ĮVADASGlobalizacijos procesų akivaizdoje vis aiškiau suvokiama, kad svarbiausiu visuomenės ekonominės pažangos varikliu šiais laikais yra nebe tiek gamtiniai ar finansiniai ištekliai, kiek taip vadinamas“žmogiškasis kapitalas” – kuo gilesnės bei “taiklesnės” darbo rinkos poreikių atžvilgiu profesinės žinios, taipogi intelektualinis imlumas ir sugebėjimas prisitaikyti prie sparčiai kintančios rinkos iššūkių. Turint tai omenyje bei įvertinus palyginti neturtingus mūsų šalies gamtinius išteklius, galima pagrįstai teigti, kad Lietuvos ekonomikos plėtros spartą ir kokybinius parametrus lems tai, kaip greitai ir efektyviai šalies ekonomiką pavyks paversti žinių ekonomika. Tačiau žinių ekonomika neįmanoma be ekonominių žinių, gi už pastarųjų “gamybą” atsakingi Lietuvos ekonomistai, visų pirma – ekonomistai mokslininkai. Išblunkant politinėms ir ekonominėms valstybių sienoms, dar sparčiau nyks ir intelekto “rinkų” sienos, tad stiprėjanti konkurencija palies ne tik tradicinę prekių ir paslaugų gamybos sferą, bet ir mokslą, tame tarpe – ekonomikos mokslą. Šios augančios konkurencijos grėsmės akivaizdoje privalu “inventorizuoti” mūsų, ekonomistų, intelektualinius išteklius –praeityje ir dabar, pažinti jų silpnąsias bei stipriąsias puses, įvertinti savo konkurencinį potencialą bei jo kitimo tendencijas ir numatyti jo augimo kliūčių pašalinimo būdus.Lietuvos istorikai ir ekonomistai pagrįstai didžiuojasi tuo, kad pirmoji pasaulyje politinės ekonomijos universitetinė katedra 1803 metais buvo įkurta ne kur kitur, bet būtent Vilniaus universitete, Lietuvoje [6, p. 69]. Tačiau net ir skvarbiausias pasaulio ekonominės minties istorijos tyrėjas vargu ar galėtų nurodyti bent vieną Lietuvos ekonomistą -jau nekalbant apie iš Lietuvos kilusią ekonomikos mokslo pakraipą- kurio vardas būtų radęs kelią į pasaulinius analus: mokslo enciklopedijas arba “kas yra kas ekonomikoje” pobūdžio žinynus. Veltui ieškotume Lietuvos vardo solidžiajame Palgrave’o ekonomikos žinyne [5], joks lietuviškas ekonomistas neminimas nei tarp šimto garsiausių pasaulio ekonomistų iki Keyneso [2], nei šimtinėje žymiausių po Keyneso [1], netgi Rytų Europos ekonomikos minčiai pašvęstoje studijoje [7] Lietuva ir jos ekonomistai tarytum neegzistuoja. Tad, kad ir kaip nemalonu, tačiau žvelgiant tiesai į akis derėtų pripažinti, kad pasaulio ekonominės minties istorijos požiūriu Lietuva buvo ir, deja, tebėra -tiesiai šviesiai tariant- Europos provincija. Tačiau tai neturėtų pernelyg stebinti, jeigu atsižvelgsime į tai, kad Lietuva, kaip valstybė, sugrįžo į pasaulio politinį žemėlapį tik 1918 metais, po 123 metus trukusios priverstinės priklausomybės Rusijos imperijai – priklausomybės, kuri, be kita ko, buvo pažymėta ir vienintelio Lietuvoje universiteto uždarymu (1830 m.) bei lietuviškų rašmenų uždraudimu 40-čiai metų. Galima sakyti, kad XX amžiaus pradžioje lietuviškoji ekonominės minties formavimasis prasidėjo iš esmės nuo nulio: nebuvo nei susiklosčiusios lietuviškos ekonominės terminijos, nei vadovėlių valstybine kalba, nei ekonomistų rengimo programų. Ekonomikos mokslų studijos Kauno Vytauto Didžiojo universitete buvo pradėtos tik besibaigiant pirmajam XX amžiaus ketvirčiui – 1924 metais. Turint omenyje tokį vėlyvą “startą”, nenuostabu, kad Lietuvos ekonomistai nesugebėjo duoti kokį nors apčiuopiamą indėlį pasaulio ekonominės minties plėtotei.Lietuvos ekonominės minties istorijos klausimas nagrinėtas, bet toli gražu nepakankamai. Lietuvos ekonominės minties istoriją jau prieš karą pradėjo nagrinėti profesoriai ekonomistai A. Rimka ir P.Šalčius. Lietuvos ekonominės minties tyrinėjimai buvo tęsiami ir po karo. Pasirodė J. Maimino monografija (31). Parengta ne viena mokslų kandidato disertacija ir paskelbta nemažai straipsnių aukštųjų mokyklų mokslo darbuose ir kituose leidiniuose. Be J. Maimino, ekonominę mintį dar nagrinėjo V. Česnavičius, V. Lukoševičius, A. Makarevičius, A. Selvanas, A. Vengrys, D. Vėderaitė, A. Vitkūnas. Visų jų publikacijos yra suregistruotos politinės ekonomijos dėstytojų darbų bibliografinėje rodyklėje, parengtoje minint 200 metų sukaktį, kai Vilniaus universitete buvo įsteigta Politinės ekonomijos katedra (26).
