Turinys
Įvadas……………………………………………………………………………………………………………….21.Makroekonomika kaip mokslas…………………………………………………………………………..32.Makroekonomika ir ekonominė politika………………………………………………………………..33.Pagrindiniai makroekonominiai rodikliai ir jų kitimas Lietuvoje………………………………..43.1.Nacionalinio produkto rodikliai……………………………………………………………….43.1.1.Kas tai yra BNP?……………………………………………………………………..43.1.2.BNP Lietuvoje…………………………………………………………………………83.2.Bendrasis kainų lygis………………………………………………………………………….113.2.1.Infliacija………………………………………………………………………………..113.2.2.Infliacija Lietuvoje…………………………………………………………………..123.2.3.Gamintojų kainų indeksas……………………………………………………….143.3.Ekonominis gyventojų užimtumas…………………………………………………………163.4.Nedarbas………………………………………………………………………………………….183.5.Palūkanų norma…………………………………………………………………………………21Išvados……………………………………………………………………………………………………………24Naudota literatūra……………………………………………………………………………………………..25ĮvadasŠalies ekonomikos apimtis yra nustatoma pagal bendrą šalyje pagaminamų prekių ir paslaugų kiekį. gaminant vis daugiau prekių ir paslaugų, ekonomika kyla, o pats geriausias būdas įvertinti šį augimą yra pinigais įkainoti visus pirkimus ir pardavimus. Nors pinigai nėra vienintelis ekonomikos apimties įkainojimo būdas, juos pasitelkus lengviausia susumuoti visa, kas šalyje buvo pagaminta bet kuriais metais: obuolius ir apelsinus, automobilius ir kompiuteris, futbolo rungtynes ir koledžo mokymą. Kai susumuojama visa šių prekių ir paslaugų pinigine išraiška, gautą rodiklį galima palyginti su kitų šalių rodikliais. Ir nors valiuta jose skirtinga, kiekvienos šalies bendra prekių ir paslaugų suma, naudojant valiutų kursus, turi būti perskaičiuota, kad palygintume vienos ir kitos šalies ekonomikos apimtis. Nūdienos ekonomikos mokslo tikslas – pasaulinio patyrimo kaupimas ir kūrybinis jo pritaikymas, siekiant socialinės bei ekonominės Lietuvos gerovės. Visa tai, o juo labiau naujų ekonominių koncepcijų kūrimas reikalauja naujo požiūrio į daugelį reiškinių, su kuriais tenka susidurti gyvenime.1. Makroekonomika kaip mokslasMakroekonomika, tai ekonomikos šaka tirianti bendrą ekonominę veiklą valstybės mastu. Makroekonominė analizė tiria kaip funkcionuoja ekonomikos visuma, ir kokie veiksniai ją veikia. Makroekonominių tyrimų objektas – šalies ūkis. Kaip ir visi ekonomikos mokslai, taip ir makroekonomika remiasi teorija ir stebėjimais. Stebėjimai yra organizuoti ir susisteminti. Kiekvienos valstybės vyriausybė reguliariai pagal ekonominės statistikos mokslo patvirtintą sistemą renka informaciją apie žmonių ekonominę veiklą, jų pajamų dydį, paklausos ir paklausos struktūrą, kainų dydį, žmonių apsirūpinimą darbu, žmonių gyvenimo sąlygas, pinigų cirkuliaciją ir kitus ekonominius, socialinius klausimus. Šie duomenys sumuojami ir gaunami statistiniai rodikliai apibūdinantys visos ekonomikos būklę. Tie rodikliai fiksuojami dinamikoje laiko požiūriu. Atsižvelgiant į ekonomikos būklę, valstybės yra vykdoma atitinkama ekonominė politika, kuriamos ir vykdomos ekonominės ir socialinės programos. Pagrindiniai ekonominės ir socialinės informacijos nešėjai:
· Nacionalinis produktas;· Vartojamų prekių kainų indeksas;· Nedarbo lygis;· Palūkanų norma.
Beveik kasdien masinės informacijos priemonės atkreipia mūsų dėmesį į šalies infliacijos, nedarbo lygius, skelbia gamybos augimo arba nuosmukio tempus. Visa tai yra plačiai diskutuojama, ieškoma priemonių, kaip minėtas problemas spręsti. Ekonomikos būklės stebėjimui, valdymui ir analizavimui naudojami makroekonominiai modeliai ir rodikliai.2. Makroekonomika ir ekonominė politikaKodėl? ir Ką reiškia? – tai du svarbiausi klausimai ekonomikoje. Galutinis ekonomikos tikslas – parengti mūsų problemų sprendimo politiką. Tačiau prieš tai, kol mes galėsime suformuluoti mūsų politiką, kiekvienas iš mūsų turi pasistengti suprasti, kaip ekonomika veikė praeityje ir kaip dabar. Priešingu atveju, kupina geriausių norų, ekonominė politika gali nueiti klaidingu keliu, kuris privestų prie nenumatytų ir klaidingų kelių.Kai nagrinėjama ekonominė politika, dėmesio centre dažniausiai būna vyriausybės politika ir tokie jos elementai kaip mokesčiai, vyriausybės išlaidų programos, atskirų pramonės šakų, tokių kaip energetika, tvarkymas. Nežiūrint to, privataus verslo vykdoma politika irgi yra svarbi. Reikia suprasti, kaip geriausiai galima organizuoti prekių gamybą, kad mažėtų savikaina. Kokias kainas turėtų nustatyti verslo firmos, jei nori maksimizuoti pelną? Kada parduotuvė turėtų padidinti prekių atsargas savo sandėlyje? Yra penki pagrindiniai ekonominės politikos tikslai : aukštas užimtumas, kainų stabilumas, efektyvumas, teisingas pajamų paskirstymas ir augimas. Pirmi du tikslai susiję su ekonomikos stabilumu. Esant nestabiliai ekonomikai, daugelis žmonių neturi darbo, vyksta kainų augimas. Todėl pirmuosius du tikslaus galima apibūdinti kaip vieno tikslo du aspektus, t.y. kaip siekimą pusiausvyros tarp stabilių kainų ir žemo nedarbo lygio.
