Valstybės piniginė: stora, bet skylėta ir su slaptais skyreliais
Kodėl mums tai turi rūpėti? Kai mus mokė gero elgesio taisyklių, sakė, kad šiukštu negalima domėtis svetimos piniginės turiniu. Mokė neklausti uždarbio, nesidomėti, kas kur kiek išleidžia, nes tai, anot gero elgesio žinovų, – tiesiog ne mūsų reikalas. Šią labai gerą gero elgesio taisyklę iš uolumo pritaikome ir ne visai tinkamoje vietoje. Drausdami sau domėtis svetimais pinigais, mes su tokiu pat kultūringu atsainumu nesidomime ir valstybės finansais. O be reikalo. Nes skirtingai nuo privačių piniginių, valstybės pinigine gero elgesio žmogui domėtis ne tik kad leidžiama, bet tiesiog būtina. Pirmoji pagrindinė priežastis yra ta, kad valstybės piniginės storis yra atvirkščiai proporcingas mūsų piniginės storiui. Antra, valstybės piniginės niekaip negali būti be mūsų piniginės. Valstybės piniginė – tai tarsi išlaidų skyrelis mūsų visų piniginėse, ir vien tai įpareigoja mus ja rūpintis. Valstybės išlaidų skyrelis mūsų piniginėse nėra toks jau mažas. Tiksliau, tai bene didžiausias iš visų skyrių, kurį pralenkia gal tik maisto išlaidų skyrelis. Taigi kokio dydžio yra tas valstybės skyrius mūsų piniginėje? Nelįsdami į milijonines „smulkmenas“, o apimdami tik svarbiausius valstybinius 2004 metų fondus, skaičiuokime: valstybės biudžetas – 11, 806 mlrd. litų pajamų arba po 3373 litus iš kiekvieno mūsų, net iš naujagimio; savivaldybių biudžetai dar nepatvirtinti, bet orientaciniai skaičiai jau yra: visų savivaldybių pajamos sieks 1,558 mlrd. litų arba po 445 litus vėlgi iš kiekvieno mūsų; „Sodra“ – 5,250 mlrd. litų pajamų arba po 1500 litų iš kiekvieno; privalomas sveikatos draudimo fondas – 2,044 mlrd. litų arba iš kiekvieno po 584 litus. 2004 metų biudžetas apskritai yra istorinis. Ne vien dėl to, kad eurointegracinis. Anokia čia ir biudžeto kokybė, pasiekimas ar gėris, kad jame atspindėtos lėšos iš ES fondų ir išlaidos europinėms programoms. Lėšų gavėjams jis įdomus tuo, kad tai – dideli pinigai, storas šis skyrelis. Bet tai – tik lėšų gavėjams. O mokesčių mokėtojams biudžetas kur kas ypatingesnis, nes šiemet jis padidino ateities mokesčius. 1,5 mlrd. litų skola yra maždaug 430 litų kiekvienam „plius“ ateinančiais metais. Prie jau mūsų suskaičiuotų 5900 litų.
Kiekvieno iš mūsų piniginės „valstybės“ skyrelyje turi būti po 6000 litų per metus, grubiai tariant. Jei nereikėtų mokėti mokesčių – solidi sumelė, už kurią galima būtų kukliai gyventi ištisus metus, mėnesiui skiriant po 500 litų. Daugiau nei minimali alga. Daugiau nei vidutinė „Sodros“ pensija. Kadangi daugeliui ši suma būtų papildoma šalia kitų gaunamų pajamų, o ir prekės bei paslaugos atpigtų, nes kaštuose nebeliktų svarbios išlaidų dalies – mokesčių, tiesa, atsirastų papildomų išlaidų, nes nemokamų pietų nėra, kažkam tektų pakeisti veiklos sritį … – gal ir visai nieko gyvenimas be mokesčių būtų? Tačiau pakaks, pasvajojome apie gyvenimą be mokesčių ir grįžkime prie tos bene 19 milijardų siekiančios valstybės pajamų sumos. Ar žinome, kaip ji renkama ir skirstoma? Lengviausia išleisti didelius pinigus Taip atsakytų „aukso puodo“ laimėtojas ir valstybinių asignavimų laidytojas. Kai mažai turi, labai taupai ir skaičiuoji. Kai turi daug ir dar ne savų, lengvai gautų – lengvai ir išslysta. Apie tai Miltonas Friedmanas yra pasakęs štai taip: „Kai leidi savo pinigus savo naudai, tai labai rūpiniesi, kiek ir kaip juos išleidi. Kai leidi savo pinigus kažkieno kito naudai, labai rūpiniesi, kiek pinigų išleidi, bet tau mažai rūpi, kaip tu juos išleidi. Kai leidi kažkieno pinigus savo naudai, tai ne tiek rūpi kiek jų išleista, kiek tai, kam jie išleisti. Kai leidi svetimus pinigus ne savo naudai, tau nerūpi nei kiek, nei kaip jie išleisti.