LIETUVOS VYRIAUSYBĖS VYKDOMŲ EKONOMIKOS POLITIKŲ LYGINAMOJI ANALIZĖ

TURINYS

ĮŽANGA 3
1. FISKALINĖ POLITIKA 4
1.2. Valstybės išlaidų politika 5
1.2.1. Lietuvos valstybės išlaidų analizė 6
1.3. Valstybės pajamų politika 8
1.3.1. Lietuvos mokesčių sistema 9
1.3.1.1. Gyventojų pajamų mokesčiai 10
1.3.1.2. Pelno mokestis 11
1.3.1.3. Pridėtinės vertės mokestis 13
1.4. Lietuvos biudžetas 15
2. MONETARINĖ POLITIKA 18
2.1. Bankų istorija 18
2.1.1. Pasaulinė bankininkystės raida 18
2.1.2. Bankų raida Lietuvoje 19
2.2. Lietuvos bankas 21
2.3. Lietuvos banko fukcijos 21
2.3.1. Pinigų emisija 21
2.3.2. Pinigų politikos formavimas ir vykdymas 22
2.3.3. Lito kurso reguliavimas 24
2.3.4. Lietuvos banko užsienio atsargų valdymas, naudojimas, disponavimas 25
2.3.5. Valstybės vertybinių popierių registravimas 26
2.3.6. Komercinių bankų rizikos valdymas 27
2.3.7. Licenzijos 28
2.3.8. Apskaitos, atskaitomybės, ataskaitų tvarkos nustatymas 29
2.3.9. Tarpbankinė sistema 30
2.3.10. Duomenų platinimas 32
2.4. Lietuvos bankas Europos sąjungoje 33
IŠVADOS 36
LITERATŪRA 38
PRIEDAI 39ĮŽANGA
Mūsų kursinio tema Lietuvos vyriausybių vykdomų ekonomikos politikų lyginamoji analizė. Mes ją suskirstėme į dvi pagrindines dalis- fiskalinės bei monetarinės politikos analizę. Fiskalinės politikos analizę atliko Renata Blantaitytė irr Aistė Karpavičiūtė, o monetarinės – Miglė Plytninkaitė ir Sonata Jurkėnaitė.
Lietuvos vyriausybių vykdomų ekonomikos politikų analizavimas yra labai svarbi šių laikų tema, nes Lietuvos vyriausybė ir Centrinis bankas ne visada priima teisingus sprendimus. Palygindami, analizuodami ir ieškodami bendrumu ir panašumų, lengvaiu suprasimė Lietuvoje vykdomų fiskalinės ir monetarinės politikų bruožus, galėsime apibrėžti sprendimuose daromas klaidas ar atrasti reikšmingų ir svarbių ekonomikos raidos etapų bruožų.
Fiskalinė politika yra labai svarbi Lietuvos vyriausybės vykdomoms politikoms, nes ji susijusi su visa Lietuvos apmokestinimo sistema. Vyriausybės užždavinys fiskalinės politikos pagalbą, subalansuoti biudžetą, sumažinti valstybės skolą, paskirstyti visas gaunamas pajamas kuo efektyviau. Biudžeto subalansavimui svarbios valstybės pajamos (mokesčiai, kurie yra suskirstyti į tam tikrą sistemą) ir išlaidos ( tai valstybės daromos išlaidos sveikatos apsaugai, krašto apsaugai, švietimui.). Todėl būtent pe

er valstybės pajamų ir išlaidų politikas, biudžeto subalansuotumą atskleisime ir palyginisime fiskalinės politikos pokyčius 1990-2004 metais.
Taip pat didelę reikšmę valstybės valdymui turi ir monetarinė politika. Pinigų ir politikos – negalima atskirti. Ne tik todėl, kad pinigai gali daryti įtaką svarbiausiems sprendimams, egzistuoja ir tikslinga pinigų politika, valdanti pinigų ir valiutos sritis. Prie jos priskiriamos visos valstybinės priemonės, kurios turi užtikrinti finansų tvarką šalies viduje (pinigų politika) ir užsienio ekonomikos apyvartoje (valiutos politika). Šios pinigų politikos aukščiausias tikslas yra išsaugoti pinigų stabilumą, kad neimtų per greit kilti produktų kainos.
Pinigų politikos vykdytojas yra centrinis bankas (Lietuvos bankas). Jo darbą lemia faktas, kad šalies ekonomika grindžiama vadinamaisiais centrinio banko pinigais. Šie pinigai reikalingi bankams, kad galėtų savo klientams išmokėti grynuosius pinigus. Kredito institutai jiems reeikalingus pinigus gali gauti iš centrinio banko. Pastarasis nuolat analizuoja pinigų kieko augimą ir stebi kainų kaitą, pagal kuriuos taiko pinigų politikos priemones. Pinigų politika veikia šalies palūkanų bei kainų kaitą ir kontroliuoja pinigų apimtį, t.y. visų apyvartoje esančių pinigų kiekį. Suvokdamos Lietuvos banko svarbą mūsų šalyje, mes išanalizavome jo veiklą. Surinkome duomenis ne tik apie esamąją jo veiklą, bet ir pasidomėjome praeitimi bei ateitimi.
Tikslingai palyginamąjai analizei atlikti naudotome daug įvairios literatūros tarp jų ir internetinius puslapius, nes dažniausiai vi
isa naujausia informacija šiais laikais yra kaupiama ir laikoma internetinėse duombazėse. Taip pat siekdamos tikslumo ir informatyvumo prieduose pateikėme lentelių.
1. Fiskalinė politika

Fiskalinė politika – tai valstybei atstovaujančios vyriausybės veikla, susijusi su sprendimais dėl finansinių išteklių mobilizavimo ir išlaidų. Mobilizuodama valstybės išteklius ir planuodama išlaidas vyriausybė naudoja įvairias priemones. Fiskalinė politika apima sprendimus dėl valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų, valstybės skolos valdymo, pervedimų tarp įvairių valstybinių žinybų, valstybės turto pardavimo, nuomos ar pirkimo, skolinimosi iš įmonių ar finansų įstaigų ar paskolinimu joms, valstybinių pensijų ir valstybinių pensijų fondų, kitokių socialinių išmokų. Fiskalinė politika taip pat susijusi su veikla, kuri nebūtinai atspindima biudžete, tačiau daro reikšmingą poveikį valstybės finansavimo galimybėms, pavyzdžiui, su valstybinių įmonių teikiamų komunalinių paslaugų tarifų nustatymui, aplinkos apsaugos reguliavimui, vyriausybės garantijų teikimui paskoloms, įmonių atleidimui nuo tam tikrų mokesčių. Be to, fiskalinei politikai priskiriami procedūriniai v.alstybės finansų tvarkymo klausimai, atitinkamos teisinės bazės palaikymas, institucijų veiklos ir jų kompetencijos nustatymas priimant kasdienius sprendimus fiskalinėje srityje.
Kaip disciplina fiskalinė politika yra tokia pat sena, kaip ir valstybė. Iš pradžių ji buvo susijusi daugiausia su socialine politika, socialinio teisingumo ir vertybių klausimais. Buvo laikoma, kad fiskalinė politika – tai finansinė socialinės sutarties tarp pavaldinių ir jų valdovų pusė. Apie valstybės finansus buvo sprendžiama pagal tai, ar ji

