makroekonomika

TURINYS

NACIONALINIS PRODUKTAS IR JO MATAVIMAS 3
VISUMINĖ PAKLAUSA IR VISUMINĖ PASIŪLA 8
VISUMINĖ PAKLAUSA IR VISUMINĖ PASIŪLA (KLASIKINIS IR KEINSISTIS POŽIŪRIS) 14
PUSIAUSVYROS NACIONALINIS PRODUKTAS. MULTIPLIKATORIUS 18
ŪKINĖS VEIKLOS CIKLAI 27
NEDARBAS IR INFLIACIJA 31
VISUMINĖ PASIŪLA 40
VALSTYBĖS IŠLAIDOS, MOKESČIAI IR FISKALINĖ POLITIKA 42
PINIGAI IR BANKAI ERROR! BOOKMARK NOT DEFINED.
PINIGAI IR EKONOMIKA ERROR! BOOKMARK NOT DEFINED.
MONETARINĖS IR FISKALINĖS POLITIKOS EFEKTYVUMAS ERROR! BOOKMARK NOT DEFINED.
IS – LM MODELIS IR FISKALINĖ BEI MONETARINĖ POLITIKOS ERROR! BOOKMARK NOT DEFINED.
TARPTAUTINĖ PREKYBA IR PREKYBOS POLITIKA ERROR! BOOKMARK NOT DEFINED.
TARPTAUTINIAI VALIUTINIAI SANTYKIAI IR VALIUTŲ SISTEMA ERROR! BOOKMARK NOT DEFINED.
VALIUTOS KURSO POLITIKA ERROR! BOOKMARK NOT DEFINED.
EKONOMINIS AUGIMAS ERROR! BOOKMARK NOT DEEFINED.

NACIONALINIS PRODUKTAS IR JO MATAVIMAS

1. Makroekonomikos samprata
2. Bendrasis nacionalinis produktas (BNP) – esmė, ypatybės. Bendrasis nacionalinis produktas kaip pridėtinė vertė. Bendrasis vidinis produktas (BVP)
3. Dvi BNP pusės:
a. BNP kaip visuminių išlaidų elementų suma;
b. BNP kaip pajamų suma.
4. Nominalusis BNP, realusis BNP ir BNP defliatorius
5. Grynasis nacionalinis produktas (GNP)
6. Nacionalinės pajamos (NP)
7. Asmeninės pajamos
8. Disponuojamos pajamos
9. Ekonominės gerovės matavimas. Ekonominio augimo matavimas
10. Šešėlinė ekonomika ir jos problemos

Infliacijos tempai – tai bendras kainų prieaugis per tam tikrą laikotarpį, išreikštas procentais.
Nedarbo norma – nedirbančiųjų, bet ieškančių darbo, darbingų gyventojų dalis procentais.
Ekonominio augimo tempai – BNP prieaugis per tam tikrą laaikotarpį.

2. BNP – esmė, ypatybės

Apibrėžimas: Bendrasis nacionalinis produktas (BNP) – tai galutiniam vartojimui tenkančių prekių ir paslaugų, sukurtų per konkretų laikotarpį, piniginė vertė rinkos kainomis.

Momentai iš apibrėžimo:
1) BNP yra srautas: BNP didėja ir metų gale apskaičiuojamas;
2) jis matuojamas vertine (pinigine) išraiška: apibendrinimui reikia piniginio įvertinimo;
3) į BNP įs

skaitomos tik galutinės prekės;
4) į BNP neįskaitomas tarpinis produktas, kuris bus technologiškai perdirbamas.
BNP  Q1  P1 + Q2  P2 + . + Qn  Pn
Iš čia: Q – galutiniam vartojimui skirta prekė ar paslauga;

P – kaina.
BNP skaičiavime pabrėžiame galutines prekes. Kad teisingai apskaičiuoti BNP būtina, kad visos prekės ir paslaugos, pagamintos apskaičiuojamaisiais metais, būtų įskaitytos tik vieną kartą.
Produktai daug kartų perdirbami, kol tampa galutiniu produktu. Jo kainą, visų tarpininkų kaštus ir jų sukurtą pridėtinę vertę jau įvertinta. Ir todėl tik galutinio produkto kaina įskaitoma į BNP.

Apibrėžimai: Galutinis produktas – tai prekė ar paslauga, perkama vartojimui, bet ne būsimam perpardavimui ar perdirbimui.
Tarpinis produktas – tai prekė ar paslauga, perkama būsimam perdirbimui ar pardavimui.

Tai, kokį produktą laikyti galutiniu, lemia ne fizinės charakteristikos, o jo funkcionalinė paskirtis. Pvz., sakykime, kad lininio moteriško kostiumėlio gamyba ir perdirbimas prraeina 5 stadijas:

Gamybos stadijos Medžiagos ar produkcijos pardavimo kaina Pridėtinė vertė

0
Įmonė A – linų auginimo įmonė 60 60
Įmonė B – linų perdirbimo įmonė 100 40
Įmonė C – kostiumėlių siuvimo įmonė 125 25
Įmonė D – didmeninės prekybos įmonė 175 50
Įmonė E – mažmeninės prekybos įmonė 250 75
Bendra pardavimų apimtis 710 250
(pridėtinė vertė (bendrosios pajamos))

Kaip matosi iš lentelės, kiekviena tarpinė grandis savo produktą parduoda vis brangiau, tačiau į BNP įskaitoma tik galutinio produkto vertė (250). Vadinasi, norint išvengti dvigubo pagaminto produkto verčių skaičiavimo, reikia sekti, kad į BNP patektų tik kiekvienos firmos sukurta pridėtinė vertė.
Apibrėžimai:
Pridėtinė vertė – tai skirtumas tarp įmonės pagaminto gaminio vertės ir

r įmonės pirktų tarpinių produktų vertės.
Pridėtinė vertė – tai gaminio vertės padidėjimas kiekvienoje gamybos stadijoje.

IŠVADA: sudėję kiekvienoje gamybos stadijoje sukurtas pridėtines vertes, gauname galutinio produkto vertę.

Skaičiuojant BNP atkreipiame dėmesį į šias jo apskaitos ypatybes:
1) skaičiuojant BNP turime įtraukti visą pagamintą produkciją per tam tikrą laiką, tačiau problematiška tai, kad dalis produktų neparsiduoda rinkoje ir įvertinti juos sunku (pvz., namų šeimininkės darbas);
2) neįjungiama į BNP produkcija, sukurta ne teisiniu keliu (šešėlinės ekonomikos pajamos (pvz., pogrindiniai lošimų namai);
3) į BNP neįtraukiami šie finansiniai sandėriai:
a) valstybiniai transferiniai mokėjimai: socialinio draudimo išmokos, nedarbo pašalpos. Šios išmokos neįskaitomos į BNP todėl, kad šių išmokų gavėjai neturi jokių sąsajų su einamąja gamyba, nesąlygoja jos ir neįdeda į ją jokio savo indėlio;
b) privačios transferinės išmokos: studentų gautos dovanos iš tėvų. Šios subsidijos ne gamybos rezultatas, o turto perdavimas;
c) vertybinių popierių sandėriai. Šie sandėriai akcijų rinkoje yra tik apsikeitimas popieriniais aktyvais. Tiesiogiai šie sandėriai nesąlygoja gamybos apimties, tačiau į BNP įjungiame brokerių tarpininkavimo paslaugas.;
4) į BNP įtraukiamos tik tos prekės, kurios pagamintos einamaisiais metais, todėl sandėriai su jau sukurtais ir naudotais aktyvais į BNP neįskaitomi. Pvz., senų baldų pirkimas – pardavimas (įskaitomas tik tarpininkų sukurtas darbas);
5) į BNP įjungiama tik ta produkcija, kurią pagamina tik tos šalies gyventojų nuosavybėje esantys gamybos veiksniai. Pvz., lietuvio gautos pajamos Londone įskaitomos į Lietuvos BNP, o grynai Vokietijos firmos pajamos Lietuvoje yra Vo

okietijos BNP dalis. Todėl išskiriama bendrojo vidinio produkto sąvoka.

Apibrėžimas: Bendrasis vidinis produktas (BVP) – tai produkcijos apimtis, kurią per metus pagamina tos šalies firmos ir namų ūkiai. (Statistiškai BNP nuo BVP skiriasi maždaug 1%).

Norint nuo BVP apskaičiavimo pereiti prie BNP, reikia pridėti tos šalies piliečių, gyvenančių užsienyje, valdomų įmonių ir namų ūkių produkciją ir atimti kitų šalių piliečių, gyvenančių toje šalyje, valdomų įmonių ir namų ūkių produkciją.

