Mėsinės avys

Verslo ekonomikos kursinis darbas. Tema mėsinių avių auginimo perspektyvos Lietuvoje. Autorius: Ingriduxs

TURINYS

ĮVADAS 3
DIDELĖ AVIŲ VEISLIŲ ĮVAIROVĖ 5
Veislinės avys 5
Lietuvos vietinės šiurkščiavilnės 6
Lietuvos juodgalvės 6
Prekosai 6
Romanovo veislės avys 7
Ostfryzai 7
Sufolkai 7
Berišon diušer 8
Tekseliai 8
Vokietijos juodgalvės 8
Dorper veislės avys 9
Vokietijos merinosai 9
Šarolė veislės avys 9
PERSPEKTYVIAUSIA – MĖSINĖ AVININKYSTĖ 10
Mėsinių avių auginimas 10
Dauginimasis ir prieauglis 10
Šėrimas 11
Mėsinių avių savikaina. 11
PARAMA ŪKININKAMS 12
ACQUIS perėmimas 12
Gebėjimas įgivendinti ACQUIS 13
INTEGRACIJOS Į ES UŽDAVINIAI 14
IŠVADA 15
PRIEDAI 16
NAUDOTA LITERATŪRA 18ĮVADAS
Neilgai trūkus Lietuva taps Europos Sąjungos nare. Kaimo žmones domina, kas jų laukia įstojus į Europos Sąjungą, kokie yra narystės ES pliusai ir minusai, kaip narystė paveiks jų pajamas, ūkį ar verslą, atskiras ūkio šakas.
Lietuvoje mėsos ūkis yra viena išš prioritetiniu žemes ūkio šakų. Pagrindines mėsos rūšys – galvijiena, kiauliena ir paukštiena. 2003 m. sausio 1 d. buvo laikoma 928,9 tūkst. galviju (su melžiamomis karvėmis), iš jų 1,8 tūkst. mėsiniu veisles ir 30,6 tūkst. mišrūnų; mėsinių ir mišrūnių karvių skaičius – 3,8 tūkst., iš jų mėsinių veislės – 689 karves, kiaulių – 1,1 tūkst. bei aviu ir ožkų 37 tūkst. Mėsinių ir mišrūnių telyčiu skaičius –16,6 tūkst. 2002 m., kaip ir 2001 m., galviju supirkta apie 48 tūkst. t. gyvojo svorio. Aviena, ožkiena, triušiena ir kita mėsa gaminama mažais kiekiais ir bendrame mėsos balanse sudaro menką daali.

Vystant šalyje mėsinę avininkystę, svarbu tinkamai išnaudoti visų veislių genetinį potencialą ir sukurti perspektyvų mėsinės avies modelį. Kol kas Lietuvoje auginamų veislių avys savo produktyvumu žymiai atsilieka nuo Europos šalyse auginamų mėsinių veislinių avių. Todėl buvo parengta Veislinės – selekcinės avininkystės vy

ystimosi programa 2003 – 2005 metams. Joje numatyta kryptingai panaudoti importinių veislių avis, išsaugoti nacionalines veisles, pritaikyti šiuolaikinių avių ir jų produkcijos vertinimo metodus. Ši programa pirmiausiai bus diegiama avių veislynuose ir veislinių avių bandose.

Pastaruoju metu Lietuvos juodgalves galima gerinti su įvežtais Vokietijos juodgalviais, sufolkais, prekosus – su Vokietijos mėsiniais merinosais ir beriušon diušeriais, o vietines mišrūnes – su tekselių veislės avinais. Prekinėse bandose avių vislumui padidinti ir užtikrinti galima naudoti 3 veislių avis, tarpinėje grandyje kergiant jas su Romanovo veislės, o gautas mišrūnes avytes – su sufolkais, tekseliais ar beriušon diušer avinais.

Be abejo, į Lietuvą gali būti įvežta ir kitokių mėsinių avių veislių. Tačiau avių veislynuose bei veislinių avių bandose visuomet stengiamasi išlaikyti grynaveisles avis arba jas gerinti su tos produktyvumo krypties avinais. Mat, parduodant mišrūnus, nemokamas veeislinės vertės priedas (subsidija). Tuo tarpu auginant avis mėsai, svarbu gauti kuo daugiau ėriukų, užtikrinti avių pieningumą ir spartų ėriukų augimą bei vystimąsi. Todėl tikslinga avis mišrinti su produktyvesniais skirtingų produktyvumo krypčių avinais. Galima labai įvairiai derinti grynaveislius, puskraujus, ¼ ar mažesnę kraujo dalį turinčius gyvūnus, siekiant pagerinti vieną ar kitą produktyvumo požymį. Nors prekinėse bandose įvairūs avių mišrinimo būdai, tačiau ir jose tikslinga turėti produktyviausių grynaveislių ar pagerintų bei žinomos kilmės veislinių avių branduolį.

Įvairiose Europos Sąjungos ir kitose šalyse plačiai ta
aikomas 2 ir daugiau veislių pramoninis bei kintamasis mišrinimas, kai daugybe kartų ėriavedės kergiamos su skirtingų veislių, bet tos pačios produktyvumo krypties avinais. Taikant šį metodą kartu su kryptinga atranka bei porų parinkimu gaunama ir labai daug produktyvių gyvūnų.

O Lietuvoje avių bandas sudaro dauguma mūsų juodgalvės, tačiau pradėjus sparčiai įvežti mėsinių veislių avių iš svetur, atsirado realus pavojus, kad išnyks grynaveislės Lietuvos juodgalvės. Todėl jų genofondą reikėtų saugoti ne tik VĮ „Šeduvos avininkystė“ , bet ir dar 3 – jose veislinių avių bandose. Kadangi mūsų juodgalvės buvo išvestos, mišrinant vietines avis su anglijos šropšyrais ir Vokietijos juodgalviais avinais, tai genofondą saugančiose bandose galima tik įlieti minėtų veislių avinų kraujo.