Antroji problema – tai efektyvumas. Nagrinėjant šią problemą, būtina atsakyti į tokius klausimus : ar pilnai išnaudojame savo galimybes? Kada laisvoji rinka padidina efektyvumą? Kada laisvoji rinka nesprendžia efektyvumo problemos?Trečioji problema – teisingumas. Jei vyriausybė vadovausis “laissez faire” principu, tai kas atsitiks su darbininku, žemės ūkio dalyvio pajamomis? Kaip vyriausybė gali padėti neturtingoms šeimoms? Ekonominiai tikslai pildo vienas kitą, jeigu vieno iš jų siekimas padeda pasiekti kitą.Pavyzdžiui, sumažinus nedarbą, sumažėja skurdas. Tačiau tikslai gali prieštarauti tarpusavyje. Gamybos apimties sumažėjimas sumažina nedarbą, bet tuo pačiu gali padidinti infliaciją.3. Pagrindiniai makroekonomikos rodikliai ir jų kitimas Lietuvoje3.1. Nacionalinio produkto rodikliai 3.1.1. Kas tai yra BNP?Vienos šalys pagamina labai daug žaliavos, pavyzdžiui, medienos tuo tarpu kitos gamina daugiau pramoninių gaminių (automobilių), o dar kitos tiekia paslaugas – kino industrijos, draudimo ar banko.Šalies ekonomikos apimtis yra nustatoma pagal bendrą šalyje pagaminamų prekių ir paslaugų kiekį. Gaminant vis daugiau prekių ir paslaugų ekonomika kyla. Sveika, tvirta ekonomika auga nuolat. Kai augimas sustoja arba prasideda smarkus kritimas, sakoma – tai ekonominis nuosmukis (smukimas).Kai susumuojama visa prekių ir paslaugų apimtis, pinigine išraiška, gautą rodiklį galima palyginti su kitų šalių.Bendrasis nacionalinis produktas (BNP) nusako baigtinių prekių ir paslaugų vertę, kuri išreiškia visų kurios nors šalies piliečių ūkinės veiklos rezultatus. Tai yra, BNP nusako, kokio dydžio produktas priklauso tos šalies piliečiams, įskaitant ir pajamas, gaunamas iš investicijų užsienyje, bei atskaitant užsieniečių toje šalyje gaunamas pajamas.BNP yra rodiklis, su kurio pagalba bandome išmatuoti kiekvieną legaliai pagamintą prekę ar paslaugą. Ūkininkas, prekiaudamas šviežiomis daržovėmis, poetas – naujomis savo knygomis – kiekvienas jų parduodamas prekes ar paslaugas įneša savo indėlį į ekonominę veiklą, matuojamą BNP. Kiekvienoje stadijoje, kaskart sukuriant naują vertę, padidėja šalies BNP.Tačiau BNP apima toli gražu ne visas prekes ir paslaugas, kurias pardavė tais metais rinkoje jų gamintojai.Pirma, į kurių nors metų BNP įeina būtent tais metais pagaminta produkcija. Tai reiškia, kad eliminuojamos visos turto perpardavimo (automobilių, namų ir t.t.) operacijos. Šių prekių vertė jau atsispindėjo nacionaliniame produkte jų pagaminimo ir pirmojo realizavimo metais. Jei prekė tais pačiais metais pagaminta, bet lieka neparduota, jos vertė pateks į BVP tuo atveju, jei dėl to padidės gamybinių atsargų bei nerealizuotos gatavos produkcijos apimtis – šių atsargų prieaugis įeina į BVP.Antra, BVP sudaro vien baigtinių prekių ir paslaugų vertė.Baigtinė prekė ir paslauga – tai ta, kuri pasiekia savo galutinį vartotoją, tai yra kuri nebėra vartojama kaip sąnaudos kitai prekei ar paslaugai gaminti. Taigi savo esme baigtinis produktas arba paslauga – tai asmeniniams žmonių poreikiams patenkinti skirtas dalykas. Esant šiuolaikiniam gamybos specializavimo lygiui daugelis firmų ir įmonių gaminamų produktų pereina per kelias gamybos ir vartojimo stadijas, kol jų vartojimas baigiasi baigtinio produkto sukūrimu ar baigtinės paslaugos suteikimu. Jei visuminis metinis produktas būtų skaičiuojamas kaip šalies įmonių ir firmų tais metais pagamintų visų, o ne vien baigtinių prekių ir paslaugų, verčių suma, būtų neišvengiamas dalies prekių vertės pakartotinis, keliskartinis suskaičiavimas. Kartotiniai skaičiavimai padidintų nacionalinį produktą tarpinio produkto dydžiu. Pavyzdžiui, anglis, pirkta individualaus namo krosniai kūrenti, yra baigtinis produktas, anglis, kuri bus sunaudota kaimo mokyklai šildyti, yra tarpinis produktas. Į BNP jos vertė paklius ne tiesiogiai, o per kaimo gyventojams teikiamų paslaugų vertę. Reliatyvi išimtis daroma investicinėms prekėms – gamybinių fondų prieaugiui; šios prekės ( darbo priemonės ) taip pat laikomos baigtinėmis prekėmis ir įeina į BNP sudėtį pagrindinių gamybinių fondų prieaugio dydžiu.