Pastaruoju dešimtmečiu intensyviai dirba A. Čepėnaitė, tyrinėdama Lietuvos XIX a., V. Lukoševičius – XX a. ekonominę mintį ir kt.Po karo rašytiems darbams, liečiantiems XX a., būdingas ideologinis atspalvis, susijęs su valdžios kategorišku reikalavimu autoriams laikytis klasinių pozicijų. Šių darbų mokslinę vertę šiandien sudaro ta surinkta medžiaga, kuria remiantis jie parašyti.Reikalavimo laikytis klasinių pozicijų galėjo nepaisyti tik tie autoriai, kurie nesiruošė savuosius darbus publikuoti. Šiuo atveju minėtinas D. Cesevičius, parengęs didelės apimties rankraščius. Kai kuriuose iš jų nemažai dėmesio skiriama ekonominės minties istorijai (7).Kad būtų aišku, kas lėmė ekonomikos mokslo atspalvį XX a., reikėtų prisiminti šio mokslo tradicijas musu krašte ankstesniosiuose amžiuose.Ekonominės minties atspindžiai Lietuvoje aptinkami dar iki XVI a. Įvairiuose didžiųjų kunigaikščių nuostatuose, mokesčių rinkimą bei ūkio tvarka liudijančiuose dokumentuose yra nemažai medžiagos ūkio istorijos bei ekonominės politikos klausimais. Tačiau profesionali ekonominė mintis ėmė reikštis tik su mokslo bei spaudos plitimu.Ekonominės minties raida pakankamai gerai atspindėjo to meto ekonomines problemas. Neatsitiktinai įvairių krypčių atstovų darbuose aštriai keliamas baudžiavos klausimas. Valstiečių padėties problema iškėlė dauguma to meto autorių, reiškusių kartais visai skirtingas visuomenines pažūras. Buržuazinių ekonominių pažiūrų propagavimas Lietuvoje buvo gana daugiaplanis, nepasižymėjo vienos aiškios ekonominės koncepcijos plėtojimu. Vieni autoriai siūlė įgyvendinti merkantilizmo ekonominės politikos principus, kiti – atvirkščiai, gynė tokias ekonomines idėjas, kurios vėliau, gerokai išplėtotos, sudarė fiziokratų ekonominės teorijos turinį. Įsitvirtinus jėzuitams Lietuvoje plito kanoninė ekonominė mintis. Pažymėtina, kad beveik visi to meto autoriai, kėlę aktualius krašto ekonominius klausimus, buvo opozicijoje bajorų vykdomai ekonominei politikai.Didelį vaidmenį ekonominės minties plėtojimuisi turėjo aštri reformacijos ir kontrreformacijos ideologinė kova Lietuvoje XVI a. pabaigoje – XVII a. pirmoje pusėje.Apžvelgus tuo meto Lietuvos ekonominę mintį, galima neabejotinai teigti apie pažangios ekonominės minties plitimą Lietuvoje net stiprėjančio feodalinio režimo bei silpnėjančio valstybingumo sąlygomis.Fiziokratinė ekonominė teorija kaip savarankiška ekonominė disciplina susiformavo Vilniaus universitete panaikinus jėzuitų ordiną (1773 m.) ir tuo pačiu Vilniaus akademiją performavus į Vyriausiąją mokyklą.Paaštrėjus feodalizmo prieštaravimams, mėginta ugdyti pramoninę gamybą, lažinas keisti pinigine renta, steigti manufaktūras. Tačiau rezultatai buvo menki. Manufaktūros žlugo. Tai galima laikyti merkantilistinių ekonominių pažiūrų Lietuvoje savotišku susikompromitavimu. Šis reiškinis buvo viena iš priežasčių, paskatinusių susidomėjimą fiziokratų ekonominėmis pažiūromis.1803 m. Vilniaus universitete buvo įkurta politinės ekonomijos katedra – manoma kad pirmoji Europoje. Iš jos sklido dvarininkiško ir kapitalistinio liberalizmo idėjos.XIX a. pradžioje Europoje įsigaliojus A. Smito laisvosios prekybos koncepcijai, Lietuva nebuvo išimtis. Buvo propaguojama daugybė A. Smito teorijos interpretacijų.Trumpai pažvelgus į Lietuvos ekonominės minties istoriją, galima atkreipti dėmesį į atskirais atvejais sutinkamą ekonominių pažiūrų brandą visos europinės minties fone.Šiame darbe daugiausia bus analizuojamos merkantilizmo ekonominės idėjos. Mes pamėginsime apžvelgti medžiagą , kuri atspindi kaip pasireiškė merkantilizmo , kaip ekonominės minties doktrinos, srovės lietuvoje. Bet kurio mokslo plėtojimo priemonė yra jo dėstymas to krašto lavinimosi įstaigose ir dėstytojų požiūris į dėstomą dalyką. Todėl darbas parašytas, analizuojant ekonominio mokslo centrus, žymesnių dėstytojų skelbiamas idėjas šia tema, apžvelgiant P. Šalčiaus ir E. Laumenskaitės parašytas knygas.1. MERKANTILIZMAS1.1. Ekonomikos mokslo objektas, istorinė retrospektyva( trys laikotarpiai).Ekonomikos raidos mokslas nagrinėja visuomenės ūkinio gyvenimo dėsnius ir mokslininkų, kurie siekė perprasti visuomenės fiziologiją, veikalus, teorijas, nuveiktus darbus. Ekonomikos raidoje išskiriami trys pagrindiniai laikotarpiai:1. Ekonominiai mokymai iki rinkos ekonomikos. Nuo 4000m. prieš m.e. iki IVX am. Apima antiką ir viduramžius kuriems būdinga natūrinis ūkis, o gamyba nenaši. Ekonomikos mokslas nesusiformavęs o ekonomines mintis reiškia filosofai bei valstybės veikėjai. Žymiausi Antikos laikotarpio veikėjai – Platonas, Aristotelis, Ciceronas, Seneka, Markas Aurelijus ir kt. Tam laikotarpiui būdinga vergovinės santvarkos ir natūrinio ūkio idealizavimas. Ekonominės minties reiškėjų teiginiai rėmėsi etikos, moralės normomis ir buvo nukreiptos prieš stambias prekybines operacijas. Pinigų paskirtis buvo tik mainomoji, tačiau buvo teigiama, kad pinigai iškreipia prekės kainą. Prabanga buvo smerkiama, neigiamas palūkanų ėmimas. Buvo kalbama apie teisingą prekės kainą, kuri