Jau yra parengta pirmoji , beveik visų veislių avių kilmės knyga, pradėti kaupti duomenys kompiuterizuotoje duomenų bazėje, tačiau, remiantis šešiomis avininkystę reglamentuojančiomis Europos Tarybos direktyvomis, yra neatidėliotinai spręstinų problemų. Per visą avininkystės gyvavimo laikotarpį daugiausia avių Lietuvoje buvo 1926 metais – daugiau nei 1,5 milijonai, o mažiausia – 2001 metais – 11.,5 tūkstančiai. Šiuo metu avių skaičius žymiai didėja. Per pastaruosius dvejus metus jis išaugo beveik dvigubai. 2003 metų sausio 1 dieną avių buvo – 12,3 tūkstančiai, o jau tų pačių metų rugsėjo 1 dieną – 19,8 tūkstančiai, o jau gruodžio 1 dieną jau buvo – 21,7 tūkstančiai. Taigi avininkystė pamažu atsigauna- formuojasi aiški mėsinės avininkystės kryptis, kadangi aktyvūs ūkininkai įsiveža vis daugiau mė
ėsinių veislių avių iš užsienio ir kuria mėsinių avių ūkius.

Labai gaila, tačiau kol kas Lietuvoje dominuoja smulkieji avių ūkiai. Beje jas tik augina ūkininkai ir kiti kaimo gyventojai. Žemės ūkio bendrovės šių gyvulių nelaiko, išskyrus valstybės įmonę „ Šeduvos avininkystė“ – ši yra pagrindinė Lietuvos juodgalvių genofondo saugotoja.

Šiuo metu avių paklausa Lietuvoje kelis kartus viršija pasiūlą, nes ūkininkai plečia bandas, ruošdamiesi integracijai į Europos Sąjungą. Norint įsitvirtinti Lietuvos ir Europos rinkoje, būtina kryptingai vystyti mėsinę avininkystę, mažinant avių genetinio potencialo bei veislininkystės sistemos skirtumus tarp Lietuvos bei Europos Sąjungos šalių , gerinant avienos kokybę bei mažinant gamybos kaštus. Reikia nepamiršti, jog perspektyvūs bus tik stambūs avininkystės ūkiai, laikantys 300 – 400 ėriavedžių. Nors kurį laiką bus naudinga auginti ir 10 veislinių ėriavedžių bandą, nes Valstybinėje veislininkystės programoje 2001 – 2005 metais numatyta mokėti subsidijas už parduodamą veislei prieauglį. Taip pat bus kasmet išmokami priedai už įvertintas veislines avis. Be to pradėtos mokėti vienkartinės išmokos už ėriavedes ( 50 – 100 Lt.). Jeigu jų turės ne mažiau kaip 10 ir bus deramai tvarkoma ūkio apskaita, paramą gaus ir iš Europos Sąjungos ( iki 38 Lt.).DIDELĖ AVIŲ VEISLIŲ ĮVAIROVĖ
Ruošiantis integracijai į Europos Sąjungą, mėsinė avininkystė Lietuvoje plečiasi. Ūkininkai pradėjo masiškai ieškoti mėsinių veislių avių užsienyje. Jau 2002 metais buvo įvežtos 35 sufoklių ir 34 beriušon diušer veislių avys ir Lenkijos, o 2003 metais – 28 tekseliai, 27
74 sufokliai, 252 Vokietijos juodgalvės, 8 dorperiai, 8 Vokietijos merisonai, 21 mėsinis merisonas iš Vokietijos, 190 šarolė veislės avių iš Prancūzijos ir 20 Pon veislės avių iš Lenkijos . Taigi 2001 metais Lietuvoje buvo auginamos tik 5 veislių avys, 2002 metais – 7 veislių avys, 2003 metais – 14 veislių avys, 2004 metais – 15 – 17 veislių avys. Lietuvoje visos auginamos avys yra laikomos mėsinėmis dar kitaip ( sunkiasvorėmis ). Lietuvoje mėsai auginamų avių veislių charakteristika (žr. 1 lentelė).Veislinės avys
Avių veislininkystė tai kertinis akmuo, ant kurio statomi avininkystės vystimosi pamatai. Remiantis valstybine gyvulių veislininkystės programa 2001 – 2005 metais, Lietuvos avių ūkį numatyta išplėsti iki 17,6 tūkstančių ėriavedžių, remti mėsinių veislių avių išvežimą iš užsienio ir mokėti subsidijas už parduodamą veislinį prieauglį. Veislinių avių auginimą veislynuose ir veislinių avių bandose ( apie 3 tūkstančius avių, arba 15 procentų visų laikomų avių).

2002 metais veislines avis augino 2 veislynai: Lietuvos juodgalvių ir Romanovo veislės avių, veislinių bandų buvo 10 :

– trys Lietuvos juodgalvių;

– keturios Romanovo veislės;

– viena prekosų;

– viena ostfrizų;

-viena Lietuvos vietinių šiurkščiavilnių avių.
Pradėjus iš užsienio įvežti daugiau mėsinių veislių avių su kilmės pažymėjimai, kuriami nauji avių ūkiai, siekiantys veislinių avių statuso. Todėl 2003 metais Lietuvoje patvirtinti 2 avių veislynai: Lietuvos juodgalvių ir Romanovo veislės avių ir 21 veislių bandos:
– penkios Lietuvos juodgalvių;
– dešimt Romanovo veislės avių
– viena ostfrizų;
– dvi Lietuvos vietinių šiurkščiavilnių;
– dvi berišono diušerių;
– viena Sofolko veislė.
Lietuvoje pripažinti veislynu reikia kad bandoje būtų nemažiau kaip 50 tos pačios veislė ėriavedžių ir 4 negiminingi elito ir I klasei kergti naudojami avinai. Čia turi būti išauginamas veislinis prieauglis veislinių avių bandoms ir savo bandai atnaujinti, tobulinama veislė , kuriamos naujos veislės grupės ar veislės. Veislyne išaugintos avys turi atitikti aukščiausius produktyvumo reikalavimus, ( pagal avių vertinimo taisykles ).

O ūkis veislinių avių banda pripažįstamas, jei jame yra nemažiau kaip 10 vienos veislės ėriavedžių, kurios kergiamos su elitiniu ar pirmaklasiu avinu. Tai – reguliariai registruojamo gero produktyvumo avių būrys, iš kurio gautas prieauglius naudojamas veislei palaikyti, tobulinti ir bandos produktyvumui didinti.

Tiek veislyne tiek veislinių avių bandoje būtina deramai, pagal patikrintas apskaitos formas, tvarkyti visą avių veislininkystės ir produktyvumo apskaitą, sudaryti avių veisimo planus ir griežtai jų laikytis. Antra vertus auginant veislines avis reikia išlaikyti jų grynaveisliškumą arba jas gerinti su to paties produktyvumo avinais. Mat parduodant mišrūnus, nemokamas veislinės vertės priedas .

