sumas yra įnešusios į Lietuvos biudžetą, padidinusios BNP, tačiau bankrutavusios, arba esančios prie bankroto ribos, dėl valstybės nepalaikymo, sužlugdymo.
3. Lietuvoje nedarbas yra apie 12,3 %, tačiau šis skaičius neparodo tikrojo nedarbo veido. Šis skaičius yra panašus, kaip ir išsivysčiusiose šalyse: pvz.Vokietijoje, Belgijoje. Tačiau akivaizdu, kad Lietuvoje tikrojo nedarbo mastai yra daug didesni. Didelė dalis nelegaliai dirbantys Lietuvoje ir užsienyje.
4. Žmonėms blogąją patirtį paliko SSSR. Pagyvenusiems žmonėms, kurie visą gyvenimą dirbo SSSR sistemoje, sunku surasti naują darbą, sunku persiorientuoti prie naujo požiūrio į darbą, persikvalifikuoti. Todėl nauja karta vadinama “nesugadinta”, tokios ir reikalauja darbdaviai.

9.EKONOMIKOS AUGIMAS. EKONOMIKOS AUGIMO PRIELAIDOS IR ŠALTINIAI. SOLOU MODELIAI

Ekonomikos augimas – tai prekių ir paslaugų gamybos didėjimas, išreiškiamas bendruoju nacionaliniu produktu (BNP). Tačiau šio rodiklio padidėjimas ne visada reiškia ekonomikos augimas. Jis priklauso nuo demografinių pokyčių, pvz.gyventojų skaičiaus didėjimo. Padidėjus gyventojų skaičiui ir tuo pačiu BNP, dar nereiškia, kad ekonomika auga.
Ekonomikos augimas yra būtinas: didėja gyventojų skaičius, didėja žmonių poreikiai. Spartūs ekonomikos augimo tempai sudaro prielaidas ne tik tiesiogiai didinti valstybės gamybinį potencialą, bet ir spręsti socialines problemas. Kartu gamybos plėtimas pagimdo ir daug problemų.
Ilgalaikį ekonomikos augimą sukelia tokie veiksniai;
1. Žemės bei gamtinių išteklių kiekis bei kokybė;
2. Darbo išteklių kiekis bei kokybė.
3. Pagrindinio kapitalo apimtis.
4. Technologija ir mokslas.
Šie veiksniai vadinami pasiūlos veiksniais. Jie parodo kiek gali padidėti BNP jei šių veiksnių kiekis auga ir kokybė gerėja. Ryšį tarp BNP ir šių veiksnių apibūdina gamybos funkcija.
Tradiciniai klasikiniai augimo modeliai remiasi Charrod – Domar ir Solou modeliais, kuriuose pagrindiniu augimą lemiančiu veiksniu yra taupymas. Tačiau pastarąjį veiksnį lemia kiti trys pagrindiniai veiksniai: darbo jėgos kokybės padidėjimas, kapitalo padidėjimas (per santaupas ir investicijas), technologijos tobulinimas. Solou ekonominio augimo modelis būtent ir išskiria technologinį progresą, kuris yra svarbus veiksnys, aiškinant ilgalaikį augimą.
Ekonominė mokykla 1956 m pasiūlė Solou–Svano (Solow–Swan) ekonomikos augimo modelį. Šiuo modeliu ekonomikos augimas aiškinamas siejant jį ne tik su kapitalo ir gyventojų skaičiaus augimu, bet ir su technologine pažanga. Iš to daroma išvada apie būtinumą skatinti technologijų plėtrą. Tačiau toks tiesmukas Solou–Svano modelio taikymas nėra korektiškas. Į šį modelį pats mokslas nepatenka, o mokslo rezultatai yra laikomi „duotais” arba, vartojant ekonomistų žargoną, mokslas Solou–Svano modelyje yra egzogeninis kintamasis. Solou–Svano modelio trūkumui buvo ir yra taisomi šiuolaikinės ekonomikos teorijoje.

