Meilės tema I.Seiniaus „Kuprelyje“

Meilės tema „Kuprelyje“

Šeinius – pirmas ryškus prozinės kalbos stilizuotojas ir
eksperimentuotojas, siekęs pasakojimo grakštumo, lankstumo, poetiškumo,
muzikalumo. Skaitytoją jis veikia pačiu kalbos būdu – inversijomis,
užuominomis, nutylėjimais, sutrūkusiomis frazėmis, nervingai vibruojančia
vaizdų tėkme, laukimo ir nežinios atmosfera, subtiliai pajaustais spalvų,
garsų ir judesių niuansais, personifikuotais lyriniais peizažais.

I.Šeinius sukūrė moderniojo lietuvių romano prototipą, kurio centre
stovi nebe tautinė problema, bet asmeninė tragedija, šiuo atveju
nelaimingos meilės istorija. Iš “Kuprelio” vėlesnieji beletristai mokėsi
rašyti meilės istorijas.

Pagrindinė ankstyvosios kūrybos tema- meilė. Ji paprastai nelaiminga,
bet išgyvenama stoiškai. Kūrinių veikėjai, išduoti mylimųjų, nuvilti
svajonių apie amžinąją meeilę, raminasi, kad gyvens geriau kitiems, negu
sau: kunigaus, modernizuos kaimą, dorai augins vaikus.

Kuprelis pažino savo mylimąją, Gundę, Kunigundą Gervydžiukę
Skardžiuose, kuri ir nušvietė jo nykų gyvenimą. Lig tol jo širdis nepažino
meilės ji buvo sušalusi, sustingus. Pasak Olesio „Niekas jos nešildė,
karštu kvėpavimu niekuomet neapgobė“(IX sk.,22psl.). Kuprelis nujautė, kad
yra pasaulyje meilė, kad žmonės pasiekia ją; bet jam atrodė, kad jis jos
niekuomet nepasieks. Ir netikėjo, kad ji būtų tikras daiktas. Manė, kad tai
tiktai pasaka.

Kuprelis pirmą kartą pamatė Gundę bažnyčioje. Matydavo ją nuo viškų
kas šventadienis. Kaartais ji atsigįždavo ir pažiūrėdavo aukštyn į vargonus
. Tuomet, būdavo, jų akys sulieja akimirksniu savo žvilgsnius. Jis po
kiekvienų mišių tekinas lėkdavo į šventorių ieškoti jos „Man nuostabu
darės, kur ji galėjo taip greitai dingti. Vieną kartą net pamaniau, kad gal
man tik vaidinas“(X sk., 24psl.).Gundė bu

uvo neaukšta, vidutinė, bet labai
dailiai išaugusi. Skaisčiais raudonais veideliais. Galvelę gobė dideli,
tankūs, tamsiai geltoni plaukai. Antakiai dar tamsesni. Iš tolo atrodė net
juodi. Ir tai nepaprastai ją dabino. Kai tik Olesis ją pamatydavo visa
bažnyčia jam nušvisdavo. Jis nuliūsdavo, kai pastebėdavo, kad į ją dešimtys
berniokų akių žiūri.

Nuo to laiko Kuprelis pardėjo daugiau rūpintis savo išvaizda. Ir nė
nepajuto kaip netrukus virto visoj apylinkėj geriausiai vilkinčiu vyru.
Pirmai jis labai nesidabindavo, nesitaisė gerų rūbų. Bet ji jį visiškai
pakeitė.

Olesis net nesuprato kodėl taip greitai ją pamilo, kodėl taip smarkiai
Gundė iš pirmo pamatymo jį sužavėjo. Jis sapnavo ją kas naktį. Šventadienio
jis laukdavo labiau negu vaikai Velykų.