turi būti paremta darbo sąnaudomis. Anks. Viduramžiais ekonominė mintis turėjo religinį atspalvį. Žymiausi veikėjai – Šv. Augustinas, Tomas Akvinietis. Ekonominės srovės – krikščioniškasis komunizmas(X-XII), kanonizmas(XII-XVI). Pagrindinės idėjos – įgimta žmonių lygybė, vergovės smerkimas, rankų darbo išaukštinimas, labdaringumo, dvasingumo skatinimas. Atsiradus perteklinei produkcijai ir dėl Kryžiaus žygių, ekonominio suaktyvėjimo, sparčiai augo prekyba. Pradėtos praktikuoti valstybės paskolos. Palūkanos nebuvo legalios, buvo renta už pinigų naudojimą. Buvo laikomasi principo, kad pinigai nevaisingi ir negali gimdyti pinigų, todėl jie tinkami tik taupymui ir mainymui.2. Nereguliuojamos rinkos ekonomikos raida ( nuo XVI iki XX amž.). Kai iš Europos ekonomikos išstumiamas natūrinis ūkis, sukuriama pirmoji ekonominė teorija merkantilizmas. Tai pirminio kapitalo kaupimo laikotarpis. Pagrindiniai veikėjai- Tomas Manas, Džonas Lokas, Pjeras Buagilbergas ir kt. Merkantilizmui būdinga verslininkystė, prekybos skatinimas, palaikoma gamyba, siekiamas teigiamas prekybos balansas, importas draudžiamas, išskyrus žaliavas ribojamas muitais, o eksportas skatinamas, pinigai pripažįstami ne tik kaip kaupimo priemonė bet ir kaip cirkuliacijos priemonė. Vėliau pradėjo vystytis klasikinė politinė ekonomija. Jai būdingas ekonominis liberalizmas, visiškos laisvės principas. Šiuo laikotarpiu gamyba perauga į industrinę. Pagrindiniai veikėjai –Viljamas Petis, Fransua Kenė, Adamas Smitas, Karlas Marksas ir kt. Pagrindiniai klasikų teiginiai – tai protekcializmo kritika, smulkios prekės gamybos skatinimas, orentavimasis daugiau į gamybą, ignoruoja šalies išskirtinumą ir siekia ekonomikos grynumo.3. Socialiai orientuotos arba reguliuojamos rinkos laikotarpis( XIX pabaiga iki šių dienų). Atsiranda naujų ekonomikos srovių – maržinalizmo teorija, marksistinis socializmas, keinsizmas ir kt. Formuojasi ekonomikos mokslas. Jo atstovai ekonominę analizę pagrindė ribiniais dydžiais, naudingumu ir susiformuoja naujas mokslas – mikroekonomika. Atsiranda antimonopolinė koncepcijų srovė ir visuomeninės socialinės kontrolės idėjos. Keinsas pateikia teorija, kad kartais valstybė turi prižiūrėti o ne kištis į ekonomiką. Kuriamos naujos teorijos, pvz. neoklasikinė sintezė. Dabar truputi plačiau apžvelgsime butent merkantilizma. Tai ekonominių pažiūrų sistema, pabrėžianti mainų ir prekybos, kaip nacijos gerovės šaltinio, bei aukso svarbą, ypač skatinanti eksportą ir nepalaikanti importo. Jau viduramžiais pradėjo irti natūrinis ūkis. Dėl kryžiaus karų įtakos prasiplėtė prekybos ribos, stipriai buvo paveikti Vakarų Europos gyventojų norai ir skonis. Kryžiaus karai pirmiausia iškėlė prekybinę pajūrių miestų, ypač Italijos reikšmę. Miestų klestėjimas įnešė daug naujų veiksnių. Greitai paaiškėjo, kad be žemės esama naujo tautos turto šaltinio – prekybos. Šie nauji ekonominiai santykiai iškėlė piniginio kapitalo reikšmę. Svarbiausia sritis, į kurią tuo metu buvo išsiplėtusi valstybės kontrolė, buvo prekyba, dėl ko ir pats istorijos laikotarpis vadinamas merkantilizmo laikotarpiu. Taigi merkantilizmas nėra kokia nors ekonominės politikos doktrina – tai buvo daugiau taikomosios ekonominės politikos dėsnis, kuris įvairiuose kraštuose reiškėsi įvairiai.Į pirmą vietą iškėlus pinigų reikšmę, atsirado dvi svarbios tų laikų ekonomikos sąvokos – didelis vertinimas pinigų ir užsienio prekybos, kaip geriausios priemonės pritraukti į šalį kuo daugiau pinigų.Merkantilistai teigė, kad šalys privalėtų elgtis viena su kita taip, lyg jos būtų pirkliai, besivaržantys dėl didesnio pelno. Dėl to vyriausybės turėtų remti pramonę, išleisdamos įstatymus, įgalinančius palaikyti mažus darbo ir produkcijos kaštus, o eksporto kainą – didelę. Šitaip šalis pasiektų vadinamąjį teigiamą (palankų) prekių balansą. Kad pasiektų teigiamą prekybos balansą, pagrindinės Europos valstybės stengėsi įsigyti kolonijų. Buvo manoma, kad kolonijos tieks metropolijai pigią darbo jėgą, žaliavas ir taps nauja rinka jos pagamintoms prekėms realizuoti. Pasak merkantilistų, visa gamyba turi būti valdžios remiama ir prižiūrima, kad pramonės technika ir technologija būtų aukšto lygio. Kad pramonės produktai būtų pigesni, teko rūpintis pigia darbo jėga. Žemą darbo jėgos kainą geriausia buvo palaikyti leidžiant įvežti be muito maisto prekes, o javų ar kitų maisto produktų išvežimą apsaugoti aukštais muitais. Taigi šiuo laikotarpiu žemės ūkis buvo nuostolingas.Ir šiandien yra įvairių šalių ekonomistų, vis dar manančių, kad jų šalys turėtų siekti, jog jų valdžia turėtų visokiais būdais mažinti importą ir didinti eksportą. Dėl šios priežasties tokie mokslininkai labai dažnai vadinami “neomerkantilisais”, arba “naujaisiais merkantilistais”. 