Mano pastebėjimai:
1. Ekonomikos augimui daug prisidės Europos Sąjunga. Bus didesnė galimybės gauti lėšų iš ES fondų naujo verslo kūrimui tiek pramonės šakose, tiek žemės ūkyje. Investicijos, inovacijos padidins ekonomikos augimą.
2. Įstojus į Europos sąjungą, suklestės prekybiniai santykiai su Europos sąjungos šalimis, tai turėtų padidinti importą ir eksportą.
3. Ekonomikos augimas vyksta jau dabar, tai pastebi daugelis iš mūsų. Didėja laisvų darbo vietų skaičius. Didėja naujų namų statyba, didelė sklypų paklausa, prabangių automobilių pagausėjimas gatvėse.

11.FISKALINĖ (IŽDO) POLITIKA

Fiskalinė politika orientuoja į vyriausybės išlaidas arba mokesčių normas.
Realiame gyvenime iždo politikos rodikliai keičiasi patys, nekeičiant įstatymų, tie pakitimai vadinami automatine fiskaline politika, o konkrečios priemonės jiems pakeisti auto stabilizatoriai.
Valstybės biudžeto reguliavimo priemonės skirstomos į dvi grupes:
1. Savaiminio poveikio priemonės (stabilizatoriai)
2. Specialiosios tikslinės priemonės.
Savaiminio poveikio priemonės (stabilizatoriai) yra tokios priemonės, kurios pristabdo visuminės paklausos augimą, kai ekonomika sparčiai vystosi ir didina visuminę paklausą, pradėjus reikštis ekonomikos smukimui. Visa tai vyksta savaime, be specialių vyriausybės sprendimų.
Šios savaiminės priemonės (stabilizatoriai ) yra :
1. Mokesčiai (apmokestinimo normos ir sąlygos);
2. Vyriausybės išlaidos;
3. Vyriausybės transferinės išmokos (piniginiai pervedimai).
Mokesčiai mažina disponuojamas pajamas ir tuo pačiu šeimų (namų ūkių) vartojimo išlaidas. Mokesčių pagalba surinktas pajamas vyriausybė naudoja savo išlaidoms, tačiau nebūtinai tais pačiais metais. Dabartinėje ekonomikoje viena pagrindinių mokesčių rūšių yra pajamų mokestis. Pajamų mokestis paprastai yra progresyvinis: kuo didesnės asmenų pajamos, tuo didesnė jų dalis mokesčių forma pereina į valstybės biudžetą ir tuo santykinai mažiau padidėja asmenų disponuojamos lėšos, formuojančios didžiausią visuminės paklausos dalį. Ir atvirkščiai.
Vyriausybės išlaidos. Vyriausybės išlaidose yra daug savaiminėms priemonėms būdingų (stabilizatorių, veikiančių automatiškai) savybių. Valstybės biudžete vyriausybė išlaidos sudaro gana stabilų dydį ir mažai reaguoja į ekonomikos ciklus. Tai yra todėl, kad daug vyriausybės išlaidų straipsnių ir jų bendra suma nustatomi iš anksto, juos tvirtina parlamentas (seimas) ir vyriausybės galimybės jas keisti yra ribotos. Taigi vyriausybės išlaidose yra daug automatizmo ir veikia kaip stabilizuojantis veiksnys vykstant ekonomikos raidos svyravimams. Tuo tarpu privatus vartojimas ir investicijos paprastai svyruoja kur kas didesniu diapazonu.