Norint įregistruoti avių veislyną ar veislinių avių bandą, reikia kreiptis į savo rajono Valstybinės gyvulių veislininkystės priežiūros tarnybos inspektorių. Lietuvos vietinės šiurkščiavilnės
XIX a. pab. – XX a. pr. Lietuvoje daugiausia buvo veisiama mažo produktyvumo vėlai bręstančių, tačiau nereiklių šiurkščiavilnių avių. Nuo vienos avies prikirpdavo 1 – 1,5 kg. pilkos, baltos, rusvos, juodos vilnos. Avys kiekviena svėrė po 30 – 40 kilogramus, vedė po 2 – 3 ėriukus. Nuo 1995 metų Lietuvos gyvulininkystės institute pradėta formuoti, saugojant nuo išnykimo, nedidelė vietinių avių banda. 1999 metais ši banda pripažinta veisline, o 2003 metais įregistruota dar viena veislinių vietinių šiurkščiavilnių avių banda Širvintų rajone. Dabartinės Lietuvos vietinės šiurkščiavilnės avys yra šiek tiek stambesnės ( sveria 40 – 50 kg); nuo jų prikerpama daugiau ( iš viso apie 3 kg. 30 cm. ilgio) ir plonesnės vilnos, palyginti su aborigėninėmis avimis. Nors šios avys pasižymi didesniu produktyvumu ir greitesniu brendimu, jos vis dėl to liko atsparios lygoms ir nereiklios laikymo sąlygoms, o taip pat išsaugojo vietinių avių išvaizdą ( įvairaus ilgio ( 6- 65 cm) ragus, pilką , baltą, rusvą ir juodą vilną, siaurą nosį, plačia kaktą ir trumpokas ausis), nesezoninę rują ( rujoja ištisus metus ir gali ėriuotis du kartus per metus), atvesdamos po 1 – 3 ėriukus. Jaunikliai sveria 2,5 – 3 kg nujunkyti 18 – 23 kg, o metiniai 34 – 41 kg. dažniausiai šios avys ėriuojasi kas 7 – 10 mėnesių. Reikia pažymėti, jog vietinės avys nekaupia riebalų, nėra mėsingos, o jų skerdenos išeiga tesiekia 41 procentą šios egzotinės avys labai tiktų kraštovaizdžiui pagyvinti, nacionaliniuose parkuose, kaimo turizmu užsiimančiose sodybose ir kitose žmonių lankomose vietose.Lietuvos juodgalvės
XX a viduryje, mišrinant vietines šiurkščiavilnias avis su vilniniais Anglijos šropšyrais ir mėsiniais Vokietijos juodgalviais avinais, buvo išvesta Lietuvos juodgalvių avių veislė. Tada mūsų juodgalvės gana mėsingos, greitai bręsta ir jau pirmaisiais metais jau galima skersti mėsai. Skerdenos išeiga 45 – 48 proc. suaugusios avys sveria50 – 60 kg, o avinai 80 – 90 kg. nuo jų prikerpama po 3 – 4 kg, 8 – 10 cm ilgio ir 30 – 40 mikronų storio baltos vilnos. Plautos vilnos išeiga svyruoja nuo 48 – 66 proc. Pačios geriausios grynaveislės juodgalvės avys yra sukoncentruotos avių veislyne – VĮ „ Šeduvos avininkystė“ ir penkiose veislinių avių bandose. Labai gaila, tačiau mūsų juodgalvės savo produktyvumu labai atsilieka nuo Estijos ir Latvijos tamsiagalvių, o ypač Vokietijos juodgalvių, sufolkų, šropšyrų, tekselių, bei kitų mėsinių veislinių avių. Šiuo metu didžiausia perspektyvą turi mėsinė avininkystė ir greit bręstančios, vislios ir riebalų nekaupiančios avys. Todėl mūsų juodgalves reikia gerinti su Vokietijos juodgalviais, sufolkais ar kitais mėsingais avinais ir tokiu būdu pradėti kurti perspektyvų mėsinės avies modelį.Prekosai
Ši plonavilnė mėsinio tipo avių veislė išvesta 1870 metais Prancūzijoje, mišrinant plonavilnes rumbuljė avis su pusiau plonavilniais Anglijos leisterių avinais vėliau šios avys išplito Rusijoje, Vokietijoje, Ukrainoje, o iš ten 1949 metais jų buvo atvežta ir į Lietuvą. Nuo 1949 iki 1957 metų į Lietuvą iš Ukrainos ir Rusijos atkeliavo 1059 prekosų veislės avinai.