2. MERKANTILIZMAS LIETUVOJE2.1 Merkantilizmas Lietuvoje remiantis P.Šalčiaus raštaisProfesorius Petras Šalčius (1893-1958) gimė Prienų rajono Čiudiškių kaime didelėje valstiečių šeimoje, kurioje augo septyni broliai ir dvi seserys. P. Šalčiaus mokslinių interesų sferoje, be kooperacijos, taip pat buvo teorinė ekonomika (politinė ekonomija) ir ekonominės minties istorija. Šiose mokslo srityse Lietuvoje P. Šalčius atliko didelį darbą. Mes pažvelgsim į jo ekonomines pažiūras.Ekonomika buvo pradėta destyti įsteigtame Kauno universitete. Pirmasiais studijų metais jos mokėsi būsimieji teisininkai ir ekonomistai Teorinė ekonomika Kauno universitete buvo dėstoma iki 1940 metų, kai Teisių fakultetas buvo perkeltas į Vilniaus universitetą (P. Šalčius teorinę ekonomiką dėstė ir Vilniaus universitete, iki vokiečiams jį uždarant). Neturėdamas lietuviškojo vadovėlio, P. Šalčius iš pradžių kelerius metus naudojosi savo mokytojo, rusų ekonomisto M. Tugan-Baranovskio (1865-1919) vadovėlių “Osnovy političeskoj ekonomii”. Tai patvirtina tas faktas, kad P. Šalčius ją išvertė į lietuvių kalbą. Todėl antraisiais universiteto veikimo metais studentai jau galėjo naudotis lietuvišku vadovėliu (47).Vienu iš pagrindinių autorių, kurio pavyzdžiu P. Šalčius daugiausia sekė, buvo švedų ekonomistas G. Kaselis. Jo vadovėlį P. Šalčius taip pat išvetrė į lietuvių kalbą (6). Be to parengė originalų darbą “Ekonomikos pagrindai” (42). Veikalo pratarmėje nurodoma, kad jis parašytas universitete skaitytų paskaitų pagrindu ir kad “autoriui rūpėjo ne sudaryti naują ekonomikos mokslo sistemą, o sistematiškai išdėstyti tai, kas jo nuomone, vertingiausio yra pasakyta atskiromis ekonomikos problemomis” (42, 5). Pateiktos literatūros sąraše, be G. Kaselio, yra A. Maršalo, Dž. Klarko ir kitų neoklasikų darbai, naudotasi ir kitokia literatūra, taip pat M. Tugan-Baranovskio vadovėliu.Dėstydamas teorinę ekonomiką Kauno universitete, P. Šalčius taip pat atliko tam tikrą darbą populiarindamas ekonominę teoriją liaudyje (44) ir šiek tiek gvildendamas jos problemas periodinuose leidiniuose (45).Teorinę ekonomiką P. Šalčius laikė gyvu, besiplėtojančiu mokslu. Neatsitiktinai jis vengė griežtai laikytis kurio nors vieno autoriaus koncepcijos. Manė, kad, siekiant gilesnių teorinės ekonomikos studijų, yra būtina susipažinti su ekonominių teorijų, apskritai ekonominės minties raida. Jo pastangomis Kauno universitete buvo pradėtas skaityti ir ekonominių teotijų istorijos kursas. Šį kursą kurį laiką skaitė pats P. Šalčius, bet jo nuopelnas šiuo atžvilgiu buvo tas, kad parengė mokymo priemones.Viduramžiams baigiantis, Vakarų ir iš dalies Rytų Europoje mainų ūkis pradeda vis labiau įsigalėti, atsiranda platūs prekybiniai ryšiai, kredito operacijos. Visa tai griauna ir ardo senas ūkio formas ir atkelia vartus naujai ūkio sistemai, vadinamai kapitalistinei sistemai, su jos pelno siekimu, racionalizuota technika, vietoje viduramžių tradicinės, su gamybos preimonių koncentracija verslovininkų rankose ir ryšium su tuo darbininkų klasės atsiradimu. Vietoje natūralinės žemės ūkio gamybos su jos pačios amatais ir miestų amatininkais, vis daugiau reikšmės pradeda įgauti centralistinė valstybė su savo kariuomene ir laivynų, valstybės apsaugos ir ekspansijos reikalams. Amatai su cechų organizacija pradeda degeneruoti ir nustoti savo pirmykščio pobūdžio.XVI a. formuojasi merkantilizmas. Tai labai nevienalytė doktrina. Bendrus jos bruožus sudaro:Valstybės ekonominė politiką nukreipiama į tauriujų metalų pritraukimą į šalies įždą. Didelis vertinimas pinigų reikšmės.Valdovas turi reguliuoti ir tvarkyti tautos pastangas, siekiant tikslų.Norima išlaikyti turimus taurius metalus ir įgyti naujų. Iš čia atsirado ir palankaus prekybinio balanso idėja.Plėtojąmą pramonė ir prekyba, pirmoji, kad galima butu pigiai gaminti, o antroji reguliuojąmą taip, kad importas mažėtų, o eksportas augtų.Kadangi tokia politika negalėjo iškart visur įsigalėti, tai merkantilizmas paskelbė tautinių interesų priešingumą.Lietuvos ekonominuose santykiuose su užsienių žymų vaidmenį užima kryžiuočių ordino įsikūrimas Prūsijoje (1228m). Žinomas Olandų valstybės vyras J. de Witt savo raštuose šio ordino žygį kvalifikuoja kaip grynai komercinio pobūdžio operaciją, pridengta stabmeldžių į krykščionybę vertimo skraiste, kurios išdavoje smarkiai vystėsi užsienio prekyba, nors ir būdama ordino rankose.Jau nuo Gedimino laikų Lietuvos valdovai stengėsi remti Lietuvos prekybą ir amatus ir tam tikslui kvietė, panašiai kaip ir kitos tų laikų šalys, svetimšalius amatininkus.Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių ekonominė politika atsispindi jų leistuose dokumentuose, sutartyse, laiškuose. Iš jų matyti, kad Lietuvos ūkis ankstyvojo feodalizmo ir jo brendimo laikotarpiu jau buvo labai išsivystęs. Žemdirbystė, gyvulininkystė, ypač arklininkystė duodavo produktų perteklių, kurį reikėjo realizuoti. Antra vertus, karas su kryžiuočiais reikalavo ne tik lėšų, bet ir naujoviškos technikos – šarvų, metalų, taip pat ir specialistų jiems gaminti.Visą tai matome didžiojo kunigaikščio Gedimino ekonominėje politikoje. 1323m. perkėlęs valstybės sostinę į Vilnių, jis kreipėsi į Vakarų Europos prekybinius miestus laišku, kuriuo kvietė pirklius, amatininkus, karius ir žemdirbius atvykti į Lietuvą. Vadinasi, užsieniečių amatinikų kvietimas ir, galimas daiktas, jų įplūdimas į Lietuvą jau buvo pradėtas pirmoje XIV a. pusėje, vėliau užsieniečiai amatininkai susivienija su vietiniais į tam tikrus cechus. Visa tai yra gana būdinga merkantilistinei ekonominei politikai, kuri reikšdavosi jau ir ankstyvojo viduramžio laikais.1323 metais, tarp d.k. Gedimino ir Livonijos ordino bei Danijos karaliumi, buvo pasirašyta taika. Tai buvo visiškai laisvos prekybos ir laisvo tranzito pripažinimas susitariančių kraštų gyventojams. Be to, svarbiu dalyku buvo ir pirklių apsauga, keliaujančių iš vienos šalies į kitą.Kad prekyba labai rūpėjo d.k. Gediminui, rodo ir tolimesnės jo pastangos rūpintis Lietuvos prekybos vystymu. 1338m. buvo sudaryta antroji prekybos sutartys tarp d.k. Gedimino ir Livonijos ordino magistro. Abiejose valstybėse buvo nustatytas taikos ruožas. Už pirklių saugumą taikos juostoje turėjo būti atsakingi abiejų kraštų valdovai ir privalėjo atlyginti jiems nuostolius jei kas nors nutikdavo.Gediminas taip pat kvietė iš užsienio inteligentus, kad pakelti kultūrinį gyvenimą Lietuvoje. Jis sistemingai kurė miestus, kaip ūkinio gyvenimo centrus. Pačiu svarbiausiu iš jų buvo Vilnius, kuris tapo ne tik jo būstine, bet ir krašto ekonomikos centru. Greta Vilniaus atsirado Trakai. Daugybė prekybos kelių jungė Vilnių su užsienių. Tačiau svarbiausias dėmesys buvo nukreiptas į krašto saugumo organizavimą. Gediminas manė, kad krašto saugumas turėjo sudaryti palankias sąlygas ir krašto ekonomikai plėstis. Didžiojo kunigaikščio Vytauto agrarinės ir finansinės politikos svarbiausias tikslas buvo didinti iždo pajamas. XV a. jau ir vidaus ir užsienio rinkoje įsigalėja atsiskaitymas pinigais, o ne natūra. Pinigus tuo metu vadino kiaunės arba kunicos vardu. Pinigo įsigalėjimas reiškė prekybos reikšmės didėjimą. Didžioji Lietuvos kunigaikštystė užėmė svarbią vietą tarptautinėje tų laikų prekyboje. Per jos teritoriją ėjo tranzitinė prekyba iš Rytų ir Pietų į Vakarus ir Šiaurę. Vytauto ekonominėje politikoje prekybos klausimai užėmė svarbią vietą. Tai matėsi iš prekybos sutarčių su kaimynais ir sudaromomis privilegijomis miestams ir pirkliams. Pvz. Vadinamojoje Salyno sutartyje buvo nustatyta, kad lietuviai pirkliai Ordino žemėse – Prūsijoje ir Livonijoje, o jų pirkliai Lietuvoje nevaržomi naujų muitų, gali laisvai prekiauti. Tačiau 1401m. sukilus prieš ordiną žemaičiams, prekybos santykiai nutrūko. Prekyba buvo atgaivinta tik 1404m., pasirašant Racionžo sutartį. Laikotarpis po Racionžo taikos Lietuvos prekybai buvo gana palankus. Tačiau nepasibaigus Kryžiuočių ordino kovoms su Lietuva, tie geri prekybos santykiai neilgai truko, į normalią vagą prekybiniai santykiai tarp Lietuvos ir Ordino įėjo tik po Melno taikos.Vytautas, kaip ir Gediminas, kvietė iš užsienio pirklius, teikdamas jiems įvairių lengvatų. Jis įkurdino lietuvoje taip pat totorius ir žydus. Pirmieji aktyviai prekiavo su tolimaisiais rytais, o antrieji pasižymėjo įvaitiomis kredito, ir panašiomis operacijomis, bei turėjo plamių ryšių su Vakarų prekyba. D.k. Vytautas pats aktyviai dalyvavo prekyboje. Savo ižde laikė didelius aukso, sidabro, audinių, brangiųjų kailių kiekius.Pažymėtinas faktas, kad Vytautas karo žygių metu tiesdavo tiltus per pelkes ir miškus. Tais keliais pasinaudodavo ateityje ir pirkliai.D.k. Vytautas taip pat stengėsi vystyti ir pramonę. Į Lietuvą jis kvietė ne tik pirklius, bet ir amatininkus, suteikdamas jiems tokių pat laisvių bei teisių kaip ir pirkliams. Vytauto laikais jau atsirado pirmosios pramonės įmonės. Vytauto ekonominė politika pasižymi tuo, kad ji buvo pagrįsta feodalinio jungo valstiečiams didinimu, didesnės feodalinės rentos gavimu, kurios realizavimui reikėjo plėsti prekybinius ryšius. Kariniams