ie leido palaikyti stabilią socialinė pusiausvyrą. Klausimui, ar finansai tvarkomi efektyviai ir teisingai socialine prasme, nebuvo skiriama daug dėmesio.
Dvidešimtame amžiuje fiskalinis valstybės vaidmuo iš esmės pakito. Industrializacija sudarė technologines galimybes pertvarkyti ir urbanizuoti agrarinę visuomenę, tačiau tam valstybinis sektorius turėjo mobilizuoti transporto ir energetikos sistemų modernizavimui reikalingus išteklius. Septintajame dešimtmetyje atsisakius aukso standarto makroekonomikos valdymo našta perėjo fiskalinei politikai, nes laisvai svyruojantis valiutų kursas susilpnino nepriklausomos pinigų politikos poveikį. Per pastaruosius du dešimtmečius naujosios informacinės technologijos ir rinkų globalizacija dar labiau sustiprino fiskalinės politikos ir finansinių rinkų ryšius. Valstybės priverstos stiprinti konkurencingumą, palaikyti stabilumą ir diegti technologijos naujoves.
Reaguojant į kintančias aplinkybes ir vis didėjančius gyventojų reikalavimus, valstybės vaidmuo vis didėjo.
Vertinant fiskalinės politikos sprendimų tinkamumą šiuo metu paprastai remiamasi ekonominių ir finansinių priemonių efektyvumu. Tačiau nesutarimai dėl fiskalinės politikos kyla net ir dabar, nes ji yra susijusi su vertybėmis bei įgaliojimų ir valdžios pasiskirstymu. Jau daugiau kaip tris šimtmečius fiskalinės politikos praktikai ir analitikai diskutuoja trimis pagrindiniais klausimais:
Fiskalinė politika ir šiandien lieka tokia pat diskusijų sfera kaip ir prieš tris šimtus metų. Tačiau skirtumas yra tas, kad daugumoje šalių ekonomika yra “mišri”, ten valstybei tenka gana didelis ekonominis vaidmuo. Pagrindiniai klausimai dėl valstybės finansų išlieka tie patys: Ką valstybė turėtų daryti? Ka
aip turėtų būti finansuojama jos veikla? Kaip vyriausybė galėtų užtikrinti ekonomikos plėtrą? Geresnius atsakymus į šiuos klausimus padeda rasti kintantis ekonominis kontekstas ir patirties pamokos. Trys šimtmečiai socialiniuose intelekto pažangos moksluose praturtino fiskalinės politikos praktiką priemonėmis, kuriomis galima naudotis, valdant valstybės finansus. [4]1.2.Valstybės išlaidų politika
Kiek egzistuoja valstybė, atliekanti kintančias laiko tėkmėje funkcijas, tiek politikai ir ekonomistai ieško atsakymo į klausimą: kokio dydžio ir kokios sudėties turėtų būti valstybės išlaidos?
Racionali valstybės išlaidų politika turėtų būti grindžiama tokiais principais:
• Valstybės išlaidų lygis turi atitikti nacionaliniu valstybės politikos prioritetus, turi būti suderintas su makroekonominėmis sąlygomis (ir trumpalaikėje, ir vidutinės trukmės perspektyvoje) ir užtikrinti valstybės skolos bei fiskalinio deficito stabilumą.
• (jeigu valstybės finansavimas yra neišvengiamas, visuomeninės išlaidos pirmiausiai turėtų dengti visuomeninių gėrybių, išorinių efektų sustiprinimo/eliminavimo ir socialinės rūpybos programas, t.y. valstybė turėtų finansuoti būtent tas sferas, kuriose privatusis sektorius visai nenori veikti arba veikia nepakankamu mastu).
• Finansavimas turi būti orientuotas į siekiamą rezultatą – socialinės gerovės maksimizavimą ir vertinamas pagal jo įgyvendinimo laipsnį, ir atskirų sektoriuose ar programų rėmuose, ir tarp jų.
• Einamosios ir kapitalinės išlaidos kiekvienai programai, taip pat ir kiekvienam sektoriui turėtų būti gerai apsvarstytos ir tinkamai subalansuotos.
• Turėtų būti atlikta detali biudžetinių įstaigų išlaidų analizė ir įsitikinta, kad egzistuojanti institucinė struktūra, taisyklės ir instrukcijos padeda, o ne trukdo kontroliuoti visuomeninę paklausą ir skatinti išlaidų sudėtinių dalių efektyvumą ir lygybę.
Jeigu šalis vykdo makroekonomines korekcijos ar struktūrines reformos programas taikydama fiskalinės politikos priemones, tai reiškia tam tikrus pokyčius valstybės pajamų ar išlaidų srityse. [4].1.2.1. Lietuvos valstybės išlaidų analizė
Pradžioje, tik atkūrus Nepriklausomybę, Lietuvoje buvo sudaromas valstybės biudžetas, iš kurio buvo finansuojamos Vyriausybės išlaidos. Valstybės išlaidų sąranga buvo apibrėžta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, parengtoje pačioje pereinamojo laikotarpio pradžioje. Konstitucija apibrėžia valstybės biudžetą ir savivaldybių biudžetus, bet tiksliai nenusako jų apimties bei turinio ir neapriboja valstybės ir savivaldybių nebiudžetinių darinių kūrimo. Tai sudarė sąlygas sparčiai kurti nebiudžetinius fondus. 1992 metais tebuvo tik keturi tokie fondai. Išlaidų valdymas palaipsniui krypo valstybės finansinių išteklių išankstinio ženklinimo linkme ir investicinė veikla palaipsniui buvo perkeliama į šiuos fondus.
Palyginti su pajamų ir Iždo reformomis, nuo 1990 metų santykinai mažai permainų yra įvykusios biudžetinėje praktikoje. Viešųjų finansų išlaidų sistema ir procedūros neišvengiamai turi sietis su poreikiais glaudžiai suderinti Vyriausybės programą ir išlaidų struktūrą, numatyti būsimas išlaidas per artimiausius keletą metų, pagerinti nebiudžetinių išteklių naudojimo kontrolę biudžetinėse įstaigose bei pakeisti nebiudžetinių lėšų valdymą. Siekiant spręsti šias problemas, 1998-1999 metais dėta daug pastangų pradedant viešųjų išlaidų sistemos reformą.
1998 metais Vyriausybė patvirtino Biudžetinės sandaros koncepciją ir 1999 metais parengė Biudžetinės sandaros įstatymą. Biudžeto procesas reformuojamas siekiant įvesti trimetį planavimą, taikyti išlaidų naudingumo analizę bei programinio biudžeto metodologiją, sutelkti biudžeto išlaidas, sugriežtinti biudžeto parengimo procesą ir gerinti išlaidų panaudojimo kontrolę. 1999 metų biudžeto projektas buvo parengtas laikantis naujų biudžeto procedūrų, padidinusių skaidrumą ir efektyvumą.
Programinio biudžeto metodologijos panaudojimas turėtų padėti nustatyti tas valstybės paslaugas, kurios galėtų būti efektyviau teikiamos rinkoje. Be to, naudojantis šia metodika įmanoma nuodugniai patikrinti esamus valstybės įstaigų vykdomų funkcijų sutapimus ir jų teikiamų paslaugų spektrą.
Valstybės biudžeto išlaidos vidutiniškai sudarė apie 17 procentų BVP ir savivaldybių biudžetų išlaidos apie 7 procentus BVP. Nebiudžetinės išlaidos sudarė daugiau nei vieną trečdalį viešųjų išlaidų, apie 13 procentų BVP. Nacionalinio biudžeto išlaidos, skiriamos darbo užmokesčiui (įskaitant valstybinio socialinio draudimo įmokas), padidėjo nuo 5,8 procento BVP 1993 metais iki 8,5 procento 1994 metais. Darbo užmokestis ir valstybinio socialinio draudimo įmokos sudaro vis didesnę nacionalinio biudžeto dalį: iki 9,4 procento 1996 metais ir iki 9,8 procento 1998 metais.
Išlaidų prekėms ir paslaugoms dydžių dinamika buvo priešinga darbo užmokesčio išlaidų dinamika. Iki 1994 metų Vyriausybei siekiant atnaujinti ir modernizuoti įstaigas, išlaidos prekėms ir paslaugoms buvo didesnės nei darbo užmokesčiui ir sudarė apie 9 procentus BVP. Pastaraisiais metais buvo mažinamos išlaidos paslaugoms ir prekėms, jos buvo maždaug 7 procentai BVP 1998 metais. Šis išlaidų straipsnis buvo mažinamas 1999 metais ir greičiausiai toliau bus mažinamas. Teigiama tendencija yra subsidijų mažėjimas nuo 1,7 procento BVP 1994 metais iki 0,5 procento BVP 1998 metais.
Apie pusę nacionalinio biudžeto išlaidų būdavo skiriama švietimui, sveikatos apsaugai, socialinei rūpybai ir apie trečdalį – krašto apsaugai, teisėsaugai ir policijai. Nuolat didinant išlaidas krašto apsaugai 1999 metais numatyta skirti 1,5 procento BVP, nes tai buvo susiję su integracija į NATO.
Centrinio šalies biudžeto išlaidos investicijoms nuolatos mažėjo: 1991 metais jos sudarė 5,9 procento BVP, o 1996 metais – tik 1,9 procento. Po to šios išlaidos šiek tiek didėjo: 1997 metais sudarė 2,4 procento BVP ir 1998 metais – 3,1 procento. Didelė dalis išlaidų, kurias kitos šalys klasifikuotų kaip viešąsias investicijas, yra finansuojama iš nebiudžetinių fondų ir sąskaitų. Pavyzdžiui, Kelių fondas, iš kurio finansuojama kelių tiesimas ir taisymas, nėra nacionalinio biudžeto dalis. .Dėl apskaitos problemų ir išlaidų panaudojimo procedūrų investicinės išlaidos kartais gali būti klasifikuojamos kaip paprastosios išlaidos. Taigi oficiali investicijų statistika buvo linkusi kiek sumažinti viešųjų investicijų dalį formuojant visuminį kapitalą.
Savivaldybių biudžetų išlaidos kito nuo 8 procentų BVP 1993 metais iki 7 procentų BVP 1998 metais. Sumažėjimą paaiškina viešųjų išlaidų sveikatos apsaugai 1997 metais perdavimas iš savivaldybių biudžetų Privalomojo sveikatos draudimo fondui.
Iki 1997 metų valstybės biudžetas ir savivaldybių biudžetai pasidalindavo juridinių asmenų pelno mokesčio įplaukas labai sudėtingu būdu, buvo imamas skirtingas paskirstymo procentas kiekvienai savivaldybei. 1998 metais šio mokesčio įplaukos buvo priskirtos valstybės biudžetui, o fizinių asmenų pajamų mokestis tapo pagrindinių savivaldybių pajamų šaltiniu. Formule pagrįstas pajamų išlyginimo mechanizmas įteisintas pagal įstatymą tapo daug objektyvesnis. Pajamų paskirstymas tarp dviejų valdymo lygių buvo įvestas atsižvelgus į Pasaulio banko patarimus. Pajamų išlyginimo formulė leidžia išlyginti tarp atskirų savivaldybių mokestines pajamas, tenkančias vienam gyventojui. Visų savivaldybių pajamos priartinamos arčiau savivaldybių mokestinių pajamų vidurkio. Taip pat įvertinami išlaidų struktūrų skirtumai, susidarantys dėl nuo savivaldybės veiklos nepriklausančių veiksnių; gyventojų, mokinių, vaikų, pensininkų skaičiaus, teritorijos ploto ir t.t.
Didžiausias nebiudžetinis fondas yra VSDF, 1997 metais skyręs pensijų draudimui ir draudimui nuo nedarbo 6,7 procento BVP. Nors VSDF išlaidos sudaro kiek daugiau nei ketvirtį viešųjų išlaidų, transferiniai mokėjimai Lietuvoje, kaip BVP dalis, yra vieni mažiausių Centinėje Europoje. Tai atspindi įmokų surinkimo sunkumus, kuriuos sukelia sumažinto darbo užmokesčio deklaravimas, darbas šešėliniame sektoriuje ir vienas mažiausių įmokų tarifų regione. Pastaraisiais metais VSDF patiria sunkumų siekdamas išlaikyti balansą, kurio reikalauja įstatymas, ir skolinasi finansų institucijose užtikrindamas įplaukų ir išmokėjimų balansą. [4]
Valstybės išlaidų kitimą 1999-2003 metais pateikėmė lentelėje.
1 lentelė
Valstybės išlaidų kitimas 1999-2003 metais, tūkst.Lt
Išlaidos (perduoti asignavimai) 1999 2000 2001 2002 2003
Bendrosios valstybės paslaugos 658932 590606 689649 750310 899381
Krašto apsauga 639692 652136 717505 854860 950476
Viešoji tvarka ir visuomenės apsauga 1036468 913289 950491 1011148 1079041
Švietimas 939014 834781 1018216 1103623 1149599
Sveikatos apsauga 641013 597410 589559 610210 690467
Socialinė apsauga, globa ir rūpyba 680257 643117 613335 658544 689315
Butų ir komunalinis ūkis 88 82 – – –
Sveikatingumas (sportas), rekreacija, kultūra 267239 233628 237486 264129 291016
Kuro ir energijos tiekimo paslaugos 6757 5775 6099 7106 7871
Žemės ūkis, miškininkystė, žuvininkystė ir veterinarija 571246 593448 688110 628797 767698
Mineralinių išteklių gavyba (išskyrus kurą), pramonė ir statyba 61919 50303 152305 76337 127323
Transportas ir ryšiai 87448 61235 66757 766852 877733
Kita ekonominė veikla 84146 66697 72288 90551 113379
Išlaidos, nepriskirtos pagrindinių funkcijų grupėms 957072 1071751 1308305 1190111 1131279
Perduota savivaldybių biudžetams:pagal Vyriausybės sprendimus 2773 17056 53303 5588

22781

speciali tikslinė dotacija 126768 42350 14527 2006411 2014995
bendroji dotacija – 176201 89426 – –
bendrosios dotacijos kompensacija – 97000 147095 35754 53154
IŠ VISO IŠLAIDŲ: 6760832 6646865 7414456 10060331 10865508
* Lietuvos Respublikos finansų ministerija, 2004
1999 metais Lietuvoje baigė diegti kompiuterizuotą Iždo sistemą. Valstybės biudžeto, apskaitos ir mokėjimų sistema leidžia pagerinti pinigų srautų valdymą ir skolos valdymo operacijas. [6]

1.3.Vyriausybės pajamų politika

Norėdama atlikti daugybę funkcijų vyriausybė turi disponuoti lėšomis, kurių užtektų išlaidoms finansuoti. Šios lėšos suplaukia į valstybės iždą iš tokių .pagrindinių šaltinių: mokesčiai, socialinio draudimo įmokos, prekių ir paslaugų pardavimas, nuosavybės teisė, negrąžintini neatlyginami pervedimai ir skolinimas. Išvardintos įplaukos, išskyrus paskutinį elementą, sudaro valstybės pajamas.
• Mokesčiai surenkami iš privačiojo sektoriaus be jokių įsipareigojimų duoti kažką mainais.
• Socialinio draudimo įmokas sudaro lėšos, pervedamos savarankiškai pagal individualias draudimo programas ir/ar sumokamos darbdavių už savo darbuotojus. Abiem atvejais tai yra tarsi avansiniai mokėjimai už teisę gauti socialinę paramą ateityje.
• Nemokestines biudžeto pajamas sudaro lėšos, gautos parduodant valstybės gaminamos prekes ar teikiant paslaugas, t.y. nemokestinės pajamos gaunamos iš pirkimo-pardavimo sandorių arba mainų.
• Grantai yra gaunami kaip parama iš kitų valstybių ar tarptautinių organizacijų – donorių.
• Skolindamasi valstybė laikinai gauna teisę disponuoti tam tikra pinigų suma, įsipareigodama ją grąžinti nustatytu terminu, iki kurio reguliariai bus mokamos palūkanos.
Taigi mokesčiai yra priverstinė duoklė valstybei, o kitus valstybės pajamų elementus privatusis sektorius teikia valstybei savo noru. Iš visų paminėtų pajamų kategorijų mokesčiai yra didžiausias įplaukų ir pajamų šaltinis, todėl mokesčių politika yra pajamų politikos dėmesio centre. Be abejo, Lietuva kaip ir bet kuri valstybė rūpinasi sukurti „gerą“ mokesčių sistemą, efektyviai ją valdyti, užtikrinti jos sklandų funkcionavimą. [3,4].1.3.1. Lietuvos mokesčių sistema
Pasaulyje nėra vieno atsakymo į klausimą, kokia turėtų būti valstybės mokesčių sistema. Užsienio valstybėse mokesčių sistemos formavosi ištisus dešimtmečius, daugelį kartų buvo tobulinamos ir iki šiol prireikus vis koreguojamos. Dauguma mokesčių įstatymų Lietuvoje įvesti išsivysčiusių Vakarų Europos šalių pavyzdžiu, tačiau mokestinių įplaukų struktūra iš esmės pakito per pastaruosius dešimt metų. Sparčią mokesčių reformą paskatino dvi esminės priežastys: perėjimas į rinkos ekonomiką ir būtinybė integruotis į Europos Sąjungą. Mokesčiai, kaip ir bet kurios kitos sistemos elementai gali būti klasifikuojami pagal įvairius požymius. Manoma, kad nors ir mokesčiai nesudaro vientisos darnios sitemos, tačiau jie atitinka daugelį rinkos ekonomikos šalyse taikomus mokesčius ir apsikritai gali būti vadinami mokesčių sistema. Lietuvos valstybinė mokesčių inspekcija administruoja 21 mokestį ir neapima muitų bei kol kas socialinio draudimo mokesčio. Lietuvoje apmokestinami šie objektai: pajamos, turtas, vidaus prekės ir paslaugos, šalies ištekliai, prekyba ir prekybos sandoriai.