Kartotinių prekių ir paslaugų skaičiavimo išvengiama, jei, apskaičiuodami bendrąjį nacionalinį produktą, sumuojame kiekvienoje gamybos stadijoje sukurtą pridėtinę vertę.Pridėtinė vertė – tai skirtumas tarp firmos pagamintos produkcijos rinkos kainos ir jos gamybai pirktų prekių ir paslaugų kainų.Panagrinėkime pavyzdį, pateiktą lentelėje 3.1.1.1.3.1.1.1. lentelėPrekė Pardavėjas Pirkėjas Sandėriokaina Pridėtinė vertė Baigtinės prekės(arba išlaidos) Gamintojo (gamybosveiksnio) pajamosPlienas Plienogamintojas Automobilių gamintojas 1000 1000 – 1000Padangos Padangų gamintojas Automobilių gamintojas 500 500 – 500Plastmasės Plastmasėsgamintojas Automobilių gamintojas 2000 2000 – 2000Automobil…is Vartotojas 7000 3500 7000 3500Sandėrių kainų suma 10500 – – –Bendrasis nacionalinis produktas – 7000 7000 7000
Lentelėje pateiktos keturios tarpusavyje susijusios įmonės (firmos) : plieno, padangų, plastmasių ir automobilių gamintojai. Plieno gamintojai patys sau kasa geležies rūdą ir ją perdirba į plieną, todėl jų veiklos pridėtinė vertė yra tūkstantis litų. Tokia pati situacija gaminant padangas ir plastmases. Vienintelė perkanti ir naudojanti gamybos procese įvairius tarpinius produktus (plieną, padangas, plastmases) yra automobilių gamybos įmonė. Joje sukurta pridėtinė vertė apskaičiuojama atimant iš automobilių gamybos įmonės realizuotos produkcijos kainos (7000 litų) jos pirktų ir sunaudotų gamybos procese tarpinių produktų kainą (3500 litų). Taigi šalies bendrojo nacionalinio produkto apimtis yra lygi kiekvienos gamybos stadijos pridėtinės vertės sumai – 7000 litų arba baigtinių prekių kainų sumai – 7000 litų.Analogiškai, naudojant pridėtinės vertės sumavimo būdą, galima apskaičiuoti ir valstybės bendrąjį nacionalinį produktą. Bendrajam nacionaliniam produktui apskaičiuoti naudojami ir kiti du būdai – pagal išlaidas ir pagal pajamas.Trečia, kai kurios baigtinės prekės paslaugos yra kuriamos ir teikiamos vartotojui be jų pirkimo – pardavimo. Dabar tokios rūšies paslaugos sudaro žymią nacionalinio produkto dalį. Jų apimtis apskaičiuojama pagal tų paslaugų kaštus. Ekonomistai prisipažįsta, kad tai išeitis, bet neideali.Ketvirta, BNP skaičiavimas apima, žinoma, tik oficialiai patvirtinta tvarka atliekamas rinkos operacijas. Nelegalūs sandėriai, “šešėlinės” ekonomikos procesai BNP dydyje neatsispindi, nors kartais jie gali sudaryti žymią dalį.Šešėlinė ekonomika apibrėžiama kaip ekonominė veikla, kurioje pagamintos prekės ir suteiktos paslaugos nedeklaruojamos valdžios institucijoms. Taigi, šešėlinė ekonomika apima ir nelegalių veiklų veiksmus, kurių ekonominiai rezultatai yra neapskaitomi valdžios institucijų.Neapskaityta šalies užsienio prekyba sudaro dalį šešėlinės ekonomikos. Pagrindinės nedeklaruojamų arba neteisingai deklaruojamų prekybos srautų priežastis – siekimas išvengti muitų, akcizo, PVM mokesčių bei kitokių rinkliavų, prekės muitinės kainos nustatymo, prekių standartų ir kitų procedūrų. Neapskaitomos užsienio prekybos dalį didina ir neskaidri bei dažnai kintanti prekių apskaitos sistema, besikeičiantys informacijos rinkimo bei apskaitos metodai, neefektyvus informacijos valdymas muitinėse. Dėl minėtų priežasčių dalis Lietuvos užsienio prekybos yra neapskaitoma.Penkta, į BNP neįeina finansinės transakcijos – vertybinių popierių pirkimas ir pardavimas. Keičiantis akcijų ir obligacijų savininkui, jokio papildomo visuomeninio poreikių patenkinimo nėra, taigi nėra ir gamybinio išteklių panaudojimo.Bendrasis vidaus produktas (BVP) – tai galutiniam vartojimui šalies viduje pagamintų prekių ir suteiktų paslaugų vertė rinkos kainomis per nagrinėjamą laikotarpį. Nagrinėjamas laikotarpis dažniausiai yra metai, metų ketvirčiai bei pusmečiai. Skirtingai nei BNP, BVP išreiškiamas ne rinkos kainomis,bet gamybos veiksnių kaštais, kurių suma nustatoma sudedant pridėtinę vertę kiekvienoje šakoje ir įmonėje.Bendrojo vidaus produkto augimas – palyginamosiomis kainomis išreikšto BVP pokytis per nurodytą laikotarpį procentais. BVP augimas skaičiuojamas ketvirčiui, pusmečiui, metams.Nors bendrojo vidaus produkto augimas yra plačiausiai naudojamas šalies ekonomikos būklei įvertinti, jis yra bene abstrakčiausias ir sudėtingiausiai apskaičiuojamas ekonominis rodiklis. Išankstiniai BVP augimo įvertinimai skelbiami praėjus maždaug trims mėnesiams nuo nagrinėjamo laikotarpio pabaigos, vėliau jie ne vieną kartą tikslinami, kartais net metams praėjus. BVP augimo rodiklį naudojant skirtingų šalių ekonominiam augimui palyginti dažnai neišvengiama nesusipratimų dėl duomenų “statuso” (išankstiniai, patikslinti) neatitikimo, pasenusios informacijos naudojimo. Be to, lyginant skirtingų šalių BVP, jo skaičiavimo metodi…kos turi būti suderintos. Tačiau koreguojant rodiklio skaičiavimo metodiką geografinio suderinamumo tikslais, sumažėja tikslumas stebint rodiklio dinamiką šalies mastu. Taigi, operuojant BVP augimo skaičiais, dera atsižvelgti į šio rodiklio prigimtinį sąlygiškumą bei naudojamų duomenų statusą.3.1.2. BNP Lietuvoje
Ekonomikos raidos rezultatai atspindi bendrojo nacionalinio (vidinio) produkto (BNP) stabiliomis kainomis kitimo palyginimas.1991 – 1994 metais Lietuvos ekonomikoje pradėjo ryškėti slaptos neigiamos ilgalaikio vystymosi tendencijos. Staigus ekonominių ir prekybinių ryšių su buvusios Tarybų Sąjungos šalimis nutraukimas; ryškus Lietuvos prekybos sumažėjimas dėl pasaulinių energijos produktų bei žaliavų kainų įvedimo paspartino smukimo procesą. Dėl to realusis BNP pradėjo mažėti. 1992 metais nukrito 38 %, o 1993 metais sumažėjo dar 16 %. Nuo 1991 metų mažėjęs BVP, pradedant 1995 metais, ketverius metus iš eilės didėjo vidutiniškai po 5 %. Tik 1999 metais, veikiant Rusijos krizei ir kitiems veiksniams, BVP vėl sumažėjo, šį kartą – 4.1 %.1999 metų kovo mėnesį Ūkio ministerija prognozavo, kad BVP 1999 metais pagal optimistinį scenarijų turėtų sudaryti 46.8 mlrd.litų, pagal pesimistinį – 46.5 mlrd.litų (3.1.2.1. grafikas).3.1.2.1. grafikas
Lietuvos statistikos departamento duomenimis, Lietuvos BVP per pirmąjį 1999 metų ketvirtį sumažėjo 5.7 %, o pirmąjį pusmetį – 4.8 %.1999 metų pirmojo ketvirčio rezultatai daugeliui buvo netikėti, nes dar birželio mėnesį atnaujintoje Vyriausybės programoje buvo numatytas 4 procentų metinis BVP augimas. 1999 metais Valstybės biudžeto projektas buvo pateiktas svartyti, tikintis 7 % augimo. 1999 kovo mėnesio Ūkio ministerijos ekonominės raidos prognozėse nurodytas 3.7 % – 4.1 % BVP augimas. Svarstydama biudžeto mažinimo galimybes, liepos pabaigoj Vyriausybė sumažino šių metų BVP augimo prognozes iki 1.3 % – 1.6 %.Vyriausybė prognozavo, kad BVP 1999 metais augs 1.3 % – 1.6 %, o Lietuvos bankas – kad BVP sumažės maždaug vienu procentu. Tačiau 2000 metams Lietuvos bankas prognozavo net 6.5 procentų BVP augimą. Tarptautinis valiutos fondas 1999 metams prognozavo 0.5 procento BVP augimą, 2000 metams – 4 procentus.3.1.2.2. grafike nurodytos oficialios BVP augimo 1999 m. reikšmės, kokios galiojo tuo metu, kai vyko ekspertų apklausa.