reikalams buvo reikalingas ir pramonės vystymas. Iš Žygimanto Senojo laikų yra pasilikę nemažą dokumentų, kurie apibūdinajo ekonominę politiką. Žygimantas II savo valdose taikė pradėjusių sukapiltalistėti Italijos respublikų ūkio principus. Jis leido tam tikras instrukcijas dvaramsvaldyti, ir išleido pirmą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės 1529m. Statutą. Statute – 37 punktai, kurie liečia įvairius nurodymus valdytojams įvairiais klausimais, pvz. Kaip tvarkyti dvaro ūkį, kad gautume iš jo daigiau pajamų, kaip turi elgtis su dvaro tarnais ir valstiečiais dvaro administarcija ir t.t.. Vėliau 1566m.atsirado antrasis statutas, kuriame buvo įteisinti bajorų teismai. Po Liublino unijos 1569m. Lietuvos Statutas vėl buvo keičiamas, pritaikant jį įsigalėjusios šlėktos interesams. 1588m. jau trečiasis Lietuvos Statusas veikė lietuviškose, baltarusiškose ir ukrainietiškose gubernijose.Statute randame įštisą eilę nuostatų, kurių tikslas yra palengvinti prekių cirkuliaciją valstybės viduje – plėsti vidaus rinką. Atskirai pabrėžtas draudimas laivybinėse upėse daryti užtvankas ir tuo kenkti laivybai. Motyvas merkantilistinio pobūdžio, nes bajorams ir miestiečiams buvo naudingiau prekes gabenti vandeniu.Statute buvo patvirtinta privilegija bajorams vežti be muito į užsienį prekes pačių pagamintas ir iš užsienio saviems reikalams. Taip pat buvo paliesta tais laikais Europoje labai aktualį problemą – monetų falsifikavimas. Už tai buvo numatytos griežtos bausmės.Statuto, kaip anstatinio teisių rinkinio, nuostatose, kiek jie tiesiogiai liečia pritaikomą ekonomiką, randame būdingų tų laikų valdovų ekonominiai politikai merkantilistinių momentų (kelių taisymas, upių valymas, prekių cirkuliacijos lengvinimas, draudimas falsifikuoti monetas, pirklių teisių gynimas ir t.t.), bet jame žymi ir viduramžių ekonominių idėjų įtaka, ypač pažiūros į prekybos ir amatų verslą, kaip nevertų bajoro vardo.Atgijus ekonominio gyvenimo pulsui Vakaruose, padidėja maisto prekių paklausa. Tai labai skatino javų eksportą iš Lietuvos. XVI-XVII a. Lietuva ir Lenkija tampa tikrais Europos aruodais ir aprūpina javais Skandinaviją, Flandriją, Olandiją, Prancūziją, Ispaniją ir Italiją. Vėliau prekybai sukliūdė karai su Švediją.Lenkijoje ir Lietuvoje jau minėti ekonominio gyvenimo pasikeitimai nuo XV a. žadina ir ekonominę mintį. Ištisa eilė rašytojų nagrinėja pinigų, kolonizacijos klausimus, smerkia palūkanas ir prabangą. Ne vienas iš jų prieš ir po Liublino Unijos gyveno ilgesnį laiką Vilniuje, ypatingai prie Zigmanto-Augusto rūmų. XVIII a. antroje pusėje Lietuvoje matome labai gyvą Antano Tyzenhauzo, Gardino seniūno, Lietuvos paiždininko ir valstybės dvarų administratoriaus, merkantilistinį eksperimentą. Tyzenhauzas steigia Gardine manufaktūras, slapta iš užsienio verbuodamas audimo, geležies, plieno ir sidabro gaminių, karietų, balnų ir kitus meistrus, steigdamas prekybos kontorą eksportui ir importui, steigdamas specialiasias mokyklas, rūpindamasis taip pat žemės ūkio pakėlimu. Jo veikla tęsėsi maždaug ligi 1770m., kai buvo staiga nutraukta jo priešininkų.2.2 Merkantilizmas Lietuvoje remiantis E.Laumenskaitės “Ekonominė mintis ir jos kūrėjai Lietuvoje”(XVI – XVIIa.)E.Laumenskaitės knygoje “Ekonominė mintis ir jos kūrėjai Lietuvoje”(XVI – XVIIa.) siekta pirmą kartą istoriografijoje plačiau apžvelgti ekonominės minties raidą XVI-XVII a. Joje pateikiama bendra ekonominė krašto apžvalga, to meto autorių ekonominių pažiūrų analizė bei jų darbų vertinimai, geriausiai atspindintys t meto Lietuvos ekonominę mintį.Ankstyvojo merkantilizmo idėjų paplitimas. Ekonominių teorijų raidos požiūriu ypač svarbu merkantilizmo idėjų pasireiškimas, nes būtent merkantilizmas yra pirmoji nacionalinio ūkio – valstybės ekonominė teorija ir politinės ekonomijos kaip mokslo mokykla. Lietuvoje tiriamuoju laikotarpiu aptinkama tiek merkantilizmo ekonominės politikos požymių, tiek pačios koncepcijos propagavimas. Ankstyvojo merkantilizmo ekonominė politika Lietuvoje nuosekliai neperaugo į vėlyvąjį merkantilizmą, kaip Vakarų Europos Šalyse, ir sudarė tartum atskirą fazę vystantis gamybiniams santykiams.Kuo gi reiškėsi ankstyvojo merkantilizmo ekonominė politika Lietuvoje XVI a.?Užsienio prekybos srityje, labiausiai tinkamoje realizuoti merkantilizmo ekonominės politikos tikslus, taip pat aptinkame požymių liudijančių bandymą reguliuoti ūkį, siekiant padidinti iždo pajamas lengviausiu būdu – per mokesčius.Lietuvoje priemones, būdingas merkantilizmo ekonominei politikai iš esmės vykdė Žygimantas Augustas, kuris daug metų išgyveno Vilniuje ir būtent