Vyriausybės transferinės išmokos (piniginiai pervedimai). Šios rūšies fiskalinės (iždo) politikos priemonės daro tiesioginį ir stiprų anticiklinį poveikį į ekonomikos svyravimus. Pagal savo poveikį transferinės išmokos yra kaip antimokesčiai (t.y. neigiami mokesčiai). Jų kilmė yra priešinga nei mokesčių: mokesčiai yra ta šeimų pajamų dalis, kuri yra uždirbta, bet negauta, o vyriausybės transferinės išmokos yra neuždirbtos, bet gaunamos pajamos.
Į šią fiskalinių priemonių grupę įeina socialinės pašalpos, socialinio draudimo išmokos, nedarbo išmokos, ir pan. Pvz., kai BNP nebedidėja ar net mažėja, išauga bedarbių skaičius, o kartu ir nedarbo draudimo išmokų suma. Tai kompensuoja dalies vartojimo išlaidų sumažėjimą. Priešingai, kai BNP auga ypač greitai, didėja įnašai į nedarbo bei kitus socialinio draudimo fondus, tai pristabdo vartojimo augimą, visuminės paklausos didėjimą.
Minėtos fiskalinės politikos priemonės nepanaikina, o tik sušvelnina ciklinius ekonomikos svyravimus.
Savaiminio poveikio priemones (stabilizatorius) papildo specialiosios, tikslinės paskirties fiskalinės (iždo) politikos priemonės.
Tikslinės paskirties priemonės dažnai naudojamos, kai ekonomikoje įsigali ilgalaikiai recesiniai (nuosmukio) ar infliaciniai tarpsniai. Tada vyriausybė pradeda keisti apmokestinimą, radikaliau pertvarko vyriausybės išlaidų struktūrą, apimtis. Kitaip tariant, vyriausybė keičia savo fiskalinę (iždo) politiką.
Mano pastebėjimai:
1. Lietuvos vyriausybė galėtų imti pavyzdį iš Danijos vyriausybės: Danijoje yra taikoma PVM lengvata, sugrąžinamas PVM mokestis perkant išsimokėtinai, taikant lizingą.
2. Lietuvos vyriausybė didelį mokestį nustatė dirbantiems asmenims 33%, iš užsienyje legaliai dirbančių lietuvių planuoja imti 13%. Tai yra didelė našta. Ypač užsienyje dirbantiems, nes jiems reikia papildomai mokėti iš užsienio šalies mokesčius. Tie 13% yra didelė suma, nes legaliai dirbantys užsienyje uždirba daugiau nei Lietuvoje. Užsienyje dirbantys kelia ekonomikos augimą Lietuvoje, siųsdami pinigus giminaičiams, artimiesiems, nes padidėja pirkimas Lietuvoje už užsienyje uždirbtus pinigus.