3. Dvi BNP pusės

Atskiro produkto vertė, tiek ir visos rinkos gamybos apimties metinė vertė, įvertinama dvejais būdais:
1) galime įvertinti, kiek vartotojas, kuris yra galutinis šios produkcijos vartotojas, išleidžia pinigų jai įsigyti;
2) galime įvertinti visas gamybos procese sukurtas gamybos veiksnių pajamas: darbo užmokestį, rentą, palūkanų normą, pelną. Šis kelias faktiškai yra pridėtinės vertės skaičiavimas (žr. lentelė).
Abu skaičiavimo būdai pagal galutinį produktą (išlaidas ir pajamas) grindžiami 2 skirtingais požiūriais į tą pačią problemą: kas vienam – išlaidos, kitam – pajamos. Vadinasi, 1) – požiūris BNP vertina kaip išlaidas, kurias būtina skirti visai šalyje pagamintai produkcijai nupirkti. Šis būdas apibrėžiamas, kaip BNP skaičiavimas pagal išlaidas.
2) – požiūris BNP vertina kaip pajamas, gautas BNP kūrimo procese. Šis būdas apibrėžiamas, kaip BNP skaičiavimas pagal pajamas.
Išlaidos tais metais pagamintoms prekėms nupirkti  Piniginės pajamos, gautos tų metų produkcijos kūrimo procese

3.1. BNP, kaip visuminių išlaidų elementų suma
Kiekvienos šalies ūkį sudaro 3 sektoriai:
1) vartojimo;
2) verslo firmos (gamintojai);
3) valstybė (mokesčiai, paslaugos fi

irmoms ir namų ūkiams).
Norėdami išlaidų būdu apskaičiuoti BNP, turime sudėti visų trijų pagrindinių ekonominių sektorių (vartotojų, gamintojų ir valstybės žinybų) bei eksporto – importo skirtumo išlaidas.
Vartotojų išlaidos – C;
Firmų bendrosios investicijos – Ig;
Valstybės išlaidos – G;
Grynasis eksportas – Xn (eksportas minus importas).
Iš čia:
BNP  C + Ig + G + Xn

Vartotojų išlaidos: sutrumpintai vartojimas, kurį daro namų ūkiai maistui, drabužiams ir pan.

Firmų bendrosios investicijos: jas sudaro 3 pagrindiniai komponentai:
1) mašinų, įrengimų, staklių įsigijimo kaštai;
2) statybos kaštai;
3) atsargų likučių pokyčiai.
Dalis investicijų skiriama ne kapitalui plėsti, o susidėvėjusiam (amortizavusiam) kapitalui atstatyti. Šią dalį vadiname atstatomosiomis investicijomis. Jos finansuojamos iš amortizacijos fondų, kurie sudaromi vykdant kasmetinius amortizacinius atskaitymus. Todėl išskiriamos grynosios investicijos – tai kapitalo prieaugis. Jis nustatomas kaip bendrųjų investicijų ir amortizacijos skirtumas.
Bendrosios investicijos  grynosios investicijos + atstatomosios investicijos

Valstybės išlaidos: į Vyriausybės išlaidas įskaitomi centrinės Vyriausybės bei vietinių valdymo organų baigtinių prekių ir paslaugų pirkimai: armijos, policijos ir pan. išlaikymas.
Kaip apskaičiuojamos valstybės institucijos teikiamos paslaugos? Šių institucijų vertė lygi darbo užmokesčiui ir socialinio draudimo pašalpoms, išmokamoms tiesiogiai samdomojo darbo asmenims, dirbantiems tose žinybose.

Grynasis eksportas: eksporto – importo saldo.

3.2. BNP kaip pajamų suma
Tai, kas vienai pusei – išlaidos, kitai – pajamos. BNP skaičiavimas pagal išlaidas ir pajamas – skirtingos vieno medalio pusės. Tiksliai apskaičiavus metines išlaidas ir pajamas, turime gauti tą patį dydį. Skaičiuojame dviem būdais todėl, kad visuomenės mastu galimas pajamų ir išlaidų neatitikimas: vienu atveju dalį savo pajamų žmonės gali atidėti santaupoms, kitu – žmonės gali santaupas naudoti išlaidoms.
BNP, apskaičiuoto pajamų sumavimo būdu, sudedamosios dalys yra šios:
a) amortizacija (De);
b) netiesioginiai verslo mokesčiai (Ti);
c) darbo užmokestis (w);
d) renta (r);
e) palūkanos (i);
f) pelnas ().
BNP  De + Ti + w + r + i + 

Amortizacija: skirta nusidėvėjusiam kapitalui atstatyti. Kai skaičiuojame BNP pagal pajamas, pabrėžiame tą amortizacinių atskaitymų ypatybę, kad tiesiogiai jie nenaudojami atsiskaitymui už resursus (faktiškai – tai gamintojų išlaidos, kurios mažina jų pelną). Tačiau, skirtingai nuo kitų išlaidų, amortizacija nepadidina ir kažkieno kito pajamų. Tokiu būdu amortizaciniai atskaitymai rodo, kad dalis BNP turi būti skirta nusidėvėjusiam kapitalui atstatyti. Viso BNP negalime sunaudoti kaip pajamų, nes pakenktume savo gamybiniams pajėgumams.

Netiesioginiai verslo mokesčiai: PVM, akcizai, muitai. Firmos netiesioginius verslo mokesčius įskaito į kaštus ir prideda prie prekių vertės. Valstybė šiuos mokesčius pasiima, nelaukdama kol kitiems gamybos veiksniams bus išmokėtas darbo užmokestis, renta, palūkanos, pelnas. Netiesioginiai verslo mokesčiai – neuždirbtos pajamos, nesukurtos gamybos procese. Valstybė juos pasiima be jokio indėlio į gamybos procesą, ji tik pasinaudoja firmų rankomis šiuos mokesčius surinkdama.

Darbo užmokestis: tai didžiausia BNP dalis (3/4). Tai visos išlaidos samdomųjų darbui apmokėti, tiek ir visi darbdavių įnašai į pensijų, sveikatos, gerovės ir kitus fondus. Įnašai yra susiję su darbo samda, todėl ir priskiriami darbo pajamoms.

Renta, palūkanos: rentinės pajamos gaunamos be darbinės veiklos iš kapitalo.
Palūkanos – tai mokėjimai už naudojimąsi kapitalu.

Pelnas: nacionalinėje sąskaityboje pelnas skirstomas į 2 kategorijas:
1) į individualių ir susijungusių savininkų grynąsias pajamas, liekančias padengus gamybos kaštus;
2) į akcinių bendrovių pelną.

4. Nominalus BNP, realus BNP ir BNP defliatorius

Pirminiai duomenys, kurių pagrindu apskaičiuojamas BNP, yra visų šalies firmų pardavimų apimtys. Šios apimtys atspindi tiek kiekybinius prekių gamybos pokyčius, tiek ir kainų pokyčius. Tačiau žmonių gyvenimo, valstybės išsivystymo lygis pirmiausia priklauso nuo parduoto fizinio prekių kiekio, o ne nuo jų kainos. Vadinasi, atliekant BNP skaičiavimus, būtina žinoti, kiek jo dydį nulėmė gamybos padidėjimas ar sumažėjimas ir kiek kainų pokyčiai. Ryšium su tuo nacionalinėje sąskaityboje skaičiuojamas nominalus BNP ir realus BNP.
Apibrėžimai: Nominalus BNP – tai gamybos apimties vertė, išreikšta tų metų einamosiomis kainomis.
Realus BNP – tai gamybos apimties vertė, išreikšta nekintamomis (palyginamomis, sugretinamomis) pasirinktų metų bazinėmis kainomis.

Realaus BNP sąvoka (išskyrimas) leidžia apskaičiuoti labai svarbų, infliaciją charakterizuojantį, rodiklį – BNP defliatorių.

Apibrėžimai: BNP defliatorius – tai duotų metų nominalaus BNP ir realaus BNP santykis, išreikštas indekso forma, t.y. padaugintas iš 100%.
BNP defliatorius – tai rodiklis, rodantis infliacijos lygį analizuojamu laikotarpiu, t.y. nuo bazinių metų iki skaičiavimo metų.

Pvz., nominalaus ir realaus BNP apskaita
Produkcijos pavadinimas Gamybos apimtis Kaina už vienetą Produkcijos kaina einamosiomis kainomis Produkcijos kaina ’82 metų kainomis

’82 m. ’96 m. ’82 m. ’96 m. ’82 m. ’96 m. ’82 m. ’96 m.
Obuoliai 100 150 2 4 200 600 200 300
Aliejus 100 140 4 6 400 840 400 560

Nominalus BNP Realus BNP

600 1440 600 860
Tai rodo, kad kainos 1982 – 1996 metais išaugo 67.4%.
Simboliais BNP defliatorių užrašome šitaip:
Defliatoriaus sąvoka nominaliame BNP išskiria 2 dalis:
1) charakterizuoja pagamintos produkcijos kiekį;
2) charakterizuoja pagamintos produkcijos kainas.
Taip yra todėl, kad:
BNPnomin.  BNPreal.  BNPdefl.