Lietuvos didžiojoje Kunigaikštystėje ryškiau išvystė savo valstybinę veiklą, stengėsi centralizuoti valstybinę valdžią. Tačiau visas ekonomines priemones, skatinusias prekybos ir miestų augimą, galiausiai lydėjo valstiečių ir miestičių varžymasi. Žygimanto Augusto ekonominės politikos nevertėtų laikyti merkantilistine, nes iš tikrųjų jis ankstyvojo merkantilizmo priemones derino su baudžiavos stiprinimu.Centralizuotos valdžios silpnėjimas sudarė nepalankias sąlygas ankstyvojo merkantilizmo priemonėms peraugti į vėlyvąjį merkantilizmą, o trečiojo luomo silpnumas neleido merkantilizmui įsivyrauti ir Lietuvoje.Kai kurias merkantilistams būdingas mintis net kur kas anksčiau yra reiškę įvairūs autoriai, tarp jų ir kanoninio mokymo atstovai. Tačiau merkantilizmas formavosi kartu stiprėjant nacionalinei valstybei, įsigalint pasaulietinėms pažiūroms ekonominės veiklos vertinime, atsisakant moralės normų deklaravimo ir atiduodant pirmenybę ekonominei naudai. Tokų vlstybės ekonominės politikos bruožų, kaip prekybos skatinimas, siekimas sukaupti daugiau brangiųjų metalų šalies viduje bei karinės galios stiprinimas, galima aptikti įvairiais laikotarpiais daugelyje šalių. Tačiau bandymas sutapatinti valstybės turtingumą su pinigų (kaip brangiųjų metalų) gausumu šalyje, iškeliant prekybą virš kitų ūkininkavimo sričių, yra jau merkantilizmo požymis.Ankstyvojo merkantilizmo idėjas Lietuvoje taip pat skelbė publicistai, susiję su praktine valstybės ar ūkio veikla. Jie siūlė pirmiausia įgyvendinti tuos ekonominius principus, kurie skatintų vystyti visia šaliai naudingą prekybą. Vienas reikšmingiausių tokio pobūdžio išlikusių darbų yra Mykolo Lietuvio knyga “Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius”.šis veikalas parašytas apie 1550metus, buvo išleistas tik 1615 m Bazelyje. Tai, pirma, liudija šio darbo aktualumą net po daugelio metų, antra, manytume, – keliamų idėjų nepriimtinumą to meto Lietuvos visuomėnei.Merkantilistinės pažiūros atspindi Mykolo Lietuvio siūlymuose apriboti bajorams prekių, ypač prabangos, vartojimą, o kaupimą laikyti privalumu.Merkantilistų pripažįstama tvirta centralizuota valdžia bei visos valstybės intereso iškėlimas ne kartą pabrėžiami Mykolo Lietuvio reiškiamose mintyse. Miestų augimą ir prekybos vystymą autorius laikėdidžiulia nauda visai valstybei. Tačiau jo skatinimas vystyti šalyje amatus bei prekybą dar nebuvo grindžiamas būtinumu plėsti vietinę pramoninę gamybą užsienio rinkai( tai vėlyvojo merkantilizmo principas). Ypač svarbi Mykolo Lietuvio iškelta mokesčių tvarkos pakeitimo idėja. Tuo metu bajorai buvo tiesiogiai atleisti nuo mokesčių, ir visa jų našta gulė ant valstiečių bei miestiečių pečių” valstybei ginti mokesčius renkame tik iš mums pavaldžių miesto gyventojų, nuomininkų ir iš neturtingų artojų, aplenkdami didžiulių žemių savininkus, nors šieji daug daugiau gauna pelno iš savo valdų Juk daug sėkmingiau klostytųsi karo reikalai ir mokesčių, dabar imamų nuo galvos, būtų surenkama daugiau, jei pradėti matuoti dvarai ir laukai, priklausą tiek kilmingiems, tiek prastiems žmonėms, būtų teidingai pabaigti, nes tada, kas daugiau turėtų lauko, tas daugiau ir mokečių mokėtų [1;p.52-53].Taigi Mykolas Lietuvis išreiškė tuos lūkesčius, kurie atsispindėjo Žygimanto Senojo ir Žygimanto Augusto ekonominėje politikoje. O autoriaus merkantilistinio pobūdžio teiginiai buvo motyvuojami jau pasaulietiškai, pragmatiniai nacionalinės valstybės stiprinimo interesais.Vieno Vilnaius miestiečio, pinigų kaliko Jono Trylnerio memoriale, parašytame 1636-1638m, bandyta nagrinėti brangymečio priežastis. Autorius nurodė, kad gryno sidabro kainų kilimas bei smulkių monetų nuvertėjimas lemia kitų monetų brangimą. Autorius iš esmės laikėsi ankstyvojo merkantilizmo požiūrio: siekti ne tik kad savi pinigai nenutekėtų į užsienį, bet ir kad būtų pritraukiamos vertingos svetimšalės monetos.”Respublikai naudingiausia būtų, kad būtų dirbinami tokie pinigai, kurie iš valstybės neišeitų, o čia naudoti tinkami būtų [2;p336]Vėlyvojo merkantilizmjo konsepcija. XVIIa. Pirmoje pusėje išėjusiame traktate “Akiniai išlaidoms Karūnoje ir už Karūnos ribų” aptinkame vėlyvojo merkantilizmo ekonominęn konsepciją. Nors šios idėjos Lietuvoje jau buvo atitūkusios nuo ekonominio gyvenimo realijų, tačiau būtent jomis remiantis buvo kritikuojama ekonominė padėtis ir bajorų vykdoma ekonominė politika, nurodomas pasenusių feodalinių ūkininkavimo formų pražūtingumas kraštui.