Manyta kad iš vietinių šiurkščiavilnių avių galima greičiau išvesti pusiau plonavilnes, kai iš pradžių šiurkščiavilnės avys kryžminamos su senų veislių plonavilniais, konservatyvų paveldimumą turinčiais avinais, tačiau tai nepasiteisino. 1995 metais iš Baltarusijos buvo atvežta 90 prekosų . šios veislės avys sveria 60 – 90 kg atveda po 1- 2 ėriukus , nuo jų prikerpama po 4 – 5 kg 7 – 10 cm ilgio plonos ( 21 – 25 mikronų storio) baltos vilnos, o prieauglis per parą – 150- 200 g. Šiuo metu prekosų priskaičiuojama apie 1000. jie auginami Telšių ir Raseinių rajonuose. Pradėjus į Lietuvą įvežti produktyvesnių mėsinių veislinių avinų tikslinga tapo panaudoti prekosams gerinti.Romanovo veislės avys
Tai – visliausia ir geriausia kailinė avių veislė visame pasaulyje. Ji išvesta XVIII a Rusijoje, atrenkant šiaurės trumpauodeges avis. Suaugusios avys sveria 50 – 70 kg, atveda po 2 – 6 ėriukus, rujoja bet kuriuo metu laiku, kerpamos 3 kartus per metus – prikerpama po 2 – 3 kg šiurkščios pilkos vilnos. Nors šios avys nėra mėsingos, tačiau jų mėsa labai kokybiška ir skani, neturi specifinio kvapo. Gyvūnų mėsingumo padidinti praktiškai neįmanoma, nes gerinant su mėsinių veislių avinais, pablogėja vislumas ir kailio kokybė. Tačiau kitų veislių avys sėkmingai buvo ir yra gerinamos su Romanovo avinais. Pirmosios Romanovo avys į Lietuvą buvo atvežtos 1988 metais, šiandien tokių avių priskaičiuojama apie 2000; beveik 1000 jų pripažintos veislinėmis. Pastarosios auginamos viename veislyne ir 10- tyje veislinių bandų.
Nors šios kailiniuotosios turi daug gerų savybių ir jas puikiai perduoda palikuoniams ( lengvai ėriuojasi, myli ėriukus, supratingos, paklusnios, nebijo šalčio), tačiau užsienyje nepopuliarios dėl prasto mėsingumo. Todėl tikslingiausia jas auginti vietos rinkai.Ostfryzai
Tai melžiamos avys. Jas laiko dėl pieno, vilnos ir nepaprastai greitai augančių ėriukų. Pavasarį atvesti jaunikliai iki rudens (per 7 – 8 mėn.) užauga 50 – 60 kg, ir tinkami kergti. Suaugusios avys sveria 80 – 100 kg, per metus užaugina 3 – 4 kg, 20 – 25 cm, ilgio baltos pusiau plonos vilnos, atveda 1 – 2 ėriukus, kas diena primelžiama po 1 – 3 litrus 6 – 7 proc. riebumo pieno, o laktacija trunka 8 – 10 mėnesių. Pirmą kartą 1992 metais 30 šios veislės avių buvo įvežta į Lietuvą iš Vokietijos. Veislines avis augina vienas ūkininkas Biržų rajone ( per 10 ėriavedžių). Tokių avių galima rasti Kupiškio, Joniškio, Kauno ir kituose rajonuose ( iš viso per 100 avių). Šios jaukios ir ramaus charakterio buriutės labiausiai tiktų poilsiautojus priimančiose sodybose. Jos gerokai papuoštų ir pagyvintų aplinką, o iš avių pieno pagamintas jogurtas ar sūris savotiškai paįvairintų svečiams valgių asortimentą.Sufolkai
Tai – Anglijoje išveista pusiau plonavilnių, mėsinių avių tipo veislė. Ji pavadinta pagal to paties vardo grafystę, esančia pietryčių Anglijoje. Šios avys labai populiarios JAV , N. Zelandijoje, Australijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje bei kitose šalyse. Avių vilna balta, o kojos ir visa galva iki už ausų juodos ir bevilnės. Sufolkai – labai ištvermingi, atsparūs ir judrūs gyvūnai. Suaugę avinai sveria 90 – 140 kg, o ėriavedės 70 – 85 kg, ir atveda 1 – 2 ėriukus. Nuo vienos avies vidutiniškai prikerpama po 3 – 4 kg, 9 – 10 cm ilgio vilnos. Šio tipo avys mėsingos ir greitai auga. Intensyviai šeriant ėriukų prieauglis per para gali pasiekti 420 – 450 g. o skerdenos išeiga 50 proc. 2002 metų pabaigoje ūkininkas iš Molėtų rajono įvežė 35 sufolkų veislės avis iš Lenkijos. 2003 metais ši banda pripažinta veisline. Sufolkų veislės avinai bus naudojami Lietuvos juodgalvėms gerinti. Šis ūkininkas įsivežė dar 270 sufolkų veislės avių iš Vokietijos.Berišon diušer
Ši pusiau plonavilnė mėsinių avių veislė išvesta XVIII a. Prancūzijoje Berry regione, mišrinant vietines avis su merinosais, o vėliau su Anglijos Dišli avinais. Berišon diušer veislės avys temperamentingos, stiprios konstitucijos, raumeningos, vislios, atsparios ligoms, greitai bręsta ir nekaupia riebalų. Intensyviai šeriant, ėriukų prieaugis per para gali pasiekti 350 – 400 g. suaugę avinai sveria 80 – 120 kg., o avys 70 – 85 kg. Šios veislės avys turi mažą, pliką baltą galvą, buką nosį, dideles akis, trumpą kaktą, plačią ir gilią krutinę, ilgą ir lygią nugarą, vidutinio ilgio tiesias ir storas kojas ir raumeningas šlaunis, lengvai ėriuojasi. Avių vilna balta 8 – 9 cm. ilgio, ir jos prikerpama po 3 – 4 kg. avių pilvas ir paslėpsniai beveik pliki. Šios veislės avys nuo 1930 metų paplitusios Lenkijoje. Jomis gerinamos vietinės ( Wielkopolska) Lenkijos avys. 2002 metų pabaigoje 34 Berišon diušer veislės avis iš Lenkijos įsivežė du Širvintos rajono ūkininkai. 2003 metais jų bandos pripažintos veislinėmis. Berišon diušer veislės avinai bus naudojami vietinių ir prekosų veislių avims gerinti.Tekseliai
Tekselių avių veislė XXa viduryje išvesta Olandijoje ( Tekselio salone ), mišrinant vietines Marševo veislės avis su Linkolno ir Leisterio veislės avinais. Jau 1933 metais pirmieji tekseliai buvo įvežti į Prancūziją, ir sukurtas dar mėsingesnis prancūziškų tekselių tipas. Šios veislės avių auginama Belgijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Ispanijoje, Indonezijoje, Perų, Rusijoje, Vokietijoje, netgi kai kuriose Afrikos šalyse. Tekseliai greitai auga ir bręsta, pasižymi geru mėsingumu bei vilningumu. Iš šimto ėriavedžių gaunama 170 – 190 ėriukų, kurie per parą priauga 350 – 450 g., o būdami 4 mėnesių amžiaus sveria 40 – 45 kg. Suaugusių avinų svoris siekia 100 – 130 kg., o ėriavedžių 65 – 80 kg., nuo jų prikerpama 4 – 6 kg., 10 – 15 cm. ilgio, 46 – 50 plonumo klasių ( 31 – 36 mikronų storio) baltos vilnos. Avys beragės, jų galva plika, o ausis ir nosies galiukai juosvi. Tekselių veislės avys labiausiai mėgsta būti lauke, o tvarte dažnai kosi. Jų skerdenos išeiga siekia 50 – 54 proc. 2003 metais 30 tekselių įvežta ir į Lietuvą.Vokietijos juodgalvės
Vokietijos juodgalvės avys kilusios iš Anglų mėsinių avių, kurių 1870 metais buvo įvežta į Vokietiją. Įvairios vietinės avys mišrintos su hempšyrų, oksfordšyrų, sufolkų bei kitais avinais. Šiuo metu juodgalvės Vokietijoje sudaro apie 25 proc. visų mėsinių veislių avių. Suaugę avinai sveria 100 – 130 kg. ėriavedės 70 – 80 kg.; nuo jų prikerpama 4- 5 kg., 10 cm. ilgio, 46 – 48 plonumo klasių (32 – 35 mikronų storio) baltos vilnos. Šios veislės avių galva ir kojos yra juodos, apaugusios tankiais plaukais. Jų kūnas mėsingas ir stiprus. Iš 100 ėriavedžių sulaukiama 150 – 200 ėriukų, kurie per parą priauga 350 – 450 g. Vokietijos juodgalvių avių skerdenos išeigą siekia 48 – 50 proc. Avių ruja – ilgalaikė sezoninė, o pirmą kartą kergiami 10 mėnesių amžiaus sulaukią jaunikliai. Vokietijos juodgalviai avinai buvo naudojami ir išvedant Lietuvos juodgalves avis, todėl tikslinga būtų į Lietuvą įvežti kuo daugiau šių greit bręstančių ir mėsingų avių. Lietuvos juodgalvių avių kraujui atnaujinti ( kol kas įvežti 252 gyvuliai).Dorper veislės avys
Tai antroji pagal avių skaičių Afrikos šalių mėsinė bevilnių avių veislė. Dorper veislės avys rujoja ir veda ėriukus ištisus metus ( dažniausiai 3 kartus per 2 metus tai yra kas 8 mėnesius), jos geros motinos, ištvermingos, atsparios, gerai ištveria karštį ir šaltį, vislios (1,5 – 1,8 ėriuko). Atsivesti jaunikliai per parą priauga 100 – 200 g., o per 3 – 4 mėnesius pasiekia 36 kg. svorį. Ėriukai gerai prisitaiko prie ekstensyvaus bei intensyvaus šėrimo, anksti nujunkomi. Avys beragės, jų galva juoda arba balta, kūnas ilgas, o plaukų danga labai trumpa ir lengva. Avių oda stora ir labai vertinga, duodanti 20 proc. pajamų, o (80 proc. pajamų tenka skerdenai). Ši avių veislė buvo išvesta 1930 metais, sukryžminus dorset hornus su Persijos juodgalvėmis. Galima tikėti, jog su tokio stora oda, apsaugančią nuo šalčio, dorperiai galėtų augti ir Lietuvoje. Jau 7 dorper avytės ir vienas avinas įvežti į Plungės rajoną.Vokietijos merinosai
Šiuo metu, orientuojantis į mėsinę avininkystę , labai populiarūs Vokietijos merinosai ( merino landschaf) ir Vokietijos mėsiniai merinosai( merinofleischschaft). Pastarieji pasižymi nesezonine ruja ir ėriuojasi 3 kartus per 2 metus. Prieauglis greitai auga, jų mėsa aukštos kokybės. Pirmą kartą jaunikliai kergiami, sulaikę 12 mėnesių amžiaus. Suaugę avinai sveria 100 – 130 kg., o ėriavedės 65 – 70 kg.; nuo jų prikerpama 3 – 7 kg., 22 – 28 mikronų storio ir 7 – 9 cm. ilgio plonos baltos vilnos. Šių veislių avių būtų galima auginti ir Lietuvoje. Pirmieji 8 Vokietijos merinosai įvežti į Plungės rajoną, o 21 mėsinis merinosas į Anykščių rajoną.Šarolė veislės avys
Ši avių veislė išvesta XVIIIa pabaigoje Prancūzijoje, mišrinant vietines Landrasų avis su Leisterių avinais. Vėliau avys buvo gerinamos su sautdaunais. Suaugę avinai sveria 100 – 140 kg., ėriavedės 75 – 95 kg., nuo jų prikerpama 2 – 3 kg., 4 – 6 cm. ilgio, 56 – 60 plonumo klasių ( 24 – 29 mikronų storio) baltos kokybiškos vilnos. Iš 100 ėriavedžių sulaukiama 150 – 180 ėriukų, kurie per parą priauga iki 400 g., o skerdenos išeiga siekia 50 proc. šarolė avys pieningos, beragės, jų galva plika, nosis ir lūpos tamsios, kūnas mėsingas. Šios veislės avys paplitę Ispanijoje, Portugalijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje bei kitose šalyse. Beje šarolė avims artimos ir Limuzinų veislės avys, auginamos Prancūzijoje ir kitose šalyse. 2003 metų pabaigoje šarolė veislių avių įvežė Kuršėnuose Gyvenantis ūkininkas.PERSPEKTYVIAUSIA – MĖSINĖ AVININKYSTĖ
Mėsinių avių auginimas
Nors pagrindinė avių produkcija yra vilna, visame pasaulyje labiausiai vertinama aviena, ypač jaunų ėriukų mėsa, išauginta ekologiškuose ūkiuose. Jos trūksta ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. 2003 metais Europos Sąjungos šalyse buvo suvartota 1,35 milijonai tonų avienos ir ėrienos, tačiau pagaminta buvo – 1,12 milijonų tonų. Taigi importas iš kitų šalių sudarė – 0,23 milijonus tonų avių skerdienos.