Iš lygybės matosi, kad realus BNP charakterizuoja gamybos apimtį, apskaičiuotą bazinėmis kainomis. Tuo tarpu defliatorius rodo einamųjų metų produkcijos vieneto kainos pasikeitimą palyginti su baziniais metais.
BNP defliatorius nėra vienintelis infliaciją charakterizuojantis rodiklis. Artimas defliatoriui, bet ne tapatus, yra kitas infliacijos rodiklis – vartojimo kainų indeksas (VAI). Vartojimo kainų indeksas rodo tipinio vartotojo išlaidas įsigyjant apibrėžtą (fiksuotą) kiekį prekių bei paslaugų. Šis apibrėžtas kiekis vadinamas “vartojimo (rinkos) krepšeliu”. Tarp BNP defliatoriaus ir vartojimo kainų indekso yra šie 3 skirtumai:
1) BNP defliatorius atspindi visų be išimties prekių ir paslaugų kainas. Tuo tarpu vartojimo kainų indeksas įvertina tik tipinio vartotojo įsigyjamas prekes, skirtingai nuo BNP defliatoriaus vartojimo kainų indeksas neįvertina tų prekių kainų, kurias įsigyja firmos bei valstybė;
2) vartojimo kainų indeksas įvertina importuojamų prekių kainas, tuo tarpu BNP defliatorius neįvertina, kadangi į BNP importas neįtraukiamas;
3) vartojimo kainų indeksas matuoja fiksuoto prekių rinkinio kainas. Tos prekės nekinta metų metais. Tuo tarpu BNP defliatorius įvertina besikeičiančias prekes, nes pati BNP sudėtis atskirais metais skiriasi.
Pvz., sakykime, šalnos sunaikina obuolių derlių. Likusių obuolių kainos pašoka iki begalybės. Kadangi obuoliai neįeina į BNP sudėtį, tai jie neatsispindi ir BNP defliatoriuje. Tuo tarpu vartojimo prekių indeksas apskaičiuojamas pastoviam prekių rinkiniui (įeina ir obuoliai). Šiuo atveju obuolių kainų augimas sąlygos žymų vartojimo kainų indekso augimą.

5. Grynasis nacionalinis produktas

BNP, kaip rodiklis, turi vieną didelį trūkumą: jis išreiškia tendenciją pagražinti metinius rezultatus todėl, kad savyje slepia amortizaciją (nusidėvėjusio kapitalo atstatomuosius kaštus). Amortizacija, faktiškai, nėra pajamos. Todėl nacionalinėje sąskaityboje išskiriamas grynasis nacionalinis produktas (GNP). Jis apskaičiuojamas kaip BNP ir amortizacijos skirtumas:

GNP  BNP – De
6. Nacionalinės pajamos

Visuomenei yra svarbu žinoti ne tik kaštus gamybos veiksniams įsigyti, bet ir gamybos veiksnių gaunamas pajamas. Iš visų GNP elementų tik vienas neišreiškia gamybos veiksnių savininkų pajamų – netiesioginiai verslo mokesčiai, kuriuos gauna Vyriausybė, pati nebūdama gamybos veiksniu. Todėl, norint nustatyti rodiklį, apibūdinantį bendras gamybos veiksnių pajamas, t.y. darbo užmokestį, rentą, palūkanas, pelną, gautus sukuriant šių metų BNP, mes turime iš GNP atimti netiesioginius verslo mokesčius. Gautas rodiklis – nacionalinės pajamos (NP):

NP  GNP – Ti

Apibrėžimas: Nacionalinės pajamos – tai visuomenės pajamos, atitenkančios gamybos veiksniams. Jos apima darbo užmokestį, rentą, palūkanas, pelną.

7. Asmeninės pajamos

Jeigu nacionalinės pajamos rodo uždirbtas pajamas, tai asmeninės pajamos rodo gautas pajamas. Kadangi ne visos uždirbtos pajamos atitenka namų ūkiams (pvz., gauta socialinė pašalpa nėra uždirbta), tai asmeninės pajamos apskaičiuojamos taip:

Asmeninės pajamos  nacionalinės pajamos – socialinio draudimo įnašai (mokėjimai) – bendrovės pajamų mokestis – nepaskirstytas bendrovių pelnas + transferiniai mokėjimai (gauti iš kažkokių fondų)

8. Disponuojamos pajamos

Grynosios asmeninės pajamos – disponuojamos pajamos. Gyventojai negali disponuoti visomis asmeninėmis pajamomis, nes privalo mokėti įvairius mokesčius (pvz., turto, pajamų mokesčiai). Vadinasi, disponuojamos pajamos – tai asmeninių pajamų ir asmeninių mokesčių skirtumas:

DP  asmeninės pajamos – asmeniniai mokesčiai

VISUMINĖ PAKLAUSA IR VISUMINĖ PASIŪLA

1. Visuminės paklausos ir visuminės pasiūlos sampratos
2. Visuminės paklausos kreivės poslinkį sąlygojantys veiksniai
3. Nevertiniai visuminės paklausos veiksniai
4. Visuminė pasiūla, jos kreivė
5. Nevertiniai visuminės pasiūlos veiksniai
6. Visuminės paklausos ir visuminės pasiūlos pusiausvyra
7. Visuminės paklausos kreivės poslinkiai
8. Visuminės pasiūlos kreivės poslinkiai

Temos aktualumas pasireiškia tuo, kad paklausa ir pasiūla nagrinėjamos atskiros firmos ar šakos mastu, o ne visos ekonomikos mastu. Kad atsakyti į globalinius kainų augimo, užimtumo, cikliškumo klausimus, turime naudoti agreguotus rodiklius. Atskiras rinkas turime agreguoti į vieną galingą šalies rinką; taip pat atskirų prekių kainas – į vieną kainų dydį. Todėl makroekonominėje analizėje išskiriame agreguotus rodiklius: visuminę paklausą ir visuminę pasiūlą.

1. Visuminės paklausos ir visuminės pasiūlos sampratos

Apibrėžimai: Visuminė paklausa – tai bendras prekių ir paslaugų kiekis, kurį, esant vidutiniam kainų lygiui, norėtų įsigyti visi šalies pirkėjai (namų ūkiai, įmonės, firmos, valstybė ir pan.).
Visuminė pasiūla – tai prekių ir paslaugų kiekis, kuris, esant vidutiniam kainų lygiui, pateikiamas į rinką.

Visuminė paklausa ir visuminė pasiūla betarpiškai susijusios apytakos sraute:

Schema vaizduoja procesą, kuriame visuminė paklausa sąlygoja gamybos lygį, kuris, savo ruožtu, sąlygoja pajamas, kurias namų ūkiai naudoja savo išlaidoms padengti. Šios apytakos sąsajų aktualumas valstybės mastu labai svarbus. Sąsajas charakterizuoja šis pavyzdys:

A gamintojų planuojama gamybos apimtis B pirkėjų planuojamos išlaidos
1 BNP (visuminė pasiūla)
2 obuoliai
3 TV
4 tekinimo staklės

100 000
30 000
30 000
40 000 5 išlaidų visuma vartojimui
6 obuoliai
7 TV
8 planuojamos investicijos (tekinimo staklės)
9 planuojamos išlaidos (visuminė paklausa) 60 000
30 000
30 000
40 000
100 000

Sulyginę 1 ir 9 eilutes matome, kad pirkėjų ir gamintojų planai sutampa. Kai visuminė paklausa lygi visuminei pasiūlai, sakoma, kad ekonomika yra pusiausvyros būklėje.

2. Visuminės paklausos kreivės poslinkį sąlygojantys veiksniai

Pats visuminės paklausos apibrėžimas rodo, kad ši paklausa bus tuo didesnė, kuo bus mažesnis kainų lygis, ir atvirkščiai. Tokiu būdu tarp kainų lygio ir BNP yra atvirkštinė priklausomybė, kurią rodo šis grafikas:

Analizuodami mikroekonomikoje atskiros prekės paklausos kreivę grindėme pajamų ir substitucijos efektu. Analizuodami mikro lygyje, pvz., substitucijos efektą, visą laiką vartojome sąvoką “kitoms kainoms nekintant” (nes vartotojas pasiruošęs pirkti pigesnes). Tačiau makro lygyje kainų lygio kitimas neskatina daugiau pirkti kitų prekių, paprasčiausiai jų nėra, yra vienintelė visuminė paklausa. Todėl apie kreivės nuolydį aiškiname šiais 3 veiksniais:
1) palūkanų lygiu (palūkanų lygio efektu);
2) turto lygiu;
3) importo lygiu.

Palūkanų lygio efektas pasireiškia tuo, kad visuminės paklausos kreivės trajektorija priklauso nuo to, kaip bendras kainų lygis veikia palūkanų lygį, o tuo pačiu ir vartotojų išlaidas bei investicijas. Kai kainų lygis kyla, auga ir palūkanų lygis. Išaugęs palūkanų lygis savo ruožtu mažina tiek vartojimo išlaidas, tiek investicijas.
Analizuodami visuminę paklausą, mes remiamės tuo, kad pinigų masė ekonomikoje yra pastovi. Kylant kainoms:
a) vartotojams reikia daugiau grynųjų pinigų pirkiniams įsigyti;
b) verslininkams reikia daugiau pinigų darbo užmokesčiui, gamybos kaštams padengti.
Reiškia, aukštesnės kainos didina pinigų poreikį. Esant tai pačiai pinigų masei, jų paklausos augimas didina jų naudojimo kainą, t.y. didina palūkanų lygį. Esant aukštoms palūkanoms, verslo ūkiai ir namų ūkiai mažina tam tikras savo išlaidas ir taip reaguoja į palūkanų pokyčius.
Išvada: aukštesnis kainų lygis, didindamas paklausą pinigams ir palūkanų lygį, mažina nacionalinio produkto paklausą.