Pajamų ir pelno
Gyventojų pajamų mokestis

Pelno mokestis

Azartinių lošimų mokestis

Turto
Žemės mokestis

Nekilnojamo turto mokestis

Paveldimo arba dovanojamo turto mokestis

Vidaus prekių ir paslaugų Pridėtinės vertės mokestis

Akcizai

Cukraus ir jo viršsvorio mokestis

Prekybos ir prekybos sandorių Prekyviečių mokestis

Muitai

Prekių apyvartos mokestis

Valstybinio socialinio ir sveikato draudimo įmokos Socialinis draudimas

Sveikatos darudimas

Garantinis fondas

Už naudojimąsi šalies ištekliais ir valstybės teikiamomis paslaugomis Konsulinis mokestis

Rinklaivos

Naftos ir dujų išteklių mokestis

Mokestis už valstybinius gamtos išteklius

Mokestis už aplinkos teršimą

Žemės nuomos mokestis

Transporto priemonių mokestis

PNO registravimo mokesčiai

Paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę šimtai apyvartos mokesčių ir konfiskaciniai pelno mokesčiai faktiškai buvo pagrindiniai biudžeto pajamų šaltiniai. Pereinamojo laikotarpio pradžioje privačiojo sektoriaus ekonominei veiklai pereinant į šešėlinę ekonomiką, mokestinės įplaukos mažėjo. Siekiant pakeisti šią kryptį, biudžeto pajamos visiškai pertvarkytos įvedant naujus, rinkos ekonomikai tinkančius mokesčius. Visų pirma svarbiausia yra bendrojo akcizo ir vėliau jį pakeitusio pridėtosios vertės mokesčio įvedimas. [2].1.3.1.1. Gyventojų pajamų mokesčiai
Tuo metu, kai netiesioginių mokesčių pertvarkymas buvo sąlygotas būtinybės įvesti rinkos ekonomikai palankią mokesčių sistemą, suderintą su ES reikalavimais, ir būtinybės kuo veikiau užtikrinti pajamų surinkimą, tiesioginių mokesčių raidą daugiau lėmė vidiniai veiksniai, suprantama, buvo atsižvelgiama į tarptautinę praktiką. 1993 metais tiesioginių mokesčių įplaukos į nacionalinį biudžetą sudarė 11 procentų BVP. 1998 metais tiesioginių mokesčių įplaukos sumažėjo iki 7 procentų BVP. Pagal šiuo metu Lietuvoje galiojantį fizinių asmenų pajamų mokestį pajamos, susijusios su darbo santykiais, apmokestinamos taikant 33 procentų tarifą ir keletas sumažintų tarifų taikomi apmokestinant kitų rūšių pajamas.
Per 1996-1999 m. laikotarpį gyventojų mokamų mokesčių į biudžetą išaugo 3,4 procentinio punkto (1999 m. mokesčiai sudarė 11,4 proc. bendrųjų išlaidų). Vidutiniškai per mėnesį vienam namų ūkio nariui 1999 m. teko 76,2 litų mokesčių: fizinių asmenų pajamų mokesčio 73,2 ir valstybinio socialinio draudimo įmokų 3,0 lito. Fizinių asmenų pajamų mokestis sudaro 96 procentus gyventojų sumokėtų mokesčių.
2 lentelė
Gyventojų ir verslo subjektų sumoketų mokesčių dydis 1993-1998 metais
Sumokėti mokesčiai 1993 1994 1994 1996 1997 1998
Nacionalinio biudžeto mokestinės pajamos, įmokos Sodrai, ligonių kasai, kelių fondui, mln.Lt 3143 5101 7508 9288 12532 13440
Iš jų:
Gyventojų sumokėti mokesčiai ir įmokos mln. Lt 1635 2657 4333 5257 7462 7769
Verslo subjektų sumokėti mokesčiai ir įmokos mln. Lt 1354 2149 2511 3089 3856 4243

1998 m., palyginti su 1993 metais, gyentojų iš darbo pajamų sumokėti mokesčiai ir įmokos padidėjo beveik 11 proc., o verslo subjektų sumažėjo apie 27 proc. Šalies mokesčių politika palankesnė stambiems turto savininkams. Suteikiant kapitalo pajamų apmokestinimui lengvatas, siekiama gero tikslo – valstybei priklausančių pajamų dalį palikti verslui plėtoti, tačiau tai sukelia didžiulę nelygybę apmokestinant Lietuvos žmonių pajamas, ir derėtų šią disproporciją šalinti. [2]1.3.1.2. Pelno mokestis
Pelno mokesčio (PM) objektas yra apmokestinamas pelnas ir pajamos. Šį mokestį moka: juridinio asmens teises turinčios įmonės, juridiniai asmenys, vykdantys nekomercinę veiklą, bet gavę pajamų iš komercinės ūkinės veiklos bei užsienio valstybių įmonės, kurių veiklą reglamentuoja užsienio valstybių įstatymai ir kurių buveinė yra užsienio valstybėje.
Lietuvoje pelno mokesčio nemoka biudžetinės įstaigos, Lietuvos bankas, valstybinės ir vietos savivaldos institucijos, įstaigos tarnybos ir organizacijos, valstybės įmonė Indėlių draudimo fondas ir pelno nesiekiantys vienetai.
Pelno mokesčio dydį lemia mokesčio bazė, tarifas ir sąveika su kitais mokesčiais. PM mokesčio bazė- tai bet kokio pobūdžio komercinė ar gamybinė veikla, kuria siekiama gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos. Pelno mokesčio tarifus galime matyti 2 paveiksle.

darbuotojų skaičius neviršija 10, pajamos 500000Lt. užsienio vieneto pajamos, kurių šaltinis Lietuvoje. Lietuvos vienetų nuolatinių buveinių apmokestinamasis pelnas. Pajamos iš paskirstyto pelno.

2pav. Pelno mokesčio tarifai Lietuvoje.

Vienetams mokesčiai priklauso nuo įstatymais leidžiamų mokesčių lengvatų. Šios lengvatos ne visada skatina geriau dirbti šalyje ar užsienyje, nes skiriant jas sudaromos nevienodos konkurencinės sąlygos. Lengvatos teikiamos, leidžiant pagal PM įstatymą atimti neapmokestinamąsias pajamas. Pelno mokesčiu neapmokestinamos šios pajamos:
1. Gauta parama (labdaros ir paramos įstatymo tvarka).
2. Gautos draudimo išmokos, neviršijančios patirtų nuostolių vertės.
3. Pensijų fondų gautos pensijų įmokos bei šių fondų investicinės pajamos.
4. Praėjusių mokestinių laikotarpių leidžiamų klaidų ir netikslumų taisymai (buhalterinės apskaitos įstatymo 18 straipsnis).
Siekiant paskatinti privačias investicijas, 1997-1998 metais buvo padaryta keletas pakeitimų apmokestinant įmonių pelną. Įmonėms buvo leista visiškai atskaityti reinvestuotą pelną faktiškai du kartus; buvo nustatytas nulinis tarifas ir leista taikyti turto amortizaciją. Įmonių patirtus nuostolius buvo leista perkelti į kitus mokestinius metus, ir tai buvo naudinga įmonėms, turinčioms didelį pradinį kapitalą. Taip pat buvo panaikintas pajamų iš užsienio dvigubas apmokestinimas.
Finansų Ministerija nurodo, kad, siekiant vykdyti Europos Sąjungos reikalavimus, reikia naikinti pelno mokesčio lengvatą reinvestuojamam pelnui. Kartu pažymima, kad, palikus esamą lengvatą, stabdomas laisvas kapitalo judėjimas ir skatinamas kapitalo ,,įšaldymas” įmonėje. Investuotojų atstovai pareiškė, kad nemato pavojaus investiciniams procesams ir verslo plėtrai Lietuvoje, jei įteisinamas 15% mokesčio tarifas ir ES įprastas pagreitinto nusidėvėjimo investicijų skatinimo metodas. Galiojančio Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo nuostatos teikia privilegijų vienoms verslo sritims ir diskriminuoja kitas.
Tuo tarpu daugelis verslininkų, taip pat LLRI analitikai, neigiamai vertina investicijų apmokestinimą. Pasak jų, daugelio įmonių padėtis tokia, jog reikia daug investuoti, o apmokestintos investicijos sumažins įmonių konkurencingumą dėl sąnaudų padidėjimo, ir visa tai galiausiai sulėtins šalies ūkio raidą.
Reikėtų pabrėžti, kad ūkio subjektų pelno apimčiai bei pelno mokesčiui tiesioginę įtaką daro infliacija, tačiau nei Lietuvos, nei kitų šalių pelno (pajamų) mokesčių įstatymuose ji neįvertinama ir neaptariama. Didelė infliacija iškreipia apmokestinamojo objekto ir kartu mokesčio realią apimtį. Tai galime pastebėti 3 lentelėje:
3 lentelė
Infliacijos įtakos pelno mokesčio pasikeitimui apskaičiavimas Lietuvos sąlygomis
Įmonė Grynasis pelnas, Lt Pelno mokestis, Lt “Infliacinis” pelno mokestis (+,-), %

Neįvertinus infliacijos Ivertinus infliaciją Neįvertinus infliacijos Ivertinus infliaciją
X 20013 34372,69 5803,77 9968,08 -41,8
Y 89537 19517,56 25695,73 5660,09 358,7
Z 14923 12034,62 4327,67 3490,04 24

Pelno mokestis yra mokamas į valstybės biudžetą. Vienetai atsiskaitydami su valstybe, teritorinė.ms mokesčių inspekcijoms pateikia penkių rūšių pelno mokesčio deklaracijas:
1. Metinę PM deklaraciją.
2. Avansinio PM deklaraciją.
3. Deklaraciją apie užsienio vienetui išmokėtas pajamas bei į biudžetą sumokėtą pelno mokestį.
4. Užsienio vieneto, vykdančio veiklą Lietuvos Respublikoje (nuolatinės buveinės) deklaraciją.
5. Nuo gautų ir išmokėtų dividendų apskaičiuotą ir sumokėtą PM deklaraciją. [2,8]1.3.1.3. Pridėtinės vertės mokestis
PVM yra vienas iš vartojimo mokesčių. Vartojimo mokesčiai gali būti bendrieji (PVM, apyvartos moeksčiai) ir atskiroms prekių ir paslaugų rūšims ( akcizai, valstybės fiskalinio monopilio mokestis, licenzijų mokestis ir kt.).
Akcizais buvo nuspręsta apmokestinti degalus, tabaką, alkoholinius gėrimus taikant specifinius tarifus (t. y. mokesčio dydis nustatomas remiantis prekių kiekiu ar kitomis prekių savybėmis) bei kelias prekių rūšis, įplaukos už kurias nėra didelės.
Netiesioginių mokesčių dalis, įskaitant PVM, akcizus ir muitus, kiekvienais metais nuolatos didėjo. Netiesioginiai mokesčiai teikė didžiąją dalį mokestinių įplaukų, kadangi būtent šie mokesčiai ir jų tarifai buvo sparčiai derinami su ES reikalavimais vykdant ES integracijos strategiją. Žinoma, netiesioginius mokesčius yra lengviau administruoti negu pajamų bei pelno mokesčius. Pridėtosios vertės mokestis nėra taip atvirai išreikštas mokestis mokesčio mokėtojui kaip, pavyzdžiui, turto mokesčiai. Dėl šios priežasties PVM buvo priimtas santykinai lengvai palyginus su kitomis apmokestinimo rūšimis. Šios priežastys suteikė papildomą postūmį sparčiai biudžeto įplaukų pertvarkai.
Nors nuo pat pridėtosios vertės mokesčio įvedimo buvo taikomas 18 procentų tarifas, tačiau PVM įplaukų į nacionalinį biudžetą dalis padidėjo nuo 29,5 procento 1994 metais iki 40 procentų 1998 metais ir pasiekė santykinai aukščiausią 8,7 procento BVP lygį 1997 metais. Tai buvo pasiekta panaikinant lengvatinius PVM tarifus, tam tikras anksčiau taikytas lengvatas ir sugriežtinus administracinę kontrolę. 2000 metais palyginti su 1992 metais, PVM absoliutine apimtimi padidėjo 14 kartų, o jo lyginamasisi svoris nacionalinio biudžeto įplaukose didėjo 12,7 punkto. 1992-2000 metų laikotarpiu palyginti su fiziniu asmenų pajamų ir juridinių asmenų pelno mokesčiais,augo spalčiausiai, ypač 1997 m.: 1992 metų PVM pelno mokestį viršyjo tik 1,3 karto, o 2000 metų jau 5,4 karto.

