maisto pramonė

PRAMONĖS produkcija sudaro ~30% bendrojo nacionalinio produkto.
Seniausia yra tekstilės ir maisto pramonė. Maisto pramonė gamina vyną, aliejų, cukrų, vaisių konservus, sultis. Pagal aliejaus gamybą Graikija užima III vietą pasaulyje (po Italijos ir Ispanijos). Tabakas apdirbamas daugiausia Makedonijoje, Tesalijoje, Atėnuose, Pirėjyje. Atėnų aglomeracija gamina ~70% Graikijos pramonės produkcijos.

Maisto pramonės perspektyvos Lietuvai stojant į Europos Sąjungą
Lietuvos maisto pramonė rengiasi ES rinkos iššūkiams. Kadangi šios pramonės šakos eksporto dalis į Europos Sąjungą nėra didelė, straipsnyje apžvelgiama dviejų svarbių maisto pramonės sektorių – pieno ir mėsos perdirbimo – restruktūrizacijos prroblemos bei sėkmingai dirbančių įmonių padėtis.

Mėsos perdirbimo pramonė
Mėsos perdirbimo bendrovių padėtį ir galimybes eksportuoti produkciją į ES pakomentavo Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacijos (LMPA) prezidentas dr. Gediminas Radzevičius.

ES sertifikatas skerdykloms – langas į Vakarų rinką
Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą mėsos perdirbimo pramonės situacija yra gana sudėtinga, nes šiandien dauguma įmonių neatitinka europinių standartų, o joms pertvarkyti reikalingos didelės investicijos. Nors Lietuvai yra taikoma beveik 2000 tonų mėsos gaminių eksporto į ES kvota, mūsų šalis dėl objektyvių apribojimų negali išvežti į ES šalis nė vieno kilogramo mėėsos ar mėsos gaminių. Kelią produktams į ES užtveria tai, kad Lietuvoje kol kas nėra nė vienos skerdyklos, turinčios ES veterinarijos sertifikatą, o be jo nė viena Lietuvos mėsos perdirbimo įmonė neturi teisės tiekti mėsos gaminius ES rinkai.
Šiuo metu Lietuva yra pa

ateikusi paraišką ES dėl 3 vidutinio dydžio skerdyklų: “Vilkė”, “Skinija” ir “Mažeikių mėsinė” sertifikavimo. “Nors ES veterinarijos ekspertai lankėsi 2000 m. spalio mėn., iki šiol negavome jokių vertinimo rezultatų, – teigė LMPA prezidentas G.Radzevičius. – Jei bent šioms kelioms skerdykloms būtų suteiktas ES veterinarinis numeris, artimiausiu laiku atsirastų galimybė tiekti savo gaminius į ES bei JAV rinką.”
Gavus paramą iš SAPARD programos lėšų artimiausiu metu Lietuvoje tikimasi pastatyti 3-5 naujas didelio pajėgumo skerdyklas, kuriose būtų skerdžiama didžioji mūsų ūkiuose išauginamų gyvulių dalis. ES šalyse (pavyzdžiui, Danijoje, Olandijoje, Prancūzijoje) veikia itin stambios specializuotos skerdyklos, kurios aprūpina kokybiška skerdiena visas šalies mėsos perdirbimo įmones. “Centralizuotai skerdžiant gyvulius stambiose skerdyklose, bus geriau laikomasi aukštų higienos ir veterinarijos reikalavimų, o dėl geresnio pajėgumų panaudojimo ir mažesnių skerdimo sąnaudų mūsų produktai taaps dar konkurencingesni”, – tvirtino prezidentas.
Žinoma, steigiant naujas skerdyklas, augant reikalavimams, reikės uždaryti šiuo metu dar veikiančias, tačiau negalinčias atitikti ES normų įmones. Nesant centralizuotos žaliavos paruošimo sistemos, kuri aprūpintų bendroves skerdiena, dauguma mėsos perdirbimo įmonių stengėsi kiekviena sau įsirengti skerdyklas, tam panaudodamos dažnai nepritaikytas tokiai veiklai patalpas ar pastatus. G.Radzevičiaus nuomone, pastačius naujas našias skerdyklas, nemaža dalis mėsos perdirbimo įmonių jau šiandien atsisakytų turimų primityvių skerdyklų, o jose dirbusius darbininkus panaudotų gamybos skyriuose.

