Merkantilizmas Lietuvoje

Turinys

Įvadas 3
1. Ekonominės minties formavimosi ypatybės Lietuvoje XVI-XVII a. . 4
2. Merkantilizmas kaip ekonominė politika. 5
3. Merkantilizmas Lietuvoje. 6
3.1. Ankstyvojo merkantilizmo idėjos.........................7
3.2. Vėlyvojo merkantilizmo koncepcija.......................8
Išvados 11
Literatūra 12Įvadas
XVI-XVII amžiai reikšmingi visoje pasaulinio mokslo ir kultūros istorijoje, o ekonomikos mokslui tai buvo iš tiesų kūdikystės laikotarpis. Nacionalinių ūkių bei pasaulinės rinkos kūrimasis pareikalavo šių procesų gilesnio ekonominio pagrindimo. Savo ruožtu, viską apimančią religinę pasaulėžiūrą atribojus nuo pasaulietinių reikalų sprendimo, svarų žodį galėjo tarti ekonomistai. Pati renesanso epocha atsigręžė į žmogų, jo problemas. Žymus XX a. ekonomistas A. Maršalas pažymėjo, kad dvi didžiosios jėgos, formavusios paasaulio istoriją, buvo religija ir ekonomika. Dabar ateina laikas, kai pasaulis vėl nori ją pritildyti. Amerikiečių ekonomistas ir istorikas R. Heilbroneris nurodo, kad išsisemiant stichiniam rinkos ūkiui, mažėja nevaldomų ekonominių jėgų vaidmuo.Valstybės reguliavimas, jos investicijos ir antimonopolinė politika yra pirmiausia antiekonominių, moralinių impulsų instrumentai. Be jų mes einame tik didesnio vartojimo, nuovargio ir priešiškumo kitų tautų atžvilgiu keliu.Todėl šiandien reikėtų daugiau apmąstyti, ką davė pastarieji amžiai, kai įsivyravo ekonominis mąstymas ir daugelį veiklos sričių užvaldė pasisavinimo interesas visuomeniniu mąstu. Įdomi šiiuo požiūriu visa ekonominės minties raida, bet esminis lūžis vakarų civilizacijoje įvyko XVI-XVII a.
Ekonominės minties atspindžių Lietuvoje galima būtų aptikti gerokai anksčiau, negu XVI a. įvairiuose didžiųjų kunigaikščių nuostatose, ūkio tvarkymą bei mokesčių mokėjimą liudijančiuose dokumentuose turbūt atsirastų nemažai sv

varbios medžiagos ūkio istorijos, iš dalies ekonominės politicos klausimais. Tačiau profesionali ekonominė mintis ėmė reikštis tik mokslui bei spaudai plintant.
Politinės ekonomikos mokslo pradžia Lietuvoje priimta laikyti fiziokratų ekonominės teorijos paplitimą bei akademinės disciplinos kurso atsiradimą Vilniaus universitete XVIII a. pabaigoje.

1. EKONOMINĖS MINTIES FORMAVIMOSI YPATYBĖS LIETUVOJE XVI-XVII a.

Ekonominės minties atspindžiai Lietuvoje aptinkami dar iki XVI a. Įvairiuose didžiųjų kunigaikščių nuostatuose, mokesčių rinkimą bei ūkio tvarka liudijančiuose dokumentuose yra nemažai medžiagos ūkio istorijos bei ekonominės politikos klausimais. Tačiau profesionali ekonominė mintis ėmė reikštis tik su mokslo bei spaudos plitimu.
Ekonominės minties raida pakankamai gerai atspindėjo to meto ekonomines problemas. Neatsitiktinai įvairių krypčių atstovų darbuose aštriai keliamas baudžiavos klausimas. Valstiečių padėties problema iškėlė dauguma to meto autorių, reiškusių kartais visai skirtingas visuomenines pažūras. Buržuazinių ekonominių paažiūrų propagavimas Lietuvoje buvo gana daugiaplanis, nepasižymėjo vienos aiškios ekonominės koncepcijos plėtojimu. Vieni autoriai siūlė įgyvendinti merkantilizmo ekonominės politikos principus, kiti – atvirkščiai, gynė tokias ekonomines idėjas, kurios vėliau, gerokai išplėtotos, sudarė fiziokratų ekonominės teorijos turinį. Įsitvirtinus jėzuitams Lietuvoje plito kanoninė ekonominė mintis. Pažymėtina, kad beveik visi to meto autoriai, kėlę aktualius krašto ekonominius klausimus, buvo opozicijoje bajorų vykdomai ekonominei politikai.
Didelį vaidmenį ekonominės minties plėtojimuisi turėjo aštri reformacijos ir kontrreformacijos ideologinė kova Lietuvoje XVI a. pabaigoje – XVII a. pirmoje pusėje.
Lietuvoje pažangus ka