12.MONETARINĖ POLITIKA

Monetarinė politika – tai pinigų masės ekonomikos reguliavimo būdai, kuriais siekiama paveikti įvairius makro rodiklius. Pinigų politika (Monetary Policy) – valstybės rengiamų ir vykdomų priemonių bei veiksnių visuma, reguliuojant ekonominius procesus pinigų kiekio ir palūkanų kontrolės būdu.
Pagrindinis monetarinės politikos tikslas yra skatinti nacionalinio produkto gamybą, mažinti nedarbą arba stabdyti nedarbo ir infliacijos augimą. Kiekvienu konkrečiu periodu šiuos tikslus formuluoja vyriausybė. Tiesiogiai monetarinę politiką realizuoja šalies centrinis bankas. Taigi monetarinė politika įgyvendinama reguliuojant pinigų pasiūlą.
Pinigų masė tiesiogiai veikia bendrąją paklausą, tuo pačiu ir pusiausvyros produktą, o jam keičiantis veikia ir nedarbo lygį, infliacijos reiškinius.
MP tikslai: 1. Stabilizuoti ekonomiką; 2. Sudaryti sąlygas jos augimui.
MP priemonės, kurias įgyvendinti pavedama centriniam bankui yra tokios:
1. Atviros rinkos operacijos
2. Komercinių bankų privalomojo rezervo keitimas.
3. Diskonto normos keitimas.
Visos šio priemonės pasireiškia tuo, kad jos didina arba mažina, tiesiogiai arba ne komercinių bankų rezervus ir tuo pačiu pinigų kiekį rinkoje.
Nors tik centriniam bankui pavesta reguliuoti pinigų pasiūlą rinkoje, tačiau dėl specifinės veiklos ir dėl indėlių privalomojo rezervo principo veikimo, komerciniai bankai taip pat gali keisti pinigų pasiūlą.
Tai atsitinka tada, kada bankas sukaupęs būtinąjį rezervą sukaupia dar pinigų ir juo paskolina klientui ne grynųjų pinigų forma, o čekiu, vėliau tą čekį klientas nuneša į kitą banką ir tas bankas nu tos sumos padeda būtinąjį rezervą. Ir taip kiekviena tokia paskola reiškia tikrą pinigų pasiūlos padidėjimą.
Faktinis pinigų pokytis niekada nepasiekia teoriškai galimo dėl 2 priežasčių:
1. Dalį paskolų klientai visada gauna grynaisiais pinigais
2. Ne visada papildomi indėliai tampa paskolomis, jie gali likti komerciniame banke perteklinio rezervo forma.
MP siekiama pakeisti BNP apimtį, esant nuosmukiui ir tuo pačiu dideliam nedarbui, infliacijai ir aukštam kainų lygiui. Tam naudojama pigių pinigų politika, kuri reiškia, kad didinama pinigų pasiūla, jie atpinga, mažėja palūkanų norma, o tai skatina investicijas, išlaidų didinimą ir kartu BNP didėjimą.
Priešinga yra tada kai naudojama brangių pinigų politika. Tai reiškia: mažėja pinigų pasiūla, jie brangsta, didėja palūkanų norma, mažėja I ir BNP, o taip pat bendras kainų lygis.
Jų efektyvumas priklauso nuo:
1. Kokiu laipsniu palūkanų norma reaguoja į pinigų pasiūlos pasikeitimą.
2. Kokiu laipsniu investicijos reaguoja į palūkanų normos pasikeitimą.
MP galima vertinti įvairiais požiūriais. Jos privalumais laikytina tai, jog priemonės yra operatyvesnės ir lankstesnės, nes jų naudojimui nereikia specialių valstybės sprendimų. Be to, šį politika mažai priklauso nuo politinių nuotaikų.
Trūkumai :
1. MP poveikį sunku tiksliai prognozuoti.
2. MP efektą mažina tai, kad keičiantis pinigų pasiūlai, paprastai keičiasi jų apyvartos greitis.
3. MP remiasi investicijų priklausomybe nuo palūkanų normos kritimų, tačiau investicijų apimtį veikia įvairūs kiti veiksniai, kurie gali neutralizuoti palūkanų normos poveikį.
4. MP priemonių įgyvendinimui reikia tam tikro laiko nuo sprendimo priėmimo iki laukiamo rezultato pasirodymo.
5. MP priemonėmis dažnai neįmanoma tuo pačiu metu optimizuoti pinigų masę ir palūkanų normą.
Monetarinė politika orientuojasi į pinigų masės augimo tempų pokyčius.
Mano pastebėjimai:
1. Lietuvos vyriausybė ne pakankamai vykdo monetarinę politiką, trukdo įstatymų spragos, dideli įsiskolinimai, skurdus biudžetas.
2. Būtina derinti fiskalinę ir monetarinę politikas.