3.1.2.2. grafikas
Vertinant privataus sektoriaus poveikį ekonomikai, būtina atsiminti, kad oficialioji statistika neatspindi jo realaus indėlio į nacionalinę ekonomiką. Visų pirma dėl to, kad didelė privataus sektoriaus dalis veikia šešėlinėje ekonomikoje. Be to, daugelis net legaliai veikiančių įmonių oficialiai rodo tik dalį savo veiklos. Statistinės atskaitomybės sistema neapima labai didelės dalies privačių įmonių.Paklausus ekspertų, kokią dalį visos šalyje sukuriamos vertės sudaro šešėlinės ekonomikos produkcija, buvo nurodyta, kad šešėlinės ekonomikos dalies visame BVP įverčių vidurkis lygus 23 procentams ( tai yra vienu procentiniu punktu mažiau nei ankstesnio tyrimo vertinimas ):
Ekspertų vertinimai. Šešėlinės ekonomikos dalis BVP 1999 m. I pusmetį procentais:Aritmetinis vidurkis moda mediana 23 20 23
Pagal veiklos sektorius (aritmetiniai vidurkiai):Finansai gamyba paslaugos prekyba23 17 26 25
Pagal veiklos vietą (aritmetiniai vidurkiai):Vilnius ne Vilnius24 22
3.1.2.3. grafikas
Neapskaitoma Lietuvos užsienio prekyba sudaro maždaug 17 procentų bendros užsienio prekybos. Kaip ir ankstesniuose tyrimo etapuose, manoma, kad neapskaitomo importo dalis viršija neapskaitomą eksportą.Ekspertų vertinimai. Nepaskirstyta importo ir eksporto dalis BVP 1999 m. I pusmetį procentais: Aritmetinis vidurkis moda medianaNepaskirstytas importas 20 20 20 Nepaskirstytas eksportas 14 15 15
Pagal veiklos sektorius (aritmetiniai vidurkiai): Finansai gamyba paslaugos prekybaNepaskirstytas importas … 20 16 21 20 Nepaskirstytas eksportas 17 8 13 14
Pagal veiklos vietą (aritmetiniai vidurkiai): Vilnius ne VilniusNepaskirstytas importas 19 23Nepaskirstytas eksportas 14 12
Respondentų vertinimais, neapskaitomo importo ir eksporto dalis Lietuvos užsienio prekyboje 1999 metais lieka tokia pati kaip ir prieš metus. Tikėtina, jog per pastarąjį pusmetį neapskaitomos prekybos apimtis įtakojo keletas prieštaringų tendencijų. Iš vienos pusės, ekonominė krizė Rusijoje galėjo turėti ypač didelės įtakos neapskaitomos prekybos srautų sumažėjimui ( pavyzdžiui, automobilių prekyba ). Paklausos Rusijoje smukimas pirmiausia paveikė grynųjų pinigų neapskaitomą arba nepilnai apskaitomą ekonomiką. Iš kitos pusės, padidintas akcizo mokestis kai kurioms prekėms (pavyzdžiui, kurui bei alkoholiui) paskatino nelegalios prekybos šiais produktais, ypač importo, augimą.
3.2. Bendras kainų lygis3.2.1. INFLIACIJAViena svarbiausių ekonomikos problemų yra infliacija. Ji paprastai apibrėžiama kaip žymus ilgalaikis bendrojo prekių ir paslaugų kainų lygio kilimas, dėl kurio krinta piniginio vieneto perkamoji galia. Infliacija paprastai matuojama vartojimo prekių ir paslaugų kainų indekso padidėjimu per metus. Vienos, kelių prekių ar jų grupės kainų išaugimas nėra infliacija. Gamybos technologijos pažanga bei paklausos svyravimai sudaro sąlygas atskirų prekių kainoms tiek kilti, tiek kristi. Infliacija yra tuo atveju, kai kyla bendras kainų lygis. Be to, dalis ekonomistų linkę pabrėžti, kad infliacija vadintinas ne vienkartinis bendrojo kainų lygio pakilimas, o besitęsiantis, ilgas jo kilimas. Visuomenė labai jautriai reaguoja į prekių kainų kilimą, todėl čia neišvengiama subjektyvių vertinimų. Kainų kilimas reiškia pinigų perkamosios galios mažėjimą, t.y. realiojo darbo užmokesčio kritimą. Kita vertus, infliacijos sąlygomis darbo užmokestis visada auga. Nuostoliai dėl infliacijos nėra tokie aiškūs, kaip, pavyzdžiui, nuostoliai dėl nedarbo. Tai gal kiek ir netikėta, nes juk visi supranta, jog infliacija – tai blogai. Tačiau kiekvieną sandėrį sudaro pardavėjas ir pirkėjas. Jei pakyla kaina, tai pirkėjas pralaimi, o pardavėjas laimi. Analizuojant infliaciją reikalingi kiti argumentai. Nedarbas – tai aiškus nuostolis, nes gaminama mažiau prekių bei paslaugų. Veikiant infliacijai atsiranda ir laimėtojų, ir prarandančiųjų.Dėl infliacijos sumažėja pinigų vertė. Taigi pralaimi visi tie, kurių pajamos išreiškiamos pastovia pinigų suma. Tai yra:
· Žmonės, kurių atlyginimai išreiškiami fiksuotu dydžiu.· Verslininkai, įsipareigoję ateityje pateikti prekes bei paslaugas už pastovią kainą.· Pensininkai, gaunantys pastovias pensijas.· Tie, kurie pirko obligacijas ar paskolino pinigus kitais būdais, nes jiems grąžinama skola nuvertėjusiais pinigais.