3pav. PVM mokesčių dydis 1992-2000 metais ( Lietuvos statistikos departamentas)
Akcizų įplaukos išaugo nuo 1,1 procento BVP 1994 metais iki 3,1 procento 1998 metais, kadangi tarifai buvo didinami beveik kiekvienais metais. Lietuvoje visoms svarbiausioms akcizinėms prekėms taikomi specifiniai tarifai, bet ne vertiniai tarifai (ad valorem tarifai taikomi apskaičiuojant mokestį pagal prekės vertę), todėl didinant tarifus buvo atsižvelgta į ankstesnių laikotarpių infliaciją. Tarptautinės prekybos mokesčių vaidmuo mokesčių sistemoje visą laiką buvo ir yra labai mažas. Taigi bendrai vertinant mokesčių sistema netrikdo tarptautinės prekybos ir neslopina tarptautinių rinkų poveikio, kuris reikalingas norint efektyviai pertvarkyti tarptautinėje prekyboje dalyvaujančius ekonomikos sektorius. [2]1.4. Lietuvos biudžetas
Biudžetas- tai valstybės pajamų ir išlaidų sąmata tam tikram laikui, patvirtinta įstatymu.
Dabar šalies biudžetą sudaro tokios dalys: nacionalinis biudžetas, Valstybinio sociali¬nio draudimo fondas. Privalomojo sveikatos draudimo fondas ir nebiudžetiniai fondai. 2002 m. buvo šeši nebiudžetiniai fondai: Pri¬vatizavimo fondas, Santaupų atkūrimo fon¬das, Garantinis fondas, 1990 metų blokados fondas, Ignalinos atominės elektrinės eks¬ploatavimo nutraukimo fondas, Rezervinis (stabilizavimo) fondas. Nuo 2001 m. valsty¬bės biudžeto subsektorius apima ir Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšas.
Šalies nacionalinio biudžeto pajamas su¬daro Lietuvos Respublikos Įstatymų nusta¬tyti mokesčiai ir kitos įplaukos į biudžetą. Biudžeto pajamos pagal struktūrą skirsto¬mos į :
1. Mokestines pajamas, t. y. pajamas, ku¬rios surenkamos mokesčiais. Įprasta nacionalinio biudžeto mokestines pajamas skirstyti į tokias mokesčių grupes:
a) pajamų, pelno ir kapitalo mokesčiai;
b) turto mokesčiai;
c) vidaus prekių ir paslaugų mokesčiai;
d) loterijų ir azartiniu lošimu mokesčiai;
e) tarptautinės prekybos ir sandorių mo¬kesčiai;
f) kiti mokesčiai.
2. Nemokestines pajamas, jas sudaro lėšos, gautos parduodant valstybės gaminamas prekes ar teikiant paslaugas, kitaip ta¬riant, šios pajamos yra gaunamos iš pir¬kimo-pardavimo sandoriu arba mainu.
Valstybės funkcijoms atlikti paprastai nepakanka lėšų, sukaupiamų jos piniginių lėšų fonduose. Todėl valstybei tenka skolintis iš šalies ar užsienio kreditorių. Lietuvoje valstybės skolos santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės skolos įstatymas su vėlesniais jo pakeitimais bei papildymais. [1]
Valstybės skola- LR vidaus ir užsienio skolos suma.
Vidaus skola- LR turtinių įsipareigojimų vidaus valiuta pagal paskolos sutartis, sutartis su valstybės garantija arba kitus įsipareigojamuosius skolos dokumentus, kuriais remiantis lėšos gautos, bet dar negrąžintos, materealinės vertybės arba paslaugos gautos, bet dar neapmokėtos.
Užsienio skola- LR turtinių įsipareigojimų užsienio valiuta pagal paskolos sutartis, sutartis su valstybės garantija arba kitus įsipareigojamuosius skolos dokumentus, kuriais remiantis lėšos gautos, bet dar negrąžintos, materealinės vertybės arba paslaugos gautos, bet dar neapmokėtos.
Vidaus ir užsienio paskolas Lietuvos Respublikos vardu ima bei valstybės garantijas vidaus ir užsienio paskoloms teikia Lietuvos Respublikos Vyriausybė, laikydamasi LR įstatymuose nustatytų limitų. Valdant valstybės skolą, Lietuvos Respublikos Vyriausybei atstovauja Finansų ministerija.
Šalies skolinimasis yra socialinės ekonominės politikos įrankis. Vyriausybė, valdydama skolą, prisiima įsipareigojimus, gali remti tam tikras ūkio šakas arba socialines grupes ir taip siekti savo politinės programos tikslų. Vis dėlto Lietuvos valstybės skolinimosi mastas kelia grėsmę šalies finansiniam stabilumui. Nepalankūs šalies valstybės finansų rodikliai, auganti valstybės skola (ypač užsienio), didėjantis prekybos deficitas ir kt. rodo, kad neplėtojama finansų sistema stabdo ekonomikos vystymąsi. [3,5].
Vertinant valstybės skolą kiekvienoje konkrečioje šalyje pirmiausia reikia atsižvelgti ne į absoliučią skolos sumą, bet į tam tikrus santykinius rodiklius, kurie padeda objektyviai įvertinti, kokia valstybės skolos našta, be to, padeda nustatyti, ar skolinimosi tendencija palanki valstybėje vykstantiems ekonomikos procesams.
Analizuojant valstybės skolinimosi tendencijas, naudojami šie pagrindiniai rodikliai:
1. Valstybės skolos ir BVP santykis.
2. Valstybės užsienio skolos ir BVP santykis.
3. Šalies skolos aptarnavimo išlaidų ir BVP santykis.
4. Šalies skolos aptarnavimo išlaidų (palūkanų) ir valstybės biudžeto santykis.
5. Išmokėtų palūkanų už valstybės skolą ir valstybės skolos santykis.
Norint įvertinti valstybės skolą ir ją palyginti su kitų šalių skola, dažniausiai naudojamas valstybės skolos ir BVP santykis, t.y. kiek procentų vidaus produkto sudaro valstybės skola. Lietuvoje šis rodiklis .skaičiuojamas nuo nominalaus BVP, kuris 2000m. sudarė 44,93 mlrd. Lt. ir palyginti su 1993m., padidėjo beveik 4 kartus, o valstybės skola 2000m. sudarė 28,33proc. BVP, 2001m. 26,9proc., arba beveik pusę šalies sukurto realaus vidaus produkto.
Lietuvos Respublikos nacionalinio biudžeto rodikliai per paskutinius 10 metų nuolatos kito. Fiskalinės politikos pagalba siekiama mažinti valstybės skolą ir einamosios sąskaitos deficitą. Svarbus rodiklis nagrinėjant nacionalinį biudžetą – biudžeto perteklius arba deficitas. Lietuvai budingas deficitinis biudžetas. Siekiant mažinti fiskalinį deficitą ir spręsti su stojimu į ES susijusius finansinius klausimus -2000 m. liepos mėn. buvo priimtas naujos redakcijos Biudžeto sandaros įstaty¬mas, kuriame nustatyta, kad Lietuvos Respublikos mokesčiai ir kitos rinkliavos gali būti perskirstomi tik per Lietuvos Respublikos nacionalinį biudžetą, Valsty¬binio socialinio draudimo fondą.
Pastaraisiais metais valstybės garantijų paskoloms teikimo politika tapo griežta, tačiau anksčiau išduotų garantijų dengimai iš valstybės biudžeto lėšų kasmet didėja, tampa papildomomis skolinimosi sąnaudomis, dėl to didėja pirminis fiskalinis deficitas. Tokiu būdu Lietuvos ekonomika tampa labiau pažeidžiama. [4,7]2.1. Bankų istorija
2.1.1. Pasaulinė bankininkystės raida
Bankininkystė atsirado jau gilioje senovėje. Pinigus skolinančių ir užsienio valiutą keičiančių būta Babilone(2000 m.pr.m.e.), Graikijoje, Romoje. Dažniausiai tuo užsiimdavo šventyklos, valstybinės žinybos, stambūs pirkliai, kurie priimdavo saugoti tauruosius metalus, pinigus, brangenybes, už lupikiškas palūkanas duodavo paskolas. Anglijoje bankininkystė paplito tarp auksakalių. Jie priimdavo saugoti brangenybes ir greitai suvokė, kad ne visi klientai savo atsargas nori atsiimti tuo pat metu, vadinasi, dalį jų galima skolinti. Tačiau tikroji bankininkystės pradžia yra renesanso laikai. Pirmieji bankai atsirado Lombardijoje, nuo tada vartojama lombardo sąvoka. Labai plačiai ji paplito Italijoje, kur bankininkai ne tik pirkdavo ir parduodavo užsienio valiutą, bet dar ir priimdavo indėlius iki pareikalavimo ir terminuotus indėlius. Nuo XII amžiaus Šiaurės Italijoje (Florencijoje) žinomi bankininkai (bancherii) Medičiai, Vokietijoje – Fugeriai ir Velseriai. Pirmieji bankai valstybės valdžios aktais įsteigti Barselonoje (1401 m.), Šv.Jurgio bankas Genujoje (1407 m.), Banco di Rialto Venecijoje (1587 m.), Milane (1593 m.), Amsterdame (1609 m.), Hamburge (1619 m.), Niurnberge (1621 m.), Stokholme (1656 m.).
Plečiantis pramoninei gamybai, bankinių operacijų mastai labai išaugo. Pramoninio kapitalo koncentracija reikalavo ir bankinio kapitalo koncentracijos, atsirado pirmieji akciniai bankai: Didžiojoje Britanijoje 1833 m. „Nacional Provincial Bank“, 1834 m. – „Westminster Bank“; Vokietijoje tokie bankai atsirado 1849 – 1856 m., Prancūzijoje – 1852 -1863 m. JAV XVII amžiaus pabaigoje atsirado pirmieji žemės bankai teikiantys hipotekinį kreditą, o XVIII amžiaus pabaigoje nacionaliniai bankai valstijose, kurie atliko pinigų emisijos ir komercinių bankų funkcijas. Bankų koncentracija ir centralizacija skatino stambinimo procesą, stiprino monopolines tendencijas. Po 1929 – 1933 m. pasaulines ekonominės krizės sustiprėjo valstybinis bankų veiklos reguliavimas. Vyriausybės naudojais bankų kreditais, skatindamos ir kontroliuodamos ekonomikos raidą. Bankai finansuodavo vyriausybės išlaidas. Prasidėjo centrinių bankų suvalstybinimas: Kanadoje – 1948 m., Prancūzijoje 1945 m., Anglijoje – 1946 m., Olandijoje, Vokietijoje – 1948 m. Vyksta ir komercinių bankų suvalstybinimo procesas: Prancūzijoje nacionalizuoti turi 58 % visų šalies komercinių bankų indėlių, teikia 57 % visų paskolų, Italijoje valstybės kontroliuojami 4 komerciniai bankai kredituoja visą pramonę. Tačiau šios tendencijos pasireiškia labai netolygiai ir daug priklauso nuo šalie ekonominės situacijos.
Pastaraisiais metais atsiranda naujos bankinės operacijos ir naujos ryšių su klientais formos, labai padidėjo taupymo, vartotojų kredito vaidmuo. Komercinių bankų veikla darosi universalesnė, sparčiai daugėja trestinių operacijų.2.1.2. Bankų raida Lietuvoje
Bankai Lietuvoje atsirado panaikinus baudžiavą (1861 m.), kai stambūs žemvaldžiai ir valstiečiai siekė atsikratyti lupikautojų paslaugų ir ieškojo pigesnių kredito šaltinių. Šių poreikių neįstengė patenkinti dar silpna kredito įstaigų sistema – Rusijos didžiųjų akcinių ir valstybinių bankų skyriai, smulkaus kredito draugijos. Vilniaus akcinis žemės bankas (1872 m.) ir kiti šios rūšies bankai teikdavo ilgalaikės paskolas tik įteikus nuolatinį pelną duodančius dvarus. Be akcinių žemės ūkio bankų hipotekinį kreditą teikdavo valstybiniai (bajorų ir valstiečių) žemės bankai. 1908 m. buvo įkurta Vilniaus miesto kredito draugija, o 1900 m. – Suvalkų žemės kredito draugija. Trumpalaikį kreditą teikė Vilniaus privatinis komercinis bankas (1873 m.), savitarpio kredito draugijos, bankininkų namai (bankų kontoros), taip pat kooperatinės skolinamosios taupomosios ir kredito bendrovės.
Per pirmąjį pasaulinį karą vokiečiai įsteigė Rytų skolinamąją kasą (Derlehenskasse OST), kuri iki 1922 m. rudens buvo centrinė pinigų emisijos bei kredito įmonė.
Tarpukariu pradėjo steigtis kredito įstaigos: 1918 m. gruodžio mėn. pradėjo veikti Lietuvos prekybos ir pramonės bankas, 1919 m. – Ūkio bankas, 1920 m. – Lietuvos komercinis bankas, 1921 m. – Kredito bankas, Tarptautinis bankas ir Centrinis Lietuvos žydų kooperacijai remti bankas.
Visi šie bankai buvo privatūs akciniai bankai. Jų tikslas buvo kredituoti prekybą, pramonę. Smulkaus kredito reikalams, ūkininkams ir amatininkams, smulkiai prekybai kredituoti pradėjo steigtis kredito kooperatyvai (1928-1935) ir savitarpio kredito draugijos. Kreditų ir kitų kooperatyvų veiklai konsultuoti ir jiems finansuoti 1920 m. įsisteigė Lietuvos kooperacijos bankas, o 1924 m. – Lietuvos ūkininkų sąjungos centralinis bankas, kuris 1927 m. pasivadino Centraliniu ūkininkų banku.
1922 m., įvedant savąją valiutą, atskiru įstatymu buvo įsteigtas akcinis emisijos bankas – Lietuvos bankas.
1924 m. žemės ūkiui kredituoti buvo įsteigtas Žemės bankas.
1940 m. nacionalizavus bankus, Lietuvos bankas buvo pertvarkytas į TSRS valstybinio banko Lietuvos respublikinę kontorą. Kiti bankai buvo reorganizuoti į TSRS pramonės, prekybos, žemės ūkio bankų respublikines kontoras ir Lietuvos respublikinį komunalinį banką. 1959 m. pertvarkius TSRS bankų sistemą, jie buvo pavadinti TSRS valstybinio banko ir TSRS statybos banko respublikinėmis kontoromis su skyriais rajonų centruose ir didžiuosiuose miestuose. Į valstybinio banko sistemą įėjo ir taupomosios kasos, kurios vykdė tik pinigų rinkimo ir saugojimo funkcijas.
Būdingas tų laikų bankų bruožas buvo jų pajungimas bendram ekonominės ir socialinės plėtros planui, atsižvelgiant į „visaliaudinį ekonominį tikslingumą“, o ne į kiekvienos atskiros priemonės efektyvumą.
Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas yra glaudžiai susijęs su nepriklausomos banko sistemos kūrimu. Dar LTSR AT paskutinės sesijos metu patvirtintas Lietuvos banko įstatymas, o 1990 m. vasario 13 d. įsteigtas Lietuvos bankas. Pradžioje jis atliko tik kitų bankų kontrolės ir reguliavimo funkciją, o vėliau ėmėsi ir kai kurių komercinių funkcijų. Kartu buvo reorganizuojama visa bankų sistema, perimant ją į Lietuvos rankas.
1992 m. buvo atsisakyta centriniam bankui nebūdingų komercinių funkcijų. Jos perduotos naujai įsteigtam Lietuvos komerciniam bankui.
1995 m. Lietuvoje įsteigtas pirmas tarptautinis Lietuvos vystymo bankas. Nuolatinis užsienio bankų dėmesys buvo jaučiamas ir toliau. Pavyzdžiui tuo metu Vilniaus banke užsienio investuotojų dalis sudarė 87,5 %, didžiausią kapitalo dalį valdė kapitalo firma „Bankers Trust“, turinti apie 62 % Vilniaus banko kapitalo, bei jungianti apie 40 skirtingų šalių investuotojų – juridinių asmenų. Užsienio investicijos sudarė 62 % „Hermio“ akcinio kapitalo (stambiausios investuotojas – Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas).
Tarptautinio bendradarbiavimo pasekmė yra užsienio bankų atstovybės Lietuvoje ir mūsų bankų atstovybės užsienyje.
Įvedus Lietuvos respublikai savus pinig.us, pradėta vykdyti savarankiška monetarinė politika ir Lietuvos bankas priartėjo prie klasikinio centrinio banko modelio.2.2. Lietuvos bankas
Lietuvos bankui vadovauja banko valdyba, kurią sudaro pirmininkas, du pavaduotojai ir du nariai.
Lietuvos banko darbą organizuoja valdybos pirmininkas. Lietuvos banko valdybos pirmininką penkeriems metams skiria Seimas Prezidento teikimu. Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojus ir valdybos narius devyneriems metams skiria Prezidentas Lietuvos banko valdybos pirmininko teikimu.
Einamuosius Lietuvos banko reikalus tvarko dešimt departamentų: Pinigų politikos, Rinkos operacijų, Kredito įstaigų priežiūros, Tarptautinių ryšių, Mokėjimo sistemų, Kasos, Apskaitos, Informacinių technologijų, Ūkio, Vindikacijos.; penki savarankiški skyriai (Vidaus audito, Juridinis, Organizacijos ir personalo, Bendrasis, Ryšių su visuomene) ir Lietuvos banko įstaigos Kaune ir Klaipėdoje.
Tikslas
Lietuvos bankas yra Lietuvos Respublikos centrinis bankas, kurio pagrindinis tikslas – palaikyti kainų stabilumą. Siekdamas šio tikslo Lietuvos bankas yra nepriklausomas nuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės bei kitų valstybės įstaigų.