Turto efektas: tai antra priežastis, sąlygojanti visuminės paklausos kreivės žemėjantį nuolydį. Esant aukštesniam kainų lygiui, gyventojų sukauptų finansinių aktyvų perkamoji galia mažėja. Tuo atveju gyventojai netiesiogiai praranda dalį santaupų ir mažina savo išlaidas.

Importo efektas: importo ir eksporto apimtis priklauso nuo kainų lygio pas mus ir užsienyje. Jei, palyginus su užsieniu, pas mus kainų lygis pakils, tai mes stengsimės pirkti daugiau importinių prekių, o užsieniečiai mažiau pirks mūsų prekių.
Išvada: pakilus kainų lygiui, importo efektas mažina tėvyninių prekių visuminę paklausą, ir atvirkščiai.

3. Nevertiniai visuminės paklausos veiksniai

Efektai parodė, kaip kainų lygio pokyčiai, esant visoms kitoms sąlygoms lygioms, veikia visuminę paklausą ir gamybos lygį. Šis kainų ir paklausos santykis pasireiškia atskirais taškais pastovioje visuminės paklausos kreivėje. Tačiau, jei “kitos sąlygos” pasikeičia, tai pasislenka visa visuminės paklausos kreivė.

Šias “kitas sąlygas” ir priimta vadinti nevertiniais visuminės paklausos veiksniais. Vadinasi, reikia skirti visuminės paklausos pokyčius dėl kainų lygio pokyčio nuo pokyčio dėl vieno ar daugiau nevertinių paklausos veiksnių, kuriuos anksčiau laikėme nekintamais. Šie nevertiniai veiksniai susiję su 4 ekonominiais sektoriais, kurių kiekvienas reiškia paklausą atitinkamoms prekėms:
1) namų ūkiai formuoja paklausą vartojimo prekėms;
2) firmos – investicinėms prekėms;
3) valstybiniai išpirkimai;
4) susidaro per importo ir eksporto operacijas (užsienio prekybos sektorius).

Nevertiniai visuminės paklausos veiksniai:
1. pokyčiai vartojimo išlaidose:
1.1 vartotojų gerovė (gyvenimo lygis): vartotojo turtą sudaro finansiniai aktyvai ir nekilnojamas turtas (namai, žemė ir pan.). Žymus šių aktyvų vertės sumažėjimas verčia vartotojus daugiau taupyti, siekiant atstatyti savo turtą. Rezultate mažėja vartojimo išlaidos, visuminės paklausos kreivė pasislenka į kairę. Ir atvirkščiai. Šiuo atveju mes neturime omenyje anksčiau nagrinėto turto efekto, kuris, esant pastoviai visuminės paklausos kreivei, pasireiškia dėl kainų lygio pokyčio. Priešingai turto efektui, materialinių vertybių vertės pokytis nepriklauso nuo kainų pokyčio. Tai nevertinis visuminės paklausos kreivės veiksnys (pvz., staigiai pakilo akcijų kursas, žmonių gerovė pagerėjo nekintant kainų lygiui);
1.2 vartotojo lūkesčiai: vartojimo išlaidų lygis labai priklauso nuo vartotojo prognozių. Jei žmonės tikisi, kad jų pajamos augs, jie daugiau vartos, mažiau taupys. Visuminės paklausos kreivė pasistums į dešinę. Ir atvirkščiai. Pvz., naujos infliacijos bangos laukimas padidins šiandieninę paklausą;
1.3 vartotojo įsiskolinimas: vartotojų skolos gali priversti mažinti šiandieninį vartojimą. Ir atvirkščiai;
1.4 mokesčiai: mokesčių sumažinimas perstums visuminės paklausos kreivę į dešinę. Ir atvirkščiai.

pokyčiai investiciniuose kaštuose:
2.1 palūkanų lygis: palūkanų normos padidinimas, sąlygotas bet kurio veiksnio tik ne kainų lygio, mažina investicijas ir tuo pačiu visuminę paklausą;
2.2 laukiamas pelnas: viltis, kad įdėtas kapitalas duos didelį pelną, didina investicinių prekių paklausą ir tuo pačiu perstumia visuminės paklausos kreivę į dešinę. Ir atvirkščiai;
2.3 firmų mokami mokesčiai: mokesčių padidinimas mažina įmonių pelną, būsimas investicijas, o tuo pačiu ir visuminę paklausą. Ir atvirkščiai;
2.4 technologija: naujos, sudėtingos technologijos paprastai yra brangios, jų įgyvendinimas didina investicijas ir visuminę paklausą;
2.5 pertekliniai pajėgumai: nepilnai apkrauti pajėgumai mažina naujų investicinių prekių paklausą, o tuo pačiu ir visuminę pasiūlą.

pokyčiai valstybės išlaidose: jų didinimas didina visuminę paklausą, mažinimas mažina.

pokyčiai, sąlygojantys grynąjį eksportą:
4.1 užsienio šalių nacionalinės pajamos: kai užsienio šalyse didėja nacionalinės pajamos, tai šių šalių piliečiai gali pirkti daugiau tiek tėvyninių, tiek ir užsienietiškų prekių. Vadinasi, didėjant užsienio šalių BNP, didėja ir mūsų šalies eksportas ir visuminė paklausa;
1.2 valiutų kursas: kurso pokytis yra nevertinis visuminės paklausos veiksnys. Sakykime, zloto kaina litais išaugo, tai reiškia, kad litas nuvertėjo, o zloto kursas pakilo. Todėl lenkų vartotojai gaus daugiau litų už tam tikrą zlotų sumą, o Lietuvos – mažiau zlotų už kiekvieną litą. Lenkų vartotojams lietuviškos prekės taps pigesnės už lenkiškas. Tuo pačiu Lietuvos vartotojai Lietuvoje galės mažiau nupirkti lenkiškų prekių už tam tikrą litų sumą. Mūsų eksporto požiūriu, lietuviškų batų pora už 100 Lt dabar kainuos, tarkime, ne 100 zl, o 50 zl. Mūsų importo požiūriu, lenkiški džinsai kainuos jau ne 50 Lt, o 100 Lt. Todėl galime tikėtis, kad mūsų eksportas išaugs, o importas sumažės. Padidės mūsų grynasis eksportas, kas sąlygos ir didesnę visuminę paklausą.

4. Visuminė pasiūla, jos kreivė

Apibūdindami visuminę paklausą, pastebėjome, kad didesnių teorinių diskusijų nėra. Daugelio ekonomistų nuomonės dėl paklausos veiksnių, dinamikos sutampa. Visai kita situacija susidaro analizuojant visuminę pasiūlą. Pasaulinis ekonomikos mokslas iki šiol ginčijasi nagrinėjant pasiūlos kreivės formą. Klasikinės krypties ekonomistai teigia, kad visuminės pasiūlos kreivė ilgame laikotarpyje yra vertikali. Sutinkamai su klasikiniu modeliu, ilgame laikotarpyje gamybos apimtis nepriklauso nuo kainų lygio. Pagal juos, gamybos apimtį lemia ta pati gamybinė funkcija ir, atitinkamai, lemia tik darbo ir kapitalo sąnaudos bei technologijos lygis.
Q  F(K,L)

Pagal J.M.Keynes’o ir jo šalininkų teoriją, visuminės pasiūlos kreivė turi 2 dalis (linijas): horizontaliąją ir vertikaliąją linijas. Pagal J.M.Keynes’ą iki visiško užimtumo šalyje visuminės pasiūlos kreivė yra horizontali; pasiekus visišką užimtumą, horizontali visuminės pasiūlos kreivė pereina į savo vertikaliąją dalį, kaip ir teigia klasikinės pakraipos ekonomistai.
Visuminės pasiūlos kreivė rodo nacionalinės gamybos realią apimtį, kurią pagamina ir siūlo pirkėjams verslininkai, esant kiekvienam galimam kainų lygiui. Visuminės pasiūlos kreivė AS turi tokią formą, kad ją sąlyginai galime suskirstyti į 3 dalis (atkarpas):
1) horizontaliąją;
2) vertikaliąją;
3) tarpinę dalį.

Vertikalioje grafiko ašyje taškas Qf rodo potencialų nacionalinio produkto lygį, kuris gali būti sukurtas esant pilnam užimtumui.

Apibrėžimai:
Pilnas užimtumas – tai toks užimtumas, kai egzistuoja natūralus nedarbo lygis.
Natūralus nedarbo lygis – tai toks lygis, kai ieškančių darbo žmonių skaičius atitinka laisvų darbo vietų skaičių.

Pilnas užimtumas – kai darbu apsirūpinę sudaro mažiau kaip 100% visos darbo jėgos. Iš čia, reali nacionalinio produkto apimtis, kuri susijusi su natūraliu nedarbo lygiu, vadinama ekonomikos gamybiniu potencialu. Tai ta produkcijos apimtis, kurią ekonomika gali pagaminti esant pilnam užimtumui.