Aišku, kad kai kurie žmonės pralaimi dėl netikėtos infliacijos. Tuo tarpu ne visi pastebi, jog kai kas ir laimi. Tie verslininkai, kurie darbuotojams moka pastovų atlyginimą, gali pasipelnyti, jei jų parduodamų prekių kainos augs greičiau negu gamybos kaštai.Netikėta infliacija perskirsto turtą, paima iš skolintojų ir perduoda skolininkams. Taigi ekonomikoje atsiranda daugiau neteisybės.Skiriami infliacijos tipai:Šliaužianti infliacija – tai ilgai trunkanti, neaukštų ir gan pastovių tempų infliacija. Jos numatymas nesudėtingas – paprastos ekstrapoliacijos būdu, prie jos galima prisitaikyti. Žinoma, svarbu ir vidutinis jos lygis – kuo jis žemesnis tuo geriau ekonomikai.Šuoliuojanti infliacija – tai kainų lygio kilimas dideliais tempais, kurie rodo tendenciją dar didėti. Hiperinfliacija – kada kainų lygis kyla milžiniškais tempais, prekės brangsta beveik kasdien, pinigų cirkuliacija vyksta pašėlusiu tempu, kyla ūkio suirutė. Hiperinfliacija buvo Vokietijoje po Pirmojo pasaulinio karo, 1989 m. ji pasireiškė Lenkijoje.Nustatyti infliacijos priežastis nelengva. Ji – visos ekonomikos būklės atspindys, nors ir pasireiškia pinigų sferoje. Amerikiečių ekonomistas Miltonas Fridmanas tvirtina, kad infliacija visada ir visur – piniginis reiškinys. Pasak jo, infliaciją sukelia per didelis pinigų kiekis. Prekių paklausos perteklių monetaristai motyvuoja pinigų pasiūlos augimu. Infliacijos tempą geriausiai apibūdina BNP defliatorius, vartojimo prekių kainų indeksas. Pats bendriausias rodiklis yra BNP defliatorius, apibūdinantis šalyje pagamintų palyginamų prekių bei paslaugų kainų pokyčius. Kovai su infliacija naudojamos tiek atskiros priemonės, tiek visa atitinkama vyriausybės ūkio politika. Atskirų priemonių arsenale yra darbo užmokesčio ir kainų kontrolė (šių priemonių visuma – pajamų politika), indeksavimas.Kova su infliacija gali būti ir yra efektyvi tiktai reguliuojant visuminę pasiūlą ir paklausą, keičiant jų santykį. Tai daroma fiskalinės ir monetarinės politikos priemonėmis (mokesčių normomis, vyriausybės išlaidomis, centrinio banko operacijomis).3.2.2. Infliacija Lietuvoje
Didėjant darbo apmokėjimui, kilo pagamintos produkcijos ir paslaugų kainos bei tarifai. Tai lėmė daugelio produkcijos gamintojų ir paslaugų tiekėjų monopolistinė padėtis prekių ir paslaugų rinkoje. Darbo užmokestis buvo didinamas, prekių ir paslaugų kainos buvo keliamos jau atsižvelgiant į pasiektą infliacijos lygį, todėl jis buvo įskaičiuojamas į naujas prekių ir paslaugų kainas, tarifus, darbo apmokėjimą, o tai dar labiau didino infliaciją. Infliacijai taip pat turėjo įtakos muitų politika atskiroms pramonės ir ūkio šakoms, nuolat keliamos monopolinės transporto, ryšių, butų eksploatavimo kainos ir tarifai. Kovojant su infliacija, antimonopolistinis kainų ir konkurencijos reguliavimas nebuvo sėkmingas.Statistikos departamento duomenimis, įmonių skolos partneriams 1993 metais buvo gana didelės ( nors įmonių skolos gruodžio mėnesį sumažėjo, tačiau jos buvo 2,7 karto didesnės nei metų pradžioje ). Įmonės skolas vertinant kaip neprocentinį kreditą, galima teigti, kad tai irgi skatino infliaciją, nes įmonės skolininkės savo partnerių sąskaita neatlyginamai didino savo apyvartines lėšas, nemokėdamos už medžiagas ar paslaugas ir net privalomųjų mokesčių į biudžetą, mokėjo darbuotojams darbo užmokestį, gavo ir skirstė pelną.Taip susiformavo nebankinė apyvartinių išteklių rinka, kuri dažnai prilygdavo šalies bankų pinigų apyvartai ir net būdavo didesnė už ją. Infliaciją sąlygojo bei skatino ir bankų suteiktų paskolų bei uždelstų paskolų didėjimas.Kaip parodė ketverių metų Lietuvos infliacijos stabilizavimo patirtis, nuoseklus fiskalinių ir monetarinių svertų taikymas infliacijai stabilizuoti yra nepakankamas. Visada greta egzistuoja ir nemonetariniai veiksniai, kurie daro įtaką infliacijai.Užsienio šalių patyrimas infliacijos stabilizavimo ir reguliavimo srityje rodo, kad pagrindinės nuostatos turėtų būti sprendimų perspektyvumas, komplektiškumas ir sistemingumas. Tai reiškia, kad tarp antiinfliacinių veiksnių bei svertų – struktūrinės konversijos biudžetinių – finansinių bei kreditinių – piniginių reguliatorių yra daugybė tiesioginių ir grįžtamųjų ryšių, kurie veikia atitinkamų priemonių bendrą efektyvumą; kiekvienos atskirai paimtos priemonės antiinfliacinis potencialas yra nedidelis ir ribotas.Lietuvos statistikos departamentas (LSD) infliaciją skaičiuoja vartojimo kainų indekso metodu, kuomet lyginamos fiksuoto prekių ir paslaugų krepšelio kainos ataskaitiniu ir baziniu laikotarpiu. 1999 m. liepos mėn. kainų pokytis per metus buvo neigiamas (-0,2 proc.). Kainų kritimas Lietuvoje, atsispindintis oficialiuose vertinimuose, sukėlė diskusiją apie galimas neigiamas defliacijos pasekmes. Vienu iš pagrindinių nuogąstavimų tapo tai, jog defliacija gali paskatinti ekonominį nuosmukį Lietuvoje. Labiausiai atpigusios maisto prekės skaičiuoti naudojamame vartojimo prekių ir paslaugų krepšelyje sudaro 40.4 proc. Tuo tarpu bendrame vidaus produkte maisto ir nealkoholinių gėrimų dalis yra mažesnė nei 10 proc. Todėl defliacija nebūtinai reiškia paslaugų ar pramoninių prekių kainų mažėjimą.Infliacijos rodiklis neatspindi daugelio sparčiai augančių pramonės ir paslaugų rūšių, kurių lyginamasis svoris vartojimo prekių ir paslaugų krepšelyje yra labai mažas.Nuogąstaujant dėl vartojimo prekių ir paslaugų kainų mažėjimo poveikio ekonominei šalies būklei, pamirštama tai, jog šis reiškinys yra naudingas vartotojams. Makroekonominiu požiūriu, defliacija gali stabdyti ekonomikos plėtrą, kai vartotojai pristabdo pirkimą, tikėdamiesi tolesnio kainų mažėjimo.Infliacijos lygio didžiausias pakilimas buvo 1992 m., kai infliacija sudarė 1162% (3.2.2.1.grafikas).3.2.2.1.grafikas3.2.3. Gamintojų kainų indeksasGamintojų kainų indeksas (GKI) – prekių, naudojamų tolesniame vertės kūrimo procese, kainų pokytis per nustatytą laikotarpį. GKI dinamiką įtakoja ir importuojamų produktų kainų pokyčiai.LLRI tyrimo respondentų vertinimais, pirmąjį 1999 m. pusmetį GKI Lietuvoje vidutiniškai buvo lygus 100.9. Šis vertinimas yra mažesnis nei 1998 metų pirmojo pusmečio GKI vertinimai (kuomet GKI buvo 103.0).