Avieną o ypač ėrieną, mėgsta įvairių šalių gyventojai. Kai kuriose šalyse , pavyzdžiui Anglijoje, ėrienos pagaminama labai daug, todėl apie 40 procentų jos yra eksportuojama . Tuo tarpu Prancūzijoje , Vokietijoje jos trūksta 10 – 12 procentų ėrienos. Europos Sąjungos valstybėse ėrienos rinka užpildyta tik 85 – 87 procentai. Tuo galėtų susidomėti ir pasinaudoti Lietuvos avių augintojai, jau nekalbant apie tuščią mūsų šalies avienos rinką . ypač paklausi neriebi 5 – 8 mėnesių amžiaus ėriukų mėsa. Joje daugiausiai nepakeičiamųjų amino rūgščių (metionino, valino, leucino, izoliaucino, lizino, bei triptofano), mėsa geresnio skonio.

Racionali mėsos norma vienam gyventojui per metus yra 85 kilogramai, iš jų 3 – 8 kilogramai avienos. Tačiau dabar Lietuvoje auginama tiek avių, kad vienam Lietuvos gyventojui tik apie 100 gramų avienos. VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis, 2003 metų pabaigoje Lietuvoje buvo 2118 avių laikytojų, kurie turėjo 21 726 avis (žr.2 lentelė) .