Jis visur bandė jos ieškoti, tačiau nežinojo kur ji gyveno ir matydavo
ją tik bažnyčioj. Tuomet Kuprelis sugalvojo padidinti bažnyčios chorą, bet
tik moteriškais balsais. TTikėdamasis, kad į chorą ateis ir Gundė. Jo
tikslas išsipildė. Ir vieną vakarą jo mylimoji pasirodė jo namuose.
„Plačiai prasivėrė durys, ir. aš visas nutirpau: ji peržengė slenkstį.
Žiūriu į ją ir matau lyg pro rūkus. Taip, ji, ji!“(XI sk., 29psl.). Gundė
su Olesiu šnekėjo laisvai, artimai, o jis jautės lyg sugautas. Neįstengė
surasti nei vieno tinkamesnio žodžio. „Man buvo linksma, keblu ir
sarmatijaus drauge. Buvau kaip vaikas, pirmą kartą pamatęs kunigą“ (XI sk.,
29psl.).

Kuprelis buvo tą vakarą laimingas. Jautė, kad įžengė naujan, lyg šiol
nežinoman, tik sapnuojaman pasaulin. Ten n
nebuvo jokių abejonių, kurios
pakerta kiekvieną gyvą mintį. Jautė tik ramumą ir kūrybos valią. Tą vakarą
Olesis sužinojo, kad Gundė gyvena visai netoli jo. „Daugiau aš nieko
nenorėčiau, kad tik ji mano būtų, mane mylėtų ⁄ Be jos man nei pasaulis
nemielas, nei dangus, nei žemė. Ji viskas, viskas man amžinai!..“(XI sk.,
30psl.) – buvo įsitikinęs Kuprelis. „Ji, nors sodietė, neprasta, matyt.
Gaidas pažįsta, gieda gražiai. Turi malonų būdą. Jaučiama šviesos. Gali ir
geresniam neg aš patikti, gali ją koks ponelis pamylėti. Kur man,
vargoninkėliui, prie jos siekti!“( XI sk., 30psl.) – nusiminė jis.

Nors jis ir džiaugės, kad šiandien ją pažino, bet jam darėsi dar
sunkiau, dar labiau spaudė nežinios akmuo. Jam buvo gera, kad pagaliau ją
pažino; lyg ką pergalėjo; praardė kokią stiprią sieną, padarė joje spragą.
Tikėjosi, kad jau yra perlipęs per slenkstį, įžengęs tan naujan, neregėtan
pasaulin. Viltis skleidė jam žavingus vaizdus. „Gundės balsas mane ramino.
Rodės, ne mergiotė, bet koks angelas iš dangaus gieda“(XIIsk., 32psl.). –
buvo susižavėjęs Kuprelis.

Ateinatį vakarą Gundė buvo atėjusi pas Olesį be draugės visoms jau
išsiskirsčius paprašė , kad ją Olesis palydėtų: „- Palydėk Tamsta mane.
Naktis tamsi, galiu dar paklysti. Tokiu laiku ir vaidinas. Aš bijau ⁄ Duok
man tamsta savo ranką. Taip vienas sau eidami, atsidursim vienas vienam,
kitas kitam miestelio gale. Tai ir bus palydėjimas!“(XIVsk., 36psl.) – tai
pirmas Gundės bandymas suvilioti Kuprelį. Ir jis le
engvai pasidavė.

Po kelių dienų Gundė apsilankė pas Kuprelį ir paklausė jo kas tamstai
miela Skerdžiuose. Tada Olesis suspaudė ją savo glėbyje ir prisipažino
meilėje. Gundė atsakė tuo pačiu ir tuomet jų lūpos susitiko. „ – Tu esi
mano ir būsi mano visuomet. Aš stengsiuos, kad tu būtum laiminga, sunkaus
vargo nevargtum, o vien žydėtum man ir sau. Tu mane jau pakeitei. Aš,
linksmumo nepažinęs, esu linksmas ir laimingas kaip vaikas. Dabar nieko
nebijau, esu drąsus kaip plienu apkaustytas karžygys. Galiu grumtis su bet
kuo. Noriu grumtis mūsų abiejų, Lietuvos dėlei“(XVIIsk., 52psl.). – šnekėjo
jai Kuprelis. „ – Aš būsiu tavo, tik tavo, be galo, be pabaigos(XVIIsk.,
52psl.), – kuždėjo Gundė ir glaudėsi į jį.