LSD duomenimis, gamintojų kainos per pirmąjį 1999 m. pusmetį šiek tiek išaugo – GKI lygus 102.0. LSD vertinimais, didžiausią įtaką gamintojų kainų augimui turėjo naftos ir jos produktų sektorius, kuriame ypač išaugo kainos gegužės mėnesį. Pokyčiai naftos ir jos produktų rinkose įtakojo tai, kad kurį laiką mažėjusios gamintojų kainos vėl augo (3.2.3.1. ir 3.2.3.2. grafikai).3.2.3.1. grafikas
3.2.3.2. grafikas
Pastebėtina, jog pirmą kartą po gana ilgo laiko oficialūs šaltiniai rodo GKI augimą. Labai sumažėjo skirtumas tarp ekspertų vertinimų bei LSD teikiamų duomenų.
3.2.3.3. lentelėVIDUTINIAI METINIAI GAMINTOJŲ IR VARTOTOJŲ KAINŲ INDEKSAI(palyginti su ankstesniais metais)
1995 1996 1997 1998 1999Gamintojų parduotos pramonėsprodukcijos kainų indeksas … … 106,0 96,1 103,0Kasybos ir karjerų eksploatavi-mo produkcijos … … 105,0 91,6 124,7Apdirbamosios pramonės produkcijos 128,3 117,3 104,2 93,4 102,7Elektros, dujų ir vandens tiekimo … … 111,5 107,0 101,3Statybos kainų indeksas 125,4 116,8 109,8 105,5 102,2Žemės ūkio produkcijos supirki-mo kainų indeksas 153,7 126,0 94,7 94,6 95,6Augalininkystės produkcijos 146,1 131,2 85,5 88,5 102,6Gyvulininkystės produkcijos 156,1 124,4 98,0 96,8 93,2Vartotojų kainų indeksas 139,6 124,6 108,9 105,1 100,8
3.3. EKONOMINIS GYVENTOJŲ UŽIMTUMAS IR AKTYVUMAS
Vienas iš pagrindinių rodiklių, apibūdinančių pokyčius darbo rinkoje – gyventojų užimtumas ir nedarbas.Atkūrus nepriklausomybę, gyventojų skaičius dėl migracijos ir sumažėjusių gimimų mažėjo, tačiau užimtųjų skaičius sumažėjo dar sparčiau. Nuo 1990 m. iki 1998 m. gyventojų skaičius sumažėjo apie 20 tūkst., o užimtųjų skaičius – 197 tūkst. Ypač pakito užimtumo struktūros įvairiose veiklos rūšyse. Daugiausia užimtųjų sumažėjo pramonėje, statyboje, o padidėjo paslaugų sferoje. Laikotarpio pradžioje valstybinėse įmonėse dirbo 90%, privačiose – 10% užimtųjų, o 1999 m. valstybinėse įmonėse dirbo 31,4%, privačiose – 68,6% užimtųjų.1992 – 1994 m. iš kai kurių įmonių buvo atleidžiama apie 25 – 30% visų dirbančiųjų. Todėl mažėjo bendras gyventojų užimtumas (3.3.1. lentelė).
3.3.1. lentelė
Kai stabilizavosi ekonomika ir pradėjo didėti bendrasis vidaus produktas, užimtųjų skaičius 1996 – 1997 m. pradėjo didėti. Prasidėjusi Rusijos ekonominė krizė turėjo įtakos ir Lietuvos gyventojų užimtumui. Jų skaičius 1998 m., palyginti su 1997 m., sumažėjo 13 tūkst., arba 0,8%.Gyventojų užimtumą geriausiai atspindi jų užimtumo lygis. Mažėjant absoliučiam užimtųjų gyventojų skaičiui, jų užimtumo lygis taip pat mažėja. Jei 1991 m. apie pusė visų gyventojų dirbo vienokį ar kitokį pajamas duodantį darbą, tai 1998 m. jų buvo apie 45 %.Įdomūs pokyčiai vyksta žemės ūkyje. Likvidavus kolūkius ir tarybinius ūkius, visoms šeimoms, gyvenančioms kaime, buvo suteikta 3 ha žemės. Be to, prasidėjo žemės grąžinimas buvusiems jos šeimininkams arba paveldėtojams.1999 m. pradžioje žemės ūkio kadastre buvo įrašyta 314 tūkst. smulkių žemdirbių, turinčių iki 3 ha žemės. Ūkininkų ūkio registre įregistruota 68 tūkst. ūkininkų.