Dauguma avių augintojų plečia savo bandas, o skerdžia tik veislei netinkamus avinukus ar „ atitarnavusias“ avis. O Europos Sąjungos šalių žmonės per metus suvalgo po 3,5 kilogramus šios sveikos ir kartu dietinės mėsos.Dauginimasis ir prieauglis
Mėsinių avių auginimo technologiją lemia gyvulių dauginimosi sezoniškumas. Beveik visų veislių avys intensyviausiai rujoja rudenį, o jauniklius atsiveda pavasariop. Norint gauti daugiau ėriukų, avis rekomenduojama kergti kas 8 mėnesius. Tuomet jos ėriuosis 3 kartus per 2 metus. Dažnesnis ėriavimasis neturi neigiamos įtakos motinų ir prieauglių produkcinėms savybėms, tačiau dažniau kergiamos avys sunkiau apsivaisina ir veda silpnesnius jauniklius.
Atsižvelgiant į turimas patalpas, pašarų kiekį ir kokybę, realizuojamos produkcijos paklausą ir kitus veiksnius, avis galima kergti nuo liepos iki gruodžio mėnesio ( preparatais sukėlus rują pageidaujamu laiku). Užsienio avių augintojai stengiasi, kad ėriavimosi laikotarpis užtruktų ne ilgiau kaip 2 savaitės, kad būtų patogiau organizuoti ėriukų nujunkymo, prieauglio realizavimo, ganymo ir kitus darbus. Nustatyta, kad geriausiai auga ir vystosi sausio – kovo mėnesių laikotarpiu atvesti ėriukai. Žiemą apsiėriavusios avys esti 20 – 25 proc. vislesnės, palyginti su pavasarį apsiėriavusiomis. Avis reikėtų pradėti kergti kiek galima ankščiau ( liepos mėnesį). Tuomet ėringos avys gaus daugiausiai gerų ir pigių ganyklinių pašarų, o jų atvesti ėriukai bus gyvybingi ir atsparūs ligoms. Be to, iki rudens ( per 7 -10 mėnesių) jaunikliai priaugs iki 40 – 50 kilogramų, ir juos bus galima vėl sukergti arba realizuoti mėsai. Nors avytės ir avinukai lytiškai subręsta 6 – 7 mėnesių amžiaus, patikimiau apvaisinti 10 – 12 mėnesių amžiaus sulaukusias avytes. Bandoje avys laikomos 6 – 8 metus, tačiau gali išgyventi 10 – 12 ir daugiau metų. Patikimesnis ir ekonomiškesnis yra natūralus avių kergimas negu sėklinimas. Todėl avinų sperma nekaupiama ir nešaldoma.
Avinukus galima kastruoti 1 – 3 savaičių, o kergiamus avinus – bet kokio amžiaus , tačiau nuo kastravimo iki skerdimo turi praeiti nemažiau kaip 1 – 2 mėnesiai, kad mėsa neturėtų nemalonaus kvapo. Pastaruoju metu aviniukai nekastruojami, o sulaukę 7 – 12 mėnesių amžiaus realizuojami mėsai. Mokslininkų teigimu, iškastruotų aviniukų priesvoriai bei skerdenos svoris sumažėja 8 – 18,5 procentais, vilnos – 7 – 18,5 procentais, suletėja kaulų ir raumenų augimas. Riebalų kastratų organizme susikaupia 1,5 – 2 kartus daugiau.Šėrimas
Tyrimais nustatyta, kad kilogramui priesvorio reikia apie 5 kilogramus avies pieno. Žindantis ėriukas per parą gauna apie 1 kg pieno ir priauga 200–250 g. Per pirmas 3 savaites ėriuko svoris padvigubėja. Ėriuko svoriui patrigubėjus, jam pieno nereikia, tačiau jis turi sverti ne mažiau kaip 12 kg. Nuo 10–12 gyvenimo dienos ėriukai pratinami prie sultingųjų, koncentruotųjų, stambiųjų ir mineralinių pašarų. Ėriukai nujunkomi sulaukę 2–4 mėnesių amžiaus (15–20 kg svorio). ES šalyse naudojamos specialios avių penėjimo technologijos, derinant ganyklinį šėrimą ir šėrimą subalansuotais kombinuotaisiais pašarais. Lietuvoje kol kas kryptingos šėrimo technologijos netaikomos. Avys 160–165 dienas ganomos ganykloje, 200 dienų laikomos tvarte. Pašarai nenormuojami, koncentruotųjų pašarų duodama mažai. Todėl gaunami maži priesvoriai, didėja realizuojamų mėsai jauniklių amžius, kaupiasi riebalai, mažėja skerdienos išeiga. Tiesa, skerdienos išeiga labiau priklauso nuo avies įmitimo negu nuo amžiaus ir gali svyruoti nuo 35 iki 65 procentų. Perspektyvūs tik stambūs avių ūkiai. Būtina pradėti diegti pažangias avių auginimo technologijas ir normuotą šėrimą. Apskaičiuota, jog vilnos augimui ėriukams kasdien reikia po 0,1 MJ (megadžaulių), o kilogramui priesvorio – 7,5–11,5 MJ apykaitos energijos. Vidutiniškai 4–12 mėnesių amžiaus avių prieaugliui kasdien reikia sušerti po 2–4 kg žolės (vasarą) arba 0,5–1,0 kg šieno, 1,5–2 kg siloso (šienainio), 1 kg šakniavaisių, 0,3–0,5 kg koncentruotųjų pašarų. Ekonomiškiausia ėriukams įrengti gerus žolynus ir kasdien skirti po 0,4–0,7 kg koncentruotųjų pašarų, išaugintų savo ūkyje. Tuomet rudenį jie svers 40–50 kg, o skerdenos išeiga sieks 50 procentų.Mėsinių avių savikaina.
Šiuo metu mėsinių avių paklausa Lietuvoje kelis kartus viršija pasiūlą, tačiau supirkėjai už 1 kg gyvojo svorio siūlo tik nuo 3 iki 5 Lt, kai vietos rinkoje avienos kilogramas kainuoja 15–25 Lt. Jeigu Lietuvoje būtų auginama bent 100 tūkst. avių, būtų galima steigti avienos tiekimo kooperatyvus ir patiems nustatyti pageidaujamas kainas. Lietuvoje mėsinės avys būna pigiausios rudenį, kuomet didžiausia užaugintų ėriukų pasiūla. Todėl reikėtų vykdyti kryptingą selekcinį darbą, užtikrinantį avienos tiekimą ištisus metus.
Veislinių avių augintojai gali patys reguliuoti kainas, todėl jie gauna po 6–9 Lt už kilogramą gyvo svorio. Kol nėra palankių sąlygų stambių specializuotų avininkystės ūkių kūrimui, ekonomiškiausia steigti veislinių avių bandas ir veislynus. Tuomet pelnas garantuotas. 2002 metais buvo mokamos subsidijos už įvertintas veislines avis (50–150 Lt) ir parduodamą veislei prieauglį (280 Lt). Be to, pradėta mokėti vienkartines išmokas už ėriavedes (50–100 Lt) tiems ūkiams, kuriuose buvo laikoma ne mažiau kaip 5 ėriavedės ir tvarkoma buhalterinė apskaita. Vidutiniškai už 1 ėriavedę buvo išmokėta 400–650 Lt. Perkantiems avis, priklausomai nuo jų lyties, amžiaus ir svorio, už vieną gyvulį teko sumokėti 300–450 Lt Lietuvoje ir 500–800 Lt užsienyje. Avininkystė nėra brangus verslas. Avims reikia paprastų, geriausia medžio konstrukcijų, tvartų, gilaus kraiko, ėriavimosi gardeliuose – šildymo lempų (žiemos metu – bent 1 savaitę), elektrinės kirpimo mašinėlės ar žirklių, žiemą – subalansuotų pašarų, o vasarą – gerų ganyklų. Vienai aviai su prieaugliu reikia skirti 20 arų žemės: po 10 arų ganyklai ir pašarų auginimui. Vieno hektaro ganyklos ploto pakanka 8–12 ėriavedžių su prieaugliu (iki nujunkymo) arba 12–18 jauniklių (4–12 mėn. amžiaus). Vienai aviai metams reikia paruošti 100–150 kg koncentruotųjų pašarų, 150–350 kg šieno, 400–750 kg šienainio (siloso), 100–200 kg šakniavaisių. Vasarą aviai reikia 1000–1200 kg žolės.
Orientacinė avienos savikaina (gyv. svoriu) – 4–7 Lt/kg. Todėl supirkimo kaina turi būti ne mažesnė kaip 5–8 Lt/kg, kad verslas būtų pakankamai pelningas. Įdiegus pažangias intensyvaus mėsinių avių auginimo technologijas, auginant perspektyvias mėsinės krypties avių veisles, galima tikėtis šio verslo sėkmės. Maži gamybos kaštai ir gera avienos kokybė gali užtikrinti avių ūkio pelningumą.PARAMA ŪKININKAMS
Šis sektorius reguliuojamas importo muitais, išskyrus importą iš Baltijos valstybių (pagal laisvosios prekybos sutartį). Prekyboje su ES taikomas lengvatinis režimas. Teikiama parama, ūkininkams perkantiems grynaveisles ėriavedes.ACQUIS perėmimas
Lietuva pritaria visam ACQUIS šiame žemės ūkio sektoriuje ir yra pasirengusi įgyvendinti ACQUIS nuo įstojimo į ES dienos.