Perdirbimo procesą pritaikyti prie ES standartų da

aug paprasčiau
Rengiantis narystei ES, mėsos perdirbimo sektorius daug mažesnėmis pastangomis galėtų prisitaikyti prie ES normų. Nemaža dalis mėsos perdirbimo įmonių – “Vilkė”, “Mažeikių mėsinė”, “Biovela”, “Nematekas”, “Natanga”, “Tauragės maistas”, “Mėsa” ir kitos, jau dabar atitinka ES veterinarijos ir higienos normas, dirba pagal pažangiausias gamybos technologijas. Jų produkcijos kokybę aukštai įvertino užsienio ekspertai, tarptautinių parodų lankytojai.
Šių įmonių sėkmę sąlygojo kryptinga investicinė politika pritaikant patalpas, technologijas, gamybos procesus prie ES normų. Geras pavyzdys yra žuvies bei pieno perdirbimo įmonės, kurios, nelaukdamos ES struktūrinių fondų paramos, sugebėjo greitai modernizuoti savo įmones ir šiuo metu sėkmingai eksportuoja į Vakarų rinkas.
Pasak G.Radzevičiaus, šiuo metu ypač reikalinga kryptinga mūsų valstybės ir ES struktūrinių fondų parama naujų skerdyklų statybai bei esamų modernizavimui. ES šalyse skerdyklų statybai naudojama tikslinė valstybės parama. Skerdyklų, atitinkančių ES normas, nebuvimas – pagrindinis eksporto bei mėsos perdirbamosios pramonės vystymosi stabdis.
Lietuvos eksportas ilgą laiką buvo orientuotas į žaliavos – jautienos skerdenų – eksportą į NVS šalis. Šiuo metu ryškėja kita tendencija: siekis eksportuoti ne žaliavą, o mėsos gaminius. Prekybą su NVS stabdo labai aukšti – iki 30 proc. dydžio mėsai ir jos gaminiams taikomi muitai. Rytų rinka taip pat keičia požiūrį į produkcijos kokybę, gali būti, kad nuo kitų metų jie pirks tik ES normas atitinkančius gaminius. “Svarbu tam jau šiandien ruoštis, ka
ad kuo greičiau pritaikytume ateities reikalavimams skerdimo ir mėsos perdirbimo įmones, kad išsaugotume gilias mėsos gaminių gamybos tradicijas ir taptume konkurencingi tiek Rytų, tiek Vakarų rinkose. Jau šiandien puoselėjame planus, kad, atsiradus modernioms skerdykloms, įsitvirtintume ES šalių rinkoje”, – pažymėjo dr. G. Radzevičius.

Mėsos perdirbėjai nusiteikę optimistiškai
Mėsos perdirbėjai į Lietuvos narystę ES žiūri optimistiškai, nepaisant būtinybės per palyginti trumpą laiką atlikti reikalingas reformas skerdimo ir mėsos perdirbimo sferoje. Nerimą kelianti problema yra Lietuvoje auginamų gyvulių kokybė. Tiek kiaulių, tiek galvijų veislės dar gerokai atsilieka nuo masinių ES šalyse gyvulių veislių. Įstojus į ES ir tapus bendrosios rinkos dalimi, į Lietuvą gali plūstelti kitų šalių geresnės kokybės žaliava, ir mūsų gyvulių augintojai dėl prastesnių veislių, šėrimo technologijų, savikainos gali būti nepakankamai konkurencingi. Svarbu kuo greičiau mūsų ūkininkus paskatinti auginti geresnės mėsinės kokybės gyvulius.
Pasaulinė rinka diktuoja aukštus žaliavos ir mėsos gaminių kokybės standartus, tad, norint tapti ir būti konkurencingiems, išlikti rinkoje, svarbu laiku įgyvendinti būtinas reformas. Ir šios reformos pirmiausia būtinos mums patiems, o ne Europos Sąjungai.

Pieno perdirbimo pramonė
Pieno pramonės padėtį ir perspektyvas vertina Lietuvos pienininkų asociacijos “Pieno centras” (LPAPC) garbės prezidentas Alvydas Ramanauskas.

Pieno žaliavos gerinimas – pagrindinis tikslas vidutinės trukmės laikotarpiu
“Europos Sąjungoje pieno rinka yra viena iš labiausiai reglamentuotų sričių. Pieno produktų konkurencingumą le