alvinizmo atstovai pasisakė prieš bajorų ekonominę politiką ir buvo opozicijoje merkantilizmui. Atgimstančiam ankstyvosios krikščionybės mokymui buvo svetimi fiskaliniai interesai ir ypač praturtėjimo aistra, akivaizdžiai dominavusi to meto bajorų ekonominėje politikoje.
Lietuviškoje publicistikoje iki XVII a. antrosios pusės nebeaptinkame darbų, konstruktyviau keliančių ekonomines problemas.
Apžvelgus tuo meto Lietuvos ekonominę mintį, galima neabejotinai teigti apie pažangios ekonominės minties plitimą Lietuvoje net stiprėjančio feodalinio režimo bei silpnėjančio valstybingumo sąlygomis.
Fiziokratinė ekonominė teorija kaip savarankiška ekonominė disciplina susiformavo Vilniaus unive.rsitete panaikinus jėzuitų ordiną (1773 m.) ir tuo pačiu Vilniaus akademiją performavus į Vyriausiąją mokyklą.
Paaštrėjus feodalizmo prieštaravimams, mėginta ugdyti pramoninę gamybą, lažinas keisti pinigine renta, steigti manufaktūras. Tačiau rezultatai buvo menki. Manufaktūros žlugo. Tai galima laikyti merkantilistinių ekonominių pažiūrų Lietuvoje savotišku susikompromitavimu. Šis reiškinis buvo viena iš priežasčių, paskatinusių susidomėjimą fiziokratų ekonominėmis pažiūromis.

2. MERKANTILIZMAS KAIP EKONOMINĖ POLITIKA

Merkantilizmas (ital. – pirklys, prekybininkas) – valstybės ekonominė politika, ankstyvojo kapitalizmo laikotarpiu, nukreipta kaupti turtą valstybės viduje.
Merkantilizmo kaip tam tikros buržuazinės ekonominės minties ir ekonominės politicos krypties atsiradimą bei vystymąsi chronologiškai reikia priskirti XVI-XVIII a. laokotarpiui. Literatūroje merkantilizmas suprantamas:
? kaip ekonominė šio istorinio laikotarpio valstybių politika, padėjusi kaupti kapitalus ir paruošti kapitalistinį gamybos būdą,
? kaip ekonominė teorija, reiškianti prekybinio kapitalo interesus ir grindžianti merkantilistinę valstybės politiką.
Merkantilistai teigė, kad svarbiausias ekonominis valstybės uždavinys yra šalies turtėjimas. Iš to išplaukia ir

