Meilės tema „Kuprelyje“
Šeinius – pirmas ryškus prozinės kalbos stilizuotojas ireksperimentuotojas, siekęs pasakojimo grakštumo, lankstumo, poetiškumo,muzikalumo. Skaitytoją jis veikia pačiu kalbos būdu – inversijomis,užuominomis, nutylėjimais, sutrūkusiomis frazėmis, nervingai vibruojančiavaizdų tėkme, laukimo ir nežinios atmosfera, subtiliai pajaustais spalvų,garsų ir judesių niuansais, personifikuotais lyriniais peizažais. I.Šeinius sukūrė moderniojo lietuvių romano prototipą, kurio centrestovi nebe tautinė problema, bet asmeninė tragedija, šiuo atvejunelaimingos meilės istorija. Iš “Kuprelio” vėlesnieji beletristai mokėsirašyti meilės istorijas. Pagrindinė ankstyvosios kūrybos tema- meilė. Ji paprastai nelaiminga,bet išgyvenama stoiškai. Kūrinių veikėjai, išduoti mylimųjų, nuviltisvajonių apie amžinąją meilę, raminasi, kad gyvens geriau kitiems, negusau: kunigaus, modernizuos kaimą, dorai augins vaikus. Kuprelis pažino savo mylimąją, Gundę, Kunigundą GervydžiukęSkardžiuose, kuri ir nušvietė jo nykų gyvenimą. Lig tol jo širdis nepažinomeilės ji buvo sušalusi, sustingus. Pasak Olesio „Niekas jos nešildė,karštu kvėpavimu niekuomet neapgobė“(IX sk.,22psl.). Kuprelis nujautė, kadyra pasaulyje meilė, kad žmonės pasiekia ją; bet jam atrodė, kad jis josniekuomet nepasieks. Ir netikėjo, kad ji būtų tikras daiktas. Manė, kad taitiktai pasaka. Kuprelis pirmą kartą pamatė Gundę bažnyčioje. Matydavo ją nuo viškųkas šventadienis. Kartais ji atsigįždavo ir pažiūrėdavo aukštyn į vargonus. Tuomet, būdavo, jų akys sulieja akimirksniu savo žvilgsnius. Jis pokiekvienų mišių tekinas lėkdavo į šventorių ieškoti jos „Man nuostabudarės, kur ji galėjo taip greitai dingti. Vieną kartą net pamaniau, kad galman tik vaidinas“(X sk., 24psl.).Gundė buvo neaukšta, vidutinė, bet labaidailiai išaugusi. Skaisčiais raudonais veideliais. Galvelę gobė dideli,
tankūs, tamsiai geltoni plaukai. Antakiai dar tamsesni. Iš tolo atrodė netjuodi. Ir tai nepaprastai ją dabino. Kai tik Olesis ją pamatydavo visabažnyčia jam nušvisdavo. Jis nuliūsdavo, kai pastebėdavo, kad į ją dešimtysberniokų akių žiūri. Nuo to laiko Kuprelis pardėjo daugiau rūpintis savo išvaizda. Ir nėnepajuto kaip netrukus virto visoj apylinkėj geriausiai vilkinčiu vyru.Pirmai jis labai nesidabindavo, nesitaisė gerų rūbų. Bet ji jį visiškaipakeitė. Olesis net nesuprato kodėl taip greitai ją pamilo, kodėl taip smarkiaiGundė iš pirmo pamatymo jį sužavėjo. Jis sapnavo ją kas naktį. Šventadieniojis laukdavo labiau negu vaikai Velykų. Jis visur bandė jos ieškoti, tačiau nežinojo kur ji gyveno ir matydavoją tik bažnyčioj. Tuomet Kuprelis sugalvojo padidinti bažnyčios chorą, bettik moteriškais balsais. Tikėdamasis, kad į chorą ateis ir Gundė. Jotikslas išsipildė. Ir vieną vakarą jo mylimoji pasirodė jo namuose.