2.3. Lietuvos banko funkcijos2.3.1. Pinigų emisija
Pinigų emisijos teisę turi tik Lietuvos bankas. Jis išleidžia ir išima iš apyvartos Lietuvos Respublikos pinigus, taip pat nustato jų nominalus, skiriamuosius, apsaugos ir mokumo požymius, pakeičia juos kitais, organizuoja pinigų gaminimą, gabenimą bei saugojimą, nustato susidėvėjusių ir sugadintų pinigų išėmimo iš apyvartos, jų keitimo bei naikinimo tvarką, sudaro atsarginius banknotų ir monetų fondus, atlieka litų banknotų ir monetų bei centų monetų ekspertizę.
Šiuo metu iš apyvartos yra išimti ir nemokamai keičiami tik Lietuvos banko ir jo skyrių kasose šie Lietuvos Respublikos pinigai:
Banknotai:
100 litų – 1991 m. laidos

50 litų – 1991 m. laidos

20 litų – 1991 m. laidos

10 litų – 1991 m. laidos
Monetos:
5 litų – 1991 m. laidos
2 litų – 1991 m. laidos
1 lito – 1991 m. laidos

Mokėjimams ir atsiskaitymams vykdyti priimami susidėvėję ir taip sugadinti pinigai:
 sutepti, prirašinėti, pripiešti, suplyšę, perplėšti ar kitaip sugadinti banknotai;
 banknotai, kurių išlikę ne mažiau kaip ¾ ploto bei vienas serijos ir vienas numerio užrašas;
 monetos, kurios deformuotos ar apgadintos, tačiau jose atpažįstamas Lietuvos Respublikos herbas ir nominalo skaičius.
Susidėvėję ar turintys nurodytų sugadinimo požymių pinigai nemokamai keičiami Lietuvos banke bei komerciniuose bankuose.
Mokėjimams ir atsiskaitymams vykdyti nepriimami, tačiau Lietuvos banke ir komerciniuose bankuose nemokamai keičiami taip sugadinti pinigai:
 banknotai, kurių išlikę mažiau kaip ¾, bet daugiau kaip ½ ploto bei vienas serijos ir vienas numerio užrašas;
 banknotai, kurių išlikę ½ ploto su vandens ženklu bei vienas serijos ir vienas numerio užrašas;
 banknotai, kurių išlikę mažiau kaip ½ ploto, abu serijos ir numerio užrašai, nominalo skaičius ir vandens ženklas.
Tais atvejais kai abejojama dėl pinigų mokumo, Lietuvos banke jie priimami ekspertizei, o komerciniai bankai tokius pinigus turi priimti ir išsiųsti ekspertizei į Lietuvos banką nustatyta tvarka.
Prieduose pateikta lentelė apie pinigų kiekį Lietuvoje nuo 1992 12 – 2004 10.2.3.2. Pinigų politikos formavimas ir vykdymas
Svarbiausias pinigų politikos tikslas – palaikyti Lietuvos Respublikos kainų stabilumą. Fiksuotas kursas tokioje mažoje ir atviroje šalyje kaip Lietuva, leidžia pasiekti santykinį kainų stabilumą ilguoju laikotarpiu, sudarant neinfliacines sąlygas ekonomikai augti. Priimti sprendimai dėl lito susiejimo su euru ne tik leis pasiekti infliaciją, artimą Ekonominei ir pinigų sąjungai, bet ir spartins integraciją ir konvergenciją su Europos Sąjunga.
Lietuvos banko pinigų politiką ir jos priemonių naudojimą lemia fiksuoto lito kurso režimas ir Lietuvos banko neribotu mastu atliekamas litų keitimas į bazinę valiutą ir bazinės valiutos į litus bei Lietuvos banko įsipareigojimų litais visiško padengimo Lietuvos banko laikomomis aukso ir konvertuojamosios užsienio valiutos atsargomis principas.
Lietuvos banko pinigų politikos strategiją, jos principus, tarp jų pinigų politikos priemonių naudojimą, nusako Lietuvos banko 1999 metais liepos 1 dieną priimtos Lietuvos banko „Pinigų politikos priemonių taikymo kryptys“.
4 lentelė
LIETUVOS BANKO PINIGŲ POLITIKOS PRIEMONIŲ SISTEMA
Likvidumo
teikimas Likvidumo pertekliaus išėmimas Sandorių
terminai Dažnumas Procedūra;
atsiskaitymų diena
Nuolatinės sandorių su Lietuvos banku galimybės
Bazinės valiutos pirkimas iš bankų
(taikomas nuo 1994 m. balandžio mėn.) Bazinės valiutos pardavimas bankams
(taikomas nuo 1994 m. balandžio mėn.) Pagal bankų pageidavimą Dvišaliai sandoriai,
Lietuvos bankas superka bazinę valiutą, atsiskaitant T ir T+21,ir parduoda, atsiskaitant T + 2
Vienos nakties atpirkimo sandoriai
(galima sudaryti nuo
2004 m. birželio mėn.;
pakeitė vienos nakties paskolas, kurias buvo galima gauti nuo
1998 m. birželio mėn.) 1 para Pagal banko pageidavimą, jeigu jam dienos pabaigoje trūksta lėšų atpirkti VVP pagal dienos sandorį Dvišaliai sandoriai (neviršijant Lietuvos bankui parduodamų VVP2
95 proc. vertės); T
Likvidumo paskolos už užstatą ir tiesioginiai atpirkimo sandoriai
(paskolas galima gauti nuo
1995 m. birželio mėn.;
tiesioginius atpirkimo sandorius galima sudaryti nuo 1998 m. sausio mėn.) Paskoloms nefiksuoti
(naudojami 1 – 3 mėn.), tiesioginiai atpirkimo sandoriai iki 90 kalendorinių dienų Nereguliarus,
pagal banko poreikį ir Lietuvos banko valdybos sprendimą Dvišalė sutartis;
šalių susitarimu
Atvirosios rinkos operacijos

Terminuotųjų indėlių Lietuvos banke aukcionai
(galimybė taikyti – nuo
1997 m. rugpjūčio mėn.) Nefiksuoti,
naudoti
7 ir 14 d. Nefiksuotas Sutartinių (ribinių) palūkanų aukcionai; T
Atpirkimo sandorių aukcijonai, Lietuvos bankui perkant iš bankų VVP
(galimybė taikyti – nuo
1997 m. birželio mėn.) Nefiksuoti,
naudoti 7 d. Nefiksuotas Sutartinių palūkanų aukcionai;
T + 11
Privalomosios atsargos
Stabilizuoja bankų sistemos likvidumą Privalomųjų atsargų bazė – tai komercinių bankų įsipareigojimai, išskyrus įsipareigojimus Lietuvos bankui ir kitiems komerciniams bankams, kuriems Lietuvos bankas taiko privalomųjų atsargų reikalavimą. Privalomosios atsargos litais apskaičiuojamos nuo įsipareigojimų litais, užsienio valiuta – nuo įsipareigojimų užsienio valiuta. Taikoma privalomųjų atsargų norma – 6%. Nulinė atsargų norma taikoma: 1) indėliams ir jiems prilygintiems kitiems įsipareigojimams, kurių pradinis terminas ilgesnis kaip 2 metai arba atitinkamoje sutartyje numatyto išankstinio įspėjimo apie atsiėmimą terminas ilgesnis kaip 2 metai; 2) išleistiems skolos vertybiniams popieriams, kurių pradinis terminas yra ilgesnis kaip 2 metai ir kurie negali būti išpirkti prieš terminą; 3) atpirkimo sandoriams.
Grynieji pinigai bankų kasose į privalomąsias atsargas neįtraukiami. Lietuvos bankas nemoka bankams jokios kompensacijos už privalomąsias ir perteklines atsargas.
Privalomųjų atsargų apskaičiavimas ir laikymas
Privalomųjų atsargų bazė litais ir užsienio valiuta sudaroma pagal įsipareigojimus litais ir užsienio valiuta, remiantis paskutinio mėnesio, einančio prieš mėnesį, kurį prasidės atsargų laikymo laikotarpis, bankų balansinėm.is ataskaitomis.
Laikymo laikotarpis: nuo mėnesio 24 dienos iki kito mėnesio 23 dienos imtinai. Privalomųjų atsargų reikalavimui litais vykdyti taikomas vidurkio metodas, o privalomųjų atsargų užsienio valiuta vykdymui lėšos privalo būti pervestos ne vėliau kaip laikymo laikotarpio pirmą darbo dieną ir laikomos visą periodą.
1 T – atsiskaitoma sandorio sudarymo dieną;
T + 1 – atsiskaitoma kitą darbo dieną po sandorio sudarymo dienos T;
T + 2 – atsiskaitoma antrą darbo dieną po sandorio sudarymo dienos T.