r pagrindinė ekonominė problema – atrasti turtėjimo šaltinius ir nurodyti geriausius šio tikslo siekimo būdus.
Merkantilistams būdinga tai, kad jie, laikydami buržuazijos turtėjimą visos tautos reikalu, laikė turto šaltiniu tik užsienio prekybą. Merkantilistams vienintelis tikras turtas buvo pinigai – auksas ir sidabras. Jie reikalavo, kad valstybė aktyviai dalyvautų ūkiniame gyvenime, siekdama, kad į šalį įplauktų kuo daugiau pinigų ir kuo mažiau jų išplauktų už jos ribų. Ankstyvojo merkantilizmo laikotarpiu pinigų sulaikymo ir kaupimo šalyje uždavinys buvo vykdomas grynai administracinėmis priemonėmis, teisėtu keliu: uždraudžiant pinigų išvežimą iš šalies, skatinant prekių eksportą į užsienį, nes dėl to pinigų ištekliai šalyje didėjo. Vėlyvojo merkantilizmo pagrindiniu elementu tampa sistema aktyvaus prekybinio balanso, iškeliamas principas: kuo pigiau nupirkti, kuo brangiau parduoti.
Merkantilizmo teorinių teiginių yra nedaug. Jie dažniausiai buvo formuluojami, apibendrinant siųlomas ekonominės politikos priemones, ypač užsienio prekybos srityje. Tačiau dėl to, kad tuo metu vyravo prekybinis kapitalas (o ne pramoninis kapitalas), merkantilistai neišvengiamai tyrė tik cirkuliacijos procesą, t. y. mainų, prekybos, prekybinio kapitalo judėjimo procesą.
Merkantilistams vienintelis tikras turtas buvo pinigai – auksas ir sidabras.3. MERKANTILIZMAS LIETUVOJE
Ekonominių teorijų raidos požiūriu ypač svarbus merkantilizmo idėjų pasireiškimas, nes būtent merkantilizmas yra pirmoji nacionalinio ūkio – valstybės ekonominė teorija ir politinės ekonomijos kaip mokslo mokykla. Lietuvoje aptinkama tiek merkantilizmo ekonominės politikos pažymių, tiek pačios koncepcijos pr
ropagavimas. Ankstyvojo merkantilizmo ekonominė politika Lietuvoje nuosekliai neperaugo į vėlyvąjį merkantilizmą, kaip Vakarų Europos šalyse, ir sudarė tartum atskirą fazę vystantis gamybiniams santykiams. Kapitalizmo formavimąsi Lietuvoje iš esmės pakirto valakų reforma: ji įtvirtino baudžiavą – patenkino bajorų ekonominius interesus.
XVII a. pirmoje pusėje išėjusiame tractate ” Akiniai išlaidoms Karūnoje ir už Karūnos ribų” aptinkame vėlyvojo merkantilizmo ekonominę koncepciją. Nors šios idėjos Lietuvoje jau buvo atitrūkusios nuo ekonominio gyvenimo realijų, tačiau būtent jomis remiantis buvo kritikuojama ekonominė padėtis ir bajorų vykdoma ekonominė politika, nurodomas pasenusių feodalinių ūkininkavimo formų pražūtingumas kraštui.
Daugelyje šalių merkantilistinę politiką panaudojo dvarininkija, norėdama išvystyti prekybą ir pramonę feodalinės baudžiavinės santvarkos sąlygomis.
Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje pirmosios manufaktūros buvo įsteigtos dar XVIII a. Pirmoje pusėje (Nesvyžiuje kilimų dirbtuvė, Slucke juostų – būtinų to meti rūbams dalykų – dirbtuvės. Nešioti gražiąją Slucko juostą buvo garbė. Buvo įsteigtos taip pat medžio apdirbimo dirbtuvės, metalo liejykla ir kt.). Beveik visos tos dirbtuvės buvo įkurtos baltarusių srityse. Ryškus Lietuvos pramonės atstovas buvo kiekvieno turtingesnio bajoro laikomas bravoras. Labai dažnai bajorai versdavo valstiečius pirkti tam tikrą kiekį degtinės, kaip kad, pavyzdžiui, vertė eiti baudžiavą ar mokėti mokečius.

Vienas žymiausių manufakturinių įmonių steigėjų Lietuvoje buvo Lietuvos iždo valdytojas Antanas Tyzenhauzas (1733-1785). Jo įsteigtos manufaktūros (visų pirma gelumbės ir drobės) gamino prekes rinkai. Daug jų buvo sukoncentruota Gardino priemiestyje. Drobės audykla buvo Šiauliuose, gelumbės audykla ir metalo liejykla – Bartininkuose. Jo manufaktūrosse buvo audžiamas šilkas, gelumbė, drobė, mezgamos kojinės, dirbamos adatos,skrybėlės, gaminami ginklai, odos ir kitos prekės. Darbo jėgą sudarė vietinia baudžiauninkai, kurioe buvo verčiami dirbti veltui arba už labai maneką užmokestį. Už bet kokį menkniekį įmonių darbininkai būdavo išplakami rykštėmis. Mušti darbininkus galėjo įmonių vedėjai, meistrai ir kontoros tarnautojai.

