A.Baranausko poemos „Anykščių šilelis“ ištraukos analizė ir interpretacija „Ė kvėpimas… – ė tik širdį griaudžia“
A.Baranausko „Anykščių šilelis“ – garsiausias romantizmo laikotarpio lietuvių autorių kūrinys. Parašytas, pasak autoriaus biografijos, realiai egzistavusio šilelio A.Baranausko gimtinėje tema. Ši lyrinė poema parašyta per dvejas autoriaus vasaros atostogas – 1858-1859m. Anykščiuose.Anot garsaus dabarties poeto J.Marcinkevičiaus – „Anykščių šilelis“ yra įžeistos, paniekintos lietuvių kalbos šauksmas“. Galbūt todėl, kad kūrinyje aprašyta I-oji lietuvių literatūroje ekologinė katastrofa, kuriai įvykus prasideda ir kultūros žūtis. Bet neskubėkim taip greitai smukdyti ir taip jau įskaudintos lietuvių kultūros praeities. Apžvelkime šio kūrinio objekto – šilelio, – sukeliančio visapusišką regos, uoslės ir klausos jausmų derinį, parašymo struktūrą.Pirmoje kūrinio dalyje autorius laipsniškai kyla nuo pačių žemiausių „samanų“: „Minkštučiukai samanų patalai ištiesti…“ iki šilelio didybę parodančių ir Lietuvos simbolio – šimtamečių ąžuolų: „Čia ąžuolai ir uosiai prie eglių sustojo,..“. Antroje dalyje staiga tarsi kirviu nukerta ir taip jau Jogailos išnaikintą didelę šilelio dalį: „Mažu vierą įvedęs Jagiela išskynė.,,“Kūrinio ištraukoje A.Baranauskas visa širdimi įkvepia civilizacijos nepaliesto gimtojo šilelio oro:Tartum miškas kvėpuoja nelyginant žvėris:Savo kvapus po laukus kaip berte pabėręs,..Jaučiamas glaudus autoriaus ryšys su gamta, mišku. A.Baranauskas turėjo būti praleidęs daug laiko su, galima sakyti, antruoju globėju, laisvės, ramybės simboliu. Žmonės, perskaitę šį kūrinį, galėjo nebent įsivaizduoti, o su rašytojo pagalba ir pajusti šimtmetinius medžius saugojančio šilelio augaliją, visą dvasią.Ištraukoje susipina visi pojūčiai: žiedelių kvapas, girdima skripkavimas, juokas, giedojimas, verkimas gailus. Visgi ryškiausiai jaučiamas kvapas, viso šilelio gėrybių skleidžiamas kvėpalų mišinys:
… – Viduj pušynėliųJauti sau gražiai kvapą dievų ir pievelių.Ir taip sumyšta, vėjeliu praskysta, Kad nei nosis šių kvapų visų nepažįsta;..Ištraukoje, skirtingai nei visame kūrinyje, nėra onomatopėjų, autorius net nepasinaudojo vaizdžiais ištiktukais klausos pojūčiui sustiprinti. To ir nereikėjo: daugelio augalų vardijimas ir tik vieno veiksmažodžio pagalba apibendrinama mintis tiksliai pataiko į skaitytojo sielą. Atgaivina gal net ir miesto žmogų gamtos dvasia, kuri alsuoja gyvybe, natūralia ir taip žmogui artima širdim.Tik toks žmogus, kuris buvo labai arti šio savaime atsiradusio gamtos stebuklo, ir žmogaus rankos, kuri bandė jį sunaikinti, gali kūriniu skaitytojui duoti viską: vaizdą, jausmą. A.Baranauskui net nereikėjo įsikūnyti į šilelį; jis buvo pakankamai arti savo jaunystės palydovo, subrandinusio jį ir kaip žmogų, ir kaip poetą.„Anykščių šilelis“, kaip ir K.Donelaičio „Metai“, pasakojantis gamtos tematika, – per amžius didingos Lietuvos gamtos, ją mylinčių žmonių rodiklis. Beveik viskas turi savo pradžią ir pabaigą, o ypač gyvi organizmai. „Anykščių šilelis“ jau įamžintas popieriuje ir žmonių širdyse, niekas negali sunaikinti jo didybės.