Šis veikalas priskiriamas Stanislovui Zarembai. Šiame veikale savo mintis dėsto pirkliai, Lenkijos-Lietuvos bajorai ir prūsų bajorai, pastarųjuu lūpomis daugiausia ir išreiškiama autoriaus pozicija. Prūsų dėstomi motyvai iš esmės grindžiami merkantilistinės koncepcijos argumentacija: smerkiami vartojiškis interesai, propaguojamas taupumas ir ekonomiškumas, ausko ir sidabro kaupimas valstybės viduje.Tačiau tuo ne tik neapsiribojama, bet, galima sakyti, šitai laikoma jau suvoktais ir pasiteisinančiais ekonominiu požiūriu dalykais. Uždavinys šiuo atveju yra rasti konkrečius būdus, kad merkantilizmo principai realizuotųsi ir veiktų.Merkantilistinis požiūris – siekimas sutraukti į šalį daugiau aukso ir sidabro, vystant pramoninę gamybą, – buvo naujas tuo metu gana gausioje Lenkijos-Lietuvos vastybės literatūroje kainų kilimo klausimais. Merkantilizmo ekonominė koncepcija XVII a. pirmoje pusėje jau neatspindėjo LDK ūkio vystymosi ypatybių. Ankstyvojo merkantilizmo elementai, pasireiškę Lietuvoje XVI a. (ypač apie jo vidurį), ne tik neevoliucionavo, bet buvo užgniaužti bajorų ekonominės politikos jau XVI a. pabaigoje. Stiprios centralizuotos valdžios nebuvimas ir baudžiavos stiprinimas sužlugdė naujų tendencijų plėtrą, tapo kliūtimi pramoninei gamybai vystytis. Jau pati agrarinė refroma lėmė žemės ūkio, o ne pramonės vystymosi pirmenybę. Taigi toliau įgyvendini merkantilistines priemones praktiškai nebuvo galimybių. IŠVADOSPo pirmojo pasaulinio karo susikūrusi Lietuvos Respublika daug ką turėjo pradėti nuo nulio. Trūko kvalifikuotų kadrų, kultūrinių tradicijų, modernios pramonės, savitos švetimo sistemos. Dabar, retrospektyviai žvelgiant į tuos praeities laikus, tiesiog sunku suprasti, kaip tauta per dvidešimt ūkinio ir politinio gyvenimo metų sugebėjo tiek daug nuveikti, įgauti savitą gyvenimo būdą visose gyvenimo srityse. Ne išimtis ir ekonominis gyvenimas, ūkio studijų plėtojimas, ryški pažanga visose ekonomikos mokslo srityse. Šalis, kuri iki 1918 m. faktiškai težinojo tik “ūkių ekonomus”, įsikūrus universitetui. o vėliau ir kitoms respublikos aukštosioms mokykloms, sugebėjo parengti nemažą ekonominę literarūrą, nagrinėti įvairius, pirmiausia praktinio pobūdžio, ūkinius klausimus.Lietuvoje iki 1918 metų nebuvo nei vieno didesnės apimties lietuvių kalba ne tik originalaus, bet ir verstinio veikalo, nei vieno specialaus ekonomikos klausimais periodinio leidinio, trūko ekonominių terminų. Palaipsniui visos šios bėdos buvo nugalėtos: atsirado periodinių ir neperiodinių ekonomikos srities leidinių bei originalių ir verstinių veikalų.Reikia labai apgailestauti, kad iki šiol respublikos ekonomikos mokslo ir ūkinės minties istorija yra labai mažai tyrinėta. Šioje srityje ekonomistai yra atsilikę beveik nuo visų kitų respublikos sričių specialisyų. Nė apie vieną respublikos iškilesnį ekonomistą (V. Jurgutį, A. Rimką, P. Šalčių, Dz. Budrį) nėra išleista jokių atsiminimų knygų, jų darbus ir veiklą nagrinėjančių akademinių studijų.Lietuvos ekonominės minties istorijos klausimai liečiami ir istorikų darbuose, ir kitokioje literatūroje, tačiau stinga šiai temai skirtų platesnių specialiųjų studijų, parašytų pačių ekonomistų. O tai aktualu, nes iš istorijos mokytis niekada nevėlu. Juo labiau kad istorija kartojasi. Ir mūsų dienomis, nustatant ekonominę politiką, sprendžiant bet kokią ekonomikos problemą, praverstų žinoti, kaip panašiais atvejais buvo daroma praeityje ir kas iš to išėjo.Literatūra:
1.P.Šalčius Raštai “Teorinė ekonomika ir ekonominės minties istorija.1991 m.2. E.Laumenskaitė “Ekonominė mintis ir jos kūrėjai Lietuvoje” (XVI-XVIIa.). 1995 m.3. A.Anikinas “Mokslo jaunystė” Mąatytojų ekonomistų gyvenimas ir idėjos iki Markso 1988 m. 6. Vilniaus universiteto istorija. 1803-1940. V.: Mokslas, 1977.5. Palgrave Dictionary of Economics. London: McMillan Press Ltd, 1994.Blaug, M. Great Economists Before Keynes. London: Wheatsheaf Books, 1986Blaug, M. Great Economists Since Keynes. Cambridge: Cambridge University Press, 19857. Wagener, H.-J. (Ed.). Economic Thought in Communist and Post-Communist Europe. London: Routledge Studies in The History of Economics, 1998.31. Maiminas J. Teorijos ir tikrovė: Buržuazinių ekonominių teorijų ir programų Lietuvoje kritika (1919-1940 m.). V., 1960. 232 p.Lietuvos politinės ekonomijos dėstytojų darbai. 1783-1983.: Bibliografinė rodyklė. Sudarė Černiauskienė I., Laumenskaitė E., Petrauskienė Z. V., 1983. 294 p.Cesevičius D. Lietuvos ekonominė politika 1918-1940 metais. V., apie 1965, 200 p.: (Mašinraštis).
42. Šalčius P. Ekonomikos pagrindai. K., 1933. 515 p.47.Tugan-Baranovskis M. Politiškosios ekonomijos pagrindai. Vertė P. Šalčius. K., 1923. 319 p.6.Cassel G. Teoriškoji socialekonomija. Vertė P. Šalčius. K., 1931. 616 p.