Vis dėlto manufaktūros bankrutavo. Pagrindinė manufaktūrų nepasisekimo priežastis buvo ta pati kaip ir Rusijoje: feodalai stengėsi išlaikyti jas grynai feodaliniais baudžiaviniais pagrindais, t.y. merkantilizmui Lietuvoje būdinga tai, kad buvo tiesiamas kelias kapitalistinei gamybai, antra vertus buvo stiprinama tai, kas sudarė svarbiausią kliūtį kapitalistinių santykių augimui – baudžiava.
Kadangi bajorija buvo užsikrėtusi Vakarų Europos madomis, tai iš užsienio reikėdavo įvežti daug prekių, ir prekybos balansas būdavo pasyvus. Norėdami sumažinti importą ir paremti savąją pramonę, Žečpospolitos (1569 metais bendras Lietuvos ir Lenkijos feodalų seimas Liubline priėmė vadinamąjį Liublino unijos aktą, kuriuo buvo nustatyta, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Lenkijos Karalystė sudaro bendą valstybę – Žečpospolitą, “respubliką”, kurios valdovas yra Lenkijos karalius ir Lietuvos Didysis kunigaikštis, renkamas iki gyvos galvos bendro Lietuvos ir Lenkijos šlėktų seimo, nesilaikant jokių dinastinių ryšių) seimas 1776 metais išleido gyventojų išlaidų normuojamąjį įstaymą (lex sumptuaria), kuriuo visiems miestiečiams ir bajorams buvo uždrausta rengtis užsienio medžiagomis, ponams buvo įsakyta savo tarnus rengti kuo pigiausiai, o visų vaivadijų bajorijai įsakyta dėvėti tam tikros spalvos vietinės medžiagos mundurus. 1778 ir 1780 metų seimuose tas įstatymas buvo pakartotas ir praplėstas, tačiau niekuomet nebuvo nustatyta, kas ir kaip turi priž.iūrėti jo vykdymą. Todėl ir toliau visi dėvėjo ką norėjo, o iš to įstatymo buvo įvykdytas tik
vienas įsakymas, lietęs vaivadijos uniformas. Taigi bajorija nepasidarė uniformuota, lyg atskirų pulkų kariai. Bet ir mundurų medžiaga daugiausiai būdavo užsieninė. Vadinasi minėta įstatymas neturėjo jokios praktinės reikšmės.3.1. Ankstyvojo merkantilizmo idėjos
Lietuvoje primones, būdingas merkantilizmo ekonominei politikai, iš esmės vykdė Žygimantas Augustas, kuris daug metų išgyveno Vilniuje ir būtent Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ryškiau išvystė savo valstybinę veiklą, stengėsi centralizuoti valstybinę valdžią. Tačiau visas ekonomines priemones, skatinusias prekybos ir miestų augimą, galiausiai lydėjo valstiečių ir miestiečių varžymas. Centralizuotos valdžios silpnėjimas sudarė nepalankias sąlygas ankstyvojo merkantilizmo priemonėms peraugti į velyvąjį merkantilizmą, o trečiojo luomo silpnumas neleido merkantilizmui įsivyrauti nei Lenkijoje, nei Lietuvoje.

Ankstyvojo merkantilizmo idėjas Lietuvoje skelbė publicistai, susiję su praktine valstybės ar ūkio veikla. Jie siūlė pirmiausia įgyvendinti tuos ekonominius principus, kurie skatintų vystyti visai šaliai naudingą prekybą. Vienas reikšmingiausių išlikusių darbų yra Mykolo Lietuvio knyga “Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius”. Šis veikalas, parašytas apie 1550 metus, buvo išleistas tik 1615 metais Bazelyje. Savo veikale Mykolas Lietuvis pirmiausia kritikavo socialines negeroves: girtuokliavimą, bajorų siekimą turto bei prabangaus gyvenimo, tinginystę. Merkantilistinės pažiūros atsispindi jo siūlymuose apriboti bajorams prekių, ypač prabangos, vartojimą, o kaupimą laikyti privalumu. Merkantilistų pripažįstama tvirta centralizuota valdžia bei visos valstybės intereso iškėlimas ne kartą pabrėžiami Mykolo Lietuvio mintyse. Pasisakydamas prieš bažnyčios kišimąsi į pasaulietinius reikalus, autorius aiškiai atmetė dvasinės valdžios pirmumą. Jis taip pat nurodė, jog būtina stiprinti karinę valstybės galią. Ypač svarbi Mykolo Lietuvio iškelta mokesčių tvarkos pakeitimo idėja. Tuo metu bajorai buvo atleisti nuo mokesčių, ir visa jų našta gulė ant valstiečių bei miestiečių pečių. Idėja įvesti žemės mokestį, priklausantį nuo turimos žemės dydžiobuvo visai nauja to meto publicistikoje. Taigi Mykolas Lietuvis išreiškė tuos lūkesčius, kurie atspindėjo Žygimanto Augusto Senojo bei Žygimanto Augusto ekonominėje politikoje. O autoriaus merkantilistinio pobūdžio teiginiai buvo motyvuojami jau pasaulietiškai, pragmatiniais nacionalinės valstybės stiprinimo interesais.