4.1. Horizontali visuminės pasiūlos kreivės atkarpa
Horizontali visuminės pasiūlos kreivės atkarpa rodo tą gamybos lygį, kuris yra žymiai mažesnis už potencialųjį, t.y. tą, kurį galima sukurti esant pilnam užimtumui. Pagal J.M.Keynes’ą horizontali atkarpa rodo, jog ekonomika yra depresijos būklėje, kurioje paplitęs nedarbas, dalis gamybinių įrengimų nenaudojami. Šiuos nenaudojamus gamybos veiksnius galima pradėti naudoti gamyboje nedarant beveik jokio poveikio kainų lygiui. J.M.Keynes’o nuomone, depresijos ir nedarbo sąlygomis tiek darbininkai, tiek verslininkai suinteresuoti kainų stabilumu. Todėl pats darbo užmokestis ir kainos, esant dideliam nedarbui, turi nekisti ilgą laiką. J.M.Keynes’as aiškina tai tuo, kad, jei darbininkas ilgą laiką buvo bedarbiu, tai gavęs darbą jis ilgą laiką nereikalaus darbo užmokesčio padidinimo. Verslininkas žaliavas perka tomis pačiomis kainomis (kaštai nedidėja). Todėl tiek darbininkai, tiek verslininkai suinteresuoti kainų stabilumu.
Horizontali atkarpa taip pat charakterizuoja ir atvirkštinį procesą: jeigu šioje atkarpoje gamyba ir sumažės, tai prekių kainos nesikeis.

4.2. Klasikinė (vertikalioji) visuminės pasiūlos kreivės atkarpa
Ekonomika pasiekia savo natūralų nedarbo lygį taške Qf, kuriame išnaudoja visas savo gamybines galimybes. Tai reiškia, kad bet koks tolimesnis kainų didinimas realiai gamybos apimties nepadidins, nes ekonomika dirba pilnu pajėgumu. Esant pilnam užimtumui atskiros firmos gali padidinti savo gamybos apimtis tik mokėdamos brangiau, palyginus su kitomis firmomis, už gamybos resursus. Bet šalies mastu, ką viena firma išloš, kita praloš. Tie patys resursai tik persiskirsto tarp firmų. Rezultate, resursų kainos ir prekių kainos padidės, bet reali gamybos apimtis liks nepasikeitusi. Todėl klasikinės pakraipos ekonomistai ir teigia, kad esant pilnam užimtumui visuminės paklausos kreivė yra vertikali.

4.3. Tarpinė visuminės pasiūlos kreivės atkarpa
Analizuodami tarpinę atkarpą tarp Q ir Qf, matome, kad, didėjant gamybos apimčiai, didėja ir kaina. Priežastis ta, kad ekonomika susideda iš daugybės prekių rinkų, ūkio šakų. Jų (šių) įvairovė sąlygoja tai, kad pilno užimtumo sąlygos atskiruose ūkio sektoriuose formuojasi netolygiai, ne vienu ir tuo pačiu metu. Sakykime, kai reali gamybos apimtis pasiekia atkarpą QQf, vienoje šakoje gali būti darbo jėgos deficitas, o kitoje nedarbas. Tokiu būdu vienos ūkio šakos gamybinius pajėgumus įsisavina, o kitos – ne. Gamybos plėtimas taip pat reiškia, kad vienos firmos naudoja naują techniką, o kitos – seną ir mažiau efektyvią. Gamybos plėtimas taip pat verčia priimti į darbą mažiau kvalifikuotus darbininkus. Visa tai didina produkcijos vieneto pagaminimo kaštus. Siekdamos juos padengti ir dar gauti pelną, firmos priverstos didinti kainas. Todėl tarpinėje atkarpoje, didėjant gamybos mastams, didėja ir kainos.

5. Nevertiniai visuminės pasiūlos veiksniai

Visuminės pasiūlos kreivės analizė rodo, kad realiai nacionalinė gamybos apimtis didėja, kai ekonomika vystosi iš kairės į dešinę, praeidama keinsistinę ir tarpinę kreivės dalį. Šie pokyčiai juda ta pačia kreive nuo vieno taško iki kito. Vadinasi, visuminės pasiūlos kreivė parodo kainų lygio ir realios gamybos apimties priklausomybę prie “kitų lygių sąlygų”. Tačiau, kai viena ar kelios šios “kitos sąlygos” pasikeičia, tai pasislenka pati visuminės pasiūlos kreivė:

Poslinkis į dešinę rodo, kad prie esamo kainų lygio visuminė pasiūla padidėjo, į kairę – visuminė pasiūla sumažėjo. Šios “kitos sąlygos” vadinamos nevertiniais visuminės pasiūlos veiksniais:

I grupė: gamybos veiksnių kainos:
1. vidinių veiksnių kainos: esant kitoms lygioms sąlygoms, gamybos veiksnių kainų pakėlimas sąlygoja didesnius kaštus produkcijos vienetui pagaminti. Tuo pačiu ir mažesnę visuminę pasiūlą, ir atvirkščiai:
a. žemė: pvz., dėl žemės erozijos, blogo nusausinimo prarandame dalį žemės naudmenų, tai padidins resursų kainą. Visuminės pasiūlos kreivė pasislinks į kairę;
b. darbas: apie 70% gamybos kaštų sudaro darbo užmokestis. Todėl darbo jėgos pasiūlos padidėjimas (ypač moterų, emigrantų) mažina darbo jėgos kainą. Ir atvirkščiai;
c. kapitalas: pagerėjus kapitalo kokybei, senus įrengimus pakeitus naujais, produkcijos vieneto kaštai mažėja, o visuminė pasiūla didėja;
d. verslumas.
2. importinių veiksnių kainos;
3. viešpatavimas rinkoje: pasireiškia galimybe nekonkurenciniu būdu nustatyti aukštesnes kainas.

II grupė: našumas (produktyvumas): našumas – tai realios gamybos apimties ir kaštų santykis. Jo padidėjimas reiškia, kad su tais pačiais resursais ir kaštais pagaminame daugiau produkcijos. Vadinasi, sumažėja ir kaštai produkcijos vienetui pagaminti, o tai sąlygoja visuminės pasiūlos kreivės poslinkį į dešinę. Ir atvirkščiai.

III grupė: teisinės normos:
1. įmonių mokesčiai, taip pat subsidijos;
2. valstybinis reguliavimas.

6. Visuminės paklausos ir visuminės pasiūlos pusiausvyra
6.1. Visuminės paklausos ir visuminės pasiūlos pusiausvyra tarpinėje atkarpoje
Matome, kad pusiausvyros kaina yra Pe, o gamybos apimtis – Qe. Kad įrodyti, kodėl šie abu rodikliai yra pusiausvyros būklėje, tarkime, kad kainų lygis yra ne Pe, o įmonės nacionalinio produkto gamina nedaugiau kaip Q1. Tuo tarpu vartotojai, matome, pasiruošę nupirkti produkcijos Q2 lygyje. Konkurencija tarp vartotojų (prekių deficitas) pakels kainas iki Pe lygio. Pakilusi kaina nuo P1 iki Pe, viena – paskatins gamintojus padidinti gamybos apimtį nuo Q1 iki Qe, antra – sumažins vartotojų poreikį produkcijai nuo Q2 iki Qe (pusiausvyros lygio).

6.2. Visuminės paklausos ir pasiūlos pusiausvyra horizontalioje atkarpoje
Šiuo atveju kainų lygis nevaidina jokio vaidmens nustatant BNP pusiausvyros apimtį. Pusiausvyros kaina yra Pe, gamybos apimtis – Qe. Jeigu, tarkime, BNP būtų pagaminta Q2 lygyje, tai šio kiekio nebūtų galima parduoti, nes paklausa per maža. Nepardavusios produkcijos firmos mažintų gamybą iki pusiausvyros lygio Qe. Ir atvirkščiai: jei BNP būtų pagaminta Q1 lygyje, jo neužtektų. Firmos išplėstų gamybą iki Qe lygio.

7. Visuminės paklausos kreivės poslinkiai

Sakykime, šalyje susiklosto palanki konjunktūrinė situacija: vartotojai su viltimi žvelgia į ateitį, mažiau taupo, daugiau vartoja, ko dėka visuminės paklausos kreivė pasislenka į dešinę. Kokios bus šios poslinkio pasekmės priklauso nuo to, kokioje visuminės pasiūlos kreivės atkarpoje yra šalies ekonomika:

Visuminės paklausos augimas keinsistinėje atkarpoje, sąlygoja esminį nacionalinio produkto ir užimtumo padidėjimą.

Taške Qf darbas ir kapitalas panaudojami pilna jėga. Todėl visuminės paklausos padidėjimas vertikalioje atkarpoje daro įtaką tik kainų lygiui, kuris kinta nuo P5 iki P6. Tuo tarpu nacionalinio produkto apimtis nekinta ir lieka pilno užimtumo lygyje Qf.