Avys bus ženklinamos 2001 metais. Tiesioginių išmokų už ėriavedes sistemą numatoma pradėti diegti nuo 2003 metų. Lietuvoje galioja avių skerdenų standartai, kurie atitinka Tarybos reglamentus 338/91/EEB ir 2137/92/EEB. Iki 2002 metų numatoma įdiegti avių supirkimo ir apmokėjimo pagal skerdenų svorį ir kokybę sistemą. Šios sistemos diegimą paspartins 2000 metų viduryje pradėtas vykdyti PHARE projektas “Kaimo administravimo sistemos modernizavimas”, kurio viena veiklos kryptis – diegti galvijų ir avių skerdenų klasifikavimo sistemą. Kita šio projekto dalis – diegti rinkos informacinę sistemą. Kartu ji padės įdiegti avienos rinkos kainų skelbimo sistemą. Numatoma 2002 metais pradėti skelbti avienos rinkos kainas.
Parama privačiam avienos saugojimui bus pradėta teikti nuo 2003 metų. Importo ir eksporto licencijų sistema, atitinkanti ES reglamentus, bus įdiegta ir pradės veikti nuo įstojimo į ES dienos. Pagal sudarytą grafiką numatoma priimti teisės aktus. Lietuvos Respublika prašo tiesioginių išmokų už 12 tūkstančių ėriavedžių. Vykdant veislininkystės programą, numatoma kasmet pirkti po 600 grynaveislių mėsinių ėriavedžių. Esamos ir formuojamos naujos avių bandos didėja. 2001 metais, suženklinus avis, bus žinoma, kiek ėriavedžių laikoma kiekviename ūkyje.

Gebėjimas įgyvendinti ACQUIS

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba vykdys avių ženklinimą. Kaimo verslo plėtros ir informacijos centras atsakingas už gyvulių, žemės ūkio produktų gamintojų, sklypų identifikavimo registrų ir kompiuterinės duomenų bazės kūrimą. Lietuvos veterinarijos akademijoje 2001 metais numatoma įsteigti skerdenų vertintojų mokymo instituciją. Nacionalinė mokėjimo agentūra, pasinaudodama avių identifikavimo ir žemės ūkio produktų gamintojų registro duomenų baze, administruos tiesiogines išmokas už ėriavedes. Žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūra bus atsakinga už avienos privataus saugojimo, taip pat ES importo ir eksporto licencijų administravimą.
Lietuva įgyvendins jaunųjų ūkininkų įsikūrimo paramos schemą (Tarybos reglamento 1257/1999/EB II skyrius). Ši priemonė yra labai svarbi Lietuvos ūkiui, nes jauniesiems ūkininkams, dar tik pradedantiems savo verslą, sunku įsigyti tiek nekilnojamąjį turtą, tiek su sava produkcija įeiti į jau egzistuojančią žemės ūkio rinką. Siekiant sudaryti palankesnes ūkininkų rėmimo iš Kaimo rėmimo fondo lėšų sąlygas, jauniesiems ūkininkams (iki 40 metų) buvo teikiama iki 40 procentų projekto vertės investicinė parama. Kad išliktų iki šiol teikta parama jauniesiems ūkininkams, kaimo plėtros plane numatyta didesnė bendro finansavimo dalis (iki 50 procentų).INTEGRACIJOS Į ES UŽDAVINIAI
Siekiant Lietuvoje išplėsti mėsinių avių ūkį, būtina:

· Specializuotų avininkystės ūkių kūrimąsi ir plėtrą remti iš SAPARD lėšų;

· Remti grynaveislių mėsinių avių išvežimą iš užsienio, kompensuojant 50 proc. išlaidų;

· Avių mėsingumo didinimui įdiegti trijų veislių avių mišrinimo sistemą, t.y. vietines avis mišrinti su Romanovo avinais ( vislumui padidinti), o gautas mišrūnes avytes kergti su produktyviausiais Sufolkų, Vokietijos juodgalviais ar kitais mėsos tipo avinais;

· Įkurdinti Valstybinę avių veislininkystės stotį, kurioje būtų apsėklinimo, kontrolinio penėjimo bei skerdimo punktai ir spermos bei slerdenų vertinimo laboratorijos;

· Avių kilmei , veisliškumui ir produktyvumui įvertinti naudoti vakarietiškus tyrimų metodus, taikomus visose Europos Sąjungos šalyse.

· Nuolat veisti visų veislių avių kilmės knygas ir tobulinti avininkystės bei produktyvumo apskaitą;

· Veislinių avių duomenis kaipti kompiuterizuotoje duomenų bazėje ir nuolat juos analizuoti;

· Veiksmingiau naudoti bei gerinti turimus genetinius išteklius, artėjant prie Europos Sąjungos šalių mėsinių avių produktyvumo genetinio potencialo;

· Kurti perspektyvų mėsinės avies modelį ir saugoti nacionalinių veislinių avių genofondą;

· Šaldyti bei kaupti geriausių avinų spermą;

· Įvairių veislių avinus vertinti pagal palikuonių produktyvumą;

· Paruošti ir įdiegti pažangias mėsinių avių auginimo bei penėjimo technologijas;

· Įdiegti skerdenų vertinimo ir avių supirkimo bei mokėjimo pagal skerdenų svorį ir kokybę sistemą;

· Steigti stambių beis specializuotų avininkystės ūkių mažo derlingumo regionuose;

· Pagal Europos Sąjungos reikalavimus parengti naujas avių vertinimo taisykles ir avių veislininkystės ir produktyvumo apskaitos formas;IŠVADA
Mėsinė avininkystė – perspektyvus verslas. Todėl nereikėtų dvejoti – paskubėti kuo greičiau užimti šią neišnaudota žemės ūkyje nišą. Juk Lietuvoje yra gana gana daug nenašių ir kalvotų žemių, bei a[leistų ir nenaudojamų pastatų, kuriuose, nebrangiai juos rekonstravus, galima būti įkurdinti avis. Be to reikėtų iš karto steigti stambesnių mėsinių avių ūkių ( 200 – 500 ėriavedžių). Juk aviena ir ėriena yra laikoma pačia svarbiausia avių produkcija visoje Europoje. Europos Sąjungoje avininkystės rinkoje nėra konkurencijos, nes šios mėsos, ypač ekologiškai sveikos, patiems europiečiams trūksta. Tuo tarpu Lietuvos rinkoje avienos beveik visai nėra. Kad ūkininkai tūrėtų auginti daugiau avių rodo ir Europos Sąjungos paskirta 17,3 tūkstančių ėriavedžių paskirta kvota. Beje šiuo metu Lietuvoje ėriavedžių priskaičiuota per 9 tūkstančius. Taigi avių augintojai turi puikia galimybę plėsti savo verslą ir aprūpinti gyventojus sveika mėsa.
Europos Sąjungos šalyse, superkant avis mėsai, yra atsiskaitoma pagal skerdienų raumeningumą bei riebumą. Greitai ir Lietuvoje už avis , parduodamas mėsai, bus atsiskaitoma pagal EUROP standartą. Tai jau šiokia tokia paspirtis, ir dar vienas iš pliusų , pradėti mūsų šalies ūkininkams užsiimti šiuo perspektyvų dabar ir ateityje turinčiu verslu.
Ruošiantis integracijai į Europos Sąjungą, mėsinė avininkystė įgauna pagreitį. Ūkininkai pradėjo masiškai ieškoti mėsinių avių veislių užsienyje, ir jas gabenti į Lietuvą. Ir pradėti šį verslą Lietuvos rinkoje, kurioje yra tikrai nemenka paklausa avienai , o ypač ėrienai.
Taigi spręskite patys, ar reikia auginti kailiniuotąsias ir valgyti dietinę ir sveiką jų mėsą. Aš manyčiau jog tai ne tik verta, bet ir būtina.PRIEDAI
Lietuvoje auginamų mėsinių avių veislių charakteristika 1. Lentelė

Veislė Apytik-rinis avių skaičius (vnt.) Produktyvumo kryptis Vislumas(vnt.) Prieauglis per parą Suaugusio gyvulio svoris Skerdenosišeiga %
Lietuviškosjuodgalvės 8000 Mėsinė – vilninė 1.2 – 1.5 150 – 250 60 – 90 45 – 48
Prekosai 1000 Mėsinė – vilninė 1.2 – 1.5 150 – 200 60 – 90 42 – 45
Romanovo 1000 Kailinė – mėsinė 2.5 – 3.0 100 – 200 45 – 80 40 – 42
Sufolkai 50 Mėsinė – vilninė 1.5 – 1.7 250 – 350 70 – 140 48 – 50
Beriušondiušer 40 Mėsinė – vilninė 1.5 – 1.7 350 – 400 70 – 130 48 – 50
Pagerintosvietinėsšiurkščia-vilnės 1000 Vilninė – mėsinė 1.7 – 2.0 100 – 150 40 – 60 40 – 42

Avių pasiskirstymas atskiruose ūkiuose 2003 metais 2. Lentelė

Ūkyje laikomų avių skaičiaus (vnt.) Ūkių ( laikytojų) skaičius ( vnt.) Avių skaičius ūkiuose ( vnt.)
1 – 2 933 1309
3 – 5 470 1811
6 – 10 296 2227
11 – 20 251 3701
21 – 30 64 1608
31 – 50 55 2142
51 – 100 30 2110
101 – 150 6 748
151 – 250 5 986
251 – 400 4 1249
700 – 900 2 1591
1000 – 1200 2 2244
Iš viso: 2118 21726

Leave a Comment