3.3.2. lentelėUŽIMTIEJI ŽEMĖS ŪKYJE (%) 1935 1960 1970 1980 1990 1997 1998 Lietuva 80 54 31 23 19 22 21 Latvija 65 36 21 16 17 18 19 Estija … 26 17 14 13 9 10
Lietuvoje žemės ūkio produktų gamyba užsiima apie 20% visų užimtųjų. Tai labai aukštas procentas palyginti su Vakarų Europos šalimis. Ypač mažai žemdirbių yra Jungtinėje Karalystėje (2%), Belgijoje (2,7%), Švedijoje (3%), Šveicarijoje (3,5%). Vakarų Europoje stambūs aukštos žemės ūkio mechanizacijos ūkiai. Lietuvoje, kaip ir kitose Baltijos šalyse, vyrauja smulki žemdirbystė, kurioje yra daug rankų darbo. Todėl žemės ūkyje užimta gana daug gyventojų (3.3.2. lentelė). Tai sąlygoja istoriškai susiklosčiusios tradicijos.3.3.3. pav.
UŽIMTUMAS VALSTYBINIAME IR PRIVAČIAME SEKTORIUOSE
Nepriklausomybės pradžioje 1990 m. privačiame sektoriuje dirbo 185 tūkst., arba 10% visų užimtųjų. Vykstant privatizacijai ir besivystant privačiam verslui, sparčiai didėjo dirbančiųjų skaičius privačiame, o mažėjo – valstybiniame sektoriuje (3.3.3. pav.).
1998 m. privačiose struktūrose buvo užimta 98% prekybos, 96% žemės ūkio, 96% statybos, 90% apdirbamosios pramonės įmonėse užimtų darbuotojų.3.4. NEDARBASDuomenis apie bedarbius nuo 1991 m. kovo mėn. renka įsteigtos valstybinės darbo biržos. Tačiau tai informacija į jau besikreipiančius asmenis. Kaip rodo praktika, ne visi bedarbiai, ieškodami darbo, kreipiasi į valstybines darbo biržas.Darbo biržos, vadovaujantis Bedarbių rėmimo įstatymu, bedarbiais įskaito tik tuos nedirbančius darbingo amžiaus darbingus asmenis, nesimokančius dieninėse mokymo įstaigose, užsiregistravusius gyvenamosios vietos valstybinėje darbo biržoje kaip ieškančius darbo ir pasirengusius profesiniam mokymuisi.Pirmaisiais darbo biržų veiklos metais į darbo biržas kreipdavosi nedaug asmenų, o paskutiniais metais – gerokai daugiau (3.4.1. lentelė).3.4.1. lentelėBEDARBIŲ, ĮREGISTRUOTŲ DARBO BIRŽOSE, SKAIČIUS(vidutinis metinis skaičius; tūkst.)
1991 1992 1993 1994 1995 1996 1997 1998 Bedarbiai 5,1 24,1 81,1 65,7 109,0 124,5 104,5 113,7 Vyrai … 14,2 45,3 31,2 49,4 57,0 48,9 55,6 Moterys … 9,9 35,8 34,5 59,6 67,5 55,6 58,1
Daugiausia bedarbių, darbo biržos duomenimis, baigę profesines mokyklas (1998 m. – 34%) arba neturi profesijos (43%), o mažiausia – su aukštuoju išsilavinimu (6%).Kas metai didėja bedarbių, neturinčių profesinio pasirengimo, lyginamasis svoris bendrame bedarbių skaičiuje (3.4.2. lentelė).
3.4.2. lentelėBEDARBIŲ IŠSIMOKSLINIMAS METŲ PABAIGOJE(tūkst.) 1992 1994 1996 1997 1998 Iš viso 66,5 78,0 109,4 120,2 122,8 Aukštasis 8,0 5,8 7,7 8,3 7,1 Aukštesnysis 12,0 14,8 21,4 21,4 20,7 Profesinis 31,9 35,7 48,9 45,4 41,7 Nekvalifikuoti 14,6 21,7 31,4 45,1 53,3
Nedarbą geriausiai atspindi nedarbo lygis, t.y. bedarbių santykis su darbo jėga.Dėl metodinių bedarbių sąvokos apibrėžimų skirtumų bedarbių skaičius tyrimų ir registruotų darbo biržose yra skirtingi. Todėl ir nedarbo lygiai skiriasi. Tačiau pastebimas nedarbo lygių skirtumų mažėjimas. Į darbo biržas kreipiasi vis daugiau nedirbančių gyventojų, todėl registruotas nedarbo lygis didėja (3.4.3. grafikas). 1999 m. spalio mėn. pabaigoje jis siekė 8,8%.
3.4.3. grafikas
Užimtų gyventojų 1999 m. gegužės mėn. buvo 1637 tūkst., arba 54,5% visų tiriamo amžiaus gyventojų. Bedarbių 1999 m. gegužės mėn. buvo 245 tūkst. Jų skaičius per metus sumažėjo beveik per 13 tūkst., o įregistruotų darbo biržoje bedarbių per metus padidėjo 28 tūkst. Neaktyvių gyventojų, t.y. asmenų, kurie nepriskirti prie užimtų ar bedarbių, 1999 metais buvo 1123 tūkst. Tai nedirbantys moksleiviai ir studentai, darbingo amžiaus namų šeimininkės, pensininkai, žmonės su negalia, nuteistieji. Tokių asmenų buvo 54% (3.4.4. grafikas).
3.4.4. grafikas
Per metus gyventojų užimtumas pasikeitė. Padidėjo užimtųjų, o sumažėjo bedarbių ir neaktyvių gyventojų skaičius (3.4.5. lentelė).
3.4.5. lentelė GYVENTOJŲ UŽIMTUMAS 1999 m. gegužė 1998 m. gegužė Iš viso Vyrai Moterys Iš viso Vyrai Moterys Visi gyventojai 3700,8 1745,4 1955,4 3704,0 1747,1 1956,9 Vyresni nei 14 m. amžiaus 3005,4 1389,7 1615,7 … 2987,2 1380,5 1606,7 Darbo jėga 1882,1 976,0 906,1 1840,5 966,6 873,9 Užimtieji 1637,2 836,8 800,5 1583,1 823,6 759,6 Bedarbiai 244,9 139,2 105,7 257,4 143,1 114,3 Neaktyvūs gyventojai 1123,3 413,8 709,6 1146,7 413,9 732,8
Tyrimo duomenimis, bedarbių kategorijai 1999 m. gegužės mėn. buvo priskirta 245 tūkst. gyventojų, o nedarbo lygis buvo 13%. Per metus, t.y. nuo 1998 m. gegužės mėn. iki 1999 m., bedarbių skaičius sumažėjo 12,5 tūkst., o nedarbo lygis – 1%. Nedarbo lygis amžiaus grupėse pasikeitė. Didėja jaunų žmonių nedarbo lygis. Išlieka mažesnis nedarbo lygis 35 metų ir vyresnių gyventojų (3.4.6. grafikas).