2 VVP – Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybiniai popieriai.

Priede pateikta lentelė apie litais sudarytų tarpbankinių skolinimo sandorių ir vidutines jų metų palūkanų normas.2.3.3. Lito kurso reguliavimas
Lito ir užsienio valiutų (išskyrus bazinę valiutą – eurą) santykiai nustatomi pagal oficialų lito ir euro kursą, vertinant euro ir JAV dolerio bei JAV dolerio ir užsienio valiutų kursus užsienio valiutų rinkoje. Lito ir Lietuvos Respublikos ūkio subjektams svarbiausių užsienio valiutų santykiai nustatomi kiekvieną darbo dieną (išskyrus šeštadienį arba sekmadienį, jeigu tai yra darbo diena).
Lito ir kitų užsienio valiutų, turinčių reikšmės Lietuvos Respublikos ūkio subjektams, santykiai nustatomi kartą per savaitę.
Nustatyti lito ir užsienio valiutų santykiai įsigalioja kitą darbo dieną po nustatymo dienos ir galioja tol, kol neįsigalioja nauji.
Užsienio valiutų kursai fiksuojami pagal duomenis, pateikiamus REUTERS (ji laikoma prioritetine) arba BLOOMBERG informacinėse sistemose apie 10 valandą ryto Lietuvos laiku.
Vertinant užsienio valiutų kursus, 5 ir 7 punktuose nurodytuose informacijos šaltiniuose fiksuojami valiutų pirkimo bei pardavimo kursai ir apskaičiuojamas jų vidurkis. Jeigu informacijos šaltiniuose pateikiamas tik vienas kursas (pirkimo, pardavimo arba vidurkis), tada fiksuojamas šis kursas. Vertinant užsienio valiutų kursus, jokie apvalinimo veiksmai neatliekami.
Lito ir užsienio valiutų santykiai nustatomi litais už užsienio valiutos vienetą (-us), suapvalinus iki keturių skaitmenų po kablelio.
Užsienio valiutos kiekis, kurio atžvilgiu nustatomas lito santykis, parenkamas laikantis tokių principų:
 valiutos kiekis gali būti 1, 10, 100 ir toliau dauginant iš 10 daugiklio;
 panašios vertės užsienio valiutoms parenkamas vienodas užsienio valiutos kiekis;
 siekiama, kad santykis litais prasidėtų sveikuoju skaitmeniu.
Lito ir užsienio valiutų santykiai iš karto juos nustačius, bet ne vėliau kaip iki 12 valandos Lietuvos laiku, paskelbiami internete, Lietuvos banko tinklapyje. Iš karto po to lito ir užsienio valiutų santykiai pateikiami Lietuvos banko licenciją ar leidimą turintiems komerciniams bankams ir užsienio bankų filialams (skyriams) bei ūkio subjektams, renkantiems ir rengiantiems informaciją visuomenei, jų pageidavimu.
Lietuvos bankas, vykdydamas pinigų politiką, savo pagrindinį tikslą įgyvendina taikydamas fiksuoto valiutos kurso strategiją. Ši strategija yra pagrysta tokiais principais:
 Lietuvos banko išleisti pinigai turi būti visiškai padengti laikomomis aukso ir užsienio valiutos atsargomis;
 Litai neribotu kiekiu turi būti keičiami į bazinę valiutą bei bazinė valiuta į litus fiksuotu kursu.
Nuo 1994 metų balandžio 1d. iki 2002 m. vasario 1d. lito kursas buvo fiksuotas JAV dolerio atžvilgiu. Nuo 2002 m. vasario 2d. lito bazinė valiuta yra euras. Litą reikėjo susieti su euru dėl to, kad Lietuva buvo kandidatė į Europos Sąjungą, o jos ūkis labai susijęs su Europos Sąjungos valstybėmis.2.3.4. Lietuvos banko užsienio atsargų valdymas, naudojimas, disponavimas
Pagrindinės Lietuvos banko užsienio atsargų valdymo nuostatos skirtos viešai išaiškinti Lietuvos banko užsienio atsargų valdymo politikos tikslus, pagrindinius principus.
Nuostatos numato, kad valdant užsienio atsargas būtina užtikrinti tokį likvidžių finansinių išteklių kiekį, kurio bet kada pakaktų vidaus valiutų rinkoje vykdyti intervencijas, skirtas išlaikyti fiksuotą nacionalinės valiutos kursą bazinės valiutos atžvilgiu. Siekiant šio tikslo, užsienio atsargos valdomos pirmiausia vadovaujantis likvidumo ir saugumo principais. Patenkinus šių principų keliamus reikalavimus, vadovaujamasi pelningumo principu, t.y. jos investuojamos taip, kad per ilgą laikotarpį būtų siekiama gauti kuo didesnę grąžą.
Lietuvos bankas, kaip ir kiti centriniai bankai neišvengiamai susiduria su užsienio valiutos kurso rizika, todėl užsienio atsargos laikomos ta valiuta, kurios atžvilgiu nacionalinė valiuta yra fiksuota (eurais).
Lietuvos bankas užsienio atsargas skirsto į dvi pagrindines dalis – likvidumo ir investicinį portfelius, kuriems taikomos atskiros investavimo strategijos.
Likvidumo portfelyje esančios užsienio atsargos pirmiausia yra skirtos užtikrinti Lietuvos banko operatyvaus likvidumo poreikį, daugiausiai sąlygojamą Lietuvos banko operacijų vidaus valiutų rinkoje. Todėl, formuojant šio portfelio investavimo strategiją, taikomas trumpas – 1 mėnesio – investavimo laikotarpis.
Investicinio portfelio investavimo strategijos atžvilgiu kur kas labiau sureikšminamas pelningumo reikalavimas. Nustatant investicinio portfelio investavimo strategiją, taikomas 1 metų investavimo laikotarpis.
Atsižvelgiant į tai, kad esant globaliems ekonominiams ar politiniams sukrėtimams, aukso atsargos šiuolaikinėje finansų sistemoje atlieka galutinio rezervo šalies būtiniausiems poreikiams tenkinti funkciją, Lietuvos bankas turimo aukso atsargų kiekio, išskyrus galimą dalies užsienio atsargų perdavimą Europos centriniam bankui auksu, keisti neketina.
Lietuvos bankas užsienio atsargas investuoja skaidriose, reguliuojamose, didelėse ir likvidžiose finansų rinkose, kuriose sklandžiai ir efektyviai gali būti atliekamos užsienio atsargų valdymo operacijos.

2.3.5. Valstybės vertybinių popierių registratorius
Lietuvos bankas, vykdydamas valstybės iždo agento funkcijas, organizuoja Finansų ministerijos šalies viduje išleidžiamų Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybinių popierių (toliau – VVP) pardavimo aukcionus, išpirkimus ir palūkanų už juos išmokėjimus.
Aukcionai vykdomi vadovaujantis Lietuvos banko valdybos patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybinių popierių aukciono nuostatais.
Dalyvavimas VVP aukcionuose:
Aukciono dalyviais gali būti Lietuvos banko valdybos patvirtintuose Reikalavimuose Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybinių popierių aukciono dalyviams išdėstytus reikalavimus ir kriterijus atitinkantys ir su Lietuvos banku sudarę Aukciono dalyvio sutartį:
 Lietuvos Respublikos komerciniai bankai ir užsienio bankų filialai (skyriai), veikiantys Lietuvos Respublikoje;
 Lietuvos Respublikos finansų maklerio įmonės, turinčios Vertybinių popierių komisijos suteiktą „A“ kategoriją;
 užsienio šalių finansų ir kredito įstaigos.
Šiuo metu Lietuvos banke rengiamų VVP aukcionų dalyviais yra:
 AB bankas „Hansabankas“;
 AB bankas „NORD/LB Lietuva“;
 AB Vilniaus bankas;
 AB bankas „Snoras“;
 Akcinė bendrovė PAREX BANKAS;
 UAB Sampo bankas;
 Akcinė bendrovė finansų maklerio įmonė „Finasta“.

Lietuvos bankas taip pat skatina patvarų ir veiksmingą mokėjimo ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemų veikimą.2.3.6. Komercinių bankų rizikos valdymas
Lietuvos Respublikos bankų įstatyme yra nustatyti bankų veiklos riziką ribojantys normatyvai, kuriuos privalo vykdyti visi Lietuvos komerciniai bankai. Normatyvų dydžius ir jų apskaičiavimo metodiką nustato Lietuvos bankas. Yra nustatyti šie veiklos riziką ribojantys normatyvai: kapitalo pakankamumo, likvidumo, maksimalios atviros pozicijos užsienio valiuta ir tauriaisiais metalais, maksimalios paskolos sumos vienam skolininkui ir didelių paskolų normatyvai. Lietuvos bankas teisės aktais gali nustatyti kitus normatyvus, neprieštaraujančius Bazelio bankų priežiūros komiteto rekomendacijoms ir Europos Sąjungos direktyvoms.
 Kapitalo pakankamumo normatyvas – banko skaičiuotino kapitalo ir turto (aktyvų) bei nebalansinių įsipareigojimų, įvertintų pagal riziką santykis, turi būti ne mažesnis kaip 8 procentai.
 Likvidumo normatyvas – banko likvidaus turto santykis su einamaisiais įsipareigojimais negali būti mažesnis negu 30 procentų.
 Maksimalios atviros pozicijos užsienio valiuta ir tauriaisiais metalais normatyvas – leidžiamas bendrosios (išskyrus eurus) atviros pozicijos dydis – ne daugiau kaip 25 procentų banko kapitalo, o vienos valiutos (išskyrus eurus) ar tauriųjų metalų atviros pozicijos dydis – ne daugiau kaip 15 procentų banko kapitalo.
 Maksimalios paskolos sumos vienam skolininkui normatyvas – paskolų suma vienam skolininkui neturi viršyti 25 procentų banko kapitalo.
 Didelių paskolų normatyvas – banko suteiktų didelių paskolų bendroji suma neturi viršyti 800 procentų banko kapitalo.