Visuminės paklausos padidėjimas tarpinėje atkarpoje sąlygoja ir nacionalinio produkto, ir kainų lygio padidėjimą (Q4 nėra lygi Qf).

Filtro efektas
Ar mažėja kainų lygis visuminei paklausai sumažėjus vertikalioje atkarpoje? Pagal grafikus logiška manyti, kad, jei visuminė paklausa mažėja horizontalioje visuminės pasiūlos kreivės atkarpoje, tai nacionalinio produkto apimtis sumažės, o kainų lygis nepasikeis. Vertikalioje atkarpoje, sumažėjus visuminei paklausai, kainų lygis mažėja, o gamybos lygis lieka toks pats. Atitinkamai turėtų būti ir tarpinėje atkarpoje.
Nežiūrint į tai, mes šio loginio mąstymo tarpinėje atkarpoje taikyti negalime arba jis netaikytinas bent trumpu periodu.
Atvirkštinis visuminės paklausos kreivės judėjimas nuo AD6 iki AD5 (grafikas B) ir nuo AD4 iki AD3 (grafikas C) gali neatstatyti pradinės pusiausvyros. Priežastis ta, kad vieną kartą pakilusios prekių kainos vėliau pasižymi nelankstumu ir neturi tendencijos mažėti. Todėl šioje tendencijoje įžvelgiamas filtro (stabdžio, o kaip Gedas siūlė doc.V.Gaveliui ir pastarasis tam labai pritarė – vožtuvo) efektas, kuris leidžia procesui vykti tik viena kryptimi, bet ne atgal.

Grafike paprastumo vaizdan prarasta tarpinė atkarpa. Jei visuminė paklausa padidėja (AD1  AD2), tai pusiausvyros taškas E1 iš keinsistinės atkarpos persikelia į vertikalią atkarpą taške E2. Tačiau, jei vyksta atvirkštinis procesas ir visuminė paklausa mažėja (AD2  AD1), tai ekonomika negrįžta į savo pradinį pusiausvyros tašką E1. Greičiau jau kainų lygis P2 išsilaikys ir visuminės paklausos sumažėjimas pastums ekonomiką į pusiausvyros tašką E2′. Kainų lygis išliks P2, o reali gamybos apimtis sumažės iki Q2. Dėl to, kad kainų lygis nekinta, horizontali atkarpa P1aAS pasislenka į viršų, į padėtį P2E2AS. Kainų nemažėjimo tendenciją sąlygoja šios priežastys:
1. neturi tendencijos mažėti darbo užmokestis, kuris sudaro 75% visų gamybos kaštų. Darbo užmokestis nemažėja todėl, kad darbuotojai paprastai turi darbo sutartis, kurios užfiksuoja darbo užmokestį;
2. darbo užmokesčio nenori mažinti ir darbdaviai, manydami, jog, sumažėjus darbo užmokesčiui, sumažės ir darbo našumas;
3. daugelis stambių firmų paprastai turi pakankamai monopolinės galios, leidžiančios visuminės paklausos mažėjimo periodu stabdyti kainų kritimą.

8. Visuminės pasiūlos kreivės poslinkiai

Peržvelgiame hipotetinę situaciją, kai visuminės paklausos pusiausvyros pokyčiai veikia kainų lygį ir nacionalines pajamas.

Sakykime, kad padidėjo gamybos kaštai BNP vienetui pagaminti. Todėl visuminės pasiūlos kreivė AS1 pasislenka į kairę (AS2) (žr. grafikas toliau). Naujas pusiausvyros taškas – E2, kuriame kainų lygis pakyla nuo P1 iki P2. Savo ruožtu nacionalinio produkto apimtis mažėja iki Q2. Sumažėjus gamybos apimčiai, mažėja ir užimtumas. Šis kainų augimas reiškia infliaciją, kurią sąlygojo gamybos kaštų didėjimas. Esant duotam paklausos lygiui, tokie visuminės pasiūlos poslinkiai yra ypač žalingi. Kaip matome, šiuo atveju visuminei pasiūlai sumažėjus vienu metu atsiranda du negatyvūs reiškiniai: didėja ir infliacija, ir nedarbas.

Priešinga situacija, kai visuminė pasiūla didėja: kreivei AS1 pasislinkus į padėtį AS3, didėja nacionalinio produkto apimtis iki Q3, o kainų lygis – nuo P1 iki P3. Tai liudija, kad vyksta ekonominis augimas, didėja ekonomikos gamybinis potencialas.

VISUMINĖ PAKLAUSA IR VISUMINĖ PASIŪLA (KLASIKINIS IR KEINSISTINIS POŽIŪRIS)

1. Klasikinė užimtumo teorija
2. Keinsistinė užimtumo teorija
3. Vartojimo ir taupymo funkcijos. Ribinis polinkis vartoti ir ribinis polinkis taupyti
4. Investicijos, jų veiksniai

1. Klasikinė užimtumo teorija

Klasikinė užimtumo teorija savo esme remiasi 2 tvirtinimais:
1. rinkos ekonomikoje, esant pilnam užimtumui, vargu ar gali susidaryti situacija, kai bendros vartotojų išlaidos būtų nepakankamos pagamintai šalyje produkcijai nupirkti;
2. jei susidarytų tokia ekstremali situacija, tai labai greitai pradėtų veikti tokie rinkos reguliavimo veiksniai, kaip kainos, darbo užmokestis, palūkanos. Veikiant šiems veiksniams, vartojimo išlaidų sumažinimas nedaro didesnės įtakos gamybos apimčiai, užimtumui, pajamoms.
Abu šie tvirtinimai iš dalies remiasi Sėjaus dėsniu. Jo esmė ta, kad gamybos procese sukurtos pajamos tiksliai lygios pagamintos produkcijos vertei. Todėl šių pajamų pakanka produkcijai nupirkti. Sėjus remiasi logika: jeigu batsiuvys siūlo savo prekę audinių gamintojui, tai batsiuvys siūlo savo prekę ir kaip pirkimo objektą, ir kaip audinių paklausos objektą. Batsiuvio pasiūla kartu yra ir jo paklausa kitoms prekėms.
Tokiu pat principu veikia ir visa ekonomika: paklausa turi būti tokia pati kaip ir pasiūla. Tačiau Sėjaus dėsnis turi aiškų trūkumą. Sutinkant, kad produkcijos gamyba sukuria atitinkamas pajamas, vis dėlto nėra garantijos, kad jos bus pilnai panaudotos prekėms pirkti. Pajamų – išlaidų grandinę sutrauko žmonių santaupos. Todėl bendros vartojimo išlaidos gali būti nepakankamos visai produkcijai nupirkti. Vis dėlto klasikai atranda kontrargumentų santaupų koziriui atremti. Pagal juos, santaupos nesumažina paklausos, nes santaupas verslininkai naudoja kaip investicijas. Todėl santaupos, panaudotos investicijoms, išsaugo pradinę paklausą, gamybos apimtį, užimtumą. Klasikai tvirtino, kad namų ūkiai, apskritai, linkę ne taupyti, o vartoti, nes tik panaudotos pajamos tenkina žmonių poreikius. Vadinasi, žmonės taupys tik tuo atveju, jei jiems verslininkai palūkanomis atsilygins už jų taupumą. Todėl santaupos, pagal klasikus, nenutraukia pajamų – išlaidų grandinės, kadangi būtent palūkanos sąlygoja santaupų grįžimą į gamybos sferą.
Teiginį, kad pilnas užimtumas – kapitalizmo norma, klasikai stengiasi pagrįsti ir kitu argumentu: nieko baisaus neatsitiktų, jeigu dėl kurių nors priežasčių palūkanų mechanizmas ir sutriktų, o santaupos viršytų investicijas. Šiuo atveju vartojimo išlaidų mažėjimas būtų kompensuotas proporcingu kainų lygio mažėjimu. Nepardavę dalies produkcijos, verslininkai mažintų prekių kainas ir tuo padidintų paklausą. Tokiu būdu santaupos sąlygoja tik mažesnes kainas, o gamybos apimtis ir užimtumas nekinta.
Mažėjant bendram kainų lygiui, mažėja ir gamybos veiksnių kainos, kartu ir darbo užmokestis. Kyla klausimas, o jei darbininkai nesutiks su mažesniu darbo užmokesčiu? Pagal klasikus, konkurencija tarp darbininkų, nedarbas:
1) privers darbininkus sutikti su tokiu darbo užmokesčiu;
2) darbo užmokestis mažės tol, kol verslininkams nebus naudinga įdarbinti visus darbininkus.
Todėl priverstinis, o tuo labiau masinis nedarbas kapitalizmo sąlygomis yra negalimas.
Tokiu būdu, pagal klasikus, palūkanų lygis, kainų lygis bei darbo užmokesčio lygis ir jų elastingumas yra būtent tie svertai, kurie automatiškai, be valstybės įsikišimo, reguliuoja kapitalistinę ekonomiką ir garantuoja pilną užimtumą.