XVI a. pabaigoje prasidėjo ūkio krizė: smarkiai kilo kainos, devalvavosi pinigai. Dėl kainų revoliucijos, vykusios Vakarų Europoje XVI a. prdžioje, atidarius naujus prekybos kelius bei auksui plūstant iš Amerikos pradėjo nuolat didėti kainos. Lietuva, pasaulinėje rinkoje dalyvavusi kaip stambi grūdų eksportuotoja, irgi buvo paliesta šių procesų.To meto kainų kilimas buvo vienas pagrindinių diskusijų objektų XVI a. pabaigos – XVII a. pirmos pusės literatūroje. Visuomenė karštai ginčijosi: bajorai kaltino pirklius bei prekių perperduotojus – spekuliantus, pirkliai – bajorus bei monetų gedimą valstybėje, o dvasininkai per pamokslus – “nedorėlius” bei “puolusiuosius”, kurie perka pigiau, kad parduotų brangiau.

Vieno Vilniaus miestiečio, pinigų kaliko Jono Trylneriomemoriale parašytame 1636-1638 m., taip pat bandyta nagrinėti brangymečio priežastis. Autorius nurodė, kad gryno sidabro kainų kolimas bei smulkių monetų nuvertėjimas lemia kitų monetų brangimą. Autorius iš esmės laikėsi ankstyvojo merkantilizmo požiūrio: siekti ne tik kad savi pinigai nenutekėtų į užsienį, bet irk ad būtų pritraukiamos vertingos svetimšalės monetos.