13.TARPTAUTINĖ PREKYBA IR VALIUTŲ KURSAI

Tarptautinė prekyba reiškia prekių mainus tarp pasaulio valstybių. Pasaulio šalys skiriasi geografine padėtimi, naudingomis iškasenomis, derlingų žemių plotais, klimatu, gyventojų skaičiumi, darbo jėgos lygiu. Todėl prekės gaminamos ten, kur yra tinkamiausia jų gamyba. Todėl vienose šalyse išplėtota automobilių gamyba, kitose kavos, ryžių, bananų auginimas, trečiose naftos gamyba. Tai leidžia šalims atsivežti prekių, kurios tose šalyse negalimos gaminti dėl įvairių priežasčių: netinkamo klimato, derlingos žemės, iškasenų trūkumo. Specializacija padidina gamybos apimtis, dėl to sumažėja sąnaudos ir kai kurioms šalims naudingiau importuoti produkcija negu patiems gaminti.
Kiekvienos šalies vyriausybė pasirenka laisvąją prekybą arba protekcionizmą. Pasirinkdama laisvąją prekybą, vyriausybė nereguliuoja tarptautinės prekybos. Privalumai: didėja visų šalių bendrasis nacionalinis ir vidaus produktas, būna tarptautinis darbo pasidalijimas. Trukumas: sumažėja šalies eksportas. Pasirinkdama protekcionizmą, vyriausybė reguliuoti importą akcizais, muitais, licencijomis, kvotomis. Taip ribojamas importas, plėtojama vidaus pramonė.
Kiekvienos šalies viduje yra tik viena valiuta. Kai prekės eksportuojamos arba importuojamos juda ir tų šalių pinigų srautai. Eksportuotojai ir importuotojai užmokestį nori gauti savo šalies valiuta. Todėl pinigai keičiami užsienio valiutų rinkoje. Kiekvienos valiutos vertė užsienio valiutų rinkoje išreiškiama kitų valiutų atžvilgiu. Kiekvieną diena valiutų kursai keičiasi: didėja arba mažėja. Tai priklauso nuo valiutos paklausos arba pasiūlos užsienio valiutų rinkoje. Valiutos paklausą ir pasiūlą atspindi prekių arba paslaugų paklausa ir pasiūla. Paklausa gali padidėti ir dėl kitų priežasčių: pvz. samdant užsienio darbuotojus, sportininkus, perkant užsienio turtą, žemę. Didėjant kurios nors šalies valiutos paklausai (prekių, paslaugų paklausai) didėja tos šalies valiutų kursas ir atvirkščiai.
Mano pastebėjimai:
2. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą turėtų atsigauti Lietuvos tekstilės pramonė, nes bus ribojamas tekstilės prekių įvežimas iš Turkijos, Kinijos.
3. Dolerio kursas Europoje ypač smarkiai krito po rugsėjo 11 įvykių Niujorke. Tai skaudžiai palietė ir Lietuvą. Nukentėjo ir fiziniai ir juridiniai asmenys. Daugelis nenuspėjo dolerio kurso kritimo.
4. Įvedus Lietuvoje eurą, mažiau pelno turės valiutų keityklos, nes dažniausiai buvo perkamos kaimyninių valstybių valiutos: Latvijos, Estijos, Lenkijos, Vokietijos.
5. Įvedus Lietuvoje eurą, bankuose fiziniai asmenys daugiausia laikys euro valiutą, jaus mažesnę riziką dėl valiutų kursų kitimo, nes dažniausia laikomos valiutos iki šiol buvo trys: litas, doleris ir euras.
6. Asmenys, kurie uždirbdavo pinigų dėl valiutų kursų kitimo, turės mažiau pasirinkimo.

LITERATŪRA

1. Martinkus B., Žilinskas V. (2001). Ekonomikos pagrindai. Kaunas: Technologija, p.790.
2. Wonnacott P., Wonnacott R. (1998). Mikroekonomika. Kaunas: Poligrafija ir informatika, p.571.
3. Navikienė N. (2000). Mikroekonomika. Vilnius: Aldorija, p.79.
4. Makutėnas V., Makutėnienė D. (2003). Ekonomika. Kaunas: Šviesa, p.270.
5. Maldeikienė A. (2003). Ekonomika. Vilnius: Tyto Alba, p.175.

Leave a Comment