2. Keinsistinė užimtumo teorija

Pagrindinės keinsistinės teorijos išvados griežtai skiriasi nuo klasikinio požiūrio. Pagal J.M.Keynes’ą, kapitalistinėje ekonomikoje apskritai nėra jokio mechanizmo, garantuojančio pilną užimtumą. Kapitalizmas nėra savireguliuojanti sistema ir joje neveikia joks automatinis kainų, palūkanų, darbo užmokesčio reguliavimo mechanizmas. J.M.Keynes’istai pabrėžia, jog santaupų turėtojai ir investitoriai – tai atskiros žmonių grupės, kurios savo planus pagrindžia visiškai skirtingais motyvais. Be to, santaupų lygis mažai priklauso nuo palūkanų lygio. Santaupos motyvuojamos:
1) noru įsigyti stambius ir brangius pirkinius;
2) patogumo ir atsargumo vardan, kad bet kada galima būtų įsigyti norimą pirkinį, apsidrausti ligos ar nedarbo atveju;
3) rūpinimasis senatve ar vaikų ateitimi;
4) tradicijomis, būtinumu apmokėti įvairius įsipareigojimus, kontraktus.
Visi šie motyvai yra mažai jautrūs palūkanų normai. Lygiai taip pat J.M.Keynes’istai abejoja ir klasikų iškeltais investavimo motyvais. Be abejo, palūkanų norma yra svarbus, tačiau ne vienintelis investavimo veiksnys. Svarbus veiksnys – laukiama pelno norma iš investicijų. Ekonominio nuosmukio metu investicijos gali mažėti ir esant labai mažoms palūkanoms, jeigu verslininkai nesitiki pelno. Ir atvirkščiai, kai investicijų poreikis didelis, palūkanų normos mažėjimas nėra pagrindinis veiksnys.
Lygiai taip pat J.M.Keynes’istai abejoja klasikų teiginiu, jog kainos, darbo užmokestis mažėjant vartojimui ir didėjant nedarbui mažėja. J.M.Keynes’istai sako, kad įsijungus filtro (o pasak Gedo – vožtuvo) efektui, kainos ir darbo užmokestis paklausos mažėjimo metu nemažėja. Vadinasi, kas gi dabartinėje visuomenėje lemia gamybos lygį ir užimtumo lygį?
Atsakydami į šį klausimą, remiamės keinsistiniu kriterijumi: gamybos bei užimtumo lygis tiesiogiai priklauso nuo bendrų visuomenės išlaidų. Verslininkai gamina tokį produkcijos kiekį, kokį gali pelningai parduoti. Vadinasi, bendros visuomenės išlaidos, gamybos lygis bei užimtumas vienas kitą sąlygoja ir yra tiesioginėje priklausomybėje vienas nuo kito.

3. Vartojimo ir taupymo funkcijos. Ribinis polinkis vartoti ir ribinis polinkis taupyti

Praeitose paskaitose akcentavome pagrindinę J.M.Keynes’o mintį: gamybos ir užimtumo apimtis yra tiesiogiai proporcinga visuminėms išlaidoms. Pastebėjome, kad didžiausią jų dalį (2/3) sudaro asmeninis vartojimas, o 1/3 – firmų bendrosios investicijos, grynasis eksportas, valstybės išlaidos. Norint pagrįsti J.M.Keynes’o mintį, o taip pat analizuojant ūkio pusiausvyrą pagrindinį dėmesį reikia sutelkti vartojimui ir investicijoms.
Pagrindinis vartojimo veiksnys – gyventojų pajamos. Tačiau gaunamas pajamas gyventojai naudoja dvejopai:
1) vartojimui;
2) santaupoms.
Todėl analizuojant vartojimą, jo veiksnius, automatiškai analizuojame ir santaupas bei jų veiksnius. Tai išreiškiame šia lygybe:
Y  C + S
C  Y – S
S  Y – C

čia: Y – pajamos, C – vartojimas, S – santaupos.
Formulės rodo glaudų pajamų, vartojimo ir santaupų sąryšį, kurį galima išreikšti per vartojimo ir santaupų funkciją. Vartojimo funkciją užrašome taip:
C  cY, kur 0 <
1 2 3 4 5 6 7 8
80 740 750 -10 40 790 -50 >
90 780 780 0 40 820 -40 >
100 820 810 10 40 850 -30 >
110 860 840 20 40 880 -20 >
120 900 870 30 40 910 -10 >
130 940 900 40 40 940 0 pusiausvyra
140 980 930 50 40 970 +10 <
150 1020 960 60 40 1000 +20 <
160 1060 990 70 40 1030 +30 <
170 1100 1020 80 40 1060 +40 <

Lentelė rodo, kad gamintojai gamins produkcijos, sakykime, už 820 vnt., tik tuomet, jei tikėsis šį produkcijos kiekį parduoti ir gauti pajamų 820 vnt.
Remiantis kriterijumi, kad šalies gamintojų gamybos apimtis bei pajamos, gautos iš realizuotos produkcijos, turi sutapti su visuminėmis išlaidomis, lentelės pagalba lengva nustatyti gamybos, užimtumo ir pajamų pusiausvyros lygį. Toks lygis yra 940 vnt. Tai vienintelis lygis, kuriam esant visuminės išlaidos tiksliai tokios, kokios reikalingos visai produkcijai nupirkti. Jei firmos mato, kad jų gamybinės atsargos padidėja dėl to, kad nebeįstengia parduoti tiek, kiek planavo, tai jos mažina gamybą. Pajamos tada sumažėja. Ir atvirkščiai, kai tik firmos pastebi, kad parduoda savo produkcijos daugiau nei buvo numačiusios, jos atkuria sumažėjusias atsargas padidindamos gamybą. Lemiamas atsargų vaidmuo pavaizduotas diagramoje, vadinamoje “45o diagrama” arba “J.M.Keynes’o kryžiumi”:

Bet kuris tiesės taškas yra vienodai nutolęs nuo abiejų ašių.

Grafikas sudarytas pagal lentelės duomenis: jis fiksuoja pusiausvyrą taške E, kuriame visuminės išlaidos lygios grynajam nacionaliniam produktui. Jei, tarkime, GNP būtų pagaminta 1020 vnt., tai visuminių išlaidų nepakaktų šiai produkcijai nupirkti. Neplanuotos atsargos (neplanuotos investicijos) padidėtų 20 vnt. ir verslininkai mažintų gamybą iki pusiausvyros lygio.

IŠVADA: GNP pusiausvyrą rodo visuminių išlaidų ir pusiaukampinės susikirtimo taškas.

1.2. Išėmimų ir injekcijų metodas
Analizuodami šį klausimą remiamės ta pačia lentele ir investicijų – santaupų grafiku. Vartojimui yra sunaudojamos ne visos pajamos. Vadinasi, santaupos yra tam tikras išėmimas iš bendro išlaidų – pajamų srauto. Savo ruožtu investicijos yra tam tikros injekcijos į šį srautą, kurios papildo visuminį vartojimą. Investicijos kompensuoja lėšas, panaudotas santaupoms. Iš lentelės duomenų matome, kad tik tuomet, kai santaupos lygios investicijoms, pasiekiama GNP pusiausvyra. Iš lentelės duomenų matome, kad GNP esant 820 vnt., namų ūkių santaupos sudaro tik 10 vnt., o vartojimas – 810 vnt. Kartu su investicijomis 40 vnt. visuminės išlaidos sudaro 850 vnt. ir viršija GNP 30 vienetų. Vadinasi, palyginti nežymus lėšų išėmimas santaupoms kelis kartus kompensuojasi investicijų injekcijomis. Rezultate, visuminės išlaidos viršija GNP ir sąlygoja jo augimą. Vadinasi, GNP gali būti pusiausvyroje tik taške, kuriame santaupos lygios investicijoms, t.y. išėmimas ir injekcijos sutampa:
C + In  GNP

Pagal lentelės ir grafiko duomenis matome, kad GNP tendencijas lemia skirtingi santaupų ir investicijų dydžiai. Tačiau, faktiškai, santaupos ir investicijos visada turi sutapti. Reikia išskirti 2 sąvokas:
1) planuojamos investicijos;
2) faktinės investicijos.
Planuojamos investicijos ir santaupos nebus lygios, nes pačios žmonių grupės, kurios formuoja tiek santaupas, tiek ir investicijas yra skirtingos. Grupių sprendimai paremti skirtingais motyvais. Tuo tarpu faktinės investicijos ir santaupos sutampa. Faktines investicijas sudaro tiek planuojamos, tiek ir neplanuojamos investicijos. Neplanuojamos investicijos pasireiškia gamybinių atsargų pokyčių formule. Tokiu būdu neplanuojamos investicijos yra savotiškas išlyginamasis elementas, pastoviai sulyginantis faktines investicijas su santaupomis. Pvz., pagal mūsų lentelę matome, kad GNP 980 vnt. viršija pusiausvyros lygį: santaupos lygios 50 vnt., planuojamos investicijos – 40 vnt., visuminės išlaidos – 970 vnt. Vadinasi, produkcijos gamyba viršija realizaciją 10 vnt. (980 – 970 (vnt.)). Šis 10 vienetų likutis lieka pas gamintojus kaip neplanuojamas prekinių atsargų prieaugis. Tačiau gamybinių prekinių atsargų pokyčiai yra investicijų dalis. Jeigu taip, tai faktinės investicijos sudaro 50 vienetų (40 + 10 (vnt.)) ir yra lygios santaupoms (50 vnt.). Šiuo atveju verslininkai, nenorėdami didinti atsargų, priims sprendimą mažinti gamybos apimtį. Analogiškai, tik atvirkščia tvarka, faktinės investicijos sutaps su santaupomis, kai pastarosios bus mažesnės už planuojamas investicijas.