2.3.7. Licencijos
Lietuvos bankas išduodamas licenciją gali apriboti banko teisę teikti vieną ar kelias licencines finansines paslaugas, jei to prašo bankas ar jei jis nėra pasirengęs teikti visas licencines finansines paslaugas.
Licencija išduodama neterminuotam laikui.
Licenciją juridinių asmenų registre įregistruotam bankui išduoda Lietuvos bankas įstatymų ir priežiūros institucijos teisės aktų nustatyta tvarka.
Bankas, norėdamas gauti licenciją, Lietuvos bankui pateikia prašymą, Lietuvos banko teisės aktų nustatytus dokumentus bei duomenis.
Lietuvos bankas privalo išnagrinėti pateiktus dokumentus ir priimti sprendimą dėl licencijos išdavimo ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo prašymo gavimo dienos. Jei jis pareikalauja papildomų dokumentų ar duomenų, sprendimas turi būti priimamas per 3 mėnesius nuo papildomų dokumentų ir duomenų gavimo. Bet kuriuo atveju sprendimas dėl licencijos išdavimo turi būti priimtas per 12 mėnesių nuo prašymo gavimo dienos.
Lietuvos bankas gali atsisakyti išduoti licenciją, jeigu:
1. pateikti dokumentai neatitinka Lietuvos respublikos bankų įstatymo bei Lietuvos banko teisės aktų nustatytų reikalavimų, pateikti ne visi teisės aktų nustatyti ar papildomai pareikalauti duomenys ar jie yra neteisingi;
2. bankas neatitinka nustatytų reikalavimų (banko įstatai, veiklos planas, valdymo ir organizacinė struktūra, apskaitos sistema, vidaus kontrolės sistema, techninės, informacinės, technologinės apsaugos priemonės, patalpos, turto draudimas turi užtikrinti saugią ir patikimą banko veiklą ir atitikti tai reglamentuojančius teisės aktus; teisinės formos, minimalaus banko kapitalo, reikalavimus buveinei, banko akcininkams, įskaitant akcininkus, įsigijusius banko kvalifikuotąją įstatinio kapitalo ir (arba) balsavimo teisių dalį, banko vadovams, ir būti pasirengęs saugiai ir patikimai teikti finansines paslaugas);
3. bankas ir kitas asmuo yra susiję glaudžiu ryšiu, kuris trukdytų Lietuvos bankui veiksmingai atlikti banko priežiūrą;
4. bankas yra glaudžiu ryšiu susijęs su asmeniu iš tokios valstybės ne Europos Sąjungos narės, kurios teisės aktai, reglamentuojantys šio asmens veiklą, ar tų teisės aktų laikymosi užtikrinimo sunkumai gali trukdyti Lietuvos bankui veiksmingai atlikti banko priežiūrą.
Licencija gali būti atšaukiama Lietuvos banko sprendimu, jeigu:
1. bankas neatitinka reikalavimų, kurie nustatyti leidimui įsteigti banką ar licencijai išduoti;
2. bankas pasibaigia dėl reorganizavimo ar. priimamas sprendimas jį likviduoti;
3. bankas neįmoka pirmosios (avansinės) draudimo įmokos pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą, jei jis privalo ją mokėti ar jeigu draudimas nutraukiamas.2.3.8. Apskaitos, atskaitomybės, ataskaitų tvarkos nustatymas
Bankas privalo tvarkyti buhalterinę apskaitą vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymais ir kitais teisės aktais, taip pat banko pasirinkta apskaitos politika, kuri įgyvendinama atsižvelgiant į konkrečias sąlygas, verslo pobūdį bei vadovaujantis tarptautiniais apskaitos standartais.
Apskaitos politika turi apimti bendruosius apskaitos principus, apskaitos metodus ir taisykles, skirtas banko apskaitai tvarkyti ir finansinei atskaitomybei sudaryti bei pateikti. Jei atliekama jungtinė finansinės grupės priežiūra, bankas privalo užtikrinti, kad būtų suformuota bendra finansinės grupės apskaitos politika.
Banko veiklos apskaitos sistema privalo būti organizuota taip, kad:
1. finansinė atskaitomybė rodytų tikrą banko finansinę būklę ir veiklos rezultatus;
2. sudarytų sąlygas banko vadovams saugiai ir patikimai naudoti bei valdyti banko turtą ir juo disponuoti;
3. sudarytų sąlygas banko akcininkams ir įstatymų įgaliotoms institucijoms tikrinti ir kontroliuoti banko, jo vadovų ir kitų darbuotojų, turinčių teisę priimti sprendimus, dėl kurių atsiranda banko prievolės kitiems asmenims, veiklą ir banko finansinę būklę.
Už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą atsako banko valdyba.
Banko ir finansinės grupės finansinę atskaitomybę sudaro:
1. tarpinė finansinė atskaitomybė – tai finansinė atskaitomybė, parengta apibendrinus laikotarpio, trumpesnio negu finansiniai metai, duomenis. Tarpinės finansinės atskaitomybės sudėtį ir pateikimo Lietuvos bankui periodiškumą nustato Lietuvos banko teisės aktai.
2. metinė finansinė atskaitomybė, kurią sudaro balansinė ataskaita, pelno (nuostolio) ataskaita, pinigų srautų ataskaita, nuosavo kapitalo pokyčių ataskaita, aiškinamasis raštas.
Pasibaigus finansiniams metams, bankas privalo:
 per 3 mėnesius nuo finansinių metų pabaigos, bet ne vėliau kaip prieš 15 dienų iki eilinio visuotinio akcininkų susirinkimo, pateikti Lietuvos bankui audito įmonės patikrintą metinę finansinę atskaitomybę (metines finansines ataskaitas), sprendimo dėl pelno paskirstymo projektą bei auditoriaus išvadą;
 per 3 mėnesius nuo finansinių metų pabaigos, bet ne vėliau kaip prieš 10 dienų iki eilinio visuotinio akcininkų susirinkimo, sudaryti sąlygas banko akcininkams susipažinti su audito įmonės patikrinta metine finansine atskaitomybe (metinėmis finansinėmis ataskaitomis), sprendimo dėl pelno paskirstymo projektu bei auditoriaus išvada;
 ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo finansinių metų pabaigos banko visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimu patvirtinti metinę finansinę atskaitomybę ir priimti sprendimą dėl pelno paskirstymo;
 per 3 dienas po banko visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimo dėl metinės finansinės atskaitomybės patvirtinimo priėmimo pateikti Lietuvos bankui šio susirinkimo patvirtintą metinę finansinę atskaitomybę ir sprendimą dėl pelno paskirstymo;
 per 4 mėnesius nuo finansinių metų pabaigos pateikti visuomenei metinę finansinę atskaitomybę ir auditoriaus išvadą;2.3.9. Tarpbankinė sistema
Lietuvos bankas sukūrė ir įdiegė naują mokėjimo sistemą LITAS, kuri pakeitė nuo 1993 m. veikusią mokėjimo sistemą TARPBANK. Iš esmės atnaujinti mokėjimo sistemą Lietuvoje paskatino:
 naujų banko technologijų įgyvendinimas ir siekis paspartinti pinigų apyvartą;
 siekis atitikti mokėjimo sistemoms Europos Sąjungoje taikomus reikalavimus.
Bendra informacija
Mokėjimo sistema LITAS skirta mokėjimo nurodymams atlikti realiu laiku ir nustatytu laiku. Sistemą valdo ir jos operatorius yra Lietuvos bankas. Atsiskaitymai sistemoje vykdomi litais.
Mokėjimo sistemoje LITAS įgyvendinta galimybė atsiskaityti už vertybinių popierių sandorius realiu laiku laikantis vienalaikio lėšų ir vertybinių popierių pervedimo principo. Taip pat sudarytos sąlygos kitoms mokėjimo sistemoms atsiskaityti per jų dalyvių sąskaitas Lietuvos banke, numatyta galimybė vykdyti ne tik kredito, bet ir debeto pervedimus.
Sistemos veikimą reglamentuoja Mokėjimo sistemos LITAS veiklos taisyklės ir dvišalės Lietuvos banko ir sistemos dalyvių sudarytos banko sąskaitos sutartys.
Dalyvavimas mokėjimo sistemoje LITAS
Mokėjimo sistemoje LITAS, be Lietuvos banko, taip pat gali dalyvauti bankai, turintys Lietuvos banko išduotą banko licenciją, ir užsienio banko skyriai, turintys Lietuvos banko leidimą veikti šalyje, akcinė bendrovė „Lietuvos centrinis vertybinių popierių depozitoriumas“, finansų maklerio įmonės, Lietuvos centrinė kredito unija ir Lietuvos Respublikoje registruoti kliringo namai. Teisę dalyvauti mokėjimo sistemoje LITAS turi ir Europos ekonominės erdvės valstybės kredito įstaiga, taip pat, Lietuvos banko valdybos sprendimu, ir tokios valstybės finansų arba kliringo įstaiga.
Mokėjimo sistemos LITAS veikimo tvarka
Mokėjimo sistema LITAS veikia Lietuvos Respublikoje nustatytomis darbo dienomis. Mokėjimo nurodymų priėmimo į sistemą pradžia – 7.45 val. Neskubių mokėjimo nurodymų priėmimo pabaiga – 15.00 val., skubių mokėjimo nurodymų – 16.00 val. Priimti į sistemą skubūs mokėjimo nurodymai vykdomi nuo 8.15 val. ir baigiami vykdyti 16.30 val.
Apsikeitimas informacija tarp sistemos dalyvių ir sistemos vyksta elektroniniu būdu siunčiant pranešimus, pasirašomus elektroniniu parašu. Priimtas į sistemą mokėjimo nurodymas įrašomas į mokėjimo eilę ir joje būna iki įtraukimo į sistemą momento. Įtraukimo į sistemą momentas – tai mokėjimo nurodymo vykdymo pradžia. Į sistemą įtraukto mokėjimo nurodymo nei sistemos dalyvis, nei operatorius arba trečiasis asmuo negali atšaukti. Mokėjimo nurodymas laikomas įvykdytu, kai lėšos įrašomos į lėšų gavėjo atsiskaitymų sąskaitą.
Skubus mokėjimo nurodymas vykdomas realiu laiku, jei lėšų mokėtojas turi pakankamai lėšų mokėjimo nurodymui įvykdyti. Jei lėšų mokėtojui trūksta lėšų, skubūs mokėjimo nurodymai įrašomi į eilę.
Kas 20 minučių sistemoje vyksta optimizavimo procedūra, kurios metu atrenkami iš eilės tie mokėjimo nurodymai, kurių tarpusavio įskaitymas rodo, jog šiems mokėjimo nurodymams įvykdyti pakanka lėšų.
Neskubūs mokėjimo nurodymai vykdomi tris kartus per dieną: 12.00 val., 15.00 val. ir 16.00 val.
Mokėjimo sistemoje LITAS taikomos įvairios kredito, likvidumo ir operacinės rizikos valdymo priemonės.
Kredito rizika – tikimybė, kad sistemos dalyvis nei nustatytu laiku, nei vėliau negalės sistemoje visiškai įvykdyti savo finansinių įsipareigojimų. Kredito rizikai valdyti taikomos šios priemonės:
 mokėjimo nurodymas pradedamas vykdyti tik tuo atveju, jei nustatoma, kad jam įvykdyti pakanka naudotinų lėšų;
 lėšų gavėjas informuojamas apie gautas lėšas tik po to, kai lėšų pervedimas pažymėtas sistemos tvarkomose atitinkamų dalyvių atsiskaitymų sąskaitose.
Likvidumo rizika – tikimybė, kad sistemos dalyvis dėl lėšų stokos negalės sistemoje nustatytu laiku įvykdyti savo finansinių įsipareigojimų, tačiau juos galės įvykdyti vėliau. Šiai rizikai valdyti taikomos tokios priemonės:
 dienos ir vienos nakties atpirkimo sandoriai. Sistemos dalyvių likvidumui užtikrinti Lietuvos bankas sudaro su jais atpirkimo sandorius pag.al Lietuvos banko ir mokėjimo sistemos LITAS dalyvių dienos ir vienos nakties atpirkimo sandorių sudarymo ir vykdymo taisykles.
 stebėsena. Sistemos dalyviams, kad lėšos būtų valdomos veiksmingai, suteikiama galimybė operatyviai stebėti sistemos darbą – tai leidžia sistemos dalyviams dienos metu nuolat analizuoti mokėjimo nurodymų vykdymo eigą, savo atsiskaitymo sąskaitų pokytį.
 mokėjimo eilės valdymas: mokėjimo nurodymo, esančio eilėje, atšaukimas, jo prioriteto pakeitimas arba laikinas sustabdymas.
Operacinė rizika – tikimybė, kad dėl netinkamų arba neįgyvendintų vidaus kontrolės procesų, darbuotojų klaidų ir (ar) neteisėtų veiksmų bei informacinių sistemų veiklos sutrikimų arba dėl išorės įvykių įtakos gali atsirasti arba padidėti kredito arba likvidumo rizika. Tokiai rizikai valdyti Lietuvos bankas nustato sistemos apsaugos reikalavimus, numato ir įdiegia atitinkamas apsaugos priemones, įvertina sistemos apsaugos padėtį.
Sistemos informacija realiu laiku įrašoma atsarginėje sistemoje. Jeigu pagrindinės sistemos veikla sutrinka, pradeda veikti atsarginė sistema.2.3.10. Duomenų platinimas
Plečiantis tarptautinei ekonominei ir finansų integracijai, didėja būtinybė aprūpinti visuomenę išsamiais, savalaikiais, patikimais ir palyginamais ekonominės ir finansų statistikos duomenimis. Todėl Tarptautinis Valiutos Fondas (TVF) 1996 m. balandžio mėn. patvirtino valstybėms narėms Duomenų platinimo specialiuosius standartus (DPSS). Jų tikslas – padėti TVF nariams teikiant visuomenei ekonominės ir finansų statistikos informaciją. Laiku paskelbti išsamūs statistiniai duomenys apibūdina šalių makroekonomikos politiką ir ūkio plėtrą.
Valstybės, prisijungusios prie DPSS, parengia patvirtintų rodiklių grupių metaduomenis, t.y., informaciją apie statistinių rodiklių turinį ir periodiškumą, jų rinkimo, kaupimo, apsaugos ir platinimo (skelbimo visuomenei) praktiką šalyje. Šalių parengti metaduomenys patalpinti TVF suformuotame duomenų platinimo standartų elektroniniame biuletenyje.
Lietuva, siekdama tapti kuo atviresnė tarptautinėms finansų rinkoms ir sudominti kuo daugiau užsienio investuotojų, prie DPSS prisijungė 1996 m. gegužės pabaigoje. Lietuvos metaduomenys patalpinti aukščiau minimame elektroniniame biuletenyje. Duomenų platinimo specialiaisiais standartais nustatytos rodiklių grupės, už kurias atsakingas Lietuvos bankas, šių grupių duomenų parengimo kalendorius ir atsakingi asmenys skelbiami LB „Mėnesiniame biuletenyje“.
Lietuvos bankas, vykdydamas DPSS reikalavimus, suteikia informacijos naudotojams galimybę per savo svetainę internete susipažinti su akcijų kainų indeksais, kuriuos skaičiuoja ir kasdien skelbia Nacionalinė vertybinių popierių birža.
Nacionalinis suvestinių duomenų puslapis (NSDP) “Lietuvos ekonomikos ir finansų duomenys” atnaujinamas Išankstiniame duomenų skelbimo kalendoriuje nurodytomis dienomis. Šis puslapis anglų kalba, kaip ir kitų DPSS taikančių šalių NSDP, abipusiu ryšiu susietas su TVF duomenų platinimo standartų elektroniniu biuleteniu. Šiame biuletenyje pateikiami ir Lietuvos bei kitų šalių Išankstiniai duomenų skelbimo kalendoriai.
Duomenys apie Lietuvos tarptautines atsargas ir užsienio valiutų likvidumą Tarptautinio Valiutos Fondo nustatyta standartine forma skelbiami penktą darbo dieną po ataskaitinio mėnesio pabaigos. Pastarasis puslapis anglų kalba taip pat susietas abipusiu ryšiu su TVF duomenų platinimo standartų elektroniniu biuleteniu.
Su minimu biuleteniu yra susieti ir Lietuvos bei kitų šalių tarptautinių investicijų balanso ir bendrosios šalies skolos užsieniui duomenys.2.4. Lietuvos bankas Europos Sąjungoje
Artimiausia galima euro įvedimo Lietuvoje data
Artimiausia galima euro įvedimo Lietuvoje data – 2006 m. pabaiga arba 2007 m. pradžia. Ji pagrįsta tuo, kad Lietuva, 2004 m. gegužės 1 d. tapusi Europos Sąjungos (ES) nare, savo pinigų politiką turi laikyti bendru interesu ir ateityje – įsivesti eurą. Lietuva tai galės padaryti tuomet, kai atitiks valstybėms, siekiančioms prisijungti prie euro zonos, Mastrichto sutartyje nustatytus konvergencijos kriterijus. Prieš įsivedant eurą, Lietuva ne trumpiau kaip dvejus metus privalės dalyvauti Valiutų kurso mechanizme II (VKM II), prie kurio ji prisijungė 2004 m. birželio pabaigoje. Per šį laikotarpį ES kompetentingos institucijos stebės, kaip valstybės narės, dar neįsivedusios euro (iš jų – ir Lietuva), vykdo nustatytus kriterijus ir pateiks išvadą dėl kiekvienos valstybės įsijungimo į euro zoną pradžios.
Kokiu kursu bus įvestas euras?
Lietuvos banko nuomone, fiksuoto valiutos kurso režimas bei lito ir euro kursas, buvę prisijungiant prie VKM II, yra tinkami ir įvedant Lietuvoje eurą.
Euro įvedimo nauda
Įvedus eurą, visiškai išnyks bet kokia nacionalinės valiutos ir euro kurso kitimo rizika, o Lietuvos finansų rinka taps bendros euro zonos finansų rinkos dalimi. Dėl to, atsiskaitant su pagrindiniais prekybos partneriais Europoje, nebus pinigų keitimo, sumažės skolinimosi ir pervedimo išlaidos, bus skatinamos investicijos ir prekybos ryšiai. Kadangi visi pagrindiniai Lietuvos prekybos partneriai naudos eurą, bus sudarytos geresnės sąlygos kainoms palyginti, o tai savo ruožtu skatins sveiką konkurenciją, išnyks kainų svyravimas, kurį lemia valiutų kursų pokyčiai. Šie ir daugelis kitų veiksnių turėtų spartinti Lietuvos ūkio augimą, naujų darbo vietų kūrimą, o kartu – ir gerovės kilimą iki ES lygio.
Valstybėms ES narėms, norinčioms įsivesti eurą, keliami reikalavimai
Mastrichto sutartyje nustatyti šie konvergencijos kriterijai valstybėms ES narėms, norinčioms įsivesti eurą:
 infliacija negali būti didesnė už trijų valstybių ES narių, kuriose yra žemiausiais infliacijos lygis, infliacijos vidurkį daugiau kaip 1,5 procentinio punkto. Toks kainų stabilumas turi būti ilgalaikis;
 bendrojo šalies biudžeto deficitas negali būti daugiau kaip 3 procentai bendrojo vidaus produkto (BVP) arba jis turi sparčiai ir nuosekliai artėti prie šio lygio;
 valstybės skola negali būti didesnė kaip 60 procentų BVP arba ji turi sparčiai ir nuosekliai mažėti;
 ilgalaikių Vyriausybės vertybinių popierių (VVP) palūkanų normos negali būti didesnės už trijų valstybių ES narių, kuriose žemiausias infliacijos lygis, ilgalaikių VVP palūkanų normų vidurkį daugiau kaip 2 procentiniais punktais;
 šalies nacionalinė valiuta turi būti stabili ir mažiausiai dvejus metus, dalyvaujant VKM II, neperžengti nustatytų svyravimo ribų (±15 procentų) euro atžvilgiu.
Mažiausiai kartą per dvejus metus arba paprašius valstybei narei, neįsivedusiai euro, Komisija ir Europos centrinis bankas (ECB) parengia ataskaitas apie valstybės pasiektą pažangą vykdant konvergencijos kriterijus ir šias ataskaitas pateikia ES Tarybai.
Pasiūlius Komisijai, ES Taryba, pasikonsultavusi su Europos Parlamentu ir aptarusi Europos Vadovų Tarybos susitikime, nusprendžia, ar valstybė narė atitinka Mastrichto sutartyje nustatytus kriterijus.
Valiutų kurso mechanizmas II (VKM II)
VKM II yra euro zonos šalių ir valstybių ES narių, neįsivedusių euro, valiutų kurso politikos sistema. Pagrindinis šios sistemos bruožas – nustatomos valstybės, neįsivedusios euro, nacionalinės valiutos ir euro pagrindinis kursas bei leistinos kurso svyravimo ribos, ne didesnės kaip ±15 procentų nuo pagrindinio kurso. Valstybės, dalyvaujančios VKM II, pagrindinis valiutos kursas turi atitikti jos ekonomikos pagrindus ir garantuoti konkurencingumą.
Lietuvos banko vaidmuo Lietuvai įstojus į ES ir įsivedus eurą
Lietuvos bankas ir toliau bus Lietuvos centrinis bankas. Iš esmės pasikeitė tai, kad Lietuvos bankas tapo Europos centrinių bankų sistemos (ECBS), kurią sudar.o ECB ir visų valstybių ES narių centriniai bankai, nariu.
Narystė ECBS lemia glaudesnį bendradarbiavimą priimant sprendimus dėl centrinio banko operacijų tvarkos, statistikos, apskaitos ir kitose srityse. Lietuvos banko valdybos pirmininkas dalyvauja ECB bendrosios tarybos darbe jos visateisio nario teisėmis, Lietuvos bankas – įvairių komitetų veikloje, tačiau, kol Lietuvoje nebus įvestas euras, tiesiogiai nedalyvaus nustatant ir įgyvendinant bendrą pinigų politiką.
Lietuvos bankas yra pervedęs pradinę reikalaujamos įmokos į ECB kapitalą dalį.
Lietuvoje įvedus eurą, Lietuvos bankas įgis balsavimo teisę ECB valdančiojoje taryboje, kurios viena iš pagrindinių funkcijų yra bendros pinigų politikos euro zonoje nustatymas. Kartu Lietuvos bankas įmokės visą reikalaujamą dalį į ECB kapitalą ir perves į ECB dalį užsienio atsargų. Tačiau Lietuvos bankas ir toliau veiks kaip šalies centrinis bankas garantuodamas, kad Lietuvoje būtų įgyvendinti ECB priimti sprendimai.