„Plačiai prasivėrė durys, ir… aš visas nutirpau: ji peržengė slenkstį.Žiūriu į ją ir matau lyg pro rūkus. Taip, ji, ji!“(XI sk., 29psl.). Gundėsu Olesiu šnekėjo laisvai, artimai, o jis jautės lyg sugautas. Neįstengėsurasti nei vieno tinkamesnio žodžio. „Man buvo linksma, keblu irsarmatijaus drauge. Buvau kaip vaikas, pirmą kartą pamatęs kunigą“ (XI sk.,29psl.). Kuprelis buvo tą vakarą laimingas. Jautė, kad įžengė naujan, lyg šiolnežinoman, tik sapnuojaman pasaulin. Ten nebuvo jokių abejonių, kuriospakerta kiekvieną gyvą mintį. Jautė tik ramumą ir kūrybos valią. Tą vakarąOlesis sužinojo, kad Gundė gyvena visai netoli jo. „Daugiau aš niekonenorėčiau, kad tik ji mano būtų, mane mylėtų ⁄ Be jos man nei pasaulisnemielas, nei dangus, nei žemė. Ji viskas, viskas man amžinai!..“(XI sk.,30psl.) – buvo įsitikinęs Kuprelis. „Ji, nors sodietė, neprasta, matyt.Gaidas pažįsta, gieda gražiai. Turi malonų būdą. Jaučiama šviesos. Gali irgeresniam neg aš patikti, gali ją koks ponelis pamylėti. Kur man,vargoninkėliui, prie jos siekti!“( XI sk., 30psl.) – nusiminė jis. Nors jis ir džiaugės, kad šiandien ją pažino, bet jam darėsi darsunkiau, dar labiau spaudė nežinios akmuo. Jam buvo gera, kad pagaliau jąpažino; lyg ką pergalėjo; praardė kokią stiprią sieną, padarė joje spragą.Tikėjosi, kad jau yra perlipęs per slenkstį, įžengęs tan naujan, neregėtanpasaulin. Viltis skleidė jam žavingus vaizdus. „Gundės balsas mane ramino.Rodės, ne mergiotė, bet koks angelas iš dangaus gieda“(XIIsk., 32psl.). –buvo susižavėjęs Kuprelis. Ateinatį vakarą Gundė buvo atėjusi pas Olesį be draugės visoms jauišsiskirsčius paprašė , kad ją Olesis palydėtų: „- Palydėk Tamsta mane.Naktis tamsi, galiu dar paklysti. Tokiu laiku ir vaidinas. Aš bijau ⁄ Duokman tamsta savo ranką. Taip vienas sau eidami, atsidursim vienas vienam,kitas kitam miestelio gale. Tai ir bus palydėjimas!“(XIVsk., 36psl.) – taipirmas Gundės bandymas suvilioti Kuprelį. Ir jis lengvai pasidavė. Po kelių dienų Gundė apsilankė pas Kuprelį ir paklausė jo kas tamstaimiela Skerdžiuose. Tada Olesis suspaudė ją savo glėbyje ir prisipažinomeilėje. Gundė atsakė tuo pačiu ir tuomet jų lūpos susitiko. „ – Tu esimano ir būsi mano visuomet. Aš stengsiuos, kad tu būtum laiminga, sunkausvargo nevargtum, o vien žydėtum man ir sau. Tu mane jau pakeitei. Aš,linksmumo nepažinęs, esu linksmas ir laimingas kaip vaikas. Dabar niekonebijau, esu drąsus kaip plienu apkaustytas karžygys. Galiu grumtis su betkuo. Noriu grumtis mūsų abiejų, Lietuvos dėlei“(XVIIsk., 52psl.). – šnekėjojai Kuprelis. „ – Aš būsiu tavo, tik tavo, be galo, be pabaigos(XVIIsk.,52psl.), – kuždėjo Gundė ir glaudėsi į jį. Olesis jautė, kad jis stiprėjo, kito į kitą žmogų. Vis labiau laukė,kuomet ateis tas laikas, kai Gundę be abejonės galės prie krutinėspriglausti, mylima žmona pavadinti. Gundė buvo su juo vis tokia pat.