IŠVADA: kai GNP lygis viršija pusiausvyros lygį, faktinės investicijos ir santaupos sutampa todėl, kad neplanuotai padidėja prekinių materialinių vertybių atsargos. Kai GNP lygis mažesnis už pusiausvyros lygį, faktinės investicijos ir santaupos sutampa todėl, kad prekinių materialinių vertybių atsargos neplanuotai sumažėja.

2. Multiplikatorius. Jo efektas, efekto veiksniai

Praktikoje retai kada gamybos apimtis ekonomikoje yra stabili. Ekonomikai būdingi tam tikri cikliniai svyravimai: gamybos augimas, mažėjimas ir pan. Pusiausvyros GNP kinta priklausomai nuo investicijų, santaupų ir vartojimo pokyčių.

Sakykime, kad laukiama investicijų pelno norma išaugo. Todėl injekcijos investicijoms išaugo, tarkime, 10 vienetų (grafikas A). Visuminių išlaidų kreivė (C + In)0 pasislenka į padėtį (C + In)1. Savo ruožtu grafike B investicijų kreivė iš padėties In0 pasislenka į padėtį In1. Atitinkamai, pusiausvyros GNP abiejuose grafikuose išaugo nuo 940 iki 980 vienetų. Ir atvirkščiai, jei sumažėjo laukiama pelno norma ar palūkanų norma, investicijos mažėja tais pačiais 10 vienetų. Investicijų kreivė pasislenka In0  In2 (grafikas B), o visuminių išlaidų kreivė – (C + In)0  (C + In)2.
Šie pusiausvyros pokyčiai rodo šią ypatybę: investicijoms išaugus 10 vienetų, gamybos apimtis ir pajamos išaugo 40 vienetų. Šį rezultatą duoda multiplikatoriaus efektas.

Apibrėžimas: Nacionalinio produkto prieaugio ir investicijų prieaugio santykis vadinamas investicijų multiplikatoriumi ar tik multiplikatoriumi.

GNP  multiplikatorius  In

Mūsų atveju multiplikatorius pagal lentelės duomenis yra 4:

GNP/In  40/10  4

Multiplikatoriaus efektas yra glaudžiai susijęs su žmonių ribiniu polinkiu vartoti bei ribiniu polinkiu taupyti. Multiplikatorius yra atvirkščiai proporcingas ribiniam polinkiui taupyti:

Multiplikatoriaus reikšmė pasireiškia tuo, kad nedideli investicijų bei santaupų pokyčiai sąlygoja kur kas didesnius pusiausvyros GNP pokyčius. Multiplikatorius yra kaip dviašmenis kardas, veikiantis į abi puses. Nedidelis visuminių išlaidų pokytis gali žymiai padidinti GNP, o nedidelis sumažėjimas gali labai sumažinti GNP.

* * *
Pusiausvyros nacionalinis produktas. Multiplikatorius

Pusiausvyros nacionalinis produktas yra tuo atveju, kada visuminės išlaidos lygios nacionalinio produkto gamybos apimčiai (taip yra paklausos aspektu).
45 linija rodo pusiausvyros sąlygas – bet kuris taškas šioje tiesėje reiškia, kad numatomos išlaidos lygios nacionalinio produkto apimčiai. Tiesė (C+I+G) rodo faktišką numatomų visuminių išlaidų kitimą kintant nacionalinio produkto apimčiai. Taškas E0 yra taškas, kuriame visuminės išlaidos lygios nacionalinio produkto apimčiai ir produkto realizacija lygi jo gamybai.
Kodėl svarbu nustatyti būtent pusiausvyros nacionalinį produktą? Todėl, kad pusiausvyra yra būsena, kuri neturi tendencijos keistis, nes čia visos jėgos susibalansuoja. Ekonominė sistema visada siekia pusiausvyros, t.y. tokios padėties, kurioje tiek vartotojai, tiek gamintojai neturi motyvų keisti savo elgesį rinkoje.
Pusiausvyra nacionalinio produkto gamyboje gali susidaryti anaiptol nebūtinai esant visiškam užimtumui (tai vyriausybinio reguliavimo per mokesčius ir vyriausybės išlaidas nuopelnas).
Jei visuminės išlaidos keičiasi, pusiausvyra suyra ir nacionalinis produktas turi pasikeisti. Visuminės išlaidos keičiasi, kada kinta bent vienas iš keturių jų komponentų: numatomos namų ūkių vartojimo išlaidos, numatomos firmų investicinės išlaidos, vyriausybės pirkimai ir (arba) grynasis eksportas. Šie pakitimai gali įvykti nepriklausomai vienas nuo kito.
Išvados:
• kai esant duotam nacionalinio produkto dydžiui numatomos vartojimo, investicijų ir vyriausybės išlaidos bei grynasis eksportas padidėja, pusiausvyros nacionalinis produktas išauga. Ir priešingai;
• jei apmokestinimo lygis kyla visuminėms išlaidoms nekintant, pusiausvyros nacionalinio produkto apimtis mažėja. Ir atvirkščiai.
Pavyzdžiui, jei firmos staiga nuspręs padidinti investicijas (tarkime, išryškėjo stambių eksportinių užsakymų galimybė), tai pusiausvyros nacionalinis produktas padidės, tačiau jis padidės daugiau negu investicijos. Tai ir yra multiplikatoriaus veikimo pavyzdys.

Apibrėžimas:
Multiplikatorius – tai pusiausvyros nacionalinio produkto pokyčio santykis su išlaidų pokyčiu, sukėlusiu nacionalinio produkto judėjimą: m  Y / AE

Multiplikatoriaus veikimo mechanizmas yra toks: tarkime, firma nusprendė papildomai investuoti vieną milijoną. Tas milijonas atitenka statybos bei montuojamų įrengimų firmoms, kurios turi realizuoti firmos – užsakovės sumanymą. Bet tas milijonas nenusės statybos bei įrengimų gamybos firmose. Dalis lėšų teks subrangovams, kita dalis bus išmokėta darbuotojams, dalį firmos gaus kaip pelną ir atitinkamai naudos (investicijoms, kaip asmenines pajamas), dalis liks neišleista. Jei, tarkime, ribinis polinkis vartoti yra 0.5, tai išleista bus pusė milijono. Minėtų firmų darbuotojai bei jų subrangovai būtent tokia suma padidins savo paklausą kitų šakų įmonių produkcijai bei paslaugoms, o jų darbuotojai išplės vartojimą. Tos papildomos pusės milijono išlaidos sudarys atitinkamų firmų pajamas ir toliau vėl bus analogiškai naudojamos.
Vadinasi, pradinės investicijos sukelia grandininę reakciją, pasireiškiančią pasikartojančiu vartojimo ir investicijų augimu. Investicijų išplečiantis poveikis pajamoms yra vadinamas multiplikatoriaus efektu.
Multiplikatoriumi vadinamas skaičius, kuris parodo, kiek kartų daugiau už pradines investicijas padidėja pajamos visuomenėje. Multiplikatoriaus dydis priklauso nuo ribinio polinkio vartoti:

m  1 / (1 – MPC)

kadangi MPC  1 – MPS, tai

m  1/ MPS

Palyginti nedideli išlaidų elementų pakitimai sukelia grandininę reakciją ir daug didesnius nacionalinio produkto gamybos pokyčius.
Multiplikatoriaus efektą sukelia ne tik investicijų prieaugis. Jis veikia ir padidėjus vartojimo išlaidoms. Tačiau multiplikatorių paleidžia ne vadinamasis sužadintas vartojimo išaugimas, kada vartojimo išlaidos didėja augant pajamoms, o autonomiškas vartojimo išlaidų išaugimas, t.y. jų padidėjimas nepakitus pajamoms, t.y. pasikeitus MPC (pvz., kylant kainų lygiui taupymas tampa mažiau perspektyvus ir MPC padidėja).
Norint geriau suvokti multiplikatoriaus veikimą, reikia nepamiršti dviejų aplinkybių:
• multiplikatoriaus pasireiškimui reikalingas laikas;
• kad multiplikatorius iš tikrųjų padidintų pajamas, visuomenėje turi būti laisvų išteklių – darbo jėgos, gamybinių pajėgumų, piniginio kapitalo. Jei tokių išteklių nėra, nacionalinio produkto ir pajamų išaugimas bus ne realus, o vien infliacinis – be laisvų išteklių padidėjusios išlaidos sukels kainų augimą.

Kylant prekių ir paslaugų kainų lygiui, mažėja fiksuotą piniginę išraišką turinčių turto elementų – grynųjų pinigų, banko depozitų, obl

Leave a Comment