Išvados
Savo darbe abibūdinome fiskalinės politikos sampratą, kas ją sudaro, kokiomis priemonėmis ši politika įgyvendinama ir kokią įtaką ji turi visos valstybės valdymo sistemoje. Išanalizavę ir palyginę fiskalinės politikos pokyčius padarėme tokias išvadas ir pateikėme keletą pasiūlymų:
 Fiskalinė politika apima sprendimus dėl valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų bei jų valdymo.
 Valstybės išlaidų lygis turi būti suderintas su makroekonominėmis sąlygomis.
 Kai kurių prekių ir paslaugų tiekimą tikslinga perduoti privačiajam sektoriui.
 Turėtų būti atlikta detali biudžetinių įstaigų išlaidų analizė ir įsitikinta, kad ji skatintų išlaidų sudėtinių dalių efektyvumą ir lygybę.
 Viešųjų finansų išlaidų sistema turi suderinti Vyriausybės programą ir išlaidų struktūrą, numatyti būsimas išlaidas per artimiausius keletą metų, pagerinti nebiudžetinių išteklių naudojimo kontrolę bei lėšų valdymą.
 1999 metų biudžeto projektas buvo parengtas laikantis naujų biudžeto procedūrų, padidinusių skaidrumą ir efektyvumą.
 Programinis biudžetas padeda nustatyti tas valstybės paslaugas, kurios galėtų būti efektyviau teikiamos rinkoje.
 Vyriausybė turi disponuoti lėšomis, kurių užtektų išlaidoms finansuoti.
 Mokesčiai yra didžiausias įplaukų ir pajamų šaltinis, todėl Lietuva turi sukurti mokesčių sistemą, kurią galėtų efektyviai valdyti ir užtikrinti jos sklandų funkcionavimą.
 Sparčią mokesčių reformą paskatino dvi esminės priežastys: perėjimas į rinkos ekonomiką ir būtinybė integruotis į Europos Sąjungą.
 Biudžeto pajamos buvo pertvarkytos įvedant bendrojo akcizo ir vėliau jį pakeitusio pridėtosios vertės mokestį.
 Tiesioginių mokesčių raidą daugiau lėmė vidiniai veiksniai.
 Netiesioginiai mokesčiai, įskaitant PVM, teikė didžiąją dalį mokestinių įplaukų, kadangi būtent šie mokesčiai ir jų tarifai buvo sparčiai derinami su ES reikalavimais vykdant ES integracijos strategiją.
 PVM suteikė papildomą postūmį sparčiai biudžeto įplaukų pertvarkai.
 Pelno mokesčio dydį lemia mokesčio bazė, tarifas ir sąveika su kitais mokesčiais. Jis taip pat priklauso nuo įstatymais leidžiamų mokesčių lengvatų, kurios kartais sudaro nevienodas konkurencines sąlygas.
 Ūkio subjektų pelno apimčiai bei pelno mokesčiui tiesioginę įtaką daro infliacija, tačiau pelno (pajamų) mokesčių įstatymuose ji neįvertinama ir neaptariama.
 Tarptautinės prekybos mokesčių vaidmuo mokesčių sistemoje visą laiką buvo ir yra labai mažas.
 Valstybės funkcijoms atlikti paprastai nepakanka lėšų, todėl valstybei tenka skolintis iš šalies ar užsienio kreditorių. Skolos yra socialinės ekonominės politikos įrankis.
 Norint įvertinti valstybės skolą ir ją palyginti su kitų šalių skola, dažniausiai naudojamas valstybės skolos ir BVP santykis.
Tačiau prie fiskalinės politikos, egzistuoja ir monetarinė – pinigų politika. Kiekviena valstybė turi centrinį banką. Lietuvoje tai – Lietuvos bankas (LB). Šis bankas nuo komercinių skiriasi tuo, kad niekad nebankrutuoja ir jo nuosavybės teisė pri.klauso valstybei. LB atskaitingas LR seimui, vadovaujasi LR konstitucija ir yra nepavaldus LR Vyriausybei bei kitoms valstybės vykdomosios valdžios įstaigoms.
LB yra Lietuvos bankų bankas ir atlieka šias pagrindines funkcijas:
 išleidžia į apyvartą ir išima iš jos pinigus;
 organizuoja vertybinių popierių pardavimą, išpirkimą bei palūkanų už jas mokėjimą;
 įgyvendina įstatymų numatyta tvarka pinigų politiką;
 renka bei skelbia pinigų bei finansų statistiką;
 valdo, naudoja ir disponuoja užsienio atsargas;
 išduoda ir atšaukia licencijas;
 reguliuoja komercinių bankų (KB) veiklą;
 nustato KB atskaitomybės, apskaitos, ataskaitų tvarką;
 vykdo tarpbankinę sistemą LITAS;
 ir kt.
Įstojus į Europos Sąjungą, atsirado naujų įsipareigojimų dėl būsimo euro įvedimo. Lietuvos bankas ir toliau bus Lietuvos centrinis bankas. Iš esmės pasikeitė tai, kad Lietuvos bankas tapo Europos centrinių bankų sistemos (ECBS), kurią sudaro ECB ir visų valstybių ES narių centriniai bankai, nariu.LITERATŪRA
1. Bučkiūnienė O. Lietuvos Finansų sistema/ O. Bučkiūnienė, V. Meidūnas, P. Purinauskas. Vilnius, 2003. ISBN 9955-557-26-5.
2. Buškevičiūtė E. Mokesčių sistema. Kaunas, 2003. ISBN 9955-093-50-1.
3. Ekonomika ir vadyba – 2003: tarptautinės mokslinės konferincijos pranešimų medžiaga. [Kaunas, 2003]. Kaunas, 2003.( Naraškevičiūtė V., Švelienė E. Biudžeto pajamų politika)
4. Finansų ministerijos fiskalinės politikos interneto kursas [interaktyvus].[žiūrėta 2004-11-25] Prieiga per internetą:
5. Inžinerinė ekonomika-2003. [Kaunas, 2003 Nr.2(33)]. Kaunas, 2003 (Įmonės fukcionavimo ekonominės salygos) ISSN 1392-2785.
6. Lietuvos respublikos statistikos departamentas [interaktyvus]. [žiūrėta 2004-11-28] Prieiga per internetą:
7. Naraškevičiūtė V. Valstybės finansai/ V. Naraškevičiūtė, A. Lakštutienė. Kaunas, 2003. 72p.
8. Pajuodienė G. M. Mokesčiai Lietuvoje: jų naštos ir struktūros paluginamoji analizė// Apskaitos ir mokesčių apžvalga. 1998 Nr. 11, 72-90p.
9. G.Milde, P.Mibqfelder, Pinigai. Viskas apie pinigus nuo akcijų iki procentų. Knygų spektras, 2002m, Vilnius.
10. V.Vaškelaitis, Pinigai: KB ir jų rizikos valdymas. Teorija ir praktika. Monografija. 2003m.
11. O.Buckiūnienė, V.Meidūnas, P.Puzinauskas. Lietuvos finansų sistema. Tiesinės informacijos centras, 2003m., Vilnius.
12. Lietuvos bankas 1990 – 1992. 1993, Vilnius.
13. D.Ivaškevičius, A.Sakalas, Bankų vadyba. Technologija, Kaunas, 1997m.
14. Lietuvos bankas [interaktyvus]. [žiūrėta 2004-12-08] Prieiga per internetą:
15. Lietuva Europos Sąjungoje [interaktyvus]. [žiūrėta 2004-12-08] Prieiga per internetą:
16. Lietuvos pinigų politikos plėtra besikeičiančioje ekonominėje aplinkoje [interaktyvus]. [žiūrėta 2004-12-08] Prieiga per internetą:
17. Lietuvos laisvosios rinkos institutas [interaktyvus]. [žiūrėta 2004-12-08] Prieiga per internetą:

Leave a Comment