Švelni, maloni. Savo meilės nuo tėvų neslėpė. Rodė ją. Jų akyse Kuprelįbroliu ir net mylimuoju vadino. Matydavo, kai jie tai išgirdę niaukdavos,nemėgdavo. Ji į jų pyktį dėmesio nekreipė. Olesiui buvo aišku, kad tarp josir jų, jam nesant, esti kas. Barnis gal?.. O seniau jie savo Gundę be galomylėjo, visaip lepino. Kuprelis nenorėdavo, kad jo Gundė būtų tokianeatsargi, jų paslaptis rodytų. “Visaip dar gali būti. Ji gali būti ir netavo, o ko kito.“(XIXsk., 58psl.) – kartais manydavo Kuprelis, bet taabejonė greitai pranykdavo. Olesis dažnai šnekėdavo Gundei apie vestuves, tačiau ji tų kalbųvengdavo. Po kiek laiko apylinkėje pasigirdo nemalonios apšnekos apiejudviejų meilę. Tas apšnekas paskleidė Olesio tarnaitė, kuri vieną vakarąsplapčia užklupo juos. Gundės tėvai sužinoję nemalonias šnekas apie jųdukterį, jie buvo labai sukrėsti ir uždraudė jai išeiti iš namų. Po kiek laiko Gundė vėl pradėjo lankytis bažnyčioje ir jiedu suKupreliu bendravo ir toliau. Olesis nenustojo jos klausinėti apie vestuves,tačiau ji vis prašydavo dar palukėti ir garantavo jam savo ištikimybę: „– Palūkėk dar, Olesi. Aš nuo tavęs nepabėgsiu. Tu mane vis viena rasi.Anksčiau ar vėliau. Palaukim dar rudens, gal dar ir tėveliai sutiks.Žmoniškiau viskas bus. Mums patiems bus geriau“(XXVsk., 79psl.). Vieną kartą per Sekmines Kuprelis pamatė Gundę prie bažnyčios linksmaibesišnekučiuojančią su kokiu tai jaunuoliu. Jaunuolis aukštas, gražus,juodaplaukis. Dailiai miestietiškai apsirengęs. Atrodo net lyg užsienietis.Bet šneka skambiai lietuviškai. Gundė praeinančio Olesio nepastebėjo.Kuprelis buvo be galo įskaudintas. Ilgos, begalinės dienos bėgo be saulės,be miego, o jis vis nematė Gundės ir nieko apie ją negirdėjo. Nenorėjogirdėti. Kuprelyje užsiliepsnojo neapykanta Gundei. Pagaliau vieną dieną tarnaitė išdrįso pranešti, kad ji žino, kas yratas nepažįstamas – jis buvo tas pirmasis Gundės mylimasis, apie kurį jiOlesiui Raganakrūmyje. Tai Argaudo buvusio ūkveizdos sūnus, išvažiavęs sutėvais Galicijon. Ten išėjo gimnaziją, paskum ką tik pavasarį baigėKrokuvos meno akademiją. Ją baigęs, norėjo aplankyti savo gimtinė,Argaudiškius. Dabar svečiuose pas patį grafą Argaudą. Vardas to nepažįstamoJonas Staševskis. Krokuvoj draugavęs su lietuviais ir Lietuvą ir lietuviųkalbą pamėgęs. Jei Gundė Olesį sutikdavo kuomet, šonu praslinkavo, o jei išsuktinebuvo kur, užkalbindavo keliais žodžiais kaip paprastą pažįstamą ir vėltoliau skubindavo. Sulaikyti ilgesniam pasišnekėjimui Kuprelis negalėdavo:stigdavo jam žodžių ir gerklę lyg kas virve surišdavo. Ir jis pats vengė jąsutikti. Nenorėjo, jam buvo sunku. „Tuomet jaučiau, kaip ji buvo manyjeįaugusi ir kaip plyšo iš mano minčių, viso mano kūno. Ir visai nebojo, araš ištversiu, ar ne. Ir tuomet kilo manyje pyktis, akis man iš kaktosspaudė“(XXVIsk., 84psl.). Vieną naktį Olesis susapnavo sapną apie Gundę, po kurio nuo jo širdiesnuslinko juoda uždanga. Jį visai nauja nuotaika apėmė. “Turiu ją gelbėti išto dailininko nagų. Jai pavojus gresia“(XXVIIsk., 85psl.) – teigė sauKuprelis. Kitą dieną išėjo, nežinomo jausmo vedamas, Gundės ieškoti. Ėjonežinodamas nei kaip, nei kur. Nuo pykčio paliuosuota meilė jį vedė.Eidamas pakluoniu pamatė savo mylimąją pakraštyj ežero baltarūbiusbevelėjant. Širdis ėmė plakti. Priėjo iš užpakalio ir užkalbino ją.Kuprelis paklausė, ar ji myli lenką Staševskį, tačiau ji atkakliai neigė.Tada Olesis padovanojo jai žiedelį, kuris Kupreliui buvo labai brangus.Atrodė, kad visai susitaikė. Lyg ir nebuvo nieko tarp jų. Jie artimaiįsišnekėjo. Kai Olesis grįžo namo, jam viskas atgijo, pražydėjo iš naujo. Ir štaivieną šeštadienio vakarą dingterėjo jam galvon mintis: „ Eisiu palangėnpadaboti, ar nėra pas Gundę kokių svečių“(XXIXsk., 89psl.). Ilgai svyravo.Ta mintis traukte traukė iš namų, bet daug kas ir neleido, draudė. Žinojo,kad taip daryti nepadoru. Nepadoru įtarti mylimą žmogų, nepadoru geramvargoninkui slankioti patvoriais ir pasieniais. Tačiau išėjo. Visa joatspara buvo pralaužta. Jautė, kad yra menkas, silpnas žmogus. Sarmatijos,bet kai kas stipresnis, nematomas viliojo jį ir traukė. Priėjęs į Gervydžių sodybą apsidairė. Niekur nieko. Nei garso, neibalso. Patvoriu nuslinko į seklyčios pusę. Pastebėjo languose šviesą.Žvilgterėjo … Kraujas sustojo jo gyslose. Akyse juoda pasidarė. Atšlijonuo sienos. Jis, tas lenkas, tas mergaičių viliotojas, Staševskis, sėdėjosofoje. Gundė sėdėjo ant jo kelių!.. Staševskis begėdiškai ją apsikabinęsspaudė į save. Gundė nesipriešino. Apsikabino jį abiem rankom ir smarkiai,kaštai bučiavo. Kuprelis pamatė, kad tarp jų kas suspindėjo. Tai jopadovanoto žiedo akelė. Prakeikė jis Gundę tą valandą. Prakeikė ir visaspasaulio mergaites: „Tegul visos moterys skradžių žemių kur nueina! Tegulnelieka nei vienos! Tegul žemė ir tuos vyrus praryja, kurie svetimon meilėndrįsta įsiveržti, savo velniškais nagais viską išdraskyti!“(XXIXsk.,91psl.). Verkė priklaupęs po langu, griežė dantimis ir keikė. Tuomet jam įgalvą atėjo mintis padegti Gundės namą ir taip atkeršyti jiems. Tačiau jampagailo savo mylimosios ir nusprendė nužudyti tik jį: „Nužudysiu jį vieną!Tą lenką suvedžiotoją ⁄ Jos gaila… Vis viena gaila.“(XXIXsk., 92psl.).Išsiplėšė iš pamato akmenį ir jau šaltai žiūrėjo į jų šnekučiavimą. Laukėtiktai jo išeinant. Laukti teko ilgai. Pradėjo drebėti iš pykčio ir išbaimės, kad jo kerštas gali nepavykti. Tuomet įlindo į serbentų krūmą irlaukė jo. Štai jau Staševskis netoli jo. Eina šalikeliu. Olesio kraujasužvirė ir tuo metu nei nepajuto, kaip paleido į jį akmenį… Staševskissusiėmė krutinę ir atsisėdo. Pasėdėjęs kiek, atsistojo ir sunkiaisžingsniais, pasviręs vilkos namo. Kupreliui didelis sunkumas atslūgo nuoširdies. Grįžtant namon, jį vis daugiau kankino sąžinė: „Jei jau norėjaujam keršyti, turėjau eiti atviron kovon. Tai iš pasalų… Ne, taip vyrainedaro ⁄ O kuo jis kaltas, kad Gundė pati jį myli?“(XXIXsk., 93psl.). Pokelių dienų išgirdo, kad Staševskis išvažiavo. Einant dienoms, slenkant naktims vis daugiau Kuprelis aprimo. Rodės,kad ir meilė iš galvos išgaravo. Daug dirbo, daug skaitė. Vis tapo žmogus.Buvo sveika, blaivu, gera. Bet po trejetą savaičių pastebėjo visai netyčia,kad Gundė vėl kelia galvą į viškas. Šypsojosi jam meiliai, žavinčiai. Kaipir seniau. Rodės, kokį laiką nekreipė dėmesio, o pagaliau vėl tirpo visasnuo jos žvilgsnio. Po mišių jie susitarė susitikti vakare. Tą vakarą Gundėpasisiūlė tekėti ir po vestuvių važiuoti į Prūsiją. “Bet nejaugi visa taitiesa? Nejaugi ji dabar tikrai bus mano? Kaip gerai! Visos kančios irabejonės liks užpakalyj. Aš vėl pagaliau galėsiu būti žmogus, vyras. Vedęsvyras!“(XXXIsk, 97psl.) – patenkinimas, išdidumas kėlė Kupreliui krutinę.Po dviejų savaičių viskas buvo paruošta. Pasiruošė kelionei, gavo pasus,dispensą vesti, viską. Nutarė važiuoti pirmadienio naktį. Šeštadienio naktįGundė atėjo pas Olesį paskutiniam kelionės pasitarimui, tačiau ji buvonusiminusi, nerimavo dėl kelionės. Jie susitarė pirmadienio naktį apievienuoliktą susitikti karklynėn, prie galo ežero, palei vieškelį, su visaisdaiktais. Atėjus sutartai nakčiai Kuprelis laukė savo mylimosios, betnesulaukė. Jis buvo sugniuždytas ir širdis jo sužeista. Tuomet nuskubinonamo. Jis tikėjosi, kad Gundė pas jį ateis, tačiau klydo. Manė, kad bentbažnyčioj ją pamatys, bet vėl apsiriko. Neištvėręs jis nuėjo pas Gervydžiustačiau ir ten nieko nerado. Grįžus namo jis sutiko tarnaitę, kuri pranešėjam nemalonią naujieną: „Tamstos Gundė pirmadienio naktį Varšuvon išdūmė.Nematysi jos daugiau…“(XXXIVsk., 106psl.). Olesis puolė į neviltį irišlėkė pro duris. Olesio, jaunystėje gabaus muzikanto, bet gamtos fiziškai nuskriausto,apvilta meilė traktuojama kaip kažkas neišvengiama kiekvieno menininkolikime, nulemtame kontrastingų pasaulių – susikurtoje ir realioje –traukos. Olesis mylėjo savo žaviąją Gundę tik kaip menininkas: jis nenorėjoir nemokėjo nusileisti ant žemės, kad viskas nesupaprastėtų, nepranyktųpaslaptis, žadinanti jo vaizduotę, dvasinę įtampą, kūrybingumą. Bet gundėbuvo šios žemės dukra. Galbūt Gundės būdą lėmė vien tik jos vardas –Kunigunda. Romantiška meilė negalėjo užpildyti jos esybės, ją sužavėjonaujos paslaptys – erotika, vyriškumas, rizika, ir Olesis jos neteko.