“ Kaip žinoma, valstybinių pinigų lengvą slydimą iš kišenės norima apsunkinti, užlopyti piniginės skyles. Būtent siekiant gerai panaudoti svetimus pinigus, ieškoma įvairiausių biudžeto skirstymo metodikų.Lietuvoje nuo institucinio finansavimo prieš kelerius metus buvo pereita prie programinio. Anksčiau institucijos gaudavo už tai, kad yra, o dabar turi gauti už tai, kad dirba, kad vykdo programas. Lėšos turi būti naudojamos taupiau, juk tam ir buvo įdiegtas programinis biudžeto lėšų skirstymas. Kiek lėšų dėl šio principo įdiegimo buvo sutaupyta? Niekas to neskaičiavo, nevertino, nes apie lėšų taupymo tikslą galvoja kažkas kitas, kas skirstant biudžetą nedalyvauja. O jei ir būtų kokiu nors būdu surastas ekonominis efektas, rezultatai nenudžiugintų. Programų rašytojai tobulėja, konkurencijos tarp programų nėra, tad valstybės kišenė auga, pučiasi, joje randasi vis daugiau slaptų kamarėlių. Na, tokių, kad ir neribotą fantaziją pasitelkęs iš programos pavadinimo nesuprastum, kas ką veikia ir kam to reikia. Rezultatų dažniausia nereikalauja arba pareikalaus, jei bus „gaisras“. Galiausiai pačias programas gerokai paieškojus pavyko rasti tik kelių institucijų tinklapiuose. Rinka veikia ir valdžioje – niekas tomis programomis nesidomi, tad nėra ko jomis teršti eterio. Lietuvoje gal ir rastume kokius tris keturis žmones, kurie žino, kas perkama už mokesčių mokėtojų pinigus. Bet ir šie labiau vertina iš lėšų panaudojimo pusės (pirko tą ar aną), bet ne iškelia tikslus ir stebi, ar jie pasiekti. Kitaip tariant, strateginis planavimas yra briedis girioje, kurio taiklūs medžiotojai Vyriausybėje iki šiol nepašovė. Kodėl valdžiai tai turi rūpėti? Įdomu, kad valdžios pajamų, išlaidų dydis, pinigų paskirstymo kokybė turi rūpėti ne tik mums, mokesčių mokėtojams, bet ir pačiai valdžiai. Atrodytų, jai turi rūpėti tik savosios piniginės storinimas. Pažvelgus, kaip valdžia brangsta, matyti, kad kol kas tik besaikis plėtimasis jai ir terūpi. Tačiau svarbiausia, kad valdžiai turi rūpėti ir jos pačios saikingumas. Rinkoje brangsta tai, ko labiau reikia, bet yra mažiau arba kuris yra geresnis, arba kuris yra monopolistas ir gali diktuoti kainas. Valdžios yra tikrai ne mažiau ir taip jau labai mums jos nereikia, o jos kasmet gausėja, kaip bematuosi. Ji truputį „administraciškai gabesnė“, t.y. geriau mums tarnauja. Veikia ji visai be konkurencijos Lietuvoje ir menkai paisydama valdžių konkurencijos pasaulyje. Jos piniginė Lietuvoje – visų storiausia, nors ir skylėta. Blogiausia, kad pradėti taisyti šią blogą padėtį ir taupyti savo išteklius valdžią labiausiai skatina kitas blogas reiškinys – ekonomikos nuosmukis. O dar įdomiau, kad ekonomikos nuosmukį pati valdžia paprastai ir sukelia. Kitaip tariant, valdžiai būdingas susinaikinimo reiškinys. Kuo mažiau saiko valdžioje, tuo greičiau inicijuosis ne tik gėrybių naikinimas aplinkui, bet ir pačios valdžios nykimas. Ir jei jau valdžia toks „natūralus, gyvybingas“ ir kitaip žemiškas darinys, tai siekdama išlikimo, kas ne kas, o ji pati turėtų labiausiai rūpintis savo saikingumu.