emia prekių atitikimas produkto saugos, kokybės reikalavimams visoje produkto grandinėje – tiek gaminant žaliavinį pieną, tiek jį perdirbant”, – teigė LPAPC garbės prezidentas Alvydas Ramanauskas. “Įvertinant tai, žaliavinio pieno gamybos sektorius kol kas išlieka problematiškiausia sritimi. Nežiūrint to, kad per pastarąjį dešimtmetį mūsų valstybė skyrė šiam sektoriui apie 1 mlrd. litų paramos, struktūriniai pokyčiai vyko labai lėtai. Vis dar dominuoja smulkūs pieno ūkiai, o fermerių ūkių įkurta labai nedaug. Tik specializuotame ūkyje įmanoma panaudoti šiuolaikines pieno melžimo ir šaldymo technologijas, leidžiančias gaminti stabilios, aukštos kokybės pieną. Toks ūkis gali būti efektyvus, o pieno gamyba – patikimas ūkininko verslas. Šiuo metu smulkūs pieno ūkiai parduoda apie 500 tūkst. tonų pieno, kuris neatitinka ES pieno kokybės reikalavimų. Atitinkančio tokius reikalavimus pieno yra apie 600 tūkst. tonų. Derybose dėl narystės Lietuva siekia gauti 2,2 mln. t.pieno produktų gamybos kvotą. Šiandien kyla natūralus klausimas – ar sugebėsime pagaminti tokį kiekį žaliavinio pieno, atitinkančio europinius maisto saugos standartus?”
Įvertinant pieno produktų rinkos plėtros potencialias galimybes, turi būti vykdomos tikslinės programos – pieno ūkių stambinimo ir modernizavimo, galvijų įsigijimo, pašarų gamybos ir kt. Pieno perdirbimo įmonės, siekdamos skatinti komercinių pieno ūkių kūrimąsi, teikia kreditus ūkininkams. Tačiau įmonių galimybės yra ribotos, o valstybės vykdomų programų šiuo metu beveik nėra. Pieno gamybos, kaip perspektyvaus verslo kūrimas – bendras ūkininkų ir pieno pramonės rūpestis.

Pieno perdirbimo pramonės perspektyvos
Šiuo metu pieno perdirbimo pramonėje pastebima akivaizdi tendencija – įmonių jungimasis į stambias grupes. Bendrovių centralizacija, A. Ramanausko nuomone, dažniausiai apima tik valdymo ir logistikos elementų efektyvinimą, tačiau specializacija, naujų technologijų, o tuo pačiu ir naujų modernių produktų diegimas išlieka svarbiu uždaviniu, siekiant, kad lietuviški produktai būtų konkurentabilūs tiek šalies vidaus, tiek Europos rinkoje.
LPAPC prezidento manymu, pieno perdirbimo pramonė yra vienintelė maisto pramonės šaka, kuri įvykdo Lietuvos – Europos Sąjungos laisvos prekybos sutartyje numatytas pieno produktų importo kvotas: sūriams – 6600 t., sviestui – 1925 t., lieso ir nenugriebto pieno milteliams – 5500 t. Net 15 įmonių turi ES veterinarijos sertifikatus ir produkciją sėkmingai eksportuoja į užsienį: sūrius – į ES šalis, JAV, Rusiją, Latviją ir kt., sviestą – į ES šalis, Rusiją, Uzbekistaną, Latviją ir kt., pieno miltelius – į ES šalis, Japoniją, Filipinus, Uzbekiją ir kt.
Pieno perdirbimo pramonė jau šiandien yra pasirengusi Lietuvos narystei ES. Pieno produktų kokybę teigiamai vertina užsienio ekspertai. Tarptautinėje žemės ūkio, maisto ir pakuočių parodoje “Agrobalt 2001” net 4 iš 15 nugalėtojų buvo Lietuvos pieno perdirbimo įmonės: “Rokiškio sūris”, “Pieno žvaigždės”, Vilkyškių pieninė” ir “Žemaitijos pienas”. Pieno perdirbimo pramonės perspektyvas rodo ir gerėjantys ekonominiai įmonių rodikliai – daugelis jų pakilo į aukštesnes pozicijas didžiausių Lietuvos akcinių bendrovių sąraše.

Pieno perdirbimo įmonės pagal pardavimo apimtį sąraše “Šimtas didžiausių Lietuvos akcinių bendrovių (išankstiniai duomenys) 2000 m.”
Įmonių vieta minėtame sąraše Įmonė Pardavimai ir paslaugos (Lt) Pokytis (proc.)
2000 1999 2000 1999
9 17 “Pieno žvaigždės” 261 240 235 147 098 796 777,6
10 12 “Rokiškio sūris” 255 438 733 191 538 830 33,4
14 19 “Žemaitijos pienas” 181 310 426 138 682 501 30,7
30 64 “Utenos pienas” 101 800 065 57 551 366 76,9
45 51 “Panevėžio pienas” 71 984 174 72 107 309 -0,2
65 65 “Klaipėdos pienas” 52 185 921 57 056 903 -8,5
68 18 Biržų akcinė pieno bendrovė 50 201 199 145 811 210 -65,6
83 38 “Marijampolės pieno konservai” 37 685 107 81 336 825 -53,7
Šaltinis: Lietuvos rytas, Vartai, 2001 m. gegužės 21 d., Nr. 117

Leave a Comment