Kaip matyti iš to meto pasisakymų, pinigų krizė valstybės ekonomikoje dažniausiai buvo suvokiama kaip monetų gedimo padarinys. Montų gedimas ir spakuliacija neabejotinai didino ekonomikos krizę ir prisidėjo prie kainų kilimo.3.2. Vėlyvojo merkantilizmo koncepcija
Dėl įvežamų prekių kainų kilimo krito tėvyninio eksporto perkamoji galia, ir tai formavo pasyvų šalies prekybinį balansą, o tai savo ruožtu buvo tik vienas iš padarinių, kurių priežastys – neefektyvus ūkio vystymas, bajorų ekonominė politika.
Šią ekonominę padėtį stebėtinai įžvalgiai suvokė ir daug nuodugniau atskleidė „Akinių išlaidoms Karūnoje ir už Karūnos ribų“ autorius, pateikęs kartu ir programą valstybės ūkiui pertvarkyti.
1623 m. atspausdintas darbas „Akiniai išlaidoms Karūnoje ir už Karūnos ribų“, pro kuriuos kaip veidrodyje kiekvienas gali pamatyti pirklių gudrybes ir didžiulius pelnus, grobimą ir lupikavimą, taip pat įvairius būdus, kaip to išvengti ir juos sutramdyti. Lenkų istoriografų priskiriamas Stanislovui Zarembai, apie kurį biografinių žinių gana nedaug. Traktato autorius pažinojo to meto Lietuvos visuomeninį gyvenimą: savo teiginius jis iliustruoja pavyzdžiais ir i LDK ekonominio gyvenimo. Veikalas yra paraytas ruo metu populiaria dialogo forma: savo mintis dėsto pirkliai, Lenkijos – Lietuvos bajorai (szlachta) ir prūsų bajorai (prusacy); pastarūjų lūpomis daugiausia ir ireikiama autoriaus pozicija. Tuo metu tvarkos nebuvimu naudojasi ir iš to lobsta užsieniečiai bei dalis vietinių prekiautojų, nuskurdindami žmones. Autorius kreipiasi į visus prašydamas susitelkti bendram labui ir nesivaikyti asmeninės naudos. Taip pat autorius gerai suprato Lenkijos-Lietuvos valstybės ekonominę padėtį, kai ji, ekonomiškai atsilikusi, įžengė į pasaulinę rinką ir tapo išnaudojama Vakarų šalių.
Prūsų dėstomi motyvai iš semės grindžiami merkantilistinės koncepcijos argumentacija: smerkiami vartotojiški interesai, propaguojamas taupumas ir ekonomiškumas, aukso ir sidabro kaupimas valstybės viduje. Tačiau tuo ne tik neapsiribojama, bet, galima sakyti, šitai laikoma jau suvoktais ir pasiteisinančiais ekonominiu požiūriu dalykais. Uždavinys šiuo atveju yra rasti konkrečius būdus, kad merkantilizmo principai realizuotųsi ir veiktų.
Nors ir neatsisakydamas griežtesnės prekybos reglamentavimo politikos, autorius jau aiškiai suvokė jos ribotumą. Pirmą kartą to meto literatūroje buvo pasiūlyta konstrukyvi valstybės ekonominės politikos pertvarka. Todėl jau nepaisoma kai kurių ankstyvojo merkantilizmo postulatų ir siūloma įvairiais būdais plėsti bei skatinti pramoninę prekybą Lenkijos-Lietuvos valstybėje.
Verta dėmesio tai, kad autorius siūlė gaminti gaminiu ne tik iš vietinių žaliavų, bet sekti Nyderlandų pavyzdžiu, kur žaliavos vietinei pramonei buvo atvežamos net iš Indijos. Toks pasiūlymas tuo metu buvo revoliucinis ne tik Lenkijos-Lietuvos valstybėje, bet ir alyse, jau pradėjusiose vystyti pramonę.
Kad nauja ekonominė politika būtų veiksminga, prūsai primena „sienų uždarymą“, t.y. būtinumą taikyti efektyvią protekcionizmo politiką vietinei rinkai apsaugoti. Bet svarbiausia, kad tos prekės turi būti pramonės gaminiai, – tai įgalintų mažiau pirkti užsienio prekių. Šitai ir buvo svarbiausias siūlymas.
Merkantilistinis požiūris – siekimas sutraukti į šalį daugiau aukso ir sidabro, vystant pramoninę gamybą,- buvo naujas tuo metu gausioje Lenkijos-Lietuvos valstybės literatūroje kainų kilimo klausimais. Tik vėliau aktyvaus prekybos balanso, pasiekiama vystant vietinę pramonę, idėjas kėlė Lenkijoje J. Grodvagneris.
Veikale “Akiniai išlaidoms Karūnoje ir už Karūnos ribų” pasisakoma prieš nepagrįstą pasipelnymą asmeniniais sumetimais, pabrėžiama visos valstybės intereso prioritetas. Net tituliniame knygos lape yra užrašas: “Visuomeninė nauda turi būti aukščiau už asmeninę sėkmę”.Išvados
Kapitalizmo formavimąsi Lietuvoje pakirto valakų reformą: ji įtvirtino baudžiavą – patenkino bajorų ekonominius interesus. Ankstyvojo merkantilizmo elementai, pasireiškę XVI a., ne tik neevoliucionavo, bet buvo užgniaužti bajorų ekonominės politikos jau XVI a. pabaigoje.
Stiprios centralizuotos valdžios nebuvimas ir baudžiavos stiprinimas sužlugdė naujų tendencijų plėtrą, tapo kliūtimi pramoninei gamybai vystytis. Gamybos vystymui kliudė tuo metu vyravusi namudinė veikla – beveik kiekviena šeima audė ir rūbus siūdinosi pati.
Toliau įgyvendinti merkantilistines priemones praktiškai nebebuvo galimybių.
Lietuvos ekonominės minties istorijos klausimai liečiami ir istorikų darbuose, ir kitokioje literatūroje, tačiau stinga šiai temai skirtų platesnių specialiųjų studijų, parašytų pačių ekonomistų. O tai aktualu, nes iš istorijos mokytis niekada nevėlu. Juo labiau kad istorija kartojasi. Ir mūsų dienomis, nustatant ekonominę politiką, sprendžiant bet kokią ekonomikos problemą, pravertų žinoti, kaip panašiais atvejais buvo daroma praeityje ir kas iš to išėjo.
Ekonominės merkantilistų pažiūros, realizuotos politinėje ekonomikoje, įtakojo pramonės, žemės ūkio, užsienio prekybos augimą. Neprarado jos savo reikšmės ir šiandien.Literatūra
1. Budrys Dz. Politinės ekonomijos raštų rinktinė.- V.: “Mintis”, 1979. – 646 p.
2. Laumenskaitė E. Ekonominė mintis ir jos kūrėjai Lietuvoje ( XVI – XVII a.). –V.: Academia, 1995. – 288 p.
3. Šalčius P. Teorinė ekonomika ir ekonominės minties istorija. -V.: 1991. -365 p.

Leave a Comment