3.4.6. grafikas3.5. Palūkanų normaKadangi kapitalo pasiūla yra ribota, tai palūkanų norma atlieka svarbią funkciją orientuodama tą ribotą pasiūlą kryptimis, kur kapitalas būtų pelningiausiai panaudotas. Palūkanų norma yra, vaizdžiai tariant, automatinis kapitalo paskirstymo reguliatorius. Tie įmonininkai, kurie gali panaudoti kapitalą itin pelningai, siūlo didesnę kainą už jį, vadinasi, jie turi geresnes galimybes gauti tai, kas siūloma; tie, kurie mažai gali arba išvis negali panaudoti papildomo kapitalo, mokės už jį mažai arba išvis jo nesiskolins, ir todėl visai nedaug esamo kapitalo paklius į jų rankas. Tarkime, kad reikalingas kapitalas kino teatrams ir čiuožykloms statyti, bet kino teatrų perspektyvos tuo metu geresnės negu čiuožyklų. Akivaizdu, kad būsimas kino teatrų savininkas pasiūlys didesnę palūkanų normą už kapitalo paskolą, negu tas žmogus, kuris nori pastatyti čiuožyklą; rezultatas bus tas, kad esama kapitalo pasiūla atiteks kino teatro statybai, o čiuožyklų biznis turės palaukti.
Vadinasi, susiklosčiusi palūkanų norma daro racionalizuojantį poveikį. Kai spaudoje skaitome, kad kuri nors šaka negali gauti pakankamai kapitalo, galime manyti, jog toje šakoje pelningo kapitalo naudojimo perspektyvos nėra tokios puikios kaip kitose šakose ir ši šaka nepajėgi pasiūlyti tokio dydžio bendrosios palūkanų normos, kad įveiktų investuotojų nenorą dėti pinigus į ją. Vidutinės metų palūkanos normos už 6 – 12 mėn. trukmės paskolas litais 1999 metų pusmetį sudarė 13,6 procento (0,4 procentinio punkto mažiau, nei vertinant 1998 m., ir 0,4 punkto daugiau, nei vertinant 1998 I pusmečio palūkanas).Lietuvos banko duomenimis, 6 – 12 mėn. trukmės paskolų litais vidutinės metų palūkanų normos 1999 metų birželį, lyginant su 1999 metų sausiu, sumažėjo 1.5 procentinio punkto, o lyginant su 1998 metų birželiu, pakilo 0.2 procentinio punkto. Vidutinė metų palūkanų norma per pirmąjį 1999 metų pusę sudarė 13.4 procento.LLRI tyrimo ekspertų vertinimais, vidutinės metų palūkanų normos už 6 – 12 mėn. trukmės paskolas JAV doleriais 1999 metų pirmąjį pusmetį sudarė 11.4 procento ( 0.2 procentinio punkto mažiau, nei vertinant 1998 metais, ir 0.3 punkto daugiau, nei vertinant 1998 pirmo pusmečio palūkanas ).3.5.1. grafikas
Esant ekonominei krizei šalyje, paskolos turėtų brangti, kadangi padidėja rizika. 1998 metų spalį, Rusijos ekonominės krizės pradžioje, paskolų palūkanos šoktelėjo 2 procentiniais punktais ir 1999 metų pirmą pusmetį nebuvo, tačiau atsižvelgiant į tai, jog pusmečio infliacija sudarė tik 0.6 procento, realiosios paskolų palūkanos šiek tiek išaugo. Kita vertus, skolinimosi apimtys, palyginus su 1998 metų pirmu pusmečiu – 17 procentų. Padidėję bankų išduotų paskolų augimo tempai bei mažėjanti blogų paskolų dalis byloja apie ekonominį atsigavimą.IšvadosŲ Nuo 1992 metų Lietuva pažengė nemažą žingsnį, pereidama nuo centralizuotos į rinkos ekonomiką. Padaryta nemaža pažanga privatizuojant valstybines įmones, liberalizuojant kainas.Ų Išanalizavus 1999 metų pirmojo pusmečio BVP augimo ekspertinius vertinimus, pagrindinė išvada yra tokia : ekonominiai signalai Lietuvoje 1999 m. viduryje buvo prieštaringi bendroji informacija išskydus ir miglota, todėl labai tikėtina, kad ekspertų vertinimus nulėmė individualių jų verslų patirtis.Ų Neapskaitoma prekyba sudaro gana didelę Lietuvos užsienio prekybos dalį, tai yra kiek mažiau nei penktadalį.Ų Tiek ekspertų, tiek oficialiosios statistikos duomenimis, infliacija Lietuvoje iki 1999 metų pirmojo pusmečio mažėjo.Ų Ekspertų nuomone, nedarbo lygis didmiestyje bei mieste po truputį auga.Ų Nuo 1997 metų mažėjęs gamintojų kainų indeksas toliau nekris.Naudota literatūra1. Darbo jėga, užimtumas ir nedarbas 1997. – V:19982. Ekonomijos teorija (II dalis. Makroekonomika). – VU leidykla, 19913. Epping R.C. Pasaulio ekonomikos ABC. – K: Littera Universitati, 1995, P. 7 – 21 4. Ivlinas S.T. Ekonomikos teorija. – V: Mintis, 19915. Jakutis A. Ekonomikos teorijos pagrindai. – K: Smaltija, 1999, P. 246 – 2646. Liberienė B. Skaičiai ir faktai viską pasako // Lietuvos ūkis, 2000. – Nr. 3 – 4, P. 19 – 207. Lietuvos statistikos metraštis. –V: 20008. Makroekonomika. – K: Technologija, 19929. Motiekaitienė V. Situacija darbo rinkoje (1) // Lietuvos ūkis, 1999. – Nr. 9 – 10, P. 22 – 2410. Motiekaitienė V. Situacija darbo rinkoje (2) // Lietuvos ūkis, 1999. – Nr. 11 – 12, P. 14 – 1611. Motiekaitienė V. Situacija darbo rinkoje (3) // Lietuvos ūkis, 2000. – Nr. 1 – 2, P. 17 – 1812. Steponavičienė G., Vilpišauskas R. Lietuvos makroekonominių rodiklių tyrimas 1999/2000 – V: Lietuvos laisvosios rinkos institutas, 199913. Wonnacott P., Wonnacot R. Makroekonomika. – K: Littera Universitati, 1994