Olesis jautė, kad jis stiprėjo, kito į kitą žmogų. Vis labiau laukė,
kuomet ateis tas laikas, kai Gundę be abejonės galės prie krutinės
priglausti, mylima žmona pavadinti. Gundė buvo su juo vis tokia pat.
Švelni, maloni. Savo meilės nuo tėvų neslėpė. Rodė ją. Jų akyse Kuprelį
broliu ir net mylimuoju vadino. Matydavo, kai jie tai išgirdę niaukdavos,
nemėgdavo. Ji į jų pyktį dėmesio nekreipė. Olesiui buvo aišku, kad tarp jos
ir jų, jam nesant, esti kas. Barnis gal?.. O seniau jie savo Gundę be galo
mylėjo, visaip lepino. Kuprelis nenorėdavo, kad jo Gundė būtų tokia
neatsargi, jų paslaptis rodytų. “Visaip dar gali būti. Ji gali būti ir ne
tavo, o ko kito.“(XIXsk., 58psl.) – kartais
manydavo Kuprelis, bet ta
abejonė greitai pranykdavo.

Olesis dažnai šnekėdavo Gundei apie vestuves, tačiau ji tų kalbų
vengdavo. Po kiek laiko apylinkėje pasigirdo nemalonios apšnekos apie
judviejų meilę. Tas apšnekas paskleidė Olesio tarnaitė, kuri vieną vakarą
splapčia užklupo juos. Gundės tėvai sužinoję nemalonias šnekas apie jų
dukterį, jie buvo labai sukrėsti ir uždraudė jai išeiti iš namų.

Po kiek laiko Gundė vėl pradėjo lankytis bažnyčioje ir jiedu su
Kupreliu bendravo ir toliau. Olesis nenustojo jos klausinėti apie vestuves,
tačiau ji vis prašydavo dar palukėti ir garantavo jam savo ištikimybę: „
– Palūkėk dar, Olesi. Aš nuo tavęs nepabėgsiu. Tu mane vis viena rasi.
Anksčiau ar vėliau. Palaukim dar rudens, gal dar ir tėveliai sutiks.
Žmoniškiau viskas bus. Mums patiems bus geriau“(XXVsk., 79psl.).

Vieną kartą per Sekmines Kuprelis pamatė Gundę prie bažnyčios linksmai
besišnekučiuojančią su kokiu tai jaunuoliu. Jaunuolis aukštas, gražus,
juodaplaukis. Dailiai miestietiškai apsirengęs. Atrodo net lyg užsienietis.
Bet šneka skambiai lietuviškai. Gundė praeinančio Olesio nepastebėjo.
Kuprelis buvo be galo įskaudintas. Ilgos, begalinės dienos bėgo be saulės,
be miego, o jis vis nematė Gundės ir nieko apie ją negirdėjo. Nenorėjo
girdėti. Kuprelyje užsiliepsnojo neapykanta Gundei.

Pagaliau vieną dieną tarnaitė išdrįso pranešti, kad ji žino, kas yra
tas nepažįstamas – jis buvo tas pirmasis Gundės mylimasis, apie kurį ji
Olesiui Raganakrūmyje. Tai Argaudo buvusio ūkveizdos sūnus, išvažiavęs su
tėvais Galicijon. Ten išėjo gimnaziją, paskum ką tik pavasarį baigė
Krokuvos meno akademiją. Ją baigęs, norėjo aplankyti savo gimtinė,
Argaudiškius. Dabar svečiuose pas patį grafą Argaudą. Vardas to nepažįstamo
Jonas Staševskis. Krokuvoj draugavęs su lietuviais ir Lietuvą ir lietuvių
kalbą pamėgęs.

Jei Gundė Olesį sutikdavo kuomet, šonu praslinkavo, o jei išsukti
nebuvo kur, užkalbindavo keliais žodžiais kaip paprastą pažįstamą ir vėl
toliau skubindavo. Sulaikyti ilgesniam pasišnekėjimui Kuprelis negalėdavo:
stigdavo jam žodžių ir gerklę lyg kas virve surišdavo. Ir jis pats vengė ją
sutikti. Nenorėjo, jam buvo sunku. „Tuomet jaučiau, kaip ji buvo manyje
įaugusi ir kaip plyšo iš mano minčių, viso mano kūno. Ir visai nebojo, ar
aš ištversiu, ar ne. Ir tuomet kilo manyje pyktis, akis man iš kaktos
spaudė“(XXVIsk., 84psl.).

Vieną naktį Olesis susapnavo sapną apie Gundę, po kurio nuo jo širdies
nuslinko juoda uždanga. Jį visai nauja nuotaika apėmė. “Turiu ją gelbėti iš
to dailininko nagų. Jai pavojus gresia“(XXVIIsk., 85psl.) – teigė sau
Kuprelis. Kitą dieną išėjo, nežinomo jausmo vedamas, Gundės ieškoti. Ėjo
nežinodamas nei kaip, nei kur. Nuo pykčio paliuosuota meilė jį vedė.
Eidamas pakluoniu pamatė savo mylimąją pakraštyj ežero baltarūbius
bevelėjant. Širdis ėmė plakti. Priėjo iš užpakalio ir užkalbino ją.
Kuprelis paklausė, ar ji myli lenką Staševskį, tačiau ji atkakliai neigė.
Tada Olesis padovanojo jai žiedelį, kuris Kupreliui buvo labai brangus.
Atrodė, kad visai susitaikė. Lyg ir nebuvo nieko tarp jų. Jie artimai
įsišnekėjo.

Kai Olesis grįžo namo, jam viskas atgijo, pražydėjo iš naujo. Ir štai
vieną šeštadienio vakarą dingterėjo jam galvon mintis: „ Eisiu palangėn
padaboti, ar nėra pas Gundę kokių svečių“(XXIXsk., 89psl.). Ilgai svyravo.
Ta mintis traukte traukė iš namų, bet daug kas ir neleido, draudė. Žinojo,
kad taip daryti nepadoru. Nepadoru įtarti mylimą žmogų, nepadoru geram
vargoninkui slankioti patvoriais ir pasieniais. Tačiau išėjo. Visa jo
atspara buvo pralaužta. Jautė, kad yra menkas, silpnas žmogus. Sarmatijos,
bet kai kas stipresnis, nematomas viliojo jį ir traukė.

Priėjęs į Gervydžių sodybą apsidairė. Niekur nieko. Nei garso, nei
balso. Patvoriu nuslinko į seklyčios pusę. Pastebėjo languose šviesą.
Žvilgterėjo . Kraujas sustojo jo gyslose. Akyse juoda pasidarė. Atšlijo
nuo sienos. Jis, tas lenkas, tas mergaičių viliotojas, Staševskis, sėdėjo
sofoje. Gundė sėdėjo ant jo kelių!.. Staševskis begėdiškai ją apsikabinęs
spaudė į save. Gundė nesipriešino. Apsikabino jį abiem rankom ir smarkiai,
kaštai bučiavo. Kuprelis pamatė, kad tarp jų kas suspindėjo. Tai jo
padovanoto žiedo akelė. Prakeikė jis Gundę tą valandą. Prakeikė ir visas
pasaulio mergaites: „Tegul visos moterys skradžių žemių kur nueina! Tegul
nelieka nei vienos! Tegul žemė ir tuos vyrus praryja, kurie svetimon meilėn
drįsta įsiveržti, savo velniškais nagais viską išdraskyti!“(XXIXsk.,
91psl.). Verkė priklaupęs po langu, griežė dantimis ir keikė. Tuomet jam į
galvą atėjo mintis padegti Gundės namą ir taip atkeršyti jiems. Tačiau jam
pagailo savo mylimosios ir nusprendė nužudyti tik jį: „Nužudysiu jį vieną!
Tą lenką suvedžiotoją ⁄ Jos gaila. Vis viena gaila.“(XXIXsk., 92psl.).
Išsiplėšė iš pamato akmenį ir jau šaltai žiūrėjo į jų šnekučiavimą. Laukė
tiktai jo išeinant. Laukti teko ilgai. Pradėjo drebėti iš pykčio ir iš
baimės, kad jo kerštas gali nepavykti. Tuomet įlindo į serbentų krūmą ir
laukė jo. Štai jau Staševskis netoli jo. Eina šalikeliu. Olesio kraujas
užvirė ir tuo metu nei nepajuto, kaip paleido į jį akmenį. Staševskis
susiėmė krutinę ir atsisėdo. Pasėdėjęs kiek, atsistojo ir sunkiais
žingsniais, pasviręs vilkos namo. Kupreliui didelis sunkumas atslūgo nuo
širdies. Grįžtant namon, jį vis daugiau kankino sąžinė: „Jei jau norėjau
jam keršyti, turėjau eiti atviron kovon. Tai iš pasalų. Ne, taip vyrai
nedaro ⁄ O kuo jis kaltas, kad Gundė pati jį myli?“(XXIXsk., 93psl.). Po
kelių dienų išgirdo, kad Staševskis išvažiavo.

Einant dienoms, slenkant naktims vis daugiau Kuprelis aprimo. Rodės,
kad ir meilė iš galvos išgaravo. Daug dirbo, daug skaitė. Vis tapo žmogus.
Buvo sveika, blaivu, gera. Bet po trejetą savaičių pastebėjo visai netyčia,
kad Gundė vėl kelia galvą į viškas. Šypsojosi jam meiliai, žavinčiai. Kaip
ir seniau. Rodės, kokį laiką nekreipė dėmesio, o pagaliau vėl tirpo visas
nuo jos žvilgsnio. Po mišių jie susitarė susitikti vakare. Tą vakarą Gundė
pasisiūlė tekėti ir po vestuvių važiuoti į Prūsiją. “Bet nejaugi visa tai
tiesa? Nejaugi ji dabar tikrai bus mano? Kaip gerai! Visos kančios ir
abejonės liks užpakalyj. Aš vėl pagaliau galėsiu būti žmogus, vyras. Vedęs
vyras!“(XXXIsk, 97psl.) – patenkinimas, išdidumas kėlė Kupreliui krutinę.
Po dviejų savaičių viskas buvo paruošta. Pasiruošė kelionei, gavo pasus,
dispensą vesti, viską. Nutarė važiuoti pirmadienio naktį. Šeštadienio naktį
Gundė atėjo pas Olesį paskutiniam kelionės pasitarimui, tačiau ji buvo
nusiminusi, nerimavo dėl kelionės. Jie susitarė pirmadienio naktį apie
vienuoliktą susitikti karklynėn, prie galo ežero, palei vieškelį, su visais
daiktais. Atėjus sutartai nakčiai Kuprelis laukė savo mylimosios, bet
nesulaukė. Jis buvo sugniuždytas ir širdis jo sužeista. Tuomet nuskubino
namo. Jis tikėjosi, kad Gundė pas jį ateis, tačiau klydo. Manė, kad bent
bažnyčioj ją pamatys, bet vėl apsiriko. Neištvėręs jis nuėjo pas Gervydžius
tačiau ir ten nieko nerado. Grįžus namo jis sutiko tarnaitę, kuri pranešė
jam nemalonią naujieną: „Tamstos Gundė pirmadienio naktį Varšuvon išdūmė.
Nematysi jos daugiau.“(XXXIVsk., 106psl.). Olesis puolė į neviltį ir
išlėkė pro duris.

Olesio, jaunystėje gabaus muzikanto, bet gamtos fiziškai nuskriausto,
apvilta meilė traktuojama kaip kažkas neišvengiama kiekvieno menininko
likime, nulemtame kontrastingų pasaulių – susikurtoje ir realioje –
traukos. Olesis mylėjo savo žaviąją Gundę tik kaip menininkas: jis nenorėjo
ir nemokėjo nusileisti ant žemės, kad viskas nesupaprastėtų, nepranyktų
paslaptis, žadinanti jo vaizduotę, dvasinę įtampą, kūrybingumą. Bet gundė
buvo šios žemės dukra. Galbūt Gundės būdą lėmė vien tik jos vardas –
Kunigunda. Romantiška meilė negalėjo užpildyti jos esybės, ją sužavėjo
naujos paslaptys – erotika, vyriškumas, rizika, ir